Lietuvoje įsitvirtina pati tikriausia vasara. Nors vasara – atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie atostogas niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo nario mandatą svajojantys vyrai ir moterys verčiasi per galvas, bet kokia kaina trokšdami patraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti – protesto mitingus. Treti bando patekti į banalias pramogines televizijų laidas.
Ir vis tik akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso tikrai svarbius įvykius. Dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Visaip atsitinka. Visko aprėpti neįmanoma. Bet kai kuriuos dalykus mums derėtų žinoti. Savo pačių labui.
Štai kad ir Rusijos valstybės dienos minėjimas Vilniaus Vingio parke. Rusijos dienos į Vilniaus parką iškilmingai pagerbti praėjusį savaitgalį pakvietė pats ponas Vladimiras Čchikvadzė – nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Kai kurie žymūs Rusijos politikos komentatoriai šią šventę RTVi televizijos diskusinėse “Osoboje mnenije” laidose vadino Kremliaus dirbtinai sukalta, dėmesio neverta diena. Esą tai Vladimiro Putino politikos sugalvojimas.
Kokia tikroji Rusijos dienos vertė – tegul sprendžia rusai. Tai – jų šventė. Jiems ją priimti arba ją atmesti. Mums gi turėtų rūpėti visai kiti dalykai: kiek susirinko rusakalbių, kokios jų nuotaikos, ar nepasitaikė antilietuviškų išpuolių…
O tai patirti buvo įmanoma tik pačiam nuvykus į Vingio parką. Beje, negaila sugaišto laiko. Vertėjo pamatyti savo akimis.
Įspūdis – dvejopas. Susirinkta ne itin gausiai. Tačiau pasakyti, jog būta mažai žmonių, – taip pat negalima. Vingio parko tribūna buvo pilnutėlė, aplink sceną, kurioje koncertavo Rusijos ir Baltarusijos atlikėjai, – taip pat knibždėjo žmonių. O žalioji veja priešais tribūną nebuvo aklinai užpildyta. Tačiau į akis krito, jog dauguma Lietuvos rusakalbių į Vingio parką plūdo su vaikais. Nes čia mažyliams ir paaugliams buvo ką veikti – sukosi patys įvairiausi atrakcionai. Galima spėti, jog tie vaikai norės į šią šventę atvykti ir kitais metais. Juk jiems nebuvo nei liūdna, nei nuobodu.
Jei Rusijos dienos minėjimo šventę reikėtų apibūdinti kuo trumpiau, pirmiausiai derėtų pripažinti, jog tiek ambasadorius, tiek kiti organizatoriai demonstratyviai vengė politikos ir visų kitų aštrių kampų.
Ponas V.Čchikvadzė nuolat pabrėždavo tokius žodžius kaip “taika, sutarimas, abipusė pagarba ir pasitikėjimas”. Nors kaip tik tomis dienomis Pietų Kaukaze viešėjo JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton. Viešėdama Tbilisyje ji pabrėžė negalinti duoti garantijų, jog Rusija ir vėl neruošia slaptų planų pulti Gruzijos. Tad saldžiais ambasadoriaus žodžiais apie norą išsaugoti taiką tiki tikrai ne visi. Ir labai gerai, kad tiki – ne visi.
Apie konstruktyvų Rusijos – Lietuvos bendradarbiavimą kalbėjo ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, netiesiogiai leisdamas suprasti, jog Lietuvoje nėra skriaudžiamų tautinių bendrijų. Tačiau jo žodžiuose, skirtingai nei Rusijos ambasadoriaus kalboje, buvo galima pajusti pataikavimo, galbūt net nusižeminimo gaidelių.
Tiems, kurie tąsyk svečiavosi Vingio parke, ir taip buvo akivaizdu, jog Lietuvos rusakalbiai nesijaučia Lietuvoje esantys tautine mažuma. Juolab – ignoruojama ar skriaudžiama tautine mažuma. Lietuvos rusakalbiai demonstravo absoliutų pasitikėjimą savo jėgomis. Jie elgėsi taip, kaip elgiasi jokių kliūčių ir užkardų nematanti jėga.
