Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda oficialaus susitikimo su Europos Komisijos vicepirmininku Marošu Šefčovičiumi metu didžiausią dėmesį skyrė energetinės nepriklausomybės projektų aptarimui. Šalies vadovas padėkojo svečiui už asmeninį indėlį ir paramą, stiprinant Lietuvos ir regiono energetinį saugumą ir integraciją į Europos Sąjungos energetinę rinką.
„Šiandien ypač svarbi vieninga ir stipri Lietuvos bei visų Baltijos šalių pozicija elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa klausimu. Siekiame sklandaus ir greito sinchronizacijos projekto įgyvendinimo, numatyto įvykdyti iki 2025 metų“, – sakė Prezidentas ir pridūrė, kad šiam itin reikšmingam geopolitiniam tikslui pasiekti reikalinga Europos Komisijos parama.
Siekdamas aktyviai dalyvauti įgyvendinant projektą, Prezidentas pateikė pasiūlymą steigti specialaus Europos Sąjungos koordinatoriaus poziciją Baltijos šalių sinchronizacijai. Šį klausimą šalies vadovas teigė aptarsiąs ir su naujuoju Latvijos Prezidentu Egilu Levitu per liepos 23 dieną vyksiantį darbo vizitą.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitikime pabrėžė Europos Sąjungos paramos svarbą Lietuvos pozicijai dėl Astravo atominės elektrinės keliamos grėsmės ir aptarė galimybes visos Bendrijos lygiu įtvirtinti vienodų sąlygų taikymą elektros prekybai su trečiosiomis šalimis.
Paskutinį kartą Lietuvoje M. Šefčovičius lankėsi 2017 m. gegužės mėnesį.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Neatsitiktinai sutapo, jog didžiausi dabartinės ES integracijos vizijos entuziastai visą JAV prezidento rinkimų laikotarpį ir dar ilgokai po to gąsdino, jog Donaldas Trumpas yra prorusiškas kandidatas. Lietuvoje negali būti blogesnės etiketės. Tikėtina, kad būtent dėl to šiaip itin konservatyvi Lietuvos visuomenė konservatyvų respublikoną D. Trumpą apklausose vertino prastai ir verčiau rinkosi radikalių kairiųjų pažiūrų Hillary Clinton.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Tuo tarpu Europos Sąjunga Lietuvoje buvo ir yra suvokiama kaip provakarietiškumo ir apsaugos nuo Rusijos įtakos veiksnys, savotiškas skydas, greta NATO saugantis mus nuo Kremliaus okupacijos. Pastarieji mėnesiai atskleidė, jog yra visiškai priešingai. Būtent D. Trumpo valdoma JAV yra didžiausia Rusijos problema, o ES vis atviriau stoja ginti pragmatiškų santykių su Putinu. Lietuvai tokia situacija reiškia artėjančią milžiniško pasirinkimo kryžkelę, kurioje kone pirmąkart po 2004 metų reikės vėl rinktis šalies geopolitinę kryptį.
Prorusiškas Trumpas?
D.Trumpas, kaip skelbta, ne tik žavėjosi Putinu („Putinas geresnis lyderis savo tautai nei Obama amerikiečiams“), bet ir buvo Kremliaus remiamas per rinkimus. Kare su D. Trumpu esanti liberali žiniasklaida iki šiol nesėkmingai ieško tos paramos įrodymų, bando iš to sukurpti apkaltą, tačiau privačiai ir patys pripažįsta, kad tai temos kūrimas tuščioje vietoje. Vienintelis realių nedeklaruotų ryšių su Rusijos pareigūnais turėjęs patarėjas M. Flynnas buvo pašalintas iš pareigų vos tam paaiškėjus. Be to, D. Trumpo šūkį „America first“ (Amerika pirma) daug kas suprato kaip izoliaciolistinės JAV užsienio politikos ir mažesnio kišimosi į pasaulio reikalus pažadą. Tokia politika iš tiesų būtų didžiulė grėsmė Lietuvai ir visam mūsų regionui, nes reikštų JAV įtakos ir pajėgų pasitraukimą ir atrištas rankas Putino šeimininkavimui. Rusijai galimai iš tiesų pati tikėjo tokiu D. Trumpo įvaizdžiu ir siekė jam padėti prieinamomis priemonėmis. Tačiau net tokiu atveju, Kremlius itin smarkiai nusivylė, pastatęs pinigus ne ant to kandidato.
