Sveikata pasirūpinti galiu tik pats

Prieš pus­an­trų me­tų ma­ne ir ma­no šei­mą su­krė­tė ne­ti­kė­tas įvy­kis – vie­nam mū­sų ar­ti­mam gi­mi­nai­čiui, ma­no dvi­de­šimt­me­čiui krikš­ta­sū­niui, bu­vo diag­no­zuo­tas vė­žys.

Tai la­bai pa­lie­tė ma­ne ir, bū­da­mas ar­ti jo vi­so gy­dy­mo me­tu, vis už­duo­da­vau sau klau­si­mą – ko­dėl? Ne kaip iš­gy­dy­ti šią li­gą, bet KODĖL šia li­ga žmo­ni­ja ser­ga?

At­sa­ky­mo į šį klau­si­mą pa­ieš­kos kei­tė dau­ge­lį ma­no jau  nu­si­sto­vė­ju­sių po­žiū­rių. Su­pra­tau ke­le­tą la­bai svar­bių da­ly­kų.

Šia­me pa­sau­ly­je ma­no svei­ka­ta yra svar­biau­sia ir įdo­miau­sia tik man pa­čiam, nes vi­siems ki­tiems ji įdo­mi tik tiek, kiek ne­su­ke­lia pro­ble­mų (tu­riu min­ty­se šei­mą ir ko­lek­ty­vą), kiek at­ne­ša pa­ja­mų far­ma­ci­jos, „svei­ka­tos ap­sau­gos“ sis­te­mai ir mais­to pra­mo­nei. Esu tik­rai la­bai lai­min­gas ir man gy­ven­ti ge­ra, įdo­mu ir ma­lo­nu. Tai ko­dėl tu­rė­čiau sku­bė­ti į Am­ži­ny­bę?

No­riu bū­ti pen­si­nin­kas (mū­sų val­džios pik­tu­mui), svei­kas (far­ma­ci­jos ir tos pa­čios „svei­ka­tos ap­sau­gos“ pik­tu­mui) ir dar prie „bab­kių“. No­riu ko­ky­biš­ko ir gar­bin­go už­tar­nau­to po­il­sio, kaip mėgs­ta sa­ky­ti mū­sų šne­ko­riai „po­li­ti­kie­riai“, bet aiš­kiai su­vo­kiu, kad tuo pa­si­rū­pin­ti, tai su­kur­ti ir pa­siek­ti ga­liu tik aš pats.

Nie­kas ki­tas ne­pa­si­rū­pins žmo­gu­mi ge­riau nei jis pats. Tai tu­ri su­vok­ti kiek­vie­nas žmo­gus šian­dien, nes ry­toj bus per vė­lu. No­riu pa­ma­ty­ti anū­kus, džiaug­tis jais, žais­ti su jais, o kaip tai pa­da­ry­ti, jei­gu esi vi­du­ti­nis lie­tu­vis pen­si­nin­kas? Ta­da esi be svei­ka­tos, be pi­ni­gų ir be gy­ve­ni­mo džiaugs­mo, nes re­a­ly­bė (val­džios rū­pes­čiu) yra tik var­ga­na eg­zis­ten­ci­ja. Tai ma­nęs vi­siš­kai ne­ten­ki­na!

Vie­nas iš po­ky­čių, at­si­ra­du­sių ma­no gy­ve­ni­me, – ju­dė­ji­mas. Ant­ras be ga­lo svar­bus po­ky­tis – mi­ty­ba. Jau dau­giau kaip me­tai mes su žmo­na vi­siš­kai at­sisa­kė­me bet ko­kios mė­sos, žu­vį val­go­me ke­le­tą kar­tų per me­tus. Pa­grin­di­nis mais­tas – ko­šės, dar­žo­vės ir vai­siai. Dau­ge­lis opo­nuo­ja, kad gal ge­riau bet ko­kia mė­sa nei su che­mi­ka­lais dar­žo­vės (šiuo me­tu ki­to­kių tie­siog nė­ra).

Aš ma­nau, kad ko­kios be­bū­tų blo­giau­sios tos dar­žo­vės ar vai­siai, jos ma­žiau ken­kia žmo­gui nei ge­riau­sia mė­sa. Kur ei­na mū­sų vi­suo­me­nė su da­bar­ti­nio moks­lo re­ko­men­da­ci­jo­mis, mes vi­si ma­to­me. Kuo dau­giau pi­ni­gų ski­ria­ma „svei­ka­tos ap­sau­gai“ ir far­ma­ci­jai, tuo la­biau vi­suo­me­nė ser­ga ir mirš­ta. Vis­kas la­bai pa­pras­ta. Tai yra mil­ži­niš­ki ver­slai, ku­riems žmo­gus nė kiek ne­rū­pi!

