Vadovauti – tai ne miglą į akis pūsti


Print

Ne kartą sakiau „Vadovauti – tai parinkti gerus žmones ir nustatyti teisingus prioritetus“. Žmonės ir prioritetai. Štai svarbiausi vadovavimo principai. Jie vienodai tinka, kad ir kam vadovautumėt – kompanijai ar visai šaliai. Tai galioja kiekvienai organizacijai ir institucijai. Jei norime ištaisyti negeroves, reikėtų pradėti nuo šio išmėginto ir pasiteisinusio recepto. Nes jei žmonės bus netinkami, o prioritetai – ne tie, tai niekas nepadės.

Sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo pasirinktos komandos. Jei norite sėkmės, reikia turėti grupę žmonių  išmanančių savo amatą. Manau, suprantama, kad sėkmės paslaptis yra kolektyvinis komandinis darbas. Jei visa komanda veiks išvien, pergalė garantuota, tas tinka ir kompanijoms, ir Vyriausybei, ir valstybės tarnybai. Bet tam reikia turėti gerą žaliavą – darbščius, išmintingus bendraminčius. Bet tuo pačiu savo aplinkoj tiesiog būtina turėti ir kitaip manančių žmonių, kuriuos galima vadinti “velnio advokatais”. Tai priverčia neprarasti budrumo.

Rimas Armaitis

O dabar – keletas pastabų apie renkamus valdytojus. Kaip manote, ar neturime teisės prieš atiduodami savo balsus už prezidentą ar kitą valdytoją žinoti, kokia bus jo komanda? Visi kažkodėl susikoncentruojame tik į pirmąjį asmenį. Bet juk valdymas – tai ne vieno žmogaus spektaklis. Ar neatrodo keista, kad neprašome kandidatų iki balsavimo dienos pateikti savo komandas? Manau, pastebėjote, kad kandidato paklausus apie galimus paskyrimus, daugeliu atvejų bandoma išsisukti sakant, jog iki rinkimų nedera ar per anksti kalbėti apie konkrečias pavardes. Tokia pozicija man nesuprantama. Kodėl tai galėtų būti tokia didelė paslaptis? Gal tiesiog reikėtų turėti rezultatų lentelę?

Pavyzdžiui, krepšinio sezono metu žiūrime, kas pirmauja Nacionalinėje lygoje. Rezultatų lentelės leidžia iš karto nustatyti geriausius žaidėjus. Jose pateikiami visi svarbiausi duomenys: taškai, klaidos, pelnytų taškų vidurkiai, pražangos. O ar gerai būtų tokiomis lentelėmis apibūdinti ir valstybės tarnybos, Vyriausybės, ar prezidento komandos darbą? Manau, kad gerai.

Partijos prieš rinkimus ar kandidatai į prezidentus privalėtų pateikti pretendentų į svarbiausius postus sąrašus ir mes galėtumėm įvertinti, kurios komandos žaidėjai stipresni. Atėjus rinkimų dienai, galėtumėm pažvelgti į savo renkamus valdytojus ir pasakyti: “Na, šito vyrioko pataikymai per trejetą pastarųjų metų buvo 0,22. Pažiūrėkime, ar tarp kandidatų nėra žmogaus su 0,35 įmetimų vidurkiu”. Kalbant atvirai ir nuoširdžiai, mūsų renkami žmonės turėtų būti talentingiausi, padoriausi, darbščiausi. O mes net nežinome, kas jie, kokios jų pavardės, iš kur jie atėję. Ar mes neprivalome žinoti jų pavardžių?

Manau, dar reiktų atkreipti rimtą dėmesį ir į kandidato draugus. Juk ne veltui sakoma: “pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas pats esi”.

Bet Lietuvoje tokiu logišku principu kažkodėl nesivadovaujama. Jei kokios nors rimtos korporacijos generalinis direktorius savo departamentų direktoriais skirtų žmones, kuriems norėtų atsilyginti už jų paslaugas, kaip kad dažnai matome Vyriausybėje, prezidentūroje, valstybės tarnyboje, tai iš karto būtų priverstas aiškintis valdyboje. Galiu tik įsivaizduoti pasiaiškinimą kompanijos valdybai: “Suprantu, kad Jonas niekada neturėjo nieko bendro su pieno gamyba, bet jis padėjo man labai palankiomis sąlygomis gauti paskolą namui įsigyti.“

