Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų šiuo metu nagrinėjama į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.
Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašoma, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.
Omenyje turima būtent toji rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašo, kad teismo procesas dirba “uždaru režimu”: į teismo salę neįleidžiami žurnalistai, be to, įslaptinti net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.
Kokiai valstybei iš tiesų tarnavo paslaptingasis A.Potejevas? Rusijai ar Jungtinėms Valstijoms? Manoma, kad šiam perbėgėliui dabar yra apie 60-imt metų. Iš jų apie tris dešimtmečius jis paaukojo žvalgybai. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jis pirmą kartą buvo išvykęs į užsienį – kartu su specialiosios paskirties KGB grupe “Zenit”. Galutinis komandiruotės tikslas – Afganistanas. Paskui dirbo kaip oficialus Sovietų Sąjungos diplomatas įvairiose užsienio šalyse. 2000-aisiais grįžo į Maskvą ir pradėjo vadovauti SVR skyriui, užsiimančiam išskirtinai JAV problematika. Be kita ko, šį postą užėmęs A.Potejevas kuravo ir visus žvalgus – nelegalus, įsikūrusius Amerikos teritorijoje.
Manoma, kad A.Potejevas seniai ketino su šeima pabėgti į JAV. Kad operacija “Pobeg” būtų sėkminga, A.Potejevas pradėjo kryptingai bendradarbiauti su JAV slaptosiomis tarnybomis. Dar prieš pabėgimą. Jis išduodavo Vašingtonui visus jam žinomus rusų nelegalus, įsikūrusius Amerikoje. O žinojo jis tikrai daug. Toks slaptas bendradarbiavimas tęsėsi ne vienerius metus.
2002-aisiais, baigusi aukštuosius mokslus, dirbti į JAV pirmoji išvyko A.Potejevo dukra. Amerikoje ji įsidarbino prestižinėje konsulacinio pobūdžio firmoje. 2004-aisiais metais į JAV persikėlė A.Potejevo žmona. O 2010-aisiais į JAV išskrido ir A.Potejevo sūnus. Nors Rusijoje sūnus turėjo gerai apmokamą darbą. Prieš persikeldamas į Ameriką sūnus dirbo valstybinėje firmoje, užsiimančioje ginklų prekyba. Žodžiu, vargo nematė.
SVR vadovybė elgėsi neapdairiai, matydama, kad A.Potejevo šeimos nariai vienas po kito išvyksta į JAV. SVR vadovams privalėjo kilti įtarimas, gal gi A.Potejevo artimieji visiems laikams palieka Rusiją. Nepaisant aplinkybės, kad visa šeima persikėlė į Ameriką, A.Potejevui vis tiek buvo patikėtos pačios didžiausios paslaptys. Dar vienas keistas SVR vadovybės sprendimas: A.Potejevui oficialiai leista pasiimti atostogų ir išvykti į JAV. Oficialus vizito į JAV tikslas – neva aplankyti artimuosius. Susitikti su žmona ir vaikais A.Potejevas išskrido į JAV 2010-ųjų vasarą. Iš Amerikos jis, be abejo, negrįžo. Vos tik A.Potejevas atsidūrė JAV teritorijoje, Amerikos prezidentas Barakas Obama nedelsiant liepė suimti dešimt rusų nelegalų ir apie demaskavimus informuoti žiniasklaidą.
Po šio akibrokšto Kremlius pareiškė, esą nelegalų grupę amerikiečiams pardavęs išdavikas A.Potejevas sulauks deramo atpildo. Bet ar tikrai A.Potejevas atsidurs teisiamųjų suole? Juk jis, A.Potejevas, šiandien gyvena Amerikoje, jo ir jo artimųjų pavardės pakeistos, gyvenamoji vieta ir darbovietės – įslaptintos. Ir, žinoma, Potejevų šeima nė neketina grįžti į namus. Tad kaip oficialusis Kremlius ketina pamokyti išdaviką A.Potejevą? Be abejo, Rusija – tai toji šalis, kuri visuomet stengėsi likviduoti išdavikus, perbėgančius į Vakarus. Sovietų Sąjungos, Rusijos istorijoje esama užtektinai kraupių pavyzdžių, kaip specialiosios smogikų grupės likviduodavo net sumaniausiai pasislėpusius išdavikus Pietų Amerikoje, Europoje ar Australijoje. Vienus nušaudavo, kitus – nunuodydavo, trečius – susargdindavo. KGB keršto mažai kas išvengdavo.
