Sekmadieniniai pamąstymai. Mįslinga Valerijos Novodvorskajos mirtis

Rusijos žiniasklaida pranešė, jog vienoje iš Maskvos ligoninių liepos 12-ąją mirė Valerija Novodvorskaja.

Slaptai.lt skaitytojams nereikia priminti, kas buvo Valerija NOVODVORSKAJA. Per pastaruosius keletą metų paskelbėme dešimtis jos komentarų bei interviu. Slaptai.lt visąlaik žavėjosi šios rusų disidentės drąsa, padorumu, principingumu.

Šios moters biografija – įspūdinga. V.Novodvorskaja gimė 1950-aisiais Baltarusijoje. O 1969-aisiais metais Kremliaus suvažiavimų rūmuose ji jau platino lapelius su pačios parašytais antitarybiniais eilėraščiais ir esė (jai tuomet tebuvo 19 metų). Po to ji pateko į KGB rankas. Ją suėmė ir uždarė į psichiatrinę ligoninę.

Psichiatrinėje ligoninėje ją kankino dvejis metus: nuo 1970-ųjų iki 1972-ųjų. Būtent ten jai buvo pažeistos balso stygos (kai bandė priverstinai maitinti). Todėl V.Novodvorskajos balsas ir buvo vyriškas.

Išjusi į laisvę ji užsiėmė disidentine veikla, vertėjavo, mėgino suburti pogrindinę organizaciją kovai su Tarybų Sąjungos Komunistų partija.

1978, 1985 ir 1986 metais V. Novoroskaja buvo persekiojama už disidentinę veiklą. Mat atvirai pritarė SSRS žlugimui, mat nuolat gyrė JAV, laikydama Ameriką „demokratijos santalka“.

Valerija Novodvorskaja buvo nuoširdi Kremliaus engiamų tautų gynėja, užtarėja, ji niekada nebijojo kritikuoti imperialistinės Vladimiro Putino politikos, ji visąlaik buvo arši Rusijos slaptųjų tarnybų, įskaitant ir NKVD, ir KGB, ir FSB, oponentė. Būtent Valerija Novodvorskaja yra sakiusi, jog Kremlius privalo Baltijos valstybėms dujas tiekti nemokamai – už tai, ką joms blogo yra padaręs per pastaruosius 50-imt metų.

Valerija Novodvorskaja savo aštria žurnalistės, publicistės, rašytojos plunksna gynė mus, lietuvius, paskelbusius Kovo 11-osios Aktą, gynė čečėnus, kai į jų žemes įsiveržė rusų tankų ordos, gynė iš Rusijos įtakos pabėgti panorusius gruzinus. Dabar, iki pat mirties, gynė ukrainiečių teisę rinktis vakarietiškąją kryptį.

Svarbu pabrėžti, jog Valerija Novodvorskaja nuolat priekaištaudavo rusų tautai. Disidentė dažnai stebėjosi, kodėl rusų tauta nenuverčia grobuoniškus karus prieš kaimynines valstybes puoselėjančių Kremliaus nusikaltėlių. Štai kelios eilutės iš jos paskutiniojo komentaro, duoto portalui glavcom.ua:

„Šių metų gegužės 15-ąją į Maskvos gatves protestuoti prieš invaziją į Ukrainą susirinko apie 50 tūkst. žmonių. Štai tie, kurie išdrįso prieštarauti Kremliui, ir yra rusų tauta. Visi kiti – vergai. Arba sovietinė tauta. Bet tik – ne rusų tauta“.

„Kodėl tylėjome, kai trėmė į Sibirą, kodėl tylėjome, kai varė į kolchozus?  Pripratome tylėti. O tuos, kurie netylėjo, per pastaruosius 70-imt metų išnaikino…“– klausė garsioji V.Novodvorskaja.

Taigi Kremliaus engiamos, terorizuojamos, prievartaujamos tautos neteko nuoširdžios, nepaperkamos, nesuklaidinamos užtarėjos. O Kremlius, žinoma, lengviau atsipūtė. Juk daugiau viešojoje erdvėje nebebus demaskuojančių V.Novodvorskajos straipsnių bei komentarų.

Beje, ši aplinkybė ir kelia daugiausiai abejonių dėl tikrosios V.Novodvorskajos mirties priežasties. Ar priežastis – tikrai natūrali? Nejaugi V.Novodvorskajos mirtis nėra mįslinga? Rusijos žiniasklaida pranešė, esą oficiali mirties priežastis: infekcinis – toksinis šokas. Tačiau mūsų portalui „infekcinis – toksinis šokas“ kažkodėl asocijuojasi su šūviais, pražudžiusiais, pavyzdžiui, Rusijos grobuonišką politiką kritikavusią žurnalistę Aną Politkovskąją, arba su radioaktyviuoju poloniu, mirtinoms kančioms pasmerkusiu į Vakarus pabėgusį buvusį FSB karininką Aleksandrą Litvinenką.

Šią nepaprastai liūdną dieną savo skaitytojams primename kadaise mūsų portale jau publikuotus V.Novodvorskajos interviu, komentarus, pastabas („Katynė – 2“, „Krymodieriai“, „Šiandien Ukraina gina Baltijos šalis“, „Rusijos FSB intrigos Latvijoje“, „Štai FSB sąmokslą mes jau ir atskleidėme“, „Negalima alternatyvų ieškoti Kremliaus šiukšlynuose“, „Maidanas, čemodanas, Magadanas“, „Libijos beduinai sąmoningesni už Rusijos piliečius“, „Juos reikėtų vadinti „užnugario žiurkėmis“, „Rusai turi atgailauti prieš Latviją“…).

XXX

„Kai visi pajus, jog kurortas baigėsi ir prasideda krematoriumas…“

Žymi Rusijos žmogaus teisių gynėja, žurnalistė Valerija Novodvorskaja mano, jog Rusijoje dar niekas nepajuto, kas yra tikrosios ekonominės sankcijos.

Duodama išskirtinį interviu leidiniui Gordonua.com, žmogaus teisių gynėja V.Novodvorskaja tvirtino, jog Vakarams pats metas Rusijai skelbti tikras ekonomines sankcijas. Tikrosios sankcijos tuomet, kai visi pajunta, jog kurorto palaima baigėsi ir prasideda krematoriumo baisumai.

V.Novodvorskaja nori tikėti, jog naujasis sankcijų paketas bus žymiai veiksmingesnis, nei anksčiau skelbtas.

Bet sankcijomis Rusiją sunku įbauginti. Rusija visada, net tuomet, kai jos kosminiai laivai skrido į Kosmosą, – net tada buvo alkana ir skarmaluota.

Po pirmosios ekonominių sankcijų porcijos Maskvoje niekas nepasikeitė: maisto kortelių neprireikė, dauguma rusų džiaugsmingai ruošiasi į Gegužės 1-osios paradą, rusiškos turistinės agentūros pluša be sustojimų, net trimis pamainomis, bankai nebankrutavo, o Vladimiras Putinas tebevaidina erelį…

V.Novodvorskaja įsitikinusi, jog Vakarai turi užtektinai rimtų priemonių, kurios galėtų pažaboti beprotį. Kokių dar reikia Vakarams įrodymų, jog griežtos sancijos – būtinos? Jei Vakarams nusispjauti net į tai, kad Slavianske teroristai pagrobė keliolika ESBO misijos atstovų? – tada belieka iš nuostabos gūžčioti pečiais. Jei ir dabar Vakarai nesiteiks nubausti bepročio, – tada aš nieko nebesuprantu. Nejaugi Vakarai suvoks, kas dedasi Ukrainoje, tik tuomet, kai ten pradės masiškai žudyti ESBO atstovus? Tokius retorinius klausimus kėlė Rusijos patriotė V..Novodvorskaja.

V.Novodvorskaja mano, jog atėjo metas, kada Vakarai privalo Rusijai taikyti pačias griežčiausias, pačias maksimaliausias sankcijas. Tikros sankcijos būtų tos, jei visa Rusija pajustų: „pasidarė karšta, taip karšta, kad karščiau nebūna“.

Tikrosios sankcijos – tai tuščios parduotuvių lentynos, iki minimumo nuvertėjęs rublis ir vienintelė galimybė kur nors išvykti – tik į Krymą. Jei jau taip norėjote okupuoti Krymą, tai dabar ten ir atostogaukite. Jokių jums kurortų Ispanijoje, Graikijoje ir Italijoje.

Tikrosios sankcijos čia pat išblaivytų V.Putiną. Bet tikrųjų sankcijų, deja, Vakarai dar neįvedė.

Rusijos demokratai ir liberalai, pasak V.Novodvorskajos, maldaute maldauja, kad Vakarai daugiau nebeįsileistų nei Kremliaus vadovų, nei eilinių rusų. Tegul visi rusai sėdi namuose ir savo akimis pamato, kaip kvailai pasielgė, nenuversdami dabartinės Kremliaus valdžios. Rusai neturi moralinės teisės važinėti į užsienius – tegul svarsto, kaip pakeisti dabartinę valdžią. V.Putinas privalo suvokti: karinėmis priemonėmis brautis į kaimynines šalis – brangus užsiėmimas.

Toks žymios žmogaus teisių gynėjos V.Novodvorskajos palinkėjimas Rusijos piliečiams.

2014.04.30; 12:45

XXX

Krymodieriai

Dabar, kai rašau šias eilutes, sovietų marodieriai grobsto dalimis ukrainiečių ir totorių Krymą. Taip kadaise budeliai Golgotoje dalijosi skurdžius Kristaus apdarus. Sergejus Goblinovičius Aksionovas pešasi dėl bendros kasos su Ramzanu Kadyrovu ir Rusijos banditų kompanijomis.

Nes kiekvienas, kas gviešiasi svetimo gero, – banditas. Nustumdami alkūnėmis šalin smulkesnius banditus, jie tempia sau sanatorijas, vyno gamyklas, Livadijos rūmus, Lakštingalų lizdą, „Arteką“, Karadagą, Senąjį Krymą, Vološino kapą, Grino kapą, mano vaikystės Koktebelį.

Iš kur tokia skuba? Ogi jie taip pat dalijosi „JUKOS“, pasisūdydami ir žiaumodami, išplėšdami akcijas iš kitų ėdikų. Tai šalis, kuri išbuožindavo, atimdavo svetimus dvarus, svetimas trobas, svetimą porcelianą ir svetimas karves, sprausdavosi į svetimas drapanas, kaip atamanė Larisa Reisner.

Tai prakeiktoji šalis, leprozoriumas sovietų raupsuotiesiems. Dvesiantis smauglys, kuris peršals mūsų laidotuvėse. Mūsų Rusijos dar nebuvo – ji mirė po trejų metų nuo gimimo 1994 metų gruodžio 11-ąją, kai tankai pervažiavo Čečėnijos sieną.

Tai, ką mes matėme kovo 18-ąją, buvo ne šiaip pykinanti, įžūli, netaktiška nugalėtojų iš banditų viršūnėlių puota. Tai buvo ne tik baisu, bet ir juokinga. Gogolio „Bepročio užrašai“. Prisimenate, išprotėjęs valdininkas Popriščinas siūlo kitiems bepročiams gelbėti mėnulį, kuris galįs nusileisti ant žemės? Ir juk bepročiai guviai sulipo ant lovų ir pradėjo gaudyti mėnulį, ir niekas neatsisakė! Gerai, kad sanitarai atbėgo.

Kiekvienam Ispanijos karaliui iš Dievui reikalingos įstaigos reikia turėti sanitarų. O mes jų nepasirūpinome. Jums Gogolis nieko neprimena? Trokštantieji ką nors išbuožinti entuziastingai šūkaliojo apie rusų gelbėjimą Kryme. O juk tai tas pats, kaip gelbėti mėnulį, nes nei rusams, nei mėnuliui gelbėjimo nereikia.

Mes gyvename ne ten, kur galvojome, ne XXI amžiuje. Yra toks geras filmas „Veidrodis herojui“. Ten du vyrukai užkliuvo už kažkokios vielos ir prasmego į pirmuosius pokario metus. Pataikė kaip tik į susirinkimą, kuriame reikia smerkti liaudies priešus.

Pas mus bus smerkiami „nacionališdavikai“. Išrado pats Putinas. „Kiekvienam protingam buvo pakabinta po etiketę drabužių…“ (Bulatas Okudžava). Viktoras Šenderovičius deramai neįvertino Putino. Jis manė, kad tai Pupytė Cackes. O tai Drakonas. Prisimenate Švarco pjesės pradžią? Lancelotas nusprendžia apginti Elzą, o čia pasirodo Drakonas: padoriai apsirėdęs žilstantis blondinas. O kai jis suvokia, kad dvikova su Lancelotu neišvengiama, tada praranda savitvardą, šoka už durų ir pasigirsta riaumojimas, kuriame nėra nieko žmoniško.

Švarco pastaba: „Tai riaumoja milžiniška senovės pikta pabaisa“. Fašizmo, hitlerinio ir stalininio, škvalas iš smulkių, bailių, tuščių sovietinių dūšelių. Ritualinė puota Vasiljevo nuokalnėje. Koncertas ir fejerverkai.

Klausiama: kur Putinas taip skubėjo, rydamas juridines procedūras, tarsi jį kas vytųsi? Ir iš tiesų jį vejasi. Vejasi istorija, vejasi XXI amžius.

Vakarai amžiais nepakęs mezozojaus Rusijoje. Nes, skirtingai nuo Kinijos, Rusijos dinozaurai lenda į svetimus reikalus labai šiurkščiai, su iltimis ir kanopomis. Bet drakonas jaučia visais šarvais, kad jam laikas ribotas. Drakonų ir dinozaurų laikai praėjo. Žinoma, galima pasirodyti kokiame nors atskirame rajone, naudojantis tuo, kad Vakarai seniai atprato kovoti su dinozaurais.

Bet ne laiku atgiję dinozaurai turi visus šansus baigti gyvenimą bunkeryje su kalio cianido ampule rankose. O kaip baigiasi jų šalys? Jas sudaužo į šipulius „skraidančios tvirtovės“, sąjungininkai jas pasidalija pusiau… O mus tikriausiai padalys į 15–20 dalių.

Ir čia dar branduolinis ginklas! Dangus virš planetos niaukiasi. Kas tai, egzekucijos Egipte ar branduolinės žiemos nuojauta? Iki šiol pasaulis šiaip taip laikėsi vien su garantija, įrašyta planetariniuose išraitymuose „Tomagauko“ raketomis: Amerikos karine galia.

Mūsų baimes užliūliuodavo platūs Amerikos lėktuvnešių deniai. Ir reikėjo, kad šitaip supultų: Drakonas Kremliuje ir švilpikas Vašingtone! Bušas sustabdė Putiną 2008 metais per 40 kilometrų nuo Tbilisio. Ir ne žodžiais: išplaukė laiveliai, išskrido transporto lėktuvai su kariais.

Obama siaubingai vėluoja į pasimatymą su laiko iššūkiais. Juk fašizmą iki šiol studijavo iš vadovėlių. O čia vaizdinis vadovėlis milžiniškos šalies pavidalu. Fašizmas – tai net ne Hitleris, tai Krištolinė naktis Nr. 2 iš kovo 18 į 19, tai „kolorado vabalai“ su dryžuotomis juostelėmis, tai minios plebėjų su „putingais“, tai tolydus Niurnbergas – ne proceso meto, o 1933 metų NSDAP suvažiavimo laikų Niurnbergas. Galima ir be svastikos, svarbiausia džiūgavimas ir nesvarbu ko dalybos: žydų parduotuvių, bažnytinės nuosavybės, kaip trečiojo dešimtmečio pradžioje, svetimų arklių ir svetimų vištų, kaip ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, „JUKOS“ ar Ukrainos teritorijos.

Piratai buvo sąžiningi žmonės, už savo piastrus jie rizikavo savo gyvybėmis. O šitos minios ir šitie fiureriai rizikuoja tik svetimomis. „Heil Hitler!“ – spygauja išprotėjusios gretchen su garbanėlėmis, suraitytomis tarsi kremas, ir Hitleris tvirtai pamygdamas sako: „Kokia naktis, partegenosse Rem…“ (Jevgenijus Jevtušenka).

Mes neturim kuo atsikirsti: iki Putino Rusijos, pagaliau suradusios savo nacionalinę idėją –  užkariauti „gyvenimo erdvę“, pas mus buvo sovietų Blogio Imperija. Net palaimingais Jelcino laikais mes įpuolėme dvejiems metams į karą Čečėnijoje. O kas buvo iki Blogio Imperijos? Rusijos tautų kalėjimas, kur dalijo Lenkiją ir slopino lenkų sukilimus, kur užkariavo du sykius nelaimingąjį Kaukazą ir pakorė čečėnų didvyrį Baisangūrą. Išeina, kad mūsų Tėvynė – Novgorode, ir kad ji nustojo gyvuoti 1470 metais. Senokai mes vaikščiojame be Tėvynės…

Žinoma, mus neilgai pakęs. Štai pribręs balandį valstybiniai kvaili įstatymai dėl Raudonosios Armijos sudievinimo ir niekam nežinomos „kolaborantinės simbolikos“ uždraudimo. O gegužės 9-ąją įsigalios įstatymo dėl ekstremizmo pataisos – ir nesutikimas su Ukrainos išdalijimu bus laikomas separatizmu, kainuojančiu 5-erius metus. Mums beliks tik oriai numirti kartu su mūsų mėgstamomis knygomis ir tuščiomis svajonėmis įgyti Tėvynę, kurios galėtume nekeikti. Bent jau neišvysime, kuo viskas baigsis. Pabaigą regės mūsų Musių Valdovas ir jo „kolorado vabalai“. Tokiems istorija visada sako: „Vis giedojai? Kaip sau nori. Tai dabar eik pasišokt“.

Ir dar mums reikia mokytis versti. Kai Putinas sako, kad Krymas niekada nebus banderininkų (kažkodėl vadina jį „benderininkų“), jis turi omeny neseniai mūšiuose su hitlerininkais ar sovietų armija žuvusius UPA (Ukrainos sukilėlių armija) ir OUN (Ukrainos nacionalistų organizacija) narius. O tie, kas išgyveno, jau seniai geresniame pasaulyje.

Jis turi omeny ką kita: kad niekas neišdrįs jo pulkams pasipriešinti ginklu, kad visi pakels tik pagalius. Duok Dieve, kad jis klystų. Mes neįstengėme apginti savo šalies nei 1920-aisiais, nei 2000-aisiais. Tegul nors Ukraina išsigelbėja.

Sako, kad anūkai nustos tikėję SSSR ir sovietų fašizmu tada, kai išmirs paskutinės sovietų bobutės. Bobutės būna skirtingos. Viena 70-metė bobutė  Charkove užsirašė į ukrainiečių kalbos kursus. O vienas „anūkas“ Sevastopolyje, atvirkščiai, mano, kad reikia atkurti SSSR ir nuoširdžiai tiki, neišprusėlis, kad Aliaska irgi buvo jos dalis. Bet bendra tendencija teisinga.

Raudonosios Kepuraitės! Neklausykite bobučių, kurios jums sako, kad SSSR buvo gera gyventi ir kad Krymas – Rusijos teritorija. Tokia bobutė – tikrai persirengęs vilkas pilkas. Jo tokios didelės iltys.

2014.03.31

XXX

Valerija Novodvorskaja: „Šiandien Ukraina gina ir Baltijos šalis“

Broliai. Visi nori aksominės, šilkinės, brokatinės revoliucijos. Bet ne visada taip gaunasi.

Krymas – tai pirmas žingsnis, bandomasis akmuo. Visi provokatoriai, visi „kolorado vabalai“ sušliaužė į jūsų žemę ir reikalauja įvesti kariuomenę. Ji tikisi, kad jūs neįstengsite gintis, atiduosite Ukrainą be mūšio.

Tada agresorius neapsiribos vien tik Ukraina. Jo uždavinys – pakeisti valdžią Kijeve.

Banditų, kurie jus užpuolė, tikslas – paversti Ukrainą Rusijos Imperijos protektoratu. Jūs turite ginti savo Ukrainą negailėdami savo gyvybės, kaip Dangaus Šimtinė Maidane. Jūs turite ginti savo garbę.

Pasikliauti Vakarais neverta. Jie gina tuos, kas priešinasi.

Ankstesnieji precedentai Abchazijoje, Padniestrėje ir Pietų Osetijoje parodė, kad agresoriaus taktika – aštrios būklės pervedimas į chronišką.

Šiandien Ukraina gina ne tik save, bet ir Baltijos šalis, demokratinę Rusiją.

Dangaus Šimtinė irgi galėjo išsilakstyti, kai jai buvo įsakyta, bet to nepadarė.

Šiandien jūs stojate prieš Hitlerį ir Staliną viename asmenyje. Tik jūsų ištvermė ir veikimas gali sustabdyti agresorių.

Mes su jumis, kovokite.

2014.03.14; 08:32

XXX

Maidanas, čemodanas, Magadanas

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žymios Rusijos disidentės, žurnalistės Valerijos Novodvorskajos komentarą apie šių dienų Rusiją ir Ukrainą. Valerijos Novodvorskajos komentaras – aštrus, piktas, kandus.

Štai kam reikėjo karinio Juodosios jūros laivyno: kad būtų galima surinkti šiukšles – apgailėtinas marionetes iš varganos imperijos, taip pat – sukčius, vagis, banditus ir „žmogžudžius“.

Ir Janukovičių su visa jo gauja. Sėdi jis dabar giliame eskadros minininko triume ir dreba iš baimės bei pykčio. Geras mūsų laimikis, nepasiginčysi. Prokurorui Pšonkui ir ministrui Zacharčenkai tas pats kelias – į tą patį karinio laivo triumą, kuo giliau. Bent jau juos priverstų laivo denį šveisti iki baltumo…

Dabar į mūsų pusę pasipils ir kudakuojantys „berkutai“, panašūs į šlapias vištas. Įdomu, kaip šie bėgliai bus gabenami į Sočį? Kaip ponai ar kariniuose sraigtasparniuose?

Kremlius, regis, susitaikė su mintimi, jog jis – pasaulinė šiukšlių kloaka. Li Harvis Osvaldas, Luisas Korvalanas, Edvardas Snoudenas, „partiniai bosai“ iš išsivadavusių kolonijų, Rygos OMON milicininkai…

Po pergalingo Maidano žiurkės bėga iš visų skęstančių laivų, kadaise jas sočiai maitinusių. Maidanas šiandien kai kam reiškia kelionės lagaminą – čemodaną. Čemodanas, stotis, Rusija. Jūsų nekamuoja apmaudas? Aš gi nebūčiau išleidusi. Net Aleksandras Lukašenka pasibjaurėjo.

Ukrainą apiplėšė. Pavogtų turtų ilgam neužteko. Ką dar galima atimti iš Ukrainos? Janukovičiui – užteko pusės prezidento kadencijos. Rusija, deja, – turtinga. Ją ir toliau melš visokie niekadėjai. O ji, Rusija, nuolankiai stovės kaip melžiama karvė ir mirksės karvės akimis. Net kibiro su pamelžtu pienu neapvers.

Ukrainai liko laisvė, o gėrybių ji sugebės užsidirbti. Sąžiningomis kapitalistinėmis priemonėmis. O mums liko daug sužeistų Maidane.

Juk be apart užmuštos šimtinės Maidano didvyrių dar esama sužeistų. Mūsų sužeistieji sulaukė areštų Zamoskvorecko teisme, ir jie važiuos į konclagerius. Po viso to, ką pamatė Maša Aliochina ir Nadia Tolokonnikova, kitaip šių įstaigų ir nepavadinsi. Konclageris – pats taikliausias apibūdinimas.

Kremliaus chuntą užvaldė žvėrška baimė. Ji bijo net demokratinės revoliucijos šešėlio. O juk demokratijos šešėlis – čia pat. Kijevas, Lvovas, Poltava. Demokratija nesigvieš pralieti svetimo kraujo. Aukos tik savąjį. Svetimą kraują pralies tik garbingose kautynėse. Demokratijos kelyje – ne lavonai, o leniniečių debilų liekanos. Laisvei neužtenka, kad mokėtumei numirti. Kremliaus chunta ir jai prijaučiančios gaujos mielai mus visus išžudytų. Taigi mums reikia išmokt apsiginti. Reikia išmokt ne mirti, bet apsiginti.

Miesto partizanai iš „Dešiniojo sektoriaus“, trokštantys Gruzijos kapitalistinių reformų, išmokė taikius komformistus į butelius nuo šampano supilti padegamojo skysčio. Išmokė taikliai mėtyti akmenis, išmokė greitai padegti senų automobilių padangas. Bet štai nurimo barikadų kovos. Ir demokratinė revoliucija nestato kartuvių, o rašo nukreipimą į karo tribunolą Hagoje. Taip, būtent taip civilizuotai elgiasi Europa. Vietoj ešafoto  – anekdotai. Taigi ukrainiečiai – normalūs, linksmi žmonės.

