Rusijoje – dar viena gedulo savaitė. Tiesa, visuotinis gedulas Rusijoje nepaskelbtas. Aviakatastrofoje žuvo Jaroslavlio “Lokomotyvo” ledo rutulio komanda. Labai keista, bet Rusijos prezidentas tuo metu buvo kaip tik labai netoliese. Ir vėl kalbėjo apie būtinumą modernizuoti šalį. Žodžiu, vis modernizuoja ir modernizuoja.
Ir dar keista, kad Rusijoje nepaskelbtas visuotinis gedulas. Nepaskelbė, matyt, tik dėl to, kad lėktuvai pas mus pradėjo ypač dažnai kristi. Greičiausiai tokių avarijų tiesiog nutarta neprisiminti. Atkreipkite dėmesį: lėktuvų avarijos Rusijoje tapo tokios dažnos, tarsi kokiame nors Konge. Man, žinoma, galima papriekaištauti, esą skirtumas tarp Rusijos ir Kongo – milžiniškas. Suprask, Kongas neturi kosminių raketų. Čia privalau pabrėžti, kad mūsų kosminės raketos taip pat pradėjo kristi ir dužti. Vis dėl tos pačios priežasties: vagiama, bet iš tarnybos vagių niekas neatleidžia. Jei mes neturėsime įpročio iš tarnybos atleisti valdininkų už tai, kas dedasi jiems pavaldžiose institucijose, lėktuvai Rusijoje vis dažniau kris ant žemės, ir katastrofos kaskart bus skaudesnės.
Įvykus nelaimei Rusijoje galioja griežta taisyklė – gedulas neskelbiamas. O svarbiausia, kad vėliau net nemėgstama aukų prisiminti. Ką tik prabėgo rugsėjo 8-oji. Svarbi Rusijai diena. Kaip bežiūrėsi, o rugsėjo 8-ąją Maskvoje ne taip jau seniai nugriaudėjo galingi sprogimai Gurijanovo ir Kaširskaja gatvėse. Bombos sugriovė gyvenamuosius namus. Atkreipkite dėmesį, kaip amerikiečiai mini Rugsėjo 11-ąją. O mes savųjų tragedijų nei paminime, nei prisimename.
Štai rugpjūčio 24-oji. Priminsiu, Rusijoje tądien beveik tą pačią valandą nukrito net du lėktuvai. Mums apie tikrąsias priežastis tris paras iš eilės melavo, esą dviejų lėktuvų avarijos tuo pačiu metu – tik atsitiktinumas. Jokio terorizmo. Po to nugriaudėjo sprogimas stotyje “Rižskaja”, paskui – kruvina Beslano tragedija. Vėliau tų dviejų lėktuvų tragediją pasistengta tiesiog pažmiršti. O apie tokias tragedijas kaip sprogimai Jesentukų traukinyje ar Samaros turgavietėje mes iš viso nekalbame. Iš tiesų, Rusijoje – kaip Konge.
Dar vienas mažytis pastebėjimas. Pastaruoju metu sulaukiu daug skambučių. Skambina pažįstami, draugai, bendraujantys su Rusijos jaunimo rinktinės vaikinais. Taigi tie sportininkai pasipiktinę ketino eiti į Ostankino televiziją ir ten rengti piketą. Protesto akciją norėta organizuoti todėl, kad rusiškose televizijose apie “Lokomotyvo” komandą skraidinusio lėktuvo avariją kalbama labai trumpai, vos dvi minutes, o paskui visą liūdesį nustelbia išsamūs televizininkų pasakojimai apie Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo pasiekimus. O kanalas “Sport” iš viso nieko tuo metu nerodė apie katastrofą. Demonstravo kažkokį meninį filmą.
O štai kanalas EuroNews, jis vis tik mums ne priešiškas, ten dalis akcijų priklauso Rusijai, kas dešimt minučių, sulaužęs savo ankstesniąją programą, išsamiai ir smulkiai pasakojo ir apie Rugsėjo 11-osios tragediją Amerikoje, ir apie Jaroslavlyje sudužusį rusų lėktuvą su žymiais rusų sportininkais. Taigi vaikinai iš jaunimo rinktinės ketino Ostankino televizijoje teirautis, kodėl apie Jaroslavlio tragediją rusiškose televizijose – jokių reportažų, žinių, komentarų. Žmonės pasipiktinę Rusijos televizijų abejingumu. Ši žinia mane taip pat sujaudino. Akivaizdus nenoras gilintis į katastrofų priežastis.
