Esu atsargus žmogus (nepatikėsit?). Tad išgirdęs šokiruojančią žinią, visų pirma pamanau: gal tai gandas? Gal tai tik provokacija, šmeižtas ar šiaip skandalų mėgėjų iš piršto laužta nesąmonė? Gal informacija netrukus bus paneigta?
Taip galvojau ir praėjusį gruodį, kai žiniasklaida pranešė apie įtartinus generalinio prokuroro pavaduotojo Andriaus Neveros sandorius. Vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai ėmė eiti aukštas pareigas, jis su žmona gavo mažiausiai 300 000 litų paskolą iš garsiojo pokerio lošėjo Antano Guogos. Kaip tik tomis dienomis Generalinė prokuratūra sužlugdė šiam asmeniui labai svarbią teisminę bylą dėl azartinių lažybų internete.
Tada pagalvojau: jeigu tai tiesa, Prezidentei netrukus vėl teks sunkiai ieškoti naujo pavaduotojo. Klydau. Ne dėl faktų. Dėl pasekmių. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tuo metu pagal rimtą užsakymą tyrinėjusi (ir niekaip nepabaigusi) palyginti nekaltus Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo veiksmus, prokuroro atveju buvo rami. Įstatymas nepažeistas. Juk viskas deklaruota!
Ką gi, vargšai STT gaudomi valdininkai dabar turės aukščiausio lygmens pavyzdį. Tiesiog reikia viską deklaruoti! O jeigu kokie priekabiautojai bandys pripaišyti kyšio ėmimą, teisinis mechanizmas atsisuks prieš juos pačius. Juk Lietuva teisinė valstybė, ar ne? Svarbiausia čia – laikytis procedūrų.
Taigi ponui A. Neverai liko dar vienas formalumas ir istorija bus pamiršta. Jis jau kreipėsi į Prokurorų etikos komisiją. Cituoju: „Siekiu, kad su paskolos gavimu susijusi situacija būtų įvertinta pagal teisinėje valstybėje nustatytas procedūras ir nebekiltų jokių diskusijų dėl galimai pažeistų viešųjų ir privačių interesų. Visada elgiausi ir elgiuosi pagal įstatymą, todėl sandorį deklaravau įstatymuose nustatyta tvarka. Kreipdamasis į Prokurorų etikos komisiją siekiu aiškaus ir teisinio situacijos įvertinimo, kad neliktų prielaidų įvairioms interpretacijoms.“
Taškas. Taigi pagaliau ir prokurorai susiprato eiti gerai išbandytu teisėjų keliu, kai savi teisia savus. O visuomenė ir toliau galės grožėtis jų solidžiai neperžvelgiamais pokerio lošėjų veidais. Juk jie visada viską žino geriau.
Tačiau išmanaus lošėjo paskolos istorija yra vieni niekai, palyginus su tuo, ką jūsų nuolankiam tarnui visai netikėtai pavyko atskleisti. Taigi eikime prie svarbiausios šio teksto dalies. Ji skirta jau turbūt kelių milijardų litų vertės lošimui – pokeriui aplink „Snoro“ banką.
Praėjusių metų lapkričio viduryje, per patį „Snoro“ žlugimo įkarštį, nusiunčiau raštą į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti, ar iš jos nebuvo nusikalstamai nutekinta informacija apie ruošiamus veiksmus prieš banko akcininkus. Tai įtarti leido skandalingas straipsnis „Lietuvos ryte“ ir tuo pačiu metu abiejų nusikaltimais įtariamų akcininkų pabėgimas iš Lietuvos bei didžiulių sumų dingimas prieš pat banko nacionalizavimą.