Čia pateiksime keletą įdomesnių pasakojimų, kaips susiklostydavo likimai tų SSRS ir Rusijos žvalgybininkų, kurie pakeisdavo šeimininką.
XXX
Vienas pirmųjų sovietų žvalgų, perbėgusių į Vakarus ir sulaukusių keršto, buvo SSRS žvalgybos rezidentas Austrijoje Vladimiras Nesterovičius (Jaroslavskij). 1925-aisiais jis nutraukė bet kokius ryšius su GRU ir persikėlė gyventi į Vokietiją. Ten jis kreipėsi į Didžiosios Britanijos žvalgybą prašydamas politinio prieglobsčio ir siūlydamas savo kaip žvalgybininko – profesionalo paslaugas. Tais pačiais 1925-aisiais rugpjūčio mėnesį jis buvo nunuodytas vienoje iš kavinių.
Andrėjus Smirnovas irgi sulaukė keršto. Jis kaip nelegalas sėkmingai dirbo Suomijoje. 1922-aisiais atsitiktinai sužinojo, kad jaunesnįjį brolį tuometinė sovietų žvalgyba areštavo ir netrukus sušaudė, o mama ir vyresnysis brolis pabėgo į Braziliją. Tada A.Smirnovas pasidavė suomių kontržvalgybai, papasakojo apie sovietų žvalgų tinklą Suomijoje ir po kelerių metų persikėlė gyventi į Braziliją. Tačiau gyvenimu Brazilijoje neteko ilgai džiaugtis. 1924-aisiais jis mirė įtartinomis aplinkybėmis. Žvalgybos specialistai mano: nužudytas.
Labai įdomi sovietų rezidento Georgijaus Agabekovo gyvenimo istorija. 1930-aisiais jis dirbo Artimuosiuose Rytuose. Ten pamilo jaunutę britę Izabelę Striter, pas kurią mokėsi anglų kalbos. Tais pačiais 1930-aisiais metais jis kreipėsi į britų žvalgybą ir paprašė politinio prieglobsčio. Žinoma, pažadėjo išduoti visas jam žinomas paslaptis, kurios tik domins oficialųjį Londoną. Bet britai kažkodėl neskubėjo juo patikėti. Tada G.Agabekovas persikėlė gyventi į Paryžių pas savo mylimąją. Paryžiuje oficialiai, viešai nutraukė santykius su sovietų Rusija. Šį žingsnį patvirtino publikacija spaudoje. Jo atviras laiškas apie tikrąją savo kaip žvalgybininko veiklą sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. 1931-aisiais metais Niujorke išleido knygą apie žvalgybines to meto sovietų intrigas. Knygą persispausdino ir Berlyno leidyklos. Dėl G.Agabekovo išdavysčių Irane kalėjimuose atsidūrė per keturis šimtus šnipų. Iš jų keturi buvo sušaudyti, o 27-eri – įkalinti iki gyvos galvos.
Maskva nusprendė tokį savo plepųjį žvalgybininką likviduoti. Bet vis nepavykdavo. O ruošdamasi likvidavimo operacijai 1936-aisiais netikėtai sulaukė A.Agabekovo laiško – atgailos. Į Vakarus pabėgęs žvalgas prašė dovanoti jo ankstesniąsias klaidas. Bet Kremlius nepatikėjo A.Agabekovo nuoširdumu. 1938-aisiais šis vyras buvo nužudytas: arba viename iš Paryžiaus konspiracinių butų, arba numestas į prarają kalnuose prie Prancūzijos – Ispanijos sienos.
Keršto neišvengė ir 1937-aisiais ryšius su sovietų žvalgyba nutraukęs sovietų žvalgas Ignatijus Poreckis (Natanas Reisas, pravarde “Liudvik”). Speciali likvidatorių grupė bėglį surado Paryžiuje. Iš pradžių I.Poreckį bandyta nunuodyti. Kai nuodijimo operacija nepavyko, jį tiesiog nušovė gatvėje.
