Kiekvienoj tautoj yra "antžmogių", ištikimų Demono vergų, kurie uzurpuoja valstybės institutą, paverčia valstybę Drakonu, Kuris Virškina Piliečių gyvenimus.
Visi Drakonai valdo. Tuo jie panašūs. Tačiau valdžios instrumentais kiekvienas Drakonas naudojasi skirtingai. Šia prasme kiekvienas Drakonas – savitas, turi tik jam būdingų savybių. Vis dėlto vienas Drakonas, Raudonasis, skiriasi nuo visų kitų Drakonų. Kodėl? Kuo?
Per mišias visa bažnyčia drauge su kunigu garsiai kartoja: esu nusikaltęs, esu labai nusikaltęs. Be nuodėmės žmogus nė dienos nepragyvena. Todėl religinės atgailos apibendrinantis aktas žmogaus negniuždo. Suvokimas, kad jei kas nors nusikalto, kaltas esu ir aš, iškyla ne iš kitų žmonių konkrečių nusikaltimų, o iš paties žmogaus nuodėmių, apskritai žmogaus nuodėmingumo (ir aš žmogus, ir aš nusidedu, ir mano gyvenimas gali pasidaryti nusikalstamas). Todėl negaliu nuo kaltųjų atsiriboti oriai pareikšdamas: aš nekaltas.
Tuo žmogaus negalėjimu apskritai nuo kaltųjų atsiriboti dažnai pasinaudoja ideologija, kai prireikia Drakono juodus darbus pateisinti. Ypatingai šventvagiškai žmogaus kaltės jausmu spekuliavo naujo momento – pertvarkos Tarybų Sąjungoje pirmųjų metų – ideologija, interpretuodama T.Abuladzės kino filmą "Atgaila". Interpretacijos esmė: jei nusikalto valdovas, kaltas buvai ir tu, valdinys; tirono, kitų jo vadovaujamos partijos komendantų nusikaltimai buvo galimi tik todėl, kad mes – visi ir kiekvienas atskirai – kasdien nuodėmiavom. Juo giliau žmogui į širdį toji momento ideologija skverbėsi, juo agresyviau "Atgailą" interpretavo.
"Moskovskije novosti": "Šiame filme nėra užuominų – čia tiesiai kalbama tai, apie ką anksčiau buvo kalbama užuolankomis (…): apie tironiją, apie kultą, apie represijas, apie šventovių ir inteligentijos naikinimą, apie areštus, apie psichiatrines – apie visa tai". Apie visa tai jau leidžiama kalbėti – kokia demokratija, kokia laimė!
"Pravda": "Filmas "Atgaila" – viena laiko žymių, gerų permainų vykstančių šalyje, liudijimas. Jis pats savaime – visuomenės moralinio apsišvarinimo, narsaus viešumo faktas". Teisybė viešai liudijama – stebuklas! Per tuos kelis "kruvinų bakchanalijų" dešimtmečius Tarybų Sąjungoj susikūrė visuomenė, kuriai atrodo, kad garsiai, viešai pasakyti teisybę – žygdarbis!
"Nedelia": "Jeigu jūs nelaikote trūkumu to fakto, kad filmas priverčia jus galvoti, o gal ir teisti save, eikite, eikite šiandien į kino teatrus". Tironas mirė nenuteistas – teisiamas aš!..
Momento ideologijos pastangos ir tikslai suprantami: TSKP autoritetas griūva, todėl būtina įrodyti, kad tirono vadovaujama partija su tirono nusikaltimais nebuvo susijusi, – jei ir buvo kalta, tai tik tiek, kiek ir visi žmonės ar kiekvienas žmogus atskirai. Tačiau kodėl tokiai šventvagiškai ideologijai labai paranki buvo "Atgaila", filmas, kuriame tikrai nėra "visų, šiek tiek kaltų", o yra budeliai ir jų aukos?