Prorusiško Trumpo įvaizdis tiek JAV, tiek Lietuvos liberaliai žiniasklaidai buvo tiesiog būtinas, nes tobulai atitiko bendrą „pasakojimą“, kad vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjai Vakarų pasaulyje yra tik prorusiški, o krikščioniškų principų gynimas yra daugiau ar mažiau naudingas Rusijai, visada metant įtarimo šešėlį, kad gal šie „naudingi idiotai“ sulaukia ir Kremliaus atlygio. Iš tiesų toks aiškinimas yra naudingiausias būtent Rusijai, nes tradicinių pažiūrų visuomenei adresuotas nuolatinis kartojamas, kad tradicinės pažiūros yra prorusiškos, o tik progresyvistinės nuostatos gali vadintis europietiškomis, tik stumia tokią visuomenę į Rusijos glėbį ir verčia piliečius abejoti savo europietiškumu. D. Trumpo ir visos Respublikonų partijos politinis portretas ardo šį propagandinį naratyvą, nes būdami tikra rakštimi Rusijai dabartiniai JAV valdantieji kartu yra socialiai konservatyviausia šalies valdžia bent nuo Reagano eros.
Savo vykdoma politika D. Trumpas nuvylė kritikus ir nudžiugino šalininkus daugelyje sričių. Rusijos klausimu jis ne tik paliko galioti buvusias sankcijas, bet ir griežtai pasisakė dėl Krymo okupacijos ir agresijos Ukrainoje. Kitaip nei Vokietija, D. Trumpas reikalauja ne status quo įtvirtinančių Minsko susitarimų laikymosi, o Krymo grąžinimo Ukrainai. Dar daugiau, respublikonų valdoma JAV plečia sankcijas Rusijai, stiprina karinę pramonę, grubiai reikalauja NATO partnerių investicijų į gynybą ir savo energetine politika žlugdo Rusijos biudžetą išlaikančią žaliavų prekybą. Liepos mėnesį JAV Lietuvoje dislokavo ir išbandė seniai lauktas „Patriot“ raketas. Toks prezidento elgesys tapo tikru galvosūkiu idėjiniams (iš principo ar dėl pažiūrų D. Trumpo geru vadovu pripažinti negalintiems) kritikams. Didesnė jų dalis pripažino klydę, galutinai susipykę su tikrove susikūrę teoriją apie tai, kad D. Trumpas ir toliau prorusiškas, tačiau jį valdo antirusiška respublikonų aplinka. Iš tiesų D. Trumpą valdo JAV interesai.
Lietuva saugi, kol ją saugo JAV ginkluotųjų pajėgų atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasirodo, kad JAV interesus gali tobulai atitikti jos didesnis vaidmuo NATO ir juo labiau Europos šalių energetinė nepriklausomybė. Būtent JAV, D. Trumpui nutarus aktyviau eksploatuoti šalies gamtinius išteklius, tampa realia alternatyva visą Europą aprūpinančioms Rusijos žaliavoms. Nereikia iliuzijų, kad JAV itin rūpi Baltijos šalių ar Lenkijos energetinė nepriklausomybė. Užtat rūpi rinkos, kurias atveriant galima kartu pasiekti ir geopolitinių tikslų. Tarptautinius santykius valdo interesai ir tik interesai. D. Trumpas yra patikimas sąjungininkas jau vien dėl to, kad tą supranta, deklaruoja ir nesislepia po vertybių retorika. Taip pat dėl to, jog žiūrėdamas pirma JAV naudos, atvirai ir ultimatyviai prakalbo apie tai, kad ginamos bus tik tos NATO narės, kurios laikysis įsipareigojimų aljansui.
Prorusiška ES?
