Demokratija yra grįsta ne tik valdžių atskyrimu, bet ir pasitikėjimu tomis valdžiomis. Viena iš jų – teismai. Šiandien ir plika akimi matosi daug neargumentuotos kritikos, noro sąmoningai sunaikinti pasitikėjimo likučius. Tačiau reikia pasakyti, kad ir patys teisėjai prisideda prie šio proceso.
Be jokios abejonės, pats ryškiausias pavyzdys – tai teisėjo Antano Virbalo sprendimas išteisinti Algirdą Paleckį dėl teiginio, kad „savi šaudė į savus“ per Sausio 13-ąją. Pasirodo, tai tik nuomonė, kuri buvo grindžiama kitais šaltiniais, tarp kurių atsidūrė ir visuotinai žinoma šmeižikiška knyga „Durnių laivas“.
Čia norėčiau sugretinti kitą bylą, kurios pagrindiniu veikėju, kaip bebūtų gaila, tapo to pačio teismo teisėjas Valerijus Paškevičius. Buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas kreipėsi į teismą dėl žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų apie jį. Vienoje iš jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jezersko, galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su KGB, nors tiesiogiai to ir nebuvo pasakyta. Tokio sakinio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir teismas. Tačiau nutartyje yra tokia frazė: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta […] statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti”.
Vilniaus apygardos teismas ne tik paliko nutartį, bet ją ir sugriežtino. Žurnalistas turi sumokėti per trisdešimt tūkstančių litų. O jei neturi – sėsti į kalėjimą.
Vienu atveju buvo įvertintas visas kontekstas, netgi tai, ką gali pagalvoti statistinis skaitytojas, antru atveju nebuvo įdomu net tai, kas buvo tiesiogiai pasakyta.
Iškyla klausimas: kodėl teisėjai taip skirtingai elgiasi? Juk tiek vienu, tiek kitu atveju buvo priimti protu nesuvokiami sprendimai.
Dabar Sausio 13-osios budeliai – Golovatovas, Uschopčikas, – „Jedinstvos“ veikėjai jau džiūgauja. Ir turi dėl ko. Juos pavadinus agresoriais, pasakius, kad jie atsakingi už nekaltų žmonių žūtį, sužeidimus, įvardijus kolaborantais, jie gali kreiptis į teismą. Pasinaudojus „statistinio skaitytojo“ nuomone, galima nubausti tuos, kurie liudys tiesą. Galvojate, kad fantazuoju? Ne, tokių precedentų jau buvo.
Prieš keletą metus teisėjas Kęstutis Petkevičius žurnalistą nuteisė už tai, kad jis asmenį, kuris jau po nepriklausomybės paskelbimo bendradarbiavo su svetimos valstybės partija, pavadino kolaborantu. Už tiesos įvardijimą buvo nubaustas. Gerai nors tiek, kad kilus pasipiktinimui viešoje erdvėje aukštesnės instancijos teismas panaikino tokį sprendimą.
Blogiausia, kad formuojasi absoliuti vertybių sumaištis. Šalia tiesos gali egzistuoti melas, pridengtas nuomonės skraiste. Ar gali mūsų visuomenė funkcionuoti, jei šalia lygiavertiškai egzistuos nuomonės, kad Sausio 13-osios aukos – ir žuvusieji prie Televizijos bokšto, ir „Jedinstvos“ veikėjai bei „Alfos“ smogikai? Ar ilgai mūsų visuomenė išgyvens, jei vienodai blogais bus laikomi ir stribai, nuėję tarnauti kruvinai valdžiai, ir partizanai, kurie išėjo kovoti prieš tą valdžią? Kai ištrinama riba tarp tiesos ir melo, tada tokiai visuomenei jau nebeilgai lieka gyventi.
Nuotraukoje: žurnalistas Virginijus Savukynas, šio komentaro autorius.
2012.04.06
