PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (3)

Apie pradingusį, lietuvius lydėjusį „paralelinį pasaulį“ ir civilizacinį neįgalumą

Negaliu susilaikyti nuo vienos papildomos apžvalgėlės. „Kažkas“ man kužda, kad apie tai reikia pasakyti plačiau ir tiesiai. Skaitytojau, nenustebk: tai bus pasakojimas apie žydus-litvakus. Neliesiu sudėtingos jų istorijos.

Tik priminsiu: didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1495 m. juos visus buvo išvaręs iš LDK.

Bet jau 1503 m. buvo priverstas jų atsiprašyti ir vėl pasikviesti. Pasirodė, jog tuometinis lietuvių valstybingumas be žydų-litvakų buvo nepakankamai gyvybingas.

Žydai – urbanistinės civilizacijos vaikai. Jie apsigyveno Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Jie užsiiminėjo amatais ir prekyba, finansinėmis operacijomis ir advokatūra, tarptautiniais santykiais ir raštvedyba.

Lietuviai – gamtajautinės kultūros vaikai. Jie vengė miestų ir miestelių, be kurių valstybė negalėjo egzistuoti. Susiformavo ir taikiai funkcionavo, vienas kitą papildydami, du paraleliniai pasauliai. Pakol neįsiveržė XIX–XX amžių revoliucijos ir katastrofiniai karai.

Lietuvos valstybėje įsikūrę judėjų tikėjimo ateiviai čia surado gana palankias sąlygas, ypač religinę toleranciją savo gyvybingumui reikštis. Per kelis šimtus metų susiformavo išskirtinė žydų tautos atšaka, gavusi litvakų vardą. Tai jie išplėtojo savitą religinę-filosofinę srovę – chasidizmą, akcentavusį socialinį teisingumą, o taip pat Dievo buvimą visur ir tiesioginį žmogaus su Juo kontaktą maldos, o ne Talmudo žinojimo dėka. Kažkas buvo panašu į krikščionių reformaciją…

Chasidizmą galėtume sieti ir su Bundu – litvakų socialdemokratine partija (Lenino ji buvo apšaukta oportunistine, nes norėjo išlikti ištikima „žydų idėjai“). Litvakijoje (LDK-je) užgimė ir sionizmo judėjimas – idėja, kaip atgauti žydų istorinę tėvynę ir ten, sukūrus modernią valstybę, apsaugoti žydų tautą nuo „išsivaikščiojimo“… Vilniuje iki bolševikų invazijos veikė ne tik litvakų, bet ir kitų Europos žydų pasididžiavimas – Žydų kultūros institutas. Kaune ir Telšiuose funkcionavo rabinų seminarijos (akademijos).

XIX–XX amžių sandūroje, pasikeitus pasaulio politiniam veidui (žemėlapiui), žydai-litvakai, prisikaupę pasionarinės energijos, pajudėjo ieškoti Eldorado, Oikumenos. Ir – surado! Ką tik užgimusioje Pietų Afrikos Respublikoje jie ėmėsi ypač pelningo kalnakasybos verslo; Amerikoje – bankininkystės, informacijos; Paryžiuje – meno ir t. t. Kažkas yra „pasikapstęs“ po Nobelio premijos laureatų biografijas ir prasitaręs: jų gretose aptikęs apie trečdalį litvakų kilmės…

Ką štai tokia skaitytojui gal netikėta apžvalgėle norėjau pasakyti? Ogi tai, kad emigravę litvakai su savimi išsivežė iš Lietuvos ir tam tikrą dalį miestų civilizacijos bei kultūros, be kurios buvo nebeįsivaizduojama moderni valstybė. Socialiniame pasaulyje vakuumo nebūna. Išsilaisvinusią erdvę lengviau užėmė kiti: rusai, vokiečiai, ypač lenkai. Lietuviai-sodiečiai nespėjo „urbanizuotis“. Normaliam evoliucionavimui jiems trūko šimto, kito metų, kurių istorija pagailėjo.

Ir vis dėlto… Tie dvidešimt tarpukario metų buvo pakankamai palankūs lietuviams jau su savo pajėgumais oriau įsiterpti į suaktyvėjusį civilizacinį vyksmą. O nuo masiškesnės emigracijos Lietuvoje likę litvakai pakankamai pozityviai dalyvavo šiame vyksme. Antro pasaulinio karo gaisras nušlavė ne tik juos. Jis nušlavė ir tą ypač ženklų įdirbį, kuris buvo atliktas jau pačių lietuvių jėgomis. Dvi žiaurios okupacijos, pats karas ir ypač pokario represijos nepataisomai įlaužė tautos stuburą.