O mūsų chuntos atstovų veidai – surūgę, iš pykčio persikreipę. Jie muša mūsų jaunimą, muša ateitį, neigia ukrainietišką tikrovę, jie prašyte prašosi į Čarlio Čaplino filmą „Didysis diktatorius“.

Putinas su Medvedevu ir Lavrovu labiau panašūs į menkystas, ir jei jie mums perpjaus gerklę, tai perpjaus tik iš baimės, tik dėl to, kad iš baimės dreba rankos. Jie mano, kad dešimties parų areštas sustabdys Borisą Nemcovą. Jie čiumpa prie Maniežo aikštės turistus, atsitiktinius praeivius. Bet ką jie darys, kai ims kudakuoti jų OMONas?

Dabar jau aišku, kad šią niekšingą ir bailią valdžią bus lengva nuversti. Bet mums reikia, kad ši niekinga ir baili valdžia parvirstų ant dešiniojo, o ne kairiojo šono. Kaip Kijeve. Kur nėra kairiojo sektoriaus, kur tėra dešinysis sektorius. Mes, bijau, šiuo metu artimesni 1905-ųjų metų barikadoms, nei Maidanui. 1905-ųjų barikados – ne tos, kurių mums reikia.

Aš sunkiai įsivaizduoju rusišką mitingą, kur plaikstytųsi Europos Sąjungos vėliavos. Juk net ketverių metų laisvės atėmimo bausmę gavęs Sergejus Krivovas kadaise balsavo už Vladimirą Putiną.

Imperija – blogis, užšokęs mums ant sprando. Kol šio blogio nenusimesime, tol šliaužiosime purvyne keliais. O Ukraina neturi imperinių ambicijų, neserga beprotiškomis fantazijomis valdyti pasaulį. Ukraina linkusi mokytis. Ukraina turi švarias rankas. Ji niekad nieko nėra užpuolusi, okupavusi, aneksavusi. Ji turi savo himną. O mes neturime net ko giedoti, kai ateina metas giedoti himną. Juk kruvinosios michalkovskajos negiedosi. Mūsų jaunimas gieda ukrainietišką himną prie teismo pastato. Savojo juk neturime.

Ar pastebėjote, kad tikrosios revoliucijos su niekuo nesupainiosi. Krenta leninietiški idiotai. „Atsižegnokime senojo pasaulio, nukratykime senuosius pelenus nuo savo kojų“. Taigi atsikratykime senojo pasaulio – būtent to, kur neapdainuojamas Stalinas, kur išmetamas Leninas. Kodėl į Charkovą sugrįžo Dobčinskis ir Bobčinskis – meras ir gubernatorius? Į Lvovą, Ivano – Frankovską ir kitus Vakarų Ukrainos miestus niekas negrįš. 

O į Charkovą sugrįžo, nes Charkovas neatsikratė Lenino paminklo. Svarstė kiaurą naktį, bet net galvos paminklui nenupjovė. O ryte atėję komunistų milicininkai pastatė dvimetrines tvoras ir sargybinius. Neleido nuversti Lenino paminklo. Ir į miestą, kuriame taip noriai šaudė varnas, parskrido senas sovietinis varnas.

Aš tikra, kad Ukraina peržengė finišo tiesiąją. Savo olimpiadą Ukraina jau laimėjo. Mes gi žaidžiame putiniškąją olimpiadą. Taip, bus sunku, bus daug vargo ir nepriteklių. Teks europietiškų žvaigždžių siekti 15 – 20 metų, nes Kremlius visais įmanomais būdais trukdys ir trukdys. Taip, Krymas elgsis taip, kaip „Nočnoj dozor“ („Nočnoj pozor“) Estijos sostinėje Taline ir penktoji rusakalbė kolona Latvijoje. Šie personažai, Mendelštamo herojai – ne visai žmonės. Jie švilps, urgs, miauksės ir riaumos. Bet net jei sovietiniai šunys loja, karavanas vis tiek juda į priekį. Karavanas žingsniuoja į Vakarus.

Aš netikiu Krymo kaip sovietinės salos projektu. Tai Aksionova mano, kad Krymas kaip sovietinė sala – gyvybingas. Į Krymą dabar žmonės važiuoja kaip į sovietinį muziejų. Bet socialistinis Krymas būtinai žlugs. Rusija nesugebės ištempti jo ant savo pečių. Rusija ant savo sprando pasisodinusi jau ir Padniestrę, ir Abchaziją, ir Pietų Osetiją, ir Baltarusiją, ir „Raša Tiudei“.

Kas laukia Ukrainos – žinome, o kas laukia mūsų Rusijos? Aš neįsivaizduoju „Levovo fronta“, kuriam vadovauja Udalcovas, laužtuvu daužantis Lenino paminklą.

Ar galėjo mums pasisekti 1991-aisiais? Ne. Turėjome daug puikių žmonių, bet ar jie žinojo, ko nori? Ar jie sąmoningai pasirinko sąžiningą kapitalistinį variantą? Mes turėjome žoleėdę "Demokratičeskaja Rosija“ ir mažytį "Demokratičeskij Sojuz". Beginklius, nors ir kovingus. Pajėgėme nuversti tik vieną geležinį Feliksą, o Lenino skulptūras palikome visur, kur tik jų buvo. Palikome ir mauzoliejuje. Rusija arba piktai šiaušėsi prieš Jelciną, arba vergiškai jam pataikavo.

1993-aisiais kilo pilietinis karas, mes tarsi jį laimėjome, bet mūšio laukas – Valstybės Dūma – atiteko ne tik mums, ji atiteko ir priešams. Valstybės Dūmą teko dalintis su priešais, taip pat ir komunistais bei žirinovskininkais.  "Vybor Rosiji“ iškovojo tik 15 proc. balsų. Taigi leninai liko ne tik aikštėse, bet ir galvose.

O nuo 2000-ųjų mes žengiame atgal – pas Brežnevą ir Staliną. Mes laikomės ne tik kairiojo sektoriaus, bet ir kairiojo vektoriaus. Bet tai – mūsų sunkumai ir vargai.

Ar mūsiškiai susimąstė, kur jiems teks bėgti, kilus demokratinei revoliucijai? Į Kiniją, į Šiaurės Korėją?

Informacijos šaltinis – grani.ru

2014.02.28; 02: 52

XXX

Valerija Novodvorskaja: “Štai FSB sąmokslą mes jau ir atskleidėme…”

Internetinis portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymia Rusijos žurnaliste Valerija NOVODVORSKAJA. Minėtas interviu nuskambėjo per RTVi televizijos laidą “Osoboje mnenije”. Pokalbiui su politikos apžvalgininke Valerija NOVODVORSKAJA vadovavo žurnalistas Aleksandras Pliuščevas.

Pokalbio temos: Venesuelos ateitis, Stalino palikimas, Kremliaus intrigos Gruzijoje, sovietinės simbolikos draudimas Baltijos valstybėse, karas Afganistane ir niekam nereikalinga Sočio olimpiada.

A. Pliuščevas: Sveiki, aš Aleksandras Pliuščevas. Čia programa “Ypatingoji nuomonė”. Mūsų viešnia – Valerija Novodvorskaja. Aš susimąsčiau, kad Jūsų kaip nors neįžeisčiau – ar galima Jus pasveikinti su kovo 8-osios švente?

V. Novodvorskaja: Man nepatinka sovietinės šventės, tokios kaip vasario 23-oji. Vasario 23-oji – tai apskritai sunkus atvejis. “Echo” nuodugniai tai aptarinėjo. Švenčiame, vadinasi, čečėnų deportacijos dieną, ir dar norime tokiomis aplinkybėmis išlaikyti Kaukazą.

O štai kovo 8-oji – tai, žinoma, nieko blogo. Bet nebūtina. Zviadas Gamsachurdija panaikino Gruzijoje tą šventę kartu su visomis kitomis tarybinėmis. Europoje lyg ir niekas jos nešvenčia. Geriau švęskime šventojo Patriko dieną.

A. Pliuščevas: Tada su artėjančia šventojo Patriko diena sveikinu Jus, Valerija Iljinična. JTO Žmogaus teisių taryba posėdyje Ženevoje pagerbė tylos minute mirusio Venesuelos prezidento Hugo Chavezo atminimą, – praneša Reuter agentūra, – ir kartu ji pabrėžia, o agentūra “RIA Novosti” mums tai išverčia, kad anksčiau JTO Žmogaus teisių taryba ne kartą reiškė susirūpinimą žmogaus teisėmis Venesueloje, minėjo žodžio laisvės problemas, teismų sistemos priklausomybę ir savavališkus opozicijos aktyvistų areštus.

Tai ir pradėkime nuo Chavezo. Ir nuo Žmogaus teisių tarybos tylos minutės.

V. Novodvorskaja: Manęs tai nė kiek nestebina. Atsimenu, kai Fidelis Kastro gražbyliavo, pagal reglamentą visiems valstybių vadovams buvo skiriama po 15 minučių. O jis kai pradėjo, tai pusantros valandos negalėjo sustoti.

A. Pliuščevas: Jūs čia apie Generalinę Asamblėją?

V. Novodvorskaja: Taip, ir užuot ištempę jį iš tribūnos, jie visi sėdėjo ir klausėsi. O Muamaras Kadafis apskritai palapinę “Times”skvere ištempdavo, ir aš visiškai nenustebčiau, jei paaiškės, kad JTO… kada ta mūsų miela organizacija susiformavo?

A. Pliuščevas: 1949-aisiais, ar ne?

V. Novodvorskaja: Taigi ir Staliną pagerbs tylos minute. Aš visada sakiau, kad JTO žymiai blogesnė už Tautų lygą. Kad su tokia saugumo taryba, kuriai priklauso Rusija ir Kinija, neįmanoma priimti nė vieno protingo sprendimo, kad dauguma režimų tironiški, socialistiniai ir paprasčiausiai žmogėdriški.

Todėl neseksime jų pavyzdžiu, o pasidžiaugsime už dvi šalis, kurioms atsirado šansas – už Kubą, kurios dabar galutinai niekas nebemaitins. Išbraukė iš aprūpinimo. Pirmą kartą griūnant Sovietų Sąjungai. Bet Chavezas truputėlį pašerdavo. Ir tai buvo labai blogai. Juk kalbame ne tik apie ekonomiką, kad jie atprato ir nebemoka dirbti, ir kad dabar jiems teks mokytis labai ilgai ir sunkiai. Mes iki šiol neišmokome dirbti. O jie dar labiau.

Jis išlaikė režimą su visais politiniais kaliniais, su kankinimais elektros srove, tai buvo jo sąžinės reikalas. O kai dėl Venesuelos, tai Venesuelos liaudis, nežinau, kaip jie mini tą dieną, bet jai irgi atsirado šansas gyventi normaliame režime. Naftos ji turi. Jeigu išmoks dirbti ir paisys žmogaus teisių, na, bus visi patenkinti, išskyrus parazitus, kurie buvo maitinami veltui. Yra neturtingų, o yra parazitų.

Tai skirtingos sąvokos. Tie kas nori gauti, bet nenori užsidirbti. Ir žinote, ką man priminė toji istorija, nes štai tie parazitai kaip tik dabar verkšlena ir rankas grąžo, kurie su Chavezu vienmarškiniai vaikščiojo ir su Vladimiru Putinu pas mus taip pat vaikščioja, visiškai vienodai?

Man tai priminė Konstantino Borovojaus anekdotą, patį nuostabiausią, kurį parašė mirus Popiežiui Jonui Pauliui II, kurį verta paskelbti šventuoju. Taigi V.Putinas nusprendė patikrinti, ar žmonės jį myli ir ar gedės jo. Įsakė atkelti vartus Kremliuje, kaip Vatikane į soborą, ir pasiuntė padėjėjus į gatves patikrinti, ar žmonės gedi.

Padėjėjai grįžta sutrikę, sako, kad žmonės dainuoja ir šoka, o ant GUM‘o (didžiosios parduotuvės) stogo kulkosvaidininkai arbatą gurkšnoja. Jokio sielvarto. Na, tada V.Putinas mostelėjo ranka, atsistojo ir sako: „Na, nesulauksit“.

Nepasakyčiau, kad aš laukiu Vladimiro Putino mirties, mūsų atveju tai nepadės, kaip sakė Puriškevičius – nebaisus Rasputinas, baisus ištvirkavimas (rus. – rasputstvo). Putinas – tai funkcija. Putinas – tai socialinis užsakymas. Užsakytas aulinis batas, trypiantis žmonijos veidą. Esant tokiai statistikai apie Staliną Putino mirtis mūsų neišgelbės.

A. Pliuščevas: Jums leidus, prie Stalino ir Putino galėsime dar sugrįžti, bet dabar šiek tiek apie Hugą Chavezą. O jis ar nebuvo gigantiškas socialinis užsakymas? Ir iki šiol didžiulis populiarumas išlieka, nepaisant akivaizdžiai blogėjančios ekonomikos.

V. Novodvorskaja: Taip, buvo užsakyti ir parazitai, kurie visada šūkalioja panem et circenses – duonos ir reginių, kurie gali pražudyti bet kurią šalį. Štai to mes nepaisykim. Liaudis – tai ne kirminas. Sutikite, ten kaip tik gana daug žmonių opozicijoje. Tai ne kaip pas mus, kur maksimalus balsų skaičius, kurį surinko Gaidaro Rusijos Demokratinis Pasirinkimas ir Dešiniųjų jėgų sąjunga kartu paėmus, buvo daugiausia 13 proc. balsų. Ten Hugo Chavezo opozicijos lyderis buvo atsilikęs ar tai 8, ar tai 7-iais. Taigi, jie turi šansų.

A. Pliuščevas: Bet man atrodo, juos ultra liberalais irgi sunku pavadinti. Tuos, kurie priešgyniauja Hugo Chavezui. Aš kitką norėjau pasakyt. Ten buvo rinkimai, kuriuose opozicija įstengia surinkti 45 procentus. Pas mus, kokia ji bebūtų, ji 45 procentų negali surinkti.

V. Novodvorskaja: Ji ir nesurinks, nes procentų nebelieka. Jeigu paskaičiuosime, kad realūs Putino procentai yra net 60, komunistų realiai kažkur šiek tiek per 20, kur visiems kitiems surinkti 45 procentus? Dar visokių Rusijos liberalų demokratų partijų procentus paskaičiuokite. Šalis nepasirinko Vakarų. Beje, apie vakarietišką pasirinkimą.

Pas mus tik vienas geras įvykis – kovo 17-ąją organizuojamas steigiamasis suvažiavimas, manau, pirmą kartą šalies istorijoje steigiama partija, pavadinta „Vakarietiškas pasirinkimas“.

A. Pliuščevas: Tai Jūs su Konstantinu Borovojumi steigiate?

V. Novodvorskaja: Na, galima sakyti, kad ten organizacinis komitetas. Mano reikalas pašalinis, aš žurnalistė, aš politika neužsiimu. O Konstantinas Borovojus – taip. Ten iš viso du buvę deputatai – Arkadijus Jankovskis ir Konstantinas Borovojus. Kiti – jaunimas.

Žmonės veržėsi, nes pasiilgo dešiniosios partijos. Jau dvigubai pranoksta normą, reikalingą registracijai. Jau yra 55 realios regioninės organizacijos. Žmonės, kurie liko be Rusijos demokratinio pasirinkimo ir Dešiniųjų jėgų sąjungos, nežino, už ką jiems balsuoti. Jaunimas, smulkus verslas, jie nuėjo tenai. Nes jiems reikia kažkaip gyventi. Arba dingti iš čia.

Žmonės, kurie nori išsaugoti save Rusijoje, jie neturi kitos išeities. Kelias tik į Vakarus.

Beje, įsivaizduokite, kaip dabar kremtasi Gazprom‘as. Jie ten Venesueloje pinigus sukišo, arba mūsų naftininkai – į Venesuelą. O dabar špygutę jie iš ten gaus. O šit nereikia dalinti tironiškiems režimams.

A. Pliuščevas: Istorijos patirtis rodo, kad net ir be lyderio mirties apskritai ne visada pasiseka susigrąžinti investicijas.

V. Novodvorskaja: O dabar ji tikrai skėsčios rankomis ir atsisakys mokėti skolas, kurių pridarė Hugas Chavezas.

A. Pliuščevas: Labai daug kas kreipia dėmesį į tai, kad Hugo Chavezas mirė tą pačią dieną kaip ir Josifas Stalinas po 60 metų ir veda kažkokias paraleles. Bet mes Stalinui pateikiame visai kitokias sąskaitas, negu Hugui, kuris kitame planetos pakraštyje ir apskritai su mumis susijęs nebent tik per Gazprom‘ą.

V. Novodvorskaja: „Už jūsų ir mūsų laisvę“ – amžinas šūkis. Chavezas iš tos kategorijos tironų, kurių padorūs žmonės visada neapkęs.

A. Pliuščevas: Palaukite. O koks jis tironas, jeigu opozicija gauna 45 procentus? Kaip Dievą myliu, na, iš tikrųjų. Koks turėjo būti tironas, kad opozicija gautų 45 procentus? Gal pas mus galima ką nors panašiai padaryti?

V. Novodvorskaja: Su savo 55 procentais jis įsigudrino sukišti šalį į butelį, bet, žinoma, ne iki Kubos lygio, nes vis dėlto iki jo Venesueloje buvo šioks toks verslas. Žmonės suspėjo pagyventi kapitalizmo sąlygomis. Atpratinti juos masinėmis represijoms… žinote, Sibiras tolokai. Aš suprantu, kad Putinas galėtų jį išnuomoti, bet gabenti transportiniais lėktuvais Venesuelos piliečius į Sibirą – tai labai daug rūpesčių.

A. Pliuščevas: Aš Jus pertraukiau kalbant apie Josifą Staliną.

V. Novodvorskaja: Taip. Aš noriu pasakyti, kad Josifas Stalinas irgi buvo funkcija, bet tai nereiškia, kad reikia vaikščioti su ikonomis, iš kurių išplėšė Kristų ir vietoj jo įstatė Stalino portretą. Štai už tokią šventvagystę ar nepriklauso ne dveji metai, kaip “Pussy Riot”?

A. Pliuščevas: Dveji metukai?

V. Novodvorskaja: Ne dveji, o dvidešimtukas jau priklauso. Ten kažkoks puskvailis stovėjo prie Stalino kapo. Gerai, jie stovėjo su portretais, apsivynioję juostomis, bet puskvailis, ir niekas neareštavo, stovėjo su ikona, iš kurios išplėštas Kristus ar Dievo Motina ir įstatytas ten Stalinas. Suprantama. Jie dar nepasisotino.

Putino jiems prireikė tam pačiam vaidmeniui, bet, deja, laikai kiti. Informacija kita. Na, o lūžiai tokie pat – sprendžiant iš balsavimų rezultatų, valdžios narkotikas pasiekė liaudį. Ir štai tas filmas, kuris juodąjį sekmadienį parodytas, Vladimiro Černyšovo – tai nusikaltimas žmonijai ir žmoniškumui, filmas „Stalinas su mumis“.

Jie ten labai rimtas išvadas padarė, kad mes gyvename dėka Stalino, kad ir pramonę jis mums sukūrė, ir naujametę eglutę dovanojo, o svarbiausia – išmokė mylėti literatūrą Puškiną ir Lermontovą, O Jegoras Končialovskis, kurį aš iki šiol laikiau padoriu žmogum, o dabar nė vieno jo filmo nebežiūrėsiu, ragino skubiai priimti Staliną ir pakeisti Volgogrado pavadinimą į Stalingrado.

Tik Nikita Michalkovas, vienintelis Stalino priešininkas šioje įstabioje šeimoje. Tai absoliučiai kraupus filmas. Atrodo, kad jie nė neskaitė „Archipelago“. Kaip visada žuvusiųjų skaičių sumažino 40 kartų. Nepadoru. Toks filmas negalėjo pasirodyti ne tik prie Jelcino, jis ir prie Chruščiovo nebūtų pasirodęs.

A. Pliuščevas: Taigi, Valerija Iljinična, diskusija apie Staliną…

V. Novodvorskaja: Tai ne diskusijų klausimas. Kodėl Vokietijoje nėra diskusijų apie Hitlerį?

A. Pliuščevas: Aš to paties norėjau Jūsų paklausti. Žiūrėkite, mes, įsisukę į tą diskusiją, visą laiką kartojame, koks tai buvo siaubas, bet kaip vakar mano kolegė Tonia SamsonovaFacebook‘e klausė visų, – na, imkime ir dar pasvarstykime, blogai ar gerai buvo dujų krosnys, padiskutuokime apie tai.

V. Novodvorskaja: Tonia genijus. Jokių diskusijų ta tema negali būti. Matyt, jūs žinote, ko, be žinių, mums reikia? Sąžinės, kurios neturi didžioji dalis žmonių, smegenų, kurių jie taip pat neturi, ir, matyt, reikia to, kas Vokietijoje – 4 metai už apologetiką. Štai ten vienas politinis lyderis pabandė pasiaukštinti tuo, kad Hitleris mums viską davė – autostradas, mes jomis važinėjome.

Kaip gi galima užmiršti? Viskas, sėdo ketveriems metams. Antras pabandė – irgi sėdo ketveriems metams. Na, jeigu žmonės negali savarankiškai padaryti išvadų, vadinasi, valstybė turi įrengti čia kažkokią užtvarą. Jeigu toji valstybė rengiasi eiti link laisvės, demokratijos…

A. Pliuščevas: Tai yra kelias į laisvę – per kalėjimą?

V. Novodvorskaja: Kelias į laisvę veda, deja, per blogio draudimą. Kas mūsų Konstitucijos 12 straipsnio 5 punkte pasakyta? Kad draudžiama kurstyti tarpnacionalinę neapykantą, ne tarp rusų ir sovietikų, kaip pas mus dabar daugiausiai sakoma, ir socialinę nesantarvę. Komunistinė, fašistinė veikla turi būti uždrausta. Baltijos šalyse uždrausta sovietinė simbolika. Pabandykite Baltijos šalyse pradėti girti Staliną. Jūs paprasčiausiai į gatvę negalėsite išeiti, su jumis niekas nesisveikins.

O paskui ateina Didžiosios Britanijos lygmuo, ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kai nereikia nieko drausti. Ten paprasčiausiai nėra komunistų partijos kaip tokios. Ir ji niekur nesibalotiruoja. Štai kaip Estijoje ji pasileido, o jos buvęs lyderis gamina meninę keramiką ir pardavinėja ją turistams. Bet iš pradžių mūsų laisvuose rinkimuose neturi būti tų, kurie išpažįsta nusikalstamą ideologiją – komunistinę, fašistinę.

Jokių kairiųjų frontų. Man labai graudu tai pripažinti, bet mes, pasirodo, esame neveiksmingi ne tik ekonomine ir valstybine prasme, bet ir moraliniu požiūriu. Jeigu žmonėms reikia uždrausti girti Staliną, tai jie ne žmonės. Tai vergai.

A. Pliuščevas: Jums leidus – kitos temos. Duomenys apie Gruzijos politiką Givį Targamadzę įrašyti į Interpolo bazę dėl jo paieškos ir arešto, – pranešė “RIA Novosti”Rusijos VRM spaudos centre. Anksčiau Generalinė prokuratūra pranešė gavusi iš VRM medžiagą, kad paskelbtų G.Targamadzės tarptautinę paiešką.

V. Novodvorskaja: Aš atlikau tokį nedidelį žurnalistinį tyrimą. Paskambinau į Tbilisį savo seniems draugams iš gruzinų inteligentijos. Ir jie man papasakojo, kad tą G.Targamadzę visas Tbilisis pažįsta kaip nuluptą. Kad tai sukčius, apgavikas, aferistas, kad apie jokias revoliucijas – nei demokratines, nei antidemokratines – jis nieko nežino, su Interpolu jo ieško tie, iš ko jis prisigraibė pinigų įvairiems projektams. Tai gruzinų Ostapas Benderis. Bet jis gali suvaidinti mūsų su jumis istorijoje apskritai labai lemtingą vaidmenį. Nes čia kojos dygsta iš Stalino epochos.

Žiūrėkite, tas nelaimingas idiotas Razvozžajevas, Udalcovas, Lebedevas – jie, pasirodo, su užsienio valstybės pagalba ne tik ketino rengti masines riaušes, bet dar ir pakeisti valdžią. Sąmokslas prieš Rusiją. Kad tik tokia dingstim neprasidėtų karas su Gruzija. Nes jie ne veltui pasirinko tą Givį, kuris norėjo perimti pinigų. Jam pasirodė, kad čia kvepia pinigėliais. Bet jis suklydo, jokių pinigėlių nebuvo, nes jokių pinigėlių Rusijos opozicijai – nei protingai, nei kvailai – Valstybės departamentas paprasčiausiai neduoda.

