Vasario 22-ąją Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje buvo surengtas Forumas, kurio rengėjai bei dalyviai gilinosi į šiandien įgyvendinamos aukštojo mokslo reformos klaidas bei klystkelius.
Iš karto noriu pabrėžti: beveik tris valandas trukęs renginys, kokias grubias klaidas nūnai daro Švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius, – paliko dalykiškos diskusijos įspūdį.
Ne vien dėl to, kad susirinkimui sumaniai vadovavo politologas Alvydas Medalinskas. Forume kalbėję prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas, poetas Marcelijus Martinaitis, “Solidarių Lietuvos Studentų” lyderė Olga Suprun, rašytojas Vytautas Bubnys ir daugelis kitų pateikė šiurpą keliančių faktų, palyginimų, skaičių.
Pavyzdžiui, prof. V.Daujotis, pasakodamas, kiek šiuo metu lietuvaičių bėga studijuoti į Didžiają Britaniją, pabrėžė, jog mes lygiuojamės vos ne į Indiją. Suprask, į Didžiosios Britanijos universitetus mokytis išvažiuoja maždaug tiek pat lietuvių, kiek ir iš Indijos. Retorinis prof. V.Daujočio klausimas buvo visiems suprantamas: tad kiek gi liks lietuvių studijuoti Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos aukštosiose mokyklose po dešimties metų?
Buvusi studentė O.Suprun pabrėžė, kad šiandieninė aukštųjų mokyklų veikla taip absurdiškai sudėliota, jog valstybės finansavimą mūsų universitetuose dabar gali gauti nebūtinai tas, kurio atsineštos žinios bei mokymosi rezultatai – geresni. Pakliūti į valstybės finansuojamas vietas nūnai nėra sunku blogiau besimokantiems, o tiems, kurie susikrovę didesnį žinių bagažą, – atsiranda nenumatytų trukdžių. Pavyzdžiui, pakiša koją keistai sudėliotos formulės, pagal kurias skaičiuojama, kuris studentas vertas valstybės finansuojamos vietos, o kuris – ne. Žodžiu, ne taip jau retai susiklosto paradoksali situacija: blogesnius vidurinės mokyklos rezultatus turintis ir blogiau besimokantis iš valstybės finansuojamos vietos dažnusyk išstumia už save visa galva gabesnį, pareigingesnį, žinioms imlesnį studentą.
Vilniaus Universiteto švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja O.Suprun prisiminė ir kai kuriuos kitus keistus Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės sprendimus. Pavyzdžiui, premjero A.Kubiliaus sumanymą, jog Vyriausybės nefinansuojami studentai Privalomąjį sveikatos draudimą privalo sumokėti iš savo asmeninės kišenės. Jos manymu, į valstybės finansuojamas vietas nepakliuvę studentai ir taip jau atsidūrę nepavydėtinoje fiansinėje padėtyje lyginant su tais laimingaisiais, kuriuos remia valstybė. O jei ant jų pečių užkrausime dar ir PSD mokestį, tai šie studentai atsidurs dar blogesnėje padėtyje nei iki šiol. Kai kurie iš jų privalės visai atsisakyti studijų. O.Suprun tvirtino, kad jie kategoriškai nepritaria Vyriausybės nuostatai, esą PSD mokestis valstybės lėšomis bus apmokamas tik tiems studentams, kurie studijuoja valstybės finansuojamose vietose.
Poetas M.Martinaitis pastebėjo, jog lietuvis nėra toks abejingas ar užsidaręs, kaip kai kas bando įtikinti. Tiesiog lietuvis būna įpainiotas į tokius biurokratinius voratinklius, kad tiesiog nebegali pajudėti. Poetas M.Martinaitis skambino pavojaus varpais: beveik nežinau nė vienos man pažįstamos šeimos, iš kurios kas nors nebūtų išvykęs į kitas šalis. Bet iš tų išvykstančiųjų jis nėra girdėjęs, kad jie, pasitraukiantys, nekęstų Lietuvos ir neketintų į ją kada nors sugrįžti. Poeto įstitikinimu, Lietuvos nereikia tik visokiems banditams, kuriais mes aprūpiname visą Europą. Tiesa, ne vienas jų tikriausiai net nenujaučia, kad jau nebegalės grįžti, nes valstybė jų nelaukia ir nelauks. Dinkite, rupūžės, – ir viskas. Be jūsų bus mažiau rūpesčių.
