Tėvynę myliu. Ne kartą esu tai įrodęs, bet kadangi ne žodžiais, o darbais, tai pasikuklinsiu detalizuoti, kaip. Nebent galiu prisipažinti, kad iki šiol neemigravau. Kodėl – sunku paaiškinti. Gal todėl, kad neapsisprendžiu, kuo tikėti – Tėvynės meile ar statistika, ir blaškausi tarp jų. Bet Tėvynė – tai mes visi (taip pat ir išeiviai). O ką rodo statistika? Ar tikrai taip baisu? Pažvelkime.
Tiesa, perspėsiu – statistiką naudosiu oficialią (Statistikos departamento, http://www.stat.gov.lt/lt/) ir neoficialią (kuria daugiau ar mažiau pasitikiu).
Taigi Lietuva. Oficialioji statistika teigia, kad 2010 m. sausį Lietuvos Respublikoje gyveno 3 milijonai 326,8 tūkst. žmonių. Lygiai prieš mėnesį jų buvo 2200 daugiau. 2009 m. rugpjūtį – 10 000 daugiau. 2009 m. sausį – 21 000 daugiau. Kuo į ankstesnę datą žvelgsime, tuo daugiau žmonių rasime (pvz., 2004 m. Lietuvoje gyveno 100 000 žmonių daugiau). Pagrindinė priežastis, žinoma, emigracija.
Neoficialioji statistika dar kalba apie vieno negero reiškinio išsikerojimą. Labai daug žmonių žudosi Lietuvoje. Nėra tos dienos, kai bent keli ar keliolika žmonių nepasitrauktų iš gyvenimo. Tiesa, policijos komisariatai dažniausiai, kaip teigia neoficialioji statistika, savižudžius savo suvestinėse įvardija kaip „mirusius natūralia mirtimi”. Netikite? Paprašykite komisariato atstovų spaudai pateikti suvestines ir statistiką apie savižudžius. Tokių, išskyrus visuomenėje nuskambėjusius atvejus, beveik nerasite.
Kariasi vaikai, kunigai, šaudosi policininkai. Ar taip turi būti?
Pedofilai gauna valstybės apsaugą kaip nukentėjusieji (!), vaikų teisės – gerokai žemiau jūros lygio, o susireikšminusi vaikų teisių kontrolierė išdidžiai toliau pučiasi, jog ją taip pat norėta nušauti. O ko, ponia (panele), tiesą sakant, tikėjotės? Vaikus, sakote, prižiūrite? Kiek pamenu, Freken Bok iš Karlsono nuotykių, ir ta Mažylį daug geriau prižiūrėjo, nors švediškasis Karlsonas vargu ar mums geras pavyzdys.
Gegužės 8-ąją visi rusofobai ir homofilai makaluos daugiaspalvėmis vėliavomis ir džiaugsis, kad gali garsiai rėkti: mes – elgėbėtė, nediskriminuokite mūsų! O kas, tiesą sakant, jus diskriminuoja? Gyvenkit į sveikatą. Net Rokas Žilinskas, pagaliau viešai prisipažinęs esąs gėjus, pareiškė esąs prieš tokius paradus. Vargu ar protinga Pergalės dienos (šiaip ar taip, Antrąjį pasaulinį karą laimėjo ne Sovietų Sąjunga, o bendros antinacinės pajėgos) išvakarėse taip elgtis. Rusija (kurios, pasak rusofobų, mes turime besąlygiškai bijoti) – tiesmukas žvėris: viską supras paprastai, kaip „Naša Raša” veikėjai. Lietuviai, sakys, nekenčia Rusijos, pataikauja Europos Sąjungai (nuo Sąjungos prie Sąjungos – per 16 metų op!) ir yra p (negražus žodis). Ar Jums neatrodo, jog kai kurie rusofobai būtent to ir nori, kad Rusija ir toliau mūsų nekęstų?
Dar kiek statistikos. Neseniai per televiziją vienas valdžiavyris apsiputojęs aiškino, kad Lietuvoje labai geri atlyginimai, tokie pat, kaip Vakaruose. Na, jo atlyginimas, neabejoju, tikrai geras. Tačiau dabar ir 1000 litų uždirbti yra paprasto lietuvio svajonė (oficialus vidurkis – 1647,5 lt), o jei jūs man pasakysite, kad Vakaruose jie tiek gauna (kad ir kita valiuta), net nejuokinga pasidarys. Viena Europos valstybė pasiūlė studentui stipendiją – 10 000 litų per mėnesį – ir atsiprašė, kad „tiek mažai”. Studentas vos infarkto negavo.
Pernai tuo pat metu bedarbių Lietuvoje buvo lygiai perpus mažiau – apie 130 000. Tai – oficialūs duomenys. O kiek žmonių balansuoja ties skurdo riba, gyvena iš paskolų ir dar kažkaip verčiasi?
Apie kitus panašius statistinius duomenis gal geriau patylėsiu. Ir taip visi viską žinome ir suprantame. Į laisvę, panašu, tyliai išleidinėjami kaliniai (daug kainuoja biudžetui, kurio puikiai užtenka valdininkų algoms) – juk kam kitaip autobusų stotelėse kabinti plakatus, kuriuose kalbama apie kalinių integraciją į visuomenę? Ir kodėl netikėtai ramiuose rajonuose atsirado tiek daug zonos žyme pažymėtųjų, kurie kelia muštynes, vagia, plėšikauja?
Visa tai, gerbiamieji, nėra mūsų Tėvyne. Tai – statistika, žiauri ir negailestinga (ir oficiali, ir neoficiali). Tėvynės privalome ieškoti savyje, nes jei nerasime jėgų vieną dieną (kuo greičiau, tuo geriau) šitam visuotiniam bardakui pasakyti STOP, jo, kaip įsibėgėjusio traukinio, niekas nebesustabdys. Kaip „Šuriko nuotykiuose” dainavo šviesaus atminimo aktorius Georgijus Vicinas (1917-2001): „Poka ješčio ne pozdno nam zdelat ostanovku, a?” („Gal dar ne vėlu mums sustot?”).
Nuotraukoje: populiarus rusiškas humoro serialas „Naša Raša”.
2010.03.12
