Sovietmečiu žinojome, kad visi laikraščiai skelbė partijos tiesas. Ir “Tiesa” buvo partijos tiesa, ir “Komjaunimo tiesa” buvo partijos tiesa. Viena partija – viena tiesa.
Tik mintyse galėjai turėti savo tiesą. Dar virtuvėje, dar artimų žmonių draugijoje. Dar ausį prikišęs prie “Amerikos balso”. Buvo viskas aišku. Dabar žymiai sudėtingiau. Kieno tiesą skelbia, pavyzdžiui, “Lietuvos rytas”, “Respublika”, “Lietuvos žinios”? LNK, Tele 3, BTV?…
Buvome naivūs, kai, siekdami laisvės, ją laimėję tikėjomės skaityti, sakyti tik tikrą tiesą. Ketinome perrašyti viską, kas sumeluota, iškreipta, nutylėta. Nebus draudžiamų temų, laisvai reikšime savo nuomonę, nerizikuodami nukentėti, netekti darbo.
Buvome naivūs. Štai artėja Sausio 13-osios dvidešimtmetis. Dar gyvi tie, kurie tada stovėjo prie televizijos bokšto, Konarskio gatvėje, prie Seimo. Viską matėme, žinome. Bet viską žino ir Vytautas Landsbergis, ir Vytautas Petkevičius, Audrius Butkevičius, Romualdas Ozolas… Perskaitykite jų knygas, straipsnius, pasisakymus televizijose – ir jau suabejosite, kas šaudė į beginklius žmones, kas žinojo, kad bus šaudoma tikrais šoviniais, o kas nežinojo, kas Parlamentą ketino paversti fakelu, kodėl dingo A.Šimėnas ir t.t., ir t.t. Daugybė artimiausios istorijos interpretacijų. Štai “buvęs ubagų cirko direktorius neseniai dalyvavo KGB partijos konferencijoje. Jis ten kalbėjo ir pasakė, kad Rusija penkiasdešimt metų dykai maitino Lietuvą, o paskui pati leido atsiskirti. Jokio išsivadavimo nė būti nebuvo” (Vytautas Landsbergis). Mums tai viskas aišku, bet kaip visą šitą jovalą suprasti jaunimui?
O ar daug žinome apie Medininkų skerdynes? Po dvidešimties metų skaitydami dabar vykstančio teismo proceso aprašymus vis aiškiau suprantame, kad nieko nežinome, kad tiesa atkakliai slepiama. Neabejotina tik tai, kad pasieniečiai tada buvo žiauriai nužudyti, kad vienas stebuklingai liko gyvas. Mažoka.
O ar daug žinome apie Vytauto Pociūno žūtį, kruviną pedofilų bylą?! Ir niekas nemeluoja, visi sako tiesą, ir tiktai tiesą (net ranką ant Konstitucijos uždėję). Turbūt nėra kito žodžio, kuris būtų labiau sukompromituotas. Mano Tėvas ne kartą yra sakęs: kai žydo paklausi, kiek yra du kart du, jis visada atsakys – o kiek tau reikia? Anaiptol ne tik žydai taip atsako, tai silpnųjų filosofija. Kadangi žydai dabar kaip niekada stiprūs, jie nedvejodami atsako taip: du kart du yra penki. Jie nebijo turėti savo nuomonės, siekti sau naudos.
Bet aš ne apie tai, o apie tiesą žiniasklaidoje. Žiniasklaidos – ketvirtosios valdžios – tiesa yra specifinė, neretai visai nepanaši į tikrąją tiesą. Kieno rankose žiniasklaida, to ir tiesa. Leninas buvo teisus. Kai ketvirtoji valdžia atsiduria vienose arba keliose rankose, plačiosios visuomenės interesų ji neatspindi. Todėl kapitalizmo sąlygomis visuomenės interesas – neleisti, kad žiniasklaida būtų monopolizuojama. Lietuvoje atsitiko būtent taip: “Lietuva žiniasklaidos įgijimo atžvilgiu yra tarp liberaliausių valstybių, leidžianti vienam veikėjui valdyti 100 proc. bet kurios žiniasklaidos organizacijos (-ų) akcijų ir sutelkti iki 40 proc. visos žiniasklaidos rinkos nepriklausomai nuo žiniasklaidos rūšies: ar spauda, ar televizija, ar radijas, ar internetas”, – “Žurnalistikoje 2010” rašo Deimantas Jastramskis.
