Alesio Beliackio istorija atskleidžia vis daugiau detalių ir naujų klausimų, kurių negalima jokiu būdu nutylėti. Būtini atsakymai pačiu aukščiausiu lygiu. Ir tai ne dėl to, kad surastume kaltus, nors atsakomybės klausimas yra labai svarbus, bet tai jau klausimai – apie mūsų valstybę.
Teisingumo ministerija pati pasimetė savo teisiniuose išvedžiojimuose. Iš pradžių teigė, kad viską atliko pagal įstatymą, kad apgynė teisinės valstybės principus. Žinia, teisinėje sistemoje yra labai svarbus sveiko proto matmuo, nes visiems aišku, kad visų gyvenimo atvejų neaprašysi, o kartais nutinka taip, kad, vadovaudamas aklai raide, gali pridaryti daug žalos. Tačiau akivaizdu, kad net teisės principų nebuvo laikomasi.
Teisingumo ministerijos atstovai teigė, kad buvo vykdoma teisinės pagalbos su Baltarusija sutartis. Tačiau ten 19 punktas aiškiai teigia, kad teisinė pagalba neteikiama, jei pažeidžiami pagrindiniai įstatymų principai. O šis atvejis kaip tik pažeidžia. Tad į šį punktą neatsižvelgė ministerijos klerkai. Neatsižvelgė ir teisėja. O juk ji turėjo patikrinti, ar Teisingumo ministerijos kreipimasis neprieštarauja pagrindiniams Lietuvos įstatymams. Kaip paaiškėjo, prieštarauja. Tad kam reikalinga teisminė valdžia, jei ji automatiškai vykdo vyriausybės nurodymus. Gal tada tegu teisingumą vykdo vyriausybė, taip sutaupysime pinigų.
Teisingumo ministerija nepateikia atvirų atsakymų į rūpimus klausimus. Pirmiausia, kas sankcionavavo ministerijos kreipimąsi į teismą? Antra, ministerija niekaip nenori paiviešinti Baltarusijos kreipimosi dėl A. Beliackio. Bandžiau ją gauti, tačiau to padaryti man nepavyko.
Iš pradžių man rašė: „vykdant dvišales Lietuvos sutartis dėl teisinės pagalbos teikimo, informacija yra teikiama tik teisėsaugos institucijoms, nurodžiusioms teisinį pagrindą, kodėl yra prašoma konkrečių duomenų“.
Atsakiau, kad aš nesu jokių dvišalių sutarčių pasirašęs nei su Baltarusija, nei su Lietuvos Respublikos vyriausybe, o vadovaujuosi Visuomenės informavimo įstatymu, kuris numato galimybę gauti visiems Lietuvos respublikos piliečiams informaciją (ne tik žurnalistams). Ir paprašiau atsiųstį tą kreipimąsi arba nurodyti įstatymus, pagal kuriuos jie negali to daryti. Ir štai ką man atrašė: „Užsienio valstybės teisinės pagalbos prašymas atliekant ikiteisminį tyrimą prilyginamas tyrimui, atliekamam Lietuvos Respublikoje, o pagal LR BPK 177 str. ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini“.
Tada man iškilo klausimas, ar ir toliau Teisingumo ministerija A. Beliackio persekiojimą laiko teisėtu. Jei taip, tuomet viskas suprantama: vyksta ikiteisminis tyrimas, medžiagos viešinti negalima. Tačiau tai Baltarusijos požiūris ir Baltarusijos įstymai. Pagal mūsų įstatymus A. Beliackis nesėdėtų kalėjime. Tad iškyla klausimas: Teisingumo ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos ar Baltarusijos įstatymais. Tokį klausimą ir uždaviau. Tada man parašė, kad nors ir apgailestauja, kad Baltarusijos pusė jiems nusiųstą informaciją panaudojo kaip politinį įrankį, tačiau „Teisingumo ministerija veikia pagal Lietuvos įstatymus, o pagal juos ir pagal bendrą tarptautinio bendradarbiavimo praktiką, kuomet valstybės, vykdydamos teisinės pagalbos prašymus, keičiasi duomenimis, ši informacija yra skirta išimtinai teisėsaugos institucijoms“.
Tad iš vienos pusės lyg ir pripažįsta, kad tai buvo politinis susidorojimas, nieko bendro neturintis su teise, tačiau iš kitos pusės sako, kad negali nurodyti įstatymų, kurie draustų paviešintinti šį prašymą.
Ir iškyla klausimas: kodėl taip slepia Baltarusijos pusės prašymą? Juk privačius duomenis galima užtušuoti, ne jie yra esminiai. O gal paaiškėtų, kad pažeidžiant tą pačią sutartį, ten nebuvo nurodyta jokių argumentų, kodėl prašoma tokios sutarties. Juk šios sutarties 7 straipsnyje aiškiai sakoma, kad prašyme turi būti „pavedimo turinys, o baudžiamosiose bylose taip pat nusikaltimo sudėties aprašymas”.
Žiniasklaida paskelbė dar vieną skandalingą faktą, kad Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorės Aušros Bernotienės sutuoktinis advokatas Egidijus Bernotas turi verslo interesų Baltarusijoje. Kadangi tai teisinis verslas, akivaizdu, kad turi daug reikalų su įvairiausiomis valdžios institucijomis. Jei valdantieji dabar kalba apie provokacijas, Baltarusijos KGB operaciją, tai tikrai būtų naivu galvoti, kad jie nebandytų kaip nors pasinaudoti šia padėtimi. Neteigiu, kad pasinaudojo, – tuo turėtų domėtis VSD, bet tokia galimybė yra. Ir būtų žymiai geriau – tiek Bernoto verslui, tiek Bernotienės karjerai, jei ši valdininkė netvarkytų reikalų, susijusių su Baltarusija. Tokiais atvejais geriau aiškumas. Deja, jo kol kas nėra.
Ir dar. Teisingumo ministerija jau nuo birželio mėnesio žinojo, kas nutiko, tačiau per tą laiką nieko nepadarė. Neatliko tyrimo. Dabar tiria kažin kokia grupė, kurios sudėties nežinome, nežinome jos uždavinių. Nesukūrė tvarkos, kaip reikia patikrinti informaciją. Dar vis galvoja, kaip tai padaryti. Netgi nepatikrino, ar buvo išduota daugiau informacijos apie kitus opozicijos veikėjus. Tad susidaro įspūdis, kad kol viešumoje apie tai nebuvo pradėta kalbėti, Teisingumo ministerija net nemanė, kad čia yra kokia nors problema. Ir šioje istorijoje tai yra skaudžiausia.Jei jau kalbame apie politinę atsakomybę, tai reikia kalbėti apie būtent šį laikotarpį, kada jau viskas buvo institucijoms žinoma, tačiau niekas nesiėmė jokių priemonių. Iškyla klausimas – kodėl? Ko verta mūsų valstybė, jei reaguojama tik tada, kai apie tai sužino visuomenė?
Nuotraukoje: komentaro autorius LRT žurnalistas Virginijus Savukynas.
2011.08.19
