Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Beje, visai kitaip buvo Nepriklausomybės karų metais. 1919 m. balandyje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintoje nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje buvo griežtai atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, kurią sudarė atskirai renkami: Valstybės Prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas. Sprendžiamas balsas visais klausimais priklausė Prezidentui. Juo buvo išrinktas Antanas Smetona. Tik dėka tokios tvirtos prezidentinės centralizuotos valdžios buvo įmanoma operatyviai spręsti karo metų klausimus, bent gintis ir apginti Lietuvą nuo lenkų, rusų ir kitų agresorių.
Trečiajame Seime nė vienai partijai neturint daugumos ir pačiam Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui priklausant nuo Seime susiburiančios daugumos siekių ką nors reikšmingesnio nuveikti jiems buvo sunku.
Apie tai savo prisiminimuose advokatas R. Skipitis rašo: „Nesunku suprasti, kad kaip ir Respublikos Prezidentas K. Grinius, buvo išgyvenęs didelę savo amžiaus dalį rusų priespaudoje ir buvo daug kovojęs dėl tos priespaudos panaikinimo, buvo pasiilgęs žmogaus ir piliečių laisvių. Man rodos, tas laisvės ilgesys buvo K. Grinių atitraukęs nuo realaus tų laisvių vertinimo ir taikymo. Atrodo, lyg K. Griniui neateidavo į galvą mintis, kad tam tikromis aplinkybėmis per didelės laisvės gali nuvesti į tų laisvių suvaržymą ir net vergiją“ (R. Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 304 p.).
Ir toliau apie Vyriausybę R. Skipitis rašo: „Jie visi buvo geri žmonės ir nuoširdūs Lietuvos patriotai, bet, kad jie būtų buvę politikai, praktiški ministerijų vadovai, to negalėčiau teigti. Mykolas Sleževičius gilus patriotas, didelių gabumų vyras, 1919 metais taip sėkmingai pašaukęs pirmuosius savanorius Lietuvai ginti, bet dabar pasiėmė net tris portfelius, negalėjo visa gerai aprėpti. Valstybės vairą jis per silpnai laikė savo rankose.“
„Tvirtos rankos“ ilgesys. Ginčai Seime, kairiųjų jėgų keliami neramumai, gandai, skleidžiami ypač katalikiškųjų organizacijų, krikščionių demokratų, ypač išgyvenančių, kad neturi daugumos Trečiame Seime, kad Lietuvą gali prisijungti Lenkija ar valdžia gali atitekti bolševikams ir pan., daug ką vertė pritarti plintančiam iš lūpų į lūpas tarsi vieninteliam sprendimui – visa valdžia turi būti grąžinta buvusiam Prezidentui Antanui Smetonai, gebėjusiam suburti Tautą pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir gynimo metais.
Nemažai kamviliojančios buvo žinios iš Italijos, kurioje nuo 1922 m. ėmė valdyti fašistų sąjūdžio vadas B. Musolinis (Mussolini). Priešingai negu socialistai, socialdemokratai, komunistai, skelbiantys klasių kovą, kurstantys darbininkų neapykantą darbdaviams, fašistai skelbė tautos vienybės, socialinio solidarumo nuostatas, korporatyvinius principus, garantuojančius darbininkų ir darbdavių institucijų bendravimą, kad neliktų priežasčių jokiam klasiniam antagonizmui. Nors gamybos priemonės, įmonės ir buvo paliktos privatiems savininkams, bet visur buvo įvesta griežta valstybės kontrolė, ypač paskirstant gautą ar turimą kapitalą, gamybos priemonių panaudojimą ir t. t.
Valstybė ėmė rūpintis bedarbių ir mažaturčių aprūpinimu butais, masiškai jiems ėmė statyti gyvenamų namų rajonus, ir šiandieną dar Romoje ir kituose Italijos miestuose vadinamus „Musolinkomis“. Krašte buvo uždrausta kitų, ne fašistinių partijų veikla.
Fašistinio sąjūdžio idėjos sklido po pasaulį ir beveik visur jos rasdavo pritarėjų, nes visur jaustas nusivylimas parlamentarizmu.
Apie tvirtos valdžios būtinumą, tautinės Lietuvos kūrimą opozicija vis dažniau ėmė kalbėti ir Seimo posėdžiuose. Ypač po to, kai kairiųjų valdžia 1926 m. liepos 21 d. išvaikė studentų patriotų demonstraciją, nukreiptą prieš Seimo kairiuosius, prieš lenkus ir komunistus.
