Būsiu atviras: Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės nuosprendis nustebino.
Lietuviškosios Temidės verdiktą, nepalankų kritišką nuomonę apie leidėją Vitą Tomkų ir jo “Respubliką” pareiškusiam Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, derėtų įsidėmėti mums visiems.
Ar tai nėra dar viena pergalė jėgų, kurios siekia mums visiems užčiaupti burnas? Kad bijotume viešai reikšti bet kokią kritišką nuomonę. Kad nedrįstume kelti jokių versijų. Kad nebandytume lyginti faktų, skaičių. Kad prarastume bet kokį norą domėtis viešų asmenų gyvenimais bei jų darbine veikla.
Mano supratimu, minėtos teisėjos nuosprendis atveria sąlygas dar vienai labai pavojingai tendencijai. Jei ir aukštesniosios instancijos teismas palaikys šios teisėjos sprendimą, tai bus ženklas, jog nuo šiol mes, Lietuvos piliečiai bei Lietuvos gyventojai, neturime teisės remtis viešojoje erdvėje pasirodžiusia neigiama informacija. Jokia. Bent jau rizikuojame tapti kriminaliniais nusikaltėliais.
Žinoma, teoriškai teisės remtis viešaisiais šaltiniais iš mūsų niekas neatėmė. Bet praktiškai jos nebelieka. Nes teisė skleisti nuomones, idėjas ir mintis, tik pamanyk, nėra absoliuti. Suprask, LŽS pirmininkas D.Radzevičius, prieš skelbdamas savo kritiškąjį rašinį, neįsitikino informacijos tikslumu, teisingumu, galų gale jos nepatikrino keliais nepriklausomais šaltiniais.
Pirmiausiai leiskite nusistebėti, o kada teisė skleisti nuomonę, idėjas ir mintis Lietuvoje buvo absoliuti? Lietuvoje tebegalioja vienas iš griežčiausių įstatymų, numatančių atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą. Omenyje turiu ne civilinę, bet būtent baudžiamąją atsakomybę. Dauguma civilizuotų, padorių, demokratinių valstybių seniai atsisakė (arba sparčiai atsisako) galimybės už ne itin tiksliai panaudotas frazes ar supainiotus faktus rašančiuosius prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams. O Lietuva – neatsisakė, ir, regis, tokios privilegijos nė neketina atsisakyti.
Tiesa, mūsų užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis buvo viešai pareiškęs, jog toks įstatymas nedaro didelės garbės mūsų valstybei. Tačiau ministro kalba buvo greičiau proginė, nei dalykinė. Užsiminęs apie tokio pobūdžio lietuviškąją bėdą ponas A.Ažubalis šios temos daugiau nebegvildeno. Tiksliau tariant, nesivadovavo lietuviška patarle: “pradėjęs darbą jį ir užbaik”. O ministro iškeltos idėjos aktyviai nepalaikė net Seimo komitetai, kuruojantys tokias sferas kaip žmogaus teisės ar teisėtvarka.
Tad Lietuvoje galioja net du būdai, kaip galima bausti kritiškai rašančius žurnalistus – civilinis ir baudžiamasis kodeksai. Pasirinkimas – labai platus. Jei tik geidžia širdis, žurnalistą ar leidinį galima persekioti už garbės ir orumo įžeidimą civiline tvarka. O jei siekiama žurnalistui kuo labiau pakenkti, įmanoma iškelti jam ir baudžiamąją bylą. Privataus kaltinimo tvarka. Beje, net tokios valstybės kaip Rusija dekriminalizavo visas įžeidimų ir šmeižtų bylas. Tačiau Lietuva kažkodėl tvirtai įsikibusi į šį įstatymą.
Dar svarbu pabrėžti, jog Lietuvos įstatymai jau senokai nebekalba ir apie tai, kokio dydžio turėtų būti maksimali bauda, skiriama tam, kuris įžeidė ar apšmeižė. Jei anksčiau buvo konkrečiai nurodyta, koks įmanomas maksimalus baudos dydis, tai nūnai baudos dydžiai – praktiškai neberibojami. Baudos gali būti pačios įvairiausios. Nuo kelių tūkstančių iki šimtų tūkstančių. Bet juk tokia nuostata nėra teisinga. Mat visuomenė turi žinoti, kokios maksimalios bausmės jos laukia už konkrečias nusikalstamas veikas. Lietuvos žurnalistai tokios teisės žinoti neturi. Viskas – teisėjo valioje. Bet jei negali būti absoliučios teisės skleisti savo nuomonę, tai, vadovaujantis sveiku protu, neturėtų būti ir absoliučios teisės maksimaliai, kiek tik geidžia širdis, didinti bausmės dydį. Taip turėtų būti. Tačiau teorija Lietuvoje dažnai skiriasi nuo praktikos.
