Klysta net garsūs ekonomistai, net Nobelio premijos lauretai. Beje, klysta dažnokai.
Tik apie ekonomikos ekspertų klaidas plačioji visuomenė mažai ką nutuokia. Ne visiems į galvą šauna mintis po kelerių metų patikrinti, kokios ekonomistų prognozės pasitvirtino, kurios – žlugo.
Todėl klaidingas idėjas įtakingiausiuose leidiniuose skelbiančius, nepasitvirtinančias ekonomines teorijas milijoniniais tiražais propaguojančius ekonomistus mes tebelaikome įžvalgiais specialistais ir tuomet, kai jie prašauna pro šalį.
Kai jų teorijos, išvados ir skaičiavimai po kelerių metų pasirodo neverti nė sudilusio skatiko, mes kiekvieną jų žodį vis tiek vertiname kaip aukso grynuolį, nes nelinkę kritiškai mąstyti. Aklai pasitikime autoritetingais leidiniais ir moksliniais laispsniais.
Štai Prinstono universiteto profesorius Paulas Krugmanas nuo 2010-ųjų iki 2013-ųjų sukydo net 11 kartų. Nė viena jo prognozė – nei dėl euro žlugimo, nei dėl griežtos taupymo politikos neveiksmingumo, nei dėl Estijos ekonomikos silpnumo – nepasitvirtino. Nepaisant akivaizdžių šūvių pro šalį prof. P.Krugmano pavardė šiandien skamba išdidžiai. Jis – didis autoritetas.
Jei jums įdomi tokių klaidų tema, atidžiai perskaitykite žurnale „Valstybė“ paskelbtą Mindaugo Aušros straipsnį „Kokia ateitis laukia dolerio ir euro?“ Ši publikacija vertinga tuo, kad pateikia per pastaruosius keletą metų labiausiai prašovusių garsiausių pasaulio ekonomistų sąrašą.
Kodėl šiandien prisiminame klaidingas ekonomines įžvalgas skelbiančius ekonomistus? Ekonomines prognozes knieti palyginti su politinėmis. Gal pasaulio politikos apžvalgininkų vertinimai – tikslesni ir taiklesni už ekonomistų skaičiavimus?
Nedera menkinti ekonominių prognozių reikšmės. Būtina numatyti svarbiausias ekonomines tendencijas. Tačiau politinės prognozės – svarbesnės. Neatspėjus, sakykim, valiutos kurso svyravimų, blogiausiu atveju galima netekti santaupų, o nepastebėjus besiartinančio karo ženklų, – prarandamos gyvybės.
Tad vienintelis išties svarbus šių dienų galvosūkis – numatyti Rusijos prezidento Vladimiro Putino žingsius bei surasti jiems veiksmingus priešnuodžius.
Rusijos caru tituluojamas Vladimiras Putinas grasina, kadpo dviejų dienų, jei duos įsakymą pulti, Rusijos daliniai bus ne tik Kijeve, bet ir Varšuvoje, Rygoje, Taline, Vilniuje, Bukarešte. V.Putinas įrodinėja, kad rusų pajėgos be didelio vargo galėtų užimti beveik visas Rytų Europos sostines (apie tai išsamiai rašo vokiečių leidinys „Sueddeutsche Zeitung“).
Kaip šiuos Kremliaus grasinimus vertina Europos Sąjungos ir NATO politikos ir karo ekspertai – kaip propagandinį triuką ar realų grasinimą? Ar tikrai – „užimtų lengvai“? Taip ar ne? Klaida pasirenkant juodąjį arba baltąjį variantą gali tapti lemtinga visai Europai.
Tiesa, turime pavyzdį, kai vienas Rusijos generolas grasino Čečėnijos sostinę Grozną užimti per kelias valandas. Tos valandos ilgainiui pavirto į „kelerius metus“. Bet Groznas buvo užimtas, tegul ir žymiai vėliau, nei prabėgo Paša Mersedesu praminto generolo nurodytas terminas. Blaiviai mąstant, menka paguoda: okupuos po kelių parų ar po kelerių metų. Okupacija – vis tiek okupacija.
Tad Europos Sąjunga ir NATO, jei nori išvegti rimtų nemalonumų, privalo išmokt prognozuoti Rusijos elgesį. V.Putinas dar nespėjo prasižioti, o Vašingtonas ir Briuselis jau turėtų žinoti, ko verti V.Putino grasinimai „be Ukrainos dar okupuosime ir Baltijos valstybes“.
V.Putinas kumščiais mosuoja ne pirmą sykį. Pavyzdžiui, kadenciją baigiančiam Europos Komisijos prezidentui Džose Manueliui Barozai (Jose Manueliui Barroso) jis yra tėškęs, kad "jeigu tik panorėtų, Kijevas būtų užimtas per dvi savaites".
Tarsi pripažindamas, jog būta kalbų apie visos Ukrainos okupaciją, Ukrainos prezidentas Petro Porošenko minėjo, jog, kalbėdamasis su V.Putinu, sulaukdavo šantažo „didele karine invazija“ ir net „rusiško branduolinio ginklo atakomis“.
Kremliaus apetitas svaidantis grasinimais nūnai – auga. Jei anksčiau V.Putinas grasino ginsiąs užsienyje gyvenančius „rusų piliečius“, tai dabar jam šito maža. Jis perspėja dabar jau ginsiąs net ir „etninius rusus“.
Liūdniausia, kad V.Putinas – politikas, kurio grasinimus dera vertinti kuo rimčiausiai. Kad šis Rusijos vadovas intensyviai ruošiasi rimtoms karinėms intervencijoms, seniai buvo galima numatyti, jei tik būtume atidžiai analizavę kiekvieną jo krustelėjimą.