Svarstant tą įvykį Seime daugelis kairiųjų studentų demonstraciją vadino fašistine. Gindamas studentus, kun. M. Krupavičius kalbėjo: „Fašizmas pats savyje (turint minty Italijos fašistini sąjūdį – A. L.) yra sveikas tautinis judėjimas – tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerensčizną, vedančius valstybes prie pražūties. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš ir fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai.“
Ir toliau kun. M. Krupavičius teigė: „Socialdemokratija yra ne kas kitas kaip bolševikų avangardas. Kur socialistai paima valdžią, jie visur nutiesia bolševikams kelius […]. Mūsų socialdemokratai ne kartą yra aiškiai išreiškę ir savo požiūrį į mūsų savanorius – jie vadino juos baltagvardiečiais [….]. Jie neturi tautiškos linijos savo politikoje […]“.
Kairiųjų valdžią savo kalbose Seime labai pliekdavo Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas. Tos pačios dienos posėdyje jis sakė: „[…] Lietuvoje lietuvių teisės komisaro kazokiškomis kanopomis mindomos, gi žydams, lenkams ir bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai. Iš biudžeto ūkininkams skiriami grašiai, o bedarbiams ir visokiems tinginiams milijonai. Įsileidžiamas komunistinis kirminas griaužti sveiką tautos kūną o tikri Tėvynės gynėjai neranda darbo, turi badauti ir skursti. (…) Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis laisvėje kapojami, arklių kanopomis mindomi, tuo tarpu komunistams duodama pilna laisvė. Ar ilgai lietuvis kentės ir duosis iš širdies išplėšti visų brangiausią jo kalbą, laisvę, tikėjimą.“
Nors daug Seimo opozicijos narių savo kalbose pavyzdžiu nurodydavo Italiją ir buvo linkę teigti, jog taip reikėtų tvarkytis ir Lietuvoje, bet nė karto apie itališkąjį fašizmą, kaip vėliau ir Vokietijoje įsigalintį nacionalsocializmą, kaip pavyzdį nekalbėjo Trečiojo Seimo narys Antanas Smetona. Apie Vokietijoje įsigalintį nacionalsocializmą jis tada rašė :
„Nacionalsocializmas skelbia fantastišką rasės teoriją […]. Vokiečiai esą kaip ir Dievo parinktoji tauta, kuriai turinti būti pirma vieta žemėje […]. Vokiečių reikalui saugoti ir ginti visos priemonės leistinos [….]. Ne teisė, o jėga turėsianti galiausiai spręsti Vokietijos santykį su silpnaisiais […]. Nacionalizmas remiasi rasizmu. Jiems nerūpi kitataučiai, tik jų žemės ir turtai.“
Tie teiginiai rodo didelį A. Smetonos įžvalgumą, kai fašizmas ir Vokietijoje dar neturėjo valdžios ir tik taikėsi į ją. O 1926 m. gruodžio 9 d. „Lietuvos“ numeryje A.Smetona savo straipsnyje „Fašizmo krizė Italijoje“ sukritikavo itališkąjį fašizmą, sulygindamas jį su komunizmu Rusijoje, pranašaudamas neišvengiamą jo galą.
A. Smetona, kaip daugelis kitų lietuvių tautininkų, buvo už trečiąjį kelią, lietuviškąjį. Jis rašė:„Iš Italijos galima daug ko pasimokyti, bet ja sekti negalima […]. Italai turi savo marmuro, vokiečiai savo geležies, o mes savo molio […]. Bet iš visų medžiagų galima statyti Tautos rūmus, tik jų stilius turi būti tautiškas, lietuviškas.“Ir apie tautininkų sąjungą jis sakė, kad ji gali būti tik valdžios atrama, bet ne valdžios partija.
Prof. M. Biržiška prisimena, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jaunasis A. Smetona gebėjo „apie save spiesti žmones, paveikti visus savo autoritetu […].“
Ir daug kaskalbėjo, kad jeigu Prezidentu vėl būtų A. Smetona, netvarkos valstybėje nebūtų.
Daug ko vylėsi iš A. Smetonos kariškiai. Tad jų pasitarimuose dažniausiai būsimu Prezidentu minėtas tik A. Smetona.
Pakeisti valdžią skatino krikščionys demokratai, neturėdami vilties, kad ir naujuose rinkimuose jie laimėtų Seime daugumą. Bet vylėsi, kad prisidengdami tautininkais, visos tautos autoritetu – Antanu Smetona, laimėję daugumą balsų, taptų vėl valdančiaisiais.
