Per anksti, šėtonėli, džiūgaujate

Kai tik­tai Po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI pa­skel­bė, kad at­si­sta­ty­di­na, tuo­jau pat mū­sų ži­niask­lai­da pra­dė­jo gan­dų, spė­lio­nių, ver­ti­ni­mų bei są­moks­lo te­ori­jų pla­ti­ni­mą. Pa­mi­nė­ti­na, kad ta in­for­ma­ci­ja buvo pla­ti­na­ma su pik­tdžiu­giš­ka po­teks­te, ne­va, Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je gi­liau­sia kri­zė, su­kel­ta tų ap­lin­ky­bių, kad šian­dien ji ne­be­su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie mo­der­naus pa­sau­lio, gi­lė­ja tarp pa­sau­lio ir Baž­ny­čios at­si­ra­du­si pra­ra­ja.

Jei ją kas nors ir ma­to, tai čia Baž­ny­čia nie­kuo dė­ta, nes tą pra­ra­ją ka­sa pats mo­der­nu­sis pa­sau­lis, nu­si­gręž­da­mas nuo jos. Baž­ny­čia nė­ra lyg ko­kia se­na­ma­diš­ka da­ma, ne­be­spė­jan­ti ženg­ti ko­ja ko­jon su šian­die­ni­ne ma­da. Ne Baž­ny­čia tu­ri tai­ky­tis prie pa­sau­lio, bet pa­sau­lis, jo žmo­nės tu­ri pai­sy­ti Kris­taus pa­skelb­to moks­lo, nes aiš­kiai yra pa­sa­ky­ta: „Dan­gus ir že­mė pra­eis, o ma­no žo­džiai ne­pra­eis“ (Lk 21, 33).

Paskelbdamas apie atsistatydinimą Benediktas XVI aiš­kių aiš­kiau­siai pa­reiš­kė: „Vis dėl­to šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je, spar­čiai kin­tan­čia­me ir blaš­ko­ma­me ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­mo svar­bių klau­si­mų, Pet­ro lai­vo vai­ra­vi­mui ir Evan­ge­li­jos skel­bi­mui rei­ka­lin­gos ne tik dva­sios, bet ir kū­no jė­gos, ku­rios pas­ta­rai­siais mė­ne­siais ma­ny­je tiek nu­sil­po, kad tu­riu pri­pa­žin­ti ne­sąs pa­jė­gus ge­rai vyk­dy­ti man pa­ti­kė­tą tar­nys­tę“.

Kur čia ga­li­ma įžvelg­ti ko­kio nors są­moks­lo ar vi­daus rie­te­nų bei grum­ty­nių dėl val­džios, net užuo­mi­nų bei prie­lai­dų, kaip tvir­ti­na­ma kai kurioje Lietuvos spau­do­je?

Po­pie­žiaus pa­reiš­ki­mas pa­ska­ti­no vi­sų pir­ma tas jė­gas, ku­rios vi­są lai­ką lau­kia pro­gų ap­šmeiž­ti, pa­že­min­ti, pa­nie­kin­ti, pa­si­ty­čio­ti iš Baž­ny­čios, ti­kė­ji­mo ir ti­kin­čių­jų, pra­dė­ti ei­li­nę pur­vo drabs­ty­mo ir dis­kre­di­ta­ci­jos kam­pa­ni­ją. Tai – nie­ko nau­jo, nes toks li­ki­mas Baž­ny­čią ly­dė­jo vi­są lai­ką. Jos li­ki­mas kar­to­ja Jos Įkū­rė­jo, mū­sų Vieš­pa­ties Jė­zaus Kris­taus gy­ve­ni­mą, ku­ris bu­vo kan­ki­nys­tė.

Pri­si­min­ki­me mū­sų Baž­ny­čią pir­mai­siais krikš­čio­ny­bės am­žiais. Prie Jos sėk­min­go iš­plė­ti­mo ypač pri­si­dė­jo apaš­ta­lai Pet­ras, Jo­nas ir Pau­lius. Ro­mos im­pe­ri­jo­je 380 me­tais krikš­čio­ny­bė ta­po vals­ty­bi­ne re­li­gi­ja, o pir­mie­ji krikš­čio­nys tuo­me­ti­niams im­pe­ra­to­riams kė­lė bai­mę, nes nau­ja­sis ti­kė­ji­mas di­de­liu grei­čiu pli­to vi­so­je Ro­mos im­pe­ri­jo­je. Val­džiai bai­mę kė­lė tai, kad krikš­čio­ni­mis tap­da­vo vi­sų so­cia­li­nių sluoks­nių žmo­nės: varg­šai, tur­tin­gie­ji, iš­pru­sę val­di­nin­kai bei ver­gai.