Apskritai: kodėl ir kuo silpnas meno kūrinys, jei juo ciniškai pasiremti gali vienokia ar kitokia ideologija? Ideologai gali suvulgarinti kiekvieną meno kūrinį. Tačiau iškilmingais trimitų garsais jie pasitinka tik tuos kūrinius, kurie, liudydami teisybę apie kokį nors ideologijos maskuojamą reiškinį, nutyli jo kilmę ir prigimtį. "Atgailos" kūrėjai, deja, paliko ideologams liūto dalį – galimybę saviškai paaiškinti, kodėl įvyko tai, kas Tarybų Sąjungoje įvyko.
Visuotinio pripažinimo siekiantis intelektualumas – agresyvus. Jis veržiasi į intelektualinę valdžią kaip buka jėga į tiesioginę – prievartaujančią – valdžią. Toks intelektualumas buvo pasiekęs tikslą, kai minios pripažins jo tiesas, joms nusilenks. Taigi bus pasiekęs tikslą, kai jį pasisavins visuomeninėėnuomonė, valdančioji ideologija, kai jis taps tos ideologijos dogmine atrama. O ar tas jo tiesas kiti žmonės savo sieloj atras, ar aklai išpažins – agresyviajam intelektualumui mažai terūpi, veikiausiai visai nerūpi.
Jei mene intelektualumas ne visada yra agresyvus (didžiajame mene – niekada toks nėra), tai politikoj, moksle ir technikoj, tobulinančioj karinę ginkluotę, – visada. Amerikiečių mokslininkas T.Teirolas, kadaise tobulinęs atominę bombą, savo tuometinę intelektualinę savijautą taip apibūdino: "Kyla sugebėjimo paveikti pasaulinius įvykius pojūtis (…). Atsimenu, kaip skaičiuodamas apmaudavau, kad savo bombomis nepajėgiu nutrinti nuo žemės paviršiaus žymiai didesnio taikinio. Kartą aš svarsčiau vienos iš bombų paramentrus (…) ir man išsprūdo žodis "elegantiška". Siekimas kurti vis labiau naikinantį ginklą – tai prakeikimas, tai liga".
Intelektualas, kuriantis naikinantį ginklą, stiprina katrą nors konfrontuojančią pusę kariniu požiūriu, todėl neišvengiamai – drauge su maloniu pojūčiu, kad sugeba paveikti pasaulinius įvykius, – užsikrečia ir ideologiniu agresyvumu. Beveik visų ideologijų intelektas – agresyvus, ir čia nėra kuo stebėtis: tai profesionalus intelektualinis agresyvumas.
Tačiau kada ir kaip suagresyvėja toks fundamentalus mokslas, koks yra filosofija? Tada, kai viena ar kita jos atmaina paverčiama vienokios ar kitokios politikos ir ideologijos atrama.
1902 metais V.Leninas veikale "Čto delatj?" iškėlė idėją sukurti naujo tipo partiją: duokite mums revoliucionierių organizaciją – ir mes apversim Rusiją. Revoliucinių organizacijų buvo ir anksčiau. Visuomeninių. V.Leninas pradėjo kurti profesionalių revoliucionierių organizaciją. Darbininkas, įstojęs į profrevorganizaciją, nebegalėjo dirbti fabrike, turėjo gyventi už partijos lėšas. Profesionalūs revoliucionieriai sudarė partijos elitą. Partijos masę – sekėjus, rėmėjus, elito rezervą – būrė "Iskra". Revoliucionieriai profesionalai bei iskrininkai ir sudarė naujo tipo partiją, kurios reikėjo V.Leninui, panūdusiam apversti Rusiją.
Teoriniu partijos pagrindu V.Leninas pasirinko gryną ideologiją, paremtą marksistine filosofija. Kodėl būtent marskistinę filosofiją? Todėl, kad ji buvo agresyviausia, patogiausia ideologiniam intelektui.