Pas­ku­ti­nis po­ky­tis – įsi­gi­li­ni­mas į sa­ve, į es­mi­nes gy­ve­ni­mo ver­ty­bes – do­rą, są­ži­nin­gu­mą, darbš­tu­mą ir mei­lę ar­ti­mui. Kas die­ną sten­giuo­si apie tai gal­vo­ti ir kiek įma­no­ma ne­pa­žeis­ti šių ver­ty­bių. Be abe­jo, an­ge­lu ir šven­tuo­ju ne­ta­pau, bet sa­vęs to­bu­li­ni­mui ri­bų nė­ra, ir ma­nau, kad blo­ges­niu žmo­gu­mi tik­rai ne­ta­pau, o jei­gu kiek ge­res­niu, tai jau pa­sie­ki­mas!

Iki šių pa­si­kei­ti­mų gy­ve­no­me kaip ir dau­ge­lis. Mė­go­me so­čiai ir gau­siai pa­val­gy­ti, po to sku­bė­da­vo­me pa­gu­lė­ti. Ne­leng­vai už­au­gin­tą virš­svo­rį sau­go­jo­me steng­da­mie­si va­žiuo­ti net iki par­duo­tu­vės, ku­ri nuo na­mų – vos už 100–150 met­rų. Prie te­le­vi­zo­riaus bū­da­vo ir alaus bu­te­liu­kas su ko­kiais nors be­ver­čiais už­kan­dė­liais ir t.t. Sa­vo virš­svo­rį tei­sin­da­vo­me sau ir ki­tiems ži­no­mu vi­sų sto­ru­lių po­sa­kiu (pa­si­tei­si­ni­mu) „ge­ro žmo­gaus tu­ri bū­ti daug“.  

Po­ky­čių pra­džia

Dau­ge­lis da­ly­kų vyks­ta mums pa­no­sė­je, bet mes jų ne­ma­to­me ar­ba ne­pri­pa­žįs­ta­me. Pir­mo­ji keis­tis pra­dė­jo ma­no žmo­na Vi­li­ja. Ji jau se­no­kai ry­tais da­ro mankš­tą, grū­di­na­si šal­tu van­de­niu ir do­mi­si mi­ty­ba. Bet sa­va­me kie­me pra­na­šu sun­ku bū­ti. Taip at­si­ti­ko ir jai – ji kal­bė­jo, o aš jos ne­gir­dė­jau.

At­ėjo lai­kas, kai pats pra­dė­jau do­mė­tis, ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos. O jei ieš­kai, bū­ti­nai at­ran­di. Man tik­ras at­ra­di­mas bu­vo ži­nia, kad Si­gi­ta Kriau­čiū­nie­nė, ku­rią pa­ži­no­jau daug me­tų, – Lie­tu­vos Svei­kuo­lių są­jun­gos vi­ce­pre­zi­den­tė. Ji bu­vo di­džių­jų ma­no po­ky­čių „krikš­to mo­ti­na“, o „krikš­ta­tė­viu“ ta­po Dai­nius Ke­pe­nis po to, kai 2011 me­tų sau­sio pir­mo­mis die­no­mis nu­va­žia­vau į Pa­lan­gą.

Dai­niaus svei­ka­tos mo­kyk­la – tin­ka­miau­sia vie­ta pra­dė­ti po­ky­čius. Jo stip­rios as­me­ny­bės ža­ve­sys, jū­ra, pu­šy­nai, ko­pos ir žie­ma. Pa­ti­kė­ki­te, tai ne­pa­kar­to­ja­mas de­ri­nys! Per pir­mą­sias de­šimt die­nų po­ky­čių pra­ra­dau 8 kg, ir tai bu­vo toks stip­rus im­pul­sas, bei tiek pa­si­kei­tė sa­vi­jau­ta, kad apie grį­ži­mą į anks­tes­nį gy­ve­ni­mo bū­dą ne­be­li­ko net min­ties.

Mes su žmo­na Vi­li­ja ta­po­me tik­ra ko­man­da. Duk­ros iš pra­džių „strei­ka­vo“, prieš­ta­ra­vo, gin­či­jo­si, bet, kai su­vo­kė, jog ki­taip ne­bus, su­si­tai­kė, kad na­muo­se mė­sos ne­be­li­ko, kad „ko­ka­ko­la“, „čip­sai“ ir ki­to­kie šiuo­lai­ki­niai „mi­ty­bos per­liu­kai“ yra ne­pa­gei­dau­ja­mi.