Mintis apie prorusišką ES Lietuvoje daug kam dar gali skambėti šventvagiškai. Į Europą „ėjome“ būtent tam, kad galutinai atsiskirtume nuo Rusijos. ES ir NATO statėme į vieną gretą kaip esminius ramsčius mūsų apsaugai nuo Rusijos įtakos. Deja, ilgą laiką turėjome kiek iškreiptą vaizdinį apie ES tikslus ir tapatybę.
Kaukės nukrito JAV Senatui ir Atstovų Rūmams priėmus naujas, dar griežtesnes ir platesnes sankcijas Rusijai. D. Trumpo atstovė teigė, kad prezidentas planuoja pasirašyti po projektu. Išplėstos sankcijos būtų taikomos ir „visoms kompanijoms, dalyvaujančioms Rusijos energijos eksporto linijų tiesime, priežiūroje ar modernizavime“. Kaip žinia, tai tiesiogiai paliečia svarbiausią ES šalį Vokietiją, ilgus metus kalbančią apie Rusijos žmogaus teisių pažeidimus, tačiau vystančią su Kremliumi pragmatiškus verslo santykius, ypač energetikos srityje. Nortsream dujotiekis palenda po Vakarų geopolitinės architektūros pamatais ir tampa pleištu tarp JAV ir Vokietijos bei šios interesus ginančios ES. Kartu tai pleištas tarp NATO ir ES, tai yra tarp realistinės saugumo logikos, pagal kurią Rusija turi būti visomis priemonėmis atgrasoma nuo karinių veiksmų Europoje, ir ekonominės logikos, pagal kurią su Rusija reikia prekiauti ir kitaip santykiauti visada, kai tai abipusiai naudinga. NATO remiasi pirmąja, o ES – antrąja logika.
Virš šarvuočio Vilniuje plaikstosi JAV vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Būsimas vertybinis ir geopolitinis atotrūkis buvo akivaizdus seniai. Dar 2015 metais, Krymo okupacijos fone, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris Europos Komisijos prekybos komisarei Ceciliai Malmstrom įteikė deklaraciją, kurios tikslas – vieningos integruotos ekonominės ir energetinės zonos nuo Lisabonos iki Vladivostoko įgyvendinimas. V. Orbaną kritikuojant kaip Putino marionetę, A. Merkel už analogišką elgesį neprikišta nei žodžio.
Dar aiškiau tapo po D. Trumpo viešnagės Europoje, kai Lenkijoje istorinių ir religinių akcentų pilnoje kalboje sąjungininkus jis pakvietė ginti tikėjimą, šeimą ir laisvę. Toli gražu ne „europinės vertybės“, kaip jos šiandien suprantamos Briuselyje. Jau kitą dieną D. Trumpas kalbėjo Vokietijoje, kur griežtai priminė Europos šalims laikytis finansinių įsipareigojimų NATO. Posovietinės šalys į tokius kvietimus reaguoja pasitempdamos ir lenktyniaudamos, kuri greičiau skirs 2 proc. BVP gynybai. Tuo tarpu Vokietijos lyderiai įsižeidę aiškino, kad ne visi vienodai supranta saugumą ir Vokietija vietoje to investuoja į humanitarinę pagalbą. Kartu su prancūzų Skverneliu E. Macronu Vokietija imasi įžeistų damų vaidmens ir pradeda formuoti atskirą gynybos politiką, paremtą E. Macrono dar birželį išsakyta prielaida, kad „JAV atsuko pasauliui nugarą“.
Naujoji gynybos politika greitai pasireiškė dar didesniu gynybos biudžeto mažinimu, dėl kurio Prancūzijoje triukšmingai atsistatydino kariuomenės vadas generolas Pierre‘as de Villiersas. JAV ir konkrečiai D. Trumpo administracijai rūpi dominavimo pasaulyje ir įtakos Europoje išsaugojimas. D. Trumpo žodžius, jog NATO yra pasenusi (obsolete) organizacija daug kas skubėjo versti, kaip „nebereikalinga“. Tačiau veiksmai rodo, kad galingiausios NATO šalies lyderis ją matė būtent kaip pasenusią ir ėmėsi jos atnaujinimo. Daugeliui užtrunka suvokimas, kad NATO vidinė logika reikalauja iš šalių narių pasiruošimo apsiginti ir žada kitų narių pagalbą tai darant, todėl tikrasis NATO įsipareigojimų vykdymas yra pasirūpinimas adekvačiomis pajėgomis šalies gynybai, o ne formalūs 2 procentai BVP. D. Trumpas per metus labai daug padarė skatindamas šį suvokimą. Tai natūraliai atsijojo tuos, kuriems su NATO tikslais pakeliui, ir tuos, kuriems nelabai.
