Prieš keletą dienų LRT televizijoje išgirdau garsiosios žurnalistės Nijolės Baužytės, kuriančios, beje, nepaprastai vertingas kultūrinio, pažintinio pobūdžio laidas apie mūsų miestelius, komentaro. “Mūsų miesteliai” laidos kūrėja trumpam prisiminė, kokių rūšių cenzūros būta gūdžiais sovietinias laikais.
Be abejo, cenzūra anuomet buvo negailestinga. Kūrybiškumą ypač žlugdė valdiška cenzūra – vadinamasis Glavlitas. Bet ne mažiau skaudžiai kūrybiškumui smogdavo ir savicenzūra vadinamas savisaugos jausmas. Žodžiu, be tuometinio Glavlito palaiminimo televizijos ekranuose nepasirodydavo nė viena laida. Tik komunistų partijos bosai televizijoje galėdavo dėstyti savo samprotavimus, iš anksto nesuderinę jų su cenzoriais. Beje, pasitaikydavo absurdiškiausių reikalavimų, kai budrieji cenzoriai drausdavo trumpam parodyti net bažnyčią ar kryžių…
Subtilesnė, rafinuotesnė, labiau paslėpta
Laisvąjį žodį varžančios sovietinių laikų nuostatos buvo neteisingos, smerktinos, netoleruotinos. Dėl to sutinkame, tikiuosi, visi. Tačiau paklauskime savęs, ar šiandien, skaičiuodami dvidešimt pirmuosius nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus, neįsipainiojome į tas pačias pinkles? Tik kiek kitokio pobūdžio. Drįstu manyti, jog šiandieninė cenzūra – gal net pavojingesnė už sovietinę. Nes dabartinė cenzūra – subtili, rafinuota, maskuojama.
Be abejo, sovietinio Glavlito nėra. Tarsi nėra priežasčių ir savicenzūrai. Tačiau juk draudžiamų temų turime absčiai. Ir draudžiamų temų, deja, nuolat daugėja. Beje, Lietuvoje daugėja ir žmonių, kurie sulaukė baudžiamųjų bylų vien už viešai pavartotą aštresnį žodį ar epitetą. Žodžiu, tapo kriminaliniais nusikaltėliais vien už tai, kad brūkštelėjo itin kritišką komentarą po internetiniu straipsniu ar nepagarbiai apibūdino valdžios instituciją. Tokių atvejų mano archyve – jau ne viena dešimtis. Ir visi nukentėjusieji prašo kuo smulkiau aprašyti graudžias jų istorijas. Kai privataus kaltinimo tvarka iškeltas baudžiamąsias bylas už viešai ištartą žodį narplioju po vieną, – dar, liaudiškai tariant, kentėti galima. Bet kai jas sudedu į krūvą, – per nugarą pagaugai eina…
KGB – milžinas molinėmis kojomis?
Jau, regis, netrukus bus keblu kritikuoti net sovietinį KGB. Na, kritikuoti gal dar ir leis. Tačiau, matyt, nebus priimta KGB laikyti itin kraugeriška, pavojinga, žiauria instutucija. Spėju, jog bent kiek aštresnė KGB kritika netrukus Lietuvoje taps traktuojama mažų mažiausiai kaip blogas tonas, menkas išprusimas arba paviršutiniškas istorijos žinojimas. Kas leidžia šitaip manyti?
Omenyje turiu neseniai per LRT transliuotą Gintaro Aleknonio diskusijų laidą “Ant svarstyklių”. Joje diskutavo Kovo 11-osios Akto signatarė Nijolė Oželytė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Minėtoji diskusija paliko rimtos laidos įspūdį. Neturiu jokių pretenzijų. Nei vedančiąjam, nei pašnekovams. Tąsyk visi pateikė dėmesio vertų minčių apie laisvę, nepriklausomybę, valstybės ir piliečio santykius, Lietuvos ateitį, perspektyvas, lietuviškas baimes ir mitus.