Marksizmas jau pačioj savo – kaip mokslo – užuomazgoj priėjo išvados, kad valstybė – tai vienos iš klasių viešpatavimas, vienos klasės diktatūra, ir jau K.Marksas paties pradėto mokslo pagrindu sukūrė proletariato diktatūros teoriją. Anot jos, proletariato diktatūra yra bet kurių kitų klasių panaikinimo priemonė, darbininkų klasės politinė valdžia, iškovojama socialistine revoliucija, ir sukurianti "atvirkščią" valstybę – joje valdo buvę išnaudojamieji, o buvę išnaudotojai slopinami.
Proletariato diktatūros teorija besiremianti politinė partija siekia paimti valstybinę valdžią, atimti iš buržuazijos gamybos priemones, o kapitalistinę privatinę nuosavybę nacionalizuoti – tai ir yra proletariato prievarta buržuazijos atžvilgiu (marksizmo – leninizmo konkretizavęsis intelektualinis agresyvumas).
Valstybinės valdžios paėmimas yra proletariato diktatūros pradžia. Vėliau proletariato diktatūra kuria socialistinių ekonominių santykių sistemą, ir prievarta yra tik viena to kūrimo priemonių. Kadangi minėtų santykių kūrimas nėra lengvas ir trumpalaikis veiksmas, proletariato diktatūra ir tam tikra jos prievarta egzistuoja ištisą istorinį laikotarpį. Ištisą laikotarpį!
Tad kodėl, kaip galėjo proletariato diktatūros aplinkybėmis susiformuoti Tarybų Sąjungoje supercentralizmas, komandinis vadovavimas, kuris, vėliau sukoncentruotas iš esmės vieno žmogaus rankose, palaipsniui prarado apskritai bet kokį dorovinį pamatą?
Atsiminkime: valdžią po revoliucijos paėmė proletariato avangardas, taigi V.Lenino partija, dar tikriau: partijos elitas – profesionalūs revoliucionieriai. Proletariato diktatūra formaliai buvo skelbiama viskuo, o iš tikrųjų jos nė nebuvo. Džanio Rodario pasakoj Katinas Teisėjui pranešė: "Jūsų malonybe, pelės pavogė mano sūrį". Teisėjas pamąstęs atsakė: "Kalbėdami iš esmės, turėtumėte pasakyti, kad sūris pavogė peles". Porevoliucinių metų proletarams D.Rodario Teisėjas būtų galėjęs paaiškinti: "Ne partija pavogė valdžią, o valdžia pavogė partiją".
Profesionalių revoliucionierių organizacija, paėmusi valdžią po Spalio revoliucijos, žodžiais paskelbė proletariato diktatūrą, darbais pati tapo diktatore. Partijos žodžiai visada reiškė viena, darbai – kita.
Tačiau šalis buvo didžiulė, ir profesionalių revoliucionierių neužteko visiems postams užimti. Tam, kad nebūtų šio baisaus stygiaus, Stalinas sukūrė partinę Nomenklatūrą – "antžmogių" hierarchiją, raudonąjį Drakoną, kuriam priklausė žemė, oras, vanduo, žmonės, gyvuliai, vabzdžiai, paukščiai, jų namai, tvartai, lizdai, gūžtos – viskas, viskas.
Moralės požiūriu Lenino profesionalių revoliucionierių organizacijai buvo būdingas sandėris su sąžine, Stalino Nomenklatūrai – sąžinės visiškas išsižadėjimas.
Žmones į postus skirdavo Stalinas (jis tvarkė kadrų įskaitos korteles, todėl Kartotekovu buvo pramintas), vėliau – jo kontroliuojamas CK paskyrimų skyrius. Paskyrimai į Tarybas, į valstybinės valdžios institutus vis labiau viršijo paskyrimus į partijos postus. Kadangi į sostus ir sostelius buvo skiriami tik partiniai, partija greitai okupavo visus valdžios organus, per kuriuos turėjo reikštis ir valdyti darbo žmonės.