Apie galimą perversmą Prezidentą K. Grinių dar gruodžio pradžioje vizito metu informavo pats A. Smetona, gen. J. Bulota ir kiti. Jie siūlė Prezidentui keisti šalies valdymo politiką.
Iš kai kurių Lietuvos saugumo departamento archyvinių dokumentų matyti, kad 1926 m. spalio 16 d. „Ryto“ laikraščio redakcijoje buvo aptarti perversmo planai. Pasitarime dalyvavo kun. M. Krupavičius, plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, antrojo pėstininkų pulko vadas plk. J. Petruitis ir kiti.
Apie to laiko Seimą ir lietuvių karių nuotaikas būsimasis Atlantonugalėtojas Steponas Dariusrašė: „Liaudininkai buvo nuolaidūs. Osocialdemokratai buvo veiklūs ir siekė nuslopinti Lietuvoje tautiškumą; tautiškam lietuvių jaunimui dingus, žūtų ir sunkiai iškovotoji mūsų nepriklausomybė […]. Ministeris Požėla pasirūpino, kad lapkričio 21 d. tautiškai nusistatęs jaunimas, studentai tautininkai ir ateitininkai būtų daužomi nagaikomis, šautuvų buožėmis ir kardais vien už tai, kad jie norėjo protestuoti prieš Lietuvos bolševikinimą ir lenkinimą. Kariuomenė pradėta mažinti, ja nepasitikėta. Kėsintasi panaikinti Šaulių sąjungą. Pradėta steigti bolševikų vedamos profesinės sąjungos, kurios pradėjo daryti rikiuotės pratimus su ginklais (Radvilišky ir Kaune) […]
Visa tai suglaudus, man paaiškėjo ir kiekvienam lietuviui turėjo būti aišku, kad Tėvynei rengiamas galas, o jos gynėjams 1918–1920 metų savanoriams skerdynės tokios, kokios įvyko Rusijoj.
Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, ir į šimtus kitų faktų faktelių, kariai to negalėjo pakęsti.
Vyr. ltn. Pyragius atėjo pas mane ir užklausė mano nuomonės apie reikalą nuversti valdžią, kuri nereiškia ją rinkusiųjų valios. Aš jam atsakiau: „Jonai, čia svarbus dalykas, reikia rimtai apsvarstyti. Aš iš principo esu nusistatęs prieš bet kokius perversmus […]. Be to, įspėju jus: nesiduokite partijoms apmulkinti, nes tada pasiaukojimas kilniai idėjai ir rizikavimas savo ir daugelio kitų Lietuvos sūnų gyvybėmis nueitų niekais…“ (Lietuvių tauta. T. 4. 1998, p. 303).
Jonas Pyragius, Lietuvos karo aviacijos majoras, apie pasirengimą gruodžio 17 dienos perversmui savo atsiminimuose rašo: „Pirmi pasitarimai perversmo temomis įvyko kun. Krupavičiaus bute. Iš kariuomenės juose dalyvavo plk. ltn. Petraitis, aviacijos ltn. Mačiuika. Krikščionių vadai suprato, kad jiems, vadinantiems save demokratais, netinka vartoti jėgą prieš kitus demokratus, todėl jie iškišo priekin tautininkus, kurie tada dar vadinosi pažangiečiais ir nesižavėjo demokratijos palaima. Ši grupelė turėjo Seime vos tris atstovus ir atrodė krikščionims mažiausiai konkuruojantys […].“
Jei didelė piliečių dalis nepalankiai galvojo apie Trečiojo seimo Vyriausybę, tai dar didesnis nuošimtis karininkų buvo nepatenkinti tos Vyriausybės valdymu. Nemažas karininkų būrys vis dar gerai prisiminė Antaną Smetoną kaip gabiausią mūsų politiką ir manė, kad būtų geriausia, jei Trečiojo Seimo Prezidentu būtų jis išrinktas, o Prezidentas dr. K. Grinius ir jos ministrai būtų nušalinti. Dar didesnis karininkų būrys buvo krikščionių demokratų bloko. Jie taip pat buvo griežtai nusistatę prieš kairiųjų Vyriausybę ir nusiteikę jąversti revoliuciniu būdu, bet dėl to abejojo jų politinė vadovybė.
Trečioji karininkų grupė buvo A. Voldemaro šalininkai. Ši grupė buvo mažiausia, bet aršiausia ir reikalavo skubiausiai revoliuciniu būdu nuversti kairiųjų Vyriausybę ir A. Smetoną pakviesti Respublikos Prezidentu ar Tautos vadu. Tam nutarimui pritarė ir krikščionių demokratų bloko vadovybė, bet su sąlyga, kad A. Smetona Seime duotų priesaiką, jog laikysis esamos demokratinės Konstitucijos.
