Lietuvių antinacinė spauda ir jos leidėjai 1941 – 1944 metais

Nacistų okupacinis režimas Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, įvedė griežtą spaudos kontrolę. Vokiečių cenzūra neleisdavo spausdinti objektyvių straipsnių apie tarptautinę padėtį, karo veiksmus frontuose, okupuotos Lietuvos ekonominę ir kultūrinę būklę.

Lietuvių spauda buvo verčiama garbinti A. Hitlerį, “nenugalimą” Vokietijos kariuomenę, liaupsinti vokiečių kultūrą. Be to, naciai lietuvių laikraščiams prievarta bruko antisemitinius straipsnius, įvairiausius vokiškus potvarkius ir skelbimus.

Tokioje situacijoje objektyvios ir lietuvių tautinius interesus atspindinčios spaudos poreikis buvo milžiniškas. Suprantama, jog tokia spauda galėjo egzistuoti tik pogrindyje. Kaip spaudos draudimo laikais suklestėjo knygnešių judėjimas ir lietuviškų knygų ir spaudos gabenimas į Lietuvą, taip ir nacių okupacijos metu atsirado nauja spaudos rūšis – rezistencijos spauda.

K. Pelėkis (B. Kviklys) savo knygoje “Genocide, Lithuanica’s Threefold Tragedy” nurodo 21 rezistencinį leidinį: “Nepriklausoma Lietuva”, “Į Laisvę”, “Laisvės kovotojas”, “Lietuva”, “Lietuvos Laisvės Trimitas”, “Vieninga kova”, “Vardan Tiesos”, “Baltija”, “Atžalynas”, “Jaunime, Budėk!”, “Pogrindžio Kuntaplis”, “Lietuvos Judas”, “Tautos žodis”, “Frontas”,  “Apžvalga”, “Lietuvos Šaulių Sąjungos Biuletenis”, “Užsienio politikos apžvalga”, “Naujas Žygis”, “Politinės Naujo Žygio Apžvalgos”, “Mūsų Žemė”, “Vytis”[i]. B. Kviklys nepaminėjo “Moterų talkos”, “Lietuvių Fronto Biuletenio”, “Laisvės žodžio”, satyrinio leidinio “Naujoji Europa” bei LLA laikraščio “Karinės ir politinės žinios”.

Galima spėti, jog provincijoje buvo leidžiama ir daugiau laikraštėlių, bet dėl savo mažo tiražo ir dėl okupacinių valdžių persekiojimo jie galėjo sunykti be pėdsako. Rezistencinio pogrindžio spauda buvo nukreipta ne tik prieš nacistinę Vokietiją, bet ir prieš bolševikinę Sovietų Sąjungą bei jos vadovaujamą komunistinį pogrindį Lietuvoje.

1943 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvių Fronto laikraštis “Į Laisvę” rašė: “ […] lietuviai neina nei už bolševizmą, nei už nacionalsocializmą, bet pasirenka tą trečiąjį – Lietuvos kelią; daro tai, kas būtų naudinga Lietuvai”[ii]. Lietuvių rezistentų nuomone, Sovietų Sąjungai nugalėjus Vokietiją, Lietuvai vėl iškils sovietų okupacijos grėsmė su baisiomis pasekmėmis lietuvių tautai. Tokios grėsmės pavojus po Stalingrado mūšio darėsi vis labiau realesnis.

“Lietuvių Fronto biuletenis”, analizuodamas Maskvos konferencijos (vyko 1943 m. spalio 19–30 d.) nutarimus ir jų reikšmę Lietuvai, padarė tokias išvadas: “1. Vokietija vis tiek sugrius, todėl Maskva yra ir pasilieka pirmasis lietuvių tautos priešas, 2. Pabaltijo klausimas Maskvoj nebuvo išspręstas. Jis lieka atviras ir toliau. Kad mes nesame suminėti, kaip kraštas, kuriame vokiečiai yra pridarę karo nusikaltimų, dar neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad mes esame Maskvai priskirti. Maskva, be abejo, nebūtų sutikusi pasirašyti dokumentą, kuriame būtų įvardintas Pabaltijys. Tačiau mūsų nepažymėjimas ir toliau patvirtina seną Maskvos tezę, kad Pabaltijo klausimu negali būti jokių diskusijų. Tuo tarpu Londonas su Vašingtonu Pabaltijį laiko diskutuotinu dalyku. 3. Mūsų ateities klausimas labai daug priklausys nuo mūsų ryžtingos laikysenos Maskvos atžvilgiu. Visi turime gerai įsidėti į galvą ir širdį: “mes visomis jėgomis priešinsimės, jeigu sovietai bandys žengti per Lietuvos sieną”. Tai yra vienintelis kelias atsikratyti Maskvos globos”[iii].

Tautinio pogrindžio spauda orientavo tautą į neginkluotą pasipriešinimą nacių okupaciniam režimui. Kodėl buvo pasirinktas toks pasipriešinimo būdas, gerai paaiškino žymus antinacinės rezistencijos veikėjas Algirdas Vokietaitis knygoje „Laisvės besiekiant“: „Lietuvių tauta pasirinko pasyviojo pasipriešinimo metodą savo priešui Nr. 2 (vokiečiams), nes laikė, kad būtų savižudiška ginkluotu pasipriešinimu, aktyviai kovojant prieš vokiečių kariuomenę fronto užnugaryje, palengvinti savo priešo Nr. 1 (bolševikų) grįžimą Lietuvon. Be to, aktyvusis pasipriešinimas būtų logiškai vedęs lietuvišką pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu mūsų priešu – Sovietų Sąjunga ir jos diriguojamais bolševikiniais partizanų daliniais, – tas būtų tolygu mūsų tautos išdavimui. Tad vienintelė išeitis iš šios dilemos ne vien Lietuvai, bet ir kitiems Pabaltijo kraštams liko pasyviosios rezistencijos alternatyva siekiant tuo būdu kiek galint išlaikyti gyvąsias tautos jėgas krašte ir vengiant ginkluotu pasipriešinimu išprovokuoti vokiečių represijas ir mažą mūsų tautą visiškai išnaikinti“[iv].