Tai pa­tvir­ti­na apaš­ta­las Pau­lius laiš­ke fi­li­pie­čiams ra­šy­da­mas: „Jus svei­ki­na vi­si šven­tie­ji, ypač iš cie­so­riaus šei­my­nos“(Fil 4, 22). Im­pe­ra­to­riams di­džiu­lę bai­mę kė­lė tas fak­tas, kad nau­ja­sis ti­kė­ji­mas ne pa­pras­tai pa­keis­da­vo pa­go­ny­bę, bet ją pa­smerk­da­vo, to­dėl rei­kė­jo at­si­sa­ky­ti se­nų­jų pa­go­niš­kų sta­bų gar­bi­ni­mo ir se­no­sios kul­tū­ros. To­kia si­tu­a­ci­ja bu­vo pre­teks­tas tuo­me­ti­niams im­pe­ri­jos val­dy­to­jams skelb­ti ka­rą vi­so­je Ro­mos im­pe­ri­jo­je nau­jo­sios re­li­gi­jos pli­ti­mui.

Ste­bė­tis dėl vi­so to, kas vy­ko, ne­rei­kė­tų, nes pats Kris­tus yra įspė­jęs: „Jei per­se­kio­jo ma­ne, tai ir jus per­se­kios, jei­gu lai­kė­si ma­no žo­džio, lai­ky­sis ir jū­sų“ (Jn 15, 20). „Aš jums tai pa­skel­biau, kad ne­pa­si­pik­tin­tu­mė­te. Jie ša­lins jus iš si­na­go­gų ir net­gi at­eis va­lan­da, ka­da jū­sų žu­di­kai tar­sis at­li­kę šven­tą pa­rei­gą Die­vui. Jie tai da­rys, nes nei Tė­vo, nei ma­nęs ne­pa­žįs­ta“ (Jn16, 1–3). Ta­čiau, laimei, ket­vir­to­jo šimt­me­čio pa­bai­go­je pir­mų­jų krikš­čio­nių kry­žiaus ke­lias pa­si­bai­gė.

Sun­kius lai­kus Baž­ny­čiai te­ko iš­gy­ven­ti XVI am­žiu­je, ka­da nuo sta­čia­ti­ky­bės ir ka­ta­li­ky­bės at­ski­lo pro­tes­tan­tiz­mas, ap­iman­tis an­gli­ko­ny­bę, kal­vi­niz­mą, liu­te­ro­ny­bę ir kt. Tuo­me­ti­nius Baž­ny­čios sun­ku­mus įveik­ti pa­dė­jo Tri­den­to Baž­ny­čios su­si­rin­ki­mas (1545–1563). Prie Baž­ny­čios stip­rė­ji­mo la­bai pri­si­dė­jo įkur­tas Jė­zui­tų or­di­nas (1540). Jie bu­vo la­bai ak­ty­vūs mi­sio­nie­riai, uo­lūs ka­ta­li­kai ir ti­kė­ji­mo gy­nė­jai, be­je, la­bai gra­žių dar­bų nu­dir­bę ir Lie­tu­vo­je, į ku­rią jie at­vy­ko 1569 me­tais. Po me­tų jie įkū­rė sa­vo ko­le­gi­ją, ku­riai po de­vy­ne­rių me­tų (1579) bu­vo su­teik­tos uni­ver­si­te­to tei­sės.

Pats bai­siau­sias pa­vo­jus Baž­ny­čiai ir krikš­čio­ny­bei iš­ki­lo tuo­met, kai pa­sau­liui pra­dė­jo gra­sin­ti pa­ti ga­lin­giau­sia šė­to­no jė­ga – bol­še­viz­mas, ku­rio ide­o­lo­gi­nis pa­grin­das bu­vo ate­iz­mas. Apie tai trum­pai ir­gi pa­pa­sa­ko­siu, nes jau­ni­mas ma­žai ką ži­no, ka­dan­gi mo­kyk­lų va­do­vė­liai be­veik nie­ko apie tai ne­kal­ba.

