matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Vykstant tokiems sudėtingiems geopolitiniams procesams neišvengiamai susimastai, tai kur slypi tos giluminės šaknys, kad žmones pykstasi, žudosi, net nematyto žiaurumo karus sukelia. Vardan ko? Pirma, kas ateina į galvą, tai vardan turtų – gobšumo paskatinti. Bet jeigu tų turtų turi daugiau nei reikia jam, jo šeimai, vaikams ir vaikaičiams. Tikrai ne vien dėl to.

Pats naujausias pavyzdys – V.Putinas. Jis kruviną, dar nergėto žiaurumo karą 77 metus išgyvenusioje taikioje Europoje pradėjo tikrai ne dėl  turtų. Jis jų turi sočiai, kad eiliniams rusams net nesisapnavo kiek. Sako, jis nori atkurti SSRS arba pakartoti caro Petro I didžiosios Rusijos imperijos idėją. Abejotina, ar jis jau taip nuodugniai išstudijavo savo šalies istoriją. Dar yra naratyvas, plačiai visuomenei mažai žinomas apie kažkokį mistinį ,,ruskij mir“ (rusų pasaulį). Bet juk tai kaip rusai pasakytų ,,bried“ (kvailystė), nes tokio dalyko niekada nebuvo, jo nėra ir būti negali. Tai ne visai sveikose kažkieno smegenyse gimusi liguista idėja, kuri veikiant aplinkai ir siekiant kažkokio tai savęs įsiamžinimo gali tapti paranojiška mintimi. Tai tam tikros rūšies psichinė negalia, kurios tiesiog nesugebi atsikratyti. Ir pradedi tikėti, kad tai tavo lemtis. Tačiau net ne medikui matomai aišku, kad suprasti juk tai rimta, jei ne liga tai bent priklausomybė, kaip narkotikai arba azartiniai lošimai. Ir štai tokia liga/priklausomybe suserga didelės valstybės vadovas, turintis neribotas galias.

Problema tame, kad pasaulis bei atskiros valstybės nėra apsaugotos nuo tokios įvykių raidos. Mano oponentai nežinantys garsios Vinstono Čerčilio frazės, kad ,,Demokratija labai bloga santvarka, bet geresnės žmones nesugalvojo“ tuoj puls aiškinti, kad tai atsitikti gali tik esant diktatūrai, t.y. autokratiniam valstybės valdymui. O štai demokratinės valstybės nuo to yra automatiškai apsaugotos. Taip demokratiškose valstybėse daugiau yra saugilkių tokiems scenarijams. Tačiau ir jos toli gražu nėra nuo to pilnai apsaugotos. Taip, kad Vinstono Čerčilio citata aktuali ir šiandieną ir ypač pirmoji jos dalis.

Pinigų gausa. Slaptai.lt nuotr.

Nors demokratinė sistema turi vieną svarbų privalumą, kad jose lyderiai dažnai keičiami. Tačiau jos turi ir aibę trūkumų.Visų pirma tai visiškai atgyvensusi archaiška rinkimų sistema. Juk jos šerdis yra visuomenės nuomonės formavimas. Ne idėjų ir programų kova. Ne kandidatų nuveikti darbai. O kuo geriau influenceriai vieną ar kitą kandidatą originaliau pareklamuos. Prieš keletą metų JAV buvo atlikta išsami studija, kaip rinkėjas pasirenka už ką balsuoti. Pasirodo, 80% jų pasirinkimą nulemia ne kandidato padorumas ir sugebėjimai, bet rinkėjo emocijos ,,patiko“ ar ,,nepatiko“ tipo ,,gražus“, ,,negražus“.

O kas nulemia gerą influencerių darbą. Atsakymas labai paprastas – PINIGAI! Taigi kuo didesni pingai, tuo daugiau galimybių tapti, kad ir JAV Prezidentu. Ir tik atsitiktinumas, kad šis lemiamas faktorius sutampa su kandidato pakankamai aukštu intelektu. Ir ne tik intelektu. Geram valstybės vadovui arba miesto, rajono merui reikia ne tik gero išsilavinimo, geros isšvaizdos, geros iškalbos, gerų manierų, bet svarbiausia doros, drąsos, bei ne eilinių gabumų sugebėti mąstyti ir kurti strategines savo bendruomenės, kuri tavimi patikėjo, ateities perspektyvas. Būkime sąžingi bent patys su savimi ar daug mūsų žinomų Lietuvos politikų buvusių ar esančių turi visą rinkinį šių savybių. Ką Lietuvos. Manau, sunkokai pilną savybių rinkinį rasime ir pas Europos lyderius. Be to, visų jų ir turėti neįmanoma. Nes geras tribūnas ir geras idėja turintis toli gražu gali būti neišvaizdus.

Be to, dar vienas esminis mūsų rinkimų sitemos trūkumas, kad kandidatams nėra numatyta (suformuluota) tam tikra minimalių reikalavimų kartelė. Dabar net slapstęsis nuo Lietuvos teisėsaugos ir teistas už nelegalių lėšų naudojimą veikėjas toliau lyg niekur nieko ilgą laiką vadovavo parlamentiniai partijai ir net atstovauja Lietuvą Europos parlamente. Galų gale visu savo silpnumu demokratinė rinkimų sistema atsiskleidė per praeitus rinkimus JAV, kai buvęs Prezidentas Donaldas Trumpas ne tik nepripažino rinkimų rezultatų, bet ir suagitavo savo rėmėjų būrį šturmuoti Kapitolijų. Kas tai – ne autritarizmas? Negana to jis ne tik, kad nenubaustas. Jis ir vėl ruošiasi kandidatuoti į JAV Prezidentus. Ir štai toks neadekvatus žmogus vadovavo branduolinei valstybei. Kaip Rusijoje V.Putinas, skirtumas tik tas, kad vienas išvis be stabdžių, o JAV dar sugebėjo išlaviruoti. Tačiau tai, kad iš principo padori JAV Respublikonų partija nesugeba kategoriškai atsiriboti nuo tokio neadekvataus lyderio, tik patvirtina prielaidą, kad ne tik diktatūrinėse valstybėse gali neprognozuojami veikėjai uzurpuoti aukščiausias valdžios galias. Tuo pačiu gaudami galimybę pradėti Pasaulinį Armagedoną.

Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

V.Putinas branduoliniai valstybei vadovauja jau 22 metus. Su juo lyg visiems ir aišku, jis diktatorius-autokratas. Tuo lyg ir viskas pasakyta. Deja ne. Viskas sudėtingiau ir painiau. Jis juk valdžią Rusijoje gavo, bent pradžioje, legimityviai. Naudojantis tokia pačia rinkimų sistema, kaip ir kitame demokratiniame pasaulyje. O diktatoriumi tapo po truputį, per eilę metų ir pasinaudojant referendumais.

Gal kai kas mane užsipuls, kad palyginau ne palyginamus dalykus. Noriu būti suprastas, aš tiesiog bandau jums parodyti, kokios netobulos abi sistemos, kai mes piliečiai patys įteikiame į rankas savo lyderiams neribotas galias, kurias jie gan dažnai panaudoja prieš mus pačius. Štai kitas pavyzdys. Šių eilučių autorius nuoširdžiai ,,sirgo“ per Prancūzijos Prezidento rinkimus už E.Macroną. Bet nespėjus įsivažiuoti savo antroje kandencijoje šis jaunas politikas, su didžiulėmis ambicijomis būti visos ES lyderiu, skaudžiai nuvylė. Jis pradėjo dalinti sveikam ir doram žmogui nesuvokiamus patarimus Ukrainos lyderiams suteikti galimybę Putinui ,,išsaugoti veidą“ paaukojant Rusijai dalį Ukrainos teritorijos. Keista, kodėl ne Prancūzijos? Štai gyvas pavyzdys NEDOROS ir NEDRĄSIOS politikos.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Kai mes su jumis išrenkame ne pagal bendražmogiškus aiškiai suformuluotus kriterijus reklamos/pinigų dėka bailias ir vidutinių gabumų pilkas asmenybes, tuo pačiu jiems suteikdami per didelias jų moralės ir intelekto lygiui neatitinkančias galias, tai ir turime apverktinus rezultatus. O tų rezultatų vaizdus gerai matome kiekvieną dieną Ukrainoje. Teisybės dėlei privalome pasakyti, kad ir NATO narės Turkijos Prezidento P.Erdogano elgesys dėl Suomijos ir Švedijos narystės ne tik kad nepuošia Aljanso, bet dar blogiau. Niekas net necyptelėjo, kad jis šias gan aukštos moralės standartų valstybes apkaltino jų simpatijoms kurdams. O juk ne paslaptis, kad kurdų yra virš 20 milijonų ir jų teritoriją per amžių karus uzurapavo Turkija, Irakas, Sirija ir Azerbaidžanas. Tai kaip čia su žmogaus teisėmis ir tautų apsisrendimo teise. Ar ji vieniems galioja, o kitiems ne. Juk mūsų užsienio politikos darytojai tiek iečių sulaužė koneveikdami Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų. Tačiau iš šitų moralizuotojų nė žodžio neteko girdėti apie vertybinę užsienio politiką liečiančią Turkijos elgesį. Štai akyvaizdi politikų viedmanystė ir bet kokios doros politikos sutrypimas į purvą.

Didžiausia problema prieš mus visus šiandieną iškyla visu savo aštrumu, o kaip sukurti priešnuodžius, kad mūsų likimas nebūtų priklausomas nuo Hitlerių, Stalinų, Moudzedūnų, Pol Potų, Huseinų, Putinų ir jų pasekėjų. Kad suteikdami valdžią ją suteiktume tik patiems Doriausiems, Empatiškiems, sugebantiems Mylėti savo artimą, žinantiems kas yra Atjauta, sugebantiems  skirti Gėrį nuo blogio ir būti Drąsiems kovojant prieš piktavalius.

Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto

Tam reikia ruoštis ir ruožti nuo mažens. Suprantama, pirmiausia kiekvienas  pats privalo būti atsakingais už savo daromus sprendimus, t.y. už tai, ką renkame. Juk tikrai nieko geresnio nei rinkimai pasaulis kol kas nesugalvojo. Prie to dar prisideda ribotas laikas užimti aukščiausius postus valstybėje. Nors tai reiktų išplėsti į visų lygių vadovų postus, kad amžinų kunigaikštukų nebūtų. Ypač Lietuvoje tai liečia savivaldybes. Svarbiausia, žmones privalo nuo mažens pasiruošti ir suprasti, kad norint ramiai ir gražiai gyventi savo likimą privalome atiduoti į tam tinkamų žmonių rankas. Privalome skirti, kad rinkimai – tai mūsų nemažos dalies būti savo laimės kalvės teisių perdavimas kitiems. Tai ne realybės šou. Tai mūsų likimo ir katastrofiškų pasekmių visiškai nekaltiems žmonėms atsiradimas, jeigu pasielgsime neteisingai. Dabar tai padarė Rusijos žmones. Nuo tokio jų sprendimo kenčia jie patys ir dar labiau kenčia ukrainiečiai. Jie dar nesupranta savo abejingumo kainos, bet jie už tai jau moka ir mokės dar ilgai. Lygiai kaip karinėmis priemonėmis mes neišspręsime konfliktų nei šalies viduje nei su kaimynais. Jos tinka tik gynybai. O taikai ir žmogiškam normalių, o ne psichopatų žmonių, gyvenimui reikia išmastyti ir sukurti tokius mechanizmus, kad žmonių atsakomybė už savo sprendimus pasiektų tą dorovės ir atsakomybės ribą, nuo ko prasideda tikrai gražus gyvenimas visiems.

Svorį keliantis kranas. Slaptai.lt foto

Išvada peršasi savaime, kad pribrendo laikas baigti kartoti nieko nepasakančią mantrą, mėgstamą mūsų politikų … ,,mes už liberaliąją demokratiją.“ pateikdami ją kaip savaiminę vertybę. Deja pati savaime ji nėra jokia vertybė. Neišvengiamai visiems kartu, arba nors neabejingiems mūsų likimui būtina pradėti kurti tokią universąlią valstybės valdymo sistemą kuri apimtų savyje ne tik ideologines klišes, o iš esmės nuoširdžiai per skaidrią rinkimų sistemą ir pinigų srautų ribojimą sukurtų prielaidas turėti išties išmintingą ir dorą valdžią. Kad šalį valdyti tam tikram periodui ateitų patys doriausi ir iškiliausi Tėvynės sūnūs ir dukros. Jeigu to nesiimsime tai ir toliau murkdysimės nesantaikos ir apgavysčių liūne.

Daktars Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LRV ministras ir Seimo narys bei NSGK pirmininkas

2022.10.27; 07:00

Andrėjus Ilarionovas ir Natalja Morari

Saulius Kizelavičius

Kokie paskutiniųjų savaičių įvykiai laikytini sensacingiausiais? Kratos Donaldo Trampo (Donald Trump) rezidencijoje? Džo Baideno (Joe Bidenas) kalba, prakeikianti D.Trampą? Ar ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo interviu, duotas Moldovos televizijai?

Žinoma, kratos, kurios buvo atiktos buvusio JAV prezidento Donaldo Trampo rezidencijoje „Mar-a-Lage“ Floridoje, – keistokos. Neturint užtektinai informacijos keblu brėžti griežtas išvadas, tačiau vis tik atrodo, kad sprendimas pasižvalgyti privačioje D.Trampo rezidencijoje – tendencingas, dirbtinokas. Įspūdį susidariau štai kokį: šiandieninis JAV prezidentas ir jo komanda visomis išgalėmis mėgina sukompromituoti savo konkurentą. Jų valia. Bet ar D.Trampui žeriami vis nauji įtarimai tebedaro įspūdį? Kiek buvo kaltinimų ir korupcija, ir tarnavimu Kremliui? Niekas nepasitvirtino. Atėjęs valdžion D.Trampas priverčia Aljanso nares padidinti išlaidas gynybai net 85 milijardais JAV dolerių, paskelbia sankcijas dujotiekiui „Nord Stream 2“, – ir jis vis tiek vadinamas Rusijos agentu? Tie priekaištai, jog D.Trampas kvietė amerikiečius smurtauti Kapitolijuje, – vėl dirbtinoki. D.Trampas nekvietė smurtauti. Jis ragino protestuoti. Demokratinėje visuomenėje protestuoti galima.

Dabar štai metami įtarimai, jog D.Trumpas nederamai elgiasi su visiškai slapta informacija. Dėl kratų „Mar-a-lago“ rezidencijoje štai kas pasakytina – pasitraukiantys prezidentai turi teisę išsivežti su savimi net dokumentus su antspaudais „visiškai slaptai“, nes kadenciją baigiantiems vadovams suteikta teisė slaptus dokumentus išslaptinti. Antra, kodėl anksesniųjų JAV prezidentų ir kandidatų į prezidentus Federalinis Tyrimų biuras (FTB) savo dėmesiu nevargino? Nevargino net Hilary Klinton, kuri drastiškai pasielgė su tūkstančiais slaptų laiškų savo kompiuteryje.

Kita svarbi tema – beviltiška paskutinioji J.Bideno kalba, kurioje jis D.Trampą ir jo šalininkus įvardino kaip demokratijai kenkiančius, demokratijai pavojų keliančius žmones. Tokiais atvejais visuomet prisimenu patarlę: „juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Taigi – visi demagogai ir diktatoriai tvirtina mylintys demokratiją labiau nei save. Jie antidemokratiškumu kaltina visus aplinkui, tik ne save pačius.

Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto

Dabar atėjo metas papasakoti, kokį įspūdį paliko JAV gyvenančio ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo interviu, duotas Morari.live televizijai (Moldova, Kišiniovas). Buvęs Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas A.Ilarionovas maždaug pusantros valandos atsakinėjo į žurnalistės Nataljos Morari klausimus viešbutyje Gregory Kišiniove. Kas labiausiai krito į akis? A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į, jo manymu, svarbią detalę – kada Vladimiras Putinas užpuolė Ukrainą? Ogi kai į valdžią atėjo garbaus amžiaus sulaukęs Džo. Taip, šiam karui Kremliaus diktatorius ruošėsi senokai – dvidešimt metų. Jį pradėti planavo bet kokia kaina. Ir vis tik Baltuosiuose rūmuose šeimininkaujant D.Trampui Ukraina nebuvo užpulta. Karą pradėjo tuomet, kai D.Trampą pakeitė J.Bidenas.

Atsitiktinumas? Sutapimai? A.Ilarionovas mano, jog V.Putinas bet kokiu atveju būtų bandęs užimti Kijevą, bet itin patogi situacija tokiam išpuoliui susidarė būtent tuomet, kai į valdžią JAV atėjo J.Bidenas. Pasak A.Ilarionovo, Barakas Obama ir Džo Baidenas – labai prasti JAV prezidentai. Jie kreipia Ameriką visai kita kryptimi. Jie prievartauja Ameriką atsisakyti savo rolės, kurią ji buvo prisiėmusi visus pastaruosius dešimtmečius – ginti demokratiją, tradicines vertybes, silpnesniuosius.

Pavyzdžiui, JAV prezidentas Antrojo pasaulinio karo metu priėmė principinę nuostatą, jog Vašingtonas negali leist, kad žūtų Didžioji Britanija. Nors didžioji dalis JAV piliečių anuomet balsavo už tai, kad Amerika nesikištų į tarptautinius reikalus. Iškalbinga ir toji Amerikos deklaracija, kuria Vašingtonas pareiškė, jog niekad nepripažins 1940-aisiais įvykdytos Baltijos šalių okupacijos.

O štai ar Barako Obamos laikais buvo deklaracijų, esą Amerika niekad nepripažins Krymo okupacijos? Ar J.Bidenas per pusantrų metų ištarė bent žodį, jog Krymas niekad nebus pripažintas Rusijos teritorija?

Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

A.Ilarionovas atkrepia dėmesį, kaip J.Bidenas šių metų rugpjūtį pasveikino Ukrainą su  Nepriklausomybės diena. Pasveikinti – pasveikino. Tačiau nedalyvavo Krymo samite, kuriame dalyvavo, beje, 60 pasaulio šalių. Beje, J.Bidenas ne tik nedalyvavo, bet niekur niekaip aiškiai ir konkrečiai nepasmerkė Krymo okupacijos. O ir sveikindamas Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį su Nepriklausomybės diena ne viską paminėjo. Liaupsino demokratiją, ekonominę gerovę, gyrė kovą su korupcija, tačiau apie Ukrainos teritorinį vientisumą – nė mur mur. V.Zelenskis specialiai prašė, jog J.Bidenas tartų bent keletą žodžių dėl teritorinio vientisumo, bet J.Bidenas nereagavo.

Sakykim, šių metų gegužės 31-ąją laikraštyje „The New York Times“ buvo paskelbtas J.Bideno straipsnis, kuriame daug dėmesio skiriama Ukainai. Bet Ukrainos teritoriniam vientisumui – nė menkiausio dėmesio.

A.Ilarionovas, duodamas interviu Moldovos televizija, pabrėžė, jog Ukraina galėjo išvengti karo, jei J.Bidenas būtų elgęsis kiečiau. Štai D.Trampas, kurį daug kas kritikavo palankumu Kremliui, ne sykį pareiškė V.Putinui: „pulsi Kijevą, mes atakuosime Maskvą“. Šie D.Trampo perspėjimai, pasak A.Ilarionovo, užfiksuoti. Tokie perspėjimai ištarti ne sykį. Ir Rusija 2017 – 2020-aisiais, kai Baltaruosiuose rūmuose šeimininkavo D.Trampas, elgėsi užtektinai santūriai, atsargiai.

Moldovos televizijos žurnaistė N.Morari pastebėjo, jog A.Ilarionovas po tokių pastabų gali būti apkaltintas specialiai besistengiantis Kijevą sukiršinti su Vašingtonu. A.Ilarionovas atsakė, kad tuo metu, kai D.Trampas buvo valdžioje, jis apie šį JAV prezidentą prirašė dešimtis išsamių straipsnių, ir visi, išskyrus vieną, buvo kritiški. Bet dabar, prabėgus keleriems metams (D.Trampo valdžioje jau nėra beveik dvejis metus), ima ryškėti, kas yra kas. Dabar jau akivaizdu, kokią politiką įgyvendina J.Bidenas. Taip, Amerika padeda Ukrainai ir padės ateityje. Toji pagalba – reikšminga, svarbi. Be jos Ukrainai būtų labai labai sunku išsilaikyti. Bet toji pagalba – santūri. Kol kas Ukrainai padedama tik tiek, kad ji nepražūtų, išsilaikytų. Pergalei, juolab įtikinamai pergalei, šito neužtenka. Pasak A.Ilarionovo, jei lyginsime, kiek Ukrainai talkina Estija ir kiek ginkluotės duoda JAV, skaičiuodami šių šalių BVP, gyventojų skaitlingumą, kariuomenių dydžius, tai matysime, jog estai padeda Ukrainai beveik šimtą kartų daugiau nei JAV.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto

Tad A.Ilarionovas ragina vertinti skaičius, faktus, konkrečius palyginimus, o ne jausmingus, propagandinius, proginius pareiškimus. Jei politikas savo kalboje kiekviename sakinyje kartoja žodį „demokratija“, tai dar nereiškia, kad jis – demokratas, kad jis trokšta demokratijos, pats elgiasi demokratiškai.

A.Ilarionovo žodžiais tariant, Ukrainai dar gali tekt kariaut kelerius metus – iki pat 2025-ųjų. Nes ši JAV administracija neskuba padėt Ukrainai taip, kaip derėtų jai padėt. Beje, gerokai anskčiau A.Ilarionovas yra viešai sakęs, jog Rusija puls Krymą, bet tuomet juo niekas netikėjo, jį vadino provokatoriumi, neva siekiančiu sukiršinti draugiškas rusų ir ukrainiečių tautas…

Žodžiu, situacija – sudėtinga. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo didesnis pavojus, jog Vakarų dėmesys Ukrainai ims mažėti.

2022.09.06; 10:20

JAV Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi atvyko į Taivaną. EPA – ELTA foto

Taipėjus, rugpjūčio 2 d. (AFP-ELTA). JAV Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi antradienį atvykusi į Taivaną pareiškė, kad jos prieštaringai vertinamas vizitas rodo tvirtą Vašingtono įsipareigojimą savarankiškai salai, kurią Kinija laiko savo teritorijos dalimi.
 
„Mūsų Kongreso delegacijos vizitas į Taivaną yra Amerikos nepalaužiamo įsipareigojimo remti gyvybingą Taivano demokratiją ženklas“, – taip sakė aukščiausio rango JAV įstatymų leidėja savo pareiškime, praėjus kelioms akimirkoms po jos lėktuvo nusileidimo.
 
N. Pelosi, aukščiausio rango išrinkta JAV pareigūnė, apsilankiusi Taivane per pastaruosius 25 metus, sakė, kad jos kelionė „jokiu būdu“ neprieštarauja oficialiai JAV politikai, kuri pripažįsta „vieną Kiniją“ ir nėra oficialiai pripažinusi Taivano kaip nepriklausomos valstybės.
 
Tačiau, sakė ji, „Amerikos solidarumas su 23 milijonais Taivano gyventojų šiandien, kai pasaulis turi rinktis tarp autokratijos ir demokratijos, yra svarbesnis nei bet kada anksčiau“.
 
„Jungtinės Valstijos ir toliau priešinasi vienašališkoms pastangoms pakeisti esamą padėtį“, – pridūrė ji, turėdama omenyje Pekino daromą spaudimą Taipėjui prisijungti prie žemyninės dalies.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.08.03; 06:52

Viceministras Arnoldas Pranckevičius Strasbūre dalyvauja Konferencijos dėl Europos ateities plenarinėje sesijoje. URM nuotr.

Vilnius/Strasbūras, sausio 22 d. (ELTA). Viceministras Arnoldas Pranckevičius šeštadienį Strasbūre, Prancūzijoje, dalyvauja Konferencijos dėl Europos ateities plenarinėje sesijoje. Joje, kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, aptariamos Europos Sąjungos (ES) piliečių ir nacionalinių forumų metu europiečių pateiktos idėjos demokratijos, vertybių, saugumo, klimato kaitos, sveikatos apsaugos temomis.
 
Viceministras A. Pranckevičius kalbėdamas sesijoje akcentavo, kad Europos ateities vizijos pagrindas yra demokratijos vertybių apsauga ir puoselėjimas. ,,Iš piliečių rekomendacijų matome, kad piliečiams ypač svarbu apsaugoti mūsų demokratines vertybes, o tai neįmanoma padaryti be geros švietimo sistemos, pagarbos teisinės valstybės principams ir atsparumo dezinformacijos grėsmėms didinimo“, – sakė viceministras.
 
Diskusijų metu piliečiai daug dėmesio skyrė demokratijos apsaugai. Būtinybei tai užtikrinti pritarė ir viceministras. ,,Gindami ir stiprindami demokratiją, mes giname ir stipriname Europos tapatybę. Nes jei mes prarasime demokratiją, mes galime prarasti ir visa kita“, – savo kalboje pažymėjo A. Pranckevičius.
 
Viceministras atkreipė dėmesį, kad demokratijos apsaugai būtinas ES pajėgumas greitai reaguoti į kylančius iššūkius ir didinti visuomenės pasitikėjimą. ,,Europos Sąjunga turi veikti greičiau, efektyviau, lanksčiau ir ryžtingiau. Pasitikėjimas jos demokratiniais procesais įmanomas tik tuomet, kai Sąjunga gali efektyviai atsakyti į kylančius iššūkius – nuo COVID-19 pandemijos ir energijos kainų augimo, iki migracijos ir autoritarinių jėgų keliamų grėsmių“, – sakė A. Pranckevičius.
Konferencija dėl Europos ateities plenarinė sesija. URM nuotr.
 
Plenarinės sesijos paraštėse viceministras A. Pranckevičius susitiko su didžiausios Europos Parlamento frakcijos – Europos liaudies partijos – vadovu Manfredu Weberiu. Susitikimo metu buvo pasikeista nuomonėmis apie Konferencijos dėl Europos ateities procesą, aptarti Lietuvai aktualūs užsienio politikos klausimai.
 
Tai, kaip nurodoma URM pranešime, jau antroji Konferencijos dėl Europos ateities plenarinė sesija. Dar planuojamos trys plenarinės sesijos, o šių metų gegužės 9 dieną vyks oficialus Konferencijos uždarymas, kurio metu bus pristatyti visus metus vykusios iniciatyvos rezultatai.
 
Konferencijoje, be viceministro A. Pranckevičiaus, iš Lietuvos dalyvauja vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius, Seimo nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arminas Lydeka, Rūta Miliūtė, Lukas Savickas, europarlamentaras Andrius Kubilius bei jaunimo atstovas Vidmantas Mitkus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.01.23; 06:40

Prie Prezidentūros susirinko basi tėčiai, protestuojantys prieš galimybių pasą vaikams. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Penktadienį prie Prezidentūros susirinko basi tėčiai, protestuojantys prieš galimybių pasą vaikams. Anot jų, mamos vis dar nesulaukia tinkamos Prezidentūros reakcijos, o vaikai ir toliau tampa politinių žaidimų įkaitais.
 
„Solidarizuojamės su mamomis. Tai parodomoji akcija, mamų darbo tęsimas. Mes stovime ne kaip vergai prieš ponus, o kaip vaikų balsas“, – kalbėjo protesto organizatorius Ričardas Lekavičius.
 
Prie keliasdešimties protestuojančių tėčių prisijungė kelios mamos. Keli asmenys nusiavė batus, norėdami parodyti savo bejėgiškumą. Į protestą atvyko ir policijos pajėgos, o priėjimas prie Prezidentūros buvo užtvertas.
 
Dar prieš protestą savo socialiniame tinkle „Facebook” renginio organizatorius teigė, kad tėčiai rinksis, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo diskriminavimo.
 
„Mums visiems rūpi Lietuvos vaikų ateitis. Norime, kad vaikai augtų be diskriminacijos ir segregacijos, laisvoje demokratinėje šalyje. (…) Laiko iki Šv. Kalėdų liko visai nedaug. Šventės yra viltingas laikas. Norėtųsi, kad galimybes tiek per šventes, tiek po jų laisvai gyventi turėtų visi Lietuvos vaikai“, – teigiama R. Lekavičiaus pranešime.
 
Be to, penktadienį ryte protestuojantys tėčiai išplatino laišką prezidentui Gitanui Nausėdai, kuriame ragino atsisakyti galimybių paso ir reikalavo netrypti vaikų orumo.
 
„Nepritariame galimybių pasui, pabrėždami, kad pasirinkimo laisvė priklauso kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui. Vis labiau jaučiame grėsmę: bandoma sugriauti tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį, siekiama ardyti šeimų santarvę, vaikai tampa politinių žaidimų įkaitais. Už savo vaikų sveikatą ir auklėjimą esame atsakingi iki pilnametystės, tad kokios atsakomybės už savo sprendimus juos mokome, kai vakcina tampa bilietu į pramogas?” – rašoma tėčių laiške prezidentui.
Basi tėčiai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Ar mūsų kreipimasis ir noras susitikti yra mažiau reikšmingas už mamos, vienintelės sulaukusios Jūsų dėmesio ir pakviestos pasikalbėti, prašymą? Ar tradicinės vertybės ir jas puoselėjančios šeimos jau tapo nepageidaujamos mūsų valdose? Kuo virto prezidento priesaikos pažadas būti visiems lygiai teisingam?
 
Reikalaujame neleisti sutrypti mūsų vaikų orumo – surūšiuoti į geresnius ir prastesnius, turinčius ir neturinčius „galimybių“. Privalote mus išgirsti – VISI Lietuvos vaikai NORI ir TURI BŪTI suprasti, išklausyti. Vaikai neturi būti žeminami, iš jų negalima leisti tyčiotis”, – teigiama pranešime.
 
ELTA primena, kad dar lapkričio mėnesį Vyriausybė priėmė sprendimą nuo gruodžio 28 dienos vaikams nuo 12 metų įvesti galimybių paso reikalavimą. Vaikams nuo 12 metų įsigaliojo tos pačios taisyklės kaip šiuo metu nuo 16 metų – galimybių paso reikės einant į parduotuves, prekybos centrus, pramogų vietas, viešojo maitinimo įstaigas.
 
Reaguodamos dar į vykusius siūlymus įvesti reikalavimą, prie Vyriausybės rūmų susirinko basos mamos. Anot jų, galimybių paso įvedimas diskriminuotų dalį vaikų, sukeltų psichologinių problemų ypač jautriai paauglių amžiaus grupei.
 