Tokiame kontekste vienašališkai išplėstos JAV sankcijos Rusijai tebuvo paskutinis lašas augančiai įtampai. Vidurio Rytų Europos šalys nori gintis, prašo JAV buvimo regione ir yra pasiruošusios į tai investuoti. Vakarų Europos šalys patenkintos savo apsileidimu ir toliau mažina išlaidas. Finansai tik atspindi pamatines mąstymo struktūras. Kaip taikliai rašė VDU docentas A. Švarplys, „ES prigimtis – prekybos ir verslo sąlygų gerinimas, ekonominio augimo užtikrinimas. Ukrainos gynybinis karas, valstybingumo žaizda su visomis aukomis atsiduria kažkur kamputyje. Rusijos pretenzija ginčyti tarptautinio saugumo tvarką rinkos komisarams atrodo kažkoks nereikšmingas dalykas. Žiūrint iš dabartinių Europos vadovų pusės, sankcijos Rusijai apskritai yra varginančios, kažkoks blogis, neša grynus nuostolius – ir tai buvo matyti nuo pat sankcijų politikos pradžios. Vokietija palaikė sankcijas, bet tuo pačiu tyliai realizuoja Nord Stream`us, taip į šipulius daužydama vieningą ES energetikos politiką ir sėsdama ant Kremliaus adatos“.
Vilnius. Katedros aikštė. Žygiuoja JAV kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš tiesų NATO veikimo pamatas yra saugumas ir valstybių suverenumo apsauga. ES veikimo pamatas – ekonominis efektyvumas, kuriam gali būti aukojamas ir suverenumas, ir demokratija (beje, ne tik Ukrainos, bet ir šalių narių suverenumas ir demokratija, kaip 2005 m. pastebėjo G. Majone studijoje „Dillemmas of European Integration“).
ES retorika ilgai maskavo šią įtampą, kol šie du principai nesusidūrė Baltijos jūros dugne, Nordstream trasoje. Su šia trasa dirba eilės ES šalių įmonės, visos galinčios nukentėti nuo sankcijų. Kas Vidurio Rytų Europos šalims ir JAV atrodo geopolitinė grėsmė, Vakarų Europos šalims yra tiesiog ekonominis interesas. Niekas nevertė jų rinktis ES energetinės nepriklausomybės kūrimą griaunančių bendrų energetinių projektų su Rusija. Jos pačios pavertė savo įmones dabartinės situacijos įkaitėmis, o dabar pyksta ant Vašingtono, nutaisę kiaulės akis.
ES kaip ekonominio efektyvumo struktūra tokioje situacijoje suskubo ginti savo verslų interesų. J. C. Junckeris net pagrasino JAV atsakomosiomis sankcijomis. Sukurta ne tokia dažna situacija, kai Rusijos ir ES lyderiai prieš JAV formuoja bendrą frontą. Iš tiesų ES nėra prorusiška. Vertybiškai jos institucijų lyderiams panašiai svetimas tiek Putinas, tiek Trumpas. Abu jie „nepažangūs“, atmetantys postmodernias vertybes, pasaulį matantys per galios politikos prizmę, abejingi laisvos prekybos idealui ir pašiepiantys ES silpnumą bei atvirumą. Ne vienas ES pareigūnas D. Trumpą laiko autoritariniu vadovu, su kuriuo vertybiškai nepakeliui kaip ir su Putinu. Visa tai lemia, kad ES, Jungtines Valstijas ir Rusiją mato tiesiog pragmatiškai. Ir daro tai jau daugelį metų, ką geriausiai parodė kad ir pačios Europos Komisijos išreikštas susirūpinimas, kokį poveikį tokios JAV sankcijos turės ES energetinei nepriklausomybei. „Nepriklausomybei nuo ko?“, kyla natūralus klausimas. Tikrai ne nuo Rusijos, nes būtent sandoriams su Rusija šios sankcijos trukdo. Susirūpinimas tad arba absurdiškas, arba yra paprasčiausias pripažinimas, kad savo „nepriklausomybės“ strategiją ES didieji grindė priklausomybe nuo Rusijos. Ką jie ir darė, ignoruodamos Vidurio Europos šalių atsargius protestus.
