Visi kaip išprotėję puolėm nagrinėti susitarimus Minskas-2. To Kremlius ir siekė. Mes juk tie naivūs Europos kvaileliai, tikintys tuo, kas popieriukuose surašyta. Ėmėm ieškoti naudingų punktų, žalingų punktų. Interesų logikos ir kitų protingų nesąmonių.
Ieškoti ten, kur nieko nepadėta. Nes jokių susitarimų nėra. Niekas iš lyderių tų punktų sakymų nepasirašė. Ir niekas nemano jų laikytis. Jeigu ką, Maskvoj pasipiktinę sakys – tai pasirašę "sukilėliai" mums nepaklūsta! O tie išpūs akis – tai juk Ukraina nesilaiko kažkokios frazės po kablelio!
Yra tik vienas susitarimas – dėl paliaubų. Laikinai sustabdyti karo mašiną. Visa kita – viešųjų ryšių viagra reitingams pakelti. Kiekvienas įrašė tą, ką galėtų grįžęs namiškiams išdidžiai paskelbti. Apie ką TV dėžėse besiveisiančios protingos galvos galėtų savaitėmis burbuliuoti. Visi kiti punktai vienas su kitu nedera ir praktiškai neįvykdomi.
Tartis ir sudaryti sutartis su V.Putinu, kuris pasirašytąsias laužo? Su banditu, kuris atsisėda prie derybų stalo, pasideda prie kojų branduolinio ginklo kodų lagaminėlį ir nei nemirktelėdamas visiems į akis meluoja? Vadinasi priimti jo taisykles. Tai kaip su kameros vadeiva zonoje sėsti žaisti kortomis. Praloši ir pinigus, ir cigaretes, ir užpakalį.
Tai kodėl tartasi? Su tuo, į kurio akis Dž.Bušas pažvelgęs pamatė sielą? Niekas su juo net susitikt ir paspausti rankos ilgai nenorėjo. Australijoje norinčiųjų prie vieno stalo su juo papietauti neatsirado. O dabar staiga visi kaip dideli lėkė į Maskvą ir Minską.
Todėl, kad vyksta karas. Kur viskas sprendžiasi mūšio lauke, o ne užstalėse. Nes Ukrainai išmušė sunki valanda. Todėl, kad prie Debalcevės pakvipo Ilovaisko dūmais. Lemtingu kariniu pralaimėjimu. Reikėjo gelbėti bėdon patekusįjį. Ir Vakarų lyderiai nepasididžiavo. Garbė jiems už tai. Kad ir kaip rėktų mūsų patriotiški protingieji kurmiai, niekaip nepavargstantys kritikuoti Vakarus.
Ukrainai reikėjo paliaubų. Ir ji jas gavo. Išsigelbėta nuo tolesnių karinių pralaimėjimų ir teritorijų praradimų, kas buvo jau čia pat. Galės atsikvėpti ir sustiprėti. Laikas Ukrainos sąjungininkas. Trumpose distancijose visi diktatoriai laimi, ilgose – visada pralaimi.
Ukrainai tai nepriklausomybės karas. Niekas niekada istorijoje nekariavo dėl kitų nepriklausomybės. Tai kaina, kurią priklausomai nuo istorinių aplinkybių kiekviena tauta turi sumokėti pati. Mūsų kaina buvo vienokia, Ukrainos – kitokia.
Tačiau karas vyksta ne vien dėl Ukrainos ateities, jos teritorijos ir teisės stoti ar nestoti į tarptautines sąjungas. O dėl visos Europos ateities. Dėl globalios įtakos zonų buvimo ar nebuvimo. Dėl Antrojo pasaulinio karo rezultatų peržiūrėjimo. Tai karo priežastys. Todėl kitos valstybės natūraliai jame turi interesų, o Ukraina – sąjungininkų.