Keistai nuskambėjo tik kelios Seimo NSGK pirmininko pastabos apie KGB. Esą KGB tebuvo … milžinas molinėmis kojomis. Esą mes šiandien linkę pervertinti tuometinę KGB jėgą. Suprask, KGB turėjo dideles, bet tuo pačiu ribotas galimybes. Jei ne komunistų partijos kontrolė, KGB darbuotojams būtų buvę labai keblu efektyviai veikti. Žinoma, KGB šnipų turėjo labai daug, informatorių būta beveik visur. Tačiau sekimo vis tik nederėtų laikyti visuotiniu. Teiginys apie totalųjį sekimą Lietuvoje – lyg ir teisingas. Tačiau teisingas – tik iš dalies.
Štai Rytų Vokietijoje tuometinė “Štazi” neabejotinai kontroliavo vos ne kiekvieną šalies gyventoją. Tuo tarpu KGB darbuotojai ir agentai Lietuvoje nebuvo visagaliai. Žodžiu, “Štazi” užmojai neabejotinai buvo įspūdingesni. “Štazi” realiai galėjo kontroliuoti, sekti, persekioti. KGB struktūros sovietinėje Lietuvoje buvo tarsi silpnesnės.
KGB darbuotojams siautėti padėjo įvarytas baimės jausmas. Lietuviai paniškai bijojo KGB, nes KGB esą “visur turi savo ausis ir akis”, esą “KGB turi labai ilgas rankas”. O iš tiesų KGB buvo silpnesnė, nei manė lietuviai. Maždaug tokią mintį žurnalisto G.Aleknonio laidoje “Ant svarstyklių” audė Seimo NSGK pirmininkas A.Anušauskas. Maždaug taip suvokiau Seimo NSGK vadovo dėstomą versiją apie KGB stipriąsias ir silpnąsias puses. Beje, iki minėtos laidos neteko nieko panašaus girdėti apie, vaizdžiai tariant, impotentišką KGB. Ypač iš tokio aukšto rango Lietuvos politiko lūpų. Kas tai – atsitiktinumas, nuoširdus tiesos ieškojimas ar subtilus bandymas po truputį keisti lietuvių požiūrį į KGB?
Be abejo, pono A.Anušausko išdėstyta pozicija – įmanoma. Be abejo, sunku nesutikti su buvusio ilgamečio Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro istoriko, apie KGB, beje, parašiusio ne vieną storą knygą ir ne vieną dešimtį straipsnių, nuomone. Vargu ar Lietuvoje esama daug istorikų, kurie giliau už poną A.Anušauską išmanytų KGB veiklos Lietuvoje ypatumus. Tačiau vis tik buvo keista klausytis jo pastebėjimų, esą KGB struktūros Lietuvoje nebuvo tokios stiprios ir visagalės, kaip mes įsivaizdavome anuomet ir vis dar įsivaizduojame šiandien.
Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kad mes be reikalo sureikšminame KGB įtaką, jėgą, brutalumą? Kad tremtiniai, partizanai, rezistentai, politiniai kaliniai, disidentai, “Katalikų kronikos” platintojai ne visuomet pagrįstai bijojo sovietinių kagėbistų? Jeigu tokias užuominas keltų, pavyzdžiui, Rusijos Valstybės Dūmos pareigūnas, Rusijos istorikas ar Rusijos žurnalistas, – dar suprasčiau. Jiems knieti paslėpti sovietinės okupacijos baisumus. Bet kai tokias mintis dėsto Lietuvos Seimo NSGK vadovas, – nustebęs gūžčioju pečiais. Net jei toji pastaba, kurią viešai išguldė ponas A.Anušauskas, – neginčijama, man vis tik atrodo, jog panašiais atvejais – verčiau patylėti. Juk nebūtina lietuviams visuomet elgtis preciziškai tiksliai narpliojant visas istorines tiesas. Mokykimės iš kitų tautų. Ypatingai iš savo artimiausių kaimynų. Kai kurie mūsų kaimynai, traktuodami istorijos įvykius, kartais begėdiškiausiai meluoja. Meluoja nė neraudonuodami.