Tačiau pripažinkime: paskutiniųjų dešimtmečių sovietiniame laikotarpyje lietuviai vėl buvo įgiję jėgų: siekė atsitiesti, mobilizuotis prieš nutautinimo, rusiškosios aneksijos politiką. Net savaip lituanizavo primestus vadinamuosius „bolševikinius kolchozus“.

Kaip jau knygoje rašėme, lietuvių tautos istorijoje „stuburo įlaužių“ būta gal ne vienas. Tai – prielaida. Bet ji leidžia mums eiti toliau ir mąstyti apie sistemines (negrįžtamas, nekompensuojamas) tokių „įlaužių“ pasekmes.

Taigi, keletas minčių apie mus persekiojančią ligą – civilizacinį neįgalumą.

Skubu skaitytojui pasiaiškinti… Vartodamas ausiai „ne visai malonią“ sąvoką, pirmiausia mąstau apie šešėlinius, šonu ar iš paskos slenkančius tamsius siluetus – palydovus. Kitais žodžiais išsireiškus, mąstau apie tas išskirtines tautos saviorganizavimosi ir ypač valstybinio tvarkymosi erdves, kurios užsipildo toli gražu ne konstruktyvia veiksmo subjektų veikla, ne darnia jų sąveika, bet to ar kito masto piktybiniu susipriešinimu, išminties stokojančiais, ypač strategiškai neapgalvotais veiksmais, korumpuota elgsena, netgi teisiškai pridengtu nusikalstamumu, žmogaus orumo nuvertinimu ir t. t., ir pan.

Visa tai gali būti vertinama dar ir tokiomis sąvokomis, kaip: socialine aritmija (prisiminkim žmogaus širdies aritmiją) ar anomija (benormiškumo, beteisiškumo, amoralumo sklaida). Esant panašiai apibūdintoms aplinkybėms kaupiasi, auga tautos socialinis bei politinis (o kartu – ir istorinis) nuovargis. Įsigali vadinamoji „klaidinga sąmonė“ (pavyzdžiui, vadinamojo negatyvo akcentavimas), valstybės integralumas tampa labiau pažeistu ir t. t., ir pan.

Dėl ko visą šią „abrakadabrą“ skaitytojui bruku? Argi nuo panašių į ją mes nesame apkurtę? Vėl tenka pasiaiškinti… Mąstau ir tuo mąstymu noriu pasidalinti: gal pati istorija, aplinkinio pasaulio vyksmas yra mus paženklinęs, piršte įpiršęs civilizacinio neįgalumo stigmą? Gal ir pati „saviplaka“ mums reikalinga dar ir tam, kad mokėtume aiškiau atpažinti savo renkamų politikų intencijas, jų strateginio mąstymo lygmenį? Gal ir tam, jog suvoktume, regis, elementarią tiesą: kiekvienos pasaulyje užgimusios tautos pagrindinis egzistencijos tikslas yra jos išlikimas ir kultūros bei civilizuotumo požiūriais visavertis evoliucionavimas.

Šito tikslo siekį ir privalo užtikrinti ne tik tautos kurta valstybė (kaip civilizuoto jos organizavimosi forma), bet ir visos sąjungos, į kurias ši valstybė įsirašo. Minėto tikslo suvokimas, pagaliau, būtų ir tas orientyras ar kriterijus, kuris palengvintų mums spręsti apie politinių partijų ir apie pačios valstybės elgseną.

Palietus tokį sudėtingą skaudulių mazgą, manau tikslingu pateikti nors porą konkretesnių pavyzdžių.

2013 metais Lietuvos konstitucinis teismas nutarė, kad krizės metu apkarpytos teisėjų, ministrų, seimo narių ir kitų aukščiausiojo ešelono valdininkų algos turi būti kompensuotos, atstatytos. Sąmoningai ar ne, šis teismas „užmiršo“, kad užslinkus ekonominei krizei (kurios, pavyzdžiui, išvengė Lenkija, Estija), pirmiausia buvo sumažintos pensijos, bet apie jų atstatymą (ir kompensavimą) savo „istoriniame“ nutarime užmiršo…

Mielas skaitytojau, jeigu bus proga, pasidomėkite, kokiu stiliumi ir painia kalba rašomi mūsų šalies įstatymų tekstai. Sąžiningesnieji teisininkai prisipažįsta, kad tai daroma sąmoningai. Bylos nagrinėjimo atveju paliekamos palyginus plačios galimybės teisininkų klanui kreipti klausimo eigą ta kryptimi, kaip tarpusavyje susitariama (žinoma, ne tuščiomis…).