Svarbiausia antinacinės spaudos nuostata buvo tautos jėgų išsaugojimas nepriklausomai Lietuvai. Rezistencinė spauda formulavo antinacinio pasipriešinimo tikslus ir taktiką. Ypač detaliai patriotinės elgsenos taisykles ir nepaklusnumo okupantams būdus aprašė Lietuvių Fronto (toliau LF) laikraštis „Į Laisvę“. Pirmame šio laikraščio numeryje (1943 m. sausio 15 d.) buvo išspausdintas straipsnis „Kaip elgtis okupacijos metu“. Jame rašoma:“

1. Nepriklausomybės reikalui išsaugoti kuo daugiau žmonių, ypač jaunimo. Tauta yra per maža, kad būtų galima rizikuoti be būtino reikalo nors vienu lietuviu.

2. Stiprinti lietuvių solidarumą ir tautinį susipratimą šūkiu: lietuvis už lietuvį.

3. Išsaugoti nesugriautą kultūrinių įstaigų tinklą, saugoti kiek negalint ūkines įmones ir ūkius, pasiruošti dideliam krašto atstatymo darbui po karo“[v].

Rezistencinės spaudos margumyne išsiskyrė trys laikraščiai: „Į Laisvę“, „Laisvės Kovotojas“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Jų politinė įtaka, tiražai ir populiarumas buvo žymiai didesni už kitus pogrindžio spaudos leidinius. Žemiau detaliau apžvelgsime svarbiausius rezistencinius laikraščius ir jų leidėjų veiklą. 

“Į Laisvę” – pagrindinis Lietuvių Fronto laikraštis, buvo leidžiamas Kaune. Nacistams 1942 m. pabaigoje LF-o vadovybė nusprendė leisti nelegalų „Į Laisvę“. Pirmasis numeris išėjo 1943 m. sausio 15 d., paskutinis – 1944 m. birželio 20 d.  Iš viso buvo išleisti 34 numeriai. Pasak A. Bendinsko, pirmą pogrindžio „Į Laisvę“ numerį spausdino Bronius Stasiukaitis ir Antanas Matukynas. Antinacinio  “Į Laisvę”  nereikia painioti su to paties pavadinimo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF-o) 1941 m. birželio 24 d. pradėtu leisti legaliu Kauno dienraščiu (ėjo 1941-1942 m.) ir Lietuvių Fronto bičiulių nuo 1953 m. JAV leistu žurnalu, tęsiančiu rezistencinio “Į Laisvę” tradicijas.

Pirmasis antinacinis “Į Laisvę” buvo išleistas 1200 egzempliorių tiražu, vėlesni – 5-6 tūkst. tiražu. Jie dar buvo dauginami Marijampolėje, Utenoje, Telšiuose ir kitur.  Kauno „Žaibo“ spaustuvėje administratoriumi dirbęs Vladislovas Telksnys surado spausdinimo mašiną. Kaunietis Kazimieras Grigalevičius Vilniaus gatvėje (dabar Nr. 15) įsigijo neva nuosavai kosmetikos parduotuvei „Aroma“ reikalingą sandėlį. Šio sandėlio rūsyje pogrindininkai įrengė slaptą spaustuvę.

“Į Laisvę” ir kitų 12-os leidinių spausdinimą organizavo Povilas Malinauskas (1910-1957), vokiečių okupacijos metais dirbęs Eltoje ūkio dalyje. Jis parūpino leidimus, įpareigojančius valdžios įstaigas jų savininkams teikti visokeriopą paramą. Sutvarkius spausdinimo mašiną, kai kurių “Į Laisvę” numerių tiražas šoktelėjo iki 10 tūkstančių egzempliorių. Juodžiausią spausdinimo darbą dirbo Juozas Gražys, K. Grigalevičius, P. Malinauskas, ir V. Telksnys. Spausdinimui vadovavo J. Gražys, straipsnius atnešdavo ir išspausdintus numerius išnešdavo P. Malinauskas. Leidybos ir platinimo reikalais LF-o vadovybėje rūpinosi Matas Martinaitis. Jis dirbo Žemėtvarkos skyriuje, kuriame buvo sukaupta daug popieriaus atsargų, ir nesunkiai gaudavo popieriaus slaptų laikraštėlių spausdininimui. LF-o spaudos platinimui vadovavo Veterinarijos akademijos asistentas Petras Gailiūnas ir studentas B. Stasiukaitis[vi].

Kaune atspausdintas “Į Laisvę” buvo perduodamas į keliolika ekspedicijos punktų. Vienas tokių punktų buvo Kaune, Radastų gatvėje, name, kuriame gyveno LF-o narys Vytautas Svilas. Vokiečių saugumo policijos ir SD 1944 m. gegužės mėnesio pranešime pažymėta, kad 1944 m. gegužės 19 d. buvo suimtas pagrindinis “Į Laisvę” ekspeditorius Vytautas Svilas, tačiau jam pavyko pabėgti. Iš Svilo pažįstamų ratelio gestapas suėmė 6 žmones[vii]. Pasak šio įvykio liudininkų, V. Svilas spyrė pagyvenusiam vokiečių žandarui į tarpkojį, iššoko per langą ir pabėgo. Po to jis slėpėsi prof. B. Sidaravičiaus namuose Vilijampolėje[viii].

“Į Laisvę” redagavo literatas Antanas Strabulis ir žurnalistas Jonas Virbickas (nuo 1943 m. gegužės mėn. iki 1944 m. liepos mėn.). A. Strabulį dirbti pogrindžio spaudoje pakvietė LF-o vadas J. Ambrazevičius-Brazaitis. Jie kartu aptarė numatomo leisti „Į Laisvę“ organizacinius reikalus. Buvo nuspręsta, kad slaptas laikraštis bus leidžiamas ¼ oficialaus „Į Laisvę“ formato smulkiu šriftu (petitu). Tekstų stilius bus glaustas ir informatyvus, vengiantis nereikalingos retorikos[ix].

