Situacija, besiklostanti apie Kauno pedofilijos bylą, jau kuris laikas audrina visuomenę ir smukdo pasitikėjimą šalies teisine sistema. Nuo pat šios istorijos paviešinimo teisėsaugos institucijos padarė aibę klaidų ir savo nekompetencija supriešino visuomenę.
Visiškai susikompromitavo vaiko teisių apsaugos tarnybos. Nors ši kruvina istorija, nusinešusi keturias gyvybes, tęsiasi jau keleri metai, bet aiškesnė ji netampa. Paskutinis Aukščiausio teismo verdiktas, kad pedofilijos byla turi būti nagrinėjama, nors prokuratūra tam visaip priešinosi, vėl patvirtino, kad aiškių atsakymų nėra.
Visuomenė, žiniasklaidos pastūmėta, pasidalino į dvi nesutaikomas stovyklas. Ši priešprieša jau peraugo į neapykantą, ir pamirštama labiausia nukentėjusi šioje kraupioje istorijoje mažoji D. Kedytė. Kaip visa tai bepasibaigtų, padaryta žala persekios mergaitę visą gyvenimą.
Mes kviečiame nuoširdžiai paklausti savęs, o ką galima padaryti, kad padėtume jau ir taip likimo nuskriaustai mergaitei. Kaip galime abejingai stebėti, kai neapykanta persisunkusios dvi priešiškos grupės, aplinkybių verčiamos, padarė mergaitę tarpusavio santykių aiškinimosi įkaitu. Būtent tokią situaciją paaštrino ir ją sukomplikavo Kėdainių teismo sprendimas.
Nors mūsų oficialioji politikų ir teisininkų pozicija yra tokia, kad teismai yra nepakaltinami ir jų sprendimai turi būti beatodairiškai vykdomi, deja, gyvenimas mums pateikia daug pavyzdžių, kai taip nebūna. Gyvenimo ir teismų praktika akivaizdžiai rodo, kad teisėjai klysta ir būna šališki. Tai patvirtina aukštesnių teismų visiškai priešingi sprendimai tokiose pat bylose. Niekas negali prisidengti sausa įstatymo raide arba teisėjo įnoriu prieš mažosios D. Kedytės skausmą ir ašaras.
Nejaugi Kėdainių teismui nebuvo žinomas Aukščiausio teismo sprendimas dėl pedofilijos bylos? Negi teisėjui neužteko doros ir sveikos nuovokos suprasti, kad bent teoriškai aukštesniojo teismo sprendimu jo sprendimas gali būti panaikintas. Negi jam kas nors draudė pasielgti žmogiškai ir nutarti, kad mergaitės perdavimas įvyktų tik baigus visus teisminius sprendimus, kai jų jau bus neįmanoma pakeisti. Kodėl šioje istorijoje peršasi įkyri mintis, kad vis tik sprendimai daromi skubotai, formaliai visiškai nekreipiant dėmesio į mergaitės ramybę, jos ir taip sujaukto gyvenimo nors dalinį pastovumą.
Kodėl niekas viešai neatsako, kam L.Stankūnaitei reikalinga valstybės apsauga, negi dar egzistuoja grėsmė jos gyvybei? Ir kaip tokioje aplinkoje galės gyventi mažoji D. Kedytė? Šalies teisėsauga matomai taip susipainiojusi šioje problemoje, kad tapo šališka ir nebesugeba priimti mergaitei reikalingus ir naudingus, o visuomenei aiškius sprendimus.
Nors aiškinama, kad politikai negali kištis į teismų darbą, deja, ši situacija yra nestandartinė. Visų pirma, negalima mergaitės interesus vertinti tik biurokratiškai, formaliai. Be to, šalies vadovė yra ta politikė, kuri pagal LR Konstituciją turi teisę peržiūrėti nuosprendžius per malonės teikimo institutą.
Krepipiuosi į Jus, Prezidente Dalia Grybauskaite, padėt apginti mažąją D. Kedytę Konstitucijos ir Tautos Jums suteiktomis galiomis priimti tokius sprendimus:
1. Kreiptis į Teismą su prašymu, kad kol nebus išnagrinėtos visos su šia kruvina istorija susijusios bylos ir įsigalios galutiniai sprendimai, kur ir su kuo turi gyventi mažoji D. Kedytė, sustabdyti jos perdavimą.
2. Savo dekretu sukurti ypatingą komisiją iš nepriekaištingos reputacijos teisininkų, psichologų, vaiko teisių specialistų, kuri ištirtų visų atsakingų už šios problemos sprendimą valstybinių institucijų veiksmus, juos įvertintų ir pateiktų ataskaitą Jums ir visuomenei.
Tokio neformalaus sprendimo ir poelgio reikalauja susidariusi situacija ir mažosios mergaitės likimas, kuriame daugelis tautiečių mato save ar savo artimuosius. Lietuvos valstybė turi surasti savyje dvasinės stiprybės, kad apgintų mažąją D. Kedytę.
Nuoširdžiai tikimės Jūsų ryžtingų veiksmų.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Tautos vienybės sąjungos pirmininkas Dr. Algimantas Matulevičius.
2011.12.30