Taip, mes suprantame, kad katastrofos – neišvengiamos. Bet jos nuolatinės, dažnos. Pavyzdžiui, mes sužinome, kad prie Tanzanijos ar Zanzibaro krantų nuskendo keltas su trimis ar keturiais šimtais žmonių. Niekas tiksliai nežino, kodėl keltas nuskendo. Tačiau visi puikiai supranta: ko norėti iš Tanzanijos ar Zanzibaro, juk atsilikusios šalys. Bet mes juk Rusijos nelaikome atsilikusia. Štai prezidentas Dmitrijus Medvedevas liepia išsiaiškinti, kodėl prie Jaroslavlio sudužo lėktuvas. Būtinai jam ant stalo padedama kokio nors Rusijos ministro ataskaita apie lėktuvo nukritimo priežastis. Būtinai skelbiama, esą Rusijos generalinė prokuratūra pradėjo išsamų tyrimą dėl nelaimės.
Rusijoje – nesuskaičiuojama galybė valdininkų. Vladimiro Putino valdymo laikais valdininkų Rusijoje padaugėjo beveik du kartus. Tačiau kažkodėl tyrimus dėl kiekvienos nelaimės ar avarijos Rusijoje atlieka tik generalinė prokuratūra. O kaip tyrimus atlieka mūsų brangioji prokuratūra, mes taip pat žinome. Atkreipkite dėmesį. Jei įvyko aviakatastrofa, tai skrydžius kuruojantis ministras, kur jis bebūtų nelaimės metu, pirmiausiai skuba ne į katastrofos vietą, o į D.Medvedevo kabinetą su ataskaita. Jei nukristų koks nors rusiškas “Progresas”, tai šią sritį kuruojantį ministrą netrukus išvysite Rusijos prezidento kabinete. Būtinai, neišvengiamai.
Taip jau atsitiko, jog pastaruoju metu tenka daug bendrauti su mūsų lakūnais. Ir kiekvieną kartą išgirdusi, ką jie man pasakoja, pašiurpstu. Baimė apima ne dėl pačių avarijų. Dabar juk keliama versija, jog avarija prie Jaroslavlio įvyko dėl lakūno kaltės. Bet lakūnai juk klysta irgi ne šiaip sau, ne dėl blogos valios. Jie kaip ir keliaiviai nori gyventi. Kai lėktuvas sudužo prie Petrozavodsko, ekspertai taip pat nustatė: piloto kaltė. Bet akivaizdu ir tai, kad tąsyk lakūnas buvo priverstas lėktuvą tupdyti ant deramai nesutvarkyto aerodromo tako. Pakilimo takas buvo prastai apšviestas. Užtat čia pat – idealiai apšviesta vingiavo autostrada. Taigi lakūnai klysta dar ir dėl to, kad prieš tai klydo kiti.
Štai dar vienas opus klausimas. Piniginis klausimas. Pirmosios klasės Rusijos lakūnas per mėnesį namo parneša 48 tūkst. rublių atlyginimą. Ar ne per mažai? Juk vidutinis atlyginimas Maskvoje – apie 40 tūkst. rublių. Mano pažįstami, kurie samdo paauglius korespondencijos išnešiojimui, skundžiasi, esą kurjeriai už 40 tūkst. rublių atlygimą jau neskuba darbuotis. Neina į metro platinti laikraščių ir reklaminių bukletų. O pirmosios klasės lakūnai Rusijoje dirba už 48 tūkst. rublių atlyginimą. Beje, šis tarifas nusistovėjo po reformos, kurią sunku pavadinti protinga reforma. Reforma įgyvendinta pagal užsienio pavyzdį. Užsienyje esama tokios tvarkos: lakūnams mokama ne už 1-ąją ar 2-ąją klasę. Mokama už skrydžius. Užsienyje tokia reforma veikia. O Rusijoje – ne. Po tokių pertvarkų mūsų lakūnai liko ir be kvalifikacinių priedų, ir be priedų, mokamų už skrydžius.