Jiems talkininkavo buvusi Lietuvos Respublikos URM spaudos departamento direktorė Magdalena Avietėnaitė ir kunigas Antanas Šmulkštys (slapyvardis “Paparonis”). A. Strabulis „Į Laisvę“ redagavo nuo pirmo iki paskutinio numerio[x]. Kalėdinį 1943 m. “Į Laisvę” numerį suredagavo žurnalistas J. Virbickas. A. Strabulio teigimu, vedamuosius ir programinius “Į Laisvę” straipsnius rašė Lietuvių Fronto vadovas J. Ambrazevičius. Vokiečiams 1944 m. gegužės mėnesį likvidavus Lietuvos vietinę rinktinę, A. Strabulis parašė atsišaukimą į Lietuvą atsiųstiems estų SS legiono kariams. Šį atsišaukimą į estų kalbą išvertė poetas A. Ranits. Laikraščiui talkininkavo ir filosofas A. Maceina, istorikas Z. Ivinskis, žurnalistas J. Būtėnas.

Gestapui nepavyko išaiškinti “Į Laisvę” spaustuvės ir jo laikraščio redaktorių, nors kai kurie gestapo agentų pranešimai leistų manyti, kad pogrindžio spaudos leidėjai ir bendradarbiai buvo sekami. Viename gestapo agento “P” 1943 m. gruodžio 10 d. pranešime rašoma, kad Finansų generalinio tarėjo įstaigos bibliotekoje dirbantis studentas Strabulis platina nelegalią spaudą, o buvusio Lietuvos Respublikos banko direktoriaus J. Paknio sūnus, gyvenantis Kaune, Trakų gatvėje, įtariamas laikraštėlio “Kuntaplis” platinimu[xi].

Vokiečių saugumo policija ir SD, pajutusi augančią lietuvių antinacinio pogrindžio įtaką, stengėsi infiltruoti į slaptas organizacijas savo agentus bei informatorius ir suimti aktyvius rezistencijos dalyvius. Vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigoje Kaune buvo įkurtas specialus poskyris IV A3, kuris kovojo su tautiniu pasipriešinimo judėjimu. Šiam poskyriui vadovavo SS hauptšarfiureris Helmutas Rauca. Gestapas vis dėlto suėmė keletą “Į Laisvę” bendradarbių. 1943 m. balandžio 29 d. vokiečių saugumas suėmė didelę slaptos spaudos darbuotojų grupę (16 žmonių) ir išsiuntė juos į Štuthofo konclagerį netoli Dancigo (dabar Gdanskas).

Tarp suimtųjų buvo ir “Į Laisvę” spausdintojai ir platintojai V. Telksnys, broliai Stasys ir Petras Lugai, tarnautojas Juozas Lukoševičius, žurnalistai Henrikas Blazas ir Ksaveras Urbonavičius, spaustuvininkas Simas Kvietka, verslininkas Balys Kulys[xii]. Suimtieji pogrindžio spaudos darbuotojai iš pradžių buvo laikomi Kauno gestapo rūsyje. Po savaitės “spaudos grupė” per Rytprūsių kalėjimus buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia lietuvių rezistentai kartu su keliais šimtais kalinių buvo atvežti 1943 m. gegužės 7 d.

Po dviejų mėnesių mirė atsargos kapitonas Vladas Čekauskas. 1944 m. kovo 15 d. dėl nežinomų priežasčių trylika “spaudos grupės“ narių iš Štuthofo konclagerio buvo paleisti į laisvę ir sugrąžinti į Lietuvą. Paleidžiami iš lagerio nelegalios spaudos bendradarbiai turėjo pasirašyti pasižadėjimus, kad apie tai, ką jie matė ir išgyveno lageryje niekam nepasakosią. Pakeliui į Lietuvą, Ragainės kalėjime mirė inžinierius A. V. Daniūnas. Jis buvo palaidotas Ragainės kalėjimo kapinėse. Iš sugrąžintų į Kauną kalinių gestapas dar pasiliko Povilą Janeliūną, o kitus paleido namo.

Tačiau ir toliau buvę Štuthofo kaliniai gestapo buvo sekami ir priversti slapstytis. V. Telksnys gavo pasą Vladislavo Lankaičio pavarde ir išvyko gyventi į Ukmergę[xiii]. Iš Štuthofo konclagerio sugrąžintas „Naujosios Lietuvos“ dienraščio žurnalistas Augustinas Stanislovas Stankevičius šitaip prisiminė sugrįžimą į Lietuvą: „Paleidžiant Kauno gestapo viršininkas pasakė, kad buvo toks laokotarpiskada reikėjo iš lietuvių inteligentijos tarpo izoliuoti tam tikrus žmones, o į tą skaičių patekome ir mes, dabar izoliacijos laikas pasibaigė ir esame paleidžiami į laisvę. Anot prof. Sruogos, aš 39 kg svorio klipata, normalus mano svoris būdavo 73 kg., sugrįžau į Vilnių ir iš čia tuojau įšvažiavau į kaimą (Limoniai, Širvintų raj.) pas tėvus“[xiv].

1943 m. gegužės 30 d. vokiečių saugumo policija ir SD užverbavo LF-o spaudos platintoją Stasį Ignatavičių ir jam davė užduotį išaiškinti “Į Laisvę” leidėjus ir spaustuvę, tačiau S. Ignatavičius gestapo užduočių nevykdė[xv]. 1944 m. sausio mėn. gestapas suėmė “Į Laisvę”  talkininką inžinierių Antaną Šapalą. Jis buvo išvežtas į Štuthofo konclagerį, ten užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir 1945 m. balandžio 19 d. mirė. 1989 m. A. Šapalo palaikai buvo atvežti į Lietuvą ir palaidoti Prienuose[xvi].

Tačiau gestapui nepavyko susekti “Į Laisvę” spaustuvės, ir laikraštis buvo leidžiamas iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. Spaustuvininkai, atsakydami į Gestapo areštus, išleido tris kandžios satyros ir humoro laikraščio “Pogrindžio Kuntaplis” numerius bei kolaborantus demaskuojantį laikraštėlį “Lietuvos Judas”. Raudonajai armijai užėmus Kauną, plėšikaujantys raudonarmiečiai atsitiktinai surado “Į Laisvę” spaustuvę. Įrengimus konfiskavo sovietų saugumas. Vieni laikraščio bendradarbiai pasitraukė į Vakarus, kiti buvo suimti NKVD, treti nutraukė rezistencinę veiklą.

