LEONAS JURŠA
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado
Ne šiaip dešinioji ranka, o kumštis
Čekistų klano Kremliuje patriarchas ir vienas galingiausių žmonių Rusijoje – taip Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygį Viktorą Ivanovą apibūdino naujosios rusų publicistų kartos atstovas Konstantinas Gazė.
Čekistai – tai sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai, po SSRS žlugimo perėję tarnauti į Rusijos slaptąsias tarnybas. Viktoras Ivanovas – vienas iš didelio būrio buvusių Leningrado čekistų, iš to garsiojo ešelono, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje atbildėjo į Maskvą įkandin Putino ir įsigalėjo Kremliuje, slaptosiose tarnybose bei kitose svarbiose valstybės žinybose.
1994 metų pavasarį Putinas tapo Peterburgo vyriausybės pirmininko Anatolijaus Sobčiako pirmuoju pavaduoju. Jis ir pasiūlė į vyriausybės administracinių organų valdybos viršininko pareigas priimti Viktorą Ivanovą, atsargon išėjusį FSB pulkininką. 1998 metų vasarą Putinas tapo FSB direktoriumi, atsikvietė Ivanovą į Maskvą ir patikėjo jam vidinio saugumo valdybos viršininko pareigas.
1999-ųjų pabaigoje Borisas Jelcinas paskyrė Putiną laikinai einančiu prezidento pareigas, o Ivanovas netrukus užėmė Prezidento administracijos vadovo pavaduotojo kėdę. Nuo 2004 iki 2008 metų, tai yra iki prezidento antrosios kadencijos pabaigos, Ivanovas buvo Putino padėjėjas. 2008 metais išrinktasis Rusijos prezidentas Anatolijus Medvedevas jį paskyrė Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi.
Jeigu ne Putinas, Ivanovas taip ir būtų likęs atsargos pulkininku, o dabar išsitarnavo iki generolo pulkininko.
Kremliuje Ivanovą už akių vadino ne tik pilkuoju kardinolu (daug kam ir įvairiuose sluoksniuose taikomas epitetas), bet ir „Bormanu“ – norėdami pasakyti, kad Putinui Ivanovas yra toks pat artimas ir reikalingas kaip kadaise Hitleriui buvo reikalingas jo asmeninis sekretorius Martinas Bormanas. Nuo Ivanovo priklausė, ką ir į kokias pareigas Putinas paskirs (taip pat ir teismuose), ką apdovanos ir kam suteiks malonę. Taikiai derėtis Putinas siųsdavo savo kairiąją ranką – padėjėją Igorį Šuvalovą, o kai reikėdavo paspausti, pagrasinti, reikalo imdavosi dešinioji ranka – Ivanovas.
Ivanovas kartu su Putino patarėju Igoriu Sečinu (irgi iš buvusio Leningrado, bet siejamas su GRU – karine žvalgyba) įstengė reikiamai sustyguoti JUKOS bylą: šerį pradėjęs statyti Michailas Chodorkovskis ilgam atsidūrė už grotų, kompanija žlugo. Ivanovas sutramdė iš valstybės gniaužtų sprūstančius ginklininkus: įsteigė du Kremliaus kontroliuojamus ginkluotės gamybos („Алмаз-Антей“) ir prekybos ginklais („Рособоронэкспорт“) koncernus.
Spausti, grasinti, šantažuoti
Be kitų dalykų, Viktorui Ivanovui ankstyvosios jo veiklos Kremliuje metais priklauso vadinamosios Baškirijos rinkiminės technologijos bendraautorystė: jeigu galimas rinkimų į srities ar respublikos vadovus nugalėtojas Kremliui nepatinka, tai įvairiomis dingstimis jo kandidatūra neįregistruojama arba vėliau registracija panaikinama. Šitaip iš rinkimų buvo pašalinta apie 20 pretendentų, tarp jų į Sočio miesto, Čečėnijos Respublikos vadovų postus.
2002 metais Leningrado apskrities deputatai išrinko Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) nariu Alfredą Kochą – Piterio berniuką, vieną iš valstybės turto privatizavimo programos sumanytojų ir vykdytojų. Bet netrukus Kochas pareiškė atsisakąs senatoriaus kėdės. Kai žurnalistai ėmė klausinėti kodėl, gal staiga praėjęs noras, miglotai atsakė: Noras būti Federacijos tarybos nariu nepraėjo. Praėjo noras kovoti dėl šitos vietos.