Stalino paskirtiniai buvo Stalino žmonės Tačiau ir Stalinas buvo paskirtinių žmogus. Paskirtiniai tikėjosi, kad Stalinas užtikrins jų kolektyvinę diktatūrą, Nomenklatūros diktatūrą, todėl nomenklatūrininkai besąlygiškai vykdė vadovybės įsakymus. Daugelis Stalino paskirtinių, siekiančių kolektyvinės diktatūros ir be atodairos vykdančių įsakymus, nesibaidė nė kruvinų laurų (Jagoda, Ježovas, Berija, Malenkovas, dešimtys centre, šimtai sričių, tūkstančiai rajonų komitetuose).
Kodėl valdžios troškimas užgoždavo net elementarų žmogiškumą? XII partijos suvažiavime (1923) Stalinas kalbėjo: "… būtina parinkti darbuotojus taip, kad postuose sedėtų žmonės, galintys suprasti direktyvas, galintys priimti tas direktyvas kaip savas (kak svoi rodnyje) ir galintys jas įgyvendinti. Priešingu atveju mūsų politika netenka prasmės…"
Kai lietuviai "parsivežė saulę iš Maskvos", tokie direktyvų vergai sėdėjo beveik visuose TSRS valdžios postuose. Tokie direktyvų vergai – Dekanozovas, Merkulovas, Gladkovas, Bykovas, Morozovas, Aladyževas, Martišenko, Charitončik ir kiti, atvežę į Lietuvą "kruvinų orgijų" Tarybų Sąjungoje patyrimą, – mokė lietuvius socialistinio gyvenimo būdo. Dekanozovas, Lietuvos Respublikos aneksijos politinis vadovas veiksmo vietoje, lietuviams komunistams rėkė: "Rinkimai į Liaudies Seimą turi būti įvykdyti per dešimtį dienų – ir ne vėliau. Per dešimtį dienų – ir ne vėliau".
TSRS noru – lietuvių valia ( ! ) išrinkta Lietuvos TSR liaudies vyriausybė, nors ir buvo kiek kitokios kultūros bei moralės, nepajėgė įšaldyti nė vienos Maskvos direktyvos: nei dėl represijų, nei dėl rinkimų, nei dėl Konstitucijos, nei dėl sparčios kolektyvizacijos, nei dėl buožių kaip klasės likvidavimo, nei nurodymų, ką ir kada sėti, ką statyti, o ką nugriauti – nieko negalėjo priešpastatyti brutuliai jėgai, ir Lietuva, labai laisva, labai savarankiška respublika, labai laiminga svirduliavo broliškų respublikų šeimoje.
Ką iš esmės nuveikė Stalinas? Tai, ką pradėjo ir, atsidūręs aklavietėj, gal jau ir nebenorėjo nuveikti Leninas: sukūrė Raudonąjį Drakoną – Nomenklatūrą, jos Administracinę sistemą. Stalinas mirė, Raudonasis Drakonas liko. Po Stalino mirties išsipildė Nomenklatūros svajonė: ji, toji Nomenklatūra, tapo kolektyvine diktatore. Nomenklatūros diktatūros esmė tokia: kiekvienas nomenklatūrininkas turi tik jam skirtą valdymo plotą, kiekvienas turi tokio didumo plotą, kokią padėtį jis užima Nomenklatūros hierarchijoje.
Tampydama už virvučių šalies marionetinius (pačios parinktus) vadovus, išpūsdama jų tariamus autoritetus, sukurpdama jų kultus (Chruščiovo, Brežnevo), grandiozinė, galinga Nomenklatūra pasislėpė už vadų nugarų – tuo Nomenklatūra, Raudonasis Drakonas, ir skiriasi nuo visų kitų Drakonų.
Vakarų valstybių Drakonai stengiasi nuslėpti, kad jie viešpatauja. Nomenklatūra slepia, kad ji apskritai yra. Vakarų Drakonams rūpi nuosavybė, turtas, pelnas. Nomenklatūrai – valdžia. Vakarų Drakonai turtingi, todėl viešpatauja. Nomenklatūra viešpatauja, todėl turtinga, atsiprašau, – todėl geriau negu nuskurdę valdiniai verčiasi.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2013.09.25