Protesto organizatoriai ragino prie Vyriausybės palikti, organizatorių teigimu, prarastos vaikystės simbolį – vaikišką žaisliuką. Basomis kojomis ant šalto grindinio stovėdami protesto dalyviai simbolizavo savo bejėgiškumą.
Basi tėčiai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Mamos taip pat kreipėsi į šalies prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydamos nelikti abejingam.
 
„Kuo nuoširdžiausiai kreipiuosi į šalies vadovą gerbiamą Gitaną Nausėdą. Jūs esate ir tėtis. Todėl tikriausiai sutiksite, jog vaikų supriešinimas negali tapti pandemijos valdymo pasekme. Prašome išgirsti mus, kaip išgirdote ir kitas mamas, protestuojančias prieš diskriminaciją. Gyvename demokratinėje šalyje, todėl kiekviena pasirinkta taiki protesto forma yra galima. Mes pasirinkome tokią. Nes esame tik moterys, tik mamos. Mūsų ginklai – nuoširdumas ir taikumas“, – socialiniuose tinkluose rašė viena iš renginio organizatorių Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2021.12.03; 13:30

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai teko kalbėtis su tautiečiu, geru jaunystės laikų prieteliumi. Jis tuo metu su žmonele buvo užsienyje. Išgirdau mane visiškai nenustebinusius žodžius: „… žinai, nors mes stebime, kas vyksta Lietuvoje, bet per atstumą mažiau stresuojame, kažkaip susidaro toks jausmas, kad tai ne su mumis… bet kai prisimename, kad vis tiek reikės grįžti, šiurpas nupurto…”

Panašiai kalba ne vienas bendratautis – emigrantas.

O kaip mąstančio ir neabejingo žmogaus neims stresas, kai tavo mažoje Tėvynėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai. Mums aiškina, kad demokratija pats geriausias valdymo būdas. Kad per rinkimus į valdžią išrenkami patys skaidriausi ir išmintingiausi valstybės sūnūs ir dukros ir jie sąžiningai bei garbingai vykdo savo pareigas, kad pateisintų šį didžiulį pasitikėjimą. Nors garsusis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis teisingai pasakė, kad demokratija – nevykusi santvarka (ir čia iš karto pasitaisė), bet nieko geresnio pasaulis nesugalvojo“.

Negalima nesutikti su šio didžiojo žmogaus įžvalga su viena esmine išlyga. Kad ši santvarka neišsigimtų, būtina žmones nuo mažens mokyti joje gyventi. O kaip yra dabar? Kaip tūlas rimtas tautietis pasakytų, palaida bala arba chaosas. Kas pas mus moko būti savivaldybės tarybos nariu, meru, Seimo nariu, ministru, Prezidentu? Galų gale ar mokome, kaip dalyvauti savo valstybės kūrime. LR Konstitucijos 4 straipsnis iškilmingai skelbia, kad valstybės suverenas (t.y. šeimininkas) yra Tauta. Jis gali tiesiogiai ar per savo atstovus tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Kas ir yra politika. Žodynai taip mums paaiškina: politika [gr. politikē (epistēmē) — valstybės valdymo menas, valst. reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus.

Matematikos mokslas

Manau, logiška, jeigu tai reikalų tvarkymo menas – tai to savaime per gimimą neįgyjame. Galime tik išmokti. Juk mokomės visų kitų gyvenimiškų dalykų. Dirbti kitus darbus be mokslo negali. O valstybės reikalus tvarkyti, ką paprasčiau? Keista, bet jau beveik 32 atkurtos nepriklausomybės metus vis bandoma įrodyti buvusio proletariato vado Vladimiro Ulijanovo –Leninio tezę, kad jis įrodys, „jog net virėja gali valdyti valstybę“. Mūsuose tai pastoviai įrodinėja tiek save vadinantys kairieji, tiek dešinieji. Bet bent man jie nei prie sovietų, nei dabar to nesugebėjo įrodyti. Nenoriu įžeisti virėjų, nes tai labai garbinga profesija, bet, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Šiandien vietoj to, kad mokyti ir ruošti žmones gerai tvarkyti bendrus mūsų reikalus, elgiamasi atvirkščiai. Jau į parlamentą ruošiamasi rinkti tiesiai po mokyklos suolo. Nors iki 21 metų niekaip negalima spėti užbaigti net bakalauro studijų. Ką jau bekalbėti apie bent šiokią tokią gyvenimišką patirtį ir praktiškai nuveiktus realius darbus. Juk net eilinėms pareigoms darbdavys geriau renkasi jau patyrusį, turintį darbo patirtį, o ne tik po mokyklos. O čia į parlamentą, kuris ne tik įstatymus leidžia, bet privalo atlikti ir visų valstybės institucijų parlamentinę kontrolierę. Kai tai daroma, tik kad kažką pamėgdžioti ar įsiteikti, o ne rimtai valstybės vairą laikyti, tada ir gauname tokį apverktiną rezultatą, kokį stebime. Nesvarbu, kokia partija bebūtų, bet kas pas mus išrenkamas į Seimą. Kokią gyvenimišką patirtį ar svarbių darbų bagažą sukaupę buvę ar esantys ministrai. Vieną kitą surasime. O didesnė dalis net vadovavimo patirties, t.y. darbo su didesniais žmonių kolektyvais, neturi. Beje, yra ir tokių, kurie net normalaus išsimokslinimo nesugebėjo pasiekti, o jau ministrai. Tai gal išvis mokytis nereikia? Ar tai tikrai patys išmintingiausi Lietuvos sūnūs ir dukros ir, be to, ar doriausi.

Pasienyje su Baltarusija kasdien sulaikomi migrantai. VSAT nuotr.

COVID -19 ne iš dangaus nukrito, o atsirado dėl žmogaus grubaus kišimosi į Gyvąją Gamtą. Nuo to dabar kenčiame visi. Ir galime vieni kitus kaltinti kiek norime, bet nuo to niekas nepasikeis. Su šia realybe privalome tiesiog susigyventi. Ne politikai nuo ligų išgydys. Politikai privalo mokėti sukurti tokią sveikatos sistemą, kuri veiktų autonomiškai ir pati adekvačiai reaguotų į iškylančias grėsmes. O tų grėsmių, kaip pranašauja žinovai, dar bus ne viena. Tačiau grėsmių tai yra ir bus, o kur imti gabių politikų? Čia klausimas tikrai vertas milijono.

Juk dabartinių politikų elgesys net trijų krizių (pandemija, hibridinis karas, kainų šuolis) realybėje nebeišlaiko jokios kritikos. Kaip galima būti tokiems elementariai nesuvokiantiems, kad rietis tarpusavyje dabar jau ne tik nebegalima, bet net nusikalstama. Negi neužtenka sveiko proto, jog suprastume, kokios grėsmės pas mus atslinko.

Taip vadinama pabėgėlių krizė čia jau ne tik diktatoriaus A. Lukašenkos, bet ir mūsų politikos strategų atsakomybės dalis. Nors iš tikrųjų tai jau ne pabėgėlių krizė, o pats tikrasis hibridinis karas. Jo formos ir būdai gali būti įvairūs ir ne visi mums iš karto atpažįstami. Mūsiškių atsakomybė glūdi labai paprastame atsakyme. Prieš įsiveliant į kokį nors konfliktą protingas visada numato bent dalį jo pasekmių ir tada sprendžia – verta ar ne. O mūsų užsienio politikos darytojai nusprendė užsiimti (vėl gi matomai iš revoliucionierių pasimokę) eksportuoti liberaliąją demokratiją į Baltarusiją, Rusiją bei dabar dar siūlo ir Kinijai. Tik nesusimąstė, ar Baltarusijos žmones pasiruošę ją priimti. Ar ne primena Afganistano, kur net 20 metų diegėme demokratiją, o jos atsisakyti tautai teprireikė mėnesio. Ne talibai laimėjo. Tauta nepriėmė. Jie negynė tai, kas ne jų. Niekas nesiginčija, kad A.Lukašenka ar V.Putinas diktatoriai, kad jie susidoroja su oponentais. Bet klausimas, ar Lietuvos valdžia yra tam, kad išrinktų/paskirtų Baltarusijos Prezidentą ar ji pagal priesaiką ir Konstituciją privalo rūpintis Lietuvos žmonių gerove.

Juk būti demokratinei santvarkai Baltarusijoje ar Rusijoje gali nuspręsti tik šių valstybių piliečiai. Pati demokratijos samprata tai diktuoja. Tai kodėl mes kaip sovietiniai stachanoviečiai labiausiai spaudėme, kad A.Lukašenkos neliktų. Kai tuo tarpu kitos ES senbuvės tai darė gan vangiai. Ir ką pasiekėme? Ką laimėjome? Nuo mūsų elgesio baltarusiams geriau gyventi pasidarė? Ar A.Lukašenkos nebeliko? Išvada aiški – tiesiog pasielgta karštakošiškai, vaikiškai nesugebant prognozuoti pasekmių.

COVID-19

Tarp kitko, dėl sankcijų, apie kurias čia daug kalbama, bet mažai daroma. Kas įvertino jų pasekmes paprastiems Baltarusijos žmonėms? Juk nereikia būti naiviems, A.Lukašenka asmeniškai nebadaus ir prieglobstį Rusijoje jis turi garantuotą, kaip buvęs Ukrainos kleptomanas Janukovičius. O kad Baltarusija jau Rusijos glėbyje ir kvailiui aišku. Tarp kitko ir oro erdvę į Baltarusiją jau seniai galima buvo jei ne visiškai tai bent gerokai pridaryti. Bet juk reikia dirbti, o ne plepėti. Reikia kiekvienam vadovui daryti konkrečius darbus, o ne tik pareiškimus spaudai ruošti. Juk Irakas neturi sienos su Baltarusija, iš kur daugiausia taip vadinamų pabėgėlių. Aišku, kad lėktuvai su jais skrenda per kitų šalių oro erdvę. Tai kodėl per tiek laiko nesusitarta bent su keliomis valstybėmis, kad tų lėktuvų nepraleistų. Galų gale ES gali dalį nuostolių kompensuoti. Ir šį darbą privalo daryti pats ministras su savo pavaduotojais, o Prezidentas jam padėti paskambindamas tų valstybių kolegoms. Jeigu norime pasiekti konkretų rezultatą, tai dirbkime. Juk bet kokio rango vadovas turi ir dalį tokio darbo, kurį tik pats gali nuveikti ir niekas kitas už jį to nepadarys. Valdžia duota ne tik kabinete sėdėti ir kalbas sakyti, ten reikia ir realius darbus daryti. Bet tai daryti reikia sugebėti. O tai ne kiekvienam duota.

Keistokai stebint situacija atrodo kai kurių mūsų politikų olimpinė ramybė. Toks įspūdis, kad viskas išsispręs savaime. Duok Dieve, kad būčiau neteisus, bet kad tai savaime išsispręs, labai abejotina. Daugiau tikėtinas kitas pavojingesnis scenarijus.Tai greičiau specialiai išprovokuoto karinio konflikto pasienyje grėsmė. Kaip bevadinsime A.Lukašenką, jis mums neligimityvus Prezidentas, o Rusijai atvirkščiai ir jis oficialiai paprašė Rusijos karinės pagalbos. Juk aiškiai kartojasi Sirijos scenarijus. Kai Rusija be skrupulų įsijungė į karą svetimoje šalyje ir JAV su tuo nemaloniu faktu susitaikė. Juk neplaniniai desantininkų mokymai mūsų pasienyje tikrai verčia sunerimti. Matomai tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas.

Demokratija

Kodėl apie tai rašau. Todėl, kad mane ir ne tik mane labai jaudina mūsų visų grandžių keista reakcija į vykstančius procesus. Tuo metu, kada prie mūsų sienų sukaupta hibridinio karo tūkstančiai dalyvių (kažkam tai patogiau juos vadinti pabėgėliais), o už jų realūs ginkluoti kariai, matomai valstybėje negali būti svarbesnių uždavinių kaip suvienyti Tautą. Tačiau norint tai padaryti, bent kažkuriam laikui turi būti atidėtos į šalį mūsuose taip mėgstamos politikų tarpusavio rietenos su prieskoniu, kuris kitą tirštesniais purvais apipils. Bei į politinę darbotvarkę šiam laikmečiui neaktualių klausimų tempimas. Kurie mus tik dar labiau supriešina, o ne suvienija.

Chrestomatinis to pavyzdys – rafinuotas bandymas palaipsniui legalizuoti narkotikus. Pradžioje tai buvo slepiama po silpnų narkotikų dekriminalizacijos skraiste. Vėliau tai išplėtota visiems narkotikams. Dabar nueita dar toliau, viešoje erdvėje pradėta dalintis jų vartojimo patirtimi su paslėptu naratyvu, kad tai nieko blogo ir t.t. ir pan. Tas pats vyksta ir su partnerystės įstatymu. Šią problemą reikia spręsti, bet dabar užtektų to, ką siūlo Seimo nario L.Kasčiūno grupė. O vėliau ramesniais laikais gal ir Referendumą galima surengti, nes kaip besisukti, vis tiek kitaip Konstitucijos nepakeisi ir neapeisi. Galų gale šiandien per didelė prabanga bartis. Laikmetis ne tas. Per tai nebelieka laiko užsiimti dar viena didžiule problema, kuri tik auga.

Tai nesustabdomas kainų kadrilius. Vien tik gavus sąskaitas už šildymą žandikaulis ne vienam atvipo ir nebeužsidarė. O benzino kolonėlėse jau greitai litras 95 benzino perkops 1,5€ ir keliaus toliau. Juk aišku, kad energetikos kainos niešvengiamai sukels ir visų kitų prekių bei paslaugų kainas. Taip, kad problemos jau mūsų kieme ir jų tik daugės. Taigi ne laikas dabar antraeiliams ar trečiaeiliams dalykams. O rietenos prabanga, joms turi būt paskelbtas moratoriumas bent iki pavasario. Juk dar yra ir Lenkijos konfliktas su ES, kur vienareikšmiai privalome palaikyti Lenkiją. Jie teisūs. Nes ES – ne Briuselio biurokratai, o suverenių valstybių sąjunga. Bent į tokią stojome.

Narkotikai

Manau skaitančiam dabar aišku, kodėl pradėjau lyg tai nuo nekaltų dalykų, nuo mokėjimo tvarkyti valstybės reikalus. Gera būti valdžioje, kai pas mus ir kaimynus viskas gerai, bet kai susikaupia ne viena, o keletas rimčiausių ir sunkiai jų baigtį prognozuojamų krizinių problemų jų sprendimui reikia ne eilinių gabumų. Ir vien ekspertų patarimų čia neužteks. Patys valstybės politikai ir pareigūnai privalo tapti išmintingais ir veikliais. Tačiau ar užteks tam gyvenimiškos patirties, mokėjimo atlikti konkrečius darbus ir, žinoma, laikmečio svarbos suvokimo kultūros?

Daktaras Algimantas Matulevičius, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas

2021.11.16; 06:00

Užsienio reikalų viceministras A. Pranckevičius Konferencijos dėl Europos ateities plenarinėje sesijoje. URM nuotr.

Europos Sąjunga (ES) turi ginti demokratijos vertybes ir žmogaus teises tiek ES viduje, tiek ir kaimyninėse šalyse bei pasaulyje, teigia užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius.
 