Tikrąją priežastį Kochas atskleidė 2015 metų pavasarį, kai Londone vykstančiame viešajame tyrime dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo imta linksniuoti Viktoro Ivanovo pavardę. Pasirodė, ir jis nukentėjęs nuo Ivanovo. Tuometis prezidento patarėjas grasino patupdysiąs už grotų Kocho buhalterę (kūdikį auginančią jauną moterį) pagal mokesčių policijos sufabrikuotą bylą, jeigu jis, Kochas, neatsisakysiąs senatoriaus vietos. Kai tik parašiau pareiškimą – bylą tą pačią dieną nutraukė. Priežastis, kodėl jis vertė mane rašyti pareiškimą paprasta kaip agurkas: jie į šitą vietą buvo numatę Valerijaus Golubevo, KGB atsargos pulkininko, kandidatūrą.
Golubevas nenutyli tarnavęs kartu su Vladimiru Putinu KGB Leningrado valdyboje ir Sankt Peterburgo merijos sekretoriato vadovu tapęs merijos užsienio ryšių pirmininko Putino iniciatyva. Tačiau neigia 1993 metais padėjęs Putinui užimti erdvų butą kapitališkai suremontuotame name, miesto centre (kaip ir savo uošvei bei dar vienam valdininkui); šiuos butus eilės tvarka turėjusiems gauti piliečiams teko apsigyventi priemiestyje.
Nuo 2006 metų buvęs Federacijos tarybos narys Golubevas darbuojasi kompanijos „Gazprom“ valdybos pirmininko Aleksejaus Milerio pavaduotoju. Mileris buvo Putino pavaduotoju Peterburgo vyriausybėje, tai dar vienas į Maskvą atkeliavęs Piterio berniukas, bet skystokas (gyveno kaip šešėlis ir tarnavo kaip šešėlis), gal todėl „Gazprome“ prireikė Leningrado čekistų.
Griaučiai generolo pulkininko spintoje
Kocho kaltinimai Ivanovui dėl šantažo ar TV lakštingalos Vladimiro Solovjovo įtartinai drąsūs priekaištai (2007), kad Ivanovo referentai šmirinėja po teismus ir redaguoja teisėjų sprendimus, – tik nekalti išdykavimai palyginti su tuo, kas buvo pasakyta 2015 metais Londone vykusiame viešajame Aleksandro Litvinenkos žūties tyrime.
Didžiosios Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka, buvęs SSRS ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas, Rusijos prezidento Putino kritikas, buvo nunuodytas radioaktyviojo izotopo polonio-210 preparatu Londone 2006 metų rudenį.
Teisėjui leidus, žiniasklaida pagarsino analitinę pažymą apie tuometį prezidento patarėją Viktorą Ivanovą. Ją surašė JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas būtent Aleksandro Litvinenkos prašymu; pačiam Litvinenkai ją buvo užsakiusi firma „Titon International“, tirianti verslo rizikas. Tą kartą firma konsultavo vieną Vakarų kompaniją, kuri ketino sudaryti stambų sandorį su Ivanovui artima Rusijos valstybine bendrove. Sandoriui pavykus, Ivanovui būtų tekę 10-15 mln. dolerių komisinių.
Štai kas sakoma Šveco dosjė apie Ivanovo veiklą Peterburge 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Būdamas FSB kovos su kontrabanda valdybos vadovu, bendrininkavo su Tambovo organizuota nusikalstama grupe ir padėjo jai užvaldyti Peterburgo jūros uostą. Per šį uostą banditai gabeno iš Kolumbijos gaunamus narkotikus į Vakarų Europą. Kolumbijos narkotikų kartelių pinigai buvo plaunami per Vokietijos-Rusijos kompaniją SPAG, kurios vienas iš keturių steigėjų buvo Peterburgo merijos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Vladimiras Putinas. Ivanovas gavo dalį Peterburgo jūros uoste ir turi ją iki šiol (rašyta 2006 metais).
Susipažinę su „Titon“ pateikta pažyma, kompanijos vadovai atsisakė sandorio su rusais.
