Ir praėjusi savaitė buvo kupina svarbių, paradoksalių, suklusti verčiančių įvykių. Čia derėtų prisiminti keistą Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimą, pastangas nutylėti Seime surengtą reikšmingą parodą bei ažiotažą, kilusį dėl Algimanto Liekio knygos lenkiška tematika, o taip pat – Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų provokacijas.
Apie prabėgusios savaitės ypatumus Seimo narį tautininką Gintarą SONGAILĄ kalbina Slaptai.lt ir laikraščio „XXI amžius” žurnalistas Gintaras Visockas.
Kaip vertinate Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimą? Ar galima pasakyti, jog nubausti ne tie, kurie turėjo būti nubausti? Juk kaip bežiūrėsi, kaip besvarstysi, o nubausti ne tie, kurie pažeidė Lietuvos įstatymus, sakančius, jog visi visų gatvių pavadinimai visoje Lietuvoje privalo būti užrašyti tik valstybine kalba? Teismas nubaudė ir ne tuos, kurie piktybiškai nevykdo Vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusio sprendimo nukabinti ne valstybine kalba paženklintus gatvių pavadinimus. Nubaudė buvusio Trakų rajono mero Edmundo Malūko sūnų Mantą Malūką, išdrįsusį Eišiškių gyvenvietėje laikinai nuimti ir vėl uždėti neteisėtai užkabintą gatvės pavadinimo lentelę, užrašytą ne valstybine kalba.
Tai – tikro lietuviškojo surrealizmo pavyzdys. Gilinantis į šį teismo nuosprendį paaiškėjo keletas svarbių momentų, į kuriuos norėčiau atkreipti dėmesį. Pirma, tas namas, ant kurio sienos buvo neteisėtai pakabintas lenkiškas užrašas, nepriklauso lentelėje nurodytai gatvei. Žodžiu, jis klaidino. Net pati savivaldybė buvo pripažinusi, jog namas iš tiesų priklauso visai kitai gatvei, nei nurodyta.
Antra, paaiškėjo, jog nežinomas tikrasis namo šeimininkas. Tiksliau tariant, šeimininkės pavardė žinoma. Tačiau ji prieš dešimt metų išvykusi gyventi į Baltarusiją ir niekada nėra davusi leidimo kabinti lentelės nei lenkiška, nei jokia kita kalba. Tad po teismo proceso taip ir liko neaišku, kas gi lentelę pritvirtino. Trečia, paaiškėjo, jog namo nuomininkas sykį buvo sutikęs, jog ne valstybine kalba užrašyta lentelė būtų nukabinta. Ketvirta, nežinia, kam iš tiesų priklauso toji lentelė. Teismo metu taip ir neišsiaiškinta, kieno nuosavybė yra toji daug triukšmo sukėlusi lenkų kalba užrašyta lentelė.
Tik teismo pabaigoje pareiškėjai galų gale vis dėlto pasakė, jog lentelė – seniūnijos turtas. Vadinasi, seniūnija ir atsakinga už neteisėtą lentelės pakabinimą. Vadinasi, būtent seniūnija piktybiškai nevykdė Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo. Tačiau Šalčininkų rajono apylinkės teismas, užuot padėjęs įgyvendinti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, nubaudė Lietuvos pilietį, kuris, beje, net ne pats, o televizijos prodiuserių užsakymu, išreikšdamas pilietinį protestą simboliškai nuėmė neteisėtai užkabintą gatvės, kuriai namas net ir nepriklausė, lentelę. Mantas Malūkas viso labo išreiškė simbolinį protestą prieš netvarką, prieš įstatymų pažeidėjus ir kenkėjus, nevykdančius teismų sprendimų.
