Po to, kai Seimas slaptu balsavimu nepritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės antrai kandidatūrai į Generalinio prokuroro pareigas (Kaišiadorių apylinkės teismo vadovės Editos Dambrauskienės), trečioji valdžia, panašu, nutarė parodyti, kas Lietuvoje tikrasis šeimininkas, ir nurodyti Prezidentei jos vietą.
Tai, kas Lietuvoje yra trečioji valdžia, labai nuoširdžiai ir lakoniškai „Žinių radijui“ laidoje „Aktualioji valanda“ išsakė prokuroras Julius Rėksnys.
Diskutuojant apie susidariusią padėtį, kaip vieną iš teigiamų Generalinio prokuroro skyrimo variantų jis nurodė Lenkijos pavyzdį, kurioje Generalinį prokurorą renka teisėjų taryba kartu su visuotiniu prokurorų susirinkimu. Laidos vedėjui Aurimui Peredniui paklausius, kuo dėti čia teisėjai ir kaip tokiu atveju žiūrisi teisėjų ir prokurorų atskirumas teismuose, J. Rėksnys pareiškė, kad „tai yra vienoje, beveik vienoje, valtyje sėdintys žmonės“. To „beveik“ galėjo ir nesakyti.
Žinoma, Generalinio prokuroro skyrimo pavyzdys Lenkijoje, galbūt, nėra ydingas, bet reikėtų jį vertinti visame Lenkijos teisėjų, prokurorų skyrimo, savo laiku įvykusios komunistinio režimo teisėjų ir prokurorų liustracijos gylio, advokatūros vaidmens ir t.t. kontekste.
Lietuvos teisininkų visuomenė susijaudino
Taigi, po antrojo Seimo veto Prezidentės Generalinio prokuroro kandidatūrai teisininkų visuomenė, politologai susijaudino, kiek laiko tai gali tęstis, kiek laiko gali būti Aukščiausiasis teismas ir Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija ir , pagaliau, visa Lietuva be Generalinio prokuroro.
Teisės fakulteto studento atsakymas, greičiausiai, būtų paprastas: iki tol, kol Seimas pagaliau pritars Prezidento skiriamai kandidatūrai. Nes pagal Konstituciją Generalinį prokurorą skiria Prezidentas Seimui pritarus. Kol tai neįvyks, Prokuratūrai vadovaus Generalinio prokuroro pavaduotojas.
Bet rimtu veidu įžymūs teisininkai ir politologai pradėjo priekaištauti Prezidentei, esą ji mažai bendradarbiauja su Seimu, ieškodama Generalinio prokuroro kandidatūros, nes Seimas, matai, norėtų, kad kandidatas turėtų autoritetą teisininkų visuomenėje, būtų žinomas žmogus. Štai tik tada, pasak jų, pasitarusi su faktiniais partijų, laimėjusių šio Seimo rinkimus, vadais Viktoru Uspaskichu, Rolandu Paksu ir Algirdu Butkevičiumi, Dalia Grybauskaitė galėtų būti garantuota, kad jos siūlomas kandidatas Seimui bus priimtinas.
Kalbos apie tai, kad Prezidentė turėtų bendradarbiauti su Seimu parenkant kandidatūrą, nerimtai atrodo. Juk iki slapto balsavimo už antrąjį Prezidentės pasiūlytą kandidatą dauguma Seimo frakcijų vadovų ir net Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė tikino, jog balsavimas bus palankus kandidatui. E. Dambrauskienė susitikimuose su frakcijomis ir jos apklausoje plenariniame Seimo posėdyje rimtų priekaištų nesusilaukė. Ir autoriteto užteko, ir Prokuratūros ateities vizijos, ir pakankamai reikšmingos dabartinės pareigos neužkliuvo.
Tarkime, kad svarstymų metu prieš balsavimą būtų paaiškėję, kad Seimo dauguma nepalaikys E. Dambrauskienės kandidatūros. Tokiu atveju niekas nedraudžia kandidatei atsiimti savo kandidatūrą iki balsavimo. Greičiausiai, taip ji ir būtų padariusi.
Kas paneigs, kad tokiu būdu ir vyksta viešas Prezidentės bendradarbiavimas su Seimu.
O ką, teisininkų visuomenė ir jos politologai norėtų, kad valdančiosios daugumos vadai kur nors „po kilimu“ Prezidentei nurodytų savo kandidatūrą?
Žinoma, negerai, kai laikinai einančiam Generalinio prokuroro pareigas jo pavaduotojui išėjus atostogų arba, neduok Dieve, susirgus, nebūtų kas jį pavaduoja. Nors Prokuratūros įstatyme parašyta, kad "kai nėra generalinio prokuroro, šias pareigas eina generalinio prokuroro paskirtas generalinio prokuroro pavaduotojas, o jeigu generalinis prokuroras jį pavaduojančio asmens nepaskyrė, – didesnį tarnybos Generalinėje prokuratūroje stažą turintis generalinio prokuroro pavaduotojas", taip jau atsitiko, kad šiuo metu Prokuratūroje liko tik vienas buvusio Generalinio prokuroro pavaduotojas.
