Kovo 18 d., Trakuose, poilsio komplekse „Trasalis“ surengta kasmetinė Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos Generalinė asamblėja. Pirmoje dienos pusėje tai buvo konferencija – „Ekologinės savimonės ugdymas diegiant darnų ūkininkavimą miškuose“. Į ją buvau pakviestas ir aš, už ką dėkingas pirmininkui dr.A.Gaižučiui. Konferencijai vadovavo dr.A.Brukas.
Konferencija paliko dvejopą įspūdį. Niekam ne paslaptis, kad LMSA ir nevyriausybininkai nėra artimiausi draugai. Kaip sakoma, „vienoje lovoje nemiega“. Tad agresyvumo sulaukti teko nemažai. Bet žinojome, kur važiuojame. O ir A.Gaižučio žodžiai pabaigoje maloniai nuteikė – jis padėkojo man ir VSTT (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba) direktorės pavaduotojai Rūtai Gruzdytei už dalyvavimą ir pastebėjo, kad nelengva vienam stovėti prieš beveik vienalytę priešišką miškų savininkų auditoriją. Ne visi toje auditorijoje buvo korektiški, kikeno iš akivaizdžių, mokslo įrodytų faktų. Bet ką darysi. Laimė, jie buvo mažuma.
Man teko garbė pasisakyti iškart po įvadinio pranešimo, kurį skaitė dr.A.Gaižutis. Va čia negaliu nepapriekaištauti p. Algiui ir nepaminėti nelabai etiškų iliustracijų bei citatų po jomis. Ten buvo gamtosaugininkų – R.Baškytės, A.Stancikienės bei mano nuotraukos su citatomis, dažnai ištrauktomis iš konteksto – būdingas triukas, naudojamas labai dažnai. Bet nuotraukos! Čia jau šviežias požiūris. Ponas J.Šimėnas, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, nuotraukoje atrodo kaip aniuolas, atsiūstas iš dangaus į žemę, kad mus visus išgelbėtų. Tiesiog skleidžia ir šviesą, ir šilumą, kaip gerutis kaimo kunigas. Puikus fotografo darbas. Kiti ne ką prastesni. Bet R.Baškytei ir A.Stancikienei kliuvo daugiausiai. Pirmosios akys auga ant kaktos, o antroji lyg sveria kokius 200 kg. Nesiimu spręsti, kaip toks įvaizdis buvo pasiektas. Pasigėrėjau tuo piaru ir tyliai prisiekiau sau niekada to pats nedaryti. Panašėja į „kovas be taisyklių“.
Savo pranešimo tekstą pridedu po šiais pastebėjimais. Paskutinė nuostata – Judėjimo „Už gamtą“ siūlymas įkurti pirmąjį privatų rezervatą Lietuvoje. Ją palaikė dr.A.Brukas. Įdomiai ir pamatuotai kalbėjo AM Miškų departamento direktorius V.Vaičiūnas. Jis apžvelgė įvairius, taip pat tarp privatininkų nepopuliarius Miškų įstatymo keitimo aspektus. Privačių miškų savininkai įvardijo jiems aktualias problemas. VSTT direktorės pavaduotoja R. Gruzdytė išdėstė organizacijos poziciją Miškų įstatymo keitimo klausimais.
Man kalbant reikėjo atlaikyti pirmoje eilėje sėdinčios Rusijos kunigaikštienės Kazimiros Prunskienės geležinį žvilgsį. Va, pamaniau, kaip Leninas žiūrėjo ir buržuaziją. Nes ji bloga dėl to, kad gera būti negali. Kaip, matyt, p.Prunskienei – gamtosauga. Bet įdomiausiai politikė pasireiškė prie pietų stalo. Ji kreipėsi į VSTT direktorės Rūtos Baškytės pavaduotoją Rūtą Gruzdytę panašia fraze: „Kaip tau, vaikeli, nepasisekė, tu irgi Rūta, kaip ir tavo viršininkė“. Štai taip. Kunigaikštienė yra kunigaikštienė, tad turi būti teisi.
11 val. atskubėjo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas. Jis konferencijai pateikė prezentaciją, kiek panašią į tą, su kuria buvo supažindinti Aplinkos apsaugos komiteto išvažiuojamojo posedžio dalyviai ir svečiai Kaune kovo 16 d. Net geriausiai nusiteikus, prezentacija mane giliai nuvylė. Komiteto pirmininkas vėl pasirodė esąs asmuo, su gamtosauga neturintis nieko bendra. Išskyrus džiuginantį faktą, kad jis palaiko valstybinius miškus bei esamą jų valdymo struktūrą (ką palaiko ir Judėjimas „Už gamtą“), kita kalba – apie žmogaus (ir pelno), o ne gamtos apsaugą. Pirmininkas išdėstė jau žinomas pozicijas dėl statybų miškuose, dėl miško paskirties žemės keitimo. Viskas buvo baigta eilėmis, kuriose susipynė Dievas, Tėvynė ir sodyba. Panašu, kad čia ir yra ta gerai žinoma „trejybė”.