Kaip senas disidentas galiu jums pasakyti, kad Valstybės departamentas niekada nedavė nė cento jokiems tokios rūšies projektams. Na, ir įsitikinęs, kad jokių pinigų jie neturi, jis nusprendė, jog toliau nėra prasmės kabinti ant ausų makaronų ir ramiai pasislėpė artimiausiuose krūmuose. Už tai pirmiausia trys žmonės gali gauti dievažin kokius terminus kalėti, o, antra, mums tik to ir trūko, kad tankai, kuriems niežti vikšrai, patrauktų į Tbilisį ir kad pas mus prasidėtų Trečiasis pasaulinis karas.

Štai, laikykite, kad Tyrimo komiteto ir FSB sąmokslą mes atskleidėme.

A. Pliuščevas: Jums leidus tęsime ne vien tik apie Tyrimo komitetą. Kol kas apie Audito rūmus. Jie atskleidė, kad nepagrįstai buvo užkeltos olimpinių objektų statybų Sočyje kainos, irgi nesena naujiena, 15,5 milijardo rublių. Tai yra, jie galėjo užkelti. Sudarė tam prielaidas. Tai sakoma žinybos 2012 metų dokumentuose.

V. Novodvorskaja: Taip, ir dar griūna namai ir suyra tuneliai. O aš atlikau dar vieną žurnalistinį tyrimą, neskaitant to, kurį atliko Borisas Nemcovas, kilęs iš Sočio. Bijau, kad biudžete pirmiausia po tos Olimpiados pinigų nebeliks. Antra, toji Olimpiada pavojinga aistruolių bei užsienio ir mūsų sportininkų gyvybei. Štai, jeigu jie dabar mus girdi, aš jiems labai nepatarčiau.

Ir apskritai, net jeigu nekalbėsime apie pavojų gyvybei, tą Olimpiadą reikėtų boikotuoti moraliniais bei etiniais sumetimais. Jokių olimpiadų valstybei, kur nėra demokratijos, kur yra sąžinės belaisvių. Jie ką, galvoja organizuoti olimpiadą Chodorkovskio, Lebedevo Sergejaus Krivojaus, “Pussy Riot” ir visų kitų kamerų fone? Ne. Berlyno olimpiada nuvedė į Antrąjį pasaulinį karą. Hitleris gavo indulgenciją.

Kinijoje irgi nereikėjo rengti Olimpiados. Tai žmonija sužinos, kai Kinija sukaups jėgų, nupenėtų užsienio valiutos injekcijomis ir kai mes turėsime reikalų su tuo klaikiu, totalitariniu skruzdėlynu. O kai dėl šitos Olimpiados, tai ji ne sporto renginys. Tai Putino viešųjų ryšių renginys, dar vienas specialusis projektas. Ir vienintelis sporto laimėjimas, svarbiausias, kuris ten bus pažymėtas – tai, kad jis surengė tą Olimpiadą.

Aistruoliai vienoje naktinėje “Echo” programoje iš anksto papriekaištavo man, nors aš dar nieko nespėjau pasakyti, kad štai aš išvaikau mūsų aistruolius. Olimpiadą galima buvo surengti Austrijoje. Ji buvo tarp pretendentų, ji turėjo visus statinius. Aistruoliai mielai ir pigiau važiuos į Austriją negu į Sočį. Kiti pasižiūrės per televiziją. Niekas nieko nepraras. Paprasčiausiai negalima pritarinėti režimui ir negalima švaistyti tokių didžiulių pinigų.

A. Pliuščevas: Jums priešpriešinis pavyzdys, kurį aš prisiminiau iš tų laikų, kai dar buvau vaikas, bet vis tiek…

V. Novodvorskaja: Olimpiada Maskvoje?

A. Pliuščevas: Žinoma. Ji, man atrodo, tuo aš tvirtai įsitikinęs, yra vienas iš veiksnių, pasitarnavusių Sovietų Sąjungos griūčiai. Man taip atrodo. Ką Jūs apie tai pasakysite?

V. Novodvorskaja: Mes padarėme viską, kad ji pasitarnautų griūčiai.

A. Pliuščevas: O dabar suvažiuos. Tas ir yra. Dabar suvažiuos visi. Tikriausiai jokio boikoto nebus, išskyrus Gruziją. Ir tai Bidzina Ivanišvilis sakė, kad vis dėlto važiuokime…

V. Novodvorskaja: Bidzina Ivanišvilis ne gruzinas, o Rusijos agentas, todėl jis važiuos bet kur.

A. Pliuščevas: Jis Gruzijos premjeras.

V. Novodvorskaja: Michailas Saakašvilis neatvažiuos, Gruzijos demokratai irgi neatvažiuos. Nežinau kaip Obama.

A. Pliuščevas: Atvažiuos visi…

V. Novodvorskaja: Barakas Obama konformistas. Ir gali užtraukti gėdą Amerikai. Bet mūsų pareiga – papasakoti. Kai ant jų užgrius koks nors pastatas, mes už tai neatsakome. Mes perspėjome. Ir tie Sočio piliečiai, kurie mato, kaip visa tai statoma, jie net nevaikščioja šalia tų objektų, jie bijo, kad jie užvirs jiems ant galvos. Jie irgi perspėja, nepaisant to, kad piliečius apiplėšė.

A. Pliuščevas: Kalbu apie tai, kad idėjai demokratinėms ar liberalioms šalims privatizuoti Olimpines žaidynes nepritaria net jų pačių liberalioji bendrija.

V. Novodvorskaja: Toji bendrija puikiausiai suvažiavo į Berlyną. Jeigu paskaičiuosime, kiek paskui toji bendrija prarado žmonių per Antrąjį pasaulinį karą, tai nekenktų iš to pasimokyti. Beje, karas Afganistane – tai 1979 metai.

Jeigu Olimpiada būtų nuodugniai boikotuota, tai galėjo sustabdyti karą. Ir sustabdžiusios tą karą Jungtinės Valstijos, jeigu jos būtų sukomandavusios nevažiuoti visiems kitiems, jeigu jos būtų įstengusios tai sustabdyti, jos nebūtų praradusios 5000 žmonių sugriuvus bokštams dvyniams, nes tai buvo tiesioginis Afganistano karo, modžahedų istorijos, padarinys, to prireikė kaip atsvaros mūsų įsiveržimui.

Paskui tie modžahedai išaugo į bin ladenus ir jo nusikaltėlių govėdą. Niekas žemėje nelieka nenubaustas. Ir tai, kad Kinija visapusiškai maitinama, tai irgi neliks nenubausta. Tikiuosi, mes to nepamatysime, bet mūsų vaikų karta susimokės už tai, nes negalima gyventi vienuose namuose ir bendrininkauti su nusikalstamais režimais, išpažįstančiais nuskalstamą komunistinę ideologiją.

A. Pliuščevas: Pakalbėkime apie istoriją. Jūs pas mus nekalbėjote apie istorijos vadovėlį, bendrą, kurį Putinas sugalvojo?

V. Novodvorskaja: Putinas galėjo išsyk sąžiningai pasakyti, kad jis nori atpratinti žmones mąstyti. Atpratinti žmones mąstyti, gretinti, abejoti, svyruoti. Tikriausiai jis perskaitė Kuzmą Prutkovą ir susižavėjo jo tekstais, ir nusprendė sudaryti bendrą vadovėlį, bendrą radijo stotį, bendrą televizijos kanalą. O kas toliau?

Toliau išaugs uodega tiems, kas naudojasi tokio vadovėlio paslaugomis, ir jie vėl sulips į medį, o pas mus net bananai neauga mūsų klimato sąlygomis. Galim iš anksto paraginti boikotuoti tą bendrą vadovėlį. Tuo pačiu ir Putiną, ir Kremlių. Na, apskritai reikia galvoti, reikia galvoti. Skaityti knygas, mokytis universitetuose ir rengti prielaidas.

A Pliuščevas: Deja, laikas baigėsi. O tai dar paerzintume. Šiandien programos “Ypatingoji nuomonė” viešnia buvo Valerija Novodvorskaja.

2013.03.18

XXX

Valerija Novodvorskaja: „Bijok danajų, perkančių vyną“

Ant Rusijos imperialistų stalo nuolatinis patiekalas. Jie sėdi ir laižosi. Serviruotas vietoj jauno paršelio nelaimėlis Udalcovas su petražolėmis burnoje, nors kaltas jis tik dėl to, kad mėgsta vaikiškas pasakas ir jo išsivystymas yra vaikų darželio lygmens.

Bet juk už tai neskiriamas namų areštas. Na, neleis pasivaikščioti, na, neleis eiti į kiną. Tačiau keptą kiškį pyškį Razvozžajevą, tokį pat „darželinį“ revoliucionierių, apskritai laikė Lefortove. Ir dar gi sėdi Lebedevas, vargšas nekenksmingas ežiukas iš tos pačios organizacijos. Negerai.

Aš sėdėjau Lefortove, bet, skirtingai nei jie, už darbus. Lefortovas ne vieta vaikučiams, kurie bando paikioti, o jiems neišeina. Kodėl gi neįsikiša vaiko teisių ombudsmenas Pavelas Astachovas? Na ir priešininkų susirado FSB… Vaikai norėjo pažaisti plėšikais–kazokais, ir pasirinko plėšikų vaidmenį. Kaip Jaunojo žiūrovo teatre.

Bet pagrindinė gastronominė staigmena – tai povas su apendicitu (iš Grino restorano „Šlykštynė“), Givis Targamadzė. Didysis kombinatorius, kuris nusprendė atsiplėšti kąsnelį išpūsto burbulo iš naivių vaikučių. Visiems aišku, kad apie jokias masines riaušes bei demokratines revoliucijas tas Ostapas Benderis nieko nežino, nebent iš televizijos laidų.

Masines riaušes Rusijoje visiškai nemokamai organizuoja OMON‘as, o demokratinei revoliucijai reikia šiokių tokių prielaidų, iš visų potencialių revoliucionierių to nežino tik Udalcovas ir Givis T. Tas Givis kažkodėl nusprendė, kad vaikeliai turi pinigų. Žodžiu, visa kompanija melavo vienas per kitą, kol įkliuvo į baisią bėdą.

Bet ko šitoje istorijoje ypač gaila, tai Gruzijos. Kai mūsų chunta jos patologiškai neapkenčia, tai ir asmeniškai Givis T. bus paleistas į apyvartą galimai agresijai pateisinti. Kaip Šamilis Basajevas, neva užpuolęs Rusiją (matyt, norėdamas užgrobti Rusiją ir paversti rusus musulmonais – skaityk garsųjį Pelevino bestselerį „Papachos ant bokštų“).

O čia Gruzija Givio T. pavidalu užpuls Rusiją, organizuodama demokratines riaušes ir masinę revoliuciją! Kalnų takais trepsi asiliukai, apkrauti stingeriais, tiesiog į Stavropolio kraštą, o iš ten – į Pamaskvį, Juodąja jūra į Maskvos upę plaukia amerikiečių povandeniniai laivai su gruzinų įgulomis, diktatorius Udalcovas, įriedėjęs į Kremlių baltu mersedesu, išveda iš Gruzijos kariuomenę ir dovanoja jai Kaliningrado sritį. Toks scenarijus jau tikriausiai rengiamas mūsų tyrimų Holivude. Filmuojam!

Jeigu Givis T. turėtų nors kruopelytę patriotizmo, jis arba prisipažintų sukčiavęs ir visiškai nesugebėjęs organizuoti nei riaušių, nei neramumų, arba padarytų pareiškimą, kad jis Michailo Saakašvilio, jo komandos, jo vyriausybės, jo partijos, jo reformų priešas – kad jie už jį neturėtų būti atsakingi.

Jeigu Givis T. turėtų nors kiek patriotizmo, jis prisipažintų. Nes Gruzijos reikalai klostosi baisiai bjauriai. Laisvę mylintys gruzinai, dar neišmokę paveikti savo valdžios parlamentiniais metodais, neįleidžia prezidento į parlamentą. Toji dar bus parlamentinė respublika, kur ministras pirmininkas elgiasi kaip teisėtas vagis, o jo pakalikai iš rinkimus laimėjusios partijos „Svajonių išsipildymas“ – kaip banditai. Į Nacionalinę biblioteką Michailo Saakašvilio irgi neįleido.

Bidzina Ivanišvilis – tai tironas, kurio pagalba Rusija ketina išspirti Saakašvilio antisovietininkus iš Gruzijos tvirtovės, kuri niekaip nepasiduoda, pradedant nuo rožių revoliucijos, neprašo pasigailėjimo, neiškelia aukštyn rankų ir vykdo reformas, išmesdama iš savo istorijos sovietines rūdis ir pelėsius, pasitelkdama į sąjungininkes JAV. Ir visa tai priešo užnugaryje: ant Blogio Imperijos griuvėsių išstatyto Putino režimo centro – Maskvos užnugaryje.

Taip, kol tvirtovei sunku ir ji alkana, ir griežtos Vakarų reformos tramdo neįprastą gruzinišką besišiaušiantį kuodą, tai ir tenka nurašinėti į išlaidas (sodinti) dezertyrus, marodierius, priešo, tai yra Rusijos, agentus. Štai jie, Saakašvilio politiniai kaliniai: dimisijos emvedešnikai, stalinistas iš Pamaskvio, kuris organizavo Gruzijoje ginkluotą pogrindį; kyšininkai, grobstytojai, nevykėliai teroristai, užverbuoti FSB.

Ninos Burdžanadzės pasigailėjo, o juk ji bandė parduoti Putinui Gruziją ir siūlėsi Maskvoje į marionetinio režimo vado vaidmenį. Bet tai darė pernelyg aiškiai ir prašovė: Maskvoje nereikalinga marionetė be reitingų.

Ketvirtadalis Gruzijos okupuotas Maskvos; vyksta karas, nes nebaigta okupacija, laikmetis žiaurus, ir kiekvienas, kas pašneka apie galimybę pirmas taikytis su Rusija, – išdavikas. Skambutis arba vizitas į Rusijos ambasadą tapo išdavyste net Cotnei Gamsachurdijai. Ypač jam, Zviado sūnui!

Ir Rezo Čcheidzei turi būti gėda, kai jis iš Rusijos TV ekranų per REN kanalą Marianos Maksimovskos programoje kalba apie meilę rusams. Rusus mylėti galima, bet nūdienė Rusija tai prisiėmė sau.

O už ką mylėti nūdienos rusus? Už sprogmenis, kurie krito ant Gruzijos? Už tankus, kurie vos nepasiekė Tbilisio ir išvažiavo prisikrovę vogto šlamšto? Ir jei tankai sustojo, tai ne rusai juos sustabdė, o Amerikos prezidentas Bušas. Šiandieniniai rusai nepasirengę pripažinti, kad Abchazija ir Samačiablo, t. y. Pietų Osetija, – dalis Gruzijos. Taigi nekenktų gruzinų menininkams ir režisieriams imti pavyzdį iš Vachtango Kikabidzės.

O Ivanišvilis, kuris Rusijoje vadinamas Borisu Grigorjevičiumi (išsitarnavo vardelį keliaklupsčiaudamas), pasielgė klastingai, panašiai kaip Putinas. Jo pergalė rinkimuose – specialioji operacija. Jį gerai apmokė instruktoriai ši KGB. Putinas prasiveržė į valdžią lygiai taip pat: patyliukais tykodamas, nakties tamsoje. „Stiprios rankos“, „klūpančių atsistojimo“ revanšas – iš sovietinės praeities.

Tas pats dabar daroma su Gruzija: tai sovietinis revanšas, tankams vėl niežti vikšrai. Šiuose rinkimuose Ivanišvilis surinko į savo rinkiminį maišą visus pašlemėkus: silpnuolius, bailius, išlaikytinius, išsiilgusius sovietinės Gruzijos, kai gruzinus gerai maitino už tai, kad „jie buvo aborigenai, aptarnaujantys paplūdimius, kepantys šašlykus baltiesiems ponams iš šiaurės ir šokantys lezginką“. Tai pasakė Michailas Saakašvils, ir jis pradėjo šluoti sovietinius artefaktus ir rauti su šaknimis sovietinę praeitį.

Ivanišvilis dovanojo brangias dovanas, kažką statė, žinodamas, kad Rusija jam viską grąžins. Šiandien Gruzijai teisingi šie Galičiaus žodžiai: „…pakilo nuo dugno blogybės. Piliečiai, Tėvynė pavojuje, piliečiai, pilietinis karas!“

Aš visa tai jau esu mačiusi: sudegintas Rustavelio prospektas, Vakarų Gruzijos griuvėsiai, apšmeižtas ir išvytas prezidentas. Tai Maskva šalino disidentą ir antisovietininką Zviadą Gamsachurdiją (irgi apkaltintą kankinus ir šėrus panteroms savo priešininkus tiesiog apgulto parlamento patalpose) Džabos Joselianio, Eduardo Ševardnadzės ir ekstremistų Georgijaus Čianturijos, Georgijaus Chaindravos ir Iraklijaus Ceretelio rankomis.

Dabar Gruzija turėtų prisiminti Vytauto Landsbergio žodžius 1991 metų sausio įvykių išvakarėse: „Palaikykite savąją valdžią, kitaip jums teks maitinti svetimą“. Tas, kas nepalaiko dabar Saakašvilio, dirba Rusijos įsiveržimui ir Gruzijos sugrąžinimui į sovietinę arklidę, kur jau grąžinti visi, išskyrus nepasiekiamas Baltijos šalis, Moldovą ir iš dalies Ukrainą. Ivanišvilis – svetima valdžia. Jūs manote, „Boržomi“ ir gruziniškas vynas atsitiktinai vėl priimamas? Kremlius taip paima tą mokestį už išdavystę iš savo Trojos arklio. O paskui iš ten išvažiuos tankai.

Išgelbėti Gruziją gali tik parlamento paleidimas. O tai neįmanoma, kol visi dori gruzinai neišeis į gatves prieš „svajotojus“ ir Bidziną Ivanišvilį. Ar supranta Givis T., kam jis pasitarnavo savo smulkiomis apgavystėmis ir kvailomis kalbomis apie demokratinės revoliucijos kurstymą Rusijoje? Iš tiesų geriau su protingu prarasti, negu su kvailiu atrasti.

Amnestija, prezidento apgultis, areštai, kriminalinės bylos prieš jo „mišistų“ komandą – tai valstybinis perversmas. Štai iki ko gali nuvesti ekstremistai ir niurzgliai, susilieję į vieną „svajotojų“ bloką. Demokratinės revoliucijos – tai ne vien tik rožės, reikia išmokti pakęsti ir spyglius, nepuolant ieškoti pagalbos pas priešus. Kitaip vietoj savo rožių su spygliais bus vien tik spygliuotos vielos, papuoštos piktžolėmis.

Informacijos šaltinis – Grani.ru

2013.03.04

XXX

Pikčiurnos kairieji visada keršija

Žiūrėkite, yra bendras dėsningumas.

Tai, kas dabar dedasi Gruzijoje, gali blogai baigtis „Gruzijos stebuklo“ kūrėjams.

Jeigu jau Italijoje tai blogai baigėsi, Silvijui Berluskoniui, tai Gruzijoje – tuo labiau.

Kuo gi kaltas, iš esmės, Silvijus Berluskonis? Tuo, kad sąmoningai visada buvo „dešinysis“ ir nustumdavo „kairiuosius“ nuo valdžios. Tuo, kad jis neleido jiems prasiskverbti į parlamentą, kad jis išsaugojo vakarietišką kryptį, kad jis turėjo viską – ir laikraščius, ir televizijos ekranus, ir pinigų.

Tai paprastas kerštas.

Ispanijoje Baltazaras Garsonas reikalavo, kad praėjus 40 metų po visų įvykių teistų net ne Falangos veikėjus, o palikuonis tų, kurie dalyvavo slopinant komunistų maištą Ispanijoje.

Jam buvo maža Moncloa pakto, jis reikalavo tiesioginių politinių represijų.

Ir dabar tokia pat padėtis Gruzijoje.

Ivanišvilis ir jo gauja rengiasi teisti reformatorius. Neva už korupciją, neva už žiaurumą, neva už kažkokius mistinius sušaudymus.

Lygiai taip mūsų komunistai rengėsi Borisą Jelciną teisti – už korupciją, už Baltųjų rūmų apšaudymą, o iš tikrųjų už karinio maišto numalšinimą. Kaip tik kairieji kalbėjo apie apkaltą.

Ir Silvijus Berluskonis tampa štai tokių jėgų auka.

Kairieji, nustumti nuo valdžios, jam keršija.

Kairiųjų apskritai negalima leisti prie valdžios, nes jeigu dešinieji, pasitaiko, vadovaujasi įstatymais, tai kairieji – tik savo revoliucine sąmone.

Šaltinis – “Echo Moskvy”.

2012.11.13

XXX

Mes šiandien privalome

Sakyti žmonėms tiesą, kurią sakyti lengva ir malonu.

Pamiršti laikinai apie vietas Dūmoje, apie komitetus, apie istorinį vaidmenį, kurį mes privalome atlikti…

Besąlygiškai ir nedelsiant atsisakyti bet kokių sąjungų su raudonaisiais ir rudaisiais, su Ampilovu, su Mironovu, su Belovu, su Udalcovu, su Ziuganovu – tai zoofilija. Net baudžiamasis straipsnis tam kažkada buvo, ir išmestas iš Kodekso, nes gyvūnas neprieštarauja…

Dabar reikia dirbti tik vienam reikalui: žmonių švietimui. Aiškinti dabartinės valdžios žalingumą, ir pražūtingumą rudojo ir raudonojo variantų. Kol nevėlu, aiškinti žmonėms, kas yra liberalizmas. Net kadetai kadaise tai šiek tiek darė, o pas mus nėra kam tuo užsiimti.

Aiškinti žmonėms liberalius principus, Gaidaro reformų būtinybę, ir kodėl ne viskas gavosi, dėl ko nesigavo.

Ir tai reikia aiškinti kuo greičiau, išmušti iš žmonių ir iš savo pačių galvų imperinį impulsą. Kol dar yra laiko.

Nes kai valdžia kris, o ši valdžia kris būtinai, ir jau suprantama, kodėl ji kris, – laiko nebebus. Ir „raudonoji banga“ – ji paprasčiausiai užlies visus. Ir tada jau niekas nieko nebeklausys.

Mes dar turime šiek tiek laiko, ir visi turime užsiimti šia šviečiamąja veikla.

O kas nežino – te knygeles skaito, galų gale, visko yra. Ir internetas yra, ir Solženycinas yra, ir Orvelas yra, ir „Juodoji komunizmo knyga“ yra.

Nors į užsienį nuvažiuokite, pažiūrėkite, kokiomis aplinkybėmis vyksta realūs laisvi rinkimai. Kažkodėl nei Kuboje, nei Šiaurės Korėjoje, nei Vietname jokių laisvų rinkimų nėra ir nebus. Nes ten dominuoja kaip tik tos jūsiškės „kairiosios jėgos“, tai yra pogromininkų ir bolševikų, ir budelių jėgos. Prie šitų vyrukų jokių sąžiningų rinkimų nebus.

Švietimas – tai mūsų išsigelbėjimas.

Kelias – tik į Vakarus, kelias – tik į kapitalizmą. Ir nereikia užsiimti demagogija, ir žadėti žmonėms to, ko jiems duoti jūs negalite: stebuklingos pasidengiančios staltiesėlės, septynmylių batų, skrajojančio kilimo. Suprantama, kad pragyvenimui reikės užsidirbti sunkiu darbu, suprantama, kad reformos – ne saldus kąsnis, kad mes jas nutraukėme per anksti, ir „sukritome į sniegą“.

Ir vis tiek mes visi nudvėsime iš bado, ir nuo šalčio, jeigu mes tų reformų nepadarysime. Ir niekas mūsų nepasigailės, ir teisingai padarys.

Reikia suprasti tiesą, ir reikia ją kuo garsiau sakyti žmonėms. O ne vaikščioti į mitingus su fašistais ir komunistais.

O mes sakome, kad Putino neįmanoma pakęsti. Bet negalima Putino pakeisti Udalcovu ar Ziuganovu. Ar fašistais.

2012.08.01

XXX

Valerija Novodvorskaja: rusai turi atgailauti prieš Latviją

Lietuvos spaudoje kaip niekad daug buvo rašoma apie neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Šio referendumo priežastys, rezultatai bei pasekmės buvo analizuojamos itin įvairiai.