“Lietuvių Fronto biuletenis”  (toliau „LFB“) pradėtas leisti rotatoriumi 1942 m. kovo mėnesį Kaune. Iki 1943 m. vasaros ėjo nereguliariai, 4-6 puslapių apimties (apie 10 spausdintų mašinraščio puslapių). Nuo 1943 m. pabaigos buvo leidžiamas kas 10 dienų, 19 puslapių, 600 egz. tiražu. Paskutinis „LFB“ numeris (Nr. 26 (40)) buvo išleistas 1944 m. liepos 7 d.“LFB”  buvo skirtas tik LF-o narių informacijai ir tarp gyventojų nebuvo platinamas.  “Biuletenyje” bendradarbiavo  J. Ambrazevičius, J. Būtėnas, A. Strabulis ir kiti LF-o nariai. “Biuletenį” redagavo A. Strabulis, J. Virbickas. J. Virbickas dar išleido “Vardan tiesos”, padėjo leisti “Pogrindžio Kuntaplį”, kuriame bendradarbiavo Leonardas Žitkevičius, A. Baronas ir kt.[xvii]

A. Strabulio teigimu, 50 „LFB“ egzempliorių buvo siunčiama LLA. Vokiečių saugumo policijos ir SD informatoriaus pranešime apie lietuvių tautinį pogrindį minimas ir „Lietuvių Fronto biuletenis“: „Iš išleisto lietuvių karių fronto biuletenio Nr. 15 (29) matyti, kad jis savo žinių bagažu labai turtingas. Būnant vienoje didesnėje kompanijoje teko nugirsti tokį pasikalbėjimą iš asmenų, kurių vienas buvo iš katalikiškosios partijos. Jis pareiškė, taip pat ir kiti priėjo išvados, kad katalikų minėtas biuletenis toks geras išeina tik dėka to, kad biuletenis gauna žinias tiesiog kaip stenogramas iš Lietuvos Tarėjų posėdžių. Katalikams tokias stenografuotas žinias duoda Tarėjas Matulionis (finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis – past. A. B.). […] Iš to katalikų biuletenio kitas žinias jau perspausdina kiti laikraštukai. Katalikų biuletenis spausdinamas tik vadovaujantiems. O posėdžiuose dalyvauja rinktinės atstovai, kurie plačiai su vokiečiais nagrinėja visus klausimus, kartais labai slaptus, o nepatikimi tarėjai tą medžiagą panaudoja slaptiems laikraštukams leisti. Ypač toji kompanija džiaugėsi paskutiniuoju laikraštuku Nr. 15/28, nes jis nupasakojo Jekelio (Rytų krašto SS ir policijos vadas Friedrich Jeckeln – past. A. B.) ir kitų vokiečių pareigūnų neva spaudimą daryti mobilizaciją“[xviii].

Gestapas buvo suėmęs „LFB“ 6-ojo numerio leidėjus P. Žukauską-Narutį ir B. Stasiukaitį. Juos tardė vienas Kauno gestapo vadovų Mülleris. Vis dėlto šiems suimtiesiems rezistentams viskas baigėsi laimingai. Jie pasižadėjo nedalyvauti politinėje veikloje, be to, jiems buvo apribota judėjimo laisvė. Po P. Žukausko-Naručio ir B. Stasiukaičio suėmimo „LFB“ leidyba laikinai sustojo. Septintasis „LFB“ numeris buvo išleistas 1943 m. spalio 28 d.[xix] Atnaujintą „LFB“ leido grupė VDU studentų korporacijos „Grandis“ studentų: Juozas Prapuolenis, Jonas Pajaujis, Apolinaras Pukas. Biuletenis buvo spausdinamas rotatoriumi M. Martinaičio parūpintose patalpose buvusios Žemės ūkio ministerijos braižyklų korpuso trečiame aukšte, Kęstučio gatvėje (šiuo metu ten įsikūręs KTU Mechanikos fakultetas).

1944 m. gegužės 19 d. vokiečių saugumas suėmė „LFB“ leidėją Joną Pajaujį ir jo bendražygiu Izidorių Mališką, VDU studentus Joną Bacevičių, Praną Dūdą, Klemensą Gumauską. Suimtieji kitą dieną buvo išvežti į Štuthofo konclagerį. Penki lietuvių rezistentai iš pradžių buvo uždaryti karceryje. Paprastai taip buvo elgiamasi su pasmerktais mirti kaliniais. J. Pajaujo nuomone, nuo mirties juos išgelbėjo rašytojas B. Sruoga, dirbęs kanceliarijoje ir sunaikinęs gestapo lydraštį. Vėliau J. Pajaujis su draugais buvo perkeltas į XVII bloką. Suimtus studentus globojo garbės kaliniai A. Lipniūnas, P. Žukauskas ir J. Valenta[xx].  

Prie Lietuvių Fronto besišliejantys katalikiškosios orientacijos sąjūdžiai ir žmonės be “Į Laisvę”  ir  “Lietuvių Fronto biuletenio” dar leido “Lietuvos Judą”, “Lietuvą”, “Pogrindžio Kuntaplį”, “Atžalyną”. Pirmasis „Pogrindžio Kuntaplio“ numeris buvo išleistas 1943 m. lapkričio 15 d. Laikraštis išjuokė įvairius nacių veikėjus ir su jais kolaboruojančius lietuvius. Buvo išleista 3 at 4 šio laikraščio numeriai[xxi].