Ponas Šimėnas tuoj pat komentavo mano pasiūlymą dėl privačių rezervatų. Esą privatūs rezervatai Lietuvai nereikalingi. Yra „Natūra 2000“, ir to gana. „Natūra 2000“, žinoma, gerai. Bet tikrai, manau, kad vienas kitam netrukdo, nes ne visi miško sklypai būtinai atitiks reikalavimus, keliamus „natūrai“. Be to, privatūs rezervatai reklamos prasme gali būti daug efektyvesni ir pritraukti ekologiją garbinančių turistų net vien iš pagarbos, kad savininkas naudmenis paliko gamtai. Ta aplinkybė visai nereiškia, kad jis prarastų daug pinigų. Dažnai net atvirkščiai. Pasaulyje plačiai paplitusi praktika, kad savininkai, įsitraukę į gamtosauginę veiklą, randa tikrai didelį asmeninį malonumą, kurdami savo rezervatą. Čia galimybės kūrybai didžiulės – inkilai ir dirbtiniai lizdai, mažų vandens telkinių atkūrimas, lizdavietės antims, medžių rūšinės įvairovės didinimas tiek miške, tiek sode.
Vėliau p. Šimėnas vėl užlipo ant savo „arkliuko“ – hidroenergetikos. Paaiškinęs, kad pigiausia elektra Lietuvoje yra Kauno HES (6 centai) vėl kėlė gąsdinančią ir Seimą, ir visuomenę idėją apie šios energetikos srities vystymą mūsų šalyje. Tam nėra jokių objektyvių prielaidų, žinomiausi pasaulinio lygio specialistai seniai padarė išvadą – lyguminėse šalyse (kaip mes) hidroenergetika yra neperspektyvi, išskyrus gal netvenkiminę. Žala gamtai, kraštovaizdžiui yra tiesiog nepamatuojamai didesnė už naudą.
Tiek p. Šimėnas, tiek p. A.Brukas oponavo mano mintims, pateikdami itin sėkmingos mūsuose aplinkosaugos pavyzdžius. Tai kormoranai, kurių pilna, padaugėjęs jūrinių erelių bei gulbių skaičius. Aiškinau, kad šių adaptyvių ir agresyvių rūšių skaičiaus didėjimas nieko bendro su gamtosauga neturi. Jos puikiai prisitaiko prie kintančios aplinkos. Nebent medžioklės ribojimas gali turėti įtakos.
Vis tik manau, kad bendras rezultatas pozityvus. Nežiūrint kelių konferencijos dalyvių nepamatuotų įžeidinėjimų mūsų atžvilgiu (vidinės kultūros ir žinių stoka, ir tiek), nemažai auditorijos išgirdo mūsų mintis, ir galės apie tai susimąstyti. Mes išgirdome jų mintis. Deja, tik labai radikalias, o yra daug daug kitų, su kuriomis susipažinęs asmeniškai. Kaip ten bebūtų, išėjau „nuramintas“, kad vieno privatininko-radikalo trys vaikai uoliai dirba, kad aš, veltėdis, turėčiau gerą pensiją…
O dėl privataus rezervato siūlau skleisti idėją, ir manau, kad Lietuvoje turėsime tinklą mažų privačių saugomų teritorijų, kur mielai lankysis turistai iš įvairių šalių.
Judėjimo „Už gamtą“ vadovo Algirdo Knystauto pranešimas
Dėkoju pirmininkui dr. Gaižučiui už galimybę pasisakyti Jūsų forume. Ne paslaptis, kad gamtosaugininkai ir LMSA nėra artimiausi draugai. Mano čia atstovaujamas Judėjimas “Už gamtą“ drauge su kitomis NVO visomis išgalėmis stengiasi apsaugoti viešąjį interesą Lietuvoje. Tai ne tušti žodžiai.
Mes neturime įstatyminės bazės, neturime viešojo intereso įstatymo, jo net už horizonto nematyti. Tuo labiau neturime valdininkų asmeninės atsakomybės įstatymo. Gal, jei jis būtų, privačių miškų savininkų problemos spręstųsi daug lengviau? Pavyzdžiui, už klaidingą, ribojantį ar gal savanaudišką sprendimą valdininkas – nesvarbu, iš gamtosaugos ar iš savivaldybės, turėtų atsakyti asmeniškai. Manau, kad biurokratizmo, vilkinimo ir kitokių kliūčių protingiems, pasvertiems sprendimams sumažėtų keleriopai. Tai kodėl tų įstatymų nėra Seimo darbotvarkėje?