Mūsų politikus, politologus, žurnalistus galima sąlyginai suskirstyti į keletą grupių. Vieni tvirtino, jog latviai pasiekė įtikinamą pergalę, kiti gi perspėdavo, esą karas dėl latvių kalbos statuso išsaugojimo dar tik prasideda. Tiesa, būta ir tokių lietuvių komentatorių, kurie šaukte šaukė, esą Latvijos rusakalbiai savo interesus gina išskirtinai civilizuotomis, teisinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos čia nieko dėtos.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia tekstą, kuris byloja, jog be Rusijos slaptosios tarnybos FST (rusiškai – FSB) ardomosios veiklos čia neapsieita.

Šis interviu svarbus dėl to, kad apie FSB įtaką kalba ne latviai, ne lietuviai, o žinomi Rusijos žmogaus teisių gynėjai Valerija NOVODVORSKAJA ir Konstantinas BOROVOJUS.

Beje, Lietuvoje buvo gausiai cituojami Rusijos politikų ir politikos apžvalgininkų komentarai. Bet dažniausiai cituoti būtent tie, kurie tvirtino nematą FSB pėdsako.

Rusijos žmogaus teisių gynėjų V.Novodvorskajos ir K.Borovojaus komentarai, duoti Andrejui Muravjovui iš rusiško TV NET, Lietuvoje liko beveik nepastebėti. Kodėl liko nepastebėti? Kodėl liko nutylėti? Kodėl mes nesiremiame V.Novodvorskajos ir K.Borovojaus pastebėjimais?

Andrej Muravjev, rusiškas TV NET

Vaizdo interviu portalui TVNET Rusijos žmogaus teisių gynėjai Valerija Novodvorskaja ir Konstantinas Borovojus pareiškė, kad parašų rinkimas už rusų kalbą, kaip ir susivienijimo „Santarvės centras“ įsteigimas – Rusijos FST rankų darbas. Jie įsitikinę, kad vykdoma akcija – tai „TSRS himno atgarsiai“, troškimas „atkurti imperiją“, „laukinė neapykanta latviams“ ir „noras apdergti juos ES“. V.Novodvorskaja ir K.Borovojus pareiškia, kad jiems gėda dėl tų, kas pasirašė, ir ragina juos atgailauti prieš Latviją, išpirkti savo kaltę ir tuo pačiu atnešti naudos ir savo istorinei Tėvynei.

– Pasklido žinia, kad Jūs rengiatės atvykti į Latviją. Koks pagrindinis Jūsų vizito tikslas ir kas Jus čia priiminės?

Konstantinas Borovojus

Mus pakvietė du Latvijos Saemo deputatai ir kažkoks demokratinis susivienijimas, – dabar neprisimenu jo pavadinimo. Jie ir kreipėsi į mus, siūlydami apsilankyti Latvijoje.

– Ar galėtumėte pasakyti kvietėjų pavardes?

Konstantinas Borovojus

Aš paprasčiausiai neturiu jų po ranka. Atvažiuojam todėl, kad Latvijoje klostosi gana sudėtinga situacija, nes tam tikroms jėgoms pavyko destabilizuoti padėtį. Tarpnacionalinio susipriešinimo, kurio siekė Rusijos specialiosios tarnybos, procesas, matyt, prasideda. Suprantama, kad „SC“ lyderis Nilas Ušakovas nesustos ties reikalavimu įtvirtinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę. Greičiausiai paskui gali eiti siūlymai ir prieš NATO, ir prieš Vakarus. Nestabilumas Latvijoje blogai paveiks padėtį Rusijoje, ir mus tai labai jaudina.

Valerija Novodvorskaja

Mums labai gėda, kad žmonės, kalbantys su mumis ta pačia kalba, kažkur yra „kliuvinys“, kažkur „traukia kažką atgal“, ne tik nėra piliečiai, bet ir nenori jais tapti. Todėl mes norime, kad tie žmonės, užkibę ant Rusijos numesto jauko, neįspeistų savęs į kampą, kai situacija taps „neišbrendama“.

– Jūs aktyviai pasisakote prieš Latvijoje vykdomą parašų rinkimo už antrosios valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai akciją. Kodėl tai Jus taip jaudina?

Valerija Novodvorskaja

Visa šio referendumo idėja ir pats reikalavimas – tai absoliučiai šiurkštus, provokacinis išpuolis. Pavyzdžiui, Izraelyje dabar jau ketvirtadalis gyventojų kalba rusiškai. Bet kažkaip negirdėti, kad išeiviai iš buvusios SSSR ten rinktų parašus už rusų kalbą, nors ivritas žymiai sudėtingesnis už latvių kalbą. O JAV? Ten irgi milijonai kalbančiųjų rusiškai… Manau, kad Latvijoje rengiama akcija už rusų kalbą – tai nereikalinga pirmiausia tiems, kas pasirašinėja, ir yra spjūvis į veidą tiems, kas gyvena toje šalyje šimtmečius ir kas jai davė savo pavadinimą.

Dar daugiau, tai paprasčiausiai nenoras išpirkti Sovietų Sąjungos kaltę.

Konstantinas Borovojus

Visiškai akivaizdu, kad tai akcija, kuri turėjo sukelti susiskaldymą visuomenėje. Latvija visai neseniai atkūrė savo nepriklausomybę, todėl siūlymas atsisakyti dalies nacionalinės savimonės, nacionalinės nepriklausomybės – tai provokacija. Tie, kas pasirašinėja už rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą – tai tie, kas labai specifiškai supranta Rusijos ir rusų interesus tame regione, kas nori sunaikinti Latviją.

– Pas mus manoma, kad ši akcija yra atsakymas į nacionalinio susivienijimo „Viskas Latvijai-TB/LNNK“ iniciatyvą visą švietimą nacionalinių mažumų mokyklose pervesti į latvių kalbą…

Valerija Novodvorskaja

Aš su ta problema esu susidūrusi dar Estijoje. Ten tėvai rusų šeimose įsitikino, kad vaikus reikia leisti į estų mokyklas. Beje, Talino gimnazijos dėstytojai man sakė, kad idealu specialųjį rusų kalbos ir literatūros kursą įvesti, kai vaikui sukanka 14 metų. Kai vaikai idealiai išmoksta valstybinę kalbą. Kitaip sakant, jeigu mokyti rusų kalbos nuo vaikų darželio ar žemesniųjų klasių, tai vaikai atsidurs kalbiniame gete. O toliau iškyla aukštojo išsilavinimo klausimas. Kur jie jį įgis? Tada arba važiuok į Harvardą ir mokėk milžiniškus pinigus, arba čia turi mokėti valstybinę kalbą.

– Be kitų argumentų rusų kalbos kaip antrosios valstybinės įvedimo šalininkai pavyzdžiu nurodo Suomiją, kur antroji valstybinė kalba yra švedų, nors švedų toje šalyje procentiniu atžvilgiu žymiai mažiau, nei rusų Latvijoje.

Konstantinas Borovojus

Norėčiau priminti, kad dar visai neseniai Latvija buvo kolonijos padėtyje, kur vietinius gyventojus, inteligentiją ir kalbą „valė“, trėmė ir naikino. Ir nemanau, kad suomiai, jeigu ilgai būtų okupuoti švedų, įvestų švedų kalbą kaip antrąją valstybinę. 

Valerija Novodvorskaja

Šiandien švedų kalba neskaitlingiems švedams Suomijoje – tai kultūrinės autonomijos klausimas. O Latvijai rusų kalba – tai pririšimo prie Imperijos klausimas, tai SSSR nostalgija. Tai pririšimas prie idėjos, kad „esant Sovietų Sąjungai jūs čia kaip inkstai taukuose vartėtės“, o dabar „be mūsų iš bado numirsite“. Tad visa tai – politinių samprotavimų įrankis. Nei Puškinas, nei Tolstojus, nei Čechovas, nei Dostojevskis nefigūruoja šiuo atveju ryšium su rusų kalbos reikalavimu. Čia, deja, girdėti sovietinis himnas ir laukinė neapykanta tiems „prakeiktiems latviams separatistams“, kurie išdrįso turėti savo valstybę. Jūsų „pasirašekliai“ to neatleido, ir jie keršija!

– Viename iš savo kreipimųsi tuos, kurie pasirašinėja už rusų kalbą, Jūs pavadinote „penktąja kolona“, trokštančia destabilizuoti padėtį Latvijoje. Tai yra, Jūs įsitikinę, kad grynai kalbos reikalavimai – tai tik pradžia ir po jų gali eiti ir kitokie?

Konstantinas Borovojus

Suprantama, kad kalbama ne apie kalbos problemas, o apie uždavinius, susijusius su nepriklausomybės atėmimu iš Latvijos valstybės. Štai tokia šaltojo karo su Latvija būsena šiandien naudinga Rusijai. Visas jūsų vietines antilatviškas nuotaikas finansiškai peni Rusija ir aktyviai skatina Rusijos propaganda.

Jūs manote, pas jus nepapirkinėjama jūsų žiniasklaida ir atskiri jūsų deputatai?

Valerija Novodvorskaja

Jūs turite suprasti, kad šiandien Rusijoje valdžioje yra ne šiaip bjaurūs žmonės, čekistai, vagys ir apgavikai. Ten esama ir daug maniakiško elemento. Jie vaidina 1940 metų „vaizdelį“, kai neva savanoriškai Latvijos valdžia nusprendė įstoti į SSSR. Žinoma, jie supranta, kad šiandien „traukinys išvažiavo“. Beje, Latvijos įstojimas į ES ir NATO – tai jau „greitasis traukinys“.

Bet juk reikia kaip nors „pridergti“ latviams, pareikšti ES apie nacionalinių mažumų teisių pažeidinėjimą. Tegul ES net ir nesiims sankcijų, bet nors padarys pastabą. Kadangi pas jus procentas tų, kuriuos dabartiniai Rusijos politikai laiko savo atramine baze, žymiai didesnis, negu Lietuvoje ir Estijoje, tai jie ir žada jums visą savo „meilę“, „laiką“ ir „paramą“.

– Kaip žinoma, renkant parašus gali dalyvauti tik Latvijos piliečiai. Jeigu kaip Jūs sakote, tai „penktoji kolona“, tai valstybei naudinga, kad mūsų šalyje šiandien yra daug nepiliečių, juk jie neturi balso teisės…

Konstantinas Borovojus

Panašu, Jūs vadovaujatės tuo, kad valdžia Latvijoje dabar tai kažkoks Rusijos valdžios variantas. Mano nuomone, Jūsų šalis jau pasiekė kitą savo tikslų ir uždavinių suvokimo lygmenį. Aš manau, jūsų valdžia nesuinteresuota latvių ir rusų susipriešinimu. Tie, kas negauna pas jus pilietybės, jau suprantama, tai daro ne Latvijos pilietybės prašymu.

Valerija Novodvorskaja

Aš buvau Latvijoje ir per porą dienų pramokau pasakyti „Labas rytas, labas dienas, labas vakaras“…

– Šiaip tai jau čia lietuviškai…

Valerija Novodvorskaja

Na taip… Bet man sunku įsivaizduoti žmogų, kuris gyvena šalyje 20 – 30 metų ir negali šiaip taip išlaikyti kalbos, elementariausių istorijos žinių egzamino ir nemoka himno teksto.

– Jūs taip pat patarėte Latvijos gyventojams rusams „užmiršti istorinę Tėvynę pagalbos aspektu“. Bet juk yra Rusijoje pagalbos tėvynainiams programa, jie kviečiami į istorinę Tėvynę…

Konstantinas Borovojus

Manau, kad reikia labai tiksliai įvertinti programą, kurią Rusija stengiasi įgyvendinti ne tik Latvijoje, bet ir kitose posovietinėse šalyse. Tad štai, tąja programa siekiama vietinių, čionykščių gyventojų supriešinimo su rusais. Dar daugiau, tai savotiškos priešpriešos su Vakarais, Europos Sąjunga, NATO planas. Tuo pačiu Rusijos ambasados stumia labai agresyvias, labai pavojingas posovietinių šalių nepriklausomybei programas, paprasčiausiai labai gerai uždangstytas.

Valerija Novodvorskaja

Programos tai yra, o štai pagalbos nėra. Andrejau, paklauskite tų, kurie kalba su Jumis ta pačia kalba, kas iš jų trokšta grįžti į Rusiją? Ir kur jie sugrįš? Jiems pasiūlys kokį nors užkampį, kokį nors kaimą: jokių pinigų, jokio būsto, tik plyną lauką.

– O ką šiaip jau žmonės Rusijoje galvoja apie padėtį Latvijoje ir apskritai Baltijos šalyse? Sprendžiant iš daugelio Rusijos žiniasklaidos, nieko gero?

Konstantinas Borovojus

Šiandien visuomenės nuomonė Rusijoje yra veikiama nepaprastai galingos sovietinio tipo propagandos mašinos. Pagrindinė jos sudedamoji – priešų teorija, kad, girdi, Rusija apsupta vien tik neprietelių. Mūsų jėgos struktūroms tai yra vienintelė galimybė stiprinti savo valdžią, didinti armiją. Išnaudojamos visokiausios smulkmenos: uždraudžiamas moldaviškas vynas, armėniškas konjakas, jūsų latviški šprotai, tai yra, kaip sakiau, reikalingi „priešai“. Todėl daugelis mūsų žiniasklaidos priemonių pristato vietinę valdžią kaip antirusiškus, nedemokratinius ir net fašistinius režimus. Tad paprasto Rusijos gyventojo sąmonėje ir susiformuoja maždaug toks vaizdas.

Valerija Novodvorskaja

Visos mūsų programos rodo latvių legionierių eiseną, iš esmės, vargšų ir nelaimingų, kurie kaip tik galėjo gynė Latviją nuo Sovietų Sąjungos. Paskui rodo jūsų paminklą „Tėvynei ir Laisvei“ ir pateikiama informacija, kad valdžioje fašistai.

Baltija Sovietų Sąjungai visada buvo mažoji Europa – ir staiga ji ėmė ir pabėgo į „didžiąją Europą“ ir viskas, jokios „europos“ Rusijai nebeliko. Tai Rusijai skausmingas smūgis. Todėl dabar propagandai prieš Baltiją metama žymiai daugiau, nei kadaise prieš Ameriką.

– Ko Jūs palinkėtumėte, ką patartumėte rusiškai kalbantiems Latvijos gyventojams, ir piliečiams, ir nepiliečiams?

Konstantinas Borovojus

Latvijos piliečiams, o to paties kaip ir rusakalbiams JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos piliečiams: adaptuotis, priimti demokratijos vertybes, kurios šiandien labai smarkiai skiriasi nuo Rusijos antidemokratinių nuostatų. Nebūti provokatoriais ir „penktąja kolona“, „netraukyti kaštonų iš ugnies“ Rusijos Federalinei saugumo tarnybai, kuri sprendžia savo uždavinius. Kurti normalias gyvenimo sąlygas sau, savo vaikams ir tiems, kas vis dėlto turi teisę čia kalbėti ne tik rusiškai.

Valerija Novodvorskaja

Nepiliečiams aš patarčiau tapti piliečiais. O paskui liautis būti našta, „akmeniu pakaklėje“ ir tapti šalies, kurioje jie gyvena, pasididžiavimu. Įrodyti, kad rusai gali būti ir demokratai, ir liberalai.

Ir, suprantama, reikia išpirkti kaltę prieš Latviją ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos kolonijas, kurios ilgam buvo netekusios savo likimo. Tada rusai nusipelnys ir atleidimo, ir pritarimo, ir tuo pačiu atneš naudos savo nelaimingai istorinei Tėvynei.

Nuotraukose: Rusijos žmogaus teisių gynėjai Valerija Novodvorskaja ir Konstantinas Borovojus.

Autorius: Andrej Muravjev, rusiškas TVNET

2012.02.27

XXX

Rusijos FSB intrigos Latvijoje

Kai kurie rusiški leidiniai pastaruoju metu pradėjo eskaluoti mintį, esą Latvijoje galimi etniniai neramumai ir net – pilietinis karas.

Štai kad ir portalo regnum.ru publikacija “Ar pavyks Latvijai išvengti pilietinio karo?” Straipsnyje pasakojama apie šiomis dienomis Latvijoje augančią įtampą. Teigiama, jog konfliktai Latvijos Respublikoje gali kilti tuo pačiu metu ir dėl socialinių, ir dėl etninių priežasčių. Įvairiai traktuojamas Latvijos politologas Vladimiras Lindermanas įsitikinęs, esą socialinio pobūdžio protestai šalyje nekyla tik dėl dviejų tramdančių aplinkybių.

Tai – masinis jaunų žmonių išvykimas dirbti į užsienį ir per pastaruosius kelerius metus šalyje surengti keli rinkimai, kurie, nori – nenori, sumažino politinį aktyvumą. Prisiminkime: 2009-aisiais metais Latvijoje surengti rinkimai į savivaldybes, 2010-aisiais surengti rinkimai į Seimą, o 2011-aisiais organizuoti pirmalaikiai parlamento rinkimai. Būtina pabrėžti ir aplinkybę, jog nepasitenkinimą savo valdžia latviai turėjo progos pareikšti ir surengdami referendumą dėl Seimo paleidimo. Tad savo politines emocijas latviai turėjo progų išlieti.

Tačiau šiuo metu, suprask, atsirado dar viena priežastis potencialiam konfliktui šalies viduje – tai vasario 18-osios referendumas dėl rusų kalbos pripažinimo antrąja valstybine kalba. Latvijos piliečiai aiškiai, kategoriškai pasakė: antroji valstybinė kalba jiems nereikalinga. Akivaizdu, kad rusakalbiai ir juos inspiravusi Maskva patyrė skaudų pralaimėjimą. Tačiau šis pralaimėjimas prorusiškas jėgas gali dar labiau suvienyti. Sunku patikėti, jog prorusiškos jėgos taip lengvai susitaikytų su nesėkme. Įžeisti rusakalbiai gali pradėt dar labiau nekęsti Latvijos ir visko, kas susiję su Latvija. O pakurstomi oficialiojo Kremliaus jie, įmanoma, gali imtis net radikalių priemonių.

Latvijos visuomenės veikėjas Janis Silsas pataria latviams per daug nesidžiaugti pergale referendume, išsaugojusiame latvių kalbą kaip vienintelę valstybinę kalbą. Mat J.Silsas jaučiąs augantį Latvijos rusų priešiškumą. Priešiškumo priežastimis ponas J.Sils įvardija pirmiausiai tokią aplinkybę: rusakalbius vienijantis “Santarvės centras“ nepateko į Vyriausybę. Antra galimybė tokia: pralaimėję referendumą rusakalbiai pradeda manyti, jog taikiu, teisiniu būdu jie Latvijoje nieko rimto nepasieks.

Spėjama, kad apie etninės neapykantos augimą byloja ir internetinėje erdvėje sparčiai gausėjantys įžeidžiantys komentarai rusų bei latvių kalbomis. Kad Latvijos visuomenėje susikaupė užtektinai daug priežasčių, dėl kurių įmanomi masiniai konfliktai, teigia ir Latvijos politikė Inara Ostrovska. Jos įsitikinimu, pilietinių riaušių grėsmė išnyks tik tuomet, kai žmonės išmoks gerbti vieni kitus nepriklausomai nuo jų tautybės. Taip tvirtinama portale „Regnum“ (2012-02-11).

Tačiau mažai kas aiškiai įvardina tikrąsias augančios įtampos priežastis. Latvijos politikė I.Ostrovska įrodinėja, esą pilietinių riaušių grėsmė prapuls tik tuomet, kai žmonės išmoks gerbti vieni kitus nepriklausomai nuo tautybės. Tai – tiesa. Bet tik dalinė tiesa. Etninės įtampos Latvijoje sumažės, jei Rusija nustos kištis į Latvijos vidaus reikalus. Bet Rusija nesiliauja rengusi provokacijų, nesiliauja dariusi spaudimo.

Štai ką vasario 21-ąją informacinei agentūrai “Interfaks” pareiškė Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Sergėjus Naryškinas. Jis įrodinėjo: “Eurazijos integracijos kontekste negalima užmiršti, kad rusų kalba yra veiksminga nacionalinio bendravimo priemonė visoje posovietinėje erdvėje, ji išlieka galingu žmonių, gyvenančių buvusiose sovietinėse respublikose, vienijimo faktoriumi”. Jis taip pat akcentavo, esą “diskusija dėl rusų kalbos statuso buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje yra teisėta ir daugeliu atžvilgiu pateisinama”.

Ar tikrai teisėta, ar tikrai pateisinama? Paklausykime, kaip apie rusų kalbos puoselėtojus Latvijoje kalba žinomi Rusijos žmogaus teisių gynėjai Valerija Novodvorskaja ir Konstantinas Borovojus. Jie davė videointerviu Andrėjui Muravjovui iš portalo “Русский TVNET”. Valerija Novodvorskaja ir Konstantinas Borovojus mano, jog “parašų rinkimas už rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą Latvijoje ir rusiškojo “Santarvės centro” Latvijoje sukūrimas – Rusijos FSB intrigos”. Referendumo metu į Rygą atvykę V.Novodvorskaja ir K.Borovojus pabrėžė, jog tokios akcijos kaip bandymas Latvijoje įteisinti antrąją valstybinę kalbą – tai dirbtinai, specialiai kurstoma neapykanta Latvijai ir latviams.

Žmogaus teisių gynėjai V.Novodvorskaja ir K.Borovojus tvirtino, jog jiems “gėda dėl rusų, kurie parėmė idėją, esą Latvijoje privalo egzistuoti dvikalbystė. Jų įsitikinimu, po tokiais neabejotinai antilatviškais pareiškimais savo parašus padėjusieji turėtų nuoširdžiai atsiprašyti Latvijos ir atgailauti.

K.Borovojus: “Latvijoje klostosi užtektinai sudėtinga situacija, kadangi Rusijos specialiosioms tarnyboms pavyko destabilizuoti padėtį. Latvių ir rusakalbių priešprieša prasidėjo, ji auga. Akivaizdu, kad “Santarvės centro” lyderis Nilas Ušakovas nepasitenkins vien referendumo dėl antrosios valstybinės kalbos statuso rengimo. Greičiausiai po referendumo pasipils prieš NATO ir Vakarus nukreipti pareiškimai. O jei Latvijoje bus destabilizuota padėtis, toks dalykas neigiamai atsilieps ir pačiai Rusijai (…). Latvija visai neseniai, vos prieš du dešimtmečius, atkūrė savo nepriklausomybę, ir bet koks pasiūlymas atsisakyti dalies tautiškumo – tai grubi provokacija. Tie, kurie parėmė rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos statusą Latvijoje, iš tiesų nori sunaikinti Latviją”.

V.Novodvorskaja: “Man labai gėda, kad tie žmonės, kurie kalba ta pačia kalba kaip ir aš – rusiškai, tampa provokatoriais ir tempia Latviją atgal. Man gėda, kad jie ne tik neturi Latvijos pilietybės, bet net nenori jos turėti. Todėl aš noriu, kad rusakalbiai, kurie užkibo ant Kremliaus meškerės, nestumtų patys savęs į kampą, nes užspeistas į kampą gali pakliūti į padėtį be jokios išeities (…). Reikalavimas įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę – chamiška, provokacinė laikysena. Pavyzdžiui, Izraelyje šiuo metu jau ketvirtadalis gyventojų yra išeiviai iš buvusios SSRS. Jie labai gerai moka rusiškai. Bet jie nereikalauja, kad Izraelyje antroji valstybinė kalba taptų būtent rusų kalba. Nors ivritas, turiu pabrėžti, kur kas sudėtingesnis už latvių kalbą”.

2012.02.24

XXX

Libijos beduinai sąmoningesni už Rusijos piliečius

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia sutrumpintą žymios Rusijos disidentės, žurnalistės, publicistės Valerijos Novodvorskajos interviu, rugsėjo 6-ąją duotą RTVi televizijos laidai “Osoboje mnenije”.

Kritiška, kandžia pozicija pasižyminti Valerija Novodvorskaja pateikia savo išskirtinį požiūrį į būsimuosius rinkimus Rusijoje, opozicijos vaidmenį renkant Rusijos Valstybės Dūmą ir Rusijos prezidentą.

Taip pat komentuojami kai kurie Rusijos užsienio politikos aspektai. Laidos “Osoboje mnenije” viešnią Valeriją NOVODVORSKAJĄ kalbina žurnalistė Olga Byčkova.

Olga Byčkova.

Kodėl norėtumėte savo komentarą pradėti būtent pesimistiškai?

Valerija Novodvorskaja.

Taip, tik pesimistiškai. Numanydama artimiausius įvykius, kurie nutiks Rusijoje, negaliu būti optimiste. Omenyje turiu rinkimus. Vadinamuosius, menamus Rusijos rinkimus.