Po 1917 me­tų bol­še­vi­ki­nio per­ver­smo Ru­si­jo­je pa­grin­di­nės jė­gos bu­vo nu­kreip­tos su­nai­kin­ti se­no­sios Ru­si­jos ide­o­lo­gi­jos pa­grin­dus – re­li­gi­ją, mo­kyk­lą, šei­mą, pa­keis­ti vi­sos vi­suo­me­nės są­mo­nę ir psi­chi­ką. Tuo­jau pat pra­si­dė­jo sis­te­mi­nis ru­sų cerk­vės per­se­kio­ji­mas. Dva­si­nin­kai (po­pai) bu­vo areš­tuo­ja­mi, šau­do­mi ar­ba tre­mia­mi į konc­la­ge­rius. Taip pat bu­vo per­se­kio­ja­mi ir vi­si ti­kin­tys žmo­nės. Vi­si vie­nuo­ly­nai bu­vo už­da­ry­ti. Vi­sos dva­si­nės mo­ky­mo įstai­gos bu­vo lik­vi­duo­tos. Cerk­ves už­da­ri­nė­jo pa­laips­niui, nes bi­jo­jo ma­si­nio žmo­nių pa­si­prie­ši­ni­mo.

Pir­miau­sia bu­vo ban­do­ma žmo­nes pa­veik­ti pa­si­tel­kiant pro­pa­gan­dą ir agi­ta­ci­ją. Tam tiks­lui bu­vo tal­ki­no vi­sa spau­da bei ra­di­jas, bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos pro­pa­gan­dis­tų-ate­is­tų gru­pės. Pa­grin­di­nis po­vei­kis bu­vo da­ro­mas vai­kams ir jau­ni­mui. Bu­vo pri­ei­ta net iki ab­sur­diš­ko spren­di­mo pa­nai­kin­ti sep­ty­nių die­nų sa­vai­tę ir įtei­sin­ti še­šių die­nų sa­vai­tę: pen­kios dar­bo die­nos ir vie­na iš­ei­gi­nė. Taip bu­vo ban­do­ma žmo­nėms iš at­min­ties iš­trin­ti sek­ma­die­nių bei re­li­gi­nių šven­čių šven­ti­mą. Toks ab­sur­das vy­ko 1928–1939 me­tais.

Se­nos, is­to­ri­nės cerk­vės bu­vo pa­ver­čia­mos san­dė­liais ir an­ti­re­li­gi­niais mu­zie­jais. Dėl įdo­mu­mo ga­li­ma pa­mi­nė­ti, kad Mask­vo­je tre­čio­jo de­šimt­me­čio (XX a.) pa­bai­go­je iš dau­giau kaip tūks­tan­čio cerk­vių te­bu­vo li­kę tik­tai apie de­šimt. Vi­sam tam koš­ma­rui Ru­si­jo­je va­do­va­vo pa­tys aukš­čiau­si bol­še­vi­kų ide­o­lo­gi­jos va­dai, net ir pats Le­ni­nas, ku­ris, pa­vyz­džiui, 1919 me­tais ra­šė E. Dzer­žins­kiui nu­ro­dy­mą: „Po­pus rei­kia areš­tuo­ti, kaip kontr­re­vo­liu­cio­nie­rius ir di­ver­san­tus, vi­sus ne­gai­les­tin­gai šau­dy­ti. Ir kaip ga­li­ma dau­giau. Cerk­ves rei­kia už­da­ry­ti. Baž­ny­čių pa­tal­pas už­ant­spau­duo­ti ir per­tvar­ky­ti į san­dė­lius“.

Ko­vai su ti­kin­čiai­siais 1925 me­tais Ru­si­jo­je įsteig­ta „SSRS be­die­vių są­jun­ga“. Pra­si­dė­jo ne­gir­dė­to mąs­to Die­vą, Jė­zų Kris­tų ir Ma­ri­ją nie­ki­nan­ti kam­pa­ni­ja.

Pir­ma­sis De­ka­lo­go įsa­ky­mas ko­mu­nis­tų bu­vo pa­keis­tas į „Die­vo nė­ra“, va­di­na­si, nė­ra ab­so­liu­taus mo­ra­lės at­skai­tos taš­ko. Grei­tai Ru­si­jos že­mę nu­klo­jo bol­še­vi­kų va­dų skulp­tū­ros, o iš­bal­za­muo­tas Le­ni­nas bu­vo gar­bi­na­mas la­biau ne­gu Die­vas, kaip kad ra­šo­ma Da­nie­lio kny­go­je: „Ba­bi­lo­nie­čiai tu­rė­jo sta­bą, var­du Be­lis. Kas­dien jam at­na­šau­da­vo dvy­li­ka mai­šų ge­riau­sių mil­tų, ke­tu­rias­de­šimt avių ir še­šis sai­kus vy­no. Ir ka­ra­lius jį šven­tai ger­bė, – ei­da­vo kas­dien jo pa­gar­bin­ti, – bet Da­nie­lis gar­bi­no tik sa­vo Die­vą“ (Dan 14,3-4).