Prisiminkime, kaip jis Rusijon grąžino Sovietų Sąjungos himno melodiją. Smulkmena? Jei Vakarai būtų buvę bent mažumėlę apdairesni, jau tada reikėjo pradėt intensyviai ruoštis atremti Rusijos agresiją. Kraštutinė raudona linija buvo peržengta tuomet, kai V.Putinas viešai pareiškė, jog SSRS griūtis – didžiausia XX amžiaus katastrofa. Po tokių žodžių tiesiog nebuvo galima ramiai miegoti.
Bet Vakarai tebesapnuoja rožinius sapnus iki šiol. O V.Putinas, nesulaukdamas skausmingesnio antausio, pergalingai tebežygiuoja į priekį, įsitvirtindamas naujose teritorijose, kurios jam nepriklauso.
Pavyzdžiui, ratifikuotas Ukrainos asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimas su Europos Sąjunga – ne Ukrainos ir juo labiau ne ES pergalė. Tai – Rusijos pergalė.V.Putinas sugebėjo reikšmingai apriboti Vakarų įtaką prie Rusijos esančioje valstybėje bei įgyti veto teisę Europos Sąjungos plėtrai.
Bent jau tokia Rytų Europos studijų centro analitiko Lauryno Kasčiūno nuomonė (portalas delfi.lt). L.Kasčiūnas pastebi, jog nėra ko džiūgauti, pasirašius tokį dokumentą: „Rytų partnerystės politika įsileido Rusiją“. Politologo teigimu, toks precedentas dabar gali būti taikomas Moldovaiir Gruzijai, kurios norėtųdalyvauti Europos Sąjungos Rytų partnerystės programoje.
Kaip bebūtų liūdna ir skaudu, Europoje šeimininkauja … ne europiečiai, beje, retai kada besilaikantys duoto žodžio. Dar prieš metus Vokietijos kanclerė Angela Merkel įrodinėjo, jog Europos Komisijos ir Ukrainos derybos dėl partnerystės – tik Europos ir Kijevo reikalas. Jokios trečiosios šalies prie derybų stalo nebus. Dabar gi, neprabėgus nė metams, matome prie derybų stalo savo poziciją dėstančius Rusijos atstovus.
Rusijos pusė pareikalavo pasirašymą atidėti metams, ir Vokietijos kanclerė A.Merkel klusniai sutiko. Ne veltui ją vadina ponia Ribentrop.
Kaip V.Putinui pavyksta pasiekti įspūdingų pergalių? Nieko sudėtingo. Tas priežastis ne sykį įvardino politikos apžvalgininkas Edvardas Lukasas. „Rusija negailestingai naudoja savo energetikos ginklus prieš Europos šalis, ypač dujų tiekimą vamzdynais. (…) Mes tai aiškiai matome dujotiekio „South Stream“ projekte, kuris tiesiogiai laužo ES taisykles, bet yra remiamas Austrijos, Bulgarijos, Kroatijos, Vengrijos, Italijos, Serbijos ir Slovėnijos.“
V.Putinas laužo Europos tvarką. Jis papirko europietiškąjį komercinį ir finansinį aparatą, kuriam verslo reikalai su Rusija neša pelną ir kuris bijo bet kokio santykių atšalimo. Austrijos bankai, Vokietijos pramonės eksportuotojai, Prancūzijos karinė pramonė ir daugybė įmonių, bankų ir teisininkų kontorų čia, Jungtinėje Karalystėje. Šie energetikos ir finansų saitai riboja Vakarų atsaką Rusijos revizionizmui. Tai – E. Lucaso pastebėjimai, išguldyti portale delfi.lt.
Didžiulė laimė, kad Rusijos carui Amerikoje sekasi ne taip šauniai kaip Europoje. JAV prezidentas Barakas Obama viešai tvirtina, jog „būdamos NATO narėmis Baltijos valstybės savo nepriklausomybės nepraras“.
JAV prezidento Barako Obamos pozicija Lietuvai svarbi gyvybiškai, strategiškai, taktiškai. Amerika nusisuktų nuo Baltijos valstybių, tą pačią minutę taptume Rusijos provincija.
Bet pagrindo nerimui – vis tiek apstu. JAV prezidentas B.Obama nevykdo tarptautinių Amerikos įsipareigojimų, ne taip jau seniai duotų garantuojant Ukrainos teritorinį vientisumą mainais už branduolinių ginklų atsisakymą.
Ir į Didžiosios Britanijos premjero žodžius tenka žiūrėti nepatikliai. Oficialusis Londonas taip pat buvo įsipareigojęs garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą.
Ukraina savo pažadą įvykdė. O Vašingtonas ir Londonas savuosius tarptautinius įsipareigojimus pamiršo.
Pažadėti lengviau nei pažadą tęsėti.
Taigi šiandien gyvename pasaulyje, kur nėra jokių šimtaprocentinių garantijų. Rusijos politologas Andrėjus Piontkovskis teigia, jog Amerika ir ES, jei V.Putino nesustabdys Ukrainoje, privalo „ruoštis pasauliniam branduoliniam karui“. Mat Rusijos caras ant kortų stalo pažėrė visus turimus kozyrius. Pralaimėjimo Ukrainoje atveju jis rizikuoja prarasti valdžią. Greičiausiai prarastų ne tik pinigus, bet ir gyvybę (obozrevatel.com).
Beje, politlogas A.Piontkovskis įsitikinęs, jog V.Putiną dar galima sustabdyti politinėmis bei ekonominėmis priemonėmis. Bet jei Vakarai nenori karo Europoje, jie privalo laimėti Ukrainos frontuose.
Be kita ko, politologo A.Piontkovskio prognozės atrodo kur kas patikimesnės nei tų pro šalį dažnai prašaunančių ekonomikos žinovų.
2014.09.21; 15:53