,,Vakarų Balkanų valstybių ir Rytų partnerių ateitis priklauso nuo ES ryžto. Turime ir toliau išlikti vieningi ir tvirti gindami demokratijos ir žmogaus teisių vertybes ir nepasiduoti autoritarinių režimų spaudimui“, – pabrėžė viceministras šeštadienį Strasbūre dalyvaudamas Konferencijos dėl Europos ateities plenarinėje sesijoje.
 
Plenarinėje sesijoje dėmesio skirta ir Lietuvai ypač aktualiai migracijos temai. Savo pasisakyme viceministras atkreipė dėmesį ir ragino ES daugiau dėmesio skirti kylantiems migracijos iššūkiams.
 
,,Girdime Lietuvos piliečių ir kitų europiečių lūkestį, kad ES geriau ir vieningiau tvarkytųsi su visai ES kylančiais migracijos iššūkiais. Turime tvirtai užkirsti kelią Baltarusijos režimo vykdomiems žmogaus teisių pažeidimams ir hibridinei atakai, kuria ES baudžiama už savo principingą vertybinę laikyseną ir pagalbą laisvę mylintiems Baltarusijos žmonėms“, – sakė A. Pranckevičius.
 
Viceministras atkreipė dėmesį į konkrečius Lietuvos pasiūlymus dėl stipresnės išorės sienų apsaugos ir hibridinių atakų prevencijos, kurie taip pat užtikrintų pagarbą žmogaus teisėms ir orumui, prisidėtų prie didesnio piliečių pasitikėjimo ES.
 
Lietuva pasisako už tai, kad Konferencija būtų skirta ES piliečių dialogui dėl to, kaip pasitelkti Sąjungą sprendžiant aktualius šiandienos iššūkius nuo migracijos iki klimato kaitos ir skaitmeninės transformacijos. Svarbu, kad, nepaisant pasitaikančių nesutarimų, būtų sutelktos šalių narių ir institucijų pastangos dėl konkrečių politikos pasiūlymų įgyvendinimo.
 
Šeštadienį Strasbūre plenarinėje sesijoje ir darbo grupėse dalyvavo vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius, Seimo narys Lukas Savickas ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovas Vidmantas Mitkus. Konferencijos dėl Europos ateities nariai taip pat yra Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Seimo narė Rūta Miliūtė, Europos Parlamento narys Andrius Kubilius. Kita Plenarinė sesija vyks gruodžio 18 dieną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.10.25; 10:49

Politinės diskusijos

Berlynas, spalio 24 d. (dpa-ELTA). Turkijos prezidentui Recepui Tayypui Erdoganui pagrasinus išsiųsti dešimties šalių ambasadorius, JAV, Prancūzija ir kitos valstybės sekmadienį tarėsi, kaip reaguoti į šį pareiškimą.
 
R. T. Erdoganas šeštadienį paskelbė nurodęs Užsienio reikalų ministerijai dešimt ambasadorių paskelbti „nepageidaujamais asmenimis“. Toks žingsnis paprastai reiškia diplomatų išsiuntimą.
 
Ambasadoriai Turkijos prezidento nemalonę užsitraukė, kai savaitės pradžioje pareikalavo paleisti iš kalėjimo turkų verslininką ir kultūros puoselėtoją Osmaną Kavalą. Jis nuo 2017 metų kalinamas Stambule, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas jau 2019-aisiais nurodė jį paleisti.
 
O. Kavalas kaltinamas rėmęs antivyriausybinius protestus Stambule 2013 metais ir kurstęs perversmą. Be to, jis kaltinamas „politiniu ir kariniu šnipinėjimu“, susijusiu su 2016-ųjų puču. Kritikai kaltinimus vadina politiškai motyvuotais.
 
JAV valstybės departamentas, komentuodamas R. T. Erdogano pareiškimą, sekmadienį teigė, kad dabar tikisi „aiškumo iš Turkijos užsienio reikalų ministerijos“. Vokietijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: „Mes išgirdome Turkijos prezidento R. T. Erdogano pasisakymą ir šiuo metu dėl jo intensyviai konsultuojamės su kitomis devyniomis šalimis“.
 
Akys dabar nukreiptos į Turkijos užsienio reikalų ministrą Mevlütą Cavusoglu, kuris šiuo metu yra Pietų Korėjoje. Jei jis įgyvendins prezidento nurodymą, tai bus drastiškas žingsnis, smarkiai aptemdysiantis NATO partnerės Turkijos santykius su ES bei JAV – ir tai likus savaitei iki G20 viršūnių susitikimo. Čia R. T. Erdoganas tikisi dvišalio susitikimo su JAV prezidentu Joe Bidenu.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.10.25; 10:25

R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Ankara, spalio 20 d. (dpa-ELTA). Turkija griežtai atmetė Europos Komisijos kritiką Ankaros atžvilgiu ir apkaltino ją taikant dvigubus standartus. Antradienį Komisijos paskelbtoje ataskaitoje apie Turkiją pateikiami „nepagrįsti teiginiai“ ir „nesąžininga kritika“, su kuria nesutinkame, vakare pareiškė Užsienio reikalų ministerija.
 
Ataskaitoje esą ignoruojama ES atsakomybė šalies kandidatės Turkijos atžvilgiu, dokumentas parodo, kad santykiuose su Turkija taikomi dvigubi standartai.
 
Europos Komisija prieš tai savo ataskaitoje kritikavo demokratijos regresą Turkijoje. Ankara, be kita ko, kaltinama daranti spaudimą civilinei visuomenei ir opozicijai. Komisija taip pat reiškia abejones dėl teisinės valstybės principų, pagrindinių teisių ir teisėsaugos nepriklausomumo šalyje.
 
ES stojimo derybose su Turkija dėl, Briuselio nuomone, nepatenkinamų tendencijų šalyje, daug metų nevyksta. Kaip viena priežasčių, kodėl derybos galutinai nenutrauktos, yra Turkijos svarba kovoje su nelegalia migracija į Vakarų Europą. Todėl ji ir ateityje sulauks ES finansinės paramos.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.10.20; 08:19

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nemėgstu dalyvauti viešose diskusijose intymiomis temomis. Toks atsargumas tikriausiai susiformavo dėl liūdnos patirties dar sovietiniais laikais, kai būdamas paaugliu labai susidomėjęs ir užsiangažavęs sekiau išvešėjusią diskusiją žurnale „Tarybinė moteris“ neįtikėtinai intriguojančiu klausimu – nuo kada reikėtų pradėti lytinį gyvenimą, iki ar po vestuvių? Kas dabar galėtų papriekaištauti, kad anais laikais nebuvo diskusijų, a? Nieko nesakykite, – ir anais laikais sporadiškai užsimegzdavo diskusijos tokiomis intymiomis temomis kaip minėtoji, nors atsakymas buvo žinomas iš anksto – „Neskubėk!“, man pačiam vis tik kėlęs didelį nerimą dėl to, ar nepavėluosiu į gyvenimo šventę? Dabar, sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį po vestuvių, aš, kaip atrodo, esu jau pakankamai subrendęs įsivelti į kito ne mažiau intymaus klausimo – kas yra kvailumas – pasvarstymus.

Kad ir kaip bandžiau spyriotis, ragindamas save neprasidėti, kaip matote, vis tik nesugebėjau susiturėti, išprovokuotas gerąja to žodžio reikšme (?) Mindaugo Liaudenskio straipsnio Apie kvailumą dienraštyje, kurį aš pats, nežiūrint visko, būčiau linkęs laikyti labiausiai objektyviu leidiniu tarp didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos rinkos žaidėjų.  

Žinia, būtų straipsnis kaip straipsnis, jeigu ne išryškėjusi pastanga padrikai čia pateiktoms definicijoms suteikti konceptualų pagrindą, straipsnio pabaigoje kaip paradigminį kvailio pavyzdį nurodant Vytauto Radžvilo ir Nidos Vasiliauskaitės personas (sic).

Nepulsiu įrodinėti, kad akademiniai laipsniai ir geri studentų atsiliepimai, taip pat gausus pasekėjų ratas yra skiepas visam gyvenimui nuo kvailumo, tačiau šįkart stebina tai, kad minėtas autorius kaip iliustraciją pateikia labai skirtingų asmenybių veiklos ir pasisakymų pavyzdžius, siekdamas pritemti prie forsuotai vienareikšmiškos išvados. Iš tiesų, kas gali būti bendro tarp Nidos Vasiliauskaitės ir Vytauto Radžvilo, kaip atrodytų, žmonių, atstovaujančių visiškai skirtingoms mąstymo  pakraipoms? Be to, jeigu ir advokataučiau jiems neprašytas, tai ne vienodai nuoširdžiai, tačiau drauge privalau pripažinti, kad tiek vienas, tiek kitas šiandien atstovauja nekonformistiniam nusiteikimui, kiekvienas iš jų savaip stoja prieš neregėtą konjunktūros įsismarkavimą Lietuvoje. Taigi ar nėra taip, kad tas pats Liaudenskis kvailumą būtų linkęs nusakyti kaip konjunktūrinio nusiteikimo trūkumą.

Filosofas Imanuelis Kantas

Toks konjunktūrinis kvailumo supratimas savaime yra konjunktūrinis kvailumas. Taigi kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja, ar ne? Jeigu mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į  I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“, kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių. Žinia, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, nors, kaip žinome, žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.

Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu įdomiausia yra tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neįgalina kvailumo aptikti kaip proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu ar kvailumu, yra ne proto ar intelekto, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti, ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip  užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė,  bėgant laikui, į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik juokingai menku laipsniu.

Diskusijose dėl demokratijos likimo šiandien jau beveik savaime teisingu laikomas teiginys, kad nėra jokio reikalo kiekvieną kartą išrasti dviračio iš naujo, esą užtenka sugebėjimo adaptuoti bendrąsias demokratijos taisykles kiekvienam atskiram atvejui. Klausimas įgyja principinę reikšmę ypač šiuo metu, kai Rusija vis garsiau kalba apie savosios rusiškosios demokratijos tipą, įrodinėdama, jog didesnę sėkmę garantuos nusiteikimas bendrąsias demokratijos vertybes skiepyti ne aklai, bet atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, taip sakant, įvertinus šalies specifiką ir tradicijas. Iš pradžių skamba tarsi ir neblogai, tačiau tokio samprotavimo ydingumą atidengia elementarus pastebėjimas, kad čia trūksta būtent refleksinės sprendimo galios, kai atskiras atvejis yra pridengiamas svetima jam taisykle.

Demokratija

Tačiau neguodžia ir priešingas pavyzdys, kai demokratizacija yra suprantama išimtinai kaip imitacinis parodomasis procesas, kaip niekam nereikalingų surogatų gamyba. Tai primena tą tragikomišką atvejį, kai žmogus nusipirkęs vejos sėklą ir apsėjęs ja kiemą, susilaukė ridikėlių derliaus. Tarkime, jo bėda buvo aklas pasitikėjimas ženklinimo praktika, įsitikinimas, kad įvardijimai veikia savaime.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškamša, tiesiogiai iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galinantys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visa apimtimi, iki pilnutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai.

Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje. Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai. Kaip atrodo bent man, būtent dėl antikonjunktūrinio nusiteikimo trūkumo mūsų Lietuvėlės išpurentoje dirvoje buvo pasėta demokratijos sėkla, iš kurios galiausiai išdygo ne kas kita, o Trojos arklys. Jeigu norite, Trojos arklio  sindromu aš pats esu linkęs pavadinti tą dabar Lietuvoje susiformavusią valdžios sistemą, kai svarbiausiu valdžios rūpesčiu tampa jau ne lietuvių tautos, o greičiau Izraelio interesai. Drauge būtina pastebėti, kad dirbtinai puoselėjama  ir pritempiama prie kiekvieno pavyzdžio, valdžios palaikoma konjunktūra yra valstybę naikinanti stichija.

Atsargiai – ragai. Slaptai.lt foto

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai kaip ir. I.Kanto filosofiniame palikime yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą  (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesiją reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.

Galiausiai, baigdamas šį pasisakymą, nieko netvirtinu, o tik klausiu – ar būtų geriau, jeigu savo ruožtu sutikęs pro miestus ir kaimus slenkančią Lietuvos laidotuvių procesiją, kvailys dėl konjunktūrinių sumetimų imtų ploti katučių, po to pradėtų šokti su pritūpimais, plekšnodamas sau per kelius ir užpakalį delnais, sveikindamas procesijos dalyvius su įsisiautėjusia gyvenimo švente?..

2021.09.29; 12:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Rugsėjo 21-ąją mūsų vadovai sveikino Armėniją, švenčiančią nepriklausomybės dieną. Teisingai pasielgėme pasveikindami Armėniją. Mat prieš tris dešimtmečius 1991-ųjų rugsėjo 21 dienos referendume dauguma armėnų tikrai balsavo už tai, kad jų šalis taptų nepriklausoma. Nepasveikinti Armėijos tokia proga būtų didelis netaktas.

Viešojoje erdvėje gausu pranešimų, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė sveikina Armėnijos gyventojus 30-ųjų nepriklausomybės metinių proga.

Pavyzdžiui, Prezidento laiške rašoma: „Palaikome Armėnijos gyventojų siekį gyventi taikiai ir saugiai. Nuoširdžiai linkiu aktyviai įgyvendinti reformas siekiant sėkmingo ir efektyvaus Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. Tai ypač svarbu įsigaliojus ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimui“.

Seimo pirmininkės sveikinime pažymima: „Džiaugiuosi, kad mūsų valstybės palaiko aktyvų politinį dialogą, kuris padeda megztis ne tik glaudesniems politikų, bet ir verslo, meno, mokslo žmonių ryšiams. Lietuva pasirengusi dalytis išmoktomis pamokomis ir sėkmės istorijomis. Palaikysime įgyvendinant Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusės ir tvirtesnės partnerystės susitarimą“.

Premjerės laiške pabrėžiama: „Didžiuodamasi, kad prieš 30 metų mano šalis pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę, giriu Jūsų šalies bei žmonių pažangą ir ypač per pastaruosius kelerius metus pasiektus demokratinius laimėjimus. Esu įsitikinusi, kad iššūkiai kyla tam, kad būtų įveikti, ir kad armėnų tauta ras jėgų, išminties bei vienybės ir sukurs suverenią, demokratinę bei klestinčią ateitį“.

Pasveikinti Armeniją reikėjo – toks diplomatinis protokolas. Bet ar nebuvo galima kukliau, santūriau?

Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com

Ypač į akis krenta, kai džiūgaujama demokratiniais Armėnijos pasiekimais. Kur jie – tie demokratiniai pasiekimai? Visai neseniai, tik maždaug prieš mėnesį – rugpjūčio 25-ąją, Armėnijos parlamente kilo pačios tikriausios muštynės. Tądien pliekėsi pozicija ir opozicija.

Remiantis Reuters ir APA pranešimais, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas buvo priverstas skelbti pertrauką.

Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas politikas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytąjį gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.

Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras: į oponentą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne vien plastikinius buteliukus.

Tad Parlamento pirmininkas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei.

Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Armėnija – ne išimtis. Ir vis tik parlamentarams kaip paaugliams vienas kitą trankyti kumščiais – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas? Ar Lietuvos Prezidento, Lietuvos Seimo pirmininkės ir Lietuvos premjerės, giriančių Armėniją žengiant demokratijos keliu, niekas neinformavo apie šį vos mėnesio senumo atvejį? Tądien, kai žiniasklaida užfiksavo grumtynes Armėnijos parlamente, Lietuvos vadovai, regis, į Jerevaną nenusiuntė nė vieno viešo oficialaus susirūpinimo: liaukitės! Lietuvos vadovai apsimetė apie muštynes Armėnijos parlamente nieko nežiną.

Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente

O juk Armėnijos parlamentas – ypatingas. Ten ne tik mušamasi. Ten dar šaudoma į politikus. Norėčiau viešai paklausti G.Nausėdos, V.Čmilytės – Nielsen ir I.Šimonytės, ar jie žino, kas, pavyzdžiui, nutiko 1999 metų spalio 27-ąją Armėnijos parlamente. 1999 metų spalio 27-osios vakarą Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija, kai apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.

Ar, siunčiant sveikinimo telegramas, galima užmiršti tokio pobūdžo nutikimus? Ar galima bent akimirkai pamiršti, kad Armėnijos mieste Giumri mažų mažiausiai penkiems dešimtmečiams į priekį dislokuota Rusijos karinė bazė, kad Armėnija nesmerkia Krymą okupavusios Rusijos? Kaip galima ignoruoti, jog praėjusių metų pabaigoje, kai kilo karas dėl Kalnų Karabacho, Armėnija raketomis apšaudė tris su Kalnų Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Terterą, Bardą. Per šiuos trijų miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų 2020-ųjų pabaigoje žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų. Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidė savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaisė 2020-ųjų spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.

Armėnijos kariškiai. Youtube.com

Ar šie faktai Armėniją sveikinusiems lietuvių politikams žinomi, ar tiesiog mes jų nenorime žinoti, juos specialiai ignoruojame?

Tačiau vienas išsvarbiausių nūdienos klausimų – ar šių metų rudenį Baltarusijoje surengtose karinėse pratybose „Zapad 2021“ drauge su baltarusių ir rusų kariais pulti Vakarų kryptimi mokėsi ir Armėnijos kariai? Omenyje turiu ne karinius stebėtojus, ne gynybos atašė, o būtent tuos, kurie aktyviai „kariavo“? Slaptai.lt duomenimis, pratybose „Zapad 2021” buvo Armėnijos kariškių.

Jei armėnų karių dalyvavimas pratybose „Zapad 2021“ – neginčijama tiesa, tai ką mes rugsėjo 21-ąją sveikinome, kokiomis demokratijomis džiūgavome?

2021.09.22; 18:22

Mokytojų protestas. Vytauto Visocko nuotr.

Naujosios Helsinkio grupės Lietuvos piliečių konstitucinėms teisėms ginti Steigimo deklaracija

Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Mes, pasirašiusieji šį visuomeninės grupės, pagal savo esmę ir pavadinimą – Naujosios Helsinkio grupės – steigiamąjį dokumentą,

suprantame, kad demokratija ir prigimtinės žmogaus teisės nėra visiems laikams be kiekvienos naujos kartos apsisprendimo duotos; jos gali būti išsaugotos tik tuomet, jei nuolat bus rūpinamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžtų teisių paisymu ir gynimu,

esame susirūpinę dabartiniais antidemokratiniais procesais Lietuvoje ir visame pasaulyje, kai, prisidengiant Lietuvos žmonių nenoru priimti kitų šalių abejotinos pažangos pokyčius, visuomenės sveikatos, viešojo saugumo ar kitais pretekstais, vis dažniau paminamos pamatinės universalios humanistinės vertybės, visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bei suverenių demokratinių šalių konstituciniai principai,

esame įsitikinę, jog šios vertybės atsidūrė pavojuje net ir tose šalyse, kurios iki šiol buvo laikomos asmens orumo, teisinės valstybės bei demokratijos bastionais, o po liberaliosios demokratijos vėliavomis vis plačiau ir aktyviau brukami asmens ir tautų totalinės kontrolės technologijos bei diktato metodai, kurių pobūdį atpažįstame iš sovietinio laikotarpio patirties.

Protesto mitingas. Vytauto Visocko nuotr.
Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Remdamiesi 1975 m. Helsinkyje pasirašytu „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamuoju Aktu“ ir visų sovietų okupaciniu laikotarpiu veikusių ir žmogaus bei tautų teises gynusių Helsinkio grupių pavyzdžiu, steigiame šią viešo veikimo grupę.

Naujosios Helsinkio grupės siekiai:

žadinti Lietuvos piliečių ir tarptautinį sąmoningumą bei atsakomybę, kuriant bendrą gėrį ir demokratinę ateitį, tirti ir viešinti neteisėtus konstitucines piliečių laisves ir tarptautines konvencijas pažeidžiančius valdžios galių veiksmus, skelbti faktus apie informacijos ir saviraiškos laisvės, viešų susirinkimų ir protestų neteisėtą ribojimą, represijas, kėsinimąsi į asmens nuosavybę ir privatumą, tikėjimo ir pažiūrų laisvę, piliečių ir jų grupių lygybę prieš įstatymą, šeimos, kultūros ir gamtos vertybes bei kitą piktnaudžiavimą valdžia.

Savo veiklai pasitelksime pripažintus specialistus ir ekspertus, bendradarbiausime su kitomis, pilietinius interesus atstovaujančiomis šalies ir užsienio organizacijomis bei tarptautinėmis institucijomis

Tikėdami, kad geros valios principas kaip pasitikėjimo ir vienybės pagrindas vėl pasitarnaus Lietuvai, kviečiame bendradarbiauti visus, pritariančius šiai deklaracijai.

2021.09.16; 08:00

/PARAŠAI/  

1.        

Arlauskas

Saulius

teisės filosofas, pedagogas, MRU profesorius

 

2.        

Baranauskas

Tomas

hum. m. dr., istorikas, istorijos populiarintojas, publicistas

 

3.        

Čepaitienė

Rasa

Hum. m. dr., kultūros istorikė, publicistė

 

4. 

Genzelis

Bronius

Kovo 11 akto signataras, filosofas

Sutiko būti garbės nariu

5.        

Karčiauskaitė – Lago

Jurga

publicistė, menininkė

 

6.        

Kundrotas

Marius

politologas, publicistas

 

7.        

Merkys

Gediminas

Habil. soc. m. dr., edukologas ir sociologas

 

8.        

Vasiliauskaitė

Nida

hum. m. dr., publicistė, filosofė

 

9.        

Grigas

Romualdas

profesorius, akademikas, sociologas, tautotyrininkas

Sutiko būti garbės nariu

10.    

Drungytė

Erika

poetė, vertėja, literatūros kritikė

 

Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt foto
Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Penktadienį Vilniaus katedros aikštėje vyks Lietuvos šeimų sąjūdžio (LŠS) organizuojamas mitingas. Leidimas renginiui su savivaldybe galiausiai buvo suderintas, kuomet organizatoriai, atsižvelgę į sostinės valdžios ir policijos pastebėjimus, pateikė pakartotinį prašymą renginiui vykti Katedros aikštėje, o ne prie Seimo, kaip buvo planuojama anksčiau. Taip pat pakeistas ir renginio laikas bei maksimalus galimas dalyvių skaičius.
 
Šeimų sąjūdžio atstovai skelbia, kad renginyje bus paskelbti reikalavimai valdantiesiems. Jie tikina šiame proteste kovosią už teisę žmonėms patiems spręsti savo likimus bei susigrąžinti demokratiją, apginti šalį.
 
„Neįmanoma pasiekti laisvo gyvenimo ir ateities, nesusigrąžinus teisės patiems spręsti savo likimą. Lietuvos šeimų sąjūdis sukaups visuomenės valią, žmonės pakils, mobilizuosis, susigrąžins demokratiją ir apgins savo šeimas, savo tautos vertybes ir valstybę“, – teigiama organizatorių puslapyje paskelbtame renginio aprašyme.
 
Į mitingą kviečiami ir visų opozicinių politinių partijų atstovai.
 
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„LŠS kviečia prisijungti visas opozicines partijas, visuomeninius judėjimus, grupes ir atskirus žmones iš visos Lietuvos bei visos Europos visuomeninius judėjimus. Miestą pažadins būgnų griaudėjimas – jų dundėjimas primins valdantiesiems, kad Lietuva dar gyva ir paprastai pasiduoti nežada“, – rašoma Šeimų sąjūdžio puslapyje.
Aukštyn galva. Šokis Arkikatedros aikštėje. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
 
Savivaldybė leido renginiui vykti Katedros aikštėje
 
ELTA primena, kad po to, kai buvo atmestas Šeimų sąjūdžio prašymas renginiui rugsėjo 10 d. vykti prie Seimo, trečiadienį Vilniaus miesto savivaldybė suteikė leidimą jį organizuoti mitingą Katedros aikštėje.
 
„Savivaldybė bendru sutarimu su policija nusprendė, kad Katedros aikštėje mitingas vykti galės. Iš principo matome, kad organizatoriai atsižvelgė į savivaldybės ir policijos pastebėjimus dėl praėjusio renginio, kuriam leidimą mes atšaukėme“, – žurnalistams trečiadienį sakė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas.
 
Jo teigimu, leidimas rengti mitingą buvo todėl, kad renginio organizatoriai pakeitė mitingo lokaciją, laiką ir maksimalų žmonių skaičių renginyje. Savivaldybės atstovas kalbėjo, kad neatsitraukiama nuo pozicijos, kad Šeimų sąjūdžio organizuojamas mitingas turi aukštą provokacijų riziką. Visgi, jo teigimu, sąlygos, kuriomis pareigūnai dirbs Katedros aikštėje, yra nepalyginamai palankesnės nei dirbant prie Seimo.
Katedros aikštėje senovinės technikos „Baltijos kelias 30” minėjimas ir žygio dalyvių palydėtuvės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Faktas, kad provokacijų rizika išlieka tokia pati: ar tai būtų prie Seimo, ar prie Katedros. Tiesiog savivaldybės ir pareigūnų darbas Katedros aikštėje bus daug sklandesnis. Mes manome, kad šiam mitingui mes galime duoti leidimą“, – teigė A. Bužinskas.
 
Prezidentūros atstovai renginyje dalyvauti nežada
 
Ketvirtadienį su Lietuvos liberalaus jaunimo (LLJ) organizuotos akcijos prie Prezidentūros dalyviais pasikalbėti atėjęs Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis patikino, kad šalies vadovo atstovai vykti į penktadienį Vilniaus katedros aikštėje organizuojamą mitingą neplanuoja.
 
Policijos sraigtasparnis. Katedros aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Tokio plano nėra. Kad ir kaip ten būtų, nors (…) dėl susidariusios situacijos ir savivaldybės sprendimų mitingas vyks prie Katedros, bet ir visi jūs turbūt suprantate, kad adresatas pagrindinis yra tiek Seimas, tiek Vyriausybė“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė P. Mačiulis.
 
Dėmesį „šeimų maršo“ aktyvistams demonstravęs M. Maldeikis mitinge prie Katedros taip pat nedalyvaus
 
LLJ proteste prie Prezidentūros ketvirtadienį taip pat dalyvavęs valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos parlamentaras Matas Maldeikis penktadienį prie Katedros vyksiančiame Šeimų sąjūdžio mitinge dalyvauti neplanuoja. Su „šeimų maršo“ protestų dalyviais prie Seimo dar pavasarį bendravęs politikas sako jau supratęs šios pusės poziciją.
 
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Turiu darbą. Aš jau žinau jų poziciją. Tiesą pasakius, aš kai kur net nežinau, kokią poziciją jie artikuliuoja. Jie nežino, kokia galutinė jų žinutė, ar tai vakcinacija, ar Stambulo konvencija. Bet aš įsivaizduoju, apie ką jie kalba. Aš atstovauju kitokioms vertybėms negu jie, esu išgirdęs jų nuomonę“, – aiškino M. Maldeikis.
 
T. V. Raskevičius: nematau prasmės šiame renginyje dalyvauti
 
Ateiti pasikalbėti su mitinguotojais nežada ir Laisvės frakcijos parlamentaras Tomas Vytautas Raskevičius, sakantis, kad Šeimų sąjūdžio išsakomi reikalavimai prasilenkia su jo pažiūromis.
 
„Mitingo organizatorių reiškiamais reikalavimais dažnai siekiama paneigti tam tikrų visuomenės grupių teises ir galimybę oriai gyventi Lietuvoje. Tokie reikalavimai visiškai prasilenkia su mano politinėmis pažiūromis, mano rinkėjų įsitikinimais, todėl nematau prasmės tame renginyje dalyvauti“, – aiškino T. V. Raskevičius.
 
Mitinge pasirodyti neplanuoja ir Seimo pirmininkė
 
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat yra minėjusi, kad rugsėjo 10-ąją neplanuojanti atvykti pasikalbėti su mitinguotojais, kadangi ji tuo metu ketina dalyvauti Seimo posėdyje.
 
„Kalbant apie rugsėjo 10-osios renginį, tuo pat metu vyks Seimo posėdis, kuriam pirmininkausiu ir yra daug svarbių klausimų, kuriuos svarstysime. Tai šiuo metu mano dienos planas yra būti Seime“, – „Žinių radijui“ trečiadienį kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
 
A. Bilotaitė: iš klaidų pasimokyta
 
Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant penktadieniui vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė tvirtino, kad policija ruošiasi įvairiems galimiems scenarijams.
 
„Policija dirba prevencinį darbą, ruošiasi įvairiems galimiems scenarijams“, – prieš Vyriausybės posėdį žurnalistams trečiadienį sakė ministrė.
 
Ji pažymėjo, kad yra pasimokyta iš klaidų, kurios buvo padarytos rugpjūčio 10 d., kuomet prie Seimo surengtas mitingas virto riaušėmis.
Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
„Tikrai pamokos buvo išmoktos ir įvertintos. Padarysime viską, kad viešoji tvarka būtų užtikrinta“, – sakė ji.
 
Anot ministrės, tuomet mitingo ir riaušių metu dirbę pareigūnai vadovavosi „švedišku modeliu“ ir dėjo visas pastangas, kad situacija nebūtų eskaluojama. Panašiais principais, pažymėjo ji, ketinama veikti ir jau Katedros aikštėje ketinamo surengti mitingo metu.
 
„Manau, kad ta pati tvarka ir tie patys principai bus ir toliau tęsiami, nes policijos darbas yra užtikrinti viešąjį saugumą ir viešąją tvarką, nėra tikslo panaudoti jėgą. Bet įstatymų ir tvarkos turi būti laikomasi. Neturi būti tokių situacijų, kai pareigūnai ir žiniasklaidos atstovai yra sužalojami“, – sakė A. Bilotaitė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.09.10; 07:43

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Ar skaitėte filosofo Alvydo Jokubaičio tekstą „Apie kultūros žalą ir naudingumą“ (laikmetis.lt)? Susiraskite ir perskaitykite. Bent jau dėl šios citatos: „Tautinio atgimimo laikų lietuvių kultūra neturėjo tų mokslų ir menų, kuriuos turime šiandien, tačiau ji sugebėjo sukurti tai, ką vis sunkiau sugeba išlaikyti dabartinė tauta. Šiandieniniai mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra žmogus, šeima, vyras, moteris, Dievas, tiesa, grožis, tauta ir dorybės, t.y. nebežino pagrindinių dalykų.“

Tai – gilių apmąstymų verta mintis. Mat jei žvelgiame į Lietuvą paviršutiniškai, puikių pergalių pasiekėme visur, kur tik įmanoma: politikoje, kultūroje, moksluose, karyboje. Lietuva tikrai dar niekad nebuvo tokia turtinga ir saugi kaip šiadien. Bet jei analizuosime atidžiau, giliau?

