Sekmadieniniai pamąstymai. Ar šalta miegoti ant sniego?


Print

Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Svarbi, aktuali, didelė šventė. Kodėl ši diena mums reikšminga, byloja skaudi Čečėnijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos patirtis. Įtikinamesnių pavyzdžių, kodėl mums reikalingos stiprios, drąsios, patriotiškai nusiteikusios ginkluotosios pajėgos, – nerasime.

Nepaisant NATO skydo, nepaisant Vašingtono garantijų, nesame apdrausti nuo blogiausio scenarijaus.

Mus vis tiek gali užpulti. Mus gali pulti vien todėl, kad Kremliaus teroristai mano galį išardyti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vienybę.

Nepavydėtina Lietuvos dalia: gyventi greta bjauraus, agresyvaus, nemalonaus kaimyno, per pastaruosius keletą šimtų metų nieko prasmingo neišmokusio – vien mušti silpnesniuosius.

Jeigu bjaurusis, agresyvusis kaimynas liautųsi priekabiavęs, jei atsiprašytų už iškrėstas kiaulystes, jei grąžintų tai, kas jam nepriklauso, lapkričio 23-sios svarba sumenktų. Tačiau dabar lapkričio 23-ioji Lietuvai – ypatingos svarbos diena.

Beje, lapkričio 23-oji – puiki proga prisiminti krauju parašytą sentenciją „kas nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą kariuomenę“. Ar mylime savo kariuomenę taip, kaip derėtų ją mylėti? Iškilmingi paradai tikrai iškilmingi, pompastiškos kalbos iš tribūnų ir konferencijų salių – tikrai pompastiškos.

Paradai, gražios kalbos – reikalingi atributai. Bet kiek banalybių tokiomis dienomis pasakoma, kiek pažeriama pažadų, kurių nesiruošiama išpildyti? Iškilmingai mušamės į krūtinę: „mylėsime kariuomenę, remsime kariuomenę, treniruosimės būti gerais kareiviais“…

Bet juk svarbiausio dalyko savo kariuomenei kaip nedavėme, taip neduodame. 2 proc. nuo BVP skirsime tik po kelių ar keliolikos metų. Net ir dabar, kai rimtas karas įsiplieskė čia pat, vos už kelių šimtų kilometrų, mes laikome savo kariuomenę pusbadžiu. Ženklesnį kariuomenės sustiprėjimą atidedame „vėlesniems laikams“. Po kelerių ar keliolikos metų esą pasieksime deramą kariuomenės finansavimo lygį. Manome, jog kumščiais mosuojantis kaimynas taip ilgai lauks?

Lapkričio 23-osios proga portalas slaptai.lt skelbia prieš keliolika metų „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ (Nr. 53) paskelbtą žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį „Ar šalta miegoti ant sniego?“ Nors tekstas buvo paskelbtas prieš 12 metų, tikimės, jis bus įdomus mūsų skaitytojams.

Publikacijos įžangoje rašoma: „Kelių parų žygiai negali neįsiminti. Nors jie reikalauja ir laiko, ir jėgų, ir šiokių tokių finansinių išlaidų, taip pat ir nusiteikimo nepritekliams, tik tokiose pratybose galima giliau pažinti kariuomenę. Tik tokiuose alinančiuose žygiuose, kai kartu su karininkais, seržantais ir eiliniais darai lygiai tą patį, ką ir jie, galima pajusti nuoširdžią pagarbą kariuomenei.

Todėl mūsų ginkluotosios pajėgos žurnalistams turėtų kuo dažniau rengti paašaus pobūdžio „šventes“. O žurnalistams nederėtų baimintis siego, šalčio ir nuovargio. Ypač plunksnos broliams, dirbantiems specializuotuose kariniuose leidiniuose.“

XXX

Gintaras Visockas

Ar šalta miegoti ant sniego?

Apie vidurnaktį instruktorius pašnibždomis pranešė, kad galime ruoštis nakvynei. Apgraibomis, pasišviesdami prožektoriais, pačioje eglyno tankmėje įsirengėme nedidelę stovyklą.