Kremliaus keršto neišvengė ir papulkininkis Reino Heihanen, pravarde “Vik”. Šis sovietų žvalgas iki 1951-ųjų dirbo Suomijoje ir JAV kaip sovietų žvalgybininkas. Tačiau 1951-aisiais Prancūzijoje pasidavė JAV ambasados pareigūnams. Amerikiečiams papasakojo apie vieną iš rimčiausių to meto SSRS žvalgų – Abelį (Fišerį). 1964-aisiais metais pakliuvo į autoavariją. Manoma, kad avarinė situacija buvo specialiai sukurta.
1937-aisiais mirtis ištiko ir Olandijoje dirbusį sovietų žvalgą Valterį Krivickij. Šis vyras paskelbė nutraukiantis bet kokius ryšius su Maskva. Pasidavė Prancūzijos žvalgybos žinion. 1938-aisiais persikėlė gyventi į JAV. O 1941-aisiais viešbutyje buvo rastas jo lavonas peršauta galva.
1942-aisiais metais agentūrinei sovietų grupei “Krasnaja kapela” labai nepasisekė. Gestapui įkliuvo vienas iš darbuotojų – agentas R.Bartas. Vokiečiai jo nesušaudė, bet perverbavo. 1945-aisiais Gestapo agentas pateko į nelaisvę amerikiečiams, o šie nelaimėlį perdavė rusams. 1945-aisiais sovietai R.Bartą sušaudė kaip tėvynės išdaviką.
1949-aisiais metais karinės žvalgybos leitenantas Vadimas Šelupatinas Austrijoje susitiko su amerikiečių žvalgyba. Specialiai susitiko. Amerikiečiams jis išdavė visus žinotus sovietų agentus. Paskui ėmė bendradarbiauti su britų žvalgyba. 1952-aisiais tapo Didžiosios Britanijos piliečiu ir gavo naują pavardę bei vardą – Viktoras Gregori. Ilgokai dabavosi britų radijo laidose. Jo sovietų žvalgyba nesugebėjo nužudyti.
1953-aisiais metais karinės žvalgybos papulkininkis Piotras Popovas susitiko su CŽV agentais. Pasiūlė savo paslaugas. Jis buvo pirmasis CŽV agentas, dirbęs pačiose aukščiausiose SSRS žvalgybinėse struktūrose. Draugystė su CŽV tęsėsi iki 1958-ųjų. Jis amerikiečiams buvo naudingas kaip agentas, informuojantis apie sovietų veiklą Austrijoje ir Rytų Vokietijoje. Bet 1958-aisiais rusai jį sučiupo ir pabandė perverbuoti. P.Popovas nesutiko. P.Popovas suspėjo perspėti amerikiečius apie savo nelaimę. 1960-aisiais jį sušaudė Maskvoje.
1962-aisiais KGB kapitonas Jurijus Nosenko gyveno ir dirbo Šveicarijoje. Nuo 1964-ųjų nuoširdžiai talkino amerikiečiams. Pavyzdžiui, jis informavo, kaip sovietai šeimininkauja Amerikos ambasadoje Maskvoje. Taip pat išdavė keletą dvigubų agentų. 1963-aisiais metais CŽV jį perkėlė į Vokietiją. Nors J.Nosenko buvo nuteistas mirties bausme, jis vis tik laimingai sulaukė senatvės ir pensijos. Mirė sava mirtimi.
Žiauri karinės žvalgybos generolo – majoro Dmitrijaus Poliakovo istorija. Per dvidešimt metų amerikiečiams jis išdavė 19-a žvalgų – nelegalų, 150 agentų – užsieniečių ir apie 1500-imt GRU ir KGB karininkų. Taip pat išguldė viską, kas jam buvo žinoma apie rusų – kinų nesutarimus. D.Poliakovą Kremliui išdavė dvigubas CŽV agentas Oldridžas Eimsas. Išdavė 1985-aisiais. D.Poliakovas suimtas 1986-aisiais. 1988-aisiais sušaudytas. Nors tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas asmeniškai prašė SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, kad šis pasigailėtų. M.Gorbačiovas perbėgėlio nepasigailėjo.