Į kažkokį ten Donbasą, tiesą sakant, visoms šalims tik skaniai nusispjaut. Derybos dėl galimos karo baigties – tai derybos dėl taikos Europoje, vadinasi – ir pasaulyje. Minske apie tai neabejotinai kalbėtasi ir nieko nesusitarta. Ir jau pačių vadovų pasirašytame, švelniame ir pūkuotame deklaracijos tekste išvardinti Europos vieningumo principai ir būtinybė tartis dėl ateities. Konkretumo jokio, nes tai ne sutartis, o deklaracija, kur gali įrašyti kokias nori gražias abstrakcijas.
Krymo klausimas galėjo būti svarstomas tik bendrame kontekste dėl taikos. Jo nesvarstymas reiškia, kad Krymą Ukraina prarado galutinai. To, aišku, nepripažins ir be Krymo nenurims. Kaip mes kadaise be Vilniaus ar Kinija be Taivanio. Bet akivaizdu, kad pasaulis su tuo susitaikė ir net nesidera. Nebent iki visiškos Rusijos dezintegracijos, kuri būtų mirtinai pavojinga tam pačiam pasauliui.
Tai ką gi daryti Vakarams? Jie teisūs – karinio sprendimo Ukrainoje nėra. Tiksliau reikėtų sakyti – karinio sprendimo nėra be tiesioginio Vakarų įsikišimo karine jėga ir pasaulinio karo. Nes su kokia tik nori pagalba Ukraina bus už Rusiją kariškai silpnesnė.
Bet pagalbos būtinai reikia. Ne tik ir nebūtinai labai jau mirtinais ginklais. Vamzdžių šaudymui Ukraina pati turi pakankamai. Verkiant reikia modernių žvalgybos, ryšio, prieštankinių, priešlėktuvinių priemonių, naktinio matymo prietaisų, bepiločių lėktuvų. Tai padidintų Ukrainos galimybes gintis ir Rusijos mokamą agresijos kainą. Tai neišvengiamai artimiausiu metu bus padaryta. Bet esminio jėgų santykio regione tas nepakeis.
Dideli, galintys esmingai pakeisti situaciją Amerikos ginkluotės tiekimai Ukrainai – atvežti galingą ginkluotę, apmokyti karius veikti su nepažįstama technika poligonuose ir t.t. užtruktų mėnesių mėnesius. Tam laiko nėra. Kai tik Rusija pajustų realų pavojų savo dominavimui – sunaikintų Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Visiško viešpatavimo ore sąlygomis Ukrainos karinei infrastruktūrai sugriauti pakaktų poros savaičių, sausumos operacijai – mėnesio. Gal ir dar mažiau. Per tokį laiką Vakarai su savo balsavimų procedūromis būtų dar nepabaigę debatų, ką daryti. Viskas Rusijoje tam jau paruošta ir išbandyta manevruose. Tereikia dalinio vadui, gavus šifruotę atrakinti štabo seifą, atplėšti užantspauduotą paketą su grifu "Visiškai slaptai" ir vykdyti, kas ten parašyta.
Todėl ekonominis karas – dabar vienintelis realus ginklas. Jeigu būtų taikomas ryžtingai, iki galo, nebijant neigiamų pasekmių ir nemažų nuostolių pačiam sau. Žingsnis po žingsnio visiškai sužlugdant Rusijos ekonomiką. Iš anksto pagrasinant numatomais smūgiais ir lygiai taip pat šantažuojant V.Putiną, kaip jis pasaulį seniai šantažuoja karine jėga.
Globalinės svarbiausių Rusijos ekonomikos ir finansų sektorių sankcijos. Naftos ir dujų pirkimo embargas (žiema šilta ir jau baigiasi, saugyklos pilnos). Bankų atjungimas nuo pasaulinio tinklo ir ekonomikos griūtis. Tai visiškai realu. Bet skausminga abiems pusėms.
Todėl viskas priklausys ne nuo to, kokią kainą už agresiją Vakarai privers sumokėti Rusiją. O nuo to, kokią kainą už taiką Vakarų lyderiai patys pasiruošę sumokėti. Putinas taiką parduotų už natūrą – Ukrainą. Bet po trumpos virškinimo pertraukėlės paprašytų dar. Ir po to tektų mokėti daugiau. Nes šykštus moka dvigubai. Nei pigaus karo, nei pigios taikos nebūna.