Ar jums toks pasiaiškinimas nekelia juoko?  Bet juk komandos Lietuvoje labai dažnai pasirenkamos būtent pagal tokį principą. Ar įsivaizduojate, kokią didelę mūsų Vyriausybės, valstybės tarnybos dalį sudaro būtent artimi draugai? Kai sprendžiamas šalies likimas, manau, negalima galvoti apie atsilyginimus draugeliams dalinant svarbius postus. Lietuvoje susikūrė nuostata, esą gėda, jei nesiryžti arba bijai į svarbius postus skirti sau artimus draugus. Blogai, kai komanda turi tik vieną požiūrį, dažniausiai tai juk būna valdytojo požiūris. Tokia komanda neišvengs bėdos. Juk valdytojas savo požiūrį žino ir be kitų malonės. Taigi pas mus praktikuojama nuostata, kad į svarbiausius postus skiriami būtent artimi draugai arba draugai tų žmonių, kurie parūpino pinigų  rinkiminei kampanijai, kurie velniai žino kuo užsiėmė anksčiau ir kam vadovavo, kurie daug kur nelabai pritapo ir buvo priversti pasitraukti… Kai kada tiesiog neįmanoma suprasti paskyrimo motyvų.

Tai – favoritizmo valdžios viršūnės pavyzdžiai. Tokių pavyzdžių pilna visur, kur tik pažvelgsite. Bet versle kažkodėl vertinamos ne pažintys, o žmogaus kvalifikacija. Juk nesamdysite drabužių modeliuotojo automobilių dizaino kurti. Nesodinsite už lėktuvo vairalazdės žmogaus, važinėjančio atrakciono automobiliukais. Tokius sprendimus tiesiog diktuoja sveikas protas. Gaila, kad rinkiminių kompanijų apmokėjimas yra vienintelė į postus skiriamų  žmonių kvalifikacija.

Šiandien tiesiog nebėra ryšio tarp politikos ir tarnavimo žmonėms. Todėl ieškant kompetencijos ne visada pavyksta pritraukti geriausius žmones. O turint galvoje, kokios brangios rinkimų kompanijos, iškyla realus pavojus, kad greitai rinksime tik turtingus ir turinčius ryšių žmones. Kiekviena rinkiminė kompanija tampa brangesnė už praėjusią, o išrinktųjų kompetencija ir moralinės savybės kaskart menkėja.

Paklauskite savęs, ar Jūs to norite? Jei ne, tai kodėl nebalsuojate už žmones, įsipareigojusius nuveikti konkrečius darbus visų mūsų labui? Jei turite tinkamų žmonių, tai padės Jums nustatyti teisingus prioritetus, o teisingi prioritetai padės Jums pasirinkti tinkamus žmones. Juk neįmanoma vadovauti kompanijai neturint verslo plano. Tai kodėl manote, jog galima vadovauti šaliai tik trinant savo kelnes?

Visada būtina turėti “karštąjį sąrašą” ir jį pastoviai būtina atnaujinti. Jei nesugebate savo prioritetų apibūdinti penkiomis dešimtimis žodžių, tai Jūsų prioritetai – abejotinos vertės. Ar mes turime nacionalinį šalies “karštąjį sąrašą”?  Ne, neturime, nes jį, be kita ko, sunku ir sudaryti, nes politikai labai dažnai mėgsta pūsti miglą į akis.

Taigi kiekvienu atveju norėčiau matyti, kas sudarys kandidato komandą? Taip pat norėčiau išgirsti tris svarbiausius prioritetus, kuriuos jis žada įgyvendinti. O kai turime prioritetus, galime kandidato paklausti: “Kaip Jūs konkrečiai įgyvendinsite savo prioritetus?“

Tokiuose klausimuose nieko sudėtingo nėra. O, atrodo, sudėtinga tik dėl to, kad kandidatai nori paprastus dalykus sukomplikuoti. Bet mes turime siekti paprastumo ir aiškumo. Ir kai išrinksime kandidatą, kurio prioritetai mums geriausiai tinka, turime pasistengti, kad tų prioritetų iš tikrųjų būtų laikomasi.

Su atskaitomybe šiais laikais reikalai – taip pat labai prasti. Tai kaip sužinoti, ką doro iš tikrųjų padarė politikas? Tiesiog reikia pradėti nuo patikrinimo, ar deklaruojami principai ir prioritetai yra veiksmingi, ar jie duoda norimų rezultatų. Lyderio pareiga – siekti tikslų, didinančių visų gerovę. Ir štai testas patikrinimui, ko jis iš tikrųjų vertas: reikia pasižiūrėti, ar, jam baigus eiti pareigas, jo ir jo vadovaujamo kolektyvo padėtis geresnė nei tada, kai pradėjo vadovauti. Labai paprasta, ar ne?

Nuotraukoje: straipsnio autorius Rimas Armaitis.
 
Straipsnis parengtas naudojantis Li Jakoka pastebėjimais apie valdymą.

2009 metų rugsėjo 24 diena.


Prisijunkite prie diskusijos