Tiksliau tariant, jokios stovyklos nebuvo. Nebuvos nei palapinės, nei laužo, nei vakarienės. Tiesiog ant plikos, kai kur baltais sniego lopais papuoštos žemės pasitiesėme neperšlampamus kilimėlius, greta pasidėjome ginklus, kurprines ir įsirangėme į storus, minkštus miegmaišius.

Jautėmės išvargę. Ir vis dėlto miegas neėmė. Sugulę klausėmės, kaip niūriai ošia Taruškų girios eglės, kaip barbenaa į apsiaustą nuo medžių šakų krentantys lašai, kaip kažkur netoliese aidi pavieniai šūviai.

Iš pradžių manėme, kad bus šalta miegoti po atviru dangumi. Bet kareiviški miegmaišiai ir striukės patikimai saugojo nuo drėgmės ir vėsos.

Taip pat kėlė nerimą instruktoriaus perspėjimas, jog galimi nedraugų antpuoliai. Taigi įsitempę klausėmės nakties garsų, bijodami giliai įmigti, pasiruošę bet kurią akimirką čiupti ginklus, kuprines ir nešdintis į atsarginę, saugesnę, susitelkimo vietą. O panevėžio apskrities savanorių rinktinės instruktoriai, vadovaujami kapitono Vilmanto Norvaišo, regis, specialiai kartkartėmis netoliese susprogdindavo garsinę granatą arba iššaudavo iš pistoleto – kad mes, žurnalistai, „per daug neatsipalaiduotume“.

Kai pagaliau saldžiai ir kietai įmigome, kažkas stipriai papurtė už peties. Tai instruktorius vos girdimu balsu liepė ruoštis žygiui. Tebuvo šešios valandos ryto. Virš galvos ošė tos pačios eglių viršūnės, aplink kvepėjo samanomis. Šiaip ne taip tamsoje į kurprines sugrūdę miegmaišius ir kilimėlius, vėl leidomės žygin. Panevėžio apskrities savanoriai vyr. srž. Dainius Cikatavičius, srž. Lukas Nerijus, srž. Laimutis Miliukas, j.srž. Tomas Bagdonas, gr. Sergejus Lebedevas ir Renaldas Stuknys tęsė paskaitų ciklą, kaip privalo elgtis nedidelis kareivių būrys, atsidūręs priešo teritorijoje.

Mus, Panevėžio ir Vilniaus žurnalistus, seržantai ir grandiniai kantriai mokė, kaip saugiai eiti miško keliuku, kaip geriausiai pulti pasalą surengusius nedraugus, kaip ir kur patogiausia įsirengti stovyklą…

Tik iš pirmo žvilgsnio lengvi atrodo šie uždaviniai. Reikia ilgai ir kantriai treniruotis. Kadangi mes neturėjome nei patirties, nei ištvermės, daugelį įsakymų atlikdavome „ne vietoj ir ne laiku“. Prieš kiekvieną užduotį instruktoriai, be abejo, mums paaiškindavo, ką privalome daryti. Deja, kai pasigirsdavo šūviai ir granatų trinksėjimai, visos žinios tarsi išgaruodavo, ir mes arba per vėlai pakildavome į ataką, arba pamiršdavome ugnimi „pridengti“ besitraukiantį draugą. Ir vis dėlto per 24 valandas įmanoma pajusti, kokia „saldi“ žvalgų kasdienybė.

Jeigu pirmąją pratybų dieną jautėmės esą pajėgūs nuversti kalnus, tai antrąją jau ne taip žvaliai stodavomės ant kojų. Ypač sutrikome priėję kelių metrų pločio upelį, aptrauktą plono ledo plutele. Reikėjo kaip galima greičiau atsidurti kitoje upelio pusėje.