Taigi mane stebina kalbos, esą “teisė skleisti nuomonę, idėjas ir mintis negali būti absoliuti”. Bent jau Lietuvoje ši teisė, mano giliu įsitikinimi, – minimali. Ir teisės skleisti savo nuomonę – vis mažiau.
Šių metų birželio 29-ąją lietuviškoji Temidė apkaltino LŽS vadovą D.Radzevičių, esą jis, prieš skelbdamas savo publikaciją, neįsitikino informacijos tikslumu, teisingumu, jos nepatikrino keliais nepriklausomais šaltiniais. Be abejo, tokie kaltinimai – galimi. Bet lietuviškoji Temidė, mano manymu, pono V.Tomkaus priekaištus šiuo konkrečiu atveju privalėjo nukreipti visai kita linkme – adresuoti ne D.Radzevičiui, o WikiLeaks įkūrėjui Džulijanui Asandžui. Juk akivaizdu, kad pirmasis šaltinis – ne asmeninis D.Radzevičiaus portalas. Bent iki šiol galiojo nuostata, jog atsako ne tas, kuris cituoja, o tas, kuris pirmasis parašė, paskelbė ar pareiškė.
Dabar gi kuriamas precedentas, kai Lietuva verčiama veltis į itin pavojingus ir nežinia kur mus nuvesti galinčius ginčus, ką galima cituoti, o kuo remtis – nepatartina. Nejaugi Lietuvoje bus paskelbtas viešas ir išsamus sarašas tų informacinių šaltinių, kurie, valstybės manymu, nėra itin patikimi? Tokio sąrašo bent jau aš nemačiau. Ir, vadovaujantis sveiku protu, tokio sąrašo negali būti. Bent jau civilizuotoje, demokratinėje valstybėje. Pasielgtume absurdiškai, jei siektume leidinius teisiškai skirstyti į patikimus, mažiau patikimus ar visai nepatikimus. Susipainiotume, pasimestume ir pražūtume, besvarstydami, kokie pirminiai šaltiniai tinka citavimui, o kokius derėtų atmesti, ignoruoti.
Be kita ko, išgirdus birželio 29-osios verdiktą, taip ir liko neaišku, kas ir kada panaikino iki šiol galiojusią nuostatą, jog už informacijos patikimumą atsako ne kas nors kitas, o būtent pirminis šaltinis?
Viešojoje erdvėje jau pasirodė komentarų, esą “LŽS pirmininkui D.Radzevičiui taip ir reikia”. Tokie komentarai šiurpina. Esu LŽS narys. Esu paskelbęs keletą D.Radzevičiaus publikacijų, esu publikavęs jo interviu. Tačiau negaliu tvirtinti, jog mano nuomonė visur ir visada sutampa su D.Radzevičiaus pozicija. Kas skaito mano ir D.Radzevičiaus straipsnius, puikiai mato, jog mes daug kur – oponentai.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju esu D.Radzevičiaus pusėje. Mano įsitikinimu, ginčai dėl kritinių, įžeidžiančių ar net šmeižikiškų teiginių neturėtų būti narpliojami teismo posėdžiuose būtent pagal straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę. Jei baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą bei šmeižtą Lietuvoje ir galioja, tai ji vis tik turėtų būti takoma tik išskirtiniais, tik ypatingais atvejais, kai akivaizdu, jog kaltinamasis išties piktybiškai, kryptingai šmeižia, užgaulioja, meluoja.
D.Radzevičių palaikau dar ir dėl to, jog įpareigojimai įsitikinti informacijos tikslumu, teisingumu bei patikrinti faktus keliais nepriklausomais šaltiniais – kartais sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Nejaugi prieš skelbdamas savo publikaciją D.Radzevičius iš tiesų turėjo skristi pas Dž.Asandžą ir reikalauti paaiškinimų, taip pat – ieškoti WikiLeaks puslapiuose minimų diplomatų? O kaip jam derėjo pasielgti, jei, sakykim, nei Dž.Asandžas, nei WikiLeaks puslapiuose minimi diplomatai bei pareigūnai nebūtų norėję duoti interviu? Neberašyti, užsičiaupti?
