“Net Vladimiro Putino gimimo dieną „Rusijos engimo aparatas nenutraukė savo darbo“, – rašo žiniasklaida, turėdama omenyje piketuotojų, kurie ragino pasiųsti senelį V.Putiną į pensiją, suėmimus. Meilikavimas jubiliejaus dienomis „kartais pasiekdavo kraštutinumus ir atrodė kaip subtili Putino-didvyrio paveikslo satyra“.
Beje, kai kam spalio 7-oji – Anos Politkovskajos atminimo, o ne Vladimiro Putino gimimo diena, – primena užsienio žurnalistai.
Niekada anksčiau nebuvo įvesta tiek teisių ir laisvių apribojimų per tokį trumpą laiką, – taip komentuoja ABC dabartinę situaciją Rusijoje. Prezidentas V.Putinas stengiasi sugriežtinti kontrolę, kad kompensuotų savo populiarumo smukimą, rašo Rafaelis Maniueka.
„Astronominės baudos demonstracijų įstatymo pažeidėjams“, „gėdos ženklas nekomercinėms organizacijoms, gaunančioms paramą iš užsienio“, deputato mandato atėmimai, „o dabar Generalinė prokuratūra rengiasi naujam tyrimui keleto opozicijos lyderių atžvilgiu“. Nuosprendį “Pussy Riot” dalyvėms autorius vadina „skausminga ir neproporcinga bausme“, sustiprinta prezidento žodžiais, ištartais televizijos interviu.
XXX
„60-metis Putinas kaip ir anksčiau dieną pradeda škotiškai… lėkšte avižinės košės“, – rašo M.Scotsmanas, komentuodamas jubiliejaus šventimą, konkrečiai, dokumentinį filmą, rodytą per NTV.
Pagiriamoji laida per televizijos kanalą NTV priminė propagandą, – taip atrodė leidiniui. Dokumentinis filmas piešė dirbančio V.Putino gyvenimą. Programoje parodyta jo kasdienė rutina, taip pat plaukiojimas ir sunkumų kilnojimo pratimai, avižinė košė pusryčiams, važiavimas į darbą ir darbas užtrunkant iki vėlyvo vakaro kabinete“.
Meilikavimas jubiliejaus dienomis kartais puldavo į tokius kraštutinumus, jog atrodė kaip subtili valstybėje žiniasklaidoje kuriamo Putino-didvyrio paveikslo satyra, sakoma žinutėje.
XXX
Julija Smirnova, “Die Welt” korespondentė, pasakoja apie dailininko Aleksejaus Sergijenkos parodą, pavadintą „Prezidentas. Geraširdiškiausias žmogus“, skirtą V.Putino 60-mečiui“. Dailininkas sako, kad pirmąjį paveikslą, pavadintą „Ačiū!“, jis nutapė naktį po V.Putino perrinkimo į prezidento postą, nes jį sujaudino V.Putino paveikslas su skruostais riedančiomis ašaromis. Naujausias paveikslas skirtas V.Putino skrydžiui su gervėmis motodeltaplanu ir pavadintas „Karlas Gustavas Jungas“.
J.Smirnova rašo, kad V.Putino žiniasklaidinės akcijos darosi „vis vaizdingesnės ir įmantresnės“. Prieš 12 metų per pirmąją rinkimų kampaniją jis skrido naikintuvu į Čečėniją, o šiemet deltaplanu, apsirėdęs baltu apsiaustu, vaizdavo gervių pulko vedlį. „Socialiniuose tinkluose nauja akcija iššaukia vis daugiau pašaipų. Tačiau federaciniai televizijos kanalai, kaip ir anksčiau išlikę pagrindiniu informacijos šaltiniu daugumai Rusijos gyventojų, toliau tobulina prezidento paveikslą“, – sakoma straipsnyje.
J.Smirnovos duomenimis, Kremliui simpatizuojančios jaunimo organizacijos sekmadienį irgi pasveikino V.Putiną – skaitymais po atviru dangumi arba sporto varžybomis su šūkiu „Pasitempk už Putiną!“
XXX
“Focus” apžvalgininkui Borisui Raitšusteriui Rusijos prezidento jubiliejus buvo dingstis parašyti didelį apžvalginį straipsnį, kuriame jis nuvainikuoja „šešis pagrindinius mitus“ apie V.Putiną. Pirmasis mitas – kad V.Putinas įvedė Rusijoje tvarką ir stabilumą.
„Užuot sukūręs stiprią valstybę, tai yra veikiančius įstatymus ir visiems vienodas žaidimo taisykles, V.Putinas sukūrė stiprų valstybės aparatą, aukštesnį už visus įstatymus ir taisykles“ – rašo B.Raitšusteris. Pasak jo, Rusijoje keturis kartus daugiau valdininkų, susijusių su finansais, ir dvigubai daugiau muitininkų, negu JAV. Ir valdininkas, kuris yra „nuolankus aukštesniesiems, moka duoklę ir kovoja su Kremliaus kritikais“, gali nebijoti bausmės net, pavyzdžiui, už „girtą“ mirtimi pasibaigusią avariją važiuojant ar už politinių priešų dingimą.
