Miunchenas, balandžio 13 d. (dpa-ELTA). Trečiadienį pietų Vokietijos teismas universiteto mokslininkui skyrė vienerių metų lygtinę bausmę už šnipinėjimą Rusijos slaptosioms tarnyboms.
Miuncheno aukštesniojo apygardos teismo pirmininkas sakė, kad 30-metis Augsburgo universiteto mokslininkas „pripažino faktą, kad atliko tyrimus Rusijos slaptosios tarnybos naudai“.
Rusas doktorantas teismo proceso metu neigė bet kokius tyčinius nusikaltimus ir sakė: „Aš nesu agentas“.
Jis prisipažino perdavęs viešai prieinamą informaciją Rusijos generalinio konsulato Miunchene darbuotojui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išorinės žvalgybos tarnybos SVR agentas.
Tačiau kaltinamasis teigė, kad nieko nežinojo apie šio vyro veiklą. Jis teigė negalėjęs įsivaizduoti, kad Rusijos slaptoji tarnyba susidomės informacija, kuri ir taip buvo viešai prieinama.
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
Markas Švircas ir Chose Bautista / The New York Times
Manoma, kad buvęs rusų žvalgybininkas Sergejus Skripalis, kurį bandė nunuodyti nervams kenkenčia medžiaga Solsberio mieste, ne vienerius metus bičiuliavosi su Ispanijos žvalgybos atstovais. Kas bendra tarp buvusio GRU pulkininko ir Ispanijos žvalgybos? Ispanija pastaruosius kelis dešimtmečius rimtai domisi organizuotomis rusų nusikaltėlių grupuotėmis, turinčiomis ryšių su Rusijos vadovybe.
Taip rašo „The New York Times“ žurnalistai Markas Švircas ir Chose Bautista. Žurnalistai remiasi dviem šaltiniais – neįvardintu Ispanijos žvalgybos pareigūnu ir žinomu ispanų žurnalistu, rašytoju Fernando Ruedu.
Išėjęs į pensiją ponas S. Skripalis nenuobodžiavo – teberengė brifingus žvalgybos specialistams Čekijoje ir Estijoje. Dabar susidaro įspūdis, kad S. Skripalis buvo aktyvus ir Ispanijoje. O tai – akivaizdi paralelė su kitu iš Rusijos žvalgybos pasitraukusiu, politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavusiu bei radioaktyviuoju poloniu Londone nunuodytu Aleksandru Litvinenka.
Beje, Ispanijos valdžia pastaruoju metu kategoriškai neneigia versijos, jog A. Litvinenko jai padėjo susigaudyti, kaip veikia rusų mafija ir kaip ji bendradarbiauja su Kremliumi.
Ispanijos policijos emblema
Redakcijos duomenimis, kadaise S. Skripalis, dar būdamas GRU pulkininku, oficialiai dirbo Rusijos ambasadoje Madride. Oficiali priedanga – karinis atašė. Būtent tada ir ten S. Skripalį, bent jau remiantis rusų teismuose sukaupta informacija, užverbavo britų žvalgybininkai.
Tada S. Skripalio gyvenimas klostėsi ne itin palankiai: 2004-aisiais metais jį suėmė Rusijoje, teisė, bet Maskva iškeitė į Vakaruose sučiuptus ir ten įkalintus rusų šnipus. 2010-aisiais metais buvęs GRU pulkininkas S. Skripalis jau buvo persikėlęs į Didžiąją Britaniją. Tačiau manoma, kad jis, gyendamas kažkur Britanijoje, karts nuo karto išvažiuodavo į Ispaniją, kur susitikdavo su Ispanijos žvalgybos atstovais iš Nacionalinės žvalgybos centro (CNI). Tiesa, kada konkrečiai buvęs GRU pulkininkas svečiavosi Ispanijoje, – nežinoma. Ši informacija įslaptinta, kaip ir įslaptintos žinios, su kuo konkrečiai S. Skripalis ten susitikdavo.
Regis, Ispanijos žvalgybai labai reikėjo S. Skripalio patarimų, kadangi „mes, ispanai, nežinojome, kaip veikia rusų kriminalinės gaujos, turinčios ryšių Kremliuje. Skripalis, Litvinenko – jie mums suteikė daug svarbių žinių, ir mes jų dėka galėjome susidaryti išsamesnį rusų nusikaltėlių veiklos paveikslą“ (tai – vieno Ispanijos žvalgybininko, nenorėjusio, kad jo pavardė būtų viešai paskelbta, pastaba).
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Laikraštis primena, kad Litvinenkos šeimos advokatas yra tvirtinęs, jog Aleksandras buvo apmokamas Ispanijos žvalgybos agentas ir kad ruošėsi vykti į Ispaniją duoti duomenų apie rusų mafijos ir Kremliaus bendradarbiavimą.
Minėtame straipsnyje teigiama, kad S. Skripalio išvykos į Čekiją, Estiją ar Ispaniją nebuvo kuo nors išskirtinės. Jos panašios į tai, kuo užsiima daugelis į pensiją išėjusių žvalgybininkų. Tačiau Rusija galėjo manyti priešingai – baimintis, kad S. Skripalio veikla Vakaruose vis tik kenkia Kremliaus interesams.
Kaip tvirtina į atsargą išėjęs FSB pulkininkas Aleksandras Gusakas, „rusai jaučia genetinę neapykantą išdavikams, todėl nereikia gūžčioti iš nuostabos pečiais, kodėl tiek GRU, tiek SVR, tiek FSB persekioja į Vakarus perbėgusius savo kolegas“.