Ant­ra­sis įsa­ky­mas bu­vo pa­keis­tas vi­suo­ti­nu Die­vo nie­ki­ni­mu, o tre­čia­sis – įve­dus še­šių die­nų sa­vai­tę vie­to­j krikš­čio­niš­kos sep­ty­nių die­nų sa­vai­tės. Skai­čiuo­jant me­tus, vie­to­j są­vo­kos „po Kris­taus gi­mi­mo“ bu­vo var­to­ja­mi – „mū­sų era“, „nau­jo­ji era“ ir pan. Ket­vir­tas De­ka­lo­go įsa­ky­mas bu­vo pa­keis­tas rei­ka­la­vi­mu par­ti­jos la­bui at­si­sa­ky­ti sa­vo ti­kin­čių tė­vų (at­si­ra­do Pa­vli­ko Mo­ro­zo­vo kul­tas).

Bol­še­vi­kų nuo­mo­ne, „tė­vų tei­sė auk­lė­ti vai­kus yra nie­kuo ne­pa­grįs­ta, nes vai­kai pri­klau­so vi­suo­me­nei – žmo­nių gi­mi­nei“. Vie­to­j rei­ka­la­vi­mo „Ne­žu­dyk!“ ko­mu­nis­tai šau­dė vi­sus ma­siš­kai. Ru­sų po­etas Bag­ric­kis ra­šė: „Jei įsa­kys me­luo­ti, me­luok. Ir jei įsa­kys žu­dy­ti, žu­dyk“. „Ne­pa­leis­tu­vauk“ pa­keis­tas „at­vi­ro­sios žmo­nos“ sam­pra­ta.

„Re­vo­liu­cio­nuo­jant šei­mą“ ir griau­nant „bur­žu­a­zi­nę mo­ra­lę“, bu­vo pa­nai­kin­ta baž­ny­ti­nė san­tuo­ka ir pri­pa­žįs­ta­ma tik­tai ci­vi­li­nė. San­tuo­kos nu­trau­ki­mui pa­ka­ko tik­tai vie­no su­tuok­ti­nio pa­reiš­ki­mo. Žy­mi bol­še­vi­kė A. Ko­lon­taj tvir­ti­no: „Šei­ma nu­sto­ja bū­ti bū­ti­ny­be kaip pa­tiems šei­mos na­riams, taip ir vals­ty­bei“. Anot jos, ko­mu­nis­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je pa­ten­kin­ti ly­ti­nį po­rei­kį bus taip pa­pras­ta, kaip iš­ger­ti stik­li­nę van­dens.

„Ne­vok!“ ko­mu­nis­tai pa­kei­tė į „Vok pa­vog­tą!“. Kri­mi­na­li­niai nu­si­kal­tė­liai bu­vo pa­skelb­ti „so­cia­liai ar­ti­mais“. Vie­to­j „Ne­kal­bėk ne­tie­sos!“ ko­mu­niz­mo la­bui rei­kia „ne­veng­ti bet ko­kių au­kų, dar­gi, rei­ka­lui esant, nau­do­ti vi­so­kius triu­kus, gud­ry­bes, ne­le­ga­lius veiks­mus, nu­ty­lė­ji­mą, tie­sos slė­pi­mą…“ Le­ni­nas yra pa­reiš­kęs: „…mū­sų mo­ra­lė vi­siš­kai pa­klus­ni pro­le­ta­ria­to kla­sių ko­vos in­te­re­sams“. De­vin­tas ir de­šim­tas įsa­ky­mai bu­vo pa­keis­ti pa­vy­du vis­kam, kas pri­klau­so ki­tam žmo­gui. Aki­vaiz­du, kad ko­mu­nis­ti­nė ge­ro­vė rė­mė­si vien tik­tai blo­giu, ku­ris ir su­da­ro ko­mu­nis­ti­nės, ate­is­tinės ide­o­lo­gi­jos es­mę.