Buvęs antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis Liudas Dambrauskas itin teigiamai įvertino „Pogrindžio Kuntaplio“ vaidmenį rezistencinės spaudos margumyne:“Man rodos, „Kuntaplis“ išvarė gilią vagą tautiniame bare. Jame buvo keliamos kasdieninės negerovės, išjuokiami jų kaltininkai. „Kuntaplis“ nemėgo rašyti užuominomis, jis pliekė konkrečiai pavardėm, net nurodydamas darbo ir gyvenamąją vietą. Kliūdavo spekuliantams, visokio plauko parsidavėliams. „Kuntaplis“ išvardindavo lietuvius, dirbančius gestape, lietuvaites, nuėjusias į vokiečių kariuomenės viešuosius namus. Paprastai tą laikraštėlį gaudavo pasiskaityti tas, kuris būdavo tiesiogiai paliestas. „Kuntaplis“ siekė auklėti, kartu ir įspėti. Žinoma jo leidėjams teko didelė moralinė atsakomybė – nepadaryti liapsusų, neapšmeižti nekalto“[xxii].  

„Lietuvos Judas“ skelbė lietuvių, kurie „išduoda vokiečiams lietuvių reikalus“ (pataikauja okupantams, tarnauja gestapui) pavardes. Be to, buvo skelbiamos su nacių pareigūnais sangulaujančių lietuvių moterų pavardės. Pirmasis „Lietuvos Judo“ numeris buvo išleistas 1943 m. rugsėjo 13 d. Iš viso buvo išleista 2 ar 3 šio laikraštėlio numeriai. Informacijas „Lietuvos Judui“ teikė medicinos studentas B. Stasiukaitis (besitraukdamas iš Lietuvos 1944 m. žuvo ant Tilžės tilto), studentas P. Žukauskas, P. Malinauskas, K. Ambrozaitis ir kt. Lietuvių Fronto nariai.

Klaipėdoje gyvenę „Lietuvos Judo“ spausdintojas Alfonsas Sakas rašė: “Buvau pirmojo numerio ir redaktorius, ir leidėjas. Jį spausdinome Šiauliuose, vieno medinio namo antro aukšto koridoriuje, prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Spaustuvinį šriftą iš „Titnago“ spaustuvės pavogė ten dirbęs Vanagas. Mes abu su juo ir atspaudėme 1000 egz. „Lietuvos Judas“, kurį Lietuvoje platinom studentams talkinant. Antram numeriui surinkau medžiagą ir ją parengiau spausdinti. Šriftą parvežiau į Šiaulius iš Kretingos pranciškonų vienuolyno spaustuvės. Jį spausdino mano draugai J. Gražys (gyvena Kaune) ir P. Malinauskas (miręs). Abu, kaip ir aš, kalėjo Sibiro lageriuose. Išspausdino 3000 egz. Dalį brolis Antanas nusivežė į Kauną, o iš ten studentai paskleidė Lietuvoje. Buvo išleistas 1944 m. ir trečias „Judo“ numeris. Aš jau šiame darbe nedalyvavau. Nežinau net kas spausdino“[xxiii].

LF-o vadovybės nario Povilo Šilo teigimu, LF vadas J. Ambrazevičiusas parašė ir išleido du laikraščio „Vardan tiesos“ numerius. Šiauliuose D. Jasaičio iniciatyva buvo leidžiamas laikraštėlis „Lietuva“[xxiv].

Lietuvių Frontui idėjiškai artima Lietuvių vienybės sąjūdžio (toliau LVS) organizacija Kaune leido slaptą laikraštėlį „Atžalynas“. Laikraštį rengė grupė Kauno studentų, vėliau prie jų prisijungė ir Vilniaus universiteto studentai. LVS vadovavo žinomas literatas ir žurnalistas Juozas Keliuotis.

Apie „Atžalyno“ leidimą savo prisiminimuose jis rašė: „Dabar (1944 m. gegužės mėn. po gestapo įvykdyto VLIK-o narių arešto – past. A. B.), aš tiesiai nuvykau į Aukštąją Panemunę pas savo gerą bičiulį architektą Algirdą Mošinskį. Čia mane sutinka išskėstomis rankomisir mielai kviečia pasilikti ilgesnį laiką. Aš čia suredaguoju paskutinįjį, gegužės mėnesio, „Kūrybos“ numerį […] Čia suredaguoju ir paskutinį pogrindžio jaunimo laikraštėlio Atžalyno numerį, kuris vaikų dar buvo išplatintas. Atžalynas buvo spausdinamas toje pačioje Spindulio spaustuvėje, kaip ir Kūryba. Tik Kūryba buvo spausdinama dienomis (tai buvo legalus žurnalas – past. A. B.), o Atžalynas – naktimis, vokiečiams miegant“[xxv]. „Atžalyno“ laikraštis propagavo Lietuvos valstybės atkūrimo, lietuvių tautinės vienybės stiprinimo, kultūros ugdymo ir skleidimo idėjas.

1944 m. balandžio 28 d. „Atžalyno“ numeryje (Nr. 7) buvo išspausdintas programinis straipsnis „Šiandieniniai jaunimo uždaviniai“. Jame buvo pasisakoma už ryžtingą Lietuvos jaunimo nusistatymą siekti Lietuvos laisvės ir nepasiduoti defetistinėms nuotaikoms: „Aukštyn galvas ir širdis! Budėkime! Rytoj likimą kursim.

Tai tavo pirmasis uždavinys. Kai vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas duos ženklą, tauta turi stovėti ant kojų […] Nepalaužiamo tikėjimo į Nepriklausomą Lietuvą skleidimas – tavo jaunime antrasis uždavinys”[xxvi].

Kaip ir kiti antinacinės rezistencijos laikraščiai, “Atžalynas” nuosekliai gynė lietuvių interesus ir agitavo prieš vokiečių organizuojamas Lietuvos jaunimo mobilizacijas. “Atžalynas” buvo spausdinamas 1943-1944 m. Kaune ir Vilniuje. Jame daugiausia bendradarbiavo mokytojai[xxvii]. LVS leido dar vieną slaptą laikraštėlį – “Baltija”. Jis ėjo 1944 m. pirmoje pusėje. Šis laikraštis propagavo vieningos baltų valstybės (su buvusiomis prūsų ir jotvingių žemėmis) sukūrimą. “Baltija” (1944, Nr. 4) šiuo klausimu rašė: “Jei norime laisvi ir nepriklausomi gyventi, turime susijungti, nes kitaip Rytai sutremps visus”[xxviii].

