Ko nemėgstu – tai šventakuprių. Tų, kurie niekada neklysta. Tulžingų kovotojų už vaisingą debiuto idėją.
Šiaip jie iš principo, abstrakčiai būna teisūs. Pasirenka kautynėms ką nors labai labai teisingo. Tačiau iš didelio uolumo ima nieko aplinkui nebematyti. Ir, konkrečiai veikdami, tą teisingumą taip nuvalkioja, ištampo, kad tampa atgrasūs. Visiems aplinkui ir patys sau. Ir tą jausmą slopina dar didesniu aršumu. Patys to nejusdami, tampa fanatikais, nematančiais nieko kito, tik tą savo karą.
Bendrauti su jais – kaip į American Airlines patekti. Ilgiausiai žiūrėsi į laikrodį ir žiovausi. Būsi giliai skenuojamas antivirusine "savas-svetimas". Pereisi ieškiklį, ar neturi buteliuko pavojingai protingų minčių. O tada jau tūpk vieton su užrašu ant kaktos. Draugas arba priešas.
Bet šie tik nuobodybės. Yra ir kiti. Perbėgėliai – atsivertėliai. Tie, kurie ilgai urzgė ir staiga atsibudo – komanda pralaimi! Ir ūmiai tampa kovotojais su buvusiais savaisiais. Tie tai labiausiai pasiutę. Tūžmingesni už gaują nekastruotų alkanų dobermanų.
Na, o kas gi visų visų didžiausias kovotojas su nuodėmėmis? Pirmutinis ekrane, kompanijoje, darbe? Atspėjot – tas, kuris pats jas daro.
Pavyzdžių – kur spjausi, ten pataikysi. Dar prisimenu darbo kolektyvo šliundras, gulusias po visais viršesniais. Bet postringaujančias apie meilę ir šeimos darną (ak ak, Algi, ir kaip tu negražiai kalbi, argi taip galima?). Senųjų laikų kunigus, tapusius aktyviais ateistais (vienas toks itin piktas plikis dėstė "mokslinį ateizmą"). Ar buvusius ateistus, tirštai aptūpusius bažnyčių pirmąsias eiles.
O kur dar veikėjai, kurių viso gyvenimo pajamos nedengia nei mažytės dalies per trumpą laiką užgyvento įvairiais vardais turto, rėžiantys ugningas kalbas apie kovą su korupcija? "Paprasti" žmogeliai, kurie taip neapkenčia vagių, taip neapkenčia. Kol patiems nepasitaiko proga. Tada vagia – net dūmai rūksta.
O kas pasaulyje ilgiausiai ir pikčiausiai moko, kaip galima ir negalima užsiimti seksu? Bingo, prizą į studiją! Aiškus reikalas – katalikų kunigėliai. Kurie apie tai neturi ir negali turėti jokio supratimo. O jeigu jau turi, tai jų baltos rankelės ne taip jau ir smilkalais kvepia. Jie, beje, ir apie šeimą geriausiai išmano, nors jos niekada neturėjo ir neturės. Kaip ir niekada nesišypsantys moderniųjų seksualybių adeptai, labai tolerantiškai toleruojantys tik patys save ir savo kliedesius.
Argi būna kas saldžiau už kovą su nuodėme, kurią slapta darai arba nedrįsti, neturi galimybės ar nebesugebi padaryti?
Ir dar – apie alkoholį. Valdžia, pildanti biudžetą pajamomis, vis kovoja ir kovoja su tų pajamų šaltiniu. Ir vis taip, kad tarp legalaus ir nelegalaus alkoholio kainų ir prieinamumo būtų kuo didesnis skirtumas. Kas didina nelegalią pasiūlą, jos apyvartas, mažina biudžeto pajamas ir skatina alkoholizmą. Ir visi turi ką veikti. Ypač idiotai, matantys tik policines priemones.
Alkoholis – produktas, įėjęs į pasaulio istoriją. Turintis gilias tradicijas ir vartojimo kultūrą, gamybos subtilybes ir kokybės šedevrus. Esantis neatskiriama bendravimo ir maisto stiliaus dalimi. Bet apie tai viešai kalbėti, lavinti, mokyti tos kultūros paslapčių labai nevalia. Dobermanai negyvai užkandžios.
Nieko pasaulyje nėra nykesnio už pamokslaujantį abstinentą. Pirmyn, atbildėkit kanopomis manęs paauklėti. Geriu kasdien. Nors girto manęs niekas nėra matęs. Stažas daugiau kaip dvidešimt metų. Žmona paliudys.
Neįsivaizduoju karštos vasaros dienos vakaro be bokalo ledinio alaus, nutirpdančio lūpas ir milijonais palaimos adatėlių įsmingančio į liežuvį ir gomurį. Rudens prietemos prie židinio be taurės kitos gero vyno. Žiemos šalčio be taurės brendžio jaukioj šilumoj. Esu sveikas kaip agurkas. Sportuoju. Jokių priklausomybių. Viskas funkcionuoja normaliai. Galit meilužės paklausti.
Didžiausia mūsų laikų nuodėmė – baimė būti savimi. Užteks vieną kartą krūpčioti. Kaskart, kai imi daryti ką nors tikro, kas kovotojams už idėją nepatiks. Tegu eina po velnių visi pasaulio teisuoliai su visais šventaisiais. Nes neteisus tampi tada, kai imi įsivaizduoti, jog viską žinai ir gyveni teisingiau už kitus. Kai kokia nors nebloga idėja tave užvaldo visą. Ir tampi jos vergu. Nekritišku, svetimas silpnybes tematančiu pamokslininku.
Prieš pradedant ką nors smerkti, labai sveika pagalvoti, kodėl tą darai. Ar gali niekinti tai, apie ką neturi žalio supratimo? Ar pats toks nesi? Ar nebandai slapčia pasiteisinti ir užsimiršti?
Polinkis į kraštutinumus – neabejotinas vidutinybės ženklas.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.
2015.10.26; 10:16
