Pastarųjų savaičių įvykiai – verslininkų nusikaltimai naikinant pajūrio gamtą ir jų prijaukintų bei pamaitintų Klaipėdos valdininkų neigalumas atlikti savo pareigas skatina pažvelgti pro langą. Pamatys– žiema dingo. Tai bus proga prisiminti vien 2017-2018 metais 1,7 proc. padidėjusį šiltnamio dujų išmetimą, 90 proc. Juodosios jūros jau sudaro didelė toksiška zona, kurioje nėra deguonies, prognozuojama, kad pusė pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių gali išnykti iki 2050 metų.
Literatūroje neretai sutinkame priešpastatymą – žmogus ir gamta, kultūra ir natūra, kuris realybėje neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Suprantama, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi, sveikatos, materialinio gyvenimo lygio ir aplinkos bendras apibūdinimas leidžia įvertinti šalies padėtį, kuri, suprantama, veikia ir jos piliečių laimę bei gerovę.
Gamtos saugojimas svarbus tiek atskirai asmenybei, tiek ir visuomenės raidai, nes gamtiniai ištekliai yra riboti, o natūralioje gamtinėje aplinkoje žmogus jaučiasi geriau, nes žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad kai kurios bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir pasirinkusios tokią raidos kryptį galiausiai sugriovė pačios save. Todėl svarbu paieškoti atsakymo į klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toks klausimas nuolat kartojasi. JAV indėnai manė, kad Žemės dvasios kūriniai susiję tarpusavyje, todėl negalima imti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga ir sunaikinti viską, kas pavojinga. Tiesdami geležinkelį jie per kelis metus iššaudė milijonus bizonų. Šis pavyzdys liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.
Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių socialinių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.
Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Apibūdindamas gamtinės aplinkos ir žmogaus ryšį, kinų kilmės JAV biologas Yi – Fu Tuanrašo rašė “Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Atmetant, neigiant svetimą istoriją atmetama ir jos gamtinė aplinka.
Svetima aplinka dažnai suvokiama kaip „bloga“, o taip ją suvokę ne tik kad nesiekia jos saugoti, bet nori sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučiantis laimingu, praradęs ryšius su bendruomene žmogus, įgijęs galių veikti bando gamtą pritaikyti prie savosios naudos sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis. Jas sukelia žmonės, veikiantys pagal savitas vertybes ir poreikius, kuriuos išugdo jiems svarbios socialinės grupės.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Jos lemia ir „korporacinės“ asmenybės savitumą, pasižymintį ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientacija į vartojimą, individualizmą, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Dėl jų silpnėja įvairiapusiai socialiniai ryšiai, kuriuos keičia priklausomybė ir lojalumas korporacijai. Korporacinė asmenybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas socialines grupes, godus vartotojas. Neatsitiktinai Lietuvos pajūrį naikino didelė korporacija, kuriai labiau nei kitos vertybės rūpėjo pelnas. Neatsitiktinai nusikalstamus jos vadovų nurodymus vykdė lojalūs bendrovei, bet ne Lietuvos valstybei darbuotojai. Neatsitiktinai Klaipėdoje valdžia priklauso partijoms, neigiančioms tautiškumą ir šlovinančioms globalizmą, kuri ir parinko valdininkus, labiau nei pajūrio gamta susirūpinusius korporacijos pajamomis.
Lietuva dar gali pasipriešinti globalistinio, korporacinio tapatumo ugdytojams. Dar yra piliečių, suprantančių, kad natūraliu aplinkos saugotoju yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, kurio narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Todėl žmonės rūšiuoja atliekas, valo pamiškes, atsisako plastikinių maišelių, dalyvauja akcijoje „Darom!“ O save su valstybe nesiejantys dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad korporacijos gana dažnai laiko pelną aukštesne vertybę nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams. Ir tik stiprios nacionalinės valstybės, kurių visuomenės įsisąmonino, kad ekonominis augimas netapatus gerovės augimui, pajėgios nustatyti pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių interesų.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
Kodėlbalandžio 25 dieną 12 valandą mes visi kviečiami į Nepriklausomybės aikštę prie LR Seimo?