Manau, kad plačioji visuomenė turėtų žinoti, kas stovi už konkretaus laikraščio, televizijos kanalo, radijo, interneto. Tada geriau suprasime tos ar kitos žiniasklaidos turinį, jos siekius. Kadangi tikrieji žiniasklaidos bosai bevelija likti šešėlyje, kiekvienas jų paviešinimas yra sveikintinas. Todėl dar kartą pacituosiu Deimantą Jastramskį:
“Belieka įsivaizduoti, kad Graikijoje “Respublikos” leidėjo su giminėmis analogas galėtų valdyti keletą kartų mažiau leidinių nei dabar. Prancūzijoje “MG Baltic” valdomo LNK atitikmuo turėtų atsisakyti beveik pusės dabar turimų akcijų. Slovėnijoje “Achemos grupės” antrininkas niekaip negalėtų išrikiuoti televizijos, radijo ir dienraščio (su dabar turimomis akcijomis) savo nuosavybės paletėje. Iš didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos bendrovių su tam tikromis išlygomis kai kuriuos nuosavybės ribojimo europinius standartus galėtų tenkinti nebent krizės ir pakeltų mokesčių metais stipriai “nukraujavusi” “Lietuvos ryto” bendrovė, pardavusi 34 proc. akcijų antrinei “Snoro” įmonei”.
Kitaip sakant, kai kurie Lietuvos žiniasklaidos banginiai yra didesni, negu galėtų būti, pavyzdžiui, Graikijoje ir Prancūzijoje.
Pasiremdamas “Žurnalistika 2010” paskelbtu Mindaugo Jackevičiaus straipsniu “Kas valdo žiniasklaidos priemones?” pateiksiu daugiau konkretesnių pavyzdžių. Štai minėtoji “Achemos grupė” turi laikraštį “Lietuvos žinios”, taip pat Jonavos “Naujienas”. Šiek tiek “Lietuvos žinių” akcijų dar turi Lietuvos socialdemokratų partija. Lazdijų rajono meras konservatorius Artūras Margelis turi daugiau kaip pusę laikraščių “Dzūkų žinios” ir “Dainavos žodis” akcijų. Nesunku įsivaizduoti, kaip šiuose leidiniuose vertinama dabartinės vyriausybės ir paties Lazdijų mero veikla.
Darbo partijos “akimis” matomas Širvintų gyvenimas, nes šios partijos Širvintų skyriaus pirmininkė, parlamentaro Jono Pinskaus žmona Živilė Pinskuvienė yra laikraščio “Širvintų kraštas” savininkė. Socialdemokratas Alvydas Šedžius turi nemažos įtakos “Šiaulių kraštui”, Plungės rajono ir Rietavo krašto laikraščiui “Žemaitis”. Jis yra šių leidinių akcininkas, taip pat Šiaulių rajono savivaldybės narys.
Seimo narys konservatorius Mantas Adomėnas yra ne paskutinis žmogus Demokratinės politikos instituto interneto dienraštyje “politika.lt” (33,3 proc. turto). Šį leidinį dar valdo Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas, premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Kęstutis Šliudas, krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas, Mykolo Romerio universiteto docentas Ramūnas Trimakas. Pabandykite šiame leidinyje pakritikuoti, pavyzdžiui, Mantą Adomėną. O juk būtų už ką: ir už lietuvių kalbos niekinimą, ir už “aukštųjų mokyklų reitingus”. Tiesa, “politika.lt” – labai neįtakingas internetinis leidinys. Konservatoriai, krikdemai beveik neturi jiems palankios žiniasklaidos, nes nuo savęs atstūmė net katalikišką “XXI amžių”. Jų ateitis abejonių jau nekelia.