Olga Byčkova.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas trijose federalinio pavaldumo srityse pakeitė valdžią.

Konkrečių pavardžių neminėsiu, nes plačioji visuomenė vis tiek apie juos nieko konkretaus nežino.

Tačiau specialistai, kurie žino, ką atstovavo buvusieji ir ką atstovauja naujieji, tvirtina, jog D.Medvedevas buvusius valdininkus pakeitė saviškiais, jam lojaliais valdininkais. Tad gal pakeitimai ką nors reiškia?

Valerija Novodvorskaja.

Plačioji visuomenė gal ir nežino, kas kuo buvo pakeistas, bet kadrinės rokiruotės – popierinės. Visa intriga ne dėl personalijų. D.Medvedevas neturi savų žmonių regionuose. Beje, ar D.Medvedevas pats yra žmogus? D.Medvedevas – ištikima Vladimiro Putino marionetė. Svarbus pats faktas: apskrityse vieni komisarai pakeisti kitais komisarais. Ir komisarai, sėdėdami kabinetuose, organizuoja rinkimus taip, kaip reikia centrinei valdžiai. Amerikoje tokia situacija neįmanoma. Neįmanoma įsivaizduoti, kad Amerikos prezidentas paskirtų savo žmogų vadovauti Indianos ar Luzianos valstijai. Net JAV fantastiniuose filmuose tokie siužetai neįmanomi. Taigi mes, rusai, labai žemai nusiritome, nes manome, kad prezidentas gali skirti savo įgaliotinius vadovauti apskritims.

Toks pat pasakojimas būtų ir apie sričių gubernatorius, kurie iš tiesų yra tie patys komisarai. Jie absoliučiai nesavarankiški. Pavyzdžiui, Sobianinas. Toks pilkas šešėlis, žinantis savo vietą. Toks net į Krymą nevažiuotų Sevastopolio užkariauti. O Poltavčenko žada kariauti su ledo varvekliais miestuose. Sobianinas labiausiai bijo, kad jo neišmestų iš užimamų pareigų. Taigi vaikščioja tokie pilki šešėliai, tai yra komisarai, tylūs, atsargūs, net be pistoletų. Rusija visiškai prarado savivaldos instrumentus.

Olga Byčkova.

Jeigu jie – be mauzerių, vadinasi, jie jau ne komisarai? Bet jei jie – ne komisarai, vadinasi, juos derėtų kažkaip kitaip vadinti?

Valerija Novodvorskaja.

Kodėl gi jie nepavojingi? Juos remia ištisa Vladimiro Putino chunta, visas Ketvirtasis Reichas. Todėl jie gali būti ir neginkluoti. Be to, kam jiems mauzeriai, juk mūsų duonos valgytojai – vargšiukai. Vargšais duonos valgytojais aš vadinu rinkėjus. Bet baisiausia, kad mūsų vargšai rinkėjai absoliučiai nesidomi politika, nei užsienio, nei vidaus, nieko nežino apie koncepcijas, žmogaus teises, pareigas. Juos domina tai, kas domino žmones sovietiniais laikais iki SSRS žlugimo. Kad mokyklą pastatytų, kad į mokyklos valgyklą normalius pietus atvežtų, kad gatves nuo sniego išvalytų, kad varveklius laiku numuštų nuo namų stogų. Juos domina buitis.

Olga Byčkova.

Bet ar blogai, jei žmones domina buitiniai reikalai?

Valerija Novodvorskaja.

Visas buitines geroves rusiškos duonos valgytojams gali duoti tik žmonės, esantys valdžioje. Vaizdžiai tariant, sugauta ir rankose laikoma zylutė, o ne danguje laisvai skraidanti gervė. Ką vien buitiniuose reikaluose paskendusiems rusamas gali pažadėti vargšas demokratas Borisas Nemcovas? Tik laisvę, teisingumą ir savarankiškumą likviduojant asmenines buitines negeroves. Bet rusai nenori tvarkyti gyvenimo savo rankomis. Jiems būtinai reikia, kad atvažiuotų bajoras iš Maskvos, pavyzdžiui, V.Putinas, kaip kadaise atvažiuodavo Leonidas Brežnevas. Ir atvažiavęs jiems žaliai nudažytų žolę, iškuoptų nuo šiukšlių gatves. Iš centro atvažiavęs bajoras žmonėms numeta maisto likučių nuo savo stalo. O šie – džiūgauja.

Olga Byčkova.

”Osoboje mnenije” žiūrovai domisi, už ką balsuoti, kaip elgtis rinkimuose. Ar būtina dalyvauti Valstybės Dūmos rinkimuose, o jei privalu – tai už ką balsuoti? Kaip Jūs vertinate tuos, kurie ragina boikotuoti rinkimus? Arba tuos, kurie kviečia į rinkimus, bet pataria balsavimo biuletenius sugadinti?

Valerija Novodvorskaja.

Viskas paprasta. Pradėkime nuo pamatų. Kas iš tiesų yra vadinamasis proputiniškas frontas, remiantis žulikų ir vagių partiją? Šias pamokas mes išmokome dar sovietmečiu: balsuoja audėja, virėja, plovėja. Na dar gydytojai – medikai balsuoja. Bet juk gydytojai – medikai taip pat įvairūs. O iš tiesų – galvų linkčiotojai. Kaip jiems pasakys, taip ir balsuos. Iki 1991-ųjų Sovietų Sąjungos teismai turėjo tarėjus. Tie tarėjai sėdėjo teismo posėdžiuose, mechaniškai linksėjo galvomis, teismai nesąžiningai, neteisingai bausdavo žmones, o galvų linkčiotojai vis tiek pritariamai linksėjo, su viskuo sutiko.

Šie klusnūs galvų linkčiotojai dabar sėdės Rusijos Valstybės Dūmoje. Parlamentiniuose reikaluose jie nesusigaudo. Jie reikalingi tik tam, kad balsuotų taip, kaip reikia Kremliui. Jie sukurs įvaizdį, jog Kremliaus sprendimus palaiko absoliuti deputatų dauguma. Žodžiu, daug nesuvalgys, o nauda – milžiniška. Jie sukurs masiškumo įvaizdį. Parodys, kad liaudis remia žulikų bei vagių partiją. Kremliui to tik ir tereikia.

Olga Byčkova.

O ką daryti? Kaip vertinate pasiūlymą dalyvauti rinkimuose, bet balsuoti tik už partijas, kurios neturi nieko bendro su “Vieningąja Rusija”?

Valerija Novodvorskaja.

Taip, galima balsuoti už kokią nors dirbtinai sukurtą imperialistų partiją, kuri sulipdyta tam, kad sukurtų įvaizdį, jog nėra susijusi su “Vieningosios Rusijos” ideologais. Galima balsuoti ir už dinozaurų partiją, tiksliau tariant – už Rusijos komunistus. Tarsi po tokio balsavimo Rusijoje padaugėtų laimingų žmonių. Galima balsuoti ir už neprisirpusį “Jabloko”.

Bet juk “Jabloko” sugraužtas vidinio kirmino. Demokratinį “Jabloko” ištiko pati didžiausia bėda. Jiems leista dalyvauti Dūmos rinkimuose. “Parnaso” partijai, kaip jūs visi žinote, neleista dalyvauti rinkimuose. Jų prisibijo. Kokie jie ten bebūtų, bet tarp jų yra padorių ir labai padorių žmonių. Juos iš tikro galima pavadinti realia demokratine opozicija. Bet “Parnaso” partijos neužregistravo. O “Jabloko” – užregistravo.

Paaiškinsiu, kodėl užregistravo. Ponas Arbatovas, “Jabloko” atstovas, sako, jog Rusijos armijos reforma gera, bet klaidingi būdai, kuriais įgyvendinama reforma. Sakykit, kokia ten, po velnių, reforma, jei neatsisakoma šauktinių kariuomenės, jei alternatyvioji tarnyba trunka ketverius metus ir jos niekas nepasirenka? Todėl partijai “Jabloko” ir leista dalyvauti rinkimuose. Jie kovos tik su kai kuriomis negerovėmis, tik su tomis, kurias nurodys Kremlius. Nubrėžtų ribų “Jabloko” pažadėjo neperžengti.

Rusijos rinkėjams pravartu suvokti, jog rinkimų šalyje nėra. Jie kviečiami prie urnų tik tam, kad pritartų Kremliaus politikai, o ne tam, kad prieštarautų. Rusijos rinkėjams reikia pasielgti lygiai taip pat, kaip drąsūs ir principingi žmonės elgėsi iki Perestroikos. Sovietmečiu taip pat buvo siūloma balsuoti už kosmonautus ir balerinas. O tiems, kurie nedalyvaudavo rinkimuose, atimdavo teisę keletą sykių įsigyti deficitinių prekių.

Žodžiu, nereikia eiti į rinkimus. Patarčiau skaityti Marininą Cvetajevą: “Atsakymas į tavo beprotišką pasaulį vienas – ne”. Bet boikotuoti reikia viešai, demonstratyviai. O tai daroma tokiu būdu. Rinkėjas rašo oficialų pareiškimą, kad atsisako dalyvauti rinkimuose. Ir būtinai nurodo priežastis – nenorą dalyvauti falsifikuojamuose rinkimuose. Taip pat pabrėžia, kad pareiškimas yra oficialus pilietinis protestas. Vienas egzempliorius siunčiamas Centrinei rinkimų komisijai, antrasis publikuojamas internete, trečioji kopija siunčiama į Europos parlamentą, o ketvirtasis, jei esama drąsos, į Kremlių ar FSB.

Kaip vertinu žinią, jog kažkoks Ivanas Ohlobystinas ketina dalyvauti Rusijos Prezidento rinkimuose? Blogai vertinu. Tai – negražūs Kremliaus žaidimai. Kremlius nori pademonstruoti, esą Rusijoje tiek daug demokratijos, kad net paprastas rusas iš gatvės gali kelti savo kandidatūrą į Prezidento postą. Suprask, niekas jam netrukdys. Bet šis variantas suderintas su Kremliumi. Nuo pradžios iki pabaigos. Rusijoje tikrų Rosso Pero negali būti. Tačiau mūsų žmogelis šitaip užsidirbs gražaus pinigėlio. Jam už šį vaidmenį atseikės ne vieną milijoną rublių. Jis rinkimų, žinoma, nelaimės. Bet jo pergalės Kremliui ir nereikia. Kremliui reikia demokratinės Rusijos įvaizdžio.

Beje, grupė rusų intelektualų į laikraštį “Novaja gazeta” dabar rašo graudžius laiškus. Jie prašyte prašo, kad D.Medvedevas dalyvautų Rusijos prezidento rinkimuose. Ir Dmitrijus Medvedevas paklausys rašytojų, meno, kultūros veikėjų. Vėliau D.Medvedevo elgesys bus traktuojamas kaip dar vienas faktas, demonstruojantis, jog Rusija demokratiška valstybė. Tik pamanyk: Rusijos inteligentija paprašė dabartinio šalies vadovo, kad šis antrą sykį keltų savo kandidatūrą, ir prezidentas čia pat atsižvelgė į visuomenės poreikius.

D.Medvedevas žada dalyvauti rinkiminiame šou, viena ranka agituos už save, kita – už Putiną. Sukrapštys 20 ar 30 proc. rinkėjų balsų, išeis į antrąjį turą, antrąjame ture agituos labiau už Putiną nei už save ir tokiu būdu užsitikrins labai sotų gyvenimą iki mirties. O Vakarai net kūkčios iš laimės, kokia neva demokratiška Rusija. Nors iš tiesų Kremlius šiandien prezidento rinkimuose dalyvauti neleidžia nė vienam tikrai demokratiškam ir rimtam kandidatui.

Pirmaisiais sovietų valdžios metais bolševikai dalino leidimus laivininkystei, statyboms. Kai kurie kvaili, naivūs Vakarų kapitalistai pirkdavo tuos leidimus. Paskui statydavo Rusijoje. O kai pastatydavo, bolševikai staiga panaikindavo leidimus, ir visi užsieniečių sukurti daiktai likdavo bolševikams. Apkvailinti kapitalistai kompensacijų nesulaukdavo. Dabar Kremlius dalina labai panašius leidimus – leidimus rinkimams.

Pavyzdžiui, Prohorovo kandidatūra. Kodėl tiek pinigų turintis žmogus sutiko apsimesti, jog rimtai dalyvauja rinkimuose. Nesuprantu, kodėl jis nepabėgo į Didžiąją Britaniją, jei jau bijo pasilikti Rusijoje. Geriau jau paspruktų ką nors įsimetęs į sterblę.

Olga Byčkova.

Gal jis vis tik bijo gyventi Rusijoje?

Valerija Novodvorskaja.

Nebijo. Nes daro tik tai, ką jam liepia daryti. Rinkimuose jam gali būti suteiktas alternatyvaus kandidato vaidmuo: arba D.Medvedevas, arba jis, Prohorovas. Tarsi jis būtų tikroji demokratinė alternatyva. Tokios alternatyvos neatneša jokios naudos. Kaip ir toji: reformos teisingos, tiesiog neteisingi reformų įgyvendinimo būdai, bet, pašalinus neteisingus būdus, viskas atsistotų į reikiamas vietas. Nebūtų gerai. Reikia ne tik reformų, reikia ir palankių verslui sąlygų. Palankaus klimato. O šito Rusijoje kaip tik ir nėra. Rusijoje verslininkai į biudžetą privalo įnešti tiek pinigų, kiek jiems liepia. Net jei verslas šlubuoja, verslininkams vis tiek privalu vykdyti valdžios nurodytas direktyvas. Priešingu atveju ateis uniformuotas majoras ar papulkininkis ir parodys, kokių įstatymų verslininkas piktybiškai nesilaiko. Rusijoje per 100 tūkst. verslininkų jau atsidūrė už grotų.

Jokių sąlygų verslui Rusijoje nėra ir negali būti. Nes kapitalizmas – tai laisvė. Kaptalizmas ypatingas tuo, kad įmonės savininkas turi lėktuvą, įmonės inžinierius – automobilį “Volvo”, o įmonės darbininkas – bent jau motociklu važinėja.  Rusijoje viso šito nematyti. Nei motociklų, nei darbo vietų. Baisiausia, kad rinkimuose nebus naujų žaidėjų, naujų veidų. Prohorovas, atleiskite, pasenęs variantas.

Rusija neturi naujų koncepcijų. Rusija vis dar stovi ant senos sovietinės aištelės. Rusija netūpčioja vietoje. Ji šliaužia atgal, žemyn. Atgal į saldžius sovietinius laikus. Ir rusų nacijai šis variantas tinka. Rusams užtenka apgraužtų kaulų nuo ponų stalo. Rusijos inteligentija bėga į Vakarus. Tik Vakaruose jie regi savo ateitį. O kas gelbės Rusiją? Štai partija “Parnasas” ketina gelbėti. Bet kur tie žmonės, kurie privalėtų išeiti gatves ir pareikalauti, jog tikrai demokratinė partija “Parnasas” gautų teisę dalyvauti rinkimuose? O jei neleidžiama  – štai tau streikai, protesto mitingai, kurių metu stabdomas naftos ir dujų siurbimas bei Metropoliteno veikla. Deja, tokių rusų Rusijoje dar nėra. Tokie rusai – dar tik mūsų svajonėse. Tokius principingus rusus būtina išauklėti. O tai užims laiko ir jėgų.

Olga Byčkova.

O kaip vertinate istoriją dėl krematoriumo?

Valerija Novodvorskaja.

Geriau jau rinkimus organizuokime krematoriume.

Olga Byčkova.

Kodėl krematoriume? Juk rinkimus tada galima organizuoti ir zoologijos sode.

Valerija Novodvorskaja.

Zoologijos sode – daug laisvų žvėrių, iš kurių atimta teisė laisvai gyventi. Galbūt jie nenorėtų gyventi tuose narvuose. Bet neturi pasirinkimo. Krematoriumas – kur kas geresnė vieta. Vaizdžiai tariant, krematoriumuose galima sudeginti balsavimo biuletenius, surinktus vadinamųjų rinkimų metu. Krematoriumas – tarsi demokratinių rinkimų laidotuvės. Toks tai būtų simbolis, kurį įsivaizduoju.

Nemanau, kad šiuose rinkimuose dalyvautų ypatingai daug rinkėjų. Į rinkimų apygardas nebus veržiamasi miniomis. Valdžia ne veltui sumažino kartelę, kiek būtinai privalo ateiti rinkėjų, kad rinkimai būtų traktuojami kaip įvykę. Taigi Kremliui bet kokiu atveju užteks tiek, kiek ateis.

Olga Byčkova.

Pratęskime vadinamąją dujų temą. Ukraina ir Rusija vėl ginčijasi dėl dujų kainų. Ir šį kartą susikibo labai rimtai. Ir kuo toliau – tuo blogiau. Čia jau į dvikovą įsitraukė net Europos Sąjunga. Koks variantas, Jūsų nuomone, būtų teisingiausias Rusijai? Gal vertėtų nusileisti Ukrainos reikalavimams?

Valerija Novodvorskaja.

Pats geriausias variantas Rusijai – nustot manipuliuoti dujomis kaip politinio spaudimo instrumentu. Manęs nejaudina dilema, už kiek mes pardavinėsime dujas. Mane neramina kiti dalykai: oranžiniai protestai Ukrainoje visiškai išsikvėpė. Oranžinėje revoliucijoje dalyvauja tik vienas žmogus. Tai – Julija Timošenko. Kodėl perskaičiuojamos dujų kainos? Tai tik pretekstas. Bet iš kitos pusės tai – testas, kiek gi Ukrainoje liko Oranžinės revoliucijos. Dabartinis Ukrainos prezidentas pasodino J.Timošenko į kalėjimą ir stebi, ar šalyje kils naujasis Maidanas. Paaiškėjo, jog tų, kurie J.Timošenko norėtų matyti Ukrainos prezidente, ir tų, kuriems nusispjauti, kad ji pasodinta į kalėjimą, – maždaug po lygiai. O buvusio prezidento Juščenkos parodymai J.Timošenkos teisme rodo, kad Oranžinė revoliucija ne tik išsikvėpė, bet ir išsigimė. Vienas Oranžinės revoliucijos lyderis teisme liudija prieš kitą Oranžinės revoliucijos lyderį. Duoda nepalankius parodymus teisme. Skandina savo buvusį partnerį.

Оlga Byčkova.

Bet Juščenko neliudijo prieš Timošenko.

Valerija Novodvorskaja.

Bet tai nebuvo parodymai už J.Timošenko. Juščenką kaip liudininką pasikvietė kaltintojai. Juščenka turėjo ateiti į teismą su puokšte gėlių, ją įteikti Julijai Timošenko, prisiimti ant savo pečių bent jau dalį atsakomybės ir pareikalauti buvusios partnerės išlaisvinimo. Bet jis taip nepasielgė. Jis pasielgė nepadoriai. Ne veltui į jį sviedė pomidorą.

Kas ieško sąjungininkų už krepšį naftos, visuomet paklius į nepavydėtiną situaciją. Rusija maitino Lukašenką, sulaukė iš jo tiek, kiek norėjo. Lukašenka neatsakė tuo pačiu. Lukašenka paramos neįvertino. Kadaise Maskva maitino Ševardnadzę, manė, kad bus puikus disidento Zviado Gamsachurdijos priešininkas, antipodas. O paskui turėjo problemų ir dėl Ševardnadzės elgesio. Štai Kremlius manė, kad Janukovičius – jų žmogus Havanoje. Tiksliau tariant, jų žmogus Kijeve. Bet paaiškėjo, jog ir Janukovičius nieko veltui nesiruošia atseikėti Kremliui už paramą ukrainietiškuose rinkimuose. Taigi Janukovičiaus palaikymui tiesiog be reikalo sukišta daug pinigų.

Ukrainos dabartis – niūri. Bet ir mes, rusai, nepuolame atakuoti zonų, kur sėdi Lebedevas su Chodorkovskiu. O juk rusai turėtų suvokti: ten, kur sprendžiamas Michailo Chodorkovskio likimas, ten sprendžiamas ir jų likimas.

Olga Byčkova.

O kodėl eiliniai rusai turėtų ginti Michailo Chodorkovskio interesus?

Valerija Novodvorskaja.

O todėl, kad tai – ir jų likimas. Tai – laisvasis verslas, normalus, liberalus kapitalizmas, tai žmonės, savarankiškai stovintys ant savo kojų, patys save išmaitinantys, nieko neprašantys iš valstybės. M.Chodorkovskis buvo Rusijos viltis. Visa esmė – ne dėl M.Chodorkovskio. Didžiausia bėda, kad Rusijoje pradėta iš verslo atiminėti uždirbtus pinigus. Grįžome į NEPO laikus. Bet ten, kur nėra laisvos ekonomikos, kur verslą kontroliuoja valdžia, ten nėra ir valdžios keitimo mechanizmų. Šie dalykai tarpusavyje susiję. O kai valdžia – nekeičiama, vadinasi, atsiranda Kadafis arba į jį labai panašus.

Olga Byčkova.

Atrodo, kad Muamaras Kadafis pabėgs į Nigeriją.

Valerija Novodvorskaja.

Tai mums ir pamoka, ir priekaištas. Laukiniai beduinai galų gale neiškentė ir nuvertė diktatorių pulkininką, rengusį teroro aktus prieš užsienio lėktuvus ar savo reikmėms pardavinėjusį libietišką naftą.

Olga Byčkova.

Sako, kad Kadafį nuvertė ne laisvę mylinčios beduinų gentys, o naftą mylintys amerikiečiai ir NATO vadovybė.

Valerija Novodvorskaja.

Bet juk ne amerikiečiai mojavo automatais ir granatsvaidžiais Libijos miestuose. Ne jie atakavo tai Sirtą, tai Bengazi. Amerikiečiai tuo metu skraidžiojo kažkur aukštai, kažką bombardavo, kažko nebombardavo, diskutavo konferencijose, forumuose. Vis tik laukiniai Libijos beduinai aktyviai dalyvavo savo šalies gyvenimo reikaluose. Jie buvo itin aktyvūs.

O kaip amerikiečiai ir NATO galėtų padėti mums, rusams? Niekaip. Mes nenorime laisvės. Mes nerodome aktyvumo. Libijos gyventojai pasirodė žymiai sąmoningesni už Rusijos gyventojus.

Amerikiečiai ir NATO ateina padėti tiems, kurie šito nori. Ateina padėti tiems, kurie patys sau padeda. Štai Kuba pati sau nepadėjo, nenorėjo laisvės, ir Amerika buvo bejėgė padėti. Nes jeigu žmogus nenori laisvės, jam laisvės įpiršti per prievartą neįmanoma. Puikus pavyzdys – Vietnamas. Amerikiečiai bandė padėti. Bet vietnamiečiai nenorėjo, ir dabar negyvena taip sočiai, kaip galėtų. Negyvena taip, kaip gyvena Pietų Korėja, norėjusi laisvės ir gynusi laisvę, prašiusi Amerikos pagalbos. Taivanis irgi norėjo laisvės, ir Amerika jam padėjo. Taigi nėra ko kaltinti Vakarų, jei mūsų pačių “snukis kreivas”. Politika Sirijos atžvilgiu tai tik patvirtina.

Olga Byčkova.

Beje, o kokia Rusijos pozicija Sirijos atžvilgiu? Niekas nepajėgia jos aiškiai suformuluoti?

Valerija Novodvorskaja.

Su Vakarais tiesiogiai pyktis nenorime. Bet Sirijoje Maskva pastatė savų karinių bazių, tos bazės tapo ginklų tiekėjomis palestiniečių teroristams, atakuojantiems vargšą demokratinį Izraelį. Toki karinė bazė mums vis dar reikalinga. Be kita ko, šiandieninė Rusijos valdžia prieš bet kokios spalvos revoliucijas – oranžinės, rožines, tulpių. Rusijos valdžiai terūpi, kaip neprarasti turimų pozicijų. Rusijos valdžia nenori pensijon. Ir kol mūsiškė valdžia nenori trauktis, neužleidžia savo krėslų, oficialusis Kremlius ir toliau kaišios pagalius į ratus visoms demokratijos trokštančioms tautoms. Ir kalbame, esą negražu šaudyti į savo tautą, tačiau iš tikrųjų norime, kad Sirijos prezidentas Asadas neprarastų savo galių. Kremlius teisinasi, esą nuvertus Asadą neaišku, kad jį pakeis. Neaišku. Neaiški padėtis ir Libijoje. Gal po Kadafio pasitraukimo ateis dar baisesnis. Bet Libija turi realų šansą žingsniuoti tikrai demokratiniu keliu.