Taigi neliko nieko kito, kaip išsimaudyti. Laimė, vandens tebuvo iki kelių, ir mes sušlapome tik batus. Kurie bandė eiti permestu slidžiu rąstu, įkrito į upelį ir išsimaudė iki pusės. Laiko persiauti instruktoriai, žinoma, nedavė. Anot jų, tai būtų per didelė prabanga. Todėl šlaput šlaputėliais batais kulniavome mažų mažiausiai dar keletą kilometrų.

Kai prašvito taip, kad nereikėjo prožektorių, gavome karštos arbatos ir žirnių košės. Petraukos metu savanoriai pademonstravo, kas gali atsitikti, atsidūrus nelaisvėje. Dviems žurnalistams buvo užrištos akys ir supančiotos rankos. Juos paguldė ant žemės ir liepė išduoti draugus. Kai šie atsisakė prisipažinti, iš kokio dalinio, kapitonas užvedė sunkvežimio motorą ir ėmė artėti prie tardomųjų. Kiti instruktoriai šaukė:

– Jeigu tylėsite, būsite sutraiškyti…

Tik nemanykite, kad šimtus kilogramų sveriantis automobilis su milžiniškais ratais privažiavo prie žurnalistų galvos per kelis centimetrus. Taip, automobilis burzgė netoliese. Tačiau prie žurnalistų galvų buvo pridėtas tik automobilio ratas. Bet kadangi suimtieji nieko nematė, o instruktoriai rėkė itin įtikinamai, jausmo būta klaikaus. Žurnalistai ėmė desperatiškai muistytis, įrodinėti, jog sako šventą teisybę…

Po šių „malonumu“ mums buvo pasiūlyta vėl eiti į karą.

Bėgome, sėlinome, šliaužėme keletą kiliometrų, kol priėjome geležinkelį, vedantį Subačiaus link. Ties geležinkeliu mus padalijo į dvi grupes ir liepė rengti pasalą. Drėgnose samanose gulėjome gal pusvalandį, gal valandą. Sušlapome, sustirome, kai galų gale pasigirdo sėliančių kareivių keliami garsai – mindžiojamų samanų čežėjimas. Užvirė mūšis, kurio metu kiekvienas iššaudėme po pilną apkabą garsinių šovinių.

Atsikvėpti neleido. Pranešė, kad miško keliuku važiuos sunkvežimis. Tame automobilyje – mūsų pietūs. Jeigu suspėsime užpulti, jeigu sugebėsime likviduoti sargybą, badauti neteks. Jeigu apsižioplinsime, liksime tuščiais skrandžiais iki pat vakaro.

Suspėjome. Pavalgėme, atsigėrėme karštos arbatos. Ir vėl – naujas įsakymas. Šį kartą įsakyta sliuogti virve virš stataus skardžio. Kas nepajėgė iki galo išsilaikyti įsikabinęs į virvę, dar sykį išsimaudė leduku aptrauktame vandens griovyje.

Į pavakarę jau atrodė, kad miškas niekad nesibaigs, kad visas pasaulis susideda tik iš niūrių eglynų ir nuolatinio žygiavimo. Kai virš medžių viršūnių išgirdome burzgiant sraigtasparnį, ėmėm svajoti, kaip būtų gera pasinaudoti jo paslaugomis.

Instruktoriai prasitarė, kad dabar prasidės pats įdomumas. Nieko gero nelaukėme. Nusprendėme, jog prasidės dar vienas persekiojimas. Tačiau apsirikome.

Šį kartą Panevėžio apskrities savanoriai buvo gailestingi. Tiesa, kai sraigtasparnis nusileido miško laukymėje, dar netikėjome, jog būtent čia baigiasi dviejų dienų žygis „Tamsa ir šaltis“, kurį mums, žurnalistams, surengė Panevėžio apskrities savanorių rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Leikus. Tik tada, kai į laukymę atvažiavo pats vadas R.Leikus ir ryšių su visuomene kapitonė Vida Jurkšaitienė, patikėjome, jog mūsų vargai išties pasibaigė.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2002 metai, „Valstiečių laikraščio“ priedas „Vardan Lietuvos“ (Nr. 53).

2014.11.24; 06:16


Prisijunkite prie diskusijos