Antroji didelė bėda – netvarka rusiškuose aerodromuose. Dauguma mūsų aerodromų – deramai nesutvarkyti, be būtinos modernios įrangos. Daugumą mūsų aerodromų uždarytų, pripažindami pavojingais. Jau vien dėl to, kad jie neturi sistemų, padedančių lakūnams tiksliai nutupdyti lėktuvą. Žodžiu, mūsų lakūnai vis dar priversti orientuotis vos ne mechaniškai – pagal švyturius. Tokios “smulkmenos” įtakojo lėktuvo avariją Petrozovodske bei Smolenske. Visų smulkmenų nepasakosiu, nes neįdomu. Tiesiog akcentuoju, jog mūsų lakūnai skundžiasi: tokiomis sąlygomis saugiai nutupdyti lėktuvą – labai sunku.
Saugumo neatneša ir biurokratiški mūsų valdininkų sprendimai. Prezidentas D.Medvedevas išleido specialųjį įsaką, bylojantį, jog visi rusiški lėktuvai nuo 2012-ųjų metų sausio 1-osios privalo turėti specialias, modernias įrangas. Jų pavadinimų neminėsiu, nes jie suprantami tik specialistams. Čia svarbu kai kas kitka. Mano pažįstami paskaičiavo, kad už vieną tokią įrangą Rusija galėtų nusipirkti apie 30-imt vadinamųjų “kukuruznikų”. Taigi toks sprendimas žalingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, toji moderni įranga labai brangiai kaštuoja.
Jei ji bus privaloma, be civilinės aviacijos liks visa rytinė Rusijos dalis. Visi Tolimieji Rytai. Antra, toji įranga veikia tik tuomet, jei esama specialių įrengimų aerodromuose. O mūsų aerodromuose toji įranga toli gražu ne visur sumontuota. Vadinasi, mes pirksime brangius modernius įrenginius, nors iš anksto žinome, kad jie – mažai kur naudingi, nes neveiks būtent prastai įrengtuose aerodromuose. Kaip tokį sprendimą pavadinti? Rusišku durnumu?
Žodžiu, mūsų lakūnai dirba vos už 48 tūkst. rublių per mėnesį atlygį, o Rusijos valdžia milijardus rublių investuoja į sistemas, kurios neveiks arba bus menkai efektyvios. Beje, mūsų lakūnai nepeikia jokių rusiškų lėktuvų. Esą lėktuvų kokybė – pakenčiama. Esą mūsų lėktuvai – saugūs. Žinoma, mūsų lėktuvai nėra ekonomiški. Jie suryja daug degalų. Bet juk lakūnui nusispjauti, kiek degalų praryja jo pilotuojamas orlaivis. Jam kur kas svarbiau, ar orlaivis – saugus ir patikimas.
Tačiau esama ir dar vienos didelės bėdos. Ją pavadinčiau “švyturėliais ore”. Sunku patikėti, bet tai – egzistuoja. Keikiame Maskvos gatvėse važinėjančius valstybinius automobilius su mirksinčiais mirksinčiais švyturėliais. Per juos – dideli kamščiai Rusijos sostinės gatvėse. Jie sustabado eismo srautus. Dažnai, ilgam. Pasirodo, panaši problema jau egzistuoja ir Rusijos oro erdvėje. Rusijos valdininkai, naudodamiesi tarnybine padėtimi ir mirksinčiais švyturėliais, panašiai elgiasi ir skrisdami valstybiniais lėktuvais.
Prisiminkite nuotykinį veiksmo filmą “Kietas riešutėlis”. Kino juosta, žinoma, primityvi, siužetas – kvailas. Bet situacija – ne iš piršto laužta. Teroristai užėmė oro uostą, ir tame aerodrome nutūpti turėję orlaiviai buvo priversti sukti ratus virš žemės, o pasibaigus kurui – krisdavo žemyn ir suduždavo. Ten – vienokia situacija. Ten – teroristai iš kvailo fimo.