XXX

Valerija Novodvorskaja: “Negalima alternatyvų ieškoti Kremliaus šiukšlynuose”

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia žymios Rusijos disidentės, publicistės Valerijos Novodvorskajos interviu. Interviu duotas RTVi televizijos laidai “Osoboje mnenije”. Žodžio kišenėje niekuomet neieškančią Valeriją Novodvorskąją kalbina žurnalistė Olga Žuravliova.

Laidos viešnia dėsto savo požiūrį į “Kvadrigo” premijos negavusį Vladimirą Putiną, kritikuoja Rusijos inteligentus, manančius, jog Dmitrijus Medvedevas gali tapti rimta politine alternatyva, giria nužudytąjį Čečėnijos prezidentą Džocharą Dudajevą, užtaria dabartinį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį. Ir negaili karčios kritikos tinginiams graikams. V.Novodvorskaja įsitikinusi: jei graikai nenori intensyviai darbuotis ir taupyti kaip vokiečiai, tegul bankrutuoja.

Olga Žuravliova.

Kaip Jūs vertinate inteligentų laišką, paskelbtą leidinyje “Novaja gazeta”? Rusijos inteligentija sako, kad alternatyva visuomet egzistuoja, ir jei nėra jokių kitų alternatyvų, būtina imtis tegul ir ne pačios geriausios. 

Valerija Novodvorskaja.

Valdžia mums jau įteikė užtektinai daug netikrų dovanų. Turime netikrą parlamentą, netikrus rinkimus, netikrą partiją “Pravoje delo”. Viskas pas mus – arba melas, arba dezinformacija. O dabar dar, atrodo, turėsime ir netikrą alternatyvą. Naujoji alternatyva, kuri skelbia savąją programą ir nuostatas leidinyje “Novaja gazeta”, remiasi tuo pačiu, kuo ir visos kitos Rusijoje žlugusios alternatyvos – Kremliumi ir Lubianka.

Tame intelektualų parengtame laiške viskas surašyta aiškiai ir suprantamai: gyvename blogai, Vladimiras Putinas – ne tas vadovas, kurio mums reikia. Visa tai akivaizdu. Akivaizdu ne mums vieniems. Beje, akivaizdu ir pačiam V.Putinui. Suprantama ir tiems, kurie nusprendė būtent V.Putinui skirti prestižinę “Kvadrigo” premiją. Suprantama ir tam, kuris pagrasino atsisakysiąs premijos, jei ji bus skirta V.Putinui. Tiesa, nenorėčiau būti tuo, iš kurio viešai atima žadėtą premiją. Tikrai turėtų būti bloga savijauta.. Bet tai tik rodo, kad viskas – mūsų rankose, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių.

Štai Vaclavas Havelas išdrįso pagrasino grąžinsiąs premiją, ir pataikavimo V.Putinui mašina sugriuvo kaip kortų namelis. Žlugo ir autoritetinga komisija, sprendžianti, kam duoti, o kam neduoti “Kvadrigo” premiją. Padorūs žmonės bėga iš tos komisijos, nes nenori galutinai susikompromituoti, nenori negrįžtamai pakenkti savo reputacijai. Žodžiu, atrodo, jog V.Putinas – visagalis, nenugalimas, amžinas, galįs bet ką nupirkti ir papirkti. Bet užteko vieno principingo V.Havelo žodžio, ir “Kvadrigo” premiją V.Putinas matys kaip savo ausis.

Rusija gyventų žymiai geriau, jei pataikūnų ir bailių nebūtų tiek daug bent jau mūsų inteligentijos sluoksniuose, jei nebūtų talentingojo Nikitos Michalkovo filmo “55”, jei nebūtų pataikūniškų liaupsių nei putinams, nei medvedevams… 

Olga Žuravliova.

Ir tada viskas klostysis kitaip? Bet, sakykite, kaip gi galima išsiversti be alternatyvos? Laiško autoriai labai konkrečiai sako: jei alternatyva egzistuoja tik tarp Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo, tai jau geriau rinktis D.Medvedevą. Lyginant D.Medvedevą su V.Putinu – pastarasis patrauklesnis. 

Valerija Novodvorskaja.

Tokių “alternatyvų” Rusijos istorijoje jau būta. Kadaise daug kas manė, jog Ježovas daug kartų geresnis už Jagodą. Paskui manė, kad Berija bus geresnis už Ježovą. Kai kurios anų niūrių laikų politinės kalinės net žavėjosi Berija; esą jis toks inteligentiškas, protingas, net akinukus nešioja. Mano pozicija labai griežta: nereikia alternatyvos ieškoti Kremliaus ir Lubiankos šiukšlynuose. Tai jų, o ne mūsų alternatyva.

Man nuoširdžiai gaila vargšo D.Medvedevo. Jį tiesiog pakvietė padirbėti prezidentu. Ir jis privalo šį vaidmenį atlikti. Jo įdarbinimo sąlygos – nemalonios. Jis – V.Putino balsas. Jis negali nevykdyti šios užduoties. Jis puikiai žinojo, kaip privalės veidmainiauti, kai ėmėsi šios užduoties. Jis puikiai suvokė, kad jo laukia maivimąsis, melas, netiesos sakymas. Jis negalėjo nenumatyti, jog teks raudonuoti ir dėl atimtų iš V.Putino premijų.

Kremlius pradėjo purviną karą prieš Gruziją. Kaip tokiu atveju privalo elgtis padorus, sąžiningas žmogus? Pasitraukti. Atsistatydinti. Parašęs atsistatydinimo pareiškimą sąžiningas vadovas dar turi paaiškinti, kodėl pasitraukia. O pasitraukia todėl, kad šalį valdo karinė chunta, ji verčia atlikti blogus darbus, išduoti bendražmogiškas vertybes… D.Medvedevas nepasielgė kaip padorus.

Štai Štirlicas buvo taip puikiai užsikonspiravęs vokiečių vadovybėje, kad jo nepažino net radistė Ket. Panašioje situacijoje atsidūręs ir D.Medvedevas. Jis – V.Putino lūpos. D.Medvedevas sako tik tai, ką nori pasakyti V.Putinas. Prisiminkite garsiąją frazę: “aš niekada nesikalbėsiu su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu”. Beje, teisėtai, demokratiškai išrinktu ir nieko blogo Rusijai nepadariusiu Gruzijos prezidentu. Ar tai – padoraus žmogaus žodžiai?

D.Medvedevas pareiškė, jog tie, kurie nusprendė V.Putiną apdovanoti “Kvadrigo” premija, o paskui pakeitė savo ketinimus, elgėsi negarbingai, nes, matot, pabūgo spaudimo, pakeitė savo nuostatas. Šiuose priekaištuose esama tiesos. Bet D.Medvedevas nedrįso pasakyti visos tiesos: tos premijos iš viso nebuvo galima skirti V.Putinui. Net svarstyti nederėjo V.Putino kandidatūros.

Bet toks jau tas D.Medvedevo vaidmuo. Vakarams jis privalo suokti apie Rusijos demokratiją, korupciją, inovacijas. Jis turi atsargiai, sumaniai vaidinti alternatyvą V.Putinui. Ir tuo pačiu išlikti V.Putino draugu, pagalbininku, rėmėjumi. Sunkus, keblus uždavinys. Ir priešui nelinkėčiau tokių pareigų. Kartais D.Medvedevas pamiršta, ką konkrečiu momentu privalo pasakyti, ir susipainioja. Iš šalies tai atrodo apgailėtinai. 

Olga Žuravliova.

Kodėl D.Medvedevas sutiko atlikti tokį vaidmenį? Jam grasino, jį privertė tapti prezidentu? 

Valerija Novodvorskaja.

Matyt, tiesiog kito užsiėmimo nerado. Žmonės turi tokią ydą – parsiduoda. Jie linkę parsiduoti. D.Medvedevas – tuščia vieta. Jo niekas nežinojo, kol V.Putinas neatsitempė į Kremlių. Todėl ir sutiko padirbėti prezidentu. Gal ir galima suprasti, kodėl D.Medvedevas ėmėsi šio vaidmens. Tik niekaip nesuprantu, kam Nikitai Michalkovui reikėjo kurti filmą “55”? 

Olga Žuravliova.

Gal N.Michalkovas nuoširdžiai tiki tuo, ką sako savo filme? 

Valerija Novodvorskaja.

Vargšė Rusija. Jos inteligentai seniai ir visuomet pataikaudavo, parsiduodavo. Šlykštu, bjauru. Argi – ne šlykštu? Aš netikiu, kad laišką apie alternatyvą pasirašiusieji inteligentai nesuvoktų, kokią “alternatyvą” jie iš tikrųjų mums perša.

Olga Žuravliova.

Taigi Jūs netikite jų nuoširdumu?

Valerija Novodvorskaja.

Aš tikiu debilų nuoširdumu. Tikiu vergų nuoširdumu. Nes tokie be ramentų tiesiog negali išsilaikyti. Bet save gerbiantys asmenys turėtų elgtis kitaip. Sukėlėme liberaliąją revoliuciją. Pradėjome kurti normalų kapitalizmą. Tai ir reikėjo jį kurti, tai ir reikėjo užbaigti pradėtus darbus. Bet pasičiupome Borisą Jelciną kaip ramentą. O pasičiupę jau nebedrįso be jo žengti nė vieno rimto žingsnio. Tai sugadino ir mus, ir B.Jelciną. 

Olga Žuravliova.

Žodžiu, lyg ir geri, protingi žmonės, bet vis tiek neaišku, kokią idėją perša? 

Valerija Novodvorskaja.

Tegul Michailas Kasjanovas su Borisu Nemcovu susėda ir aiškiai, suprantamai paaiškina, kam mums kapitalizmas, kodėl visi kiti, vadovaudamiesi kapitalizmo dėsniais, gyvena puikiai, o mes – skurstame. Bet tegul parašo taip, kad būtų aišku bei suprantama ir aukštojo mokslo neragavusiems Rusijos piliečiams. 

Olga Žuravliova

Jūs tikite, kad įmanoma parašyti aiškią, suprantamą, įtikinamą programą? 

Valerija Novodvorskaja.

Aišku, kad galima parašyti. Tik reikia norėt parašyti. O jei nesugeba, padėsime mes, žurnalistai. Nejaugi vis dar nesuvokiama, jog negalima balsuoti už tuos, kurie neatrodo tinkami vadovai. Negalima balsuoti nei už ziuganovus, nei už komunistus. Vienintelė Rusijos išeitis – į Vakarus. Kapitalistas Silvijo Berluskonis kadaise nesigėdijo Kalabrijoje vaikščioti po butus ir asmeniškai agituoti potencialius rinkėjus. Asmeniškai belsdamasis į rinkėjų duris S.Berluskonis ir atėjo į valdžią. Panaši situacija turėtų susiklostyti ir Rusijoje. Svarbu, kad kiekviename miestelyje būtų įsteigtas liberalių pažiūrų štabas, kur galėtum pasižiūrėti reikiamų filmų, susipažinti su Gaidaro reformomis ar komunizmo nusikaltimais. 

Olga Žuravliova.

Na, ateisime provincijoje pas žmogų į namus, padovanosime jam liberalizmą ar kapitalizmą propaguojančių knygų, o jis mūsų literatūrą, vos tik išeisime, sumes į krosnį. Net nebandys skaityti. 

Valerija Novodvorskaja.

Kai kas sudegins, o atsiras tokių, kurie perskaitys, susidomės, ims žavėtis. 

Olga Žuravliova.

Penzoje neseniai pastatytas paminklas Stalinui. Kaip vertinate šį reiškinį? 

Valerija Novodvorskaja.

Vietinė Penzos administracija pataikauja tiems, kuriuos vadinu blogąja Rusijos puse. Užuot auklėjusi blogiukus vietinė administracija pataikauja. Pataikauja idiotams ir menkystoms. Penzos vadovai prisidengia lozungu, esą taip nori liaudis. Bet ir Vokietijoje esama tokių, kurie norėtų pastatyti paminklą Hitleriui. Ir – ne vieną. Bet paminklas Hitleriui Vokietijoje neįmanomas. Net jei ir itin daug vokiečių šito norėtų. Hitlerio paminklą pastatyti ketinančiųjų Vokietijoje laukia laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų.

Gaila Rusijos, kurios biudžetas švaistomas tokiems darbams, kaip Stalino paminklų kūrimas. Gaila šalies, kuri net 55 milijardus JAV dolerių atiduoda Kremliaus okupuotai Pietų Osetijai. O iš tikrųjų tie pinigai keliauja ne P.Osetijos mokykloms ir ligoninėms. Jų nemato ir P.Osetijos pensininkai. Pinigai atsiduria P.Osetijos banditų kišenėse. Gaila Rusijos ir tuomet, kai ji savo lėšas, užuot skyrusi modernizacijai, kiša Baltarusijos režimui palaikyti.

Olga Žuravliova.

Kodėl Graikijoje – milžiniškos ekonominės problemos, kodėl ten nepatenkinti graikai protestuoja, degindami automobilius ir daužydami parduotuvių vitrinas, o vokiečiai tuo tarpu tyliai, ramiai, kantriai dirba. Dirba ir taupo.

Valerija Novodvorskaja.

Graikijos bėda ta, kad jos piliečiai nenori dirbti. Tingi dirbti. Atprato dirbti. Bet dirbti vis tiek teks. Tiesa, Rusijoje – kiek kitokia situacija. Dabar dirbti Rusijoje neapsimoka, nes dirbame ne sau, ne Rusijai, o rusų banditams, Abchazijai, Baltarusijai ar Padniestrei. Man nesuprantama, kam mes užkariavome Kaukazą su generolu Jermolavu priešakyje. Dabar ir srebiame šią prisvilusią košę. Vaikai už tėvų klaidas neatsako. Juridiškai – neatsako. Bet morališkai yra atsakingi. Juk be juridinės egzistuoja dar ir istorinė atsakomybė. Mes, kaip ir Europos Sąjunga – Graikijai, be perstojo kišame pinigus Kaukazui. Ir Kaukazas išsigimė. Nenori dirbti. O reikia, kad dirbtų ir pats save išlaikytų. Panašiai kaip ir JAV valstijos. Vašingtonas jų nemaitina. Valstijos pačios privalo užsidirbti.

Rusijoje privalo įsigalioti tokia pat tvarka: kiekvienas regionas pats save išmaitina. Čečėnija jau norėjo vadovautis tokia tvarka. Jos lyderis Džocharas Dudajevas buvo vakarietiškų, liberalių pažiūrų. Dž.Dudajevas galėjo būti Rusijos draugas. Jis būtų vadovavęs taip, kad Čečėnija pati būtų save išlaikiusi ir išmaitinusi. Bet Dž.Dudajevo vizijas ir planus mes paskandinome kraujuje.

Galėjome turėti padorų draugą, kuris nebūtų prašęs paramos, bet Kremlius pasirinko atvirkščią variantą. Ir dabar Čečėniją valdo banditas Ramzanas Kadyrovas, nuolat reikalaujantis pinigų iš Rusijos biudžeto. Ir mes jam dosniai atseikėjame. Vien už tai, kad viena iš pagrindinių Grozno gatvių būtų pavadinta Vladimiro Putino vardu. O jei Kaukazas kada nors nuspręs atsiskirti, privalome gerbti tokį norą ir leist atsiskirti. Nieko nepadarysi.

Mano supratimu, graikų nederėjo priimti į Europos Sąjungą. Bet Briuselis priėmė. Ir tai tik rodo, kaip stipriai pašlijusi ne tik Rusijos, bet ir Vakarų moralė. Tai byloja, kad ir Vakarai gyvena pagal dvigubus standartus. Štai iš kur šiandieninės bėdos. Graikams aš neduočiau nė vieno euro. Tegul mokosi dirbti. Nenorite dirbti taip, kaip pluša vokiečiai, – bankrutuokite.

Olga Žuravliova.

Vakaruose irgi nėra teisybės. Tie, kurie rimtai pluša, privalo išmaitinti ir armiją tinginių bei veltėdžių?

Valerija Novodvorskaja.

Vakarai turi išeitį. Kadaise Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer neleido britams stoti į kolchozą, pavadintą ES vardu. Britai eina teisingu keliu – ne išlaikytinių keliu. Jie siekia patys save išmaitinti. Rusija kol kas savęs nemaitina ir neišmaitina. Mes neturime jokios ekonomikos. Tik dujas ir naftą pardavinėjame. Bet tai – ne ekonomika. Mes patys nieko negaminame. Jau ir nebemokame gaminti. Mūsų laukia blogi laikai.

XXX

Prieš Rusiją nukreiptas terorizmas ne toks pat, kaip – antiamerikietiškas terorizmas

RTVi laidoje “Osoboje mnenije” vėl kalbėjo žymi Rusijos politikė, žurnalistė Valerija Novodvorskaja.

Pagrindinė tema – teroro aktas, surengtas Maskvos tarptautiniame Domodedovo oro uoste.

Politikę, žurnalistę V.Novodvorskają kamantinėjusi laidos vedėja teiravosi, kas gi kaltas, kad Rusijoje įsigali pavojinga tendencija – teroro aktų kas kart daugėja. V.Novodvorskajos mintys apie šiandieninį terorizmą, nuo kurio kenčia ir Amerika, ir Europa, ir Rusija, – pasirodė esančios originalios.

Mano manymu, V.Novodvorskajos pastebėjimai apie priežastis, skatinančias terorizmą, – vertos rimtesnės analizės. Į jos pastabas derėtų įsiklausyti net ir Lietuvos slaptųjų tarnybų vadovams.

Visiems nūnai Lietuvoje žinoma, kaip Lietuvos VSD vadovybė pareiškė, esą čečėnams simpatijų jaučianti lietuvaitė Eglė Kusaitė sumanė susisprogdinti Rusijos sostinėje, keršydama Rusijai neva už pažįstamų čečėnų žūtis. Be abejo, bet koks teroristinis aktas yra neabejotinas blogis, kurio negalima toleruoti ir pateisinti. Nes teroristai žudo ir niekuo dėtus, absoliučiai su karais Šiaurės Kaukaze nesusijusius žmones.

Tačiau, pasak V.Novodvorskajos, nebūtina visų kalčių versti tiems, kurie susiprogdina. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia analizuoti priežastis, kodėl buvo surengtas teroro aktas. Tai – V.Novodvorskajos įžvalga. Aš tik pakartoju, ką kalbėdama akcentavo ši moteris. Buvusi disidentė, žymi žurnalistė pabrėžė, jog pasaulyje egzistuoja dviejų rūšių terorizmas. Omenyje ji turinti sąvokas “vidinis terorizmas” ir “išorinis terorizmas”. Jos įsitikinimu, Rusijos Federacijos teritorijoje musulmonų rengiami teroro aktai kardinaliai skiriasi nuo tų, kuriuos musulmonai rengia prieš Ameriką. V.Novodvorskajos įsitikinimu, Amerikos nekenčiančių teroristų bus visuomet, nes visuomet bus tokių, kurie pavydi Vašingtonui jo gerbūvio, galybės bei demokratijos teikiamų patogumų.

Daug kas nekenčia Amerikos, nes Jungtinės Valstijos bent kol kas yra viena iš sėkmingiausiai pasaulyje besivystančių ir itin galingų, įtakingų valstybių. Būtent JAV drausmina chuliganiškai, diktatoriškai, plėšikiškai besielgiančias kitas pasaulio šalis. Taigi prieš Ameriką rengiami teroro aktai yra neišvengiami. Nes ką Amerika bedarytų, ji niekaip neįtiks tiems pasaulio plėšikams, kuriuos ji tramdo, drausmina, baudžia. Išpuoliai prieš Vašingtoną liautųsi nebent tuomet, jei Amerika susinaikintų, išnyktų, ištirptų. Žodžiu, nustotų egzistavusi. Taigi priežasčių, kodėl prieš Ameriką rengiami teroro aktai, Vašingtonas pašalinti negali. Vašingtonas gali nebent deramai saugotis.

O štai prieš Rusiją nukreipti teroro aktai turi konkrečias vidines priežastis. V.Novodvorskajos nuomonė čia buvo kategoriška. Kremlius sukėlė du kruvinus karus Čečėnijoje. Šiaurės Kaukaze išaugo ištisa čečėnų karta, kuri nėra mačiusi taikos. Toji karta nėra nieko regėjusi išskyrus žiaurumus, kraują, bombas ir artimųjų mirtis. Bet kad tie du karai buvo pradėti, kalti visai ne čečėnai – kalta būtent Rusija. Nes Rusija sukėlė tuos karus. Todėl rusams nederėtų stebėtis, kodėl išeiviai iš Šiaurės Kaukazo rengia teroro aktus Maskvoje ar kituose Rusijos miestuose. Pasak V.Novodvorskajos, Kremlius nebūtų užpuolęs Čečėnijos, nebūtų ir teroro aktų, kuriuos nūnai organizuoja Kaukazo musulmonai.

Tada laidos vedančioji pasitikslino, ar tikrai Džocharo Dudajevo, Aslano Maschadovo vadovaujama Čečėnija buvo linkusi taikiai derėtis su Rusija? Ir vėl išgirdo kategorišką disidentės V.Novodvorskajos patikinimą. Ir Dž.Dudajevas, ir A.Maschadovas siekė draugiškų santykių su Rusija, bet būtent tuometinis Kremlius atstūmė taikius Grozno pasiūlymus. Tuometinius Čečėnijos prezidentus ir viceprezidentus Kremlius pakrikštijo teroristais bei terorizmo globėjais. O juk Dž.Dudajevas ir A.Maschadovas Šiaurės Kaukaze siekė įkurti būtent pasaulietinę, su islamiškuoju fundamentalizmu, vahabizmu ar religiniu fanatizmu nieko bendro neturinčią valstybę. Būtent Dž.Dudajevas ir A.Maschadovas visomis išgalėmis stengėsi pažaboti musulmoniškąjį fanatizmą. Ir jiems puikiai sekėsi. Jie Šiaurės Kaukaze kūrė mažytį Vakarų vertybių gabalėlį, paremtą demokratinėmis taisyklėmis.

Dialogą su Maskva čečėnai pradėjo nuo draugystės. Čečėnai pasmerkė GKČP, čečėnai nenuėjo pas reakcionierių Ruslaną Chasbulatovą, čečėnai parėmė Borisą Jelciną… O kuo mes jiems atsidėkojome? Pasiuntėme prieš juos tankus. Rusijos prezidentai šiuos čečėnus nužudė. Šiaurės Kaukaze rusų kariuomenė žudė būtent tuos čečėnus, kurie norėjo gyventi pasaulietinėje valstybėje, nesipykstančioje nei su Rusija, nei su kitomis kaimyninėmis respublikomis. “Todėl šiame regione mes ir turime netvarką, kuri geometrine progresija daugina teroristus”, – įrodinėjo V.Novodvorskaja.

Disidentės įsitikinimu, ciniška dėl teroro akto Domodedove kaltinti šio oro uosto vadovybę ar apsaugininkus. Tikrasis to nutikimo kaltininkas – Rusijos prezidentas ir Rusijos premjeras. Būtent jie savo grobuoniška politika kuria terpę, kurioje teroristiniai išpuoliai – neišvengiami. Pasodinkime ant kaltinamųjų suolo tuos, kurie sukėlė pirmąjį ir antrąjį Čečėnijos karą, pripažinkime, jog Šiaurės Kaukaze esame agresoriai, atsiklaupkime ant kelių ir atsiprašykime čečėnų, ingušų, dagestaniečių, ir nebereikės saugoti nei Domodedovo, nei Maskvos metro, nei teatro “Nord Ost”.

Nes niekas nieko nesprogdins. Nebus reikalo keršyti. Tokia buvo laidoje dalyvaujančios viešnios pozicija. Į laidos vedėjos klausimą, ar Kaukazas Rusijos atsiprašymo nepriims kaip silpnumo, V.Novodvorskaja atsakė: “Bent kartą kieno nors atsiprašykime, ir tada pamatysime, kaip viskas susiklostys. Kada mes ko nors atsiprašėme? Kada mes ko nors pasigailėjome? Kada mes pasielgėme tauriai, humaniškai? Aš tokio atvejo neprisimenu. Tad pabandykime. Bent kartą”.

Gilindamasi į terorizmo temą V.Novodvorskaja taip pat pastebėjo, jog “visa laimė, kad dar gruzinai nėra musulmonai”. Rusija privalo džiaugtis, jog gruzinai yra krikščionys. Jei gruzinai būtų buvę musulmonai, tai teroro aktų Rusijos teritorijoje tik daugėtų. Nes gruzinai taip pat, kaip ir čečėnai ar ingušai, turi už ką nekęsti Kremliaus. Rusija labai nusikaltusi Gruzijai. Todėl Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui tiesiog pasisekė, jog bombų ir minų Maskvos metro ar Maskvos oro uostuose nesprogdina išeiviai iš Gruzijos. Kad Maskvos centre keršydami už nužudytus artimuosius gruzinai nesprogdina jokių sprogstamųjų užtaisų, – ne Rusijos FSB nuopelnas. Čia derėtų sakyti ačiū gruziniškam charakteriui.