Ir štai jau šių metų pradžioje gavau atsakymą: ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis labai mandagiai paaiškino:
„Generalinė prokuratūra netoleruoja, kad dalykinių pasitarimų turinys ar atskiri jo fragmentai tretiesiems asmenims taptų žinomi pažeidžiant nustatytą tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad 2011.11.15. dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnio „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“ kai kurie teiginiai gali būti vertinami kaip dalinai atitinkantys 2011 lapkričio 9-14 dienomis Generalinėje prokuratūroje vykusias iš Lietuvos banko gautos medžiagos vertinimo ir organizacines procedūras, kuriose dalyvavo kelių institucijų pareigūnai, buvo atlikti tam tikri patikrinimo veiksmai. Duomenų apie tai, kad minėtame straipsnyje esančią informaciją dienraščiui pateikė valstybės tarnautojai, negauta.“
Taigi informaciją kažkas nutekino, tačiau kas – nenustatyta ir byla nepradėta. Štai taip! Tačiau mane pribloškė ne tiek šis atsakymas, kiek šalia pridėtas prokuroro Antano Stepučinsko nutarimas su detalesniu pagrindimu. Pasigilinus į jo detales tampa akivaizdu: informaciją galimiems aferistams nutekino kažkas iš Generalinėje prokuratūroje lapkričio 14 dieną vykusio pasitarimo dalyvių. Kaip tik tada, pralaukus beveik savaitę, pagaliau buvo nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl „Snoro“ didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo, klastojimo, nusikalstamo legalizavimo ir apgaulingos apskaitos.
Kodėl dedukciniu būtu nustatyti tai visai nesunku? Spręskite patys. Retai žiūriu „Lietuvos ryto“ televiziją, tačiau tą lapkričio 14 d. prieš 22 val. (datos ir laikas čia labai svarbu!) man pasisekė. Netyčia įsijungiau kanalą, kai „Reporterio“ pabaigoje pristatomas kitos dienos laikraštis. Pamačiau gražiai sumaketuotą pirmąjį puslapį, kurio straipsnis mane sudomino. Įsiminiau jį. Tačiau kitą dieną toje vietoje jau puikavosi skandalingasis tekstas apie „žlugdomus bankus“:
Cituoju laikraštį: „Šiomis dienomis Generalinė prokuratūra jau pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose. Pirmuoju teisėsaugos taikiniu tapusio banko, kurio pavadinimas itin slepiamas, vadovus leista iš pradžių sulaikyti, o po to teismo prašyti, kad jie būtų suimti. Šią slaptą operaciją patikėta įvykdyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnams (…) šiai operacijai dar rengiamasi (…) „Lietuvos rytui“ (…) aukštas teisėsaugos pareigūnas, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų skelbiama (…) tvirtino, kad šiuo metu iš tiesų lietuviškų bankų atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas (…) D. Valys nesutiko pasirašyti leidimo sankcijoms prieš bankus. Tai padarė vienas jo pavaduotojų (…)“.
Taigi informacija, nors pateikta tendencingai, buvo tiksli. Dar daugiau. Kai kur ji bėgo įvykių priekyje. Iš tikrųjų, generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis paves tyrimą atlikti FNTT tik 15 dieną, kai laikraštis jau bus išėjęs! Bet aišku, kad viskas buvo aptarta „slaptame“ 14 dienos pasitarime. Jau pagal neoficialius šaltinius, tame pasitarime dalyvavo tik penki pareigūnai: trys iš prokuratūros ir du iš FNTT.
Taigi kažkam labai gerai pasitarnavus, Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko sulaikymas tapo neįmanomas. Jie tiesiog labai laiku dingo iš Lietuvos. Kaip ir didžiulės pinigų sumos.
Aišku, jie tas vertingas žinias perskaitė ne laikraštyje (ką, atrodo, padarė Irenos Degutienės sūnus). Redakcija negalėjo skubiai spausdinti tokio teksto, nesuderinusi jo su bendrovės akcininkais.
Tad jei kažkas norėtų ištirti, kas išdavė informaciją, kuri mums visiems kainuos kelis milijardus ir labai ilgą nervų tampymą, atliktų tai gana lengvai. Juk įtariamųjų ratas siauras, o judėjimo kanalai akivaizdūs. Tačiau, kaip Lietuvoje dažnai būna, didžiausiu kaltininku daromas problemos sprendimo iniciatorius – tik pasikeitus vadovams ėmęs tinkamai veikti Lietuvos bankas.
Mūsų teisėsauga nekalta. Ji tik labai mėgsta azartinius lošimus. Ir visada laimi, nes moka blefuoti ir saugoti paslaptis, kaip niekas daugiau šioje šalyje.
P.S.: Pabėgęs Antonovas be kitko dar spėjo Ukrainoje už vieną griveną parduoti visą banką. Tad gynybai pinigų tikrai pakaks. Ar prieš juos atsilaikys garsioji mūsų teisinė, o gal ir politinė sistema, netrukus matysime. Žiniasklaida irgi bus labai įdomi…
2012.01.24