Čia prasidės šventinė eisena su trispalvėmis Vilniaus Gedimino prospektu iki S. Daukanto aikštės. Ji nebus tik dar vienas Sąjūdžio sukakties minėjimo renginys. Eisena turi tapti politiškai svarbiu ir prasmingu Tautos Forumo telkimosi žingsniu.
Šventinė eisena baigsis pilietiniu mitingu Lietuva yra čia!
Mitingo tikslas – sugrąžinti į šalies piliečių atmintį ir sąmonę, taip pat į viešąją erdvę, pagrindinę mintį, pakėlusią ir įkvėpusią Sąjūdžio pradėtam Laisvės žygiui: Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis.
LR Prezidentei bus įteikti šie mitingo dalyvių reikalavimai:
Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos” ideologijos, kuria yra grindžiama šalies susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdyta tautos išsivaikščiojimą skatinanti vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;
Užbaigti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;
Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;
Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;
Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę ir socialinę politiką.
Kviečiame aktyviai dalyvauti eisenoje ir mitinge.
Kviečia – Besiburiančios į Tautos Forumą nevyriausybinės patriotinės organizacijos Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas; Vilniaus forumas; Talka kalbai ir tautai; Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras; Jaunimo sambūris „PRO PATRIA“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.
Vilniaus forumo vardu – koordinatorius Arnas Simutis.
Viena žinomiausių Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ („Front National“, FN) asmenybių paskelbė paliekanti partiją, informuoja BBC.
Florijanas Filipo (Florian Philippot) buvo dešinioji partijos lyderės Marin Le Pen (Marine Le Pen) ranka per šiųmečius prezidento rinkimus, kurie baigėsi politikės nesėkme – ji buvo sutriuškinta Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron).
Be to, F. Filipo buvo žmogus, FN dėmesį nuo imigracijos nukreipęs prie globalizacijos poveikio darbininkams. Tačiau jis neretai buvo kaltinamas, kad dėl tokio žingsnio partija neteko dalies savo elektorato.
Politikas, kuris neslepia esąs homoseksualus, buvo tapęs simboliu fakto, kad partija, jai vadovaujant M. Le Pen, pradėjo priimti liberalias socialines vertybes.
Tačiau FN kilus konfliktui dėl prastesnio nei tikėtasi pasirodymo rinkimuose, trečiadienį M. Le Pen paskelbė, kad F. Filipo lieka partijos viceprezidentu, tačiau nuo šiol nebebus atsakingas už jos strategiją ir komunikaciją.
Į tai reaguodamas ketvirtadienį televizijos „France 2“ eteryje F. Filipo pareiškė: „Klausykite, man nepatinka, kai iš manęs šaiposi. Man niekada nepatiko neturėti ką veikti, todėl, žinoma, aš traukiuosi iš „Nacionalinio fronto.“
Slaptai.lt redakcija rekomenduoja savo skaitytojams susipažinti su portale Propatria.lt paskelbtu pareiškimu dėl „neteisingos ir tautai bei valstybei pavojingos ekonominės – socialinės politikos“.
Mūsų manymu, minėtame tekste – daug prasmingų įžvalgų, pasiūlymų, rekomendacijų.
Solidarizuodamasis mūsų portalas persispausdina tuos pareiškimus bei kreipimąsį ir kviečia po juo pasirašyti, juolab kad jį, remiantis Propatria.lt informacija, pasirašė jau daug žymių žmonių.
XXX
Kviečiame ir raginame pasirašyti Vilniaus Forumo inicijuojamą Kreipimąsį į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.
Visi kartu pareikalaukime iš esmės keisti Lietuvoje iki šiol vykdomą neteisingą ir tautai bei valstybei pavojingą ekonominę ir socialinę politiką. Ši didžiąją Lietuvos gyventojų dalį skurdinanti, niekaip nepateisinamą turtinę atskirtį ir socialinę nelygybę kurianti ir vis didinanti politika šimtus tūkstančių mūsų tėvynainių veja iš gimtinės. Dėl jos Lietuva tapo sparčiausiai nykstančia Europos šalimi ir virš mūsų pakibo reali grėsmė tapti pirmąja XXI a. išnyksiančia žemyno tauta.