Be abe­jo, mū­sų ap­si­spren­di­mas yra įsi­są­mo­nin­tas ir su­vok­tas, o vai­kams tai dar vis pri­mes­ta tvar­ka, nes nie­ko pa­na­šaus ap­lin­ko­je ne­ma­to. Mo­kyk­la, kie­mas, te­le­vi­zo­rius ki­ša į mū­sų gal­vas šiuo­lai­ki­nį re­kla­mi­nį šlamš­tą, o jau­nam žmo­gui su­si­vok­ti ta­me in­for­ma­ci­jos srau­te nė­ra taip leng­va. Net di­džia­jai da­liai su­au­gu­sių tai ne­su­pran­ta­ma, ką jau be­kal­bė­ti apie jau­ni­mą. Ta­čiau po­slin­kiai ma­to­mi, ir vis dau­giau žmo­nių su­si­mąs­to bei pra­de­da at­skir­ti tai, kas tik­ra, o kas ka­la­ma per prie­var­tą tik dėl „di­džio­jo ver­slo“ nau­dos.

Pas­ta­rą­jį pus­me­tį bu­vo­me kvie­čia­mi į drau­gų ir part­ne­rių as­me­ni­nes ir įmo­nių šven­tes Lat­vi­jo­je. Šven­tės pra­ėjo sma­giai. Jau se­niai ži­no­me, kad ge­ram pa­si­links­mi­ni­mui al­ko­ho­lis ne­bū­ti­nas.

Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tei­sę tu­rė­ti sa­vo po­žiū­rį ir įsi­ti­ki­ni­mus. Dis­ku­tuo­jant la­bai ne­sun­ku ar­gu­men­tuo­tai įro­dy­ti, kad tik­rai ge­ra svei­ka­ta ne­su­de­ri­na­ma su fi­zi­nio ak­ty­vu­mo trū­ku­mu, ne­su­de­rin­tu mais­tu, mė­sa, vais­tais ar li­go­ni­nė­mis, rū­ky­mu ar al­ko­ho­lio var­to­ji­mu. O kur dar dva­si­niai da­ly­kai, ku­riuos dau­ge­lis pa­mirš­ta! Tai ne ma­žiau svar­bu! Mėgs­tu po­sa­kį – „fi­zi­niai pra­ti­mai ga­li pa­keis­ti dau­ge­lį vais­tų, bet nė vie­ni vais­tai ne­ga­li pa­keis­ti fi­zi­nių pra­ti­mų“.

Ki­tiems skep­ti­kams, ku­rie tvir­ti­na, kad be mė­sos aš nu­silp­siu, pa­siū­lau pa­spor­tuo­ti drau­ge – pa­va­žiuo­ti dvi­ra­čiu ko­kius 30–40 km, ar pa­bė­gė­ti bent 5–6 km. Dar to­kių ne­su­ti­kau, ku­rie no­rė­tų įro­dy­ti, kad esu nu­sil­pęs.

Ar gy­dy­to­jams tik­rai rū­pi mū­sų svei­ka­ta?

Di­de­lė klai­da gal­vo­ti, jog gy­dy­to­jai su­in­te­re­suo­ti mū­sų svei­ka­ta. Šiais lai­kais klau­si­mas – kas mo­ka pi­ni­gus ir už ką gau­na­mas at­ly­gi­ni­mas – pa­de­da at­sa­ky­ti į dau­ge­lį klau­si­mų. Mes ne­ra­si­me nė vie­no me­di­ko, ku­ris gau­tų at­ly­gi­ni­mą už tai, kad jo pa­cien­tai svei­ki.

Tai ky­la lo­giš­kas klau­si­mas – ko­dėl jie tu­rė­tų steng­tis, kad mes bū­tu­me svei­ki? Ką jie veiks ir kiek už­dirbs? Kaip gy­vens su­ma­žė­jus pa­ja­moms? Mū­sų li­gos jiems už­tik­ri­na fi­nan­siš­kai sau­gų gy­ve­ni­mą. Jei­gu mes ma­žiau sirg­si­me, kris jų reikš­min­gu­mas mū­sų vi­suo­me­nė­je. Ar ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti si­tu­a­ci­ją, kad, pa­vyz­džiui, šei­mos gy­dy­to­jas gau­tų at­ly­gi­ni­mą ne už tai, kiek li­go­nių ap­tar­na­vo, o už tai, kiek jų NEREIKĖJO ap­tar­nau­ti. Įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek biu­dže­to lė­šų bū­tų su­tau­py­ta, jei­gu svei­ka gy­ven­se­na bū­tų ska­ti­na­ma, o sir­gi­mas bū­tų ne­ska­ti­na­mas iš­mo­ko­mis. Žmo­nės bū­tų tuo ne­pa­ten­kin­ti, bet pri­si­tai­ky­tų, ir tap­tu­me žy­miai svei­kes­nė tau­ta.

