Na va, atsitiko. Vis galvojau, kada išlįs. Ar dar po metų, ar po dešimties. Visi galai kada nors išlenda. Kaip šeimoje, taip ir politikoje.
Niekam ne paslaptis, kas yra "vieša paslaptis". Nors niekas nieko neįrodė, už rankos nepagavo. Panašiai būna, kai kaimynė – lengvai prieinama. Visi šypsosi, laiptinėje sveikinasi. Ir visi žino.
Visi pasaulyje žinojo ir žino, kad Lietuvoje CŽV kalėjimas buvo. Tik mes nežinojom. Šitiek tyrėm. Įsiteikiamai šypsodamiesi vis klausėm kietuolių – ar tai kartais ne Jūs, gerbiamieji, mūsų bute kažką ten tamsiam sandėliukyje dusinot? O tie nesako, kad ne. Sako – nesakysim, ne tavo, šeiminykas, reikalas. Ir kodėl jiems sakyt, jei susimokėjo tavo namų tvarkytojai? Tau žinoti nepriklauso.
Na va, su palengvėjimu atsidusom. Nebuvo! Valio! Mes demokratinė valstybė! Niekas nieko neįrodė! Mes nieko nežinom!
Ir po ilgo, skausmingo tyrimo nustatėm, kad kalėjimas galėjo būti. Nes tam visos sąlygos buvo. Bet galėjo ir nebūti, nepaisant visų tų sąlygų. Nustatėm, kad nieko nenustatėm. Kad nenorėjom ir labai labai negalėjom nustatyti.
Pasaulio akyse tokia elgsena, kai nežinai ir nenori žinoti, kas savo namuose dedasi, tave paverčia pajuokos objektu. Bet mes ilgai, oriai ir pasipūtę tylėjom. TV dėžes ir laikraštieną nutildyti irgi nebuvo sunku. Ne karo metas. Visi juk nori gyventi ramiai ir mokėti mokesčius. O runkeliai ir šiaip po savaitės pamiršta viską. Tegu sau ir toliau laimingi optimistiškai šoka ir pozityviai dainuoja. Su jais no problems.
Kiek dabar atsiras moralistų! Ak, kankinti – kaip tai negražu ir nedora! Bet pats karas yra negražus ir nedoras. Kankinimai pasaulio kariuomenėse – įprastas dalykas. Rutina. Visi specialieji daliniai turi slaptus vadovėlius apie ypatingus tardymo metodus. Apmoko specialistus. Vieni nuo kitų nusirašinėja ir šnipinėja naujoves. Per manevrus patekus į nelaisvę, štabuose visada imituojamas informacijos nutekėjimas. Nes dar negimė tas, kuris ištvertų tuos fizinio ir cheminio poveikio metodus.
Realiame kare pakliuvai specialiąją užduotį vykdančiam priešo diversiniam-žvalgybos būriui į nagus kaip "liežuvis" – žinok, kad jau miręs. Alternatyva viena – jei greit ir tiksliai pateiksi norimą informaciją, ekranai užges greit ir be ilgų kančių. Toks karinis tikslingumas. Nieko asmeniško. Kas galvojat, kad yra kitaip, verčiau skaitykit madų žurnalus.
Pasaulis, deja, nėra toks, kaip norėtųsi. Saugumo tarnybos taip pat turi savo slaptus metodus. Jie nėra skirti dorybingų panelių akims ir su Dekalogu nėra suderinti, tačiau kartais būtini. Esmė ne ta, kad prievartos metodai egzistuoja, o kokie jie ir kam naudojami. Ar skirti valstybės ir žmonių saugumo labui, ar vartojami kaip politikos įrankis?
Tai, kad JAV nuolat kyla skandalai dėl kankinimų ar kitų slaptųjų tarnybų veiklos reikaliukų, žvelgiant putiniškomis šaldytos menkės akimis yra kvailystė ir silpnybė. Valstybės diskreditacija. Geiropiškas pasidavimas informaciniame kare. Nes banditas niekada neprisipažįsta. Kas netiki, tegu apsilanko Lukiškėse. Laisvai ir nepriklausomai pabendravus paaiškės, kad ten visi nekalti. Ypač žudikai.
Demokratinėje valstybėje toks savo tarnybų veiksmų viešinimas ir kritika – stiprybės ir apsivalymo ženklas. Nes tai rodo realią visuomenės kontrolės slaptosioms tarnyboms galimybę. Tai rodo, kad ne žmonės priklauso valstybei, o valstybė – žmonėms. Nes normali žmonių valstybė visada nustato ir žino, kas jos namuose darosi.
O kaip čia atrodom mes? Kas ir kam pas mus priklauso? Kas dabar bus?
Viskas bus kaip visada. Rusijos propaganda ir jos mylėtojai rėks, kokia Lietuvos valdžia bloga, nes Lietuvos neapkenčia ir nori, kad jai bloga būtų. Aršūs, dori patriotai rėks, kokia Lietuvos valdžia bloga, nes Lietuvą myli ir nori, kad jai gera būtų. Lietuvos valdžia rėks, kad ir tie, ir anie yra Lietuvos priešai, nes ji (valdžia) nori, kad jai blogai nebūtų.
Nusiraminkit. Nieko rimto neįvyks. Po to ilgai vaidinsim, kad nieko neatsitiko. Kad niekas Prezidentui nemelavo, jei tik jis pats nemelavo. Ir žmonėms niekas nemelavo. Visi pasiaukojamai kovojo savo mažuosius karus, kad Lietuvai būtų geriau. Ir nieko nežinojo.
O jau kokių nors pinigų tai niekas ir akyse nematė. Viską išsigalvojo tas JAV Senatas. Parūks maskuojančios dūmų uždangos. Vėl ištrauks Garliavą, Ukrainą, biudžetą ar baisią avariją, Rusijos grėsmę ar dar kokią propagandinę kaldrytę. O čia, žiūrėk, ir Kūčios. Nespėsim išsiblaivyt po persivalgymų maratono – Naujieji. Po to euras su tų liaudies priešų verslininkų provokacijomis. Ir viskas pasimirš. Ne pirmas kartas. Vėl galėsim šokti ir dainuoti iki sąmonės užtemimo.
Ir kaltųjų nebus. Ir realių įvykių taip pat niekas neatskleis. Po pliumptelėjimo nuvilnys žalsvos bangelės į krantą. Pakvarks ir nutils. Kalbančios galvos palinguos teisėse žinoti. Kitos galvos paskaitys patarėjų per naktis išvargtus, ryžtingus tekstus. Jei publika labai įsiaudrins ir ims rėkauti, švilpti ir kojelėmis trypti – bus sudaryta dar kokia komisija ar dvi. Kurios ir vėl nieko nenustatys. Ir tiek žinių.
Tačiau yra ir naudos. Atidžiai stebėkit, kas dabar ką sako ir ko nesako. Kokie senoliai kalba, o kokie tyli. Kai ką suprasit ir be komisijų. Nes tai trumpas tiesos blyksnis. Kai jie nėra pasiruošę iš anksto. Nespėję susitarti, ką kuris sakys. Kai kritika ateina staiga, netikėtai, ne iš savo ganyklos. Kada sceną trumpam nušviečia žaibas. Gali daug pamatyti ir suprasti. Tik reikia nepraleisti šviesos akimirkos.
Šviesa ne tik apšviečia. Kartais ir apakina. Bet prie tamsos akys ir vėl greit pripranta.
2014.12.12; 04:11