Lietuvą valdančiam nomenklatūriniam oligarchiniam politiniam, biurokratiniam ir verslo sluoksniui tautos ir valstybės likimas nerūpi. Net gresiančios demografinės, tautinės ir valstybinės katastrofos akivaizdoje valdantieji neketina iš pagrindų keisti šalį žlugdančios neoliberalaus ekonominės ir socalinės politikos kurso. Vadovaudamiesi savanaudiškomis ir trumparegiškomis paskatomis, jie pasiruošę tęsti tokią politiką net jeigu Lietuvoje neliktų pačių lietuvių.
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Smulkūs kosmetiniai, vien piliečiams apraminti skirti pokyčiai jau nebegali išgelbėti šalies nuo demografinės katastrofos ir išnykimo. Valdančiųjų ligšiolinis elgesys rodo, kad toliau pasyviai laukti esminių valstybės ekonominės ir socialinės politikos permainų būtų naivu ir pragaištinga. Rimta ekonominės ir socialinės politikos pertvarka įvyks tik tuo atveju, jeigu sutelktai ir valingai pareikalausime jos iš valdančiųjų mes , piliečiai. Pradžiai surinkime kuo daugiau piliečių parašų, paremiančių šį į valdančiųjų protą ir sąžinę geranoriškai apeliuojantį Kreipimąsį.
Juo mūsų parašų bus daugiau, juo šis Kreipimasis bus svaresnis ir įsakmesnis. Jis turi tapti mūsų savo pamintas teises ginančių ir sunkiai atkurtą valstybę pasiryžusių išsaugoti, laisvų Lietuvos piliečių – sąmoningo protesto išraiška ir sutelkto pasipriešinimo Lietuvą griaunančiai ekonominei ir socialinei politikai pirmuoju veiksmu.
Jeigu mūsų reikalavimai vėl nebus išgirsti, pasilikime teisę ir ruoškimės kitais demokratiškais ir teisėtais būdas apginti save ir mūsų ainių ateitį. Padarykime viską, kad šis Kreipimasis pasklistų po visą Lietuvą ir apie jį sužinotų ir turėtų galimybę savo parašu jam pritarti kiekvienas geros valios šalies pilietis. Visus, norinčius pagelbėti renkant parašus arba galinčius kitais būdais paremti šią akciją prašome rašyti adresu info@pilieciai.lt Vilniaus Forumo iniciatyvinė grupė.
Kreipimasis dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką
Lietuva yra dinamiškos ir sparčiai augančios ekonomikos šalis, svarbiausiais efektyvumo ir išsivystymo rodikliais nenusileidžianti kaimyninėms valstybėms. Tačiau joje iki šiol išlieka ir net auga viena didžiausių Europos Sąjungoje pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. Apie tai Lietuvai jau ne kartą atvirai yra priminusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios narystės Lietuva siekia.
Didėjantį skurdą ir socialinę nelygybę kaip vieną didžiausių mūsų šalies problemų savo naujausioje ataskaitoje apie Lietuvą įvardina ir Europos Komisija. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų vykdoma neoliberali ekonominė ir socialinė politika stumia Lietuvą į demografinę ir geopolitinę aklavietę. Milžiniška gyventojų emigracija, mažėjantis gimstamumas bei sparčiai senstanti visuomenė lemia tautos istorijoje precedento neturintį jos nykimą, kuris jau kelia tiesioginę grėsmę ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui.
Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu ši politika bus tęsiama, jau netolimoje ateityje gali virsti tikrove sovietinių okupantų puoselėta ,,Lietuvos be lietuvių“ vizija. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties varomus iš Tėvynės šalies piliečius masiškai keičiant pigia iš užsienio atsivežama darbo jėga lietuviai per trumpą laiką neišvengiamai taps mažuma savo pačių žemėje. Savo ekonominio išsivystymo lygiu Lietuva nenusileidžia daugeliui šalių, kuriose piliečių turtinės nelygybės ir socialinės atskirties problemos sprendžiamos kur kas sėkmingiau.
