Kai kurių Lietuvos politikų, komentatorių, signatarų tekstus siūlau skaityti „aukštyn kojom“. Tų, kurių tekstuose peršamas teigiamybes derėtų suvokti kaip blogį, o kritiką – kaip pagyrimus, – vos keletas.
Tačiau šie „išminčiai“ visomis išgalėmis kuria įvaizdį, esą jų, kaltinančių Lietuvą „žaidžiant valstybę“, – gausus būrys.
O kad būtų dar solidžiau, jie visomis priemonėmis stengiasi pabrėžti esantys rimti istorikai, įtakingi garsių universitetų profesoriai, įžvalgūs slaptųjų tarnybų analitikai, kurių nuomonė – pati teisingiausia. Jei kas drįsta ginčytis su jais, tai, suprask, vien tik primityvai ir neišmanėliai.
O jeigu atidžiau pažvelgsime į jų tekstus, aptiksime tik mažytes logikos, išminties ir sveiko proto kruopelytes. Visa kita – pastangos bet kokia kaina įkąsti … principingą, kietą poziciją užėmusiai Lietuvos prezidentei.
Vienas iš tokių, kurio tekstus jau seniai skaitau „aukštyn kojom“, – Kovo 11-osios signataras Jurgis Jurgelis. Jei J.Jurgelis sako „blogai“ – turime puikų sprendimą, jei sako „gerai“ – bėda. Toks požiūris į J.Jurgelio tekstus galutinai susiformavo po neobjektyvių jo tekstų apie paskutinįjį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį. Tad kai buvęs VSD vadovas viename iš paskutiniųjų savo tekstų kaltina Lietuvos vadovybę „žaidžiant valstybę“, džiaugiuosi: J.Jurgelis širsta, vadinasi, valstybė eina teisingu keliu.
Jurgelio tekste „Žaidžiame valstybę“ (portalas delfi.lt) buvęs VSD vadovas tarsi nuoširdžiai analizuoja, kodėl Gediminas Grina nepateisino prezidentės lūkesčių ir koks likimas laukia naujojo VSD vadovo Dariaus Jauniškio. O iš tiesų juk slapta ieško Prezidentės Dalios Grybauskaitės klaidų.
Ir klaidų, be abejo, randa. Bet ar tos klaidos – išties klaidos?
J.Jurgelis svarsto, esą anuomet VSD buvo laikomas per mažai patriotiška struktūra, o KAM Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas – užtektinai patriotiška, todėl „antrukų“ darbuotojas G.Grina ir buvo permestas į VSD, o paskui save į VSD atsivedė ir keletą kolegų iš Antrojo departamento. Kadangi buvęs VSD vadovas J.Jurgelis šią versiją apibūdina ironiškai, vadinasi, VSD struktūrose išties galėjo būti „per mažai valstybinio principingumo“, ir kelių „antrukų“ permetimas į VSD – išmintingas „ėjimas žirgu“.
Kitas keistas J.Jurgelio priekaištas: tiek G.Grina, tiek jį pakeitęs Darius Jauniškis paskirti į pareigas, su kuriomis nebuvo susipažinę. Taip, puiku būtų, jei žmogus visada gerai žinotų, kur eina dirbti, kas jo laukia, ar sugebės.
Bet kol pulkininkas D.Jauniškis nebuvo VSD vadovas, kaip jis galėjo iš anksto susipažinti su VSD darbo specifika, braižyti VSD ateities planus, prognozuoti būtinas reformas ir apie visa tai dar pasakoti parlamentarams? Norint Seimui pateikti įžvalgas, ką būtina keisti, tobulinti ir stiprinti, reikia tarnybą pažinti „iš vidaus“. Bet ar įmanoma VSD tarnybą „iš vidaus“ pažinti kandidatui? Kandidatas tėra kandidatas.
Kaip J.Jurgelis patartų elgtis, jei su VSD darbo specifika nuodugniau susipažinusio asmens kandidatūrą parlamentarai atmestų? Netinkamą kandidatą išsiųsime į negyvenamąją salą, kad niekam neišplepėtų, ką avansu sužinojęs, o naujajam kandidatui vėl suteiksime teisę avansu perprasti slaptąją tarnybą „iš vidaus“, tikintis, jog šį kartą seimūnai kandidatui bus palankesni?
Todėl ir glumina pono J.Jurgelio ironiški šūktelėjimai „O Matka Boska“ bei skėsčiojimai rankomis: „nesusipažinęs, bet siunčiamas vadovauti“.
Stebina ir J.Jurgelio tekste užrašyta pastaba: „Asmuo įspūdingas, bet žvalgyba ir karyba – skirtingi dalykai“.