Panašų įspūdį yra palikusi ir Lietuvos lenkų eisena Vilniaus Gedimino prospektu, kai lenkai neseniai protestavo neva dėl diskriminacinių pertvarkų švietimo sistemoje. Toji eisena bylote bylojo, jog Lietuvos lenkai turi rimtą užnugarį – didžiąją Lenkiją. Lenkai žygiavo gausiai, disciplinuoti, išdidžiai iškėlę lenkiškas vėliavas ir herbus su lenkiškais ereliais. Niekas jiems nedrįso užkirsti kelio.
O štai kelios lietuviškos eisenos, organizuotos mūsų patriotinių jėgų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios progomis, paliko slogų įspūdį. Žvelgiant iš šalies buvo galima net susidaryti nuomonę, kad lietuviškos eisenos dalyviai atstovauja ne tiek titulinę naciją, kiek tautinę mažumą. Į gatvę su priešiškais lozungais ir plakatais nuolat išbėgdavo oponentai, bandydami sustabdyti neva “nacionalistinę eiseną”. Ir sutrukdydavo. Laimė, tik trumpam, tik kelioms minutėms. Bet vis tik sutrukdydavo. O štai lenkų žygiavimui Vilniaus gatvėmis niekas netrukdė. Net nebandė trukdyti. Greičiausiai net tokia mintis niekam nekilo.
Lietuvos rusakalbių Vingio parke minima Rusijos diena sukėlė ir daugiau liūdnų asociacijų. Kaip tik išvakarėse per pažangųjį “Echo Moskvy” radiją ir pažangiąją RTVi televiziją kalbėjęs Rusijos politikos komentatorius Nikolajus Svanidzė pareiškė, jog pritaria lietuvių sprendimui Vilniuje nuo Žaliojo tilto nukelti sovietinių karių statulas. Politikos apžvalgininkas N.Svanidzė pabrėžė, jog “tokiame lietuvių žingsnyje nematąs jokio priešiškumo nei Rusijai, nei rusų tautai”.
N.Svanidzės komentaras buvo trumpas, bet konkretus: lietuviai turi neginčijamą teisę savo žemėje statyti paminklus, kokius nori statyti, neatsižvelgdami nei į Rusijos, nei į Kremliaus, nei į Maskvos pageidavimus. Nes Lietuva nėra Rusijos provincija. Be to, sovietinių karių skulptūros, N.Svanidzės teigimu, pastatytos būtent tais metais, kai Lietuva buvo okupuota. Ir jis nematąs nieko blogo, jei lietuviai siekia pašalinti sovietinių laikų atributus. Keista tik tai, kad tos skulptūros iki šiol dar vis neišvežtos…
Maždaug tuo pačiu metu per kitą rusišką kanalą buvo demonstruojamos ištraukos iš jau ne kartą rodytų žymaus rusų humoristo Michailo Zadornovo koncertų. Kaip tyčia parodytas ir koncertas, kurio metu M.Zadornovas šaipėsi iš lietuvių, neva nepajėgiančių suvokti poeto Aleksandro Puškino genialumo. Kodėl lietuviai nesuvokia A.Puškino poezijos grožio ir gilumo? Ogi todėl, kad Lietuvos sostinės centre stovėjusį garsiojo poeto paminklą nukėlė ir kažkur išvežė. Esą nukėlė politiniais sumetimais. Nes A.Puškinas, tik pamanyk, kartą savo eilėse nepagarbiai atsiliepė apie lietuvius.
Humoristas M.Zadornovas tame koncerte šaipėsi ir iš “mažųjų estų, sergančių didybės manija”, ir iš ukrainiečių, kuriems esą “nėra nieko svarbiau už lašinius”. Tačiau labiausiai buvo koneveikiami lietuviai. Už tai, kad nusprendė A.Puškino paminklą išvežti į specialiai įrengtą poeto muziejų. Tarsi muziejus – nederama vieta paminklui.
Be abejo, blaivus, sąžiningas Rusijos politikos apžvalgininko N.Svanidzės komentaras mums priimtinesnis už Rusijos humoristo M.Zadornovo antilietuviškas pašaipas. Tačiau kokia iš šių dviejų pozicijų priimtinesnė į Vingio parką susirinkusiems Lietuvos rusams? Ar mes žinome atsakymą į šį, man regis, labai svarbų klausimą?
Prisipažinsiu, atvykęs į Vingio parką, tikėjausi sutikti lietuvių patriotinių jėgų atstovų. Vyliausi sutikti net mūsų tautininkų, savanorių, tremtinių, partizanų, politinių kalinių. Tikėjausi, jog jiems bus smalsu sužinoti, kokios nuotaikos vyrauja tarp Lietuvos rusakalbių. Maniau, kad jiems bus smalsu išsiaiškinti, kaip – išradingai ar nuobodžiai – surengta rusiška šventė.