Nebemokame lietuviškai rašyti

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Pradėkime nuo paprastučių pavyzdžių. Susiraskime įtakinguose internetiniuose portaluose skelbiamų žymių politikų, žurnalistų, politologų straipsnius, komentarus, išpažintis. Jei tokia skurdžia, primityvia, iš rusiškų ar angliškų konstrukcijų sudėliota kalba prieš keletą dešimtmečių būčiau parašęs tekstą stodamas į Vilniaus Universiteto Žurnalistikos specialybę, mane išvytų lauk. Ir teisingai pasielgtų. Lietuvio tekstuose negali būti tiek daug rusiškų, angliškų konstrukcijų, svetimybių, biurokratinės kalbos štampų, tarptautinių žodžių. Deja, mūsų internetiniuose leidiniuose gausu būtent neva modernių, šiuolaikiškų „literatūrinių šedevrų“. Ir mažai kam skauda širdį, kokia nususinta kalba dėstome savo mintis. Mes jau nebepastebime, jog rašome ne lietuviškai, o kažin kokiu šlykščiu žargonu, sukonstruotu iš svetimų kalbų kalbelių.

Kur dėti Petro Cvirkos skulptūrą?

Šiuolaikinio meno pavyzdys. Slaptai.lt nuotr.

Kita mūsų gėda – skulptūros. Lukiškių aikštė jau buvo tapusi ir pievele, kur vedžiojami gamtinius reikalus atlikti šunys, ir čiuožykla, kur sportuojama, ir smėlėtu paplūdimiu, kur poilsiautojai Saulės spinduliuose degino savo užpakalius. O štai tapti reprezentacine aikšte, kurioje būtų aiškiai sudėlioti svarbiausi valstybiniai akcentai, – jai, regis, nelemta. Sovietinės Žaliojo tilto skulptūros jau kadaise nukeltos; ir puiku, kad nebėra tų primityvių sovietinio kario – okupanto baidyklių. Bet kas jas pakeitė? Kol kas tesugebėjome suvirinti iš geležgalių tuščiavidurius kubus, neva bylojančius, kad čia kažkas kažkada stūksojo. Netoliese akis drasko tas neva kažką jungiantis bjaurusis vamzdis. Vis dar vienas kitam kimbame į atlapus, ar leistina valstybę išdavusio rašytojo paminklą perkelti iš sostinės centro atokesnėn, kuklesnėn vieton.

Liaupsiname „antkapį Lietuvos valstybingumui“

Jau ne sykį esu stebėjęsis lietuvių drąsa tampyti už ūsų Kiniją. Gal tai ir teisinga pozicija. Ne visuomet laimi atsargiai, bailiai, pragmatiškai besielgiantieji. Kartais pergalę švenčia pasirinkę „drąsiųjų kelius“. Bet kur pradingsta mūsų drąsa, kai narpliojame tarpusavio santykius su, sakykim, šimtus kartų už Kiniją mažesne ir silpnesne Lenkija? Kas man gali paaiškinti, kodėl lietuviai Gegužės 3-osios Konstituciją paskelbė gerbtina data Lietuvos teritorijoje?

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. 

Žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas puikus Alfonso Vaišvilos tekstas „Ką norime atminti minėdami 1791 m. priimtą Konstituciją?“ A. Vaišvilos analizėje rašoma: „Toje Kontitucijoje – valstybės santvarka pakeista Lietuvai nepalankia kryptimi“. Ten: „visur kalbama tik apie Lenkijos respubliką, net ir tada, kai prisimenama istorija“. Ten: „LDK čia jau ne sąjunginė valstybė, o tik viena iš trijų Lenkijos provincijų šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijos.“ Ten: „Konstitucijos autoriai neįrašė į ją nė vieno žodžio, kuris būtų galėjęs būti bet kokia atrama lietuviams, ginantiems savo gyvenimo tradicijas“. 

Alfonso Vaišvilos straipsnyje skelbiamas puikus apibendrinimas: „Nekeista, kad Jonas Šliūpas šią Lenkijos konstituciją atvirai vadino „antkapiu Lietuvos valstybingumui“, o akademikas Zigmas Zinkevičius – įstatymu, pasmerkusiu lietuvių tautą „lėtai mirčiai“.

Tačiau Lietuvos Seimas 2021-uosius paskelbęs būtent tos konstitucijos minėjimo metais. Kodėl? Bijome, kad Lenkija tuomet mūsų negins, jei užpuls Rusija? Jei mus kamuoja būtent tokios baimės, tai, regis, netrukus Lenkijai teks atiduoti ir Vilnių, užuot sugėdinus Varšuvą, girdi, strateginė partnerė galėtų susiprasti ir grąžinti bent jau okupuotus Punską ir Seinus. Jei ji – tikrai mūsų strateginė partnerė.

Pataikavimas Armėnijai

Kryptingas, tendencingas pataikavimas Armėnijai – dar vienas lietuviškas nesusipratimas. Nuo pat 1992-1994-ųjų Lietuva dėjosi nepastebinti, nežinanti, nesuprantanti, kad tai Armėnija iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Visus tris dešimtmečius Lietuva elgėsi taip, tarsi auka – ne Azerbaidžanas. Nors oficialiai Vilnius pripažino Kalnų Karabachą esant neatsiejama Azerbaidžano teritorija, viešojoje erdvėje okupanto apibūdinimą mes begėdiškai primesdavome aukai.

Giandža po Armėnijos atakų 2020-ųjų metų rudenį

Vos tik 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį 1988 – 1994-aisiais prarastų žemių, vėl painiojome sąvokas „okupantas“ ir „išlaisvintojas“. Jei Gruzija kariniu būdu susigrąžins savo kalnus ir lygumas, ją juk sveikinsime. Jei Ukraina karinėmis priemonėmis išvaduos Krymą, – sveikinsime Ukrainą. Jei Moldova tankų ir artilerijos pagalba sugrįš į Padniestrę, – sveikinsime moldavus. Tad kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, kai šis susigrąžino Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą? Kodėl begėdiškai tylėjome, kai stambioji Armėnijos artilerija 2020-ųjų rudenį apšaudė su Kalnų Karabachu nieko bendro neturinčius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Terterą, Bardą? Kodėl nesidomime, ką, susigrąžinę Kalnų Karabachą, išvydo azerbaidžaniečiai? Sulygintos su žeme musulmoniškos kapinės, išvežti antkapiai su azerbaidžanietiškais užrašais, išrausti kapai ieškojus auksinių papuošalų, kiaulidėmis paverstos mečetės, barbariškai iškirstos senosios girios.

Išniekintų azerbaidžanietiškų kapinių ir mečečių vaizdų – gausu. Azerbaidžaniečiai kruopščiai filmuoja, fotografuoja. Nepraleidžia pro akis nė vieno armėnų separatistų nusižengimo kultūrai, istorijai, padorumui. Bet ar lietuviškoje žiniasklaidoje bent puse lūpų papriekaištauta Jerevanui, jog šitaip elgtis, kaip elgtasi Kalnų Karabache, – barbariška? Kas tai per lietuviška abrakadabra – Kinijos nebijome burnoti, o Armėniją kritikuoti – liežuvis iš baimės neapsiverčia? O gal mes tendencingai besielgianti prostitutė: kai mums naudinga – burnojame, jei neturime naudos – tylime? 

Kada aprašysime dušanskių, zimanų, raslanų, rocių „darbelius“?

Blaiviai mąstantiems žmonėms akivaizdu, kad Lietuva užtektinai dėmesio skiria Holokausto temai, labai atidžiai analizuoja savas klaidas, nuoširdžiai ieško savų nuodėmių. Prikišti, esą mes per mažai gerbiame žydų tautybės žmonių skausmą, galėtų tik tendencingai nusiteikusieji piktavaliai. Tačiau kodėl mus ištinka baimės priepuoliai, kai sveika nuovoka reikalauja į lietuvių – žydų tarpusavio santykius pažvelgti iš visų pusių?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Prieš keletą savaičių nusiunčiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą laiškelį: „Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš slaptai.lt portalo. Norėčiau žinoti, kada LGGRTC išleis knygų (brošiūrų, lankstinukų, monografijų ir t.t.) apie antilietuvišką Rociaus, Dušanskio, Raslano, Zimano ir kitų panašių veikėjų veiklą? Ar numatyti tokių monografijų vertimai bent jau į anglų kalbą? O jei LGGRTC nesiruošia nagrinėti šių temų, – kodėl?“.

Mirtina tyla. NKVD, MGB, KGB, Komunistų partijos struktūrose uoliai plušėjusių žydų tautybės žmonių veikla – Lietuvoje griežtai uždrausta tema. Nors Lietuva, kiek teko išgirsti pranešimų iš Vašingtono ar Briuselio, – demokratijos švyturys, demokatijos flagmanas, nebijantis pamokyti, kaip turėtų savo kieme tvarkytis per milijardą gyventojų turinti Kinija.

Vido Rachlevičiaus komentaras

Lietuvoje vėl laužomos ietys, analizuojant, kas teisus – tie, kurie protestuoja, priešindamiesi „Galimybių pasui“, ar mes, kurie tvirtiname, jog skiepytis – būtina?

Mano požiūriu, skiepų neišvengsime. Pritariu, jog nepatogumų turi patirti visi, kurie nenori skiepytis. Gal net labai griežtų. Tačiau jei jau esame demokratai, privalu gerbti nuomonę ir tų, kurie skiepų baiminasi tarsi Velnias kryžiaus. Jiems privalome suteikti tribūną bent jau visuomeniniame LRT. Tik čia regiu didžiąją valdžios klastą. Į diskusijas su protingiausiais valdžios atstovais kviečiami patys primityviausi vadinamieji „skiepų priešininkai“ bei „šeimų maršo aktyvistai“. Tuomet nuoširdi diskusija tikrai neįmanoma. Celofanų pravardėmis paženklintieji ir į juos panašios mokytojos – prasti pašnekovai. Todėl stebiuosi: kodėl jūs kviečiate tik keistai besielgiančius celofanus ir mokytojas, o ne, pavyzdžiui, filosofą Alvydą Jokubauską? Bijote, kad nepajėgsite atremti filosofo argumentų, baiminatės, kad filosofas sutrins į miltus jūsų tiesas?

Arba – kodėl nepakvietus į diskusiją žurnalisto Vido Rachlevičiaus? Portale delfi.lt jis paskelbė puikų rašinį, pavadintą „Lietuviškoji demokratija: teoriškai – arklys, praktiškai – neatsikelia“.

Protestuoja „geltonosios liemenės”. Paryžius. EPA – ELTA nuotr.

V.Rachlevičius, be kita ko, lygina lietuviškus ir prancūziškus protestus: „Protestų Prancūzijoje esmė – didžiulis nepasitenkinimas valdančiuoju elitu. Sostinės elitas gyvena kitame matavime ir visiškai nesupranta, kas realiai vyksta šalyje (…).Tokios nuotaikos tvyro vienoje seniausių demokratijų, tačiau Prancūzija yra tik platesnio Vakarų valdančiojo elito moralinio ir vertybinio nuosmukio fragmentas, nes vis daugiau įvairių šalių piliečių abejoja savo vyriausybių kompetencija. Lietuva – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad Lietuva gyvena tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, čia nėra jokios diskusijos ir neatliekamos apklausos rimtais klausimais, kurios parodytų tikrąsias žmonių nuotaikas ir atskleistų visuomenės mentalitetą.“

Atidžiai skaitydamas V.Rachlevičiaus pastabas prisiminiau vaikystėje mamos papasakotą pasaką apie karalių, kuris, panoręs sužinoti, kas dedasi jo karalystėje, užuot, žavėjęsis patarėjų liaupsėmis, persirengė elgeta ir įsimaišė į minią, kad išgirstų, kaip jį iš tiesų vertina į turgavietę sugužėjusi prastuomenė.

Iš galvos neišdyla ir kažin kokiame istorijos vadovėlyje kadaise aptiktas pasakojimas, ką Rusijos carienė patarė badaujantiems valstiečiams. Pasiūlymo būta iškalbingo: „valgykite pyragus, jei neturi nė kriaukšlės duonos…“

Taigi: Lietuvos valdžios, nenorėdamos būti panašios į primityviąją carienę, privalo rimtai diskutuoti su rimtais oponentais. Intelektualių jėgų, kurios mato Lietuvą alinančių bėdų, – užtektinai.

2021.09.09; 06:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį štai dėl ko rašau – baugu. Nerimauju ne dėl to, kad Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ tvirtina, esą Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija‚ skaudžiai pamokydama Lietuvą; nors jei viena iš galingiausių Pasaulio valstyių svarsto galimybę suduoti stiprų smūgį Lietuvai – tai jau nėra juokai.

Įsiminė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos interviu, duotas „The Financial Times“. Tame interviu mūsų vadovas teigia, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija, kad pasiryžusi ginti demokratijos vertybes visur ir visada. Neneigiu – teisinga laikysena. Demokratija – vertybė. Ją verta puoselėti. Šiandieninė žmonija kol kas nieko geresnio už demokratiją nesugalvojusi. Juolab mums nedera krūpčioti, nes esame ne vieni. Mus budriai saugo tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Tačiau atkreipiau dėmesį, jog mūsų prezidentas (ir ne vien jis) kažkodėl vengia vartoti žodžius „tiesa“ ir „teisingumas“. Vengia neatsitiktinai. Vakarų pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, ne visuomet elgiasi teisingai.

Žvelkime į Kiniją ne vien per demokratijos, bet ir per teisingumo žiūronus. Ar teisinga Lietuvai kištis į Kinijos vidaus reikalus nurodinėjant Pekinui, kokią santvarką jis privaląs pasirinkti? Ar Lietuva turinti moralinę teisę pamiršti, jog, apart pagarbos demokratijai dar galioja ir pagarba šalies teritorinio vientisumo taisyklėms? Nejaugi nėra skirtumo tarp totalitarinių šalių, kurios viduje bjauriai elgiasi ne tik su savais, bet ir tautinėmis mažumomis, tačiau bent šiuo metu nepuldinėja savų kaimynų, ir totalitarinių valstybių, kurios terioja ir saviškius, ir tautines bendrijas, ir dar siunčia tankus aplinkiniams okupuoti? Šiuos skirtumus derėtų bent omenyje turėti.

Kinijos karys

Nepamirškime ir dar vienos aksiomos – ne visuomet teisinga kištis į kitos valstybės vidaus reikalus turint net pačius gražiausius ketinimus. Pavyzdžiai – tarsi ant delno. Ar padaugėjo demokratijos, padorumo, sąžiningumo Libijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje nuo tos akimirkos, kai Vakarų pasaulis puolė Tripoliui, Bagdadui, Kabului ir Damaskui griežtai, įskaitant karines priemones, nurodinėti, kaip jie privalą tvarkytis? Jei demokratija – tokia gera ir pažangi, tinkanti visiems ir visur, kodėl šiandien amerikiečiai pabrukę uodegą gėdingai sprunka iš Afganistano, atiduodami valdžios svertus Talibanui?