Gy­dy­to­jai net ir ne­ži­no, kaip rei­kia gy­ven­ti, kad ne­sirg­tu­me. Uni­ver­si­te­tai juos mo­ko tik grei­tai pa­nai­kin­ti pa­sek­mes, bet ne prie­žas­tis. Jei­gu jie ži­no­tų, pa­tys nie­ka­da ne­sirg­tų, jų šei­mų na­riai ir­gi bū­tų svei­ki… Ta­čiau daž­nai gy­ve­ni­me ma­to­me ki­tą vaiz­de­lį – dau­ge­lis su ne­men­kais virš­svo­riais, li­go­ti ne tik pa­tys, bet ir jų šei­mos na­riai. Jie mirš­ta daž­nai net ne­su­lau­kę gar­baus am­žiaus, nors iš­ti­ki­mai tar­na­vo „tra­di­ci­nei me­di­ci­nai“. Ne­ži­nau, ko­dėl ji taip va­di­na­si, kai re­mia­si far­ma­ko­lo­gi­ja, ku­riai tik 200 me­tų? Ži­nau tik tai, kad far­ma­ci­ja šiais lai­kais – be ga­lo pel­nin­gas ver­slas! Kaip ma­no­te, ar nors vie­nas ver­slas su­in­te­re­suo­tas sa­vo pel­nų ma­žė­ji­mu?!

Iš­va­lius mū­sų or­ga­niz­mą nuo ter­ša­lų, iš­si­va­lo ir mū­sų są­mo­nė nuo go­du­mo, pa­vy­do, iš­tvir­ki­mo, veid­mai­nia­vi­mo, me­la­gys­čių ir t.t. Ši­to vi­so pa­sau­lio po­li­ti­kai bi­jo la­biau­siai. Tu­ri­me su­pras­ti, kad go­džius vi­so­kiems ma­te­ria­li­niams daik­tams ir tur­tams bei pra­ra­du­sius są­ži­nę žmo­nes la­bai leng­va val­dy­ti. To sie­kia­ma re­kla­mo­mis, fil­mais, pro­pa­gan­do­mis, TV pro­gra­mo­mis, spau­da ir t.t. O są­mo­nin­gais, do­rais ir iš­min­tin­gais žmo­nė­mis ma­ni­pu­liuo­ti be­veik ne­įma­no­ma. To­dėl vi­sais lai­kais vi­sos val­džios pir­miau­sia nai­ki­no in­te­li­gen­ti­ją, vi­suo­me­nės švie­suo­lius.

Lai­kas keis­tis – DABAR

Žmo­nės yra la­bai iner­tiš­ki, kas die­ną va­do­vau­ja­si vie­nu dės­niu – kam keis­tis, jei­gu ir taip ge­rai! Kei­čia­mės tik ta­da, kai li­gos pri­spau­džia, kai su­vo­kia­me, kad to­liau taip gy­ven­ti ne­be­ga­li­ma. Dau­gu­ma žmo­nių, pa­klaus­ti, kas yra pats di­džiau­sias tur­tas, iš­pyš­ki­na: „Ži­no­ma, kad SVEIKATA!“.

O kai pa­klau­si, kiek lai­ko kas­dien ski­ria pi­ni­gams už­dirb­ti ir kiek lai­ko puo­se­lė­ti ir sau­go­ti pa­tį di­džiau­sią sa­vo tur­tą – svei­ka­tą, – nu­ty­la. Ta­da pra­si­de­da įdo­miau­sia ir juo­kin­giau­sia po­kal­bio da­lis. Daž­nai gai­liuo­si, kad ne­įra­ši­nė­ju ar­gu­men­tų ir prie­žas­čių, ku­rias var­di­na tei­sin­da­mie­si. Jei­gu duo­čiau po to pa­klau­sy­ti, dau­ge­lis tur­būt pa­neig­tų, kad jie taip kal­bė­jo, nes pri­si­pa­žin­ti, kad kal­bė­jo taip ne­riš­liai, ne­lo­giš­kai ir kvai­lai, dau­gu­mai pa­pras­čiau­siai ne­už­tek­tų drą­sos.

Lin­kiu su­si­mąs­ty­ti, kas yra tik­ro­sios ver­ty­bės da­bar, ir ryž­tis keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą pa­tiems, o ne lauk­ti, kol kas nors pri­vers tai da­ry­ti. Dau­ge­lis sa­ko, kad tai da­rys, kai at­eis lai­kas. Pa­klau­sus, ka­da bus tas lai­kas ir kaip jie tai su­ži­nos, nie­kas ne­ga­li at­sa­ky­ti. Ma­nau, kad lai­kas yra DABAR. Ry­toj jau bus per vė­lu, nes tas lai­kas, ku­rį pra­lei­do­me, jau nie­ka­da ne­be­grįš.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikraštis „XXI amžius” 

2012.06.24