V.Novodvorskaja neabejoja, jog Rusijai kada nors vis tiek bus priversta atsiklaupti ant kelių bei atsiprašyti nuskriaustų tautų. Klūpėjimas ant kelių – neišvengiamas. Vokietijos kancleris klūpojo prie Raudų sienos Izraelyje, atsiprašydamas už žydams padarytas skriaudas. Nors dar prieš 50-imt metų toks žingsnis atrodė neįsivaizduojamas. Todėl Rusijos vadovai irgi neišvengs klūpojimo ant kelių.

“Dėl teroristinių išpuolių, kuriuos Rusijoje šiandien rengia musulmonai teroristai, kalta tik ciniška, grobuoniška Kremliaus politika ir mes, eiliniai rusai, nesugebantys priverst Kremliaus elgtis padoriai. Dėl mūsų šalyje sproginėjančių bombų kalti ne musulmonai, ne čečėnai, o mes, rusai, nes mes elgiamės kaip plėšikai ir banditai. Ir čečėnai būtų kvaili, jei nesipriešintų juos teriojantiems plėšikams bei banditams”, – dėstė savo poziciją RTVi laidos “Osoboje mnenije” viešnia V.Novodvorskaja.

Laidos pabaigoje V.Novodvorskaja pastebėjo dar vieną svarbų aspektą. Jos manymu, Rusija negali neleist čečėnams ar ingušams laisvai atvažiuoti į Maskvą ir čia gyventi, kurti verslą, melstis mečetėse. Nes pagal dabartinę Kremliaus logiką Čečėnija yra sudėtinė Rusijos Federacijos dalis. O jei Čečėnija yra Rusijos Federacijos subjektas, vadinasi, čečėnai tokie pat piliečiai kaip ir rusai, gyvenantys Maskvoje, Sankt Peterburege ar Samaroje. Taigi Kremlius neabejotinai grubiai pažeidžia čečėnų tautybės žmonių teises, trukdydamas jiems įsikurti Rusijos didžiuosiuose miestuose. Šiandien Kremlius su čečėnais Maskvoje elgiasi kaip su užsieniečiais.

Tokia laikysena taip pat galima. Tačiau tada reikia pripažinti, jog Čečėnija nėra Rusijos Federacijos teritorija. Ir tada neišvengiamai tektų pripažinti, jog Kremlius, du kartus užpuldamas Čečėniją, okupavo svetimą teritoriją. Žodžiu, abiem atvejais Kremlius elgiasi kaip barbaras.

Rusijai reikia savojo Niurnbergo, kur būtų teisiami savi niekadėjai ir savi nusikaltėliai. Rusijoje jau seniai nėra jokių reformų. Mes apkiautėjome, susitaikėme su tuo, kad toleruojame korupciją, kvailumą, neefektyvią ekonomiką. Mes nebemokame pasinaudoti savo politinėmis teisėmis. Į Maniežnaja aikštę protestuoti susirenka vos keli tūkstančiai, kai turėtų susirinkti mažiausiai trys milijonai. Tik tada Vladimiras Putinas atsitrauks. Tokie buvo apibendrinantys V.Novodvorskajos žodžiai.

2011.02.20

XXX

Apie baltarusišką Frankenšteiną, idiotą Staliną ir “liaudies keršytojus” Primorėje

RTVi laidoje “Osoboje mnenije” ir vėl kalbėjo žymi Rusijos žurnalistė, politikos komentatorė Valerija NOVODVORSKAJA. Toje laidoje kalbėta apie svarbiausias šių dienų aktualijas: Rusijos santykius su Baltarusija, Ukraina, rusų požiūrį į Staliną, taip pat – ir apie Primorės krašte pasirodžiusius “liaudies keršytojus”.

Duodama interviu RTVi žurnalistams V.Novodvorskaja pabrėžė, jog Kaliningrado sritis Rusijos Federacijai priklauso neteisėtai. Ypač įspūdingai nuskambėjo politikos komentatorės V.Novodvorskajos paaiškinimas, kaip derėtų elgtis tiems Rusijos piliečiams, kuriuos pradėjo persekioti įkyrūs FSB darbuotojai. Čia buvo panaudota metafora iš rusų liaudies pasakos, kai raganai ant uodegos užberiamas žiupsnelis druskos arba tiesiog spjaunama…

Kaip Jūs traktuojate kilusį dujų karą tarp Minsko ir Maskvos? Kas šiuo atveju kaltas, o kas – teisus? Ši tema – aktuali, nes jei įsiplieks rimtas konfliktas, kentės ne tik baltarusiai, lietuviai, bet ir Kaliningrado srityje gyvenantys rusai.

Taip, rusai visuomet kentės, kai tarp Baltarusijos ir Rusijos kils dujų karas. Kentės ir lietuviai, ir kaliningradiečiai. Žinoma, jei Kionigsbergą laikysime rusišku miestu. Bet juk Kionigsbergas – ne mūsų. Mes jį užgrobėme. Tad sunkumai kyla ne tiek dėl dujų pristatymo, kiek dėl kitokio pobūdžio intrigų. Bet kas dėl šitos situacijos kaltas? Kas užaugino tą Lukašenką? Kas sukūrė šį baltarusišką Frankenšteiną? Jį sukūrė mūsų brangiosios specialiosios tarnybos. Kas leido Lukašenkai išsilaikyti valdžioje? Kas apsimetė nesuprantąs, nematąs: Baltarusijoje nėra jokių laisvių, jokių teisių. Kas palaikė, rėmė, globojo tą suskį? O Lukašenka jau ir Rusijos prezidentu buvo užsimanęs tapti. Aplenkė mūsiškis Putinas. Taigi patys užsiauginome, dovanodavome jam bet kokias kiaulystes, o dabar jau Rusija nebežino, ką su juo daryti, kur jį padėti?

Iš tikrųjų civilizuotose šalyse niekada nekyla tokio pobūdžio nesusipratimų. Kodėl civilizuotose šalyse nėra nei dujų, nei naftos karų? Ukrainą teriojome žiauriai. Norėjome sunaikinti. Ir sunaikinome jos neva nesavalaikę demokratiją. Išardėme Kijevo kryptį į Vakarus, štai dabar turime dar vieną Frankenšteiną – Janukovičių. Janukovičius – toks pat kaip ir Lukašenka. Netrukus sustabdys dujų tekėjimą ir pareikalaus, kad už lojalumą Kremliui mes atseikėtume gražaus pinigėlio. Jis nori, kad jam už lojalumą vos ne dykai siųstume rusiškas dujas ir rusišką naftą. Tokia realybė.

Janukovičius juk išrinktas rinkimuose. Užtektinai demokratiškuose. Ukraina už jį balsavo. Ar Jūs neigiate šią aplinkybę?

Jeigu kalbėtume visiškai sąžiningai, Kremlius padarė viską, kad apkvailintų Ukrainą ir ši balsuotų už Janukovičių. Tai padarė Putino – Medvedevo tandemas. Tačiau mes turime išeitį. Nustokime remti necivilizuotus, antidemokratiškus režimus. Jei baltarusis Pozniakas ar baltarusis Šuškevičius laimėtų rinkimus Baltarusijoje, ir niekas nesistengtų jų pridusinti, jiems nekeltų politinių ultimatumų, negrasintų ką nors atjungti, tai, esu tikra, konfliktų tarp Minsko ir Maskvos dėl dujų ir naftos daugiau niekada nebepasikartotų.

Politiniuose kuluaruose kalbama, esą Kremlius priverstas taip elgtis su Lukašenka. Nes kas gi kitas galėtų užimti Lukašenkos postą? Kito Lukašenkos nėra. Norėtume labiau sukalbamo, bes surasti tokio nesiseka.

Kazulinas Kremliui, aišku, netinka. Kremlius nenori, kad baltarusiai išsirinktų padorų žmogų. Jei dar tas padorus turės ir proto, tai, be abejo, visomis išgalėmis bandys atitrūkti nuo čekistinio Kremliaus į Vakarus. Padorus baltarusis bėgs nuo Kremliaus kaip nuo Kremliaus bėgo padorus, protingas Saakašvilis. Kremlius nori Minske matyti antrarūšį arba net trečiarūšį tironą.

O ką dabar daryti? Nejaugi nėra išeities?

O dabar, ponai, srėbkite košę, kurią išvirėte. Visa toji istorija su Lukašenka tęsiasi labai ilgai. Dabar jis pradėjo žaisti tik savo žaidimus. Aleksandras Lukašenka dabar mums užsiropšė ant sprando. Jis nusprendė, kad jo palankumas Kremliui ir vakarinių Rusijos sienų apsauga nuo prakeikto NATO kainuoja didelius pinigus. Taigi Lukašenka dujų nori už dyką. O jei neduosite už dyką, jis neva įstos į Europos Sąjungą. Dabar jau tapo visiškai akivaizdu, kad dujų už dyką nebebus.

Mes galų gale turime imtis protingų veiksmų – privalome laužyti totalitarizmą Baltarusijoje. Taip pat – ir pas save, Rusijoje. Ir ne tik Maskvoje, bet ir visuose Rusijos pakraščiuose. Nes nebūtų jokio Lukašenkos, jei Rusijoje egzistuotų normali tvarka. Ir Janukovičiaus Ukrainoje nebūtų, jei Rusija elgtųsi tvarkingai, padoriai, demokratiškai.

Taigi istorija su dujomis užsimirš, o Lukašenka pasiliks savo krėsle. Lukašenka pasiliks valdžioje, nes liks valdžioje ir Medvedevas, ir FSB, nes liks sovietų liaudis. Rusų tautos Rusijoje – labai mažai. Dauguma Rusijoje – sovietinės liaudies atstovų. Ji kenčia milžiniškus nepriteklius, su viskuo sutinka, nenori ir neketina nieko keisti. Didžiausia problema – ne Minske, ne Kijeve, bet Kremliuje.

Kaip vertinate Boriso Nemcovo brošiūrą, kurioje nužvelgiamas dešimties metų Vladimiro Putino nueitas kelias. B.Nemcovas tvirtina, jog per dešimtmetį V.Putinas Rusijai nepadarė nieko gero.

Sakyčiau, labai objektyvus B.Nemcovo pastebėjimas. Labai konkretus, santūrus. Kad jo brošiūros tiražą pabandyta konfiskuoti, – nieko nuostabaus. Bet tai – bergždžios Kremliaus pastangos. Nes be brošiūrų dar egzistuoja internetas, kurio uždrausti V.Putinas nepajėgs. Taigi B.Nemcovas savo ataskaitą apie V.Putino nenuveiktus darbus paskelbė internete, o iš interneto, kaip sakoma, neišgriauši. Niekaip nesuprantu, kam areštuoti sunkvežimius su tomis brošiūromis, kai jos jau paskelbtos internete. V.Putinas, matyt, taip atsiliko nuo gyvenimo, kad dar nesuvokia egzistuojant internetą. Todėl ir blokuoja tik spausdintus leidinius.

B.Nemcovą už tą brošiūrą gali apkaltinti ekstremizmu. Galbūt suras jo ataskaitoje kokį nors aštresnį žodį ar posakį. FSB nesnaudžia. Atidžiai studijuoja B.Nemcovo veikalą. Šiuo atevju labai gerai, kad mūsų saugumiečiai studijuoja B.Nemcovo veikalą. Gal jų protai prašviesės? Juk atidžiai skaitant B.Nemcovo ataskaitą akivaizdu, kad didžiausias ekstremistas Rusijoje – tai V.Putinas. Už ekstremizmą pirmiausiai reikia teisti V.Putiną. Tačiau Rusijoje – viskas aukštyn kojomis. Ekstremizmo kurstymu jie apkaltins teisybę rašantį B.Nemcovą.

Todėl šiuo metu Rusijoje įmanomi tik tokie veidrodžiai, kurie rodo ir sako, jog dabartinė Rusijos valdžia yra pati gražiausia, protingiausia ir humaniškiausia. Ir mieliausia, ir skaisčiausia. Kaip toje pasakoje. O visos kitos nuomonės tampa ekstremistinėmis. Nes valdžia, suprask, šventa. Nusilenk prieš ją. Prieš žengdamas į Kremlių nusiauk batus.

Jei 1995-aisiais metais man būtų pasakę, jog netrukus Rusijoje ir vėl įsigalės totalitarizmas, būčiau nepatikėjusi. Bet šiandien jau tikiu.

Kokia pati didžiausia Rusijos nelaimė, bėda? Kur silpniausia mūsų vieta?

Pati didžiausia Rusijos nelaimė – nafta. Jos negalima pumpuoti į Vakarus ir už ją imti dolerių. Nes pinigai, gauti už juodąjį auksą, mus žudo. Pirma tegul iš Kremliaus išsinešdina šita valdžia, ir mes tik po to parduokime Rusijos gamtos turtus. Nes už naftą gautus pinigus Kremlius investuoja ne ten, kur derėtų investuoti. O valdžią iš Kremliaus privalo išprašyti rusų tauta. Deja, Rusijoje kol kas – tik milijonai vergų ir baudžiaunininkų.

Kaip vertinate istoriją su Machnatkinu?

Pamokanti istorija. Eina žmogus gatve, pamato, kaip daromas nusikaltimas. Jis puola ginti tą, kuris skriaudžiamas. Bet pasirodo, jog Rusijoje negalima ginti to, kurį puola valdžia. Tokiais atvejais Rusijoje reikia ne ginti, bet paploti katučių. O Machantkinas kaip normalus, sveiku protu besivadovaujantis žmogus pabandė apginti pagyvenusią moterį, kurią mušė uniformuoti valdžios vyrai. Jis turėjo suprasti: jei muša, vadinasi, ji to nusipelnė. Juk dar Stalinas yra sakęs: “pas mus nekaltų nesodina”. Šiandieninė Rusija irgi vadovaujasi panašiu lozungu: “pas mus nekaltų nemuša”. O Machantkinas pasirodė esąs normalus, padorus žmogus. Ėmė kelti nepatogius klausimus. Nuo kai kurių jo klausimų vienam milicininkui net nosis sulūžo. Netrukus atsirado melagių liudininkų, kurie patvirtino, kaip Machnatkinas plikomis rankomis žiauriai sumušė iki dantų ginkluotą OMON atstovą.

Panaši situacija – ir dėl Michailo Chodorkovskio. Ateina kompetetingi specialistai ir sako: nevogė jis naftos, nes taip vogti naftos neįmanoma. Iš principo vogti naftos Chodorkovskis negalėjo. Taip liudijo žmonės, puikiai nusimanantys, kas yra naftos verslas. O teisėjas, beje, akyse nematęs naftos, neskiriantis jos nuo juodos kavos ar juodos arbatos, mano, kad galėjo vogti. Juk mūsų teismai klauso ne įrodymų, ne įstatymų, o valdžios nusiteikimų. Mūsų valdžiai patogiau manyti, kad Chodorkovskis vogė naftą, todėl taip manyti patogiau ir teismams. Taigi ir sėdi verslininkas už grotų. Deja, niekas, nei naftos verslo ekspertai, nei “Echo Moskvy” nepajėgia ištraukti Chodorkovskio iš kalėjimo. Teisminėmis priemonėmis Rusijoje nieko nelaimėsi, nieko nepasieksi. Rusijoje nėra logikos. Todėl Primorėje ir atsirado ginkluotų liaudies keršytojų.

Sakykit, kaip Jūs traktuojate tuos vaikinus, kurie iš automatų šaudo į Rusijos milicininkus? Kas tai – partizanai ar banditai? Juk šaudyti į žmones negalima.

Nieko nepadarysi. Rusijos jėgos struktūros užsitarnavo tokią reputaciją. Rusijoje daug kas uniformuotų milicininkų nelaiko žmonėmis. Primorės partizanai nusprendė, kad rusų milicininkai niekuo nesiskiria nuo vokiškojo Gestapo, todėl nenusipelnė nei užuojautos, nei teismo. Suprask, mūsų milicininkai, kuriantys patį tikriausią “bezpredelą”, neverti net mažiausio pasigailėjimo. Kodėl partizanai pradėjo šaudyti? Jie nemato kitos išeities. Jie puikiai supranta: sąžiningų rinkimų nėra, sąžiningų teismų nėra, nepriklausomų leidinių nėra, kontroliuojančios institucijos savo pareigos neatlieka, parlamente nėra tikrų diskusijų. Tad jie pradėjo protestuoti taip, kaip moka, kaip sugeba. Aš moku parašyti straipsnį, taigi protestuoju rašydama straipsnius. Jie straipsnių rašyti nemoka. Tad ėmė protestuoti taip, kaip sugeba. Bet Primorės berniukai nėra kalti.

Na taip jau ir nekalti? Šaudyti į žmones – ne nusikaltimas?

Kalti tie, kurie sėdi Kremliuje ir Lubiankoje. Primorės partizanai nieko neapiplėšė, neužpuolė banko, nešaudė į eilinius rusų piliečius. Jie šaudė tik į uniformuotus. Aš nenoriu sakyti, jog galima šaudyti į uniformuotus milicininkus. Bet kalčiausi ne tie berniukai. Jie ginklą į rankas paėmė iš nevilties, dėl to, kad nieko negali pakeisti.

Iš kur tiek daug teroristų Šiaurės Kaukaze? Kodėl jų tik daugėja, nors prieš terorizmą Rusija, regis meta dideles pajėgas.

Teroristų daugėja tik todėl, kad Rusija įgyvendina neteisingą politiką Kaukaze. Nereikėjo pradėti karo Šiaurės Kaukaze, ir teroristų nebūtų buvę. Kremlius sukūrė terpę, kur, vaizdžiai tariant, teroristams labai palanku daugintis. Į smurtą atsakoma smurtu. Ta smurto ir neapykantos banga jau persimeta ir į kitus regionus. Padorūs žmonės arba bėga iš šalies, arba eina į partizanus.

Taigi Rusijoje padėtis be išeities. Paimsi į rankas automatą, tave, žinoma, nušaus, paimsi balsavimo biuletenį, ten rasi pavardes tik tų, kurie visiškai netinka valdyti šalį. Taigi balsuoti rinkimuose nėra už ką. Opozicijai vietos mūsų rinkimuose nėra. Rusijos parlamente, pasirodo, negalima diskutuoti. Tad ką daryti veikliems, savigarbos nepraradusiems? Vienos Triumfo aikštės čia maža. Čia jau būtina mitinguoti ir Raudonojoje aikštėje. Ir į mitingus būtina susirinkti ne po kelis šimtus ar tūkstančius, bet šimtais tūkstančių. Tada Kremlius krūptelėtų, pradėtų mąstyti.

O streikai nepadėtų?

Ne, streikai nepadėtų. Pas mus gi nefunkcionuoja normali ekonomika. Mūsų pramonė stovi arba gamina produkciją, kurios niekam nereikia. Tad streikuok kiek nori, o poveikio valdžiai nebus net minimalaus. Štai mūsų automobilių pramonė. Tegul streikuoja visi šioje srityje dirbantys žmonės. Na ir kas? Mūsų automobiliai vis tiek niekam nereikalingi. Jei rusų tauta išties norės, kad iš Kremliaus visiems laikams išnyktų Putino – Medvedevo tandemas, ji tai galėtų padaryti pasitelkdama savo mases. Pakeisti valdžią labai lengva daugumos pagalba.

Kaip patartumėte elgtis, jei jus atakuoja FSB atstovai. Sakykim, kalbina bendradarbiauti, už atsisakymą bendradarbiauti grasina įvairiomis sankcijomis…

Galiu pajuokauti. Ką mes darome, kai prie mūsų prisikabina ragana? Spjauname jai ant uodegos, ir bjaurybė nebetenka galios. Panašiai elgtis derėtų ir su FSB. Spjaukime jiems ant uodegos, ir FSB saugumietis čia pat taps bejėgis.

Kaip derėtų šiandieniniam rusų jaunimui vertinti Antrąjį pasaulinį karą? Kokias knygas patartumėte skaityti, kokius filmus žiūrėti?

Deja, tie, kurie žiūri mūsų TV, greičiausiai susidaro įspūdį, jog dauguma televizijos žurnalistų dirba garsiojoje Antono Čechovo “Palatoje Nr.6”. Tiksliau sakant – beprotnamyje. Rusijoje vis dar gaji nuomonė, esą mes vieni priešinomės fašizmui, o Vakarai – tik ir galvojo, kaip padėti Hitleriui. Dabar jau Rusijoje pasigirdo balsų, raginančių teisti tuos, kurie nesutinka su oficialia Kremliaus traktuote.

Gal Jūs sutirštinate juodąsias spalvas?

Nė kiek nesutiršinu. Savo pačios ausimis girdėjau. O juk elementari įvykių chronologija byloja priešingai. Su fašizmu Sovietų Sąjunga kariauti pradėjo tik 1941-ųjų birželio 22-ąją. O kokie įvykiai klostėsi iki tol? Lenkai su Hitleriu jau seniai grūmėsi. Lenkai itin narsiai priešinosi fašizmui. Prieš tankus jojo ant arklių. Bet priešinosi. Fašizmui jau seniai priešinosi ir prancūzai. De Golio prancūzai. Su Hitleriu tuo metu jau kariavo ir britai, ir amerikiečiai. Taigi lenkai, prancūzai, britai ir amerikiečiai priešintis Hitleriui pradėjo dar 1939-aisiais, kai mes tuo metu dar su Hitleriu bičiuliavomės. 1939 – 1941-aisiais metais Stalinas su Hitleriu vis dar glėbesčiavosi. Europa jau priešinosi fašizmui, o mes vis dar savo karo mokyklose mokėme vokiečių lakūnus skraidymo meno.

Taip pat siuntėme į Vokietiją milijonus tonų metalo. Akivaizdu, kad Stalinas priešintis Hitleriui pradėjo kur kas vėliau, nei Europa. Nes Stalinas buvo absoliutus idiotas. Jis netikėjo savo profesionaliais žvalgais. Jis savo žvalgus sušaudydavo. Normali vadovybė negalėjo nematyti, jog Vokietija prie SSRS sienų kaupia milžiniškas jėgas. Hitleris savo planų pulti Maskvą negalėjo paslėpti. Tokius veiksmus pražiopsoti galėjo tik toks idiotas kaip Stalinas. Žodžiu, mano nuomonė tokia:  vadinamasis antrasis frontas iš tiesų buvo pirmasis, o mūsų neva pirmąjį frontą iš tikrųjų reikėtų traktuoti kaip antrąjį. Mano istikinimu, tikrai ne mes pirmieji pradėjome priešintis fašizmui.

Tos milžiniškos aukos Antrąjame pasauliniame kare  – ypač gėdingos. Jų galėjo nebūti. Jos galėjo būti žymiai mažesnės. Bet mes susitaikėme su totalitarizmu, su nevykėlio vado despotizmu, su kitos nuomonės nebuvimu. Tik todėl Antrąjame pasauliniame kare patyrėme tokius nuostolius, tik dėl to taip ilgai užtruko tas karas. Kare netekome 28 milijonų savo žmonių. Kai kas didžiuojasi. O čia vergti reikia. Tai – ne heroizmas, o tragedija. Prisimenate maršalo Žukovo sparnuotąją frazę: Rusijai užteks žmonių, moterys prigimdys tiek, kiek reikės.

Rusai turėjo suvokti: stalinizmas nieko gero neatneš. Bet mes šito nesuvokėme. Kaip ir nesuvokiame, kad ir putinizmas nieko gero neduos. Mes ir vėl lipame ant to paties grėblio. Už tai, kad leidome įsigalėti putinizmui, vėl turėsime mokėti milžinišką kainą. Neatmetu galimybės, kad artimiausiu metu bus labai rimtai prievartaujama Ukraina. Kremlius sieks atsiimti Krymą. Juk tą prancūzišką karo laivą “Mistral” įsigijo ne šiaip sau, ne taikai palaikyti…

Nuotraukoje: žymi Rusijos žurnalistė Valerija Novodvorskaja.

Pagal RTVi laidą parengė Gintaras Visockas.

XXX

Valerija Novodvorskaja: “Juos reikėtų vadinti “užnugario žiurkėmis”

Ginčų apie tikrąsias Antrojo pasaulinio karo priežastis bei pasekmes, teigiamą ar neigiamą Josifo Stalino vaidmenį, militaristinių paradų Raudonojoje aikštėje reikalingumą ar beprasmiškumą, – užtenka ir šiandien, nors gegužės 9-oji jau praėjo. Itin skirtingo pobūdžio pasisakymų gausu rusiškoje televizijoje. Čia išskirčiau žurnalistės, politikos apžvalgininkės, disidentės Valerijos Novodvorskajos poziciją. Kalbėdama su RTVi žurnaliste Olga Žuravliova žodžio kišenėje niekuomet neieškojusi V.Novodvorskaja, vertindama žygiuojančius Raudonojoje aikštėje veteranus, nepabijojo pavartoti sąvokos “užnugario žiurkės”.