Mane baugina keliaklupsčiavimas prieš Jos didenybę Demokratiją. Ji turinti rimtų trūkumų. Imkime didžiausią demokratijos šalininkę Ameriką. Prisiminkime, kiek JAV sukišo milijardų į Prezidento rinkimų kampaniją, į valdžią atvedusią Donaldą Trampą? Kiek triukšmingų mitingų, debatų televizijose, straipsnių žiniasklaidoje? Bet vos tik D.Trampas atėjo į valdžią, iškart pradėta abejoti, ar teisingai suskaičiuoti balsavimo biuleteniai, tuoj pat pradėta tirti, ar Kremlius kišosi į laisvus demokratiškus amerikiečių rinkimus, ar tik naujasis prezidentas nėra Kremliaus agentas? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.

Dabar amerikiečiai išsirinko naują prezidentą. Juo tapo Džo Baidenas. Mano supratimu, šis pasirinkimas nedaro garbės Amerikai. Dž. Baidenas – labai garbaus amžiaus žmogus. Nejaugi laisva, demokratiška, padori ir galinga JAV nerado bent kiek jaunesnio patyrusio politiko? Juk prezidentavimas – labai sunkus darbas.

Bet senatvė – ne pats didžiausias priekaištas naująjam JAV prezidentui. Dž.Baidenas pripažino, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikytinas nusikaltėliu. Bet tuoj pat suskubo su juo ieškoti draugysčių. Tarsi nežinotų patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. O štai su į Vakarus besiveržiančios, nuo Rusijos agresijos jau beveik dešimtmetį narsiai besiginančios Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ponas Dž.Baidenas iki šiol nesusitiko (pokalbis Vašingtone numatytas tik rugpjūčio 30-ąją). Ar taip turįs elgtis tikrai demokratiškos valstybės tikrai demokratiškas prezidentas? Amerikoje gyvenantis Rusijos ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kurio komentarus youtube.com kanale vertinu už gilumą, objektyvumą ir konkretumą, brėžia išvadą, jog Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekėjęs su V.Putinu, išdavė Ukrainą. Išdavė greičiausiai tik todėl, kad jo sūnelis, sukęs verslus Ukrainoje, pateko į šios šalies teisėsaugos akiratį, o Kijevas iškeltų bylų, kuriose minima ir Dž.Baideno sūnaus pavardė, neuždaro. Būtent tokią prielaidą brėžia pesimistiškai nusiteikęs A.Ilarionovas, baiminantis, jog po Dž.Baideno išdavysčių Ženevoje Rusijos prezidentui V.Putinui atrištos rankos šį rudenį pradėt plačius išpuolius prieš Ukrainą. Jei tai – tiesa, tada turime šokiruojantį politinės korupcijos atvejį. Vardan asmeninių interesų JAV prezidentas aukoja valstybinius interesus!

Džo Baidenas spaudžia dešinę ranką nusikaltėliui. EPA – ELTA nuotr.

Tiesa, Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas, karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius, beje, duodamas išsamius videokomentarus ne tik ukrainiečių, bet ir azerbaidžaniečių žurnalistams, politologams, istorikams, mano, jog Ukrainos padėtis, atėjus į valdžią D.Baidenui, nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nes JAV Kongrese ir Senate esama daug politikų, kurie linkę ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos nepaisant Dž.Baideno laikysenos.

Tačiau savuosiuose komentaruose A.Arestovičius pripažįsta, jog Ukraina, siekdama draugystės su NATO ir Europos Sąjunga, neturinti aklai paklusti kiekvienai Vašingtono ir Briuselio užgaidai. Vaizdingai tariant, Ukraina turėtų rūpintis ne vien demokratijos, bet ir teisingumo reikalais. Dažnai pabrėždamas, jog dėsto tik savo asmeninę nuomonę, A.Arestovičius ragina Ukrainą atkreipti dėmesį į šiandieninės Turkijos ir Azerbaidžano laikyseną. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, sugebėjo susigrąžinti Kalnų Karabachą, kuris jam priklauso vadovaujantis tarptautinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis. Azerbaidžanas ir Turkija pasielgė teisingai, kariniu būdu susigrąžinę savas žemes. O štai Europos Sąjunga, visus pastaruosius tris dešimtmečius siekusi, jog Kalnų Karabachas liktų Armėnijos jurisdikcijoje, pamynė teisingumo principus. Pasak A.Arestovičiaus, Turkija ir Azerbaidžanas ne visuomet paklūsta Europos rekomendacijoms: savus specifinius interesus gina sumaniai, išradingai. Ir tai – labai teisinga laikysena. Nes tik teisingumo ieškančios, tik teisingai besielgiančios valstybės turi ateitį.

Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – tik vienas iš pavyzdžių, kada Europa elgėsi neteisingai, savo neteisingumą pridengdama neva rūpesčiu dėl demokratijos likimo. O Lietuva, deja, pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Europa, užuot drąsiai prabilusi, jog Armėnijos, kol ji nepasitrauks iš svetimų žemių, negalima remti nei politiškai, nei finansiškai. Deja, Lietuva drauge su visa Europa rėmė okupantą – Armėniją, mažąją Rusijos kopiją.

Tad jei turėčiau galimybę, Lietuvos prezidentui G.Nausėdai patarčiau dažniau prisiminti žodį „teisingumas“. Nenorėčiau, jog Lietuva būtų priskirta teisingumą pamynusių šalių grupei. Juolab kad demokratija kartais šlubuoja net ir mūsų šalyje. Prie Seimo neseniai surengtas daugiatūkstantinis mitingas, pavirtęs riaušėmis, byloja, kad mūsų valdžia nelinkusi atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su tauta. Taip, Lietuvoje – daug kvailių, žioplių, primityvų, piktybiškai nusiteikusių antivalstybininkų. Jų būta ir demonstracijoje. Tačiau argi nėra teisus filosofas Alvydas Jokubaitis, apgailestaujantis, jog užsispyrusi Lietuvos valdžia nesišneka su tauta? O jei ir bando šnekėtis, tai – nenuoširdžiai, paviršutiniškai, tik savireklamos sumetimais. Tokia valdžios laikysena – antidemokratiška. Visuomeninėje LRT televizijoje senų seniausiai turėjo būti surengta gausybė rimtų diskusijų, kai ginčytis pakviečiami visi be išimčių, o ne tik tie, kurie linkę kalbėti kuo švelniau ir atsargiau. Besirūpindami demokratijos plėtra Kinijoje nepamirškime savų bėdų.

Jau nūnai nebenoriu aklai pasitikėti ir Vašingtono saugumo garantijomis. Iš galvos niekaip neišdyla pasityčiojimą primenantis Amerikos pažadas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.08.19; 06:00

Aleksejus Arestovičius ir Rizvanas Guseinovas

Antanas Rašimas

Aleksejus Arestovičius – Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas. Jis iš tų politikų, kurie nevengia žurnalistų. Tik duodamas videointerviu dažniausiai tvirtina kalbąs ne kaip oficialus Ukrainos pareigūnas. Jis mėgsta prisistatyti privačiu karniu ekspertu.

Nenuostabu, kodėl A.Arestovičius taip elgiasi. Jo videointerviu, pavyzdžiui, ne sykį skelbti kanale Politeka, arba pokalbiai su azerbaidžaniečių žurnalistais, – aštrūs. Juos tikrai verta išgirsti Lietuvos skaitytojams.

Perklausiau dešimtis jo komentarų, kuriuos iki šiol galima išvysti youtube.com erdvėje. Ir štai kas įsiminė.

Kalnų Karabacho išlaisvinimas – unikali operacija

Aleksejus Arestovičius mano, kad Azerbaidžanas, susigrąžindamas Kalnų Karabachą per 44 dienų karą 2020-ųjų pabaigoje, pasiekė puikią strateginę ir taktinę pergalę. Jei oficialusis Baku būtų klausęs Europos ir JAV patarimų, kaip vertėtų sureguliuoti konfliktą su Didžiosios Armėnijos mitu vis dar fanatiškai tikinčia Armėnija, Azerbaidžano teritorinis vientisumas nebūtų iki šiol atkurtas. Derybos būtų užtrukusios ne vieną dešimtmetį. Taigi Azerbaidžano vadovybė, pasak A.Arestovičiaus, pasielgė labai teisingai, nusprendusi daugiau nebelaukti – griežtomis karinėmis priemonėmis susigrąžinti savas žemes.

Kita svarbi Azerbaidžano pergalė – susidraugavimas su Turkija. Nereikia pamiršti, jog turkai ir azerbaidžaniečiai, nors ir labai giminingos tautos, vis tik kadaise ne sykį tarpusavyje kariavusios. Be to, svarbus ir religinis faktorius. Nors turkai ir azerbaidžaniečiai – musulmonai, bet tarp jų esama rimtų skirtumų. Vieni – sunitai, kiti – šiitai. Tad jų susidraugavimas, kai oficialioji Ankara pavadina Azerbaidžaną savo artimiausiu strateginiu partneriu, kurį ji, esant reikalui, gins ir ginklu, ir politinėmis priemonėmis, – labai svarbus. Turkijos įsikišimas ženkliai tramdo Rusiją. Rusija bijanti atviro ginkluoto konflikto su turkų kariškiais. A.Arestovičiaus manymu, Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai (Sakartvelui) mažiau pasisekė. Jos neturinčios tokio partnerio kaip Turkija. Teritorinių praradimų turinčios Ukraina, Gruzija ir Moldova negalinčios pasigirti, kad turėtų sąjungininkų, kurios jas gintų ginklu. Azerbaidžanas tokį partnerį turįs.

Aleksejus Arestovičius ir Izmailas Džalilovas

A.Arestovičius pabrėžė, kad Baku labai teisingai pasielgė, kai liovėsi kreipti dėmesį į Vašingtono, Paryžiaus, Briuselio, Berlyno patarimus, kaip jam būtina bendrauti su Jerevanu. Imtinas pavyzdys – Turkija. Nors ji – NATO narė, tačiau nebijanti rimtai pasiginčyti su amerikiečiais, prancūzais, graikais. Taip ir turi būti – dvasiškai stipri valstybė gina savo specifinius interesus nepaisydama sąjungininkių spaudimo. Neverta aklai paklusti kiekvienam Vakarų reikalavimui. A.Arestovičius, be kita ko, norėtų, kad ir oficialusis Kijevas būtų kur kas drąsesnis ginčijantis su Paryžiumi, Berlynu ar Vašingtonu. Nes Vakarai ne visuomet elgiasi teisingai, apdairiai.

Taigi Azerbaidžano politikus jis laiko rimtais, daug ėjimų į priekį numatančiais, mokančiais daryti kompromisus, kai to tikrai reikia, kantriai dirbti mokančiais veikėjais. O štai Armėnijos premjero Nikolos Pašinano jis nelaiko rimtu politikos žaidėju, juolab – demokratu. Taip, N.Pašinianas demokratišku keliu atėjo į valdžią Armėnijoje ir turėjo gražių tikslų -neutralizuoti vadinamąjį karingąjį Kalnų Karabacho klaną, kuriam svarbu buvo išlaikyti šias žemes savo rankose vien dėl to, kad be Kalnų Karabacho – jie niekas, tuščia vieta. Jei Kalnų Karabachas grįžta Azerbaidžanui, jie lieka be pagrindo po kojomis.

Nikolas Pašinianas – joks demokratas

Tačiau N.Pašinianas, užuot po truputį pratinęs šį klaną atsisakyti visų kliedesių dėl senovinių armėnų žemių nuo jūrų iki jūrų, labai greitai nuleido rankas. Pasidavė jų spaudimui. Puolė jiems pataikauti. Pavyzdžiui, siuntė savo sūnų atlikti privalomąją karo tarnybą į Kalnų Karabachą (šitaip mirtinai įžeisdamas nacionalinius azerbaidžaniečių jausmus), pats ten su žmona važinėjo ir šūkaliojo, esą ši žemė – Armėnija, ir taškas. Jo žmona ten net su kitomis moterimis mokėsi karybos. N.Pašinianas nieko nepadarė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgios liautųsi apšaudžiusios Azerbaidžano miestus ir gyvenvietes, neturinčias nieko bendro su Karabachu (omeyje turimi Giandžos, Tertero, Bardos bombardavimai; žvelgiant atidžiau – tai karo nusikaltimai).  Akivaizdu, kad N.Pašinianas nebesuvaldo vadinamosios Karo partijos. Jis jos bijo. Baiminasi, kad jo nenušautų kaip kadaise armėnų separatistai iššaudė Armėnijos parlamentą, siekusį draugiškesnių santykių su Azerbaidžanu. Jis daug nuveikti šia kryptimi negalįs. Bet jis nė nebando pasistūmėti į priekį nė per milimetrą. Štai kas blogai.

Čia meškos paslaugą Armėnijai pakišo ir Vakarai. Užtuot aiškiai pasakę Armėnijai, kad ji privalanti pasitraukti iš jai nepriklausančių teritorijų, tiek Vašingtonas, tiek Paryžius, tiek Briuselis su Strasbūru ne vienerius metus pataikavo Armėnijai, skirdami ir finansinės paramos, ir užmerkdami akis į jos agresyvumą. Todėl dėl šiandienės apvergtinos Armėnijos padėties pirmiausiai kalti tie amerikiečių, prancūzų, vokiečių politikai, kurie apsimesdavo, jog Armėnija nėra nei agresorė, nei okupantė. A.Arestovičius nesuprantantis tų Vakarų politikų, kurie N.Pašinianą laiko demokratu, nes tas, kuris pažeidžia kitų valstybių teritorinį vientisumą, negali būti padorus.

A.Arestovičiaus manymu, Azerbaidžano vadovybė elgiasi labai protingai, įžvalgiai – siekia savo tikslų kantriai, lėtai, bet – užtikrintai. Nekreipė dėmesio į tendencingus Vakarų patarimus. Kai reikėdavo, eidavo į kompromisus (pavyzdžiui, Kalnų Karabacho sostinę Hankendį dar paliko armėnų rankose; tiksliau tariant – laiku sustojo, įsileido rusų taikdarių). Azerbaidžanas siekė optimalių rezultatų, nes šiuo metu Rusijos visiškai išstumti iš šio regiono – neįmanoma. Rusijos taikdarių, kurie dabar patruliuoja Kalnų Karabache, karinis analitikas A.Arestovičius nelaiko didele problema. Rusijos taikdariai Kalnų Karabache – greičiau Azerbaidžano įkaitai nei rusiškas „Trojos arklys“. A.Arestovičius apgailestavo, kad Ukraina nemoka savo tolimųjų tikslų siekti kaip Azerbaidžanas – nesimėtydamas į šalis, kantriai, diena iš dienos.

Ko dabar galinti imtis Armėnijos karo partija? Siųs diversantus, sprogdins minas, grobs įkaitus. Žodžiu, mėgins sukelti Azerbaidžanui kuo daugiau nepatogumų ir trukdžių. Azerbaidžanas tam turi būti pasiruošęs. Azerbaidžanas neturįs pamiršti ir Vakarų dviveidiškumo – jei Armėnija kurstys žudynėms savus kamikadzes, Vakarai šauks, esą kalta ne Armėnija, esą kaltas Azerbaidžanas. Viską apvers aukštyn kojomis.