Kryžkelė
JAV priimamos sankcijos staigiai įmetė Lietuvą į itin neįprastą pasirinkimo tarp ES ir JAV situaciją. VU TSPMI direktoriaus teigimu, Didžiausia dilema Lietuvai gali kilti dėl to, kad JAV sankcijos neigiamai vertinamos tokiose šalyse kaip Vokietija. Iš tiesų, vieša paslaptis, kad Lietuva įpratusi užsienio politikos klausimais visada pritarti Briuseliui/Berlynui. Kai toks pritarimas paverčia mus Varšuvos prieš(inink)ais, Lietuvos politikai problemos nemato ir lengvai pasirenka Berlyną, nors nesustodami kalba apie draugystės su Varšuva svarbą. Tačiau kai tenka rinktis tarp paramos Briuseliui ar Vašingtonui, pasirinkimas labai rimtas ir abiem atvejais skausmingas.
Padėka JAV. Vytauto Visocko nuotr.
Dar iki Europos Komisijos (EK) viešos pozicijos priėmimo Seimo krikdemai kreipėsi į Lietuvos atstovą EK Vytenį Andriukaitį, prašydami palaikyti JAV poziciją, kuri, reikia suprasti, atitinka Lietuvos. Vytenis Andriukaitis, kaip įprasta, pasirinko palaikyti JAV pirštinę metantį J. C. Junckerį. Tačiau eurokomisarų pozicijos nėra valstybių pozicijos. Pastarosios reiškiamos valstybės vadovų. D. Grybauskaitės reakcija buvo nedviprasmiška parama JAV išplėstoms sankcijoms. Tai neišvengiamai yra ir pasirinkimas NATO geopolitinę logiką statyti pirma ES ekonominės logikos. Teisingas pasirinkimas.
Neskaitant visų pirma mūsų pačių, NATO, o ne ES yra Lietuvos nepriklausomybės garantas. Norint išlikti reikia protingai rinktis draugus. Tą gana aiškiai padarė Višegrado šalys. JAV veiksmai skubina daryti pasirinkimą ir Lietuvą. Pradžiai reikia išmokti apskritai „prisileisti“ mintį, kad toks pasirinkimas galimas ir gali tapti būtinas. Nėra abejonių, kad būsimi D. Trumpo prezidentavimo metai pareikalaus daug daugiau aiškumo ir dar daugiau pasirinkimų, kurie ypač įtikti pratusiems Lietuvos politikams, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministrui, nebus lengvi. Tačiau rinktis reikės ir statymas ant JAV visapusiškai saugesnis ir labiau suderintas su Lietuvos interesais nei statymas ant klibančios bei bendros vizijos neturinčios ES lyderių. Artėjant 2019 metams svarbu to nepamiršti, kad neprabustume išsirinkę ES pareigūnu buvusį ir europine dvasia Rusiją pamilusį prezidentą.
Rusų spauda apie „Rosatomo“ statomą Astravo elektrinę ir Lietuvos valdžios pastarojo meto veiksmus skelbia štai tokias žinias:
„Jau šiandien Lietuva labai tyliai ir be nereikalingo triukšmo suderino Astravo atominės elektrinės statybą pagal ESPO konvenciją. Be to, Lietuvos Vyriausybėje nagrinėjamas klausimas dėl esančių elektros jungčių su Baltarusija rekonstrukcijos. Rekonstravus energetines jungtis su kaimynine šalimi, Baltarusija įgis galimybę gauti biudžetinių įplaukų parduodama elektros energiją per Lietuvą į Lenkiją bei Švediją.“
Žurnalas „Valstybė“ viename iš paskutiniųjų savo numerių paskelbė analitinę redaktoriaus Eduardo Eigirdo medžiagą apie šimtą žmonių, kurių veikla, interesai ir vertybės lemia mūsų valstybės ateitį („100 žmonių, kurių veikla, interesai ir vertybės aktualios Lietuvai“). Kas tie žmonės? Kodėl jie įtakingi?
Aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia minėto rašinio ištrauką, kurioje kalbama apie VSD direktorių Darių Jauniškį ir saugumo struktūroms iškylančias problemas.
Didžiulė nelaimė, kad antrą kartą prezidente tapo Dalia Grybauskaitė.
Račas (tas, kuris minimas VSD pažymoje) ta proga net Lietuvos trispalvės nesugebėjo išniekinti. Bandė, bet nepavyko. Inauguracijos dieną jis prie savo namo iškėlė Lietuvos vėliavą, prie kurios buvo pririštas juodas plastikinis maišas. Nuotrauką įkėlė į Facebook su prierašu: “Šiandien – inauguracija. Ta proga išsikėliau trispalvę. Neturiu juodo kaspino, tad panaudoju šiukšlių maišą. Tokia realybė“. Vėliavos išniekinti jam neleido teisėjai V.Švedienė, V. Norkūnaitė ir S.Lemežis: A.Račas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Ar esate pastebėję, kaip sunkiai į priekį juda mūsų šaliai svarbūs strateginiai projektai? Galėčiau paklausti ir kiek kitaip: ar matote, kiek kliūčių atsiranda, vos tik Lietuva imasi mažinti ekonominę priklausomybę nuo Rusijos dujų ir naftos?
Naujos atominės jėgainės nereikia! Bent jau tokius lozungus skelbė tautininkai, tokias idėjas skleidė ir į Seimo narius prasimušęs Linas Balsys…
Suskystintų dujų terminalas Lietuvai taip pat nereikalingas! Gausus būrys verslininkų ir politikų kaip įmanydami bandė sumenkinti ir tebemenkina SGD naudą…
Prastai finansuojama kariuomenė, nesurenkami mokesčiai, auganti skola, milžiniška socialinė nelygybė ir priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių, tarpstanti korupcija ir oligarchija. Šie teiginiai tinka kalbant ir apie Lietuvą, ir apie Ukrainą, todėl akivaizdu, kad tik visiškai aklas galėtų manyti, jog tai atsitiktinumas, o ne tikslingos veiklos rezultatas.
Taip, kaip Europos Sąjungai (ES) ir NATO reikia ekonomiškai stiprių, savo teritoriją ginti pasiruošusių Lietuvos ir Ukrainos, taip Rusijai reikia visiškai kitokių – silpnų, susiskaldžiusių, nuo jos rinkos ir energetikos priklausomų, išvogtų – valstybėlių, kad galėtų jas valdyti per sau palankius oligarchus. Todėl tuo metu, kai NATO skatino finansuoti krašto apsaugą, o ES – investuoti į aukštą pridėtinę vertę, Lietuvoje garsiausiai skambėjo balsai, primenantys, kad mūsų šalis per amžius buvo agrarinė, o investuoti į savo kariuomenę yra kvaila, nes patys nuo Rusijos vis tiek neapsiginsime, tegul mus gina NATO.
Lietuvos piliečiams vis sunkiau sekasi suprasti tradicinių partijų elgesį. Socialdemokratai vis rečiau gina socialinį teisingumą, liberalai – laisvę, o Tėvynės sąjunga – tautą. Kodėl?
Kokiomis vertybinėmis nuostatomis remdamiesi priima sprendimus mūsų politikai? Ar Sąjūdžio metais gintos vertybės – tautos savarankiškumas, Lietuvos žemė, piliečių laisvė – išlieka brangintinos ir gintinos šiandien?
Tiesos.lt portalo redaktorė Ramutė Bingelienė kelia šiuos klausimus pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos vadovui, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkui, Europos Parlamento nariui, profesoriui Vytautui LANDSBERGIUI.