Kai gestapas likvidavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos spaustuvę, “Atžalynas” savo spaustuvėje kurį laiką spausdino ir LLKS laikraščius. Gestapui nepavyko išaiškinti ir likviduoti LVS spaudos leidėjų tinkle. Tiesa, du “Atžalyno” spausdintojai studentai buvo suimti, bet juos pavyko išlaisvinti[xxix]. LF-o istorijos tyrinėtojo Mindaugo Bloznelio teigimu, LF-o spauda savo apimtimi buvo pati gausiausia tarp visų lietuvių antinacinio pogrindžio organizacijų. Jo paskaičiavimais, LF-o leidinių teksto apimtis iš viso sudarė 47 spaudos lankus (apie 42 proc. visos antinacinės spaudos apimties)[xxx].

Lietuvių Fronto spaudai savo tiražais ir leidinių skaičiumi beveik nenusileido tautininkiškos orientacijos Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) spauda. Pagal gestapo dokumentus, LLKS vyriausiąją vadovybę sudarė: politinė vadovybė – inžinierius Klemensas Brunius, techninė vadovybė – inžinierius Povilas Konkulevičius ir inžinierius Jurgis Lelejevas. Redakcijai vadovavo chemikas Jonas Deksnys. Redakcijos bendradarbiai buvo pasiskirstę pagal veiklos sritis: teisėjas Izidorius Kurklietis (kariniai klausimai), inspektorius Petras Jurkštas (darbo ir socialinė sritis), saugumo policijos tarnautojas Povilas Žičkus, inž. P. Konkulevičius ir majoras Romas Gintautas (kariniai klausimai), dipl. agronomas Balys Gaidžiūnas (žemės ūkis), chemikas Jurgis Valiulis (asmens dokumentai, ryšininkai). Radijo ryšiais rūpinosi Juozas Rudokas, J. Valiulis, Balys Baleišis ir P. Konkulevičius, dokumentų ir spaudos platinimu – Stasys Margelevičius, Stasys Kostka ir P. Jurkštas, dokumentų padirbinėjimu – inž. P. Konkulevičius[xxxi].

Pagrindinis LLKS laikraštis  buvo “Laisvės Kovotojas” (“L. K.”). Pirmasis jo numeris išėjo 1942 m. spalio 8 d. Kaune. Laikraštis buvo leidžiamas du kartus per mėnesį. Išleista 28  “L. K.” numeriai. Paskutinis (26 Nr.) Kaune buvo išleistas 1944 m. gegužės 15 d. B. Railos iniciatyva 1944 m. vasarą  Šiauliuose buvo išleista dar du “Laisvės Kovotojo” numeriai. Du pirmuosius “L. K.”  numerius rotatoriumi Kūno Kultūros Rūmuose Kaune išspausdino A. Sasnauskas ir B. Sriubas[xxxii]. Trečias “L. K.”  numeris slaptai buvo išspausdintas viešoje Kauno spaustuvėje, 3500 egzempliorių tiražu. Nuo 4-o numerio “L. K.”  pradėtas spausdinti slaptoje LLKS spaustuvėje Kaune[xxxiii].

Apsirūpinę spausdinimo technika, LLKS nariai padidino “L. K.”  tiražą iki 10 tūkstančių egzempliorių. 1944 m. vasario 16 d. specialus “L. K.” numeris, papuoštas trispalve juosta, buvo išleistas 14 tūkstančių tiražu. 1942-1944 m. LLKS spaudos skyrius išleido virš 225 000 egzempliorių spausdintų leidinių (didžiąją dalį sudarė “Laisvės Kovotojo” ir “Apžvalgos” tiražas)[xxxiv]. Vokiečių saugumo policijos ir SD ataskaitoje apie rezistencinę spaudą rašoma, jog leidiniai iš Kauno ir Vilniaus įvairių įmonių sunkvežimiais išvežami į provinciją, o patikimi žmonės apskrityse daugina ir platina atvežtus laikraštėlius.

Taip pogrindžio informacija žaibiškai plinta po Lietuvą. “Visi laikraščiai pasisako už visišką Lietuvos valstybės nepriklausomybę… Kiekviena politinė grupė bando įtikinti kitą savo pažiūrų teisingumu, kaip antai demokratinė spauda nurodinėja, jog reikia skaityti ir platinti tik josios laikraščius”[xxxv].

1942 m. pradžioje LLKS  Kaune pradėjo leisti “Apžvalgą”. Iš pradžių ji buvo spausdinama rotatoriumi, o nuo 1943 m. slaptoje LLKS spaustuvėje. Pirmąsias “Apžvalgas”  spaudai paruošė Zenonas Blynas. Vilniaus ir Kauno LLKS apygardos leido atskirus “Apžvalgos” numerius. Kauno “Apžvalga”  numeruota nuo 1 Nr., o Vilniaus nuo 101 Nr. “Lietuvių enciklopedijos” duomenimis, iš viso buvo išleista apie 150 “Apžvalgos” numerių. Iki 1942 m. pabaigos „Apžvalgose“ dažniausiai buvo spausdinami Zenono Blyno straipsniai. Jie sudarydavo 50-75 proc. laikraščio turinio.

Be to, 1942 m. balandžio mėnesį Z. Blynas parašė kreipimąsi į generalinius tarėjus ir atvirą laišką vokiečių generaliniam komisarui Lietuvoje Adrianui Theodorui von Rentelnui, kuriame ragino suteikti Lietuvai nepriklausomybę[xxxvi]. Pasitraukęs iš LLKS, 1944 m. sausio-birželio mėnesiais Z. Blynas pats rašė ir leido slaptus laikraštėlius „Naujas žygis“ (išėjo 10 numerių) ir „Mūsų žemė“ (3 numeriai). Šiuos laikraštėlius Z. Blynas spausdino rotatoriumi 200-250 egzempliorių tiražu ir platindavo tarp savo bendradarbių. Sovietams vėl užėmus Lietuvą, Z. Blynas buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė buvo įvykdyta 1946 m. gruodžio 10 d.[xxxvii]

1944 m. kovo 1 d. Vilniuje buvo išleistas dar vienas LLKS laikraštis – “Laisvas žodis”. Išėjo tik du šio laikraščio numeriai (2 Nr. – 1944 m. kovo 15 d.). “Laisvą žodį” redagavo LLKS vadovybės narys Vilniaus universiteto doc. Stasys Žakevičius ir Vilniaus universiteto teisės fakulteto docentas Vytautas Jurgutis[xxxviii]. 