Žinoma, kandidato patirtis kariniuose reikaluose dar nelaiduoja sėkmės žvalgybos frontuose. Bet nejaugi kariška patirtis paneigia galimybę, jog D.Jauniškis gali būti geras saugumo vadovas, kuris nuoširdžiai gilinsis ne vien į pavojų analizę, bet ir į jų šalinimą?
Žodžiu, J.Jurgelio pozicija akivaizdi. Skaitytojui jis perša nuomonę, jog kandidatui suteikta per mažai laiko susipažinti su VSD darbo specifika, todėl jis negalėjo pateikti Seimui išsamios VSD raidos strategijos, todėl Seime nebuvo rimtos diskusijos apie VSD darbą ir perspektyvas…
Demokratinėje šalyje buvęs VSD vadovas turi teisę taip manyti. Tegul šūkčioja „O Matka Boska“ kiek širdis geidžia.
O mes žvelkime į J.Jurgelio rašinį „aukštyn kojomis“. Ir turėsime kiek kitokią nuostatą: ieškant svarbiausiojo „džeimso bondo“, – išsamios diskusijos vargu ar reikalingos ir įmanomos. Kam Rusijai sudaryti papildomų galimybių surengt sėkmingą antilietuvišką operaciją renkant slaptą informaciją?
XXX
Dviprasmiški ir Europos Sąjungos ambasadoriaus Rusijoje pono Vygaudo Ušacko pareiškimai Lietuvos televizijoms bei spaudai, įskaitant ir delfi.lt portalą. Viena vertus, ambasadorius išvardina Vakarų klaidas bendraujant su Rusija (Vakarai matė Rusiją tokią, kokią norėjo matyti, o ne tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo).
Antra vertus, pats, regis, gyvena tomis pačiomis iliuzijomis. Nesiliauja klausinėjęs, kaip toliau plėtosime santykius su Rusija, kuri yra ir išliks mūsų kaimynė. Nuolatos primena, kokia patraukli 142 milijonus gyventojų turinčios Rusijos rinka. Įkyriai perspėja, jog būtina dėti visas pastangas, kad „karas neišsiplėstų iki dar didesnio ir gilesnio karinio susipriešinimo“.
Be abejo, visi šie retoriški klausimai, perspėjimai ir priminimai – tiesa. Abejoti gaima ir reikia. Tačiau svarbu, kokias išvadas darome. Nereikia ginti Ukrainos, neverta stiprinti savos kariuomenės, negalima Vladimiro Putino vadinti tikruoju vardu?
Vienareikšmio apibūdinimo, kokias išvadas delfi.lt skaitytojams perša ES ambasadorius Rusijoje, – nėra. Diplomatas tam ir yra diplomatas, kad jo pareiškimai diplomatiški, atsargūs.
Bet nuolaidžiavimo Rusijai gaidelių įžvelgti vis tik nesunku. Ir kapituliantiškų užuominų užtektinai. Visiems seniai aišku, kad Rusiją sustabdys tik mūsų pasiryžimas gintis, drąsa ir principingumas. O samprotavimai apie „patrauklią rusišką rinką“ bei maldavimai suvokti, jog Rusijos į Mėnulį neiškelsi, todėl, kokia ji bebūtų, gyventi reikės šalia jos, – tik augina Kremliaus apetitus.
Vadinamoji „krepšnio diplomatija“ – netikusi diplomatija. Tą savaitgalį diplomatas neturėjo moralinės teisės žaisti krepšinio su Rusijos prezidento administracijos vadovu Sergėjumi Ivanovu, nes Rusijos ordos tąsyk aršiai puolė Mariupolį. Europietiškas vertybes gerbiantis diplomatas turėjo skėstelti rankomis: atleiskite, ponai, šiandien man ne krepšinis rūpi.
XXX
Nuostabą kelia ir keli Vilniaus TSPMI dėstytojo, tarptautinių santykių eksperto Raimundo Lopatos pareiškimai (portalas delfi.lt). Girdi, skelbiame paniką, naudojame per daug karingą retoriką, neturime subalansuotos užsienio politikos, sugadinome santykius su beveik visais kaimynais… Tokias mintis jis žarstė neseniai Prezidentūroje surengtoje konferencijoje, skirtoje partijų susitarimui dėl užsienio saugumo ir gynybos politikos.
Kariuomenės stiprinimas nėra panika. Lietuvos niekas nepriskiria karo zonai, bet vis tik agresyvi, neprognozuojama Rusijos valstybės – per daug arti, kad galėtume ramiai miegoti.
Esame NATO nariai, tačiau NATO ilgokai neturėjo elementariausio mūsų gynybos plano. Į Aljansą priėmė, o kaip reikės ginti naujuosius narius – nesusimąstė.