Kilęs iš Aleksandrijos (Egiptas), arabų kalbos ir papročių žinovas, Elis Koenas tapo vienu iš sėkmingiausių "Mossado" žvalgų per visą Izraelio istoriją. Jis taip pat buvo pirmas Izraelio pilietis, nubaustas mirtimi apkaltinus šnipinėjimu.
E.Koenas (Elijahu ben Šaulis Koenas, Eli Cohen, Eliahu ben Shaoul, 1924 – 1965)emigravo į Izraelį 1957 metais. Jis kaip politiškai aktyvus žydas buvo išsiųstas iš Egipto po Sueco kampanijos 1956-aisiais metais. 1955 metais jis slapta lankydavosi Izraelyje, kur išėjo radisto ir diversanto parengimą.
Izraelyje E.Koenas neilgą laiką tarnavo armijoje. 1960 metų gegužę jis buvo užverbuotas "Mossado" ir gavo užduotį įsiskverbti į valdančiąją Sirijos partiją "Baas". Palikęs namie žmoną ir vaikus, E.Koenas 1962 metų pradžioje nuvyko į Damaską, turėdamas rankose Argentinos pasą ir prisistatydamas esąs Kamalis Aminas Taabetas.
“Cepelinas” – sudėtingos nacistų operacijos, rengiant Maskvoje pasikėsinimą į sovietų diktatorių Josifą Staliną, kodinis pavadinimas.
Planas pradėtas rengti 1941 metų liepą, kai Vyriausiosios imperijos saugumo valdybos (RSHA) šefas Ernstas Kaltenbruneris pasiteiravo Vokietijos karinių oro pajėgų (Luftvaffe)specialiojo pulko KG 200 vado (jis išmesdavo agentus priešo teritorijoje), ar galima būtų išlaipinti žmogų ne toliau kaip per 100 km nuo sovietų sostinės. Tuo metu vokiečių frontas ėjo kelių šimtų kilometrų atstumu nuo Maskvos.
RF Valstybės Dūma išplėtė “valstybės išdavystės” sąvoką, priimdama naują įstatymo projektą, rašo Michaelis Liudvigas “Frankfurter Allgemeine” puslapiuose. Dabar, kad taptum Tėvynės išdaviku, užtenka kontakto su užsienio organizacija, neva tai „grėsminga Rusijos saugumui“.
Taip pat reikia saugotis nevyriausybinių organizacijų, finansuojamų iš užsienio, ir neapgalvoto žinių, sudarančių valstybės paslaptį, pagarsinimo. „Beje, tos žinios gali tapti tokiomis jau po jų publikavimo“, – perspėja Michaelis Liudvigas.
Buvęs Monako žvalgybos tarnybos vadovas sumokės beveik 75 tūkst. eurų baudą už kunigaikštystės valdžios šmeižimą.
Amerikietis tinklaraštininkas Robertas Erindžeris – JAV pilietis, gyvenantis Santa Barbaroje (Kalifornijos valstijoje), ir žinomas taip pat kaip buvęs Monako žvalgybos tarnybos vadovas, turi sumokėti Monako kunigaikščiui Alberui II iš viso 9 tūkstančius eurų už šmeižtą, išplatintą apie jį per internetą.
Takeo Josikava (1914 – 1993) – japonų šnipas, veikęs Havajuose prieš Japonijai užpuolant Amerikos karinę jūrų bazę Perl Harbore (Pearl Harbor).
Takeo Josikava, Japonijos Jūrų akademijos Itadzime 1933 metų absolventas, kurį laiką tarnavo jūroje ir užsirašė į jūrų lakūnų kursus, kai 1934 metų pabaigoje sunkiai susirgo. 1936 metais jis iš laivyno buvo komisuotas. Po metų T.Josikava pradėjo tarnybą Jūrų žvalgyboje ir buvo komandiruotas į Japonijos KJP Tokijuje. Kartą jam pavyko trumposiomis bangomis perimti pranešimą, perduotą į eterį atviru tekstu (anglų kalba) iš Australijos.
Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos šnipų, veikusių Jungtinėse Amerikos Valstijose, įtakingiausias buvo Abelis.
Tikroji jo pavardė – Viljamas Fišeris. Gimė Didžiojoje Britanijoje, rusų politinių emigrantų šeimoje. Jo tėvas, kilęs iš Jaroslavlio gubernijos – surusėjęs vokietis, caro laikais aktyviai dalyvavęs revoliucinėje veikloje. Motina kilusi nuo Saratovo, taip pat revoliucionierė. Abelis vaikystėje gerai mokėsi, buvo gabus ypač tiksliesiems mokslams. Ateityje jam tai pravertė, kai teko domėtis taikomąja chemija, net atomo fizika. 1816 m. jis sėkmingai įstojo į Londono universitetą.
Nors mūsų Konstitucija skelbia religijos laisvę, tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Kalbėsiu remdamasi savo asmenine patirtimi ir pastebėjimais. O jie rodo, jog tolerancijos kito tikėjimo žmonėms – mažai. Galbūt sąmoningai skatinamas nepakantumas, nes kiršinant žmones lengviau įgyvendinti savanaudiškus lobistinius tikslus.
Daugeliui mūsų išgirdus žodį “musulmonas” kyla ne itin geros emocijos. Šis žodis asocijuojasi su žemo intelekto, neišsilavinusio, ribotų pažiūrų žmogaus įvaizdžiu. O jeigu dar šalia žodžio “musulmonas” pridedamas epitetas “islamistas”, tai jau reikėtų suprasti beveik kaip “teroristas”. Daug kur Europos valstybėse formuojamas neigiamas požiūris į islamą išpažįstančius žmones. Ne itin gerą nuomonę apie musulmonus buvau susidariusi ir aš, kol nesusidūriau su šia problema iš arčiau.