Antruoju mitu B.Raitšusteris įvardija „Putino meilę Sovietų Sąjungai“. V.Putino laikais, tvirtina autorius, praktiškai nieko neliko iš Sovietų Sąjungos socialinių laimėjimų. „Dabartinėje Rusijoje viešpatauja nežabotas kapitalizmas, palyginus su kuriuo net JAV – socialinės valstybės pavyzdys, o Vokietija – apskritai socialistinė šalis. V.Putino Rusijoje nėra nepriklausomų profsąjungų, ginančių darbuotojų interesus, darbo rinkoje veikia stipriojo teisė, socialinė apsauga faktiškai egzistuoja tik popieriuje, o medicininis aptarnavimas – didžiąja dalimi pinigų klausimas“.
Trečiasis mitas – mitas apie V.Putiną kaip modernizuotoją. Iš tikrųjų, pripažįsta B.Raitšusteris, per pirmąją prezidento kadenciją V.Putinas įvykdė daug ekonominių reformų, pavyzdžiui, sumažino visiems pajamų mokestį iki 13 procentų. Bet iš tiesų Putino supratimas apie modernizavimą technokratiškas, daug kur suvokiamas kaip senų sovietinių metodų ištaisymas arba papildymas: rinkimų klastojimo technologijos dar modernesnės, manipuliacijos visuomenės nuomone dar gudresnės, režimo priešininkų sekimas dar stipresnis, industrinis šnipinėjimas – dar įmantresnis“, – rašo B.Raitšusteris.
Ketvirtasis mitas – tai „kartojamoji mantra“, kad V.Putinas – „nacionalinis lyderis, pakėlęs klūpančią Rusiją“. „Garsus žvanginimas ginklais pasaulinėje arenoje – nieko daugiau kaip tik savęs apgaudinėjimas, – sakoma straipsnyje. – Rusijos ekonomika nekonkurencinga, ir armijos būklė beviltiška, nepaisant visų žadamų reformų“.
Anot penktojo mito, tęsia B.Raitšusteris, Putinas „išsiaiškino su oligarchais“. Kaip įrodymas pateikiamas Michailo Chodorkovskio procesas. Tačiau, neskaitant M.Chodorkovskio, B.Berezovskio ir V.Gusinskio, dauguma Boriso Jelcino laikų oligarchų, tas pats Borisas Abramovičius, iki šiol „užima puikią padėtį biznyje ir gali nebijoti klausimų apie abejotiną savo turtų kilmę“.
Be to, atsirado „nauja oligarchų kasta, pirmiausia iš buvusių KGB karininkų, tokių kaip V.Putino vasarnamio kaimynas Jurijus Kovalčiukas, jo draugas Genadijus Timčenka, imtynių partneris Borisas Rotenbergas ir kiti, sakoma straipsnyje.
Pagaliau – šeštasis mitas: V.Putinas tolimoje perspektyvoje siekia demokratijos, bet, girdi, Rusija tam nesubrendusi. Bet kol televizija kalba apie viską, kas susiję su demokratija, tokiu tonu, kokiu paprastai kalbama apie užkrečiamas ligas, vargu ar verta tikėtis teigiamos Rusijos gyventojų reakcijos, pažymi B.Raitšusteris. B.Jelcino laikais TV viešpatavo visai kitokios nuotaikos.
Per 13 metų, pasak B.Raitšusterio, V.Putinas sugriovė ir be to silpnus demokratinius pertvarkos laimėjimus: nuslopino bet kokį kitokį mąstymą žiniasklaidoje, parlamente, teismuose, „ir kas blogiausia, pavertė politinį kraštovaizdį purvinos komedijos vieta“, valdininkų korupciją ir savivalę ėmė vertinti kaip normą, o ne kaip nukrypimą, ir valstybine ideologija tapo cinizmas.
XXX
Maša Hessen “The New York Times” tinklaraštyje primena, kad spalio 7-ąją, V.Putino gimimo dieną, buvo nužudyta Ana Politkovskaja. „Tie, kas linkę į konspirologiją, laiko aiškiu įkalčiu, kad A.Polikovskaja, stipriai kritikavusi V.Putiną savo knygose ir straipsniuose, buvo nužudyta jo įsakymu. Tie, kas dar labiau linkęs į konspirologiją, padarė išvadą, kad ji nužudyta ne jo įsakymu. Tik tas, kas ketino „pakišti“ prezidentą, priderino nužudymą prie jo gimimo dienos“, – sakoma straipsnyje.
A.Politkovskajos nužudymas nebuvo nei pirmas žurnalisto nužudymas V.Putino Rusijoje, nei pats žiauriausias susidorojimas, bet daugeliui jos mirtis tapo posūkio momentu, rašo M.Hessen. Praėjusį sekmadienį A.Politkovskajos atminimas buvo pagerbtas nedideliuose mitinguose Rusijoje. Tuo tarpu V.Putinas savo televizijos interviu apskritai jos nepaminėjo. „Ir vis dėlto iki jo gyvenimo pabaigos tą dieną, kai V.Putinas švenčia gimimo dieną, daugelis iš mūsų prisimins būtent nužudytą žurnalistę, kuri jį kritikavo“, – baigia autorė.
Nuotraukoje: šešiasdešimt metų sulaukęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
2012.10.13