Pasak poeto M.Martinaičio, Lietuvoje atsirado ir dar vienas naujas reiškinys. Jauni žmonės vasarai išvažiuoja užsidirbti šiek tiek pinigų, kad galėtų užsimokėti už staiga ženkliai pabrangusį mokslą. Jo manymu, reikia tik stebėtis, kad Vakarų aukštosiose mokyklose studijuoti yra žymiai pigiau arba iš viso nieko nereikia mokėti. O štai neturtingame krašte, kuris vadinasi Lietuva, įvestas drakoniškas mokestis už studijas remiantis išganingomis rinkos ekonomikos doktrinomis, atveriantis kelią turtingųjų elitui. Taigi mažažemio valstiečio sūnui Marcelijui Martinaičiui iš Paserbenčio kaimo mokslai dabar būtų visiškai neprieinami. O tai reiškia, kad tas M.Martinaitis tikriausiai nebūtų išleidęs jokios poezijos knygos.
Rašytojas Vytautas Bubnys pastebėjo ne mažiau keistą negerovę. Jo žiniomis, dabar aukštuosius moklus gali baigti net blogai besimokantys. Svarbiausia, kad tie blogai besimokantys laiku mokėtų pinigus į aukštosios mokyklos biudžetą. Žodžiu, ten, kur negalima pritaikyti laisvosios rinkos dėsnių, kur pinigai neturėtų nieko lemti, viskas apversta aukštyn kojomis. Vaizdžiai tariant, šiandieninės reformos įgalina studentus tiesiog pirkti aukštojo mokslo diplomus nesirūpinant žinių įgijimu.
Tačiau giliausią įspūdį paliko filosofo V.Radžvilo kalba. “.Kiekvienas, turintis bent krislelį sąžinės ir nuoširdžiai norintis suvokti, kas gi iš tiesų dedasi, mato, jog Lietuva tyliai miršta”, – kalbėjo filosofas V.Radžvilas. Kad Lietuva gęsta, byloja gausybė įvairiausių parametrų – emigracijos, savižudybių, girtuokliavimo skaičiai. Tačiau lietuviai prasigeria, žudosi, emigruoja ne dėl to, kad jiems būtų labai sunku gyventi Lietuvoje. Žudosi ir prasigeria ne dėl to, kad Lietuvoje nebūtų galima pragyventi net ir šiomis sunkiausiomis sąlygomis. Lietuviai jaučia, kad mus naikina kažkokia galinga jėga. Bet mes nepajėgiame šitos baisios, blogą nešančios jėgos įvardinti ir atpažinti. Jeigu lietuvis negali atpažinti pavojų jam keliančių jėgų, jis jaučiasi supančiotas, paralyžuotas. Vadinasi, analizuodami pragaištingą dabartinę aukštojo mokslo reformą, mes rūpinamės ne tik studentų, ne tik jaunų žmonių reikalais. Mes rūpinamės visai Lietuvai svarbiais dalykais.
Filosofas V.Radžvilas pabrėžė, kad mus, lietuvius, naikino ir gūdžiais sovietmečio laikais. Anų laikų mūsų žudymas buvo įvardinamas kaip “ėjimas į šviesią Komunizmo ateitį”. Atgavęs nepriklausomybę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis padarė esminę klaidą: manė, kad po Kovo 11-osios mus ištirpdyti norinčios jėgos kažkur prapuolė. Deja, ištirpdinti Lietuvą siekiančios jėgos ir vėl mus veda į “šviesų rytojų”. Tik jos jau prisidengia kitais, taip pat gražiais, viliojančiais, lozungais. Tada, sovietmečiu, mus naikino vienaip, šiandien naikina – kitaip. Dabar mūsų priešas – ne komunizmas, bet globalizmas. Skirtumas toks, kad komunizmui ir rusifikacijai mes priešinomės, buvo atsparūs, o šiandieniniams pavojams – ne, nesipriešiname. Jei sovietmečiu siekta viską suvalstybinti ir panaikinti bet kokią asmeninę laisvę ir individualumą, tai šiandien puolama į kitą kraštutinimą. Esą turime viską atiduoti į privačias rankas ir tapti individualistais, visai nesirūpinačiais tokio darinio kaip tauta likimu.