Tai rodo, kad tokias problemas sukelia ne tik objektyvios ekonominės priežastys, bet pirmiausia neteisinga ir iškreipta valstybės politika. Ji lemia, kad kasdien ir nepastebimai ardomi ekonominiai, socialiniai, teisiniai ir politiniai tautos ir valstybės egzistavimo pamatai ir žlugdoma Lietuvos ateitis, nes šalis yra pasmerkiama tapti išmirštančiu ir tuštėjančiu pensionatu – moderniais pastatais ir niekam nebereikalinga infrastruktūra apstatyta teritorija be žmonių.
Tris dešimtmečius vykstantį Lietuvos tautos ir valstybės irimą įmanoma sustabdyti tik valingais politiniais sprendimais. Tačiau seniai pribrendę ir gyvybiškai būtini Lietuvą nuo išnykimo galintys išgelbėti ekonominės ir socialinės politikos pokyčiai nevyksta. Juos delsiama įgyvendinti ir siūloma atidėti neapibrėžtai ateičiai demagogiškai teisinantis tuo, kad tariamai visuomenė jiems nepribrendusi.
Tačiau atsidūrusi prie politinės ir istorinės nebūties prarajos Lietuva laukti nebegali. Tai suvokdami mes, šį kreipimąsi pasirašiusieji Lietuvos piliečiai, reikalaujame iš esmės keisti valstybės ekonominę ir socialinę politiką vadovaujantis šiais pamatiniais principais:
Šioje svetainėje naudojami slapukai iš „Google“, kad būtų galima teikti paslaugas, suasmeninti skelbimus ir analizuoti srautą.
Pirma ir būtina ekonominės ir socialinės politikos keitimo sąlyga yra valdymo demokratizavimo reforma, kurio pirmieji žingsniai turi būti realios piliečių savivaldos stiprinant tiesioginį jų atstovavimą atkūrimas. Būtina vykdyti Konstitucinio Teismo 2002 m. išaiškinimą, pagal kurį savivaldos subjektu savivaldos įstatyme turi būti pripažįstama ir vietos bendruomenė, tai yra jos gyventojai, o ne vien administracija. Būtina įtvirtinti tiesiogiai renkamus seniūnus, vietos tarybas ir jų biudžetus, be kurių tiesioginiai merų rinkimai neturi prasmės, taip pat ir visuomenės atstovų dalyvavimą įgyvendinant teisingumą;
Atsisakyti iki šiol vykdytos ekonominę ir socialinę politiką grindusios tautos išsivaikščiojimą ideologiškai įteisinančios ilgalaikės nacionalinės strategijos ,,Lietuva 2030“;
Naujos ekonominės ir socialinės politikos idėjiniu pamatu rinktis tautos bendrojo gėrio ir solidarios visuomenės sampratą ir atsisakyti iki šiol vyraujančios ideologinės nuostatos apie ypatingą verslininkų sluoksnio, kaip valstybę „išlaikančios“ ir „maitinančios“ grupės, vaidmenį visuomenės gyvenime;
Ekonominius, socialinius ir darbo santykius šalyje iš esmės pertvarkyti vadovaujantis nuostata, kad sąžiningai dirbantys visų profesijų ir socialinių sluoksnių atstovai yra lygiaverčiai ir vienodai svarbūs bei gerbtini nacionalinio turto ir šalies gerovės kūrėjai;
Atsisakyti iki šiol vykdytos neoliberalios valstybės socialinės atsakomybės ir įsipareigojimų šalies piliečiams siaurinimo politikos;
Atsisakyti iki šiol vyravusio ekonominės ir socialinės politikos principo, kad valstybę turi išlaikyti mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai;
Iš esmės pakeisti socialinių grupių galios santykius šalyje ir sustabdyti viduriniosios klasės nykimą Lietuvoje susiaurinant stambiojo verslo oligarchines privilegijas bei įtaką ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis apribojant jo galimybes piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi šalies ūkyje ir pernelyg didele politine galia, trukdančia valstybei priimti nešališkus, teisingus ir visiems šalies piliečiams naudingus sprendimus.