Išdrįsau pasinaudoti „klano“ sąvoka, kuri, manau, yra pakankamai adekvati apibūdinant susiklosčiusį valstybės organizacijos ir ją kūrusios tautos moralinį būvį, o tuo pačiu – ir civilizacinį neįgalumą.

Pateikiau tik du atvejus, kuriuose matome Moralinio Autoriteto ignoravimą. Matome atveriamus vartus Didžiajam Inkvizitoriui – nuolatiniam tautos civilizacinio neįgalumo kuratoriui. Manau, džiaugiasi jisai matydamas toliau nykstančią sanglaudą tarp tautos ir valstybės, pastarosios virsmą didžiojo kapitalo interesų sergėtoja ir nuolankia naujosios Sąjungos nare.

Taip kaip dieną keičia naktis, taip ir tautos istoriniame kelyje galima įžvelgti nuolat vingiuojančias dvi skirtingas vėžes: tautokūros ir tautoardos; tautodaros ir tautoiros. Kuriomis vėžėmis šiandien riedame? Kuriomis riedėsime rytoj, poryt?..

Ar Vakarai jau atrado Lietuvą?

Vakarų Europa šimtus metų gyveno kitą gyvenimą. Jis buvo grindžiamas graikų filosofija ir pilietine organizacija, Romos teisėmis ir valstybės tvarkymo kultūra, hebrajų-žydų religine bei kultūrine įtaka. Jai į veidą iš anapus Viduržemio jūros, iš pusdykumių alsavo nežinia kada statytų didingų šventyklų ir piramidžių siluetai. Mistinis pasaulis… Tuometinė Romos imperija, įtikėjusi savo autoritetu ir visapusiškomis galiomis, nedaug ką žinojo apie persų, indų, kinų ir Egipto civilizacijas. Jai buvo nesuprantamos netgi šalia gyvenusių galų, keltų ar germanų kultūros. Ką jau kalbėti apie už neįžengiamų girių ir pelkių plačiai išsidriekusias aisčių, baltų padermes. Bene pirmasis (pagal rašytinius šaltinius) su jomis susidūrė Romos istorikas Kornelijus Tacitas (I a.). Kas jį labiausiai nustebino? Itin aukšta aisčių dvasinė, dorovinė kultūra ir darbštumas.

Taip rašydamas pirmiausia mąstau toli gražu ne apie materialinio pobūdžio dalykus, tarkim, ne apie prekybinius ryšius. Vadinamųjų aisčių prekyba iki Kristaus ir po Kristaus ir su Vakarais, ir su Rytais buvo pakankamai intensyvi. Vien metalai, druska buvo gaunami (žinoma, mainais) šimtais tonų…

Šiuo atveju mąstau apie mentalinį giminingumą, apie etnosą (mąstysenos, gyvensenos) bruožus, kurie skyrė skirtingas kultūras ir civilizacijas. Apie ką kalbu skaitytojui taps aiškiau, jeigu jam priminsiu banalią tiesą. Daugiabučiame name greta vienas kito gyvenantys kaimynai mandagiai vienas kitą pasveikina. Tačiau gali nežinoti (vis dažniau – ir nenori žinoti), kaip ir kuo anas gyvena…

Pasakysiu tiesiai, be užuolankų. Vakarų pasaulis, susaistytas dar ir krikščionybės saitais, nuo Romos laikų suvokė savo išskirtinumą; pasižymėjo ne tik arogancija „svetimųjų“ atžvilgiu. Jis iš kitų pasaulių išsiskyrė dar ir įsijautimu į savo civilizacinės misijos skleidimą.

