“Kadafis Muamaras (gimė 1942 Sirte), Libijos valstybės veikėjas. Generolas (1976). Vienas “Laisvųjų karininkų” organizacijos įkūrimo iniciatorių (1964).
Dalyvavo 1969.09.01 revoliuciniame perversme, kuris nuvertė monarchiją. 1969-77-aisiais – Revoliucijos vadovavimo tarybos (aukščiausias valstybės organas) pirmininkas, 1970-72 metais – ir ministras pirmininkas. 1977-aisiais, panaikinus Revoliucijos vadovavimo tarybą, M.Kadafis išrinktas Visuotinio liaudies kongreso generaliniu sekretoriumi (valstybės vadovu)”.
Taip rašoma LTE. Ten nerašoma, kad SSRS visokeriopai rėmė šį beduiną, kilusį iš varganos gyvulių augintojų šeimos. Jam pasisekė, nes tėvai sugebėjo jį leisti į mokyklą, į Bengazio universitetą, kurio, tiesa, nebaigė, nes istoriko karjera jo nežavėjo, kas kita – karininko. Įstojo į karo akademiją, paskui, kaip gabus, perspektyvus karininkas, buvo pasiųstas į Anglijos Sandhersto elitinę karo akademiją.
Grįžęs į Libiją, dalyvavo karininkų sąmoksle prieš karalių Idrisą, kurį 1969 m. lengvai, be kovos, nuvertė. Tapęs Libijos diktatoriumi, puoselėjo planus vadovauti suvienytoms arabų valstybėms: Alžyrui, Marokui, Egiptui, Sirijai, Irakui. Nepasisekė.
Buvo veikiamas Karlo Markso idėjų. Parašė “Žaliąją knygą”, kurią platino visame pasaulyje. Joje skleidė trečiojo kelio idėją (nei komunizmas, nei kapitalizmas), šį tą paėmęs iš marksizmo ir islamo. Siekdamas populiarumo, vykdė keistas reformas. Pavyzdžiui, iš įstaigų liepė išnešti kėdes, kad valdininkai dirbtų, o ne sėdėtų. Šalies gyventojams, dar menantiems kolonializmą, patiko reikalavimas atsisakyti lotyniško raidyno, viską visur rašyti tik arabiškai, nemokamas švietimas, sveikatos apsauga.
Šio beduino planams pakenkė abiejų supervalstybių – JAV ir SSRS – susirūpinimas, kad šis pulkininkas užsimiršta, kas esąs. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas jam pagrasino, o Michailas Gorbačiovas nutraukė paramą pavojingiems ketinimams realizuoti. Amerikos jis neišsigando, nes nepatikėjo R.Reigano grasinimų realumu, kol 1986 m. balandžio 14-ąją iš JAV naikintuvų F-11 ant diktatoriaus namų pasipylė bombos, pražudžiusios dukrą, o du sūnus – sužeidusios. Pats Kadafis nenukentėjo, nes tą naktį miegojo palapinėje dykumoje.
Šiek tiek aplamdytas, jis vis dėlto tęsė savo juodus darbus, dalyvaudamas “Juodosios Afrikos” perversmuose, remdamas teroristus ginklais, pinigais, instruktoriais. Teroristiniai aktai, vienaip ar kitaip susiję su M.Kadafiu: virš Škotijos miesto Lokerbio susprogdintas amerikiečių kompanijos “Pan Am” lėktuvas. Žuvo 259 keleiviai ir 11 miesto gyventojų; virš Sacharos susprogdintas “Air France” lėktuvas, žuvo 170 žmonių.
Turbūt niekas nepasakys, kiek M.Kadafio aukų guli Sacharos smėlynuose, kiek jų nukankinta kalėjimuose ir stovyklose, primenančiose Vokietijos fašistų bei Stalino konclagerius ir gulagus. Iš varguolių kilęs, politinės karjeros pradžioje nesimėgavęs prabanga, ilgainiui jis neliko žmogumi iš liaudies, nors žadėjo. Kitaip beveik nebūna, valdžia, šlovė žmogiškumui visada būna pragaištinga. Juo labiau, kad diktatoriais tampa nestandartinės psichikos asmenybės.
Išryškėjo įvairios “pavergtų arabų masių gynėjo” keistenybės, “nukrypimai nuo normos”. Psichologai nustatė, kad jis serga maniakine depresine psichoze. Jis – tai labai aktyvus, entuziastingas, gražbyliauja minioms, tai – užsidaręs, apatiškas, visko bijąs. Kartą Afrikos valstybių vadovams ištiesė pirštinėtą ranką, bijodamas užsikrėsti. Jam vaidenosi amerikiečių genetiškai modifikuotos žiurkės, labai didelės, labai ėdrios, kurios užplūs arabų šalis iš Amerikos. Visur pavojus regintis diktatorius savo asmens apsaugą patikėdavo iki dantų ginkluotoms moterims. Dykumos beprotis – taip vadino jį priešininkai.
Tačiau šis beprotis turi ir sveiko proto, veikiausiai padiktuoto baimės dėl savo kailio, suvokimo, kad, subyrėjus Sovietų Sąjungai, situacija pasaulyje pasikeitė. Plačiai žinomas jo pareiškimas pasauliui po Irako karo, po to, kai buvo sučiuptas Sadamas Huseinas. Bijodamas panašaus likimo, M.Kadafis padarė viešą atgailą, iš teroristų rėmėjo tapo kovotoju su terorizmu. Tai prasidėjo dar gerokai prieš Irako karą. Škotijos teismui jis išdavė žvalgybos agentus, padėjusius bombas keleiviniuose lėktuvuose, žuvusiųjų šeimoms išmokėjo 4,5 milijardo dolerių kompensacijas, uždarė Sacharoje veikusias teroristų treniruočių stovyklas, iš Tripolio išvijo vieną garsiausių teroristų Abu Nidali.
Buvęs išlaidus, valstybės pinigus dosniai žarstęs įvairioms užsienio revoliucinėms organizacijoms, ilgainiui M.Kadafis laikėsi kitokios ekonominės taktikos, ragino mokytis iš žydų: norint turėti įtaką pasaulyje, reikia turėti daug pinigų, juos skrupulingai skaičiuoti ir dauginti.
Šiandien dar sunku pasakyti, koks šio kažkada net Vakarų pasaulį žavėjusio jauno Libijos pulkininko, paskui – terorizmo rėmėjo, dabar – psichikos ligonio (?), žiauraus diktatoriaus likimas.
Nuotraukoje: Muamaras Kadafis apsuptas asmens sargybinių – moterų.
2011.06.13