Įgyvendinant naująją valstybės ekonominę ir socialinę politiką turi būti nedelsiant pradedamos vykdyti šios priemonės: Būtina parengti atviros, bet tautos išlikimo ir klestėjimo sąlygas galinčios laiduoti ir ne atskirų individų ar privilegijuotų grupių interesams, o bendrajam visuomenės gėriui tarnaujančios nacionalinės ekonomikos plėtros koncepciją. Tokią, kuri aiškiai apibrėžtų valstybės atsakomybės ir įsipareigojimų savo piliečiams ekonominėje ir socialinėje srityje mastą ir ribas. Jos praktiniam įgyvendinimui turėtų būti sukurta strategija bei programa;
Valingais ir tikslingais politiniais sprendimais iš pagrindų pakeisti smulkiojo ir vidutinio verslo egzistavimo ir veikimo sąlygas sukuriant palankias teisines ir ekonomines prielaidas jo nevaržomai plėtrai;
Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, socialinių ir darbo santykių srityje sukurti efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių sistemą, kurioje abi pusės būtų lygiavertės be valstybės įsikišimo rasti sutarimą dėl darbo santykių reglamentavimo, o jo neradus, galutinis sprendimas būtų paliktas valstybinei valdžiai, darbuotoją pripažįstant silpnesniąja derybų šalimi;
Vadovaujantis nuostata, kad valstybės išlaikymo našta turi būti padalinta visiems piliečiams pagal sąžiningumo, teisingumo ir bendrojo gėrio principus, būtina tobulinti mokesčių sistemą. Turi būti keičiama turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį skatinanti mokesčių sistema, panaikintos visos egzistuojančios mokestinės privilegijos ir lengvatos bei, sekant geriausiais ir pasiteisinusiais Europos ir kitų Vakarų valstybių pavyzdžiais bei atsižvelgiant į šalies ekonomikos realias galimybes ir plėtros poreikius, tinkamai optimizuotos sukurto BVP perskirstymo bei darbo ir kapitalo apmokestinimo proporcijos;
Būtina įvesti aiškią, skaidrią ir viešą atlyginimų sistemą viešajame sektoriuje ir nustatyti protingus ir sąžiningus santykius tarp šio sektoriaus darbuotojų atlyginimų;
Būtina optimizuoti ir mažinti išpūstą ir brangiai kainuojantį valstybės ir savivaldybių biurokratinį aparatą, šitaip taupant jam išlaikyti skiriamas nepateisinamai dideles iš piliečių surinktas biudžeto lėšas;
Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis būtina išgyvendinti už mokesčių mokėtojų pinigus susikurtas atviras ir paslėptas politikų ir valdininkų privilegijas, pranokstančias sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimus;
Būtina pradėti ryžtingai kovoti su piktnaudžiavimais, korupcija ir valstybės lėšų grobstymu viešajame sektoriuje, ypač viešųjų pirkimų srityje, taip pat imtis priemonių mažinti šešėlinę ekonomiką, šitaip sukuriant finansines prielaidas pakelti šalies socialinę politiką ir ją įgyvendinančias programas į kokybiškai aukštesnį organizavimo ir finansavimo lygmenį;
Būtina pakeisti teisinę bazę ir pašalinti visas dirbtines kliūtis, trukdančias išsiaiškinti bei nubausti neteisėtai praturtėjusius asmenis ir greitai bei veiksmingai išieškoti jų neteisėtai įgytą turtą grąžinanti jį visuomenės ir valstybės reikmėms;
Sukurti ilgalaikę nacionalinės plėtros strategiją, kurios svarbiausi tikslai būtų siekis laiduoti Lietuvos valstybės politinį bei istorinį tęstinumą ir užtikrinti ilgalaikį lietuvių tautos išlikimą.
Dar 2004 m. Europos Sąjungos indėlis į pasaulinę ekonomiką sudarė 31,4 procento. Tais metais ES tapo didžiausia pasaulio ekonomine galybe, aplenkdama JAV, tačiau tai tebuvo trumpas blykstelėjimas.