Švecas teismui pareiškė, jog Litvinenka galėjo būti nužudytas dėl šioje pažymoje Ivanovui reiškiamų kaltinimų. Pasak jo, Litvinenka pasielgė labai neapdairiai: atidavė pažymos kopiją jį šnipinėjusiam Andrejui Lugovojui. Maskvoje kopija pateko į agento šeimininkų rankas ir pasiekė Ivanovą…
Londono teisme Litvinenkos šeimos advokatas paklausė „Titon“ firmos direktoriaus Dino Etju, ar iš pažymos galima spręsti, kad Ivanovas priklausė organizuotai nusikalstamai grupei ir kad jis, pajutęs pavojų, galėtų nužudyti? Liudytojas atsakė: Taip.
Nieko sau sodininkų bendrijos pirmininkas!
Londone paminėtos kompanijos SPAG veikla nutrūko 2000 metais, kai Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba (BND) susekė vieną Lichtenšteino advokatą, plovusį Kolumbijos narkotikų prekeivių pinigus ofšoriniuose bankuose; šis aferistas buvo dar vienas SPAG steigėjas. Trečias steigėjas – Putino bičiulis Vladimiras Smirnovas, jis vadovavo Peterburge vienai iš SPAG dukterinių bendrovių, kur į pavaduotojus buvo pasikvietęs Tambovo nusikalstamos grupuotės autoritetą Vladimirą Barsukovą (Kumariną).
2000 metais pirmą kartą išrinktas prezidentu Putinas paskyrė Smirnovą Prezidento reikalų valdyboje produkcijos tiekimo bendrovės generaliniu direktoriumi, trumpiau, Kremliaus pagrindiniu tiekėju. Į aukštas viešas pareigas bičiulis netiko dėl SPAG skandalo; Peterburge nepamiršo ir Smirnovo aferų vykdant badaujančio miesto merijos sumanytą programą „Žaliavos į maisto produktus“, dėl ko Putinas vos neišlėkė iš pareigų.
Nuo 2002 metų Smirnovas vadovavo bendrovei „Techsnabeksport“. Šis pavadinimas tūlam nieko nesako, tuo tarpu tai – kompanija, aprūpinanti mažai sodrintu uranu beveik visas branduolines jėgaines pasaulyje ir apskritai valdanti 35-50 proc. pasaulinės branduolinių medžiagų rinkos. Atrodo, Smirnovas ypač mėgsta mainus: tais pačiais 2002-aisiais vėl pradėjo veikti bendra Rusijos ir JAV sodrinto urano perdirbimo programa „Megatonos į megavatus“. Ir žmonos nepalieka: paskyrė kompanijoje vyriausiąja buhaltere. Bet tai – tarp kitko.
Visiems laužant galvą, kaip į Aleksandro Litvinenkos žudikų rankas galėjo patekti retas ir ypač akylai saugomas cheminis elementas, įžvalgiausieji pastebėjo: vienintelis radioaktyviojo izotopo polonio-210 oficialus pardavėjas yra kompanija „Techsnabeksport“ (Tenex), kuriai 2002-2007 metais vadovavo labiau kaip Peterburgo sodininkų kooperatyvo „Ozero“ steigėjas ir pirmasis pirmininkas žinomas Vladimiras Smirnovas.
Kokainas atsirūgo po ketvirčio amžiaus
Kaip žinome, seras Robertas Ovenas 2016-ųjų sausio pabaigoje paskelbė išvadą, kad Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas FSB nurodymu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritarus.
Šių metų kovo 11 d. Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė ilgą interviu su Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi Viktoru Ivanovu. Pokalbiui slenkant prie pabaigos (priešpaskutinis iš tuzino klausimų) žurnalistė pakeitė pokalbio temą:Negaliu nepaklausti apie daug triukšmo sukėlusį procesą dėl Aleksandro Litvinenkos žūties Didžiojoje Britanijoje, kur jūs kaltintas prisidėjimu prie šito nusikaltimo, taip pat ryšiais su Tambovo nusikaltėlių grupuote, kuri 10-ame dešimtmetyje vertėsi narkotikų prekyba ir vieno iš Kolumbijos narkotikų kartelio pinigų plovimu (rodos, visas šis interviu atsirado tik dėl to, kad aukštesnio už Ivanovą žmogaus buvo jam pasakyta: rask kokį netiesmuką būdą ir išsklaidyk įtarimus).