Deja, dera pripažinti: nei graikų filosofija, nei Kristaus tikėjimas ir Jo auka taip ir neįtvirtino supratimo, kad žmonių pasaulis gali (ir privalo!) būti apibūdinamas kaip įvairovių begalybė. Ką naujo jame besurastume – jokiu būdu tai negali būti vertinama kaip jo pažinimo pabaiga… Argi nesuvokiame: žmogus nepajėgus net pats save pažinti. Taigi, susiduriame su dilema, panašia į amžinybės ir begalybės kosminėje erdvėje suvokimą… Džiaugiamės, kad deklaruojama kultūrų tolerancija. O kas už jos budi ir, kiekvienai progai pasitaikius (dažnai ir be progos), puola?..

Štai ta viena iš pamatinių priežasčių, kodėl mūsų protėvių civilizacija ir kultūra beveik nežinoma Europos civilizacijos ir kultūros istorijoje. Nemažiau keista, kad ji ir šiandien nelabai įsileidžiama. Tebegalioja mūsų „amžinų prietelių ir neprietelių“ pastanga anas istorines (ir net kultūrines) erdves pasilikti sau. Dar keisčiau, kai šias pastangas savaip paremia ir kai kurie autoritetus išsikovoję mūsų istorikai, politologai ir net etnokultūrologai.

Vardan prasmingesnio pasakojimo maloningajam skaitytojui pateikiu porą elementarių, bet priešingus vaizdus piešiančių pavyzdėlių.

Prieš mano akis – Europos politinis žemėlapis, perspausdintas iš JAV mokyklose (2010 metai) gal tebepraktikuojamų vadovėlių. Ten, kur turėtų būti Lietuva (dar ir kaip ES narė), rodoma kaip Rusija. Tas geografinis lopinėlis sulydytas su Kaliningrado sritimi ir, žinoma, nutapytas ES nepriklausoma spalva. Tai kur gi pagal „visažinančius amerikiečius“ Lietuva? „Lithuania“ pakrikštyta visa dabartinė Baltarusija, suprantama, nutapyta jau ES narystės spalva…

2013 m. pradžioje ispanų kalba pasirodė knyga „Imperijos ir imperija“. Ją parašė pasaulinį garsą įgijęs supainiotos imperijų problematikos tyrėjas prof. Gijermo Moronas. Ar kas iš mūsų istorikų šiandien išdrįstų cituoti iš minėto autoriaus knygos tokias štai eilutes: „Vizigodai priklauso didžiai baltų kultūrai, kuri išplito po visą Vakarų Europą ir įsikūrė Ispanijoje (vizigodai) ir Italijoje (ostrogodai), kultūrai, kuri išliko tvirta ir davė pagrindą Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos ir Italijos istorijai“[1]. Tokiai minėto autoriaus nuostatai impulsą savo darbais davė mūsų istorikų nutylima Venesueloje dar tebeplušanti iškili lietuvių mąstytoja, baltų proistorės tyrinėtoja dr. Jūratė Statkutė de Rosales.

Pirmuoju atveju galime įžvelgti Vakaruose (ypač JAV!) mentalinį abejingumą savo pakraščiams. O antruoju? Susiduriame su priešingu atveju – pateikiama mums, lietuviams, regis, labai palanki idėja. Ir, kas nemažiau įspūdinga – tos idėjos pagarsinimo drąsa. Prof. G. Moronas, niekieno neskatinamas, bando pramušti seniai sumūrytą storą sieną…

Betgi štai: ir vienu ir kitu atvejais susiduriame su tyla, kuri sklinda iš mūsų „oficialiųjų namų“. Nei į vieną, nei į kitą faktą paprasčiausiai nereaguojama. Ypač pro antrąjį praeinama taip, tarsi įspausta servilizmo (įsiteikimo stipresniajam) stigma tebealsuotų; tebeveiktų kaip mentaliteto stabdžiai.

Taip sakydamas pirmiausia mąstau apie tuos, kurie disponuoja istorinės ir politinės minties sklaidos galiomis… Išvada peršasi savaime: gal iš tiesų mes, lietuviai (gal ne visi?), esame ir čia paženklinti aukščiau minėto civilizacinio neįgalumo ženklu? Gal iš tikrųjų mums yra būdingas į tautos organizmą įsigėręs „kumečio sindromas“; iš anksčiau paveldėtas įsiteikinėjimo kitiems, stipresniesiems bruožas?

Tokia yra karti realybė. Betgi tik jos sąžiningas suvokimas ir atviras išskleidimas gali mums pagelbėti „tramdant“ savo civilizacinį neįgalumą ir gydantis nuo suminėto „kumečio sindromo“, nuo servilizmo ligos.