Toji diskusija prasidėjo nuo žiūrovų klausimų, ar tikrai V.Novodvorskaja, viešėdama Estijoje, pagerbė Stepaną Banderą ir estų legionierius, kariavusius su sovietais Waffen SS daliniuose. Į šį Marko iš Izraelio klausimą V.Novadvorskaja štai ką atsakė.

Gaila, kad jus, brangus Markai, sovietinė propaganda pasiekia net Izraelyje. Pirmiausiai nereikia Estijos ir Ukrainos sumesti į vieną krepšį. Šios valstybės panašios kaip buvusios mūsų kolonijos, kaip Kremliaus aukos. Daugiau panašumų čia nematau. Ukrainiečių didvyrio S.Banderos portretas tikrai pakabintas mano darbo kabinete. Greta – Lecho Kačinskio. Pakabintas todėl, kad S.Bandera nėra niekuo nusikaltęs žydams. Nėra nusikaltęs ir demokratijai. Jo sąžinė šiais klausimais – švari.

O dėl estų legionierių štai ką atsakysiu. Man tas pavadinimas tikrai nepatinka. Ypač raidės “SS”. Aš niekad neužsivilkčiau uniformos su užrašu “SS”. Kaip neužsivilkčiau ir sovietinės uniformos. Tarp Hitlerio ir sovietų nematau jokių skirtumų. Tačiau estų legionierių organizacija pasaulyje nelaikoma nusikalstama. Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo klausimu būta specialaus tyrimo. Toji tarptautinė komisija nustatė, kad pati organizacija nėra nusižengusi nei žmogiškumui, nei žmogaus teisėmis. Tačiau iš tikrųjų aš pagerbiau atmintį tų estų, kurie ginklą į rankas paėmė tik tam, kad gintųsi nuo sovietų okupacijos. Dauguma estų legionierių neturėjo jokio ryšio su Waffen SS.

Jeigu jau gilinamės į Estijos istoriją, tai pabandykime įsivaizduoti save estų vietoje. 1939-aisiais juos užpuola SSRS, paskui – fašistinė Vokietija. 1945-aisiais – vėl Sovietų Sąjunga. O juk sovietų okupacijos buvo labai žiaurios Jas lydėjo masinės deportacijos. Sovietų valdžia į Sibirą trėmė ne tik inteligentiją, bet ir valstiečius. Sovietai ne tik prievartaudavo estų moteris, bet paskui dar joms nupjaudavo krūtis. Beje, aš nesu girdėjusi nė vieno esto giriant vokiečių okupantus. Bet estai negali džiaugtis ir sovietine okupacija. Koks gali būti estų požiūris į sovietų armiją? Tik neigiamas. Tad kai kalbame apie Estijos ir SSRS santykius, būtina “muses atskirti nuo kotletų”.

Viešėdama Estijoje aš aplankiau ten įkurtą Okupacijos muziejų. Estai tame muziejuje vienodai smerkia abu okupantus. Ir fašistus, ir sovietus. Ir aš tokiam estų požiūriui pritariu. Man teko kalbėtis su sena este, kuri per sovietų žiaurumus neteko artimųjų, o pati patyrė tremtinio dalį. Taigi ta moteris iki šiol meldžiasi, kad tik suspėtų numirti, kol jos Kremlius ir vėl neišvežė į lagerį. Ji – Europos Sąjungos ir NATO pilietė. O vis tiek bijo rusiškos okupacijos. Štai tokį įvaizdį apie rusus yra susidariusi didžioji Estijos dalis. Ir dėl šio įvaizdžio kalti ne estai, bet mes, rusai. Kaip ir kiekviena demokratiška, padori, taiki valstybė Estija Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini gegužės 8-ąją, o ne 9-ąją, kaip Kremlius. Antrasis pasaulinis karas baigėsi gegužės 8-ąją.

Sankt Peterburge gegužės 9-osios išvakarėse buvo pasirodę tramvajų ir autobusų, apklijuotų Stalino portretais. Paskui kažkas tuos portretus apipylė dažais. Kaip jūs manote: ar tas verslininkas kaip privatus asmuo turėjo teisę ant viešojo transporto priemonių kabinti Stalino portretą? Ar tie, kurie uždraudė jam kabinti Stalino portretą, nepažeidė jo kaip žmogaus teisių? Juk jis tą portretą klijavo už savo asmenines lėšas kaip reklamą. Sakykim, muilo ar dantų pastos reklamą.

O kaip jūs reaguotumėte, jei kas nors Sankt Peterburge ant autobuso ar tramvajaus sienų imtų klijuoti Hitlerio portretą? Arba Musolinio portretą? O gal jūs įsivaizduojate situaciją, kai Berlyno centre pasirodo transporto priemonė, apklijuota Hitlerio, Gebelso ar Bormano portretais? Toks žingsnis – neįmanomas. Jei kas nors taip ir išdrįstų pasielgti, tokiam drąsuoliui aš nuoširdžiai nepavydžiu.

Antrąjį pasaulinį karą mes laimėjome. Bet esama kito, ne mažiau svarbaus karo, kurį mes, deja, pralaimime. Omenyje turiu karą prieš stalinistinį fašizmą ir sovietinį totalitarizmą. Mes, rusai, dar neišbridę iš išskirtinai savo, nacionalinio karo. Jei Sankt Peterburgo gatvėmis važinėja tramvajai su Stalino portretais, jei Stalinas vis dar vadinamas “puikiu menedžeriu”, jei Stalinas vis dar patenka į populiariausių mūsų valstybės vadovų dešimtuką, – mes sunkiai sergame. Mano senelis, frontininkas, narsiai kariavęs Antrąjame pasauliniame kare, niekad nešventė Pergalės dienos.

Gegužės 9-ąją jis su kitais ginklo draugais visuomet išvažiuodavo į Valdajų žvejoti. Kad nematytų parado. Kad nematytų į tribūnas besiveržiančių veteranų, kad nematytų tų visų nacionalinių šokių. Jis paraduose dalyvaujančius senius vadindavo “užnugario žiurkėmis”. Jis niekaip nesuvokdavo, ką tos “užnugario žiurkės” ruošiasi švęsti? Mano senelio įsitikinimu, visi tie seniai, kurie veržiasi į paradus, iš tiesų utėlių apkasuose nemaitino. Daugelis tikrų veteranų prisipažįsta, jog jiems gėda žiūrėti į visus tuos paradus, nes jie kariavo ne tam, kad Rusija vėl taptų totalitarine skurdžia antidemokratiška valstybe. Vaizdžiai tariant, fašistine, mažai besiskiriančia nuo Hitlerio valdytos Vokietijos.

Prie tų “užnugario žiurkių” dera priskirti ir D.Medvedevą su V.Putinu, parado metu labai pompastiškai kalbėjusius apie laimėjimus, pergales ir pasididžiavimus. Taigi Raudonosios aikštės paraduose žygiuoja didžioji dauguma tų, kurie neturi moralinės teisės švęsti pergalės. Nes jų apkasuose ir pirmosiose fronto linijose nebuvo. Tikrieji pergalės iškovotojai frontininkai – disidentai tuo metu žvejoja arba kapstosi savo sode.

Ar tikrai Rusija neturi kuo pasidžiaugti, kuo didžiuotis, ką branginti?

Mūsų vargšė valstybė nieko nelaimėjo nei 1945-ųjų gegužės 8-ąją, nei gegužės 9-ąją. Mat ji paskendo totalitarizme ir iki šiol prislėgta totalitarizmo nuolaužų. Viešėdama Estijoje aš mačiau mažą, draugišką, puikiai besitvarkančią valstybę, kur padoriems žmonėms gera ir malonu gyventi.

Nejaugi Estijoje nėra jokių bėdų, problemų, negerovių?

Nėra. Ir tai įrodo toks pavyzdys. Kremliaus ideologai tikėjosi, jog Estijos mieste Narvoje gyvenantys rusakalbiai panorės Narvos rajoną prijungti prie Rusijos. Kremliaus vadovybė manė, kad pavyks šio rajono rusakalbius nuteikt antiestiškoms akcijoms. Nepasisekė. Išėjo atvirkščiai. Prie Estijos prisijungti sumanė rusai, gyvenantys netoli Estijos sienos. Pasienio su Estija ruože gyvenantys rusai užsimanė tokių pat teisių, atlyginimų ir pensijų, kokias turi Estijoje gyvenantys jų tautiečiai. O jei Kremlius to jiems garantuoti nepajėgia, tada jie ėmė reikalauti prisijungimo prie Estijos.

Iš kur tie Estijos turtai? Estams pinigų duoda ES, NATO? Juk Estija negali pasigirti naudingų iškasenų gausumu.

Tos gerybės susikurtos sunkiu, kryptingu, kasdieniu darbu. Estai labai darbštūs, labai daug dirba. Jiems niekas nieko nedavė už ačiū. Jie viską užsidirbo savo protu. Ir Europa atsistojo ant kojų ne dėl savo naudingų iškasenų, o tik todėl, kad netingėjo dirbti, jog dirbo dieną naktį. O mes, rusai, skęstame naftoje, dujose, aukso, anglies, briliantų iškasenų jūrose, ir vis tiek esame skurdžiai, nelaimėliai, pikti. Be kita ko, visi aplinkiniai į mus žiūri kaip į banditus, žmogėdras, kiekvieną akimirką galinčius pradėt muštis. Mūsų bijo, mūsų vengia, kad mes tik dar kartą neateitume “ko nors išvaduoti”.

Ar įmanoma šiandieninę Rusijos valdžią įtakoti padorioms reformoms, ar tokios pastangos – bergždžias laiko gaišinimas?

Putino – Medvedevo valdžiai geros įtakos padaryti neįmanoma. Kuprotą ištiesins tik grabas. Dar Aleksandras Solženycinas taikliai pastebėjo: sovietų valdžiai ir KGB nereikalingos jokios reformos. Taigi dabartinė Kremliaus klika privalo pasitraukti. Bet ji nepasitrauks, kol mes jos nepriversime trauktis. Kol Rusija balsuos už čekistus, budelius, melagius, tol tvarkos Rusijoje tikrai nebus.

Rusijoje dar negreit bus įmanomi demokratiški rinkimai. Nes rusai – suklaidinti, apkvailinti, įbauginti. Vienintelis kelias – šviesti žmones. Ne tik šviesti, bet ir agituoti. Rusams reikia įkalti į galvas, kad Vakarai, pradedant Estija ir baigiant Stepanu Bandera, nėra jų priešai. Kai rusai ims suvokti, kur tikrieji draugai, o kur – priešai, tada padėtis normalizuosis. Ir reikia nustoti vergt, esą nėra Rusijoje žiniasklaidos, kurioje būtų galima išdėstyti normalias mintis. Taip, TV ir laikraščius Putino – Medvedevo klanas uzurpavo. Bet juk esama interneto, kurio Kremlius niekad nepajėgs užblokuoti. Todėl reikia dažniau naudotis internetu.

2010.05.12

XXX

Katynė – 2 (koncernas “LEDKIRTIS – INTERNEŠNL” veiks, kol bus KGB)

Katynę – 1 pridengė Katynė – 2. Įrodymų nėra ir nebus. Vietoj jų aš turiu absoliutų tikrumą. Prezidentas Lechas Kačynskis buvo krislas čekistų akyje, jį talžė sovietiniai telekanalai, kaip ir prezidentus Juščenko ir Saakašvilį.

Jis užmokėjo išsyk už viską: už Gruzijos palaikymą, už tą didvyrišką reisą į Tbilisį; už stipendijas ir vietas universitetuose baltarusių studentams; už prieglobstį čečėnų interneto svetainėms ir čečėnams pabėgėliams; už bandymus teisti Jaruzelskį; už antisovietizmą ir antikomunizmą; už vakarietišką orientaciją; už filmą “Katynė” ir už klausimus apie Katynę; už aktyvų vaidmenį NATO aljanse. Kas skirta lenkams sukilėliams? Trys Lenkijos padalijimai; Kosčiuškos sukilimo numalšinimas 1794 m.; sukilimai 1831 ir 1863 m.; 1920 m. karas; 1939 m. okupacija, Katynė; Varšuvos blokas; karo padėtis 1981 m. ir, pagaliau, antroji Katynė 2010 m. Karas nepasibaigė, karas tarp laisvės ir vergijos nesibaigs niekada, o tasai apkapotas SSRS gabalas, kuriame mes gyvename, kariauja prieš laisvę.

Aš nedirbu SVR, aš nežinojau, kad lenkai ruošėsi leistis į šį beprotišką skrydį. Savo priešų lėktuvu, nudėvėta “tuške” (Tu-154), priešų suremontuota jau po Kačynskio pergalės rinkimuose, be spaudos, be karinių lėktuvų apsaugos, be kontrolės, į atokų karinį aerodromą, visiškai atsiduoti į tamsių čekistinių jėgų rankas… Dabar suprantama, kodėl filmą “Katynė” parodė per Rusijos televiziją: šis “tamizdatas” buvo sūrio kąsnelis pelėkautuose.

Aš netikiu tokiais atsitiktinumais. Už Katynę – 2 reikia apkaltinti arba Maskvą, arba Apvaizdą. Aš krikščionė ir negaliu kaltinti Apvaizdos, esą ji dirba čekistų naudai. Aš apskritai nekaltinu. Aš svarstau pagal principą cui prodest (lot. “kam tai naudinga” – vert. pastaba). Bet apkaltinimui reikia įkalčių. 

Nėra faktas, kad po 15 metų koks nors Berija užsinorės “pakišti” savo kolegas, kuriems pats davė įsakymus. Taip buvo iškelta į dienos šviesą Michoelso byla. Stalinas mirė, prasidėjo triumvirato peštynės. Berijai buvo reikalingi taškai. Kitaip mes iki šiol tikėtume, kad didžiojo režisieriaus mirtis buvo kelių transporto įvykio pasekmė.

Kodėl Lenkijos patriotai Varšuvoje nesigulė skersai lėktuvo pakilimo tako? Jeigu tik būčiau žinojusi apie šį reisą, būčiau puolusi į kojas Lenkijos ambasadoriui ir prisaikdinusi jį paskambinti ir perspėti. Štai kur nuveda žaidimai, vadinami “įtempimo mažinimu”. Skristi į priešo užnugarį, į priešo rankas, pasiduoti priešo malonei…

Aš nieko nekaltinu, iš kur man žinoti, kas slypi už šito stop – kadro, kas pagrindinis šioje čekistų chuntoje? Kur eisi su tokiu kaltinimu, į kokį teismą? Manykite, kad aš – tasai miestietis, kuris tris šimtus žingsnių ėjo greta Raskolnikovo ir kartojo jam: “Žudikas”. Juk (policijos tardytojas) Porfirijus Petrovičius suprato, kad neturi pagrindo Raskolnikovą į teismą tempti, tuo labiau, kad Nikolka kaltę prisiėmė. Porfirijus Petrovičius norėjo, kad Raskolnikovo nervai neišlaikytų. Jisai jį moraliai pribaiginėjo. O šitų nervai stiprūs, jie ištvers.

Ir Erkiulis Puaro, ir mis Marpl iš Agatos Kristi dirbo taip, kad jų analitinės išvados būdavo paremiamos faktais: žudikas pradėdavo daryti kvailystes, šalino liudininkus, išsiduodavo, o paskui Erkiulio Puaro viešame “magijos demaskavimo” seanse neišlaikydavo ir puldavo bėgti. Šitie bėgti nepuls…

Net jeigu atsitiks stebuklas ir į Rusiją ateis vasara visiems laikams, mes vargu bau galėsime teisti čekistus netgi už namų sprogdinimus. Įrodymų ir raštiškų nurodymų nėra, o su Dostojevskiu į teismą juk nenueisi (“Jūs ir nužudėte gi…, jūs gi, ir nėr kam daugiau gi”.). Už tokius įrodymus advokatai ir prokurorai užjuoks.

Netikėkite manimi, brangieji europiečiai, bet tokiu asmeniniu sąstatu ir į tokias vietas pas mus neskraidykite. O tai praeis dešimtmečiai, praslinks dar 65 metai, ir į lenkų lėktuvo avarijos vietą išskris nauja lenkų politikų porcija. Ir vėl driokstelės… Nežinia tiktai, ar suspės Andrzejus Waida nufilmuoti dar vieną filmą.

Koncernas “Ledkirtis-internešnl” veiks tol, kol yra sovietizmas, kol yra KGB. Ir jei netingėjo vaikytis po Europą 80 – metį Krasnovą ir nuodyti polonijumi Litvinenką, ir vaišinti užnuodytais saldainiukais, ir badyti skėčiu, tai kas man įrodys, kad negalima nebaudžiamai ir garantuotai pašalinti antisovietininką, Lubiankos ir Kremliaus priešą Lechą Kačynskį?

Nebuvau su juo pažįstama, bet jis buvo mano bendražygis, ginklo draugas, ir aš apraudosiu jį, skirtingai nuo Adamo Michniko ir kitų Lenkijos kairuolių, Jaruzelskio gynėjų. Kačynskis buvo lenkų Reiganas, Kosciuškos, Jasinskio, Dombrovskio ir Pilsudskio įpėdinis. “Polska”, žinoma, “nie zginie”. Lenkija viską atmena, ir ji gerame kelyje, bet čekistai džiaugiasi, galėdami įkąsti ir atšokti. Šuniška padermė, pradedant nuo opričnikų įteisinimo. /…/

Skaudu, kad niekas už tai neatsakys. Kita vertus, tai irgi nenauja. Stalinas – ir tas neatsakė. Ir dėl jo, nekalto avinėlio, anūkas tempia į teismą laikraštį “Novaja gazeta”. Išėjo į aną pasaulį budeliai iš NKVD, ir VČK, ir tie, kurių nesušaudė cecho kolegos, išėjo nenubausti.

Čerkesovas eina pareigas, Filipas Bobkovas dirbo NTV, persenę Gulago prižiūrėtojai gauna personalines pensijas, Leninas puikuojasi mauzoliejuje, ir tebegalioja apdovanojimai už Afganistaną, Čečėniją ir Gruziją. O kas sumokėjo už pražudytas Pietų Korėjos lainerio keleivių gyvybes? Tarp kitko, telekanalo “Imedi” siužete Lecho Kačynskio lėktuvas sprogsta, kuomet jis skrenda į pagalbą Gruzijai. Laikykite, kad tai buvo pirmasis ženklas.

Antisovietininkas Kačynskis suklydo tik vieną kartą – kada išskrido sovietiniu lėktuvu į sovietinę teritoriją, pasikliaudamas sovietų valdžia.

O civilizuotasis pasaulis nekaltins. Viską uždengs dujos, nafta ir rūkas.

www.ej.ru

2010.04.20                            

Iš rusų kalbos vertė Vytis Skomantas                       

Išnašos:

* Koncernas “Ledkirtis” – autorės aliuzija į Stalino politinio konkurento Levo Trockio (1879-1940) nužudymą Meksikoje 1940 m. Sovietų  agentas Ramonas Mercaderas nužudė Trockį ledkirčio smūgiu.

** SVR (rusų kalba “Služba vojennoj razvedki”) – Rusijos karinė žvalgyba.

*** “Tamizdatu” (“Rusų kalba “Ten išleista”) disidentai sovietmečiu vadino komunistinės cenzūros draudžiamus leidinius, išleistus užsienyje ir nelegaliai įvežtus į SSRS; žodžių žaismas su “samizdatu” (“savilaida”) – pačioje sovietijoje pogrindininkų leista spauda.

**** Solomonas Michoelsas (1890-1948) – teatro režisierius, sovietų slaptųjų tarnybų 1948 m. nužudytas Minske, inscenizuojant autoavariją.

***** Piotras Krasnovas (1869-1947) – baltagvardiečių kazokų atamanas, II-ojo pasaulinio karo metais su savuoju kazokų korpusu kovojęs prieš sovietus. Vakarų sąjungininkų išduotas Stalinui ir 1947 m. pakartas Maskvoje.

****** Užuomina į tragišką bulgarų antikomunisto, rašytojo Georgijaus Markovo (1929-1978) mirtį. 1978 m. Londone jį nužudė sovietų agentas, įdurdamas užnuodytu skėčio smaigaliu.

******* Opričnina – caro Ivano IV Rūsčiojo (1530-1584) įkurta jam vienam pavaldi represinė tarnyba. Dėl teroristinių metodų daugelio istorikų laikoma NKVD ir KGB pirmtake.

Vertėjo komentaras. Blogai būti serijiniu žudiku. Galbūt kai kurie ankstų rytą atrandami lavonai yra ir ne tavo darbas. Bet įtarimas, kad tai tavo darbas, išlieka. Nes esi serijinis žudikas.

XXX

Valerija Novodvorskaja: „Jūs viską darote teisingai. Jūs išmušėte Putinui norą įvesti kariuomenę“

Rusijos teisių gynėjos, opozicinės politikės Valerijos Novodvorskajos nuomone, Rusija visada stengsis pakišti koją mūsų šaliai, bet su pačiu Ukrainos valstybės egzistavimu ji bus priversta susitaikyti

Teisių gynėja mano, kad Ukraina turi pagrindo ir visas galimybes eiti garbingu keliu: nemeluoti, neišduoti, neveidmainiauti.

Ukraina jau pasiekė puikią pergalę grumtynėse rytuose, – taip mano liberalios partijos „Demokratinė sąjunga“ steigėja, rusų disidentė ir teisių gynėja Valerija Novodvorskaja, ir apie tai papasakojo išskirtiniuose komentaruose leidiniui „Gordon“.

„Jūs viską darote teisingai. Tai šauni pergalė, žmoniška. Ir, žinoma, jūs atmušėte Putinui norą įvesti kariuomenę – jau aišku, kad jokia kariuomenė niekur neįžengs, ir jeigu jūs pribaigsite koloradus Luganske ir Donecke, būsite laisvi. Ir tie patys europiečiai, kurie jums sakė pastabas, apsiramins. Ir ta pati NATO, kuri neišdrįso padaryti to paties, irgi apsiramins“, – komentavo Novodvorskaja nūdienos situaciją Ukrainoje.

Jos nuomone, mūsų šaliai kovoje padeda prisiminimai apie OUN ir UPA (Ukrainos sukilėlių armija ir Ginkluotasis sparnas) pasipriešinimą ir tai, kad Ukraina dar visai jauna ir „nesurūdijusi“ valstybė.

„Aš manau, ji turi pagrindo ir visas galimybes žengti garbingu keliu, nemeluoti, neišduoti, neveidmainiauti. Neapsimesti, kad jūs mylite Rusiją, kad jūs jai padovanojote Krymą“, – sakė Novodvorskaja.

Novodvorskaja pasakojo, kad Rusijoje iškilmingas pergalingas tonas palaipsniui slopsta. „Lieka įniršis, ir jie jūsų baisiai nekęs už tai, kad jūs žengėte kitu keliu. Putinas ir „Pietryčius“ sumanė tam, kad Ukraina suskiltų dėl oligarchų: dalis nueitų su Porošenka, dalis – su Kolomoiskiu, dalį pasiimtų Achmetovas.

Objektyvumo  vertinant situaciją Ukrainoje iš rusų laukti neverta, mano teisių gynėja.

„Jie vis labiau ir labiau meluoja apie koloradų „pergalę“. Pasirodo, palikti Kramatorską ir Slavjanską – tai buvo pergalė, – sakė politikė. – Žinoma, jie bus priversti susitaikyti su jūsų egzistavimu, bet kaišios koją visada ir visur“.

Pasak Novodvorskajos, neįmanoma išsyk pasivyti Prancūziją ar Vokietiją, bet čia Ukrainos laukia didi ateitis. „Jūs jau nebe tokie, kaip jie, kurie išduoda už litrą dujų, už naftos talonėlius, kurie jus atiduotų, jeigu jūs patys nestovėtumėte ant savo kojų“.

Situacija Ukrainoje gali gerėti. „Kad turėtumėte europietišką valstybę, kurios nedrįs paliesti joks Putinas, reikia į ją daug įdėti. Reikia įdėti jėgų, reikia įdėti laiko, reikia įdėti savo vaikus, savo gabumus, savo talentus. Na ir tada po dešimt metų situacija žymiai pagerės. O po dvidešimt metų bus dar geresnė“, – sakė Novodvorskaja.

www.Gordonua.com

2014.07.14; 05:40

Nuotraukoje: žymi Rusijos disidentė, žurnalistė, publicistė Valerija Novodvorskaja.

2014.07.13; 10:53