Sparčiai augančios valstybės Rytų Azijoje ir Afrikoje užima vis daugiau vietos po saule, kartu mažindamos Europos reikšmę tarptautiniuose reikaluose.
Europa tampa vis mažiau reikšminga
Galima pajuokauti, kad kai 1975 m. Jungtinė Karalystė stojo į Europos Sąjungą (tuo metu blokas vadinosi kitaip), tai buvo globalus dalykas, o kai 2016 m. nutarė išstoti, jau buvo tik lokalus.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Taip kalbėti pagrindo suteikia paprasta statistika. Nors narių skaičius didėja, ES indėlis bendroje pasaulio ekonomikoje vis menksta: vidutiniškai per metus sumažėja 1 procentiniu punktu ir 2017 m. sudarys jau tik apie 20 procentų, panašiai tiek kaip ir JAV, kurios dalis taip pat traukiasi.
Svarbiausia šalimi pasaulio reikaluose tampa Kinija: jos ekonomika dabar sudaro apie 15 proc. pasaulio ūkio. Į pasaulinės galios areną žengia ir kitos sparčiai augančios ekonomikos: Indija, Brazilija, Indonezija, Nigerija.
Europos Sąjungos šalių svarba pasaulio reikaluose mažėja, nes gyventojų skaičius beveik nekinta, o ekonomika auga vos 1–2, kartais 3 procentais. Tai nedidelis augimas, palyginti su besivystančio pasaulio šalimis. Lygiai taip pat, kaip mažėja ES dalis pasaulio ūkyje, mažėja ir kitų išsivysčiusių šalių svarba – JAV, Japonijos, Australijos, Kanados, be abejo, ir Rusijos. Pasaulio galios centrai aiškiai keičiasi, tai skatina besivystančių valstybių ekonominė plėtra ir demografiniai pokyčiai. Nors vidutinis vienos moters gimdymų skaičius besivystančiose šalyse mažėja, dėl jaunos visuomenės apskritai gyventojų tose šalyse daugėja labai sparčiai.
ES išardymas nieko nelemia
Europoje populiarėja dešiniosios partijos ir judėjimai, kurie dėl išorės bei vidaus problemų kaltina globalizaciją ir konkrečiai Europos Sąjungą. Daugelio šių partijų programose yra įrašytas siekis išstoti iš ES arba šį bloką reformuoti grąžinant galias iš Briuselio į valstybių narių sostines. Kalbos pavirto darbais Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ pavidalu, o dabar tokiu keliu sekti siūlo nemažai politinių lyderių ir šiapus Lamanšo. Greta kritikos dėl nevaldomos imigracijos dažnai skamba raginimai apriboti laisvąją prekybą ir taip sustiprinti savo šalies ekonomiką. Tai buvo viena pagrindinių temų per JAV prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo tokios politikos propaguotojas Donaldas Trumpas.
Izoliacionizmo ir protekcionizmo politinė doktrina nėra naujiena istorijoje, ji buvo populiari iki Antrojo pasaulinio karo. XX amžiaus 4 dešimtmetyje JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija ir kitos didžiosios valstybės pačios pasigamindavo viską, ką vartojo, o importas buvo nedidelis ir jį lengva buvo pakeisti vietos produkcija.
Ne išimtis buvo ir tarpukario Lietuva: ji nuosekliai plėtė savo gamybą, orientuodamasi į vietos poreikius. Dabar viskas pasikeitę, importas yra labai svarbi valstybių ekonomikos dalis. 1960 m. importas sudarė apie 12 proc. pasaulio BVP, o dabar – apie 30 procentų. Priklausomybė nuo importo yra visuotinė: Europoje gyventojai mielai perka pigesnius drabužius ir techniką iš Azijos, arabų valstybės importuoja maistą iš Europos, Kinija pritraukia inovacijų iš Amerikos ir t. t.