Gimtųjų Namų, Tėvynės sakralumas

Mielas skaitytojau, draugėje dar kartą pamąstykime apie tai, kas priskirtina šventiems dalykams. Apie gimtuosius namus (Tėviškę), apie Tėvynę. Tai gyvi, pulsuojantys organizmai. Organiškai suaugę, vienas kitą papildantys organizmai. Tai širdimi, siela jaučiami ir išgyvenami organizmai. Žmogų nuo negandų, susirgimų, nuo nuopuolių saugantys organizmai.

Didžiosios asmenybės nepamiršdavo Gimtųjų Namų, juos pagimdžiusios ir į pasaulį išleidusios Tėvynės. Maloningajam skaitytojui priminsiu tik vieną mažytį epizodėlį (plačiau apie tai mano rašyta 258 psl.). Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas viešai prisipažino: laimės pojūtį pirmiausia jis siejo su gimtaisiais Šateiniais ir Vilniumi. Šateiniai jam buvo Tėvynės pradžia, o Vilnius – jos tąsa…

Tėvynė – tai langas į pasaulį, o kartu – ir to pasaulio segmentas. Tėvynė – tai lobių skrynia. Ji gali būti nepastebima, užnešta dulkėmis, o gal ir sąmoningai užmaskuota… Rasime čia ir pelėsinio grybelio… Bet toje skrynioje, lyg jaunamartės kraitis, sudėta: pergalių džiaugsmas ir pralaimėjimų kartėlis, mūsų viltys ir neviltys.

Tačiau bene didžiausias skrynioje slypintis lobis – protėvių kultūra, jų dvasia. Čia saugomas ir kaupiamas brangiausias, jokiais pinigais nevertinamas ir neįvertinamas turtas – tautos dvasinis kapitalas. Be tautų ir jų valstybių saugomo šio kapitalo pasaulis panašėtų į pusdykumės (o, anot popiežiaus Benedikto XVI, į dykumos) peizažą. Jis taptų panašus į užvažiuojamuosius namus, į pereinamąjį kiemą.

Tėvynė nedrąsiai, lyg drovi mergina, mums, gyviesiems, primena pamatinę priedermę: privalome, kiek mums leidžia jėgos, išsaugoti Tėvynės Aureolę, jos magiškąją trauką. Jos tęstinumą. Ne tik būsimoms kartoms, bet ir Pasauliui… Be Tėvynės – žmogus be šaknų. Jis primena dykumos vėjo gainiojamą kupranugaržolę. Jis lengviau patampa masalu visagalei rinkai ir daiktams.

Panašios mintys į viešumą sprūsta savaime. Žvelgi, apmąstai nūdienos civilizaciją ir supranti: iš tiesų tai, anot Z. Brzezinskio – nebevaldomas pasaulis. Anot M. Castells, – tinklaveikos civilizacija. Anot U. Becko – rizikos civilizacija. Anot H. Kurnickio – necivilizuota civilizacija… Taip kalba pasaulinį pripažinimą įgiję mąstytojai.

O argi mes patys nematome, kad visi socialiniai elementai, struktūros ir jų blokai tampa vis labiau, tampriau tarp savęs surišami? Ir ne bet kaip, bet – neatrišamu Gordijaus mazgu… Ir kad tas užveržimas stiprėja matuojant jau ne dešimtmečiais ir net ne metais, o gal mėnesiais…

Betgi kokiu būdu suveržiama? Naikinant įsišaknijusias dvasinio gyvenimo ir bendruomeninio sutarimo formas. Nes taip paranku rinkos fundamentalizmui, nomadiniam (valstybių, tautų sienų nepripažįstančiam) kapitalui ir nuo jo priklausomiems politikams.

Daugelyje šio teksto vietų sąmoningai pasikartoju. Pasikartosiu ir čia. Nereikia didelio „mokslinčiaus“, kad kartu su pasaulio visuomenę apėmusia tinklaveika nepastebėtum didžių rizikų; į aikštę įžūliai įpėdinančio negatyvo, panašaus į Salvadoro Dali nutapytus siurrealistinius vaizdus. Nenorom susimąstai: gal judėjų ir krikščionių Visagalis kūrė žmogų (ir žmoniją) ne vienas? Gal savo trigrašį čia bus pridėjęs ir Liuciferis (kol jie abu nebuvo susipykę)?..