Beje, kitas asmuo, kuris padėjo M.Malūkui nukabinti lentelę ir ją, prieš pakabinant atgal perlenkė, lyg ir išteisintas. Kodėl išteisintas – nežinia. Galbūt tik todėl, kad – jis lenkų tautybės, o gal todėl, kad kita teisėja labiau žiūrėjo bylos esmės. Tad niekaip nesuprantu, kur gi ta žala, kurią padarė pilietiškai pasielgęs M.Malūkas? Visas teismo procesas, remiantis advokato pateikta informacija, buvo daugiau negu keistas. Teisėja elgėsi taip, kad jos veiksmai buvo labiau panašūs į prokurorės, o ne teisėjos elgesį. M.Malūką gynęs advokatas nurodė ne vieną suklusti vertusį Temidės žingsnį. Pavyzdžiui, buvo išklausyti liudininkų parodymai. Po to liudininkams neturėjo būti leidžiama klausytis, ką teismo posėdžių salėje kalba besiginčijančios pusės. Tačiau jie dalyvavo teismo posėdyje, o po to – ir vėl liudijo. Tai – grubus pažeidimas.
Tai byloja apie labai liūdną mūsų teisėsaugos būklę ir žemą teisėjų kompetenciją. Omenyje turiu, žinoma, ne visus teisėjus. Tačiau toji teisėja, kuri teisė M.Malūką, vargu ar supranta lietuvių kalbą taip giliai, kaip iš tiesų reikėtų. Ji kalba lietuviškai, ji supranta lietuviškai. Bet ar tikrai pajėgi iki galo suvokti sudėtingus lietuviškus tekstus? Ar sugeba lietuvių kalba formuluoti sudėtingus teisinius, logiškai pagrįstus argumentus?
Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Lenkų rinkimų akcija Šalčininkų rajone yra politiškai įsigalėjusi, , todėl neatmestina ir politinė įtaka teismui.
Praėjusią savaitę Seime teko apžiūrėti neišdildomą įspūdį palikusią parodą – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių maketus. Parodos būta tikrai turiningos – demonstruota per keturiasdešimt pilių maketų. Daugelio tų pilių nesame matę. Deja, dalis žiniasklaidos vengė minėti, kad tai – būtent tautininkų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugijos iniciatyva parengta paroda.
Sutinku, kad mums šis renginys pavyko. Tautininkų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugijos iniciatyva pilių maketus į Seimą atgabeno per 40 Lietuvos mokyklų. Gal iš pradžių kai kam Seime ir atrodė, jog ši paroda nėra labai svarbi, jog neturės didelio pasisekimo. Tačiau renginys išties pasisekė. Pranoko visus lūkesčius, visų pirma dėl atsakingo, įkvėpto mokytojų ir mokinių darbo. Mokyklos konkursui pateikė daug aukšto mokslinio, istorinio, meninio lygio pilių maketų. Negaliu nepabrėžti, jog daugelis maketų atlikti labai kruopščiai, laikantis istorinių žinių.
Be jokios abejonės, jog tai – ir puiki istorijos pamoka, turinti auklėjamąją, pažintinę vertę. Tikiuosi, paroda paskatins moksleivius labiau domėtis didinga Lietuvos praeitimi. Neatmesčiau versijos, jog tai – ir auklėjamasis poveikis visam Seimui. Ne dėl to, kad manyčiau, esą Seime nėra išsilavinusių, nėra istorija besidominčių politikų ir darbuotojų. Sakau tai dėl to, kad mes, organizatoriai, sulaukėme labai daug nuoširdžių padėkų tiek iš Seimo kanceliarijos , tiek iš parlamentarų. Ne vieno iš jų širdį suvirpino šis mūsų jaunimas, naujoji Lietuvos karta.
Šiuo renginiu mes norėjome parodyti, jog ir su menkomis investicijomis įmanoma propaguoti didingą Lietuvos praeitį. Tokie dalykai mus turėtų dar labiau vienyti. Tokie dalykai turėtų mus skatinti naujiems prasmingiems darbams. Tiesa, žiniasklaida ne itin plačiai papasakojo apie šią parodą. Dar mažiau buvo kalbama ir apie tai, kas tikrieji jos iniciatoriai. Nei tautininkų pavadinimas, nei mano, nei Kazimiero Uokos pavardė nebuvo minimos.
Buvo nutylimas ir parodos koordinatoriaus mano padėjėjo Algimanto Birbilo bei K.Uokos padėjėjos Irenos Buinickaitės indėlis. Nenuskambėjo ir idėjos autorės Vilniaus rajono Paberžės „Verdenės“ vidurinės mokyklos direktorės Vandos Nivinskienės pavardė. Dėl mūsų – tikriausiai todėl, kad kai kam nesinori parodyti politikų iš teigiamos pusės. Dėl kitų – tai tik bendra nepagarbos ar abejingumo geriems darbams išraiška. Deja, sulaukėme laikų, kai tiesa neretai sužinoma tik iš tiesioginio bendravimo ar vien iš gandų.