1. Dėl gamtosauginių kompromisų – skamba gražiai – bet tai kamuolys į vienus vartus. Gamtosauga visada pralaimi. Norisi, kad kompromisai būtų kompromisais, ne tik priedanga.
2. Dėl dviejų stovyklų – gamtosaugininkų ir savininkų. Čia p. Algis (Gaižutis) sąmoningai ar ne daro šią klaidą su pavydėtinu reguliarumu – kad mes tolygūs. Skirtumas didžiulis, esminis – viena pusė kovoja už savo asmeninius interesus, kita – už gamtos interesus, nes ji savęs apginti negali, ir už viešąjį interesą. Gamta savo jėgą gali parodyti nebent stichijos siautėjimu, kokį dabar su siaubu matome Japonijoje. Mane kaltina esant „komunistuojančiu“ (koks tikrai nesu). O štai šūkis, kuris yra konferencijos preambulė, (Ar reikia gamtą saugoti nuo žmogaus?), yra ištrauktas tiesiai iš Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo laikų. Būtent tada pastoviai buvo teigiama, kad gamta turi tarnauti žmogui.
3. Dėl miškų įstatymo pataisų nevyriausybinių gamtosauginių organizacijų asociacijos pozicija aiški ir vieša – mes prieš miško ploto sąvokos didinimą nuo 0,1 iki 0,5 ha dėl pavojaus ekologijai, biologinei įvairovei ir Lietuvos kraštovaizdžiui. Mūsų pozicija dėl sodybų atkūrimo paprasta – jokių prieštaravimų neturime, jei buvusios sodybos bus atstatytos vietose, kur savininkai buvo eksproprijuoti, bei jų tiesioginiams palikuonims. Bet ne tiems, kas žemę perpirko ir siekia tokiu būdu pelnytis. Dėl žemės paskirties keitimo poziciją yra vienareikšmiškai išsakęs Konstitucinis teismas, ir jai tenka pritarti.
4. Kas kam – žmogus gamtai ar gamta žmogui? Ar reikia gamtą saugoti nuo žmogaus? Taip. Kasdien nuo Žemės paviršiaus dingsta 30 augalų ir gyvūnų rūšių. To nėra buvę žmonijos istorijoje. Pati formuluotė yra ydinga. Mielieji, pažiūrėkite ne tik į Lietuvą, o į pasaulį, mes galime būti izoliuoti įvairiomis moralinėmis prasmėmis, bet fiziškai nuo pasaulio atsiskirti negalėsime. Aš aplankiau 139 pasaulio šalis. Daug kur gamtosauginė situacija yra baisi. Labai norisi, kad Lietuvoje gamtos turėtume, kad tai dovanotų mums grožio pajautimą, kad išsaugotų daugybę unikalių augalų ir gyvūnų, kad trauktų į šalį turistus (o tai būtinai bus, jei marketingas bus protingas, nukreiptas ne ten, kaip dabar – bet kur – o į tikslines ekologinių turistų grupes). Tai vienas itin didelį potencialą turinčių darnios plėtros būdų, ekonomiškai pasiteisinęs daugelyje šalių.
5. Pirmasis Lietuvoje privatus rezervatas. Tai nauja idėja Lietuvai. Esame tikri, kad tarp LMSA narių yra asmenų, kurie neplanuoja tradiciškai ūkininkauti savo miškuose. Jiems siūlome pagalvoti apie privataus rezervato steigimą, kuriame būtų galimas ekologinis turizmas, inkilų ir dirbtinių lizdų plėšriesiems paukščiams kėlimas. Ypač didelis potencialas yra valdoms netoli tvenkinių, kur mielai lankytųsi paukščių stebėtojai. Šios laisvalaikio rūšies populiarumas pasaulyje pasiekė neregėtas aukštumas. Milijonai žmonių savaitgaliais ima žiūronus ir traukia į gamtą stebėti paukščių. Plėsis ji ir Lietuvoje. Tikimės ir p.Algio paramos, jei jis žino LMSA narių, kurie miško ūkiškai nenaudoja. Sveikintume tokią informaciją LMSA tinklapyje. Tai galėtų tapti puikiu alternatyviu ūkininkavimo metodu, beveik nereikalaujančiu investicijų. Judėjimas „Už gamtą“ artimiausiu metu steigs paukščių stebėtojų klubą „Aves Lituania“ ir reklamuos visas privačias iniciatyvas gamtosaugoje ir ekologiniame turizme.
Labai norėtųsi, kad privačių miškų savininkai visada žvelgtų į savo nuosavybę kaip mūsų šalies ir tautos patriotai. Kad matytų ir mąstytų plačiai, nepamiršdami kitų gyventojų ir savo vaikų bei anūkų ateities.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius gamtininkas Algirdas Knystautas.
2011.03.20