Ivanovas atsakė, jog tai – farsas Rusijos Federacijai, valstybės pareigūnams ir šalies vadovui apšmeižti, viskas nuo pradžios iki pabaigos yra prasimanymas ir melas. Vienintelis tikras dalykas ten yra tai, kad aš iš tikrųjų 1993-1994 metais vadovavau Federalinės kontržvalgybos tarnybai (taip tada vadinta FSB) kovos su kontrabanda skyriui. Būtent tuo metu buvo užkirstas mėginimas įvežti į Rusiją vieną toną kolumbietiško kokaino. (…) Mes tai išaiškinome, atlikome tyrimą, beje, kartu su Europos specialiosiomis tarnybomis.
Visa tona kokaino – retas laimikis! Bet Peterburgo kovotojų su kontrabanda sau priskiriami nuopelnai čia labai abejotini. Rusai žinojo šią didžiulę narkotikų siuntą būsiant gabenamą per Vyborgo uostą toliau į Europą ir turėjo ją … praleisti. Pasak šią istoriją narpliojusio rusų žurnalisto Vladimiro Ivanidzės („Soveršeno sekretno“, 2000), tokiu būdu bendrą operaciją vykdančios Europos specialiosios tarnybos tikėjosi atskleisti siuntos gavėjus. 1993 metų vasarį kroviniui atplaukus į Vyborgą, muitininkams staiga į galvą šovė mintis, kad skardinėse mėsos konservai gali būti perpus su kokainu…
O daugiau Ivanovas neturi kuo pasigirti. 10-ojo dešimtmečio viduryje, žurnalisto Dmitrijaus Zapolskio liudijimu, kokainas Piteryje buvo kaip dantų milteliai; vienu metu Peterburgo naktinių klubų savininkai dengė stalus stiklu ir lankytojai arė takelius nesislapstydami. Belgų žurnalistas Alenas Lalemanas savo knygoje „Organizacija: rusų mafija nuo Antverpeno iki Bruklino“ pasakoja apie savo tėvynainį, įkūrusį Peterburge didžiulį muitinės terminalą, per kurį galėjai gabenti ką nori ir kiek nori. Belgų verslininko partneriai buvo ne kokie banditai (kaip daug kur), o vidaus reikalų valdybos apsaugos tarnybų susivienijimas ir karinio jūrų laivyno bazės ypatingasis skyrius…
Praėjus dviems savaitėms nuo Viktoro Ivanovo interviu pasirodymo, apie toną kokaino prabilo daug įdomesnis pašnekovas – Vladimiras Barsukovas: Aš gerai pažįstu Aulovą iš tų laikų, kai jis buvo kapitonas, ir kai per Vyborgą buvo pervežta pirma tona kokaino skardinėse su konservais. Buvome susitikę 1992-1993 metais, ir jis (kaip supratau) man užsiminė, kad galėčiau imtis kontroliuoti narkotikus. Kas tai kontroliuos, aiškino, tas gaus didelius pinigus. Kas gaus didelius pinigus, tas bus galingas ir mus pašalins arba susodins. Taip ir atsitiko galiausiai, viskas išsipildė.
Barsukovas į žurnalistės rašytinius klausimus atsakinėjo irgi raštu iš garsiojo Maskvos izoliatoriaus „Matroskaja tišina“, kur leidžia dienas nuo 2007 metų. 60-metis Barsukovas kaltinamas nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti. Jis jau pripažintas kaltu dviejose bylose ir nuteistas kalėti 14 ir 15 metų.
Nepraėjo ir savaitė po viešų Barsukovo atviravimų, kai Aulovo pavardė suskambo visoje Europoje. Naujienų agentūros pranešė: Ispanijos nacionalinis teismas nusprendė suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktoriaus pavaduotoją generolą pulkininką Nikolajų Aulovą ir paskelbė jo tarptautinę paiešką.
Tai – Viktoro Ivanovo pavaduotojas, kurį jis pirmiausia pasikvietė tapęs FSKN direktoriumi 2008 metais.
Tai tas pats Aulovas, kuris 1983 metais atėjo dirbti į Leningrado miliciją ir kurį dar kapitonu pažinojo Peterburgo naktinis gubernatorius Vladimiras Barsukovas.
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
(Bus tęsinys)
2016.06.06; 04:48