Kartu su Nepriklausomos Lietuvos sąjūdžiu LLKS Lietuvos Šaulių Sąjungos vardu išleido tris “Lietuvos Laisvės Trimito” numerius[xxxix]. Šį laikraštį radagavo teisininkas Izidorius Kurklietis. Jį 1944 m. gegužės mėn. suėmė gestapas ir 1945 m. kovo 30 d. numarino Bairoto kalėjime. Be minėtų laikraščių, LLKS dar leido vidaus informacijos biuletenį, o LLKS apygardos ir skyriai – vietinius laikraštėlius (pvz., “Kovojąs lietuvis” (Suvalkų Kalvarijoje), “Frontas” (Pabaisko valsčiuje))[xl].

LLKS  Kaune suorganizavo tris slaptas spaustuves. Pirmoji buvo Jono Paragio namuose. 1943 m. rugpjūčio 4 d. gestapas susekė ir likvidavo J. Paragio namuose veikusią spaustuvę. Vokiečių saugumo policijos ir SD 1943 m. rugpjūčio mėn. ataskaitoje rašoma, kad LLKS buvo suduotas skaudus smūgis. Darant kratą Kauno „Syriaus“ baterijų fabriko kontoroje, rastas daug inkriminuojamos medžiagos. Suėmus fabriko techninį vadovą, išaiškinta slapta LLKS spaustuvė Kauno pakraštyje.

Spaustuvė buvo labai gerai paslėpta. Laikraštėliai buvo spausdinami rūsyje, už dvigubos sienos. Spaustuvėje buvo rasta amerikietiškos 200 kg svorio rankinės spausdinimo staklės, apie 243 000 spausdinimo raidžių, 1100 rulonų popieriaus, 5 tūkst. 1943 m. liepos 25 d. „Laisvės Kovotojo“ (Nr. 13) egzempliorių, apie 350 „Apžvalgos“ (1943 m. liepos 10 d.) egzempliorių, daug atspausdintų LLKS statutų ir įvairių rankraščių. Toliau gestapo ataskaitoje rašoma, kad sąryšyje su spaustuvės likvidavimu buvo suimta 11 laisvės kovotojų. Kiti, atrodo, buvo įspėti ir spėjo pasislėpti[xli]. 1943 m. rugpjūčio pradžioje gestapas suėmė ir įkalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime LLKS spaudos leidėjus Vladą Bakūną, Kazį Brazauską, Joną Grudzinską, Stepą Malinauską, Ričardą Naką, Vladą Ramanauską ir Zigmą Zubrį[xlii].

Vokiečių saugumui likvidavus pirmąją LLKS spaustuvę, buvo įrengta laikina požeminė spaustuvė A. Mickevičiaus slėnyje. Trečioji ir paskutinė LLKS spaustuvė buvo įrengta Antano Mildažio namuose Laumėnų kaime, Aukštosios Panemunės valsčiuje. Po rūsiu buvo įrengta erdvi patalpa su elektros šviesa. Joje buvo patogu dirbti. Spausdino Jonas ir Antanas Mildažiai bei Vytautas Paragis. Gestapas spaustuvę susekė ir likvidavo 1944 m. gegužės mėn.

Tuo pačiu metu buvo suimti ir LLKS spaudos leidėjai bei talkininkai Jonas Deksnys, Bronius Budginas, Jonas Mildažis, Juozas Rudokas, Jurgis Valiulis, Jonas Vasiliauskas, Aleksandras Vytautas Viršila, Gabrielius Žemkalnis ir kt. Jie buvo išvežti į Vokietijos kalėjimus. Broliams Vytautui ir Jonui Paragiams vėl pavyko pabėgti[xliii]. 1945 m. balandžio mėn. iš Bairoito kalėjimo juos išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Vokietijos kalėjimuose mirė LLKS nariai A. V. Viršila, I. Kurklietis, o greit po išlaisvinimo ir J. Rudokas. LLKS nuostoliai antinacinėje rezistencijoje buvo patys didžiausi tarp visų lietuvių pasipriešinimo organizacijų.

Laisvės kovotojų spaudą platino specialiai suorganizuotas LLKS tinklas, kurio darbe dalyvavo šimtai LLKS narių ir šalininkų. Bene svarbiausias LLKS spaudos platinimo ir paskirstymo centras iki 1943 m. rugpjūčio mėnesio buvo Kūno kultūros rūmai (KKR) Kaune (Sporto gatvė). Daug KKR darbuotojų buvo žymūs LLKS nariai (rūmų direktorius Algirdas Vokietaitis, pavaduotojas Vladas Bakūnas ir kt.). Per sporto apygardas LLKS nariai galėjo platinti savo spaudą visoje Lietuvoje. “Laisvės Kovotojo” ir “Apžvalgos” administracijai iki suėmimo (1943 m. rugpjūčio 3 d.) vadovavo Vladas Bakūnas, įstojęs į LLKS 1942 m. rudenį[xliv]. LLKS spaudos platinimo tinklas apėmė visą Lietuvą ir buvo suskirstytas į septynias apygardas :

  1) Kauno miestas ir apylinkės,

  2) Jurbarkas – Raseiniai,

  3) Marijampolė (kartu su Vilkaviškiu ir Kybartais),

  4) Šiaulių apylinkė,

  5) Telšiai,

  6) Ukmergė ir Zarasai,

  7) Vilnius miestas ir apylinkės.

