A.Smetona

liub
Atsargiai

Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).

Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.

Continue reading „Provokatoriai ir provokacijos” →

endriukaitis_algirdas
Aktualijos

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę” →

turcinavicius
Aktualijos

„Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas.[…] Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sutvėrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[2]– rašo Albertas Zalatorius.  

Vincas Krėvė lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus  kūrėjas. Jis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė labai raiškius herojiškus, žavinčius atgimstančią tautą, personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Giliai pažinęs Oriento kultūras, savo 1913 m. išspausdintoje  apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria įstabią poetišką erotinę sceną.

Continue reading „Vinco Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių” →

pil_1
Aktualijos

2010-ųjų pavasaris man prabėgo Vilniuje: mugėse, minėjimuose, mitinguose, piketuose. Tačiau, žydint sodams, norisi ištrūkti iš miesto. Kaip mano klasės draugas istorikas Sigitas Jegelevičius sako, norisi išeiti ant “pirmosios žolės”. Senas kaimiškas pasakymas, jaunas žmogus jo prasmės nesuprastų, nes neganė karvių, jo supratimu, pienas gaminamas “Pieno žvaigždėse”. O kur tokiu metu – sodams žydint – gali būti gražiau, jeigu ne Merkinėje, Subartonyse, Nemunaityje, Alytuje, Birštone! Šiuo iki smulkmenų pažįstamu maršrutu ir leidomės į 2010-ųjų Lietuvos pavasarį, kai Vilniaus pakraštyje, mano sodelyje, obelys dar tik pumpurais puošėsi, o Alytuje jos jau žydėjo visu gražumu.

Continue reading „Kaip Vincas Krėvė ir Antanas Smetona į Merkinę ėjo” →

slaptieji_spalvotas_1
Aktualijos

Są­jū­džio sro­vei nu­ne­šus į Aukš­čiausią­ją Ta­ry­bą, pa­gal jau tu­rė­tus kuk­lius ry­šius su Vo­kie­ti­ja man bu­vo pa­siū­ly­ta dirb­ti už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­si­jo­je ir rū­pin­tis Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos san­ty­kių at­kū­ri­mu. Pir­miau­sia rei­kė­jo ži­no­ti, ko­kie tie san­ty­kiai bu­vo, kaip jie bu­vo pra­dė­ti ir vys­tė­si po 1918 m. va­sa­rio 16 die­nos, po Vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­to pa­skel­bi­mo.

Lie­tu­va tuo me­tu bu­vo vo­kie­čių ka­riuo­me­nės oku­puo­ta. Oku­pa­ci­nė val­džia lei­do su­šauk­ti Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­ją Vil­niu­je 1917 m. rug­sė­jo 18-22 die­no­mis. Kon­fe­ren­ci­ja iš­rin­ko Lie­tu­vos ta­ry­bą, ku­riai bu­vo iš­kel­tas už­da­vi­nys – at­kur­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę. Ta­ry­bos dar­bas di­džia da­li­mi pri­klau­sė ir nuo Vo­kie­ti­jos val­džios, to­dėl iš­rink­to­sios Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­riai tu­rė­jo daug dė­me­sio skir­ti ry­šiams su Vo­kie­ti­jos val­džia. Kas su­da­rė val­džią? Pir­miau­sia ka­riuo­me­nės, oku­pa­vu­sios Lie­tu­vą, va­do­vy­bė, ku­ri vyk­dė cen­tri­nės ka­riuo­me­nės va­do­vy­bės nu­ro­dy­mus.

Continue reading „Su­dė­tin­gas ke­lias į lais­vę” →

Lietuvoskariuomene_in1938
Aktualijos

Lietuva prieš 70 metu tapo tautų kalėjimo SSRS įkaite. Ji buvo įjungta į SSRS sudėtį paminant kiekvienos tautos teisę būti laisvai. Apie 50 metų mūsų tauta buvo užgrobta ir įtraukta į sovietinės imperijos sudėtį. Okupuodama ir aneksuodama Lietuvą Sovietų Sąjunga pažeidė tarptautinės teisės principus ir savo tarptautinius įsipareigojimus bei sulaužė dvišalius susitarimus su Lietuvos Respublika. Šiame rašinyje noriu išsakyti savo nuomonę apie šį laikotarpį.

1940 birželio 14 dieną Lietuvai buvo įteiktas SSRS užsienio reikalų ministro V.Molotovo ultimatumas, kuriame buvo teigiama, esą Lietuvos policija grobia ir kankina SSRS kareivius, esančius Lietuvos teritorijoje, bei Lietuvos valdžia sudaro slaptą karinę sąjunga su kitomis Baltijos šalimis prieš SSRS po Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties.

Continue reading „SSRS invazijai priešintis Lietuva galėjo maždaug du mėnesius” →