Jau kuris laikas įvairių, beje, ideologiškai skirtingų, šalių apžvalgininkai vieningai sutaria atkreipdami dėmesį į tai, jog Lietuvos visuomenė, o ypač jos inteligentija, šiuo metu yra nepaprastai silpnos, kad pajėgtų veiksmingai įtakoti savo Valstybės politiką, jos raidą ir gyvybiškai svarbius sprendimus.
Šitokį bejėgiškumą, jų nuomone, sąlygoja idėjinis susiskaldymas, visuomenės susisluoksniavimas, bendro, vieningo tikslo nebuvimas ir stebėtinas Valstybės prioritetų nematymas.
Tai nulėmė padėtį, kurioje jau daugiau nei du dešimtmečius itin energingai ir intensyviai kovojame vieni su kitais tarpusavyje dėl aklų asmeninių ambicijų, vietoje to, kad visi drauge nukreiptume savąją energiją ir intelektą Lietuvos valstybingumo politiniams ir ekonominiams pagrindams, savarankiškumui ir bendram gerbūviui stiprinti.
Praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos energetikos pramonė yra visiškai priklausoma nuo subyrėjusios Maskvos imperijos.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė nusiteikusi pakeisti šią padėtį. Juodąjį karatė diržą turinti ir tiesą į akis drąsiai sakanti politikė entuziastingai pritaria susitarimui, pagal kurį prie šios mažytės salos bus priplukdytas laivas, atgabenantis gamtines dujas Lietuvos gyventojams ir įmonėms.
Tai padėtų ištrūkti iš Rusijos Vyriausybės valdomos dujų eksporto monopolininkės „Gazprom", kuri tiekia visas Lietuvai reikalingas dujas, gniaužtų.
Kriminologijos dėstytoja Brigita Palavinskienė mokė: „Jei asmuo atrodo perdėtai šventas, padalinkite iš keturių; jeigu situacijoje regite realų, ne vaizduotės sąlygotą pavojų, padauginkite“. Irgi iš keturių. Anglai turi posakį: „Tikėkis geriausio, ruoškis – blogiausiam“.
Bijau, kad jau dabar regiu skalūninių dujų „specialiosios-itin-slaptos-žvalgybos“ finalą. Pabaiga – nei graži, nei negraži, priklauso, kokį atskaitos tašką pasirinksime. Kad visiems būtų aiškiau, kodėl griebiausi niūriai ironizuoti, prisiminkime, kas nutiko su kitomis Lietuvos kompanijomis, pavyzdžiui, „Mažeikių nafta“ ar „Lietuvos telekomu“.
Tai – pokalbis su Lietuvos Seimo Pirmininke Irena Degutiene. Kalbama apie euro įvedimo perspektyvas, energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, apie padėtį Ukrainoje ir Baltarusijoje. Interviu paskelbtas vokiškame “Das Parlament” leidinyje. Pateikiame šio interviu santrauką.
„[…] Norinti plėtoti mūsų ekonomiką, mums reikia Europos vieningos valiutos. Nors mes dar nepriklausome euro zonai, savo valiutą de facto jau esame susieję su euru. Taigi, mes siekiame įstoti į euro zoną. […] Mūsų tikslas išlieka.
Krizės metu mes laikėmės griežtų taupymo priemonių. Palyginus su kitomis valstybėmis, esame sąlygiškai stabilūs. Be to, Lietuva yra viena iš tų nedaugelio šalių Europoje, kuriose ekonomika sparčiai auga. […]
Kaip derėtų vertinti Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės interviu, duotą Sausio 13-osios minėjimo išvakarėse LRT laidos “Ant svarstyklių” vedėjui Gintarui Aleknoniui?
Interviu – informatyvus, nuoširdus, teikiantis vilčių. Ir tuo pačiu – nenutylintis padarytų klaidų, neslepiantis nenuveiktų darbų?
Pirmasis įspūdis – būtent toks. KAM vadovė džiaugėsi, kad per pastaruosius kelerius metus, kol ji vadovauja krašto apsaugos ministerijai, net keletą kartų lankėsi JAV, kur susitikdavo su aukšto rango Amerikos gynybos pareigūnais. Dažni vizitai Amerikon byloja, jog oficialusis Vašingtonas vertina Lietuvą kaip patikimą, svarbų partnerį.