Kiekviena apygarda, jos vadovo nuožiūra, buvo dar dalinama į miestus ir miestelius. Aktyvus LLKS spaudos platinimo organizatorius inžinierius Jonas Vasys aprašė rezistencinės spaudos paltinimo metodus: “Buvau inž. J. Jurkūno prisaikdintas 1941 m. rudenį ir įjungtas į organizacinį LLKS skyrių. Pagrindinė (mano) užduotis buvo sudaryti tinkamą pogrindinės spaudos platinimo tinklą, kad LLKS spauda pasiektų visą Lietuvą. Būdamas V. D. universiteto mokomojo personalo nariu, galėjau lengvai užmegzti ryšį su studentais, kurie, važiuodami (atostogoms) namo, platindavo spaudą po visą Lietuvą.

Nuo 1943 m., kada pradėjau dirbti inžinieriumi Lietūky, į ten dažnai atvažiuodavo atstovai iš visos Lietuvos, pasiimdavo platinimui ir LLKS spaudos.

Turėjau keletą patikimų ryšininkų su atskirais miestais. Į Kėdainius mūsų slaptą spaudą veždavosi nuolat į Kauną atvykstantis apskrities agronomas Antanas Šantaras, į Šakius ­– policijos viršininkas Erštikaitis, į Marijampolę – policijos viršininkas Pupalaigis; su Ukmerge palaikydavau ryšį per Joną Pipirą, o su Latvija – per Vytautą Ibricką. Po Kauno miestą laikraščius išvežinėdavo motociklu mano brolio Danieliaus draugai iš A. Technikos mokyklos Kirkus su Kostka”[xlv].

Daug “L. K.” ir “Apžvalgos” numerių buvo išplatinta komandiruočių į įvairias Lietuvos vietoves metu, paliekama traukiniuose ar kitose viešose vietose, namų laiptinėse, siuntinėjama paštu. Gestapui suėmus V. Bakūną, LLKS spaudos platinimą organizavo Jonas Mildažis. Jam pavyko įtraukti į LLKS spaudos platinimo darbą Pažaislio valsčiaus viršaitį ir kelis jo savivaldybės darbuotojus[xlvi].

 Savo slaptus laikraštėlius bei atsišaukimus leido ne tik Lietuvių Frontas ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, bet ir kitos smulkesnės rezistencinės organizacijos ir grupelės. Tarp jų išsiskyrė Nepriklausomos Lietuvos sąjūdžio leidžiamas laikraštis “Nepriklausoma Lietuva”. Tai buvo pirmasis lietuvių antinacinės rezistencijos laikraštis. Jį 1941 m. rudenį Vilniuje pradėjo leisti liaudininkų srovės žmonės. Iš viso buvo išleista 49 numeriai (paskutinis numeris 1944 m. liepos 22 d.).

Laikraštį redagavo J. Kardelis, B. Bieliukas ir kiti liaudininkai. Didelių žmonių nuostolių laikraščio leidėjai nepatyrė. Yra žinoma, jog 1943 m. balandžio 29 d. gestapui suėmus vadinamąją “spaudos grupę”, tarp suimtųjų buvo ir “Nepriklausomos Lietuvos” korektorius ir pagrindinis platintojas Nikodemas Abromas-Abromavičius, laikraščio platintojas tarp lietuvių policijos Jonas Balčaitis, laikraščio bendradarbiai Vaclovas Alksninis ir Pranas Žukas, rėmėjas Antanas Daniūnas[xlvii].  Jie buvo išvežti į Štuthofo konclagerį. Pokario metais “Nepriklausomos Lietuvos” leidimas buvo atnaujintas JAV.

Detalesnių žinių apie LLA laikraštį „Karinės ir politinės žinios“ neturime. Tėra žinoma, kad, organizuodamas laikraščio leidimą, daug nuveikė LLA vadas Kazys Veverskis. Jis taip pat rašė straipsnius ir laikraštį redagavo.[xlviii]

Slaptoji spauda buvo platinama net Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1943 m. sausio 28 d. gestapas suėmė penkis kalėjimo tarnautojus (tarp jų vieną moterį). Kalėjimo viršininkas I. Vylius-Velavičius dėl „neaiškios laikysenos“ buvo iš tarnybos atleistas[xlix].

Slaptos spaudos platinimas buvo gerai organizuotas ir išplėtotas po visą Lietuvą. Liudas Dambrauskas savo prisiminimuose rašė: „Nelegali spauda buvo platinima organizuotai. Platinti padėjo pašto, policijos, net saugumo darbuotojai. Kiekvienas didesnis Lietuvos miestas turėjo atsakingą platintoją, kuris savo ruožtu aprūpindavo spauda vietos gyventojus. Daug padėjo paštas. Paštu siųsdavo banderoles saviems, kurie gavę žinodavo, ką toliau daryti. Valdžios atstovams, o ypač įtartiniems asmenims, spauda buvo gabenama į namus – įmetama į pašto dėžutę. Čia daugiausia pasitarnaudavo studentai ir laiškanešiai. Ypač Kauno laiškanešiai noriai padėdavo. Vilniuje ir Kaune platintojai buvo parenkami pagal darbovietes.[…] Man atrodo, čia galima būtų išvardinti visą lietuvių inteligentiją, nes vokiečių okupacijos metais nebuvo tokių, kurie perskaitę drįstų laikraštėlį sunaikinti. Nelegalioji spauda buvo lietuvių dvasinis penas“[l]. 

Slaptoji lietuvių spauda buvo svarbiausias antinacinės rezistencijos ginklas. Rašytinė antinacinė propaganda ir agitacija lėmė vokiečių mobilizacijų į kariuomenę ir darbo tarnybą sužlugdymą, visišką lietuvių SS legiono suboikotavimą. Slaptoji spauda buvo gaudyte gaudoma ir skaitoma Lietuvos miestuose ir kaimuose, jos nurodymai ir instrukcijos lėmė mūsų jaunimo vienokią ar kitokią laikyseną. H. Žemelis rašė: “Jeigu vokiečių valdžia išleisdavo kokį potvarkį ar paskelbdavo kokią registraciją, tai visi laukė, kaip pasakys tuo klausimu pogrindis, ir tik tada išpildydavo arba ne. Nežinomų aukotojų aukos plaukė nepertraukiamai”[li].  

Nuotraukoje: istorikas Arūnas Bubnys, šios publikacijos autorius.

Informacijos šaltinis – www.voruta.lt

2013.05.30