O Rusijoje – valdininkai, privalantys tarnauti Rusijos visuomenės labui. Tad jei Rusijos prezidentas ar premjeras skrenda kur nors iš aerouosto “Vnukovo – 3” ir dėl kokių nors priežasčių vėluoja, tai visą tą laiko tarpą kitiems lėktuvams nebus leidžiama nusileisti. Jie bus priversti sukti ratus ore ir laukti, kol sėkmingai nutūps orlaivis, skraidinantis Kremliaus elitą. Žodžiu, mes turime džiaugtis, kad Rusijoje dar nė karto taip nenutiko, kaip tame nuotykiniame fime “Kietas riešutėlis”. Tokius kamščius oro erdvėje sukelia ne tik V.Putinas ir D.Medvedevas. Tokių skraidytojų Rusija turi žymiai daugiau. Jie net neįsivaizduoja, jog negalima vėluoti. Pavojus atsiranda vėluojant net pusvalandį. Juolab – tris valandas.
Mano pažįstamas lakūnas, kurio pavardės negaliu įvardinti dėl suprantamų priežasčių, papasakojo tikrai kraują stingdančią istoriją. Tai atsitiko Rusijos šiaurėje. Vienas poliarinis aerodromas nakčiai būdavo uždaromas. Neveikdavo. Tačiau lakūnui teko nutupdyti lėktuvą būtent naktį vien dėl to, kad vienas aukšto rango Rusijos valdininkas, kurį reikėjo nugabenti į šiaurę, leido sau vėluoti keletą valandų. Prieštarauti, reikšti pastabas arba keisti kursą lakūnas nedrįso. Būtų čia pat atleistas iš darbo. Laimė, tai buvo patyręs lakūnas. Jis sugebėjo saugiai nutupdyti orlaivį.
Apie tokius dalykus kalbu specialiai. Mat tądien, kai nukrito ir sudužo “Lokomotyvo” komandą skraidinęs lėktuvas, oro uoste šeimininkavo greičiausiai ne specialistai, o FSB karininkai, rūpinęsi aukštų Rusijos politikų skrydžių saugumu. Ryšio tarp “Lokomotyvo” žūties ir FSB šeimininkavimo mes niekad nepajėgsime įrodyti. Tačiau jei ne FSB spaudimas lakūnams ir oro uosto dispečeriams, jei ne betvarkė, egzistuojanti mūsų oro uostose, – “Lokomotyvo” sportininkai šiandien galbūt būtų buvę gyvi. Visi.
Jei ryte lakūnas susipyko su žmona, o vakare, vairuodamas lėktuvą, padarė klaidą ir užsimušė, ar įmanoma įrodyti, jog šeimyninis barnis turėjo tiesioginės įtakos nelaimei? Niekaip neįrodysi. Bet tikimybės esama. Dar sykį tvirtinu: lakūnai taip pat klysta. Tačiau Rusija turi ir pačio aukščiausio rango lakūnus. Tai – D.Medvedevas ir V.Putinas. Įsivaizduokime, kad visa Rusija skrenda milžinišku lėktuvu, o tą orlaivį pilotuoja būtent D.Medvedevas su V.Putinu. Prastai pilotuoja. Mat vadovaujasi pagrindine nuostata – neatleisti iš tarnybos nė vieno, kuris padarė net grubią klaidą, grubų nusižengimą ar net sunkų nusikaltimą. Ir Rusija krenta žemyn. Sparčiai krenta.
Dar vienas šokiruojantis faktas. Apie tai man papasakojo Matvėjus Ganapolskis ir Viktoras Šenderovičius. Jie gavo lakūno, kuris užsimušė prie Magadano, žmonos laišką. An-14 lėktuvą vairavęs lakūnas Nikolajus Krasikovas patyrė avariją netoli Magadano. Žuvusiojo žmona tvirtina, kad avariją patyrusio lakūno palaikų niekas niekad neieškojo, o avarijos priežasčių deramai neanalizavo. Žodžiu, lakūnų palaikai taip ir liko pūti kažkur taigoje. Žuvusiųjų kūnus greičiausiai sudraskė laukiniai žvėrys. Tuo tarpu Rusijos prezidentas D.Medvedevas labai stropiai rūpinasi, kad kiekvienas rusiškas “kukuruznikas” būtų arpūpintas modernia, brangiai kaštuojančia aparatūra. Tačiau visiškai nesirūpina tuo, kad lėktuvuose sumontuotos sistemos neveiks tol, kol nebus analogiška aparatūra sumontuota oro uostuose.
Nuotraukoje: komentaro autorė – Rusijos žurnalistė Julija Latynina.
Parengta pagal RTVi laidą “Kod dostupa”. Pateikiamas sutrumpintas variantas.
2011.09.12