Imkime kitą pavyzdį. Kaip elgtis žurnalistui, gvildenančiam, pavyzdžiui, sudėtingas bylas, kur greičiausiai veikia slaptosios tarnybos. Net Lietuvoje tokių bylų – apstu. Tai ir VSD karininko Vytauto Pociūno žūtis, ir čečėnų Gatajevų persekiojimas, ir “teroristės” Eglės Kusaitės neva nusikalstami ketinimai… Kaip patikrinti, kaip įsitikinti, jei nei specialiųjų tarnybų, nei generalinės prokuratūros, nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai neduoda jokių komentarų? Vadovaujantis lietuviškosios Temidės logika: jei nėra galimybės patikrinti, vadinasi, negalima ir rašyti, svarstyti, kelti versijų?
O ką lietuviškoji Temidė patartų žurnalistui, sumaniusiam, pavyzdžiui, iškelti naują versiją dėl JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymo bylos? Daug šios bylos dalyvių – jau mirę, visa medžiaga – įslaptinta. Vadovaujantis lietuviškosios Temidės manymu, nėra ko ten kišti nosies? Juolab nepatartina remtis iki šiol amerikietiškoje spaudoje pasirodžiusiomis publikacijomis, mat nežinia, kurios iš jų – patikimos, o kurios – ne?
Bet jei vadovausimės tokia logika, nebegalėsime apie nieką nieko kritiško parašyti. Ne tik apie privataus asmens statusą turinčius asmenis. Nes kritikuojamo asmens teisė įsižeisti dabartinėje Lietuvoje – beveik absoliuti. Net viešais asmenimis pripažįstami politikai, visuomenės veikėjai, leidėjai, pareigūnai mėgaujasi beveik suabsoliutinta teise pasijusti įžeistam ar apšmeižtam.
Kai pats maždaug prieš dvejis metus buvau nuteistas Vilniaus miesto 1-ojo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų Valerijaus Paškevič ir Stasio Lemežio, maniau, jog tai – kažkoks nevykęs pokštas. Arba itin nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių pasekmė. Juk mane pačia griežčiausia bausme nubaudė ne už tai, ką konkrečiai parašiau savo straipsnyje apie viešą asmenį – tuomet Lietuvos prezidento posto siekusį kandidatą Česlovą Jezerską. Mane nubaudė už tai, ką galėjo pamanyti mano publikaciją perskaitęs kažkoks anoniminis vidutinis statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas. Anot kolegos žurnalisto Virginijaus Savukyno, už svetimas mintis nebausdavo net gūdžiais sovietiniais laikais. Jau antrą dešimtmetį nepriklausomybę skaičiuojančioje Lietuvoje – nubaudė.
Dabar, po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo verdikto, netikiu nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ar atsitiktinumais. Regiu kryptingas tendencijas įbauginti visus kritiškai rašančius žurnalistus, komentatorius, apžvalgininkus.
Jei nebūtų noro pažaboti kritišką mintį, Lietuvoje galiotų nuostata, jog privataus kaltinimo tvarka žurnalistai bei komentatoriai baudžiami tik išskirtiniais atvejais. Mat visas civilizuotas pasaulis nuomonę viešai reiškiančių ir net klaidingus faktus pateikiančių asmenų neprilygina kriminaliniams nusikaltėliams. Civilizuotas pasaulis mano, kad klaidinantis straipsnis, tegul ir labai skaudus, nėra tapatu žmogžudystei, prievartavimui ar vagystei stambiu mastu. Meluojančius ar duomenis iškraipančius žurnalistus bei apžvalgininkus demokratinių valstybių teismai baudžia tik pagal civilinio kodekso straipsnius. Lietuva, remiantis teisėjų V.Paškevič, S.Lemežio ir A.K.Macevičienės formuojama praktika, žingsniuoja atgalios.
Lietuvos įstatymuose aiškų aiškiausiai nurodyta, kokias teises bei pareigas turi viešasis asmuo. “Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Todėl griežta ir kandi viešojo asmens kritika yra leistina, be to, viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą ir nevisiškai tikslią informaciją, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas.