Galų gale tuometiniai sovietinės santvarkos kritikai bei griovėjai net ir labai norėdami negalėjo žinoti, kokios iš tiesų KGB veikimo Lietuvoje galimybės. Jie nuoširdžiai manė, kad KGB yra milžinas, stovįs ant tvirtų plieninių kojų. Ir toks jų įsivaizdavimas nebuvo iš piršto laužtas. Ši nuomonė paremta krauju aplaistyta gyvenimiška patirtimi.
Ir še tau kad nori: “KGB – milžinas molinėmis kojomis”. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau neatmetu galimybės, jog artimiausiu metu Lietuvoje, matyt, padaugės panašaus pobūdžio tvirtinimų. O jeigu sovietinės represinės struktūros Lietuvoje nebuvo itin baisios, vadinasi, ir mūsų priešinimąsis sovietinei okupacijai nebuvo labai sudėtingas ir didingas?
Jau nebegalima kritikuoti ir Lenkijos?
Prieš keletą dienų istorikas Algimantas Liekis padovanojo du savo monografijos “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai” tomus. Dabar atidžiai juos skaitau. Skaitau su didžiausiu įdomumu. Mano manymu, – labai vertingas, prasmingas veikalas. A.Liekis – vienas iš tų Lietuvos istorikų, kurie bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę Žečpospolitą traktuoja neigiamai – kaip darinį, kuris ženkliai susilpnino lietuviškumą. Regis, kas čia blogo ar smerktino. Jei Lietuvoje esama istorikų, kurie kritikuoja Lietuvą, kam ši anais laikais per mažai pataikavo Krokuvai ir Varšuvai, tai kodėl negali būti atsvaros, teigiančios, esą visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bėdos prasidėjo po unijos su lietuvius bet kokiomis priemonėmis sulenkinti siekusia klastinga Lenkijos karalyste?
Tokiais atvejais tėra viena vienintelė demokratiška išeitis – sudaryti lygias galimybes abiems koncepcijoms grumtis viešojoje erdvėje. Tegul istorikas Alfredas Bumblauskas mato tai, ką mums gero davė Lenkija, o istorikas Algimantas Liekis tegul pasakoja apie lenkiškas intrigas ir klastas. Istorikas A.Bumblauskas savo tiesas visuomeninėje LRT televizijoje išguldė ne vieną sykį. Visuomeninis transliuotojas tribūną ne sykį buvo suteikęs ir kitiems aršiausiems Lietuvos polonofilams. O štai istoriko A.Liekio kažkodėl neteko matyti LRT rengiamose diskusijų laidose. Na, privačios televizijos ir privatūs laikraščiai gali elgtis kaip tinkami. Jie – privatūs. Bent jau prie jų labai lengvai neprisikabinsi.
Bet visuomeninė, iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma LRT, mano įsitikinimu, privalo suteikti tribūną ir tokiems istorikams kaip A.Liekis. Bent jau retsykiais. Esu iš tų, kurie stengiasi nepraleisti tokių LRT laidų kaip “Įžvalgos”, “Tarp Rytų ir Vakarų”, “Teisė žinoti”, “Ant svarstyklių”, “Dienos tema”. Tačiau neprisimenu, kad LRT žurnalistai Rimgaudas Geleževičius, Gintaras Aleknonis ar Rita Miliūtė į svečius būtų pasikvietę istoriką A.Liekį ir atidžiai išklausę jo argumentų. Taigi čia įžvelgiu dar vieną subtilų lietuviškosios cenzūros aspektą – nenorą kritikuoti Lenkijos.
Juolab kad į Lenkiją kritiškai žvelgiantis istorikas pastaruoju metu sulaukė ne tik šmeižikiškų straipsnių apie finansinius savo dvitomio aspektus, bet ir užuominų, jog lietuviškosios Temidės gali būti apkaltintąs “kurstąs nacionalinę nesantaiką”. Pasirodo, keli politiniai veikėjai jau svarstė galimybę, ar nebūtų įmanoma Generalinei prokuratūrai apskųsti kai kuriuos itin kritiškus A.Liekio teiginius lenkiška tematika. Tokių drastiškų susidorojimų iniciatoriai, matyt, viliasi, kad istorikas, net jei ir nesulauks kvietimo į teismą, tai ateityje bent jau bus atsargesnis, kritikuodamas vadinamąjį “strateginį partnerį”. Kas tai, jei ne subtili, gudriai maskuojama cenzūra?