Kvapą gniaužianti KGB karininko Olego Gordijevskio gyvenimo istorija. Nuo 1974-ųjų jis kaip užsienio žvalgybos darbuotojas profesionalas pradėjo dirbti KGB struktūrose Danijoje. Bet matydamas sovietinės santvarkos absurdiškumą nutarė bendradarbiauti su Vakarais. Pirmiausiai apie savo ketinimus jis informavo Danijos Karalystės žvalgybą. Danai pasiūlymą priėmė. Ir neapsiriko. O.Gordijevskio teikiamos žinios buvo itin vertingos. Tačiau 1985-aisiais Kremliui jį išdavė tas pats dvigubas agentas O.Eimsas. Nepaisant šios aplinkybės, O.Gordijevskiui pavyko pasprukti į Vakarus per Rusijos – Suomijos sieną, važiuojant automobilio bagažinėje.
1978-aisiais karinės žvalgybos kapitonas Vladimiras Rezunas (Suvorovas) perbėgo į Vakarus. Pabėgęs į Vakarus ne tik pateikė itin svarbių žinių apie sovietų rezidentūrą Ženevoje, bet ir parašė keletą svarbių knygų, demaskuojančių tikruosius sovietų veiksmus ir planus Antrojo pasaulinio karo metais.
1979-aisiais sovietų žvalgybos majoras Stanislavas Levčenko, tarnavęs GRU rezidentūroje Tokijuje, sumanė pasilikti Tekančios saulės šalyje. Paskui gyventi persikėlė į Ameriką. Amerikiečiams ir japonams papasakojo apie sovietų šnipų tinklą visoje Japonijoje. 1981-aisiais už akių nuteistas mirties bausme. Bet bausmė nebuvo įvykdyta.
1982-aisiais kaip išdavikas pasižymėjo SVR majoras Vladimiras Kuzičkinas. Nuo 1977-ųjų jis dirbo agentu Teherane. 1982-aisiais pametė kažkokius svarbius dokumentus. Išsigando bausmės. Ir paparašė politinio prieglobsčio. Dėl jo pranešimų Irane buvo išvaikyta visa įtakinga partija Tude, bendradarbiavusi su KGB. 1986-aisiais pabandyta jį nušauti. Bet nepavyko. 1990-aisiais parašė knygą, kuri Vakaruose nebuvo labai populiari.
1985-aisiais metais sovietų kotržvalgybos specialistas Vitalijus Jurčenko susitiko su CŽV agentais Italijoje. Išdavė dvylika KGB agentų Europoje. Bet paskui grįžo pas rusus, pareiškė, kad jį amerikiečiai buvo pagrobę ir žinias išgavo panaudodami specialius narkotinius vaistus. Maskva jo žodžiais patikėjo, jį apdovanojo medaliais, premijomis ir išleido į pensiją. Ši istorija labai paini, iki šiol neišaiškinta. Galbūt V.Jurčenko buvo dvigubas agentas. O galbūt jam buvo pavesta pridengti vertingą sovietų agentą O.Eimsą iš CŽV struktūrų.
1985-aisiais išorės žvalgybos specialistas Genadijus Varenikas, papulkininkis, Romoje dirbęs kaip TASS korespondentas, išvaistė solidžią pinigų sumą. Bijodamas bausmės pasiūlė savo paslaugas CŽV agentams. Perdavė informaciją apie tris KGB agentus Vokietijoje. 1985-aisiais buvo atšauktas atgal į Maskvą. Nieko blogo neįtardamas sugrįžo, buvo suimtas ir netrukus sušaudytas.
GRU papulkininkis Viačeslavas Baranovas išgarsėjo tuo, kad nuo 1985-ųjų, dirbdamas Bangladeše, tapo CŽV agentu. Oficialiai amerikiečiai jį užverbavo 1989-aisiais. Už vienkartinę 25 tūkst. JAV dolerių premiją. Taip pat buvo pažadėta, kad kiekvieną mėnesį amerikiečiai jam mokės dviejų tūkstančių JAV dolerių algą. Jo slapyvardis buvo Toni. 1990-aisiais grįžo į Maskvą. Dirbdamas Maskvoje nenustojo amerikiečiams teikti svarbios informacijos. 1992-aisiais areštuotas, kai bandė pabėgti į Vakarus. 1993-aisiais nuteistas kalėti šešerius metus. Į laisvę išleistas anksčiau laiko.