Kas šį Baltijos valstybėms gyvybiškai svarbų klausimą iškėlė? Jei ne prezidentės Dalios Grybauskaitės atkaklumas, tikriausiai iki šiol neturėtume konkrečių gynybos planų.
Valstybės gynimo taryboje svarstyta, jog greičiausiai prireiks trijų parų ginantis vieniems, kol į pagalbą suskubs NATO pajėgos. Mums nereikia svarstyti, kiek parų privalėsime gintis vieniems, kol sulauksime sąjungininkų paramos? Politologas R.Lopata mano, jog per tas sąlygines 72 valandas Lietuvoje nebeliks lietuvių?
Nerimas – pagrįstas. Tikrai bus tokių, kurie spruks iš Lietuvos. Pasitaikys ir dezertyrų, kurie bėgs pabrukę uodegą. Bet tada galima paklausti, o kaip per tas keliasdešimt valandų, kol nebus atėjusi NATO pagalba, pasielgti žada ponas R.Lopata ir jo kolegos iš TSPMI?
Primityvu remtis rašytojo Juozo Erlicko žodžiais, esą užsienio politika nuo Lietuvos norų nepriklauso.
Lietuva – interesų zona, o ne zona, turinti savarankiškų interesų? Lyg ir teisingai skaičiuoja rašytojas. Tris milijonus gyventojų turinti valstybė negali būti labai įtakinga.
Bet kad Lietuva visiškai bejėgė – irgi netiesa. Taliną, Rygą ir Vilnių sujungęs Baltijos kelias, drąsa skelbiant Kovo 11-osios Aktą, Sausio 13-osios pergalė byloja, kad turime progų tapti rimtais tarptautinės politikos žaidėjais. Lietuvos prezidentė vienintelė iš NATO ir ES valstybių be skrupulų išrėžė tiesą apie V.Putino valdomą Rusiją, ir tai svarbus užsienio politikos žingsnis.
Politologas priekaištauja Lietuvos vadovams vaikiškai manius, jog galima gražiuoju paveikti Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką. Taip, tąsyk nepagrįstai tikėtasi, jog su oficialiuoju Minsku įmanoma rasti bendrą kalbą (nors pabandyti, be abejo, reikėjo).
Bet juk vaikiškai elgiasi ir tie „pranašai“, kurie tvirtina, jog flirtuojant bei nuolaidžiaujant galima suminkšinti V.Putino imperines ambicijas. Kodėl politologas kritikuoja D.Grybauskaitę, neva beprasmiškai ieškojusią kontaktų su oficialiuoju Minsku, bet nekritikuoja tų, kurie vis dar žvelgia į V.Putiną kaip vadovą, su kuriuo įmanoma „susitarti gražiuoju“?
Pasigendu logikos. Vienoje pastraipoje įrodinėjama, jog beprasmiška bandyt prisijaukinti Minską, o kitoje jau peršama nuomonė, esą Baltarsijai vis tik galima primesti Rytų partnerystę?
XXX
Kapituliantiškų nuotakų pastaruoju metu į viešumą pažėrė ir buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus. Viename lrytas.lt komentare jis susirūpinęs, esą Ukraina – itin korupmpuota, todėl, tiekdami jai modernius ginklus, galime skaudžiai nusivilti. Dėl korupcijos ir išdavysčių tie ginklai gali atsidurti … rusų rankose.
Taip, Ukrainoje – didelė korupcija, Ukrainoje – daug netvarkos. Rusijos slaptosios tarnybos pastaruosius du dešimtmečius kryptingai ir sąmoningai griovė šią šalį „iš vidaus“, į vadovaujančius postus Kijeve brukte bruko saviškius, papirkinėjo, šantažavo ukrainiečių verslininkus. Vargu ar be Vakarų slaptųjų tarnybų pagalbos Ukrainos kontržvalgyba galėjo atremti visas GRU, FSB, SVR atakas. Ypač dabar, kai vyksta karas, jai sunku viską aprėpti, ypač imtis politinių bei ekonominių reformų.
Apie korupciją Ukrainoje ir apie Rusijai parsidavusius ukrainiečių pulkininkus kalbėti būtina, tik svarbu, kokiu tonu tai darome. Turėtų būti akivaizdu: jei Ukrainai nepadėsime ginklais, korupcijos ir netvarkos ten bus dar daugiau. Bet man atrodo, kad buvęs VSD vadovas mums bando įpiršti kiek kitokią nuomonę. Todėl ir jo tekstus noriu skaityti „aukštyn kojomis“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.04.27; 07:20