Žinotina, kad “Lietuvos aido” savininkas Algirdas Pilvelis bent jau anksčiau buvo ir naujienų agentūros “Elta” akcininkas (39,51). Beveik tiek pat “Eltos”akcijų turėjo ir bendrovė “Respublikos investicija”, o “Respublikos” vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus – 20,69 proc. Beje, broliai Vitas ir Gintaras Tomkai yra įkūrę “Brolių Tomkų leidybą”, kuri leidžia laikraštį “Vakarų ekspresas” (Gintarui Tomkui priklauso 55 proc. akcijų). Šių leidėjų, žurnalistų įtaka nepriklausomybės laikotarpiu, ypač jo pradžioje, buvo labai didelė ir vertintina nevienareikšmiškai. Kaip ir dienraščio “Lietuvos rytas” vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko. Pastaruoju metu jo įtaka susilpnėjo, kai 35,64 proc. “Lietuvos ryto” akcijų atiteko bendrovei “Snoro Media Investicijos”, t.y. banko “Snoras” antrinei bendrovei.
Gal kas nors kada nors parašys išsamią studiją, kiek ir kokie leidiniai per dvidešimtmetį prisidėjo prie nacionalinės sąmonės ugdymo (arba žlugdymo), prie lietuvių tautos išlikimo, išlaikymo idėjos, prie tikėjimo, kad yra Dievas, Gėris, Tiesa… teigimo ir neigimo, prie laisvės žudyti ir žudytis, prie pragaištingos bjaurasties garbinimo, prie žmogaus teisių ir pareigų sąveikos, prie liberalizmo ir kosmopolitizmo įsigalėjimo ir t.t., ir t.t.
Kokie mes šiandien būtume, jeigu šie leidiniai nebūtų buvę tokie įtakingi, kokie buvo ir yra? Pasak Romualdo Ozolo, Lietuva labai greitai prarado spaudos laisvę, perleisdama ją kontroliuoti “juodiems” pinigams. Didžiąja dalimi žiniasklaida paklusniai tarnauja finansinėms ir politinėms grupuotėms, bet ne plačiajai visuomenei. Ypač tai pasakytina apie televizijas, kurių poveikis beveik perdėm negatyvus.
Čia buvo lyrinis nukrypimas nuo faktų apie visuomenei nenaudingą žiniasklaidos priklausomybę nuo žmonių, kurie siekia būti patys sau teisėjai. Štai Širvintų rajono laikraščio “Švenčionių kraštas” vyriausioji redaktorė – to rajono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Irena Pauliukevičienė. Panevėžyje dienraštį “Panevėžio balsas” valdo Nerius Gasparavičius, Darius Gudelis ir Ovidijus Lukošius. O.Lukošius ir N.Gasparavičius leidžia dar ir dienraštį “Sekundė”. O.Lukošius bent jau ankčiau buvo ir lietuviškų “Intelligent life” ir IQ, leidžiamų “Intelligent Media”, redaktorius.
Laikraštis “Atgimimas” priklauso savaitraščio vyriausiajai redaktorei Indrei Makaraitytei ir Sigitui Babiliui. Portalą “Alfa.lt” valdo “Alfa media” bendrovė, kurios visos akcijos priklauso įmonei “MG Baltic Media”. Interneto svetainės “kėdainietis.lt”, “druskininkietis.lt”, “plungiskis.lt”, “marijampolietis.lt”, “ignalinietis.lt”, “kaunietis.lt”, “alytiskis.lt” ir “trakietis.lt” priklauso bendrovei “Interneto žinios”. 51 proc. šios bendrovės akcijų priklauso Viktoro Uspaskicho žmonai Jolantai Blažytei.
Žiniasklaidos vartotojams, manau, pravartu žinoti, kas jiems teikia informaciją, kokios tų žmonių pažiūros, priklausomybė partijoms, finansinėms ir politinėms grupuotėms.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2010.12.13