1998-aisiais metais Rusijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas Valentinas Mojisejevas buvo nuteistas kalėti puspenktų metų už tai, kad neva bendradarbiavo su Pietų Korėjos žvalgyba.
2001-aisiais amerikiečiams tarnauti pradėjo Rusijos žvalgybininkas Sergėjus Tretjakovas, dirbęs oficialiu diplomatu. Jis Amerikai papasakojo, kaip Rusija su Iranu bendradarbiauja atominės pramonės reikaluose. 2003-aisiais jį ištiko širdies smūgis. Manoma, kad liga – tik pretekstas. Tiesiog jis sulaukė keršto.
2006-aisiais nuteistas trylika metų kalėti žvalgybos pulkininkas Sergėjus Skripalis. Jam inkriminuotas nusikaltimas dėl nesankcionuoto bendradarbiavimo su britų MI 6 tarnybomis.
XXX
Tai – keli ryškiausi pavyzdžiai, kaip į Vakarus pasitraukusiems SSRS, Rusijos žvalgybininkams pavykdavo arba nepavykdavo išvengti kolegų keršto. Tačiau esama užtektinai įdomių atvejų, kai perbėgėliams itin puikiai sekdavosi gyventi užsienyje.
Pirmiausiai derėtų prisiminti SVR kapitono Olego Lialino istoriją. Šis saugumietis 1971-aisiais ėmė tarnauti britų žvalgybai MI 5. Britams jis išdavė visą sovietų rezidentūrą, veikusią Londono mieste. Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis. KGB ar GRU svarstė, kaip būtų galima išdaviką likviduoti. Tačiau O.Lialinas mirė sava mirtimi 1995-aisiais metais.
O Rusiją išdavęs Olegas Kaluginas, buvęs KGB generolas, buvo nuteistas kalėti 15-a metų dar 2002-aisiais metais. FSB (Federalinė saugumo tarnyba) liepė jam atvykti iš užsienio ir duoti parodymus. Tačiau O.Kaluginas tik pasišaipė. Jis viešai pareiškė atsiųstąjį FSB kvietimą įteiksiąs Amerikos žvalgybos muziejui. Įdomi detalė: jau 1990-aisiais metais O.Kaluginas buvo kaltinamas išdavystėmis. Tuometiniai SSRS vadovai generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas ir KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas iš jo atėmė ir laipsnį, ir apdovanojimus, ir pensiją. Tačiau žlugus 1991-ųjų rugpjūčio pučui jis buvo reabilituotas. Vyriausioji karinė prokuratūra bylą atnaujino 2001-aisiais metais. Šiuo metu O.Kaluginas gyvena JAV ir, kaip sakoma, “spjauna į visus kvietimus grįžti į Maskvą”.
Kalbant apie perbėgėliams taikomus mirties nuosprendžius būtina prisiminti vieną TV laidą “Pokalbis su Vladimiru Putinu”, kurioje premjeras V.Putinas pareiškė, esą Rusija atsisakė praktikos išdavikus likviduoti fiziškai. Jei tikėtume premjero žodžiais, Rusijoje jau nebeliko net specialiųjų likvidavimo grupų. Tačiau V.Putinas, žinoma, net neužsiminė, kas galėjo nužudyti į Vakarus pabėgusį žvalgybininką Aleksandrą Litvinenką, beje, parašiusį knygą apie šiuolaikinės Rusijos ydas.
XXX
Tad sunku nuspėti, ar Rusija bandys keršyti į Ameriką pasitraukusiam A.Potejevui, kuris, kai kurių ekspertų teigimu, atnešė itin daug žalos Rusijai. Mat jis išdavė ne tik tą nelegalų grupę, susidedančią iš keliolikos žvalgybininkų. Manoma, kad A.Potejevas galėjo Vašingtonui suteikti informacijos apie visą vadinamųjų rusų nelegalų tinklą Amerikoje. Jei šie spėjimai – tiesa, Rusijai teks keisti visą žvalgybinį tinklą Jungtinėse Valstijose. O tam reikės ir daug laiko, ir milžiniškų lėšų.
Nuotraukoje: į Vakarus pabėgusio rusų žvalgybininko Olego Gordijevskio atsiminimų knygos viršelis.
2011.06.02