Padėtį reikia taisyti.
Seimas nutarė pamokyti Prezidentę
Užuot skubos tvarka teikęs pataisą Prokuratūros įstatymui, kuri numatytų, kas iš Generalinės prokuratūros aukščiausiųjų prokurorų galėtų pavaduoti laikinąjį Generalinį prokurorą šiam išėjus atostogų, susirgus ar numirus, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nusprendė teikti Seimui pataisas, kurios apskritai pakeistų Generalinio prokuroro skyrimo tvarką, numatytą Konstitucijoje.
Seimo teisininkų Prokuratūros įstatymo pataisa trumpa bet iškalbinga.
Konstitucijos 118 straipsnio norma „ Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu“ pakeičiama Įstatymo norma:
„Generalinį prokurorą penkeriems metams Vyriausybės teikimu, Seimo pritarimu skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Generalinio prokuroro kandidatūras Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisingumo ministras. Generalinis prokuroras į tas pačias pareigas gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviems kadencijoms iš eilės.“
Šį projektą pasirašė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas, komiteto nariai liberalas Vitalijus Gailius, „darbiečiai“ Vytautas Gapšys ir Valdas Skarbalius. Iniciatyvos autoriai taip pat yra Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos vadovas Petras Gražulis.
Prie projekto signatarų prisijungė ir komiteto pirmininko pavaduotojas TSKD partijos narys teisininkas Stasys Šedbaras. Galima manyti, kad taip rūpinasi savo ateitimi teisininkų gretose po naujų Seimo rinkimų. Bet to negalima pasakyti apie Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamos TSKD ateitį, nes jos rinkėjams TSKD tylėjimas dėl tokio savo nario parašo reiškia pritarimą jam.
Seimo teisininkų profesiniai gebėjimai abejonių nekelia. Todėl vargu ar tokia akivaizdžiai antikonstitucinė pataisa būtų teikiama Seimui nepasitarus „po kilimu“ su Konstitucinio teismo teisėjais. Kai kurie KT nariai, neįgalūs dėstyti universitetuose, juk taip pat galvoja, kas ir kokį geresnį darbą jiems pasiūlys pasibaigus KT teisėjo kadencijai.
Stebėk ir mokykis, studente!
Būtina teismų reforma
Generalinio prokuroro figūra nėra tokia reikšminga, kaip gali pasirodyti eiliniam žmogui, stebinčiam žiniasklaidoje plačiai nušviečiamas Generalinio prokuroro batalijas Seime, reikalaujant atimti iš to ar kito Seimo nario teisinį neliečiamumą. Eilinis žmogus galvoja, kad tai Generalinis prokurororas to reikalauja. Iš tiesų, jis tik vykdo formalią pareigą pateikti Seimui bylą tiriančio prokuroro reikalavimą. Savo nuomonės jis net neturi teisės pareikšti.
Generalinis prokuroras pats jokių bylų netiria, o jas tiriančių prokurorų nekontroliuoja. Kiekvienas prokuroras pagal Konstituciją yra nepriklausomas. Tiesa, Generalinis prokuroras turi teisę kištis į žemesnių prokurorų bylas, jeigu jose kyla įtarimai dėl bylą vedančių prokurorų procesinių pažeidimų. Bet ne daugiau.
Generalinis prokuroras yra, galima teigti, prokurorų administratorius ir jų ryšininkas su Seimu, Vyriausybe ir Prezidentu bei užsienio subjektais. Nuo jo (bet ne tik nuo jo) vertinimų, suprantama, priklauso kėdžių perstumdymai prokuratūroje, prokurorų karjera, jų aprūpinimas ir pan.
Kilus dabartiniam teisėtvarkos institucijų nepasitenkinimui Prezidentės konstitucine galia pačiai teikti Seimui Generalinio prokuroro kandidatūrą, vėl atsirado proga apsvarstyti Generalinio prokuroro skyrimo procedūrą seniai pribrendusios teismų reformos, įvedant prisiekusiųjų ir tarėjų institutus, aukščiausius teisėjus renkant tiesiogiai, kontekste.
Koks bebūtų suktas ar naivus prokuroras, doras ir protingas teisėjas viską pastebės ir tiesą nustatys. Jo, o ne prokuroro, paskutinis žodis.
Tik teisėjas turi būti doras ir protingas. O tokiu būti jam padėtų tarėjai ir prisiekusieji. Be to, jei aukščiausi, paskutinių instancijų, teisėjai būtų renkami tiesiogiai visų Lietuvos rinkėjų, tai ir žemesnieji teisėjai pirmose instancijose doresniais ir protingesniais pataptų.
Tai ne lietuvių būtų atradimai.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2015.10.18; 04:28