Beje, A.Arestovičius mano, kad Azerbadžanas – užtektinai demokratiškas, tolerantiškas, išmintingas. Kur kas padoresnis nei šiandienė Armėnija. O tie, kurie reikalauja absoliučios demokratijos, neturėtų užmiršti, kad šiandieninė demokratija – gilioje krizėje. Demokratija išsigimstanti. Ir dar nežinia, kuo baigsis ši problema tiek Amerikai, tiek Europai, nes ir ten, ir ten valdžią į savo rankas užtikrintai ima vadinamieji ultra kairieji.

Didžiausi demokratijos trūkumai

A.Arestovičius įsitikinęs, kad šiais laikais absoliuti demokratija – blogis. Ypač toms šalims, kurios turi neužbaigtų karinių konfliktų. Jei

Aleksejus Arestovičius – Politeka trobūnoje

Ukraina aklai laikysis tų principų, kuriuos jai nori primesti Vašingtonas ir Briuselis, ukrainiečiai praras valstybę. Pats šauniausias avriantas: kai griežta valdžia derinama su demokratija, kai griežta tvarka ir atvira visuomenė koreliuoja. Azerbaidžanas moka derinti šiuos du elemetus. Todėl ir laimi. Nes absoliuti demokratija ilgainiui išsigimsta į anarchiją. Štai Izraelyje iki šiol veikia griežta karinė cenzūra. Bet niekas žydų valstybės nekaltina spaudos laisvės suvaržymais, paminant demokratiją. Izraelis kitaip juk negali. Jis – kariaujanti valstybė. Todėl ir Ukrainai derėtų imti pavyzdį iš Azerbaidžano: kaip griežtą ranką suderinti su demokratija. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, Pietų Korėją. Šiandien šią valstybę laikome ir demokratiška, ir sėkmingai ekonomiškai besitvarkančia. O juk ten visai neseniai griaudėjo kariniai perversmai…

Taigi demokatija turinti trūkumų. Jei atvirai visuomenei leidžiama gyenti be jokių apribojimų, draudimą, turime vadinamąjį „bardaką“.

Tačiau didžiausias skirtumas tarp šiandieninių Vakarų ir, sakykim, Azerbaidžano – požiūris į tokias sąvokas kaip teisingumas. Vakarai į karines ir politines trintis težiūri kaip į geopolitiką, jėgų balansą, ekonominius išskaičiavimus. Vakarai neturi nė kruopelytės moralės. O Azerbaidžanas pirmiausia svarsto, kas yra teisinga. Štai kodėl Vakarai nesupranta Azeraidžano, susigrąžinusio savo žemes. O juk turėtų suprasti. Azerbaidžaną būtina pagirti, nes jis elgėsi teisingai. O Vakarus būtina kritikuoti, nes jie epalaikė teisingai besielgiančio Azerbaidžano. O ir dabar vis dar priekaištauja, nurodinėja…

Žodžiu, Lietuvos skaitytojams ir žiūrovams vertėtų bent retsykiais susirasti Ukrainos eksperto A.Arestovičiaus videokomentarus, kuriuose į pasaulio problemas žvelgiama, mano manymu, giliai ir protingai.

2021.08.17; 12:00

Laikraštis The Financial Times

Prezidentas Gitanas Nausėda, duodamas interviu „The Financial Times“, tikino, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija ir yra pasiryžusi ginti demokratijos vertybes, kurios yra puolamos.
 
G. Nausėda sakė „The Financial Times“, kad su Rusija ir Baltarusija besiribojanti Lietuva per savo ilgametę istoriją priprato prie „sunkių kaimynų“ ir išmoko kaip su jais elgtis.
 
„Ko gero svarbiausia žinia, kurią galėtume nusiųsti Baltarusijos režimui, yra ta, kad demokratinės šalys nėra silpnos. Demokratinės šalys – stiprios, vieningos ir gerbia teisės viršenybę. Nereikėtų manyti, kad mes silpni – mes būsime ryžtingi“, – sakė prezidentas.
 
Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva susiduria su Baltarusijos hibridine ataka, kuri yra nukreipta prieš visą Europos Sąjungą. Pastarosiomis savaitėmis Minskas per sieną pasiuntė daugiau nei 4 000 migrantų, daugiausiai Irako piliečių.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad Baltarusija migraciją naudoja kaip ginklą.
 
Be to, praeitą savaitę Lietuva tapo pirmąją ES valstybe, iš kurios Kinija atšaukė savo ambasadorių. Taip Pekinas reagavo į Lietuvos sprendimą Vilniuje steigti Taivano atstovybę.
 
Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ trečiadienį rašė, kad Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija, kad „nubaustų“ Lietuvą. „Kinijai ir Rusijai reikia drauge suduoti stiprų smūgį vienam ar dviem JAV pakalikams ir taip perspėti kitas valstybes“, – rašoma kinų laikraštyje.
 
G. Nausėda sakė, kad Lietuva tuo pačiu metu susiduria su spaudimu iš Baltarusijos ir Kinijos, ir tai veikiausiai nėra sutapimas. Jis taip priminė, kad Lietuva laikėsi „vienos Kinijos politikos“ nuo tada, kai 1991 m. abi valstybės užmezgė diplomatinius santykius.
 
„Norėtume, kad santykiai su Kinija remtųsi abipusės pagarbos principu. Kitu atveju dialogas virsta vienašaliais ultimatumais, reikalavimais, kurie nepriimtini tarptautiniuose santykiuose“, – sakė Lietuvos prezidentas.
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
 
Jis tikisi, kad Kinija apsigalvos ir pakeis savo sprendimą dėl ambasadoriaus atšaukimo bei pabrėžė, kad būdama suvereni ir nepriklausoma valstybė Lietuva gali laisvai spręsti su kuriomis šalimis ar teritorijomis vystyti ekonominius ir kultūrinius santykius.
 
Po beveik 50 metų trukusios okupacijos 1990 m. Lietuva iškovojo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir tapo viena didžiausių demokratijos gynėjų tarp NATO ir ES narių.
 
„Kartais tie principai ir vertybės nelabai patinka mūsų kaimynams ir kai kurioms kitoms valstybėms. Tačiau mes negalime pasirinkti kito kelio. Tai yra mūsų kelias. Mes puikiai suprantame, kad šis kelias ne pats lengviausias“, – pabrėžė G. Nausėda.
 
Praeitą savaitę Lietuva, regis, ėmė suvaldyti nelegalią migraciją iš Baltarusijos po to, kai įtikino Iraką nutraukti skrydžius į Minską ir įgaliojo pasieniečius neįleisti iš Baltarusijos migrantų, bandančių patekti į Lietuvą ne per pasienio kontrolės punktus. Atrodo, kad po to Baltarusija migracijos srautus nukreipė į kaimynines Latviją ir Lenkiją.
 
Pastaruoju metu Lietuva susidūrė su keliais incidentais, kurie, prezidento patarėjų teigimu, gali būti tarpusavyje susiję. Anksčiau šią savaitę įvyko riaušės prie parlamento ir kilo neramumai nelegalių migrantų stovykloje prie Vilniaus, o Užsienio reikalų ministerija susidūrė su kibernetine ataka.
 
„Pastaruoju metu mes įpratome kovoti su hibridinėmis atakomis. Matome, kad yra vykdomos kibernetinės atakos. Lietuva iš tikrųjų puikiai supranta, kad įtampa regione padidėjo ir mes privalome būti pasiruošę į tai reaguoti“, – sakė G. Nausėda.
 
Prezidentas pirmadienį kalbėjo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu ir paprašė Lietuvoje dislokuoti NATO Kovos su hibridinėmis grėsmėmis paramos grupę. Jis taip pat minėjo, kad artėjančios bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“ gali prisidėti prie įtampos regione.
 
Kinijos karys

Latvijos užsienio reikalų ministras jau įspėjo apie galimus incidentus. Tuo metu G. Nausėda teigė, kad nors ir nėra įrodymų, jog Rusija gali būti prisidėjusi prie Baltarusijos vykdomos hibridinės atakos, tačiau „niekas negali paneigti, kad šie įvykiai daugiau ar mažiau naudingi Rusijai“.
 
G. Nausėda sako, kad atgavusi nepriklausomybę Lietuva išmoko tam tikras „moralines pamokas“ ir, būdama NATO ir ES narė bei atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, rimtai suvokia savo atsakomybę.
 
„Mūsų istorija skausminga. Mūsų istorija sudėtinga. Tačiau manome, kad principai ir vertybės net ir XXI amžiuje reiškia daug ir mes bandome juos ginti“, – sakė prezidentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.16; 06:42

JAV Kapitolijų šturmavę prezidento Donaldo Trumpo šalininkai turėjo „aiškių planų sutrikdyti demokratiją“, antradienį pareiškė aukšto rango demokratas Bennie Thompsonas, pradėdamas Kongreso tyrimą dėl sausio 6-osios išpuolio.
 
„Mes žinome, kad yra koordinuoto suplanuoto išpuolio įrodymų. Mes žinome, kad vyrai ir moterys, įsiveržę į Kapitolijų, norėjo sutrikdyti taikų valdžios perdavimą mūsų šalyje“, – sakė B. Thompsonas.
 
B. Thompsonas atidarė Atstovų rūmų parlamentinio komiteto, ketinančio ištirti sausio 6-osios atakas, posėdį, parodydamas šiurpinamus vaizdo įrašus apie šimtų ginkluotų D. Trumpo rėmėjų smurtinį išpuolį prieš Kapitolijų saugančią policiją.
 
Komiteto pirmininkas B. Thompsonas teigė, kad ataka buvo pati smurtingiausia nuo tada, kai 1814 metais britai užpuolė JAV įstatymų leidybos instituciją.
 
Atstovė Liz Cheney, aukšto rango respublikonė, komiteto narė ir atvira D. Trumpo kritikė, perspėjo kitus respublikonus nuo bandymų „balinti“ ir „nuslėpti“ tiesą apie išpuolį.
 
„Turime žinoti, kas nutiko čia, Kapitolijuje. Taip pat mes turime žinoti, kas nutiko kiekvieną tos dienos minutę Baltuosiuose rūmuose“, – sakė L. Cheney.
 
L. Cheney, viena iš nedaugelio respublikonų, palaikiusių tyrimą, teigė, kad Kapitolijaus užpuolimas negali likti neištirtas.
 
„Jei Kongresas nesielgs atsakingai, tai išliks kaip mūsų konstitucinės respublikos vėžys, – sakė ji. – Mums grės dar daugiau smurto ateityje ir po naują sausio 6-ąją kas ketverius metus“.
 
Posėdis prasidėjo emocingais Kapitolijaus policijos pareigūno Aquilino Gonello, JAV kariuomenės kovų Irake veterano, kurį sausio 6 dieną sumušė ir sužeidė ginkluoti užpuolikai, parodymais.
 
„Būdami Irake mes tikėjomės ginkluoto smurto, nes buvome karo zonoje. Bet net turėdamas kario ar teisėsaugos pareigūno patirties negalėjau pasirengti tam, su kuo susidūrėme sausio 6 dieną“, – sakė jis komiteto nariams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.28; 08:00

Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigia, kad pastarųjų dienų įvykiai Sakartvele, kurių metu buvo suimtas šalies opozicijos lyderis Nika Melia, kelia susirūpinimą. Šalies vadovo patarėja akcentuoja, kad, jei Sakartvelui demokratiniu keliu nepavyktų susitvarkyti su situacija, tai turėtų įtaką šalies eurointegraciniams procesams.
 
„Turbūt kad kaina šio nesusikalbėjimo gali būti gana aukšta. Visos Vakarų sostinės stebi, kas vyksta Sakartvele, vertina, ir jeigu nebus įrodyta, kad demokratiniu keliu Sakartvelas gali susitvarkyti su situacija, tai, žinoma, turės tam tikrą atoliepį šalies eurointegraciniams procesams“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė A. Skaisgirytė.
 
„Visada norisi, kad šalis pati susitvarkytų su savo vidaus problemomis, tai žiūrėsime, seksime, kaip jiems tai sekasi“, – pridūrė ji.
 
Visgi, pasak A. Skaisgirytės, Lietuvos prezidento nuomone, jeigu Sakartvelui nepavyks deeskaluoti situacijos savo jėgomis, tai tarptautinės mediacijos tarpininkavimo variantas yra įmanomas.
 
Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

„Susidoroti su opozicija, suimant opozicijos lyderį tikrai nėra demokratijos standartas. Yra kitų būdų, kaip kalbėtis tarp politinių partijų. Tai labai labai neramiai stebime situacija, kokia ji dabar yra, norisi tikėti, kad ji deeskaluosis ir bus susėsta prie derybų stalo, kad parlamento darbas bus atnaujintas“, – sakė A. Skaisgirytė.
 
„Mums labai svarbu, kad Sakartvelas išliktų eurointegracijos kelyje. Tarp Rytų partnerystės šalių ši šalis yra viena pažangiausių, ji yra asocijuota Europos Sąjungos šalis, daug yra įvykusių reformų demokratijos linkme, bet ši situacija parodys, kiek iš tikrųjų ji yra brandi“, – taip pat akcentavo ji.
Gruzija (Sakartvelas). Slaptai.lt nuotr.
 
ELTA primena, kad šį antradienį buvo sulaikytas Sakartvelo opozicijos lyderis N. Melia. Saugumo pajėgos antradienį per politiko sulaikymą prie jo partijos būstinės panaudojo ašarines dujas.
 
Sakartvele po spalį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos aptemdė įtarimai dėl sukčiavimo, vis labiau gilėja vidaus politinė krizė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.23; 10:01

R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį Donaldo Trumpo šalininkų sukeltas riaušes JAV Kongrese gėda, kuri esą „šokiravo žmoniją“.
 
R. T. Erdoganas palaikė artimą asmeninę draugystę su kadenciją baigiančiu D. Trumpu ir laukė tris dienas iki pasveikindamas Joe Bideną su pergale lapkričio 3 d. vykusiuose prezidento rinkimuose.
 
Vis dėlto, jis nebuvo švelnus ir pasmerkė trečiadienio neramumus, kaip teigė R. T. Erdoganas „vadinamajame demokratijos lopšyje“.
 
„Tai yra demokratijos gėda“, – žurnalistams Stambule sakė R. T. Erdoganas.
 
„Tikimės, kad valdžios perdavimas ponui J. Bidenui sausio 20 d. bus taikus, o Amerikoje vėl įsivyraus taika“, – teigė jis.
Turkijos lyderis taip pat išreiškė užuojautą riaušių aukų artimiesiems.
 
Ankaros santykiai su Vašingtonu subjuro po nepavykusio 2016 m. perversmo Turkijoje, dėl kurio R. T. Erdoganas kaltina JAV gyvenantį musulmonų dvasininką, kurio Jungtinės Valstijos neišduoda Turkija.
 
Visgi R. T. Erdogano draugystė su D. Trumpu padėjo Turkijai išvengti sankcijų ir nutildė JAV kritiką dėl prastėjančios žmogaus teisių padėties R. T. Erdogano vadovaujamoje Turkijoje.
 
Šis Turkijos lyderio komentaras yra vienas griežčiausių D. Trumpo administracijos pasmerkimų.
 
Turkijos Užsienio reikalų ministerija trečiadienį paskelbė nuosaikesnį pranešimą, kuriame ragino JAV „brandžiai įveikti šią vidaus politikos krizę“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.09; 10:00