Seimo narių grupės inciciatyva rengiamos Konstitucijos pataisos, įteisinančios griežtesnį apibrėžimą, ką galima Lietuvoje laikyti šeima, o kokių darinių – negalima. Ar pavyks surinkti būtiną Seimo narių daugumą?
Panašu, kad greitai bus surinkta reikiamo gausumo Seimo grupė, kuri siūlys į Lietuvos Konstituciją aiškiau nei iki šiol įrašyti paaiškinimus, kas gi mūsų šalyje laikoma šeima. Lietuvos Konstitucinis Teismas jau pareiškė, kad šeima Lietuvoje nebūtinai sietina su santuoka. Pasak KT, gali būti ir tokių šeimų, kurios nesietinos su santuoka. Toks KT išaiškinimas atsirado galbūt dėl to, kad mūsų Konstitucijoje nėra konkretaus, griežto apibrėžimo, jog šeima – tai vyro ir moters savanoriškais pagrindais sudaryta santuoka, bei dėl „europinių madų” įtakos. Tikėtina, kad pavyks surinkti tiek Seimo narių parašų, jog būtų galima pakoreguoti Šeimos instituciją apibūdinančią sąvoką pagrindiniame šalies įstatyme
Viliuosi, kad šios pataisos artimiausiu metu atsidurs Seimo darbotvarkėje. Nepamirškime, jog Konstitucinių pataisų priėmimas – sudėtingas procesas. Būtina kvalifikuota 3/5 Seimo narių dauguma (vadinama, „konstitucinė dauguma“), ir būtini du balsavimai su pertrauka tarp jų. Tačiau panašu, jog sumanymas griežčiau ir konkrečiau apibrėžti, kas yra šeima, atneš ilgai lauktų vaisių, ir Konstituciniam Teismui, siekusiam perrašyti mūsų konstitucines vertybes, teks su tuo susitaikyti.
O kokia padėtis šiandieniniame Lietuvos – Lenkijos fronte? Nieko naujo? Tebekariaujame?
Jau visi pavargome kartoti, kad Lenkijos politikai elgiasi labai negarbingai. Lenkija mus spaudžia ir šmeižia, neatsižvelgdama į jokius mūsų argumentus. Akivaizdžiai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, nepripažįsta paritetinių principų. Dabar jau abejoju, ar Lietuva pasielgė teisngai, įsiveldama su Varšuva į dvišales konsultacijas dėl mūsų švietimo politikos. Juk Lenkija, užuot padėkojusi, kad oficialusis Vilnius sutinka dar kartą išklausyti jos pozicijos dėl mūsų vidaus klausimų ir mėgina suderinti tautinių bendrijų švietimo klausimus pariteto (vienodų sąlygų tautinių bendrijų švietimui abiejose srityse) pagrindu, ir toliau elgiasi taip, tarsi sąmoningai siektų santykių pablogėjimo.
Kam Lenkijai pyktis su Lietuva – nežinau. Ar Varšuva paskaičiuoja, kam tokia jos politika labiausiai naudinga? O gal taip reiškiamas pasipūtimas ir arogancija – ji ne tik kad nelaiko mūsų „strateginiu partneriu“, bet nelaiko net ir lygiaverte tarptautinių santykių šalimi. Imperinių recidyvų galėjome tikėtis iš Kremliaus, o štai sulaukėme – taip pat ir Radvilų rūmų Varšuvoje…
Nesutarimai labiausiai naudinga Kremliui?