Gyvūnai dažnai elgiasi kaip žmonės. Ir šuo taip pat būna kai kuo panašus į mus. Kelis kartus sudraustas jis, atrodo, supranta, kaip nedera elgtis, bijo bausmės ar kitokios šeimininko nepasitenkinimo išraiškos.
Maniškis, pamatęs kieme vaikštančią vištelę užsimerkia. Jeigu, gulinčiam ant tako, palei snukį krypuoja kokia pasipūtusi kvaiša, jis ne tik užsimerkia, jis letena prisidengia akis – tokia didelė pagunda suleisti iltis į spurdančio paukščio kaklą. Užsimerkus vištos nėra. Beje, kartais taip elgiasi ir žmonės: nepastebi, nenori matyti, ignoruoja akivaizdžius faktus, kurie yra nemalonūs, kenksmingi, pavojingi.
„Mes šiandien visiškai lengvai galime būti nepriklausomi nuo Rusijos. Labai paprastai galime pirkti mazutą Roterdamo biržoje ir jį kūrenti Elektrėnuose. Vienintelė problema, kad tada žmonės negalėtų susimokėti nei už elektrą, nei už šilumą, nes būtų be galo brangu“,– teigė Virginijui Savukynui LTV laidoje „Įžvalgos“ „Scaent Baltic“ holdingo, kuriam priklauso didžiausias žaidėjas Lietuvos elektros rinkoje „Inter RAO Lietuva“, valdybos narys Ramūnas Garbaravičius.
Kaip liepos 13-ąją pažymėjo Lietuvos Respublikos Prezidentė, dabartinė Vyriausybė pernelyg vangiai sprendė suskystintų dujų terminalo statybos klausimus, nors tai yra pagrindinis objektas, sprendžiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės uždavinį.
Lietuvos energetinis sektorius yra ir dar ilgai bus priklausomas nuo dujų importo, o Lietuva iki šiol neturi jokių alternatyvių dujų importo galimybių. Mūsų šalis moka Rusijai už dujas monopolines kainas, žymiai didesnes, nei moka visi mūsų kaimynai ar vakarų Europos šalys, ir jau dabar dėl to patiria beveik pusės milijardo litų nuostolius kasmet.
Šiandien Slaptai.lt pateikia teisininkės, Kovo 11-osios Akto signatarės Zitos Šličytės nuomonę apie šių metų kovo 3 dieną Druskininkuose surengtą tarptautinę konferenciją “Mažųjų branduolinių reaktorių ir atsinaujinančios energetikos perspektyvos Baltijos šalyse iki ir po 2020 metų”. Šios konferencijos inciatorius ir rengėjas – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Prezidentas dr. Bronislovas Lubys.
Teisininkė Zita Šličytė prisiminė, kaip prieš keletą metų Vilniuje buvo surengta panašaus pobūdžio konferencija. Į ją taip pat atvyko pačio aukščiausio lygio energetikos specialistai. Jie pateikė savo išvadas. Deja, po konferencijos “Naručio” viešbutyje prabėgo keleri metai, o Lietuvos politikai nepasinaudojo suteiktomis žiniomis. Dabar – vėl labai panaši situacija. Pasak teisininkės Zitos Šličytės, Druskininkuose ji pasigedo politikų, ministrų, atsakingų už mūsų energetinę nepriklausomybę.
Pradedame antrus metus be atominės elektrinės. Kas atsitiko po jos uždarymo? Elektra privatiems vartotojams pabrango 9–14 centų, ūkio subjektams – šiek tiek mažiau. Ekspertai sako, kad dėl to prarandame apie du milijardus litų per metus. Tačiau išgyvename. Apokaliptinės pranašystės neišsipildė.
Dalį elektros tenka importuoti iš Rusijos, ir tas nėra gerai. Tarpininkai, kaip visada, pelnosi ir daug blogiau – veikia pačią Lietuvos politinę sistemą. Tačiau projektuojamos jungtys su Švedija ir Lenkija situaciją gerokai pataisytų. Išplėtota rinka garantuos mažiausią kainą.