O ką daryti Ukrainai? Visų pirma – išmokti kariauti. Jau rudenį, po neilgo Ukrainos pajėgų viešpatavimo ore, nusistovėjo jėgų pusiausvyra. Kiekvienas seržantas pasakys, kad puolimui reikia keleriopos persvaros. Esant apytikriai lygioms jėgoms, begaliniai miestų puolimai be šansų galutinai nugalėti – tai tik jokių rezultatų neduodantis, alinantis ir kainuojantis galybę aukų jėgų eikvojimas. Visiškai pagal Maskvos scenarijų.
Pirmaisiais karo mėnesiais ukrainiečių puslapiuose pavargau beskaitydamas apie be perstojo atakuojamus blokpostus nereikšminguose keliuose. Kodėl būtinai reikėjo nuolat vis patekti į pasalas ar salvinės artilerijos ugnį iš už horizonto ir laidoti be prasmės žuvusius savo kovos draugus, užuot pastovyje įsirengus nors apkasus ir pastačius nakčiai sargybas, kaip moko viso pasaulio karo mokyklose? Nesuderinus su vadovybe, atskiro savanorių bataliono vadui užsimanius ir lydekai paliepus, pradėti kariauti savo iniciatyva ir po to, pakliuvus į bėdą, SMS-ais reikalauti pagalbos ir skųstis žurnalistams, kad generolai išdavikai?
Manevrinis karas su iš užsienio siunčiamu, praktiškai begalinius resursus turinčiu, daug geriau žvalgybos ir ryšių technika aprūpintu priešu neišvengiamai baigiasi dideliais ir mažais apsupimais. Toks kariavimo būdas – vienas malonumas separatistams ir jiems vadovaujantiems karo instruktoriams. Ankstesniuose grobikiškuose karuose įgijusiems daugybę patirties spec.pajėgų veteranams ir rezervistams. Prieš kuriuos veikia daugiausia ukrainiečių savanorių batalionai, sudaryti iš nuo kompiuterių ir savo verslo darbastalių pakilusių patriotų. Kurie apie karybą išmano daugiausia iš filmų apie karą.
Jeigu aišku, kad priešininko neįveiksi, reikia pereiti į pozicinį karą. Gerai paruoštą ilgalaikę gynybą. Kad priešui puolimas kainuotų brangiai ir išsaugotum savo karius. Statyti gynybinius įtvirtinimus, kasti apkasus ir tranšėjas, įrengti minų laukus ir įtvirtintus rajonus. O ne lakstyti ant šarvuočių iš vieno beveik neginamo kaimo į kitą kabinėti dvispalvių, kad politikai galėtų per žiniasklaidą patriūbyti apie atkovotas teritorijas.
O ir perėjus į gynybą, Ukrainos generolams kažkodėl būtinai reikėjo mėnesiais didvyriškai ginti Donecko aerouosto griuvėsius, kurie absoliučiai jokios karinės reikšmės neturi. Nes galima ugnimi iš už puskilometrio nuo aerouosto turimų pozicijų neleisti jokių pakilimo juostos atstatymo darbų ir jokių lėktuvų skrydžių. Tvarkoj, paėmė rusai tuos griuvėsius. Ir kas pasikeitė? Niekas.
Tas pats su pastangomis iš paskutiniųjų laikytis beviltiškuose, iš visų pusių praktiškai jau apsuptuose ir iš principo neapginamuose Ilovaisko, Debalcevės ar kituose fronto iškyšuliuose. Kol galiausiai neišvengiamai patenki į katilą ir pražudai pusę savo veiksnių pajėgų. Bet kaip baisu duoti nepopuliarų įsakymą atsitraukti ir išsaugoti kariuomenę – ką per vakaro žinias apie tave pasakys? Geriau jau didvyriškai laikytis. Ir po to, ir dėl to prarasti ir teritoriją, ir kariuomenę.