Būtent. Anksčiau, maždaug prieš dvidešimt metų, mus spaudė agresyvieji Vilniaus ir Šalčininkų rajono autonomininkai. Bet tuomet autonomijų kūrėjai buvo tiesiogiai skatinami Kremliaus. Šiandien mes turime kitokią situaciją. Šiandien milžinišką spaudimą patiriame iš Lenkijos, ne iš Rusijos. Bet neskubėkime tvirtinti, jog dabar Kremlius – nieko dėtas. Mes neturime aiškumo, kas šiandien iš tiesų dedasi pačioje Lenkijoje. Gal tai tas pats Kremliaus spaudimas, tik šį kartą inspiruojamas ne per vietinius autonomininkus, o per Varšuvą? Lenkų rinkimų akcijos blokavimasis su Rusijos tėvynainių judėjimu ir KGB karininkais rodo tam tikrą bendrą frontą. Reikėtų aiškaus atsakymo, ar Varšuvą remia būtent tokį frontą, kuris remiasi neapykanta Lietuvos valstybei ar netgi viskam, kas lietuviška?
Kaip vertinate Algimanto Liekio knygą, kurioje išvardintos skriaudos, kurias patyrėme iš Lenkijos?
Dėl A.Liekio knygos kilo keistas ažiotažas. Nežinau, kodėl kai kas bando sakyti, esą A.Liekis šia savo knyga blogina Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykius. Juk knygoje sudėti faktai. Seniai žinomi, nepaneigiami faktai. Kai jie sudėti į vieną krūvą, išties išvystame niūrų vaizdą. Bet istorinė tiesa yra tiesa. Kodėl ją reikėtų nutylėti? Kodėl jos nereikėtų prisiminti? Jei istorinė tiesa Lenkijai ir kai kuriems vietiniams politikams labai nemaloni, tai dar nereiškia, kad neprivalome tos praeities studijuoti ir analizuoti.
Mano manymu, atvirkščiai – normalūs santykiai su Varšuva ir vidaus pilietinė santarvė tik tuomet galimi, kai kartu išsiaiškinsime visus istorinius nesutarimus, įvertinsime konfliktus, įskaitant ir Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją bei jos padarytą žalą. Neabejoju, kad dar būsime priversti prisiminti šias žaizdas ne vieną sykį, kol pagaliau pasirašysime abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo dvasia parengtą naują sutartį tarp abiejų valstybių
Tad tikrai nemanau, kad A.Liekis su šia knyga būtų pakenkęs Lietuvos – Lenkijos santykiams. Toks knygos pasirodymas – labai sveikintinas reiškinys. Tą knygą, nepaisant kai kurių autoritetą turinčių politikų priekaištų, sveika ir netgi būtina visiems perskaityti.
Jūs turite omenyje prof. Vytauto Landsbergio priekaištus?
Manau, kad profesorių Vytautą Landsbergį šį kartą suklaidino jo aplinka.
Jaunieji tautininkai mėgino kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl Kovo 11-osios eitynių. Jie prašė, jog leidimas žygiuoti Vilniaus gatvėmis būtų suteiktas ir šį kartą. Bet sulaukė neigiamo atsakymo?
Jiems buvo pasakyta, esą Kovo 11-oji – dar labai toli. Todėl anksti ką nors planuoti, kol nėra sudaryta bent jau preliminari šventinė programa. Tačiau simptomatiška, kad savo eitynes surengti panoro ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas bei įvairios lygių galimybių organizacijos. Jos panoro žygiuoti Kovo 11-ąją ir taip išstumti jaunuosius tautininkus, kurie anksčiau šią dieną rengdavo eitynes.
Nors savivaldybės tarnautojai tradiciniams eitynių rengėjams jauniesiems tautinkams teigė, kad šventinė programa dar nesuderinta, tačiau kitiems, matyt, labiau privilegijuotiems pareiškėjams leidimą netrukus išdavė. Čia įžvelgiu galimą diskriminaciją, tačiau ne homoseksualios orientacijos asmenų ir ne tautinių mažumų atžvilgiu.
Dėl šio įvykio kol kas neskubėčiau kaltinti Vilniaus mero Artūro Zuoko. Tas tautinio jaunimo atstūmimas ir privilegijų teikimas įvairioms lygių galimybių organizacijoms greičiausiai išprovokuotas kai kurių Vilniaus savivaldybės klerkų. Manau, kad Vilniaus meras šį diskriminacinį sprendimą artimiausiu metu panaikins.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: tautininkų lyderis parlamentaras Gintaras Songaila.
2011.12.05