Betgi, kita vertus: būtent toji visuotinė technologinė, informacinė ir politinė tinklaveika – tasai žmonijos tapsmas labiau susilydžiusiu organizmu vis patikimiau saugo ir nuo didžiųjų katastrofų. Na, kad ir nuo branduolinės beprotybės. Nuo žmoniją kankinusių baisiųjų epidemijų…

Gėris ir Blogis – tai iš tų pačių šaknų augančios sekvojos…

Apie piligriminę kelionę, piligrimą ir jo maldą

Pasaulio, kuris mus supa, pažinimo grandinė nėra tokia jau lengva, kaip kad gali kai kam atrodyti. Ji slegia pažinėją jau vien dėl tos priežasties, kad tasai pasaulis (artimas, juolab – tolimesnis) ne tik artėjant prie jo slepiasi už horizonto. Bet ir čia pat, kaip chameleonas, jisai gali keisti savo spalvas, painiodamas pažinėjo žvilgsnį ir žingsniuotę.

Alpinistas, apsiginklavęs valingumu ir pažinimo aistra, vieną po kitos šturmuoja kalnų viršūnes. Nuo jų atsiveria neįtikėtini vaizdai, sielą jaudinanti perspektyva ir pergalės džiaugsmas. Į kalno viršūnę užkopę alpinistai nesiginčija dėl atsivėrusių vaizdų ir jaudulio. Visų jų išgyvenimai labai panašūs; juos ir fizine ir dvasine prasme dar labiau suartinantys.

O tas, kuris, nešinas išmanymo žibintą, žvalgosi po socialinį pasaulį? „Socialinis alpinistas“ visada būna keblesnėje situacijoje. Na, kad ir dėl ką tik aukščiau suminėtų priežasčių. O antra vertus, kuo toliau žingsniuoji, tuo vis labiau išgyveni kartėlį dėl „išslydusio“, dėl dar nepažinto, bet nujaučiamo. „Socialinis kosmosas“ pasirodo labiau paslaptingas, nei buvo tikėtasi.

Kartėlis tampa įkyresniu, kai jauti dar ir savo, kaip „keliauninko“, kaip „socialinio alpinisto“ senkančias jėgas, juolab jeigu dar ir keliauji nebūdamas tampriais, tiesioginiais savitarpio ryšiais susaistytos komandos nariu. Bet širdies pajauta tau sako: vis dėlto egzistuoja nematoma, griežtais tarpusavio ryšiais nesusaistyta komanda! Tu esi jos narys! Ir jai esi reikalingas. Dvasinių saitų, „reikalingumo“ pajauta tau, piligrimui (keliauninkui), suteikia įkvėpimo, jėgų.

Nebūtų piligrimas – keliauninkas, jeigu jisai atokvėpio valandėlėmis nepasidomėtų savimi. Ne fizine, o dvasine savastimi. Ir ką jisai ten suranda? Na, kad ir tai, jog savastyje esti ne tik Gėris, ne tik Žinojimas, bet šalia tūno ir Klaidingumas. Visos šios savybės gyvena greta. Iš to seka elementari išvada. Keliaujant ir dairantis po pasaulį privalu būti ne tik pajaučiam, nuovokiam, bet ir atsakingam. Bendraujant su kitais – tolerantiškam, įsiklausančiam. Jeigu tai pasiseka, erdvėja ne tik pasaulis. Išsaugomos ir net gausinamos paties piligrimo jėgos.

Per ieškojimus ir kančias bręsta kiekvieno iš mūsų dvasia. Per nerimą ir blaškymąsi plečiasi mūsų sąmonė ir grūdinasi širdis. Visa tai, ką mes viduje turime, ką kiekvienas iš mūsų pasiekėme – pasiekėme dėka nepaliaujamos kelionės ir savianalizės, dėka aštrinamo žvilgsnio ir savitvardos. Dėka nepertraukiamo Tiesos siekio ir priešinimosi Blogiui. Dėka valingos ištikimybės ir meilės Gėriui.