Kutūzovas XIX amžiaus pradžioje tą suprato. Atidavė net sostinę priešui sudeginti tam, kad išsaugotų armiją. O po metų lengvai laimėjo karą ir prancūzai ėmė vadinti Paryžiaus kavines bistro. To visi Ukrainos generolai mokėsi akademijose, visi gavo įskaitas.
Skaudu buvo tai matyti. Bet taip buvo. Kariauti ukrainiečiai mokosi ir išmoks. Tačiau reikia turėti ir aiškiai suformuluotą, realiai įgyvendinamą tikslą, kurio sieki. Kai neaišku, ką kare daryti, kai ne tau priklauso iniciatyva ir tik giniesi – žiūrėk, ko siekia ir nori priešas.
Rusijos tikslas – dešimtmečiams pakabinti Ukrainą ant kabliuko, ant kurio užmautas Donbaso sliekas. Įstumti Trojos arklį su visomis savo ginkluotų banditų ordomis į Ukrainos glėbį ir priversti išlaikyti savo priešus. Šerti Ukrainai aukojamais Vakarų milijardais banditų vadeivas, patapusius merais ir premjerais. O pačiame Donbase išlaikyti šimtaprocentinę įtaką ir taip nuskandinti Ukrainą kaip valstybę. Ir patiems už nieką neatsakyti. Hagos teismas V.Putinui? Juk jo parašo niekur nėra!
To beveik jau pasiekta Minske. Šis nuodingas grybas minta ne vien Kremliaus interesų syvais. Taip pat ir ukrainiečių patriotiniais jausmais Donbasui, nuo kurių laikas būtų palaipsniui ir išsigydyti.
Nedaryti to, ko priešas nori ir daryti ko nenori. Tai geriausia taktika ir strategija. Pasiteisina visur ir visada. Kodėl reikia pulti tvirtovę, kurios niekada nepaimsi? Kai priešas to tikisi ir neatsidžiaugia sulaukęs?
Donbase dauguma norėjo ir nori Rusijos. Nubalsavo už nepriklausomybes. Tai tegu pats V.Putinas ima tai, ką taip nori numesti Ukrainai. Ir išlaiko savo humanoidus, ištroškusius sovietijos. Atstato savo sugriautus miestus, tiltus ir kelius. Suvaldo savo ordas, įveda tvarką, moka visiems didžiules pensijas ir laimingai sau gyvena.
Pasakysit – tada Kremlius eis toliau? Neis. Nebėra kur eiti. Nes ir Charkovas, ir Odesa, ir Dnepropetrovskas, kur daugybė rusų, suprato, su kuo turi reikalą. Ir jokio palaikymo agresorius ten nebesulauks. Novorosijos virusu dauguma persirgo. Turi tvirtą imunitetą. Ant tankų ir „gradų“ atvežta brolybė ir laimė griuvėsiuose, gatvėse siautėjant įvairiems gyviams ir girtiems motoroloms, niekam nereikalinga.
Užteks daužyti kakta į sieną. Donbaso V.Putinas ukrainiečiams niekada neatiduos. Jokių puolamųjų ATO. Pereiti į strateginę gynybą. Pastatyti galingas įtvirtinimų linijas. Prieštankiniai grioviai, spygliuota viela su aukšta elektros įtampa ir minų laukai ties tų „respublikų“ faktinėmis sienomis. Norit įšaldyto konflikto – tai tada patys jį ir turėkit. Donbasas – VDR, Ukraina – VFR. Arba kurkit sau dar vieną Šiaurės Korėją.
Toks dabar įmanomas ir siektinas Ukrainos tikslas. Lugandonijos de jure nepripažinti, bet su ja ir nekariauti, ir neturėti jokių faktinių santykių. Norit grįžti – prašau, sudedat ginklus ir pagal visus Ukrainos įstatymus.