Filosofas V.Radžilas teigė esąs įsitikinęs, jog kaip ir anksčiau, taip ir dabar Lietuva tapo didžiųjų jėgų vykdomo eksperimento auka. Beje, tokį eksperimentą galima atlikti tik labai atsilikusiose šalyse. Brandžiose valstybėse, kurioms rūpi tautiškumas, patriotizmas, valstybingumas, – tokie eksperimentai neįmanomi.
Štai tie “ekspertai” bando sujaukti, ir jau – sujaukė, aukštojo mokslo apibrėžimą. Bent jau anksčiau Lietuvoje visi suprato, jog aukštasis mokslas ir studijos universitetuose negali tapti tiesiog verslu. Visos demokratinės, visos brandžios Vakarų valstybės subsidijuoja aukštąjį mokslą ir nereikalauja, kad susidarančias išlaidas padengtų patys studentai iš savo ar savo tėvų kišenių. Dabartiniai “išminčiai” sumanė pinigą išspausti ir iš aukštojo mokslo. Žodžiu, aukštasis mokslas tapo verslo objektu, mažai kuo besiskiriančiu nuo prekybos automobiliais ar ledais. Visos šalys, kurios nesivadovauja verslo nuostatomis, turi aukšto lygio universitetus. Mes gi ritamės žemyn. Nes rinkos dėsniai ir laisvosios rinkos institutai nepripažįsta tokių vertybių, kokias pripažįsta aukštasis mokslas.
Beje, filosofas V.Radžilas norėtų sužinoti pavardes tų “ekspertų”, kurie pritarė dabartinei Lietuvos aukštojo mokslo reformai, nesirūpinančiai studento žiniomis, bet susirūpinusiai studento piniginės storiu. Taigi Lietuva eina visiškai priešingu keliu, negu eina išsilavinę, demokratiški Vakarai. Mes savo aukštąsias mokyklas paverčiame komercinėmis struktūromis. O tokia nuostata – tai dar vienas pavyzdys, kaip naikinama Lietuva. Naikinama ji jau vien dėl to, kad mes verčiami atsilikti ir aukštojo mokslo sferose. Komercializuotos aukštosios mokyklos bei jų vadovai, dėstytojai norom nenorom verčiami pataikauti vartotojui – studentui. Tiksliau tariant, studentas perka aukštojo mokslo teikiamą paslaugą, todėl jis diktuoja sąlygas universitetų vadovybei. Universiteto profesorius ar docentas iš universiteto negali išmesti blogai besimokančio, tačiau pinigus mokančio studento. O tai – didžiausia nesąmonė.
Todėl filosofas V.Radžvilas teigė, kad nūnai būtina pripažinti nerimą keliančią tiesą. Lietuva šiandien atsidūrusi žymiai blogesnėje padėtyje nei sovietmečiu. Bet ši tiesa kruopščiai slepiama tų jėgų, kurioms labai patinka, kai Lietuva gęsta, kai Lietuva tampa be lietuvių, kai lieka vien menkai išsilavinę lietuviai.
Diskusija Mokslų Akademijoje truko tris valandas. Forumo dalyviai iškėlė šiuos svarbiausius akcentus, kviesdami žiniasklaidą, visuomenininkus, mokslininkus gelbėti komercijos liūne skandinamą aukštojo mokslo ir universitetų dvasią bei savigarbą.
Forume ne sykį pabrėžta, kad “aukštojo mokslo reforma atsidūrė aklavietėje”. Tiesmukiškai ir primityviai taikant tariamai lasvosios rinkos principus aukštojo mokslo srityje ir įvedus joje “krepšelių” studijų finansavimą netruko išryškėti destruktyvūs tokios “reformos” padariniai.
Lietuvoje sukurta socialiai neteisinga ir atvirai diskriminacinė, aukštojo mokslo prieinamumą jaunimui mažinanti, tik labiausiai atsilikusiose šalyse egzistuojanti studijų finansavimo sistema.
Mokestis už studijas Lietuvoje yra didesnis, o studijų kreditavimo per privačius užsienio bankus sąlygos yra nepalankesnės negu kur kas turtingesnėse Europos Sąjungos šalyse.