Beje, anoji pusė elgiasi kaip tinkama, nesulaukdama jokio rimtesnio pasipriešinimo. Viešojoje erdvėje vis daužniau išgirstu pareiškimų, esą klastinga Vilniaus okupacija nebuvo nei kraugeriška, nei žiauri, nei kruvina. Esą Lenkijos įvykdytas Vilniaus užgrobimas buvo daugiau “kultūrinė kategorija”. Esą Vilniaus užpuolimui apibūdinti derėtų surasti kiek švelnesnį apibūdinimą nei žodis “okupacija”. Nes žodis “okupacija” šokiruoja Lenkijos visuomenę. Taigi Lietuva po truputį pratinama Vilniaus krašto atplėšimą ir kryptingą lenkinimą laikyti “kultūrine kategorija”.
Negalima minėti net žodžio “tautininkas”
Šiandien Lietuvoje egzistuoja ir daugiau temų, kurias siekiama nutylėti. Ar pastebėjote, jog kai kurios lietuviškosios televizijos, laikraščiai bei internetiniai portalai visai nemini tokių žodžių kaip “tauta” ir “tautiškumas”. Mieliau vartoja tokias sąvokas kaip pilietiškumas, kosmopolitizmas, socialinės grupės… Žodžių junginio “tautos likimas” nerasite. Jei kalbama apie lietuvių emigraciją ieškant skalsesnės duonos, tai būtinai pabrėžiami tik teigiami emigracijos momentai, tarsi emigracija neturėtų neigiamų aspektų. Jei kas nors iš lietuvių prabils, kad jam rūpi, ar po šimto metų Lietuva bus lietuviška, tokį būtinai apšauks nesusipratėliu ar nacionalistu. Mat lietuviams negalima rūpintis lietuviškumo išsaugojimu. Lietuviams būtina rūpintis vien pilietinės visuomenės kūrimu. Jei kuris nors iš mūsų ims akcentuoti, jog užsienio kalbų mokymąsis neturėtų užgožti gimtosios kalbos mokymosi kokybės, toks dažnusyk bus sumaltas į miltus kaip primityvus neišmanėlis. Esą nesuvokia naujųjų pasaulinių tendencijų.
Štai prieš keletą dienų kavinėje teko šnekėtis su pažįstamu bičiuliu, dirbančiu viename įtakingame leidinyje. Jis prisipažino, jog redakcijos vadovybė kategoriškai uždraudusi rašyti apie politinius judėjimus ir partijas, kurios savo programose kalba apie lietuvybės puoselėjimą. Omenyje jis turėjo ir neseniai atkurtą tautininkų partiją, vadovaujamą parlamentaro Gintaro Songailos. Mano bičiulis prisiminė, kaip parlamentaras G.Songaila Seime organizavo puikią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių maketų parodą. Šimtai lietuvių moksleivių sukūrė kelias dešimtis įspūdingų lietuviškų pilių maketų. Apie šią parodą kalbėjo daug televizijų, rašė daug laikraščių. Tačiau dauguma net neužsiminė, jog ši graži, prasminga, pažintinio, edukacinio, patriotinio pobūdžio akcija buvo organizuota Lietuvoje atsikūrusios tautininkų partijos vadovybės iniciatyva.
Vadinasi, kai kurios lietuviškosios žiniasklaidos priemonės apie tautines idėjas puoselėjančias politines jėgas rašyti pasiruošusios tik tokiu atveju, “jeigu jos iškrės kažką labai negražaus ir smerktino”?
Šiandien suskaičiavau tris „problemines” temas, į kurias Lietuvoje šiandien verčiau nesivelti, jei norima išvengti nemalonumų.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.01.03