Deja, visa kas gyva – sensta. Tautos irgi sensta. Istorijos skersvėjų jos irgi yra išpūkštomos. Juolab, jeigu tautos šaknų gyvybingumas yra pažeistas; jeigu joms nerodomas deramas dėmesys. Ir, vis dėlto… Mums to net ir nepastebint, tęstinumo grandinė, tegu ir užsikirsdama, girgždėdama, tegu ir pasikeisdama, pasipildydama naujais segmentais – išlieka…

Manau, kad rasis ir tokių šios knygos skaitytojų, kurie mane sieks paženklinti retrogradiškumo (t. y. ėjimo atgal) ženklu. Kurie vertins autorių kaip bandantį stabdyti į priekį judantį vežimą. Bus ir tokių, kurie mano tekstuose įžvelgs atvirą „nueinančiojo“ aimaną ar negebėjimą blaivesnėmis, laisvesnėmis nuo praeities naštos akimis žvelgti į lietuvių tautos ir jos valstybės su Vakarais subordinuotą ėjimą – ėjimą supermodernios civilizacijos plėtros kryptimi.

Tokiems skaitytojams atsakau: panašių ketinimų neturiu ir negaliu turėti jau vien dėl to, kad ir aš priklausau tiems, kurie puikiai suvokia civilizacinio vyksmo istorinę logiką. Ji geležinė. Ji atmeta ne tik poeto sentimentus, bet ir dažną bankininko ar politiko siūlomą kompromisą. Rinkos fundamentalizmas ir liberalizmo (globalizmo) ideologija vis laisviau, įžūliau sklando socialinėje erdvėje.

Vyresnio, pagarbaus amžiaus žmogus skiriasi nuo jaunuolio – jis, įtakojamas praeities, pasaulį matuoja savais matais. Betgi akivaizdu, kad ir dažnam iš jaunuomenės pajauta sako: tautos dvasia gęsta, sklaidosi tirštėjančiose ir lipniose globalizacijos ūkanose. Tik reiktų jam priminti: gęsta kartu su Moraliniu Autoritetu. Kartu su Dievo idėja…

Gal netaktiška savo skaitytojui siūlyti susimąstyti apie egzistencijos, savosios esaties prasmę. Bet tokį įžūlumą skubu pateisinti: argi mes iš tiesų esame tie individai, kuriems skirta, nuolankiai, kartu su „megamaksimomis“ ir „feisbukais“, kartu su seimokratija ir genderizacija (kelių žmogaus lyčių pripažinimu) slinkti „dvasios dykumos“ link (primenu: popiežiaus Benedikto XVI teiginys)?

Kas mums neleidžia pakilti, išsitiesti? Kas mums neleidžia išsaugoti, o gal ir pagausinti savo dvasinį, kūrybinį kapitalą? Kas mums gali uždrausti kritiškiau žvelgti į mus supantį pasaulį? Kas mums įskiepijo ir primygtinai skiepija kreipinį: esame ne lietuviai, net ne tėvynainiai, ne bendrapiliečiai, o tik „Lietuvos žmonės“? Kas mums atima ar atėmė suvokimą, jog „Tautos idėja“, lygiai kaip ir „Dievo idėja“, yra ne atgyvena, bet gelbėjimosi būdas? Nuo ko?.. Nuo rutininės kasdienybės ir nuo egzistencinės beprasmybės…

Jeigu pripažįstame, kad žmogus turi sielą, tai reiktų kai ką pasakyti apie jos esatį… Žmogaus atmintis – sielos atspindys. Kalbu ne apie daiktų, įvykių, personų ar skaičių atmintį. Šiuo atveju kalbu apie tą, kuri mus jungia su tais įvykiais, su tuo vyksmu, su tomis asmenybėmis, kurios mumyse ataidi dvasios virpesiais. Panašiais į muzikos (švelnios, nostalgiškos, dramatiškos ir pan.) akordais. Atimkime šį atminties sandą (sudedamąjį elementą) ir žmogus tampa panašus į vaikščiojantį išmanųjį, bet bejausmį „mobiliaką“, kompiuterį…

Ne tik žmogaus kūnas, bet ir jo dvasia (siela) reikalauja peno. Kasdienio… Siekia savo egzistencinės prasmės, savo buvimo pasaulyje suvokimo. To siekti įmanu per Atminties praktikas. O toji Atmintis, artėjant prie Anapilio, aštrėja, darosi skaudesnė…

Tebūnie: aš panašus į maldininką. Tebūnie man priskirtinas gal net fanatizmo bruožas. Kaip tikras tikintysis, aš ne tik meldžiuosi. Aš savo maldą dėl tautos esaties, dėl jos lemties primetu ir kitam. Tebūnie už tokį egocentristinį poelgį man atleista…

(Pabaiga)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

2014.11.01; 06:38