Kylant mūsų šalies žmonių sąmoningumui, pasigirsta įvairių nuomonių, nukreiptų į mūsų šalies ateitį. Šiandien daugeliui kyla klausimas: ką galime padaryti ir ko imtis, kad Lietuva turėtų ateitį ir vystymosi perspektyvą. Pateiksime kelis atsakymus į šį klausimą.
Svarbiausia: tik vidinės reformos garantuoja išorinių reformų sėkmę. Tik kiekvieno iš mūsų vidinio pasaulio kaita gali pakeisti ir išorinę mūsų aplinką, tvarką, kuria remiantis gyvename. Tai reiškia kiekvieno žmogaus sąmonėjimą, darbą „su savimi".
Kitu atveju, ką bekeistume išorėje, jei nekeisime savo vidinio pasaulio, baigsis taip, kaip numatė G.Orvelas knygoje „Gyvulių ūkis". Vienus „gyvulius" pakeis kiti. Turėtų keistis vidinė žmogaus sielos esmė, o ne vien išorės formos. Jei žmogaus vidus tamsus – nepadės jokie „geri“ įstatymai ir tvarkos.
Būtina pabrėžti, kad visuomenė pati vystytis, tobulėti negali – tai vyksta tik per konkretų žmogų, asmenybę. Asmenybių suma sukuria visuomenę: mūsų bendrąjį gerbūvį.
Kiekviena valdymo forma gali būti panaudota tiek šviesai, tiek tamsai skleisti. Todėl atsakymas paprastas: dera dvasiškai augti, sąmonėti ir patiems sąmonėjant padėti tai daryti kitiems – draugams, artimiesiems, šeimos nariams. Tokioje dvasinio tobulėjimo aplinkoje išaugę vaikai ja persisems ir gal būt pratęs savo tėvų pradėtus darbus.
Tai, kas gimsta Dvasioje, netrunka pasirodyti ir fiziniame lygmenyje. Tai neišvengiama. Todėl, pirmiausia dera atlikti „savęs paties vidinę reformą". Naujai suvokti savo gyvenimo tikslus ir vidinius motyvus. Suvokus – imtis jais vadovautis. Jei reforma tikrai atlikta, daugelis problemų šeimos ir giminės lygmeniu dingtų lyg savaime.
Kituose, aukštesniuose lygmenyse – jau sudėtingiau, nes vidinės reformos siekį turėtų turėti ir palaikyti kuo daugiau žmonių. Vien keleto iš jų vidinio magnetizmo gali ir neužtekti (tačiau to pakanka šeimai, jei „reikalas" nėra labai apleistas, – reikia tik trupučio laiko).
Štai tokiems žmonėms derėtų burtis į „krūvas", kapas, bendruomenes, kaimynijas, visuomenines organizacijas ir pagaliau, partijas. Reformuoti esamas struktūras yra daug sunkiau – tiesiog turimos atskirų žmonių tyrų permainų energijos gali neužtekti, tuomet sąmoningumo „genas" toliau skęstų „ne-sąmonių" jūroje.
Taigi, reikalingas tyras vidinis žmogaus motyvas kaitai ir tokių žmonių turėtų būti bent jau 10 proc., kad kaita įgautų pagreitį plačiau. Šis procesas jau vyksta, tačiau viskam reikia laiko. Juolab, suprantama, kad neturime galimybės visko, ką turime, statyti iš naujo. Šalies gyvenimą teks reformuoti palaipsniui. Jei ne mums, tai mūsų ainiams.
Kiekvienam žmogui, kuris siekia sąžiningos visuomenės tvarkos sau ir savo žmonėms, dera pradėti nuo vidinių reformų ir pirmiausia, – atsisakyti materialistinės ir vartotojiškos pasaulėžiūros ir priimti dvasinę pasaulėžiūrą. Kokia tai pasaulėžiūra? Ji nebūtinai yra religinė. Jos formos – pačios įvairiausios, tačiau esminiai principai – labai panašūs.
Išskirsime penkis. Pirmasis – pasaulio Kūrėjo egzistavimas. Jei yra kuriantysis pradas, pasaulis yra tvarkingas, turi tam tikrus įstatymus. Jų laikantis, įmanoma Darna, tiek vidaus pasaulyje tiek išorėje. Žmonių „vidaus pasaulių" vidurkis pasireiškia kaip išorinės tvarkos sąlygos (įstatymai, socialinė ir politinė tvarka ir t.t.).