Šiuo atveju būtina įvertinti duomenų paskleidimo tikslą ir juos paskleidusio viešosios informacijos rengėjo elgesį. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tuomet informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę”.
Tai – ne mano žodžiai. Taip yra tvirtinęs tuometinis Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis, kai nagrinėjo šių eilučių autoriui iškeltus pono Č.Jezersko priekaištus. Tačiau ši nuostata Lietuvoje vis dažniau ignoruojama. Mat ši taisyklė turi keletą gudriai įmontuotų išimčių, esant reikalui, paneigiančių pačią taisyklę. Įsidėmėkite: žurnalistą labai lengva apkaltinti veikus nesąžiningai ar ne itin sąžiningai. Pavyzdžiui, siekus finansinės naudos. Tarsi visi kiti asmenys Lietuvoje dirba ne už atlygį, bet “iš idėjos ir meilės Lietuvai”. Arba iš konteksto tendencingai ištraukus vienui vieną sakinį, pamirštant prijungti ir kitus sakinius – paaiškinančius bei papildančius pirmąjį.
Sutikite, jog “sąžiningumas” – labai plati sąvoka. Ją galima pakreipti ir vienaip, ir kitaip. Nes nėra tikslios formulės, pagal kurią būtų galima nustatyti sąžiningumo laipsnį. Todėl ir manau, jog teiginiai, esą “viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo”, – Lietuvoje tėra vien teoriniai svarstymai. Nes tiek mano, tiek D.Radzevičiaus atveju ši aksioma buvo ignoruojama.
Taip pat nė akimirkai negalima pamiršti, jog žurnalistams privataus kaltinimo tvarka iškelta byla yra būtent baudžiamojo pobūdžio byla. O tai reiškia, kad čia viskas privalo būti itin tikslu. Vaizdžiai tariant, neužtenka remtis “statistinių skaitytojų nuomone”. Baudžiamoji byla nuo civilinio pobūdžio garbės ir orumo bylų tuo ir skiriasi, jog tikslumas čia tiesiog privalomas.
Baudžiamosiose bylose negalima apsiriboti posakiais “taip mano statistinis skaitytojas”. Baudžiamosiose bylose būtina tiksliai išsiaiškinti, kokius konkrečius priekaištus žurnalistas pateikė savo straipsnio herojui. Taigi žurnalistą baudžiamosiose bylose galima bausti tik už tai, kas konkrečiai pasakyta, o ne už tai, kas, sakykim, “galimai slypi tarp eilučių”. Priešingu atveju pripažintume, kad visus įtariamuosius atlikus sunkų nusikaltimą galime sau leist apkaltinti neturint jokių konkrečių įkalčių – vien “statistinių skaitytojų nuomonę”.
Taip pat nepamirškime aplinkybės, jog visi ginčytini, abejotini, svarstytini duomenys ir faktai baudžiamosiose bylose traktuojami būtent kaltinamojo, o ne kaltintojo naudai. Tiek mano, tiek LŽS pirmininko D.Radzevičiaus atveju lietuviškoji Temidė taip nesielgė. Jei esama bent vieno lietuvių kalbos specialisto, kuris mano, jog LŽS pirmininkas paskelbė ne faktą, bet nuomonę, tai ir traktuokime šią išvadą kaip D.Radzevičiaus padėtį lengvinantį dalyką.
Štai lietuviškoji Temidė priekaištauja, kodėl D.Radzevičius neįsitikino informacijos tikslumu, teisingumu, jos nepatikrino keliais šaltiniais.
Leiskite paklausti, o kodėl jis privalėjo įsitikinti “informacijos tikslumu”? Taip, WikiLeaks ir jo įkūrėjas Dž.Asandžas viešojoje erdvėje traktuojamas labai įvairiai – gausu ne tik teigiamų, bet ir neigiamų atsiliepimų. Be kita ko, kai kurios valstybės jį persekioja teismine tvarka. Tačiau Lietuvoje šis projektas bent jau oficialiai neįvardintas nei smurtiniu, nei melagingu, nei amoraliu, nei nusikalstamu. Vaizdžiai tariant, nei WikiLeaks, nei Dž.Asandžas mūsų šalyje nėra įvardinti kaip nusikaltėliai ir nepaskelbti “už įstatymo ribų”. Tad ar lietuviškosios Temidės reikalavimai, adresuoti LŽS pirmininkui, nėra pertekliniai?
Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.
2012.07.02