Su pasaulio pagalba Ukraina gali sukurti normalią, stiprią ir turtingą valstybę. Tam pakanka ir gamtos turtų, ir ukrainiečių ryžto. Tada sovietikai patys atgal į ją prašysis. Ims bėgti per pagiriotų kazokų saugomas sienas. Toks sprendimas neišvengiamas, jį diktuoja pati įvykių logika ir Ukrainos valstybės interesai. Nes visi kiti variantai surašyti papunkčiui Kremliaus scenarijuose.
Sakysit – Donbasas juridiškai priklauso Ukrainai, todėl jį privalo išlaikyti? Bet juk vyksta karas. Tada tarptautinė teisė išardoma ir veikia tik jėgos teisė. Ir pagal karo rezultatus naujos sutartys įtvirtina naują pokarinę situaciją. Kare svarbu ne kas popieriuje kadaise buvo parašyta, o kas nugalės.
Pasaulis pasiskirstęs į priešiškas stovyklas. Europos tvarka ir stabilumas negrįžtamai išardyti. Tarptautinės sutartys galioja tik popieriuje ir susitarti nepavyksta. Vienoje šalyje jau liepsnoja karas. Bet kitur dar ramu. Gatvėse krykštauja vaikai. Studentai ir studentės vaikšto į pasimatymus. Jaukiuose baruose padavėjos nešioja alaus bokalus. Pro langus sklinda šviesa, muzika ir moterų juokas. Matyta vakar ar užvakar, ar ne?
O va ir neatspėjot. Tai 1939-jų Europa. Dabar kiekvienas dvejetukininkas pasakys, kad tada prasidėjo pasaulinis karas. O tada niekas nežinojo, kad prasidėjo. Jokio pasaulinio tada nebuvo. Žmonės gyveno, sunkiai keldavosi į darbą, mylėjosi ir taip pat laukdavo penktadienių. Buvo sakoma ir rašoma, kad ten toli, už horizonto, vyksta kažkoks Lenkijos – Vokietijos konfliktas dėl Dancigo. Kurį pradėjo ar tai vokiečiai, ar tai patys lenkai – na, yra visokių nuomonių, kas ten juos supaisys. Daugybė naivių kvailelių tikėjo taikiu Hitleriu ir jį palaikė.
Nors viskas buvo kaip dabar. Agresorius buvo surengęs triumfališką olimpiadą. Rėžė audringas kalbas apie taiką. Mėgavosi reitingais už ginkluotą pasirūpinimą nuskriaustais tautiečiais užsienyje. Už ryžtą atkurti prarastą tautos orumą ir imperinę didybę. Labai mėgo pacifistus, kurie vis ragino abi puses nusiginkluoti. Buvo pripažintas pasaulio metų žmogumi. Ir po poros metų Europa virto smilkstančiais griuvėsiais.
Atsibuskim. Trečiasis pasaulinis jau vyksta. Galimybės susitarti taikiai nėra, nes nėra su kuo tartis. Tas, kuris tai pradėjo ir daro, nebegali trauktis. Ir nesitrauks, nes tai reikštų jo paties pražūtį. Visuotinė konfrontacija jau prasidėjo ir savaime nesibaigs. Klausimas tik kokiais būdais ji vyks toliau. Tai situacija, iš kurios išeičių nėra. Kai niekas negali pralaimėti ir susirėmimo neišvengsi.
Ir nereikia savęs apgaudinėti. Silpnųjų ir verkšlenančių apie taiką ar nusiginklavimą ėriukų niekas nesigailės. Realiai kariaujama tik vienoje šalyje. Kol kas. Ukraina dabar gina ir mus, ir Europą.
Kas vaikštot į bažnyčią – pasiguglinkit. Susiraskit pavardes, vardus, tautybes žmonių, išradusių branduolinį ginklą. Užpirkit mišias už jų sielas. Ir nuėję su vaikais iš širdies pasimelskit. Nes tik jų sukurta visuotinio susinaikinimo galimybė dar saugo pasaulį nuo Apokalipsės. Ir net liko šiek tiek vilčių, kad apsaugos.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.
2015.02.15; 05:29