Antrasis – pagarba dvasiniam, moraliniam autoritetui, pagarba išminčiai. Ši pagarba įgalina klausytis dvasinę išmintį sukaupusių žmonių patarimų. Juos atskirti, puoselėti ir iškelti, palaikyti. Tuomet į valdžią išrinksime vertuosius. To atskyrimo reikia mokytis.
Trečiasis – gerbti tėvus, senelius ir visus protėvius. Savo darbu ir krauju jie išsaugojo mūsų Tėvynę ir ją perdavė mums. Neigti savo praeitį ar kokią jos dalį (net skaudžią tautai) – reiškia neigti pačius save. Lyg žmogus savo noru atsisakytų savo rankos ar kojos. Praeitis-dabartis-ateitis yra vidinėje vienovėje. Puoselėdami ir gerbdami praeitį, kuriame ateitį sau ir savo vaikams.
Ketvirtasis – tarnystės Tėvynei principas, darbas ne vardan materialinių gėrybių, o vardan žmonių, tautos, savo valstybės. Apie tai daug kalbama, tačiau daugeliui visuomenėje aktyvių žmonių, tai kol kas pernelyg sunkus uždavinys. Žodžiai lieka žodžiais, kurie, deja, dažnai lieka nepatvirtinti darbais.
Penktasis principas – Tikėjimas. Tai nebūtinai reiškia religiją, Dievo garbinimą. Tikėjimas yra pozityvus mąstymas, žvilgsnis į praeitį – ateitį darniu žvilgsniu. Tai tikėjimas savo, savo šeimos ir vaikų, savo šalies ateitimi.
Taip pat – įsileisti į savo gyvenimą Dieviškumą tokia forma, į kokią linksta širdis. Bendrąja prasme, labai svarbu išsaugoti ir puoselėti sąžinės ir tikėjimo laisvę ir vengti tikėjimo monopolijos, kuri Europoje vyravo daugelį šimtmečių.
Pirmasis ir penktasis principas yra vidiniame ryšyje. Šį ryšį deramai nusakė dar karalius Gediminas savo laiškuose: „Krikščionims leidžiu Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas. Lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą."
Vienas Dievas – Kūrėjas, užu visų formų. Tuomet nebėra dėl ko pyktis ir konkuruoti. Šis suvokimas veda į platesnį lygmenį – visos žemės ir jos žmonių vienovės suvokimą. Ši vienovė nėra ištirpimas didesniame darinyje, o savojo darinio sąvasties suvokimas ir puoselėjimas, nepriešpastatant savęs visumai, o būvojant jos integralia ir harmoninga dalimi.
Štai ant tokio pamato galima statyti tautos ir valstybės rūmą ir šis rūmas bus tvarus ir sveikas.
Ką galime padaryti konkrečiai, čia ir dabar? Manytume, dideli darbai prasideda nuo mažų darbų. Nuo apačios: įvairių bendruomenių kūrimo, savivaldos. Neužtenka tikrosios savivaldos reikalauti iš valdžios (ji nenori jos suteikti, nes tai reikštų „sistemos" pabaigos pradžią). Tačiau galima ją pasiimti patiems. Ne per revoliucijas, o per ramius, konkrečius darbus.
Vieni kraustysis už miestų ir kurs savo kaimus-bendruomenes su sava tvarka (galima realizuoti savuosius socialinius eksperimentus), kiti bursis miestuose kitokiems konkretiems darbams, jungsis kaimynai, puoselėdami bendrą gerbūvį, aplinką ir t.t. Dirbs kartu, siekdami aukščiausių tikslų. Tai jau vyksta ir šio proceso nesustabdys jokia valdžia, jokia religinė ar pasaulietinė dogma.
Daryti jau šiandien, jau dabar. Didesnius ir mažesnius gerus (juk jaučiame širdimi, kurie yra geri ir prasmingi) darbus. Pasišviesti sau kelią dažnaiper kančią ir klaidas įgytomis dvasinėmis savybėmis – ir daryti.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius politikos apžvalgininkas Gintaras Ronkaitis.
2013.05.05