Vykdant reformą studijų kokybė ne tik nepagerėjo, bet atsitiko priešingai – atsirado sąlygos jai toliau smukti, nes verčiama bet kuria kaina pritraukti “krepšelius”. Visi Lietuvos universitetai, išskyrus Vilniaus Universitetą, atsisakė nustatyti mažiausią stojimo į juos balą. Todėl pradėta ignoruoti net elementariausia ir visada laikyta savaime suprantama rimtų ir kokybiškų akademinių studijų sąlyga, kad stojantys į universitetus asmenys privalo turėti bent jau minimalius visavertėms studijoms būtinus gebėjimus ir pasirengimą.
Įgyvendinus “krepšelinę” aukštojo mokslo reformą, šalies jaunimas pradėjo masiškai rinktis studijas užsienio universitetuose, siūlančiuose palankesnes finansines mokymosi sąlygas, todėl “protų nutekėjimas” iš Lietuvos įgijo didžiulį ir grėsmingą mastą.
Forumo dalyvių manymu, būtina ryžtingai šalinti šios neapgalvotai ir neatsakingai pradėtos reformos padarinius ir nedelsiant imtis pirmųjų būtinų žingsnių šia linkme. O tie žingsniai galėtų būti tokie. Aukštojo mokslo reforma turi tarnauti ne užsienio bankų, bet besimokančio jaunimo, visuomenės ir valstybės interesams. Kad studijų finansavimas nebebūtų vien lengvo pasipelnymo iš valstybės šaltinis komerciniams bankams, studijų kreditavimo funkciją turi perimti valstybė. Būtina dar iki naujųjų mokslo metų pradžios įsteigti valstybinį studijų fondą, teikiantį studijų paskolas palankiausiomis studijuojantiems sąlygomis.
Siekiant užkirsti kelią ydingos reformos nuostatų keliamam pavojui, kad bent jau toliau nesmuktų studijų kokybė, būtina įstatymiškai įtvirtinti minimalų priėmimo į šalies universitetus balą, turintį laiduoti, jog mokysis tik tinkamai pasirengę asmenys.
Už šalies aukštojo mokslo būklę atsakingos institucijos, pasitelkusios tikrai nepriklausomus ir nešališkus ekspertus, turi būti įpareigotos išsiaiškinti, kokia aukštajam mokslui ir moksliniams tyrimams skiriama valstybės biudžeto dalis atitenka ne realiems šalies kultūrinės ir ūkinės plėtros poreikiams tenkinti, bet ideologizuotoms, pažintinės ir praktinės vertės neturinčioms studijų programoms vykdyti ir analogiškiems pseudomoksliniams tyrimams finansuoti.
Taigi turi būti atliktas išsamus aukštojo mokslo sričiai skiriamų valstybės ir ES lėšų finansinis auditas ir apie jo rezultatus informuota visuomenė bei akademinė bendruomenė.
Žengus šiuos pirmuosius žingsnius, leidžiančius ištaisyti jau dabar įmanomas pašalinti reformos ydas, vėliau būtina iš esmės keisti pamatinius reformos principus ir jos įgyvendinimo strategiją. Bendradarbiaudamas su akademine bendruomene, Aukštojo Mokslo ekspertais ir visuomene, Forumas skatins ir rems naują reformos koncepciją ir sieks, kad ji būtų nuosekliai ir ryžtingai įgyvendinta. Besąlygiškai pripažindami būtinybę atnaujinti ir sumoderninti Aukštojo Mokslo sritį, kategoriškai bus reikalaujama, kad šios srities reformos būtų skirtos ne privačių finansinių institucijų pelnams didinti, bet skatintų ilgalaikę šalies mokslo ir švietimo plėtrą. Visos valstybėje vykdomos reformos privalo tarnauti besimokančiųjų ir bendrąjam visuomenės gėriui bei atitikti gyvybinius tautos ir valstybės interesus.
Bet ar pavyks įgyvendinti šiuos tikslus? Juk filosofas V.Radžvilas aiškiai pabrėžė: liberalas G.Steponavičius ir jo rėmėjai puikiai supranta, ką darą. Todėl naivu tikėtis, jog ši jėga po Forumo sugėdinimų staiga praregės ir pasikeis. Žodžiu, lieka pats pagrindinis klausimas – kaip priversti Vyriausybę ginti lietuvių interesus?
Gintaro Visocko nuotraukoje: Forume dalykiškai kalbėjusi Vilniaus Universiteto švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Olga Suprun.
2011.02.24