Ru­si­jo­je, o po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir pas mus bu­vo nai­ki­na­mas ti­kė­ji­mas ir Baž­ny­čia. Prak­tiš­kai Ru­si­jo­je Stačiatikių Bažnyčia bu­vo su­nai­kin­ta, nes vė­liau bu­vo vi­siš­kai kon­tro­liuo­ja­ma KGB. Lie­tu­vo­je hie­rar­chų, ku­ni­gų bei ei­li­nių ti­kin­čių­jų dė­ka pa­vy­ko iš­sau­go­ti svei­ką mū­sų Baž­ny­čios bran­duo­lį, nors pra­ra­di­mų bu­vo daug ir skaus­min­gų. Šian­dien tai ma­to­me vi­si.

Ne­nuos­ta­bu, kad, pa­si­ro­džius pra­ne­ši­mui apie Po­pie­žiaus at­si­sta­ty­di­ni­mą, iš vi­sų pa­ša­lių ir pa­kam­pių iš­lin­do džiū­gau­to­jai ir ne­tik­ri pra­na­šai, ku­rie skel­bia ne­re­gė­tą Baž­ny­čios kri­zę ir net bū­si­mus re­vo­liu­ci­nius pa­si­kei­ti­mus. Kai tik­tai kas nors įvyks­ta, pra­na­šau­to­jai tuo­jau tri­na niež­tin­čiais del­nais ir lau­kia bent men­kiau­sio klup­te­lė­ji­mo. Kris­tus po kry­žiu­mi klu­po tris kar­tus, su­klu­pu­si bu­vo ir Baž­ny­čia, ta­čiau, gar­bin­gai at­si­kė­lė ir tvir­tai žen­gia pir­myn, nes re­mia­si Pa­ties Kū­rė­jo ir Jė­zaus Kris­taus iš­duo­ta li­cen­ci­ja, ku­ri by­lo­ja: „Ir aš tau sa­kau: tu esi Pet­ras – Uo­la; ant tos uo­los aš pa­sta­ty­siu sa­vo Baž­ny­čią, ir pra­ga­ro var­tai jos ne­nu­ga­lės“(Mt 16,18).

Tad ne­džiū­gauk, šė­to­ne, nes tam ne­tu­ri jo­kio pa­grin­do, o ge­riau į ran­kas paimk Šven­tą­jį Raš­tą ir ati­džiai Jį iš­stu­di­juok, ne­be­tu­rė­si at­ei­ty­je net no­ro apie tai mąs­ty­ti.

Mū­sų, ti­kin­čių­jų, pa­rei­ga nuo­šir­džia kas­die­ni­ne mal­da pra­šy­ti Vieš­pa­ties to­kio Kris­taus vie­ti­nin­ko že­mė­je, ku­ris Pet­ro lai­vą vai­ruo­tų pa­ti­ki­mai, kad jis ne­už­plauk­tų ant jo­kių po­van­de­ni­nių ak­me­nų bei sek­lu­mos. Mels­ki­me sa­vo ir Kris­taus dan­giš­ką­ją Mo­ti­ną Mer­ge­lę Ma­ri­ją, kad ir at­ei­ty­je glo­bo­tų mū­sų Baž­ny­čią bei sau­go­tų nuo įvai­riau­sių pa­vo­jų ir ne­gan­dų.

Is­to­ri­jos pa­mo­kos ro­do, kad įvei­ku­si įvai­rius sun­ku­mus Baž­ny­čia vi­suo­met su­stip­rė­da­vo ir ras­da­vo tei­sin­gą kur­są ves­ti mus iš­ga­ny­mo ke­liu.

Vi­sų lai­kų pik­tdžiu­giau­to­jams, ne­tik­riems pra­na­šams la­bai tin­ka ry­tų pa­tar­lė: „Šuo lo­ja, o ka­ra­va­nas ei­na“. Tad be rei­ka­lo ne­au­šin­ki­te bur­nų ir ne­gaiš­ki­te lai­ko, kur­da­mi įvai­rias są­moks­lo te­ori­jas, lauk­da­mi Baž­ny­čios kri­zės ar žlu­gi­mo. Jei­gu, ne­duok Die­ve, taip ir įvyk­tų, tai, žlu­gus Baž­ny­čiai, žlugs ir pa­sau­lis.

Laikraštis "XXI amžius"

zimaj.livejournal.com nuotrauka

2013.03.23