Rugsėjo 20 d. po bendrų pasitarimų tarp krikščionių demokratų ir tautininkų buvo sudarytas penkių karininkų komitetas perversmui organizuoti iš: vyr. ltn. A. Mačiuikos, gen. K. Ladigos, antrojo pėstininkų pulko vado plk. J. Petruičio, generolų V. Grigaliūno-Glovackio ir P. Plechavičiaus (pastarieji buvo areštuoti ir sėdėjo daboklėse).
Pagal kai kuriuos kitus šaltinius tame susirinkime dalyvavo ir A. Smetona, A. Voldemaras ir kiti veikėjai. Perversmą remti pažadėjo karo aviacijos, šarvuočių, husarų daliniai, taip pat studentai ateitininkai ir neolituanai. Vietoje Prezidento K. Griniaus nutarta iškelti pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną, o vietoje premjero M. Sleževičiaus – pirmąjį Ministrą Pirmininką A. Voldemarą. Abu jie perversmininkų komitetui pasižadėjo įvesti valstybėje „tvarką“ ir kurti tautinę Lietuvą. Valdžią pakeisti nutarta prieš Prezidento dr. K. Griniaus 60-mečio jubiliejų, kai ta proga į Kauną sveikinti Prezidento suvažiuos visų kariuomenės dalinių vadai, savivaldybių ir kitų institucijų atstovai.
Lietuvos saugumo buvo užregistruotas pranešimas, kad dėl perversmo organizavimo ir padėties valstybėje tarėsi savo suvažiavime ir Lietuvos vyskupai bei kiti hierarchai. Saugumo agento „Gervės“ pranešime skaitome: „1926 m. spalio 7–8 ir 9 dienomis Kaune pas metropolitą buvo Lietuvos vyskupų suvažiavimas. Šiame suvažiavime dalyvavo visi vyskupai, o taip pat kun. Tumas, kun. Alšauskas, Januškevičius ir kiti. Tikslas to suvažiavimo: aptarti dabartinės vyriausybės taktiką link dvasininkijos ir bažnyčios ir kaip reaguoti į sistemingą griovimą bažnyčios ir niekinimą kunigų autoriteto, šlovės ir gero materialinio padėjimo.
Visapusiškai apsvarstę socialistinės valdžios taktiką, rado, jog nors labai atsargiai, pamažėl visgi einama prie galutinio išnaikinimo bažnyčios ir dvasininkijos. O kad atsispirti prieš tai, nuspręsta išleisti cirkuliarus kunigams, kaip elgtis su savo parapijoniais, kaip patraukti juos savo pusėn, kaip diskredituoti dabartinius valdovus ir valdžią ir t. t. Toks cirkuliaras bus ne vienas ir jis kuo didžiausioje paslaptyje bus pas klebonus, kad „Lietuvos žinios“ kartais nesugriebtų ir nepaskelbtų.
Antrą tokį suvažiavimą vyskupai nusprendė padaryti po naujų metų, 1927 metais, sausio pirmosiomis dienomis.
Vyskupų suvažiavime vysk. Kukta buvo įnešęs parėdymą išdirbti projektą ir programą naujai Lietuvoje partijai, kuri būtų tik įtakoje dvasiškių ir kurioje kunigai visai nedalyvautų, o slaptai su ja ryšius laikytų. Tas projektas buvo gyvai svarstytas, ir vysk. Staugaitis apsiėmė išdirbti tokiai partijai programą ir principus.
Gervė.“
Apie rengiamą perversmą Prezidentą K. Grinių ir premjerą M. Sleževičių informavo, kaip minėta, ne tik kai kurie perversmo organizatoriai, bet ir užsienio ambasados, turėjusios gausų savo šnipų tinklą. Pavyzdžiui, gruodžio 16 dieną apie 11 val. vakaro premjerui M. Sleževičiui paskambino SSRS ambasadorius Aleksandrovskis ir pranešė, kad naktį kariškiai paims valdžią į savo rankas. Šis tai persakė Prezidentui.
Bet K.Grinius pasakęs, kad tai tik gandai, opozicijos spaudimas, kad būtų priimti jos įstatymų projektai, ir nuėjęs ilsėtis, kad sukauptų jėgų rytdienos savo jubiliejaus iškilmėms.
(Bus daugiau)
2013.04.22