Toks smalsumas reikalingas ne tam, kad šaipytumėmės ar pavydėtume. Tokios žinios reikalingos siekiant kuo išmintingiau organizuojant savus renginius. Na kad ir populiarumą prarandančias partizanų, politinių kalinių ir tremtinių dienas Ariogaloje ar Ukmergėje. Juk visuomet geriau mokytis iš svetimų nei savų klaidų. Galų gale svarbu ieškoti draugų – N.Svanidzės, o ne M.Zadornovo poziciją palaikančių rusų.
Deja, Vingio parke nemačiau lietuviškųjų patriotų. Tarsi vienos iš įtakingiausių tautinių bendrijų nuotaikos mums būtų nė motais. Tarsi čia būtų viskas aišku ir paprasta.
Na, primityviesiems patriotams gal ir viskas aišku… Šitaip sakant, be abejo, galima sulaukti net priekaištų, esą “simpatizuojama Kremliui”. Juolab kad kai kurios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) viešos išvados apie priešiškų jėgų siautėjimą Lietuvoje – itin abstrakčios. Taigi galimybių įvairiausioms interpretacijos – dešimtys. Štai VSD, Seimo NSGK iniciatyva paragintas viešai paskelbti kai kurias savo ataskaitos ištraukas, pabrėžia, akcentuoja, perspėja: “Jei dirbate žiniasklaidos priemonėse, galite sulaukti užsienio valstybių žvalgybos tarnybų, kurių veikla prieštarauja Lietuvos nacionaliniams interesams, dėmesio”.
Toje atsakaitoje taip pat rašoma: “Užsienio šalių žvalgybas domina Lietuvos užsienio ir vidaus politikos aspektai, valstybės pozicija aktualiais tarptautiniais klausimais, informacija apie įgyvendinamus energetikos projektus, šalies karinius pajėgumus ir kita aktuali informacija, kurios atskleidimas būtų žalingas Lietuvos nacionaliniam saugumui ir interesams”. Taip pat pabrėžiama, esą “užsienio valstybių diplomatinių atstovybių darbuotojai domisi informacija, kuri nesudaro valstybės ar tarnybos paslapties, tačiau yra aktuali politiniu, ekonominiu ir kariniu požiūriu, siūlo finansinį ar kitokio pobūdžio atlygį už informacijos teikimą”.
Tad gal ir išvyką į Vingio parką galima priskirti prie netoleruotinų veiksmų?
Štai prieš keletą savaičių Vilniaus Rotušėje buvo minima Azerbaidžano nepriklausomybės diena. Ten būta daug Lietuvos žurnalistų, kurie, gurkšnodami vyną ar sultis, draugiškai kalbėjosi su azerbaidžaniečių, turkų diplomatais. Ar šie pokalbiai – irgi įtartini? Šiuo metu greičiausiai – ne. Nes Lietuvos santykiai su oficialiuoju Baku ir oficialiąja Ankara ir Stambulu traktuotini kaip draugiški, dalykiški. Tačiau kas gali garantuoti, kad tie santykiai kada nors nepablogės? O jei pablogės, kas tada laukia tų žurnalistų, kurie Rotušėje labai draugiškai šnekučiavosi su Turkijos ir Azerbaidžano diplomatais? Taps įtariamaisiais?
Šių metų birželio 1-ąją Lietuvos Seime surengtas dėmesio vertas apvalusis stalas “Terorizmo problemos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse”. Šiame renginyje kalbėjo ir svečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Be abejo, diskutavo apie itin subtilius dalykus – apie slaptųjų tarnybų intrigas organizuojant ar tik imituojant kovą su teroristais. Ar pokalbiai su slaptųjų tarnybų veiklą Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje analizuojančiais svečiais iš Minsko, Kijevo ir Maskvos – taip pat įtartini?
Paskutinieji lietuviškosios Temidės sprendimai, pavyzdžiui, persekiojant “teroristus” Eglę Kusaitę, “teroristus” Gatajevus ar “nusikaltėlį” Šarūną Paberalių, byloja, jog tokiais atvejais šimtaprocentinių garantijų nėra ir negali būti…
Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.
2012.06.14