Šalys tarpusavyje smarkiai susijusios prekybos ir paslaugų grandinėmis, todėl bandyti jas sutraukyti būtų tolygu revoliucijai. Tai labai greitai suprato Jungtinės Karalystės politikai, kurie nori kažkaip išstoti iš ES, bet negali rizikuoti netekti laisvo priėjimo prie ES rinkos. Lygiai taip pat tai greitai supras ir naujasis JAV prezidentas D. Trumpas.
Svarbiausia tampa Kinija
Kol Europoje svarstoma, ar geriau būti kartu, ar atskirai, Senojo žemyno reikalai pasauliui ima rūpėti vis mažiau. Jau „Brexit“ atvejis parodė, kad, nors JK žiniasklaida bando sureikšminti išstojimą, pasaulio ekonomikos šis įvykis nepaveikė niekaip. Visų akys krypsta į sparčiai augančias šalis, pirmiausia į Kiniją. Jau beveik 40 metų šalis auga vidutiniškai po beveik 10 procentų. Pajamos vienam gyventojui ūgtelėjo nuo 226 dolerių iki beveik 8 000. Šios valstybės ūkis jau sudaro apie 15 proc. viso pasaulio ūkio, nors 2004 m. užėmė vos 4,5 procento. Ateityje Kinija dar labiau sustiprins savo pozicijas ir aplenks ne tik Europą ar JAV, bet ir jas abi kartu sudėjus. Dar 2005 m. ES buvo pagrindinė investuotoja Kinijoje, o jau 2014 m. investicijos iš Kinijos aplenkė europietiškąsias – 9,8 mlrd. ir 6,7 mlrd. dolerių.
Tokie labai greiti pokyčiai lemia Europos bei kitų išsivysčiusių šalių politinę darbotvarkę. Dabar europiečiai vis rečiau išdrįsta Kinijai priekaištauti dėl Taivano, vis sunkiau apginti demokratinių šalių interesus Rytų Kinijos jūroje, nes Pekino galia auga ne tik ekonomiškai, bet ir diplomatijos, gynybos ar tarptautinių santykių srityse.
Įkandin Kinijos seka ir kitos buvusios trečiaeilės valstybės. Indijoje jau per 1,3 mlrd. gyventojų, o tai daugiau nei ES, JAV ir Rusijoje kartu sudėjus. Kai Indija pasieks bent dabartinį Kinijos ekonomikos išsivystymo lygį, Europos indėlis į pasaulio ekonomiką tesieks kokius 5 procentus.
Kaip išsaugoti gerovę?
ES kritikai teigia, kad Briuselio biurokratai atitrūkę nuo žmonių ir nesirūpina eiliniais piliečiais. Tame yra tiesos, bet negalima nematyti ir pasaulinio lygio laimėjimų. Europai pavyko sukurti unikalų projektą, kurio nepavyksta pakartoti kitur. ES tapo didžiausiu prekybos bloku, pritraukta daugiausia investicijų pasaulyje. ES yra net 80 valstybių pagrindinė prekybos partnerė. Taigi ES projektas pagerino gyvenimą daugybei žmonių ir nukėlė pasaulinės konkurencijos iššūkius į ateitį. Vis dėlto kitų šalių ekonominis augimas aštrina valstybių varžybas, todėl Europai reikia ieškoti būdų, kaip neatsilikti.
Gyventojams nelabai svarbu, kiek tų procentų pasaulio ekonomikoje sudarys šalies BVP, jiems svarbiausia yra aukštas gyvenimo lygis, tačiau šie klausimai susiję. Kol kas Europa yra turtingiausias pasaulio regionas, tačiau kas bus, kai jos vaidmuo pasaulio reikaluose dar labiau sumažės? Iškils svarbiausias klausimas: ar Europai pavyks išlaikyti tokį pat aukštą pragyvenimo lygį?
Europiečiai nori gyventi prabangiai, bet dirbti nori vis mažiau. Darbo sąlygas Senajame žemyne sunku net lyginti su vietnamiečių ar Bangladešo gyventojų, o štai atlyginimai tose šalyse šimtą kartų mažesni. Europoje investuotojų laukiama, bet mokesčiai daug didesni nei Mergelių salose ar Panamoje. Atlyginimai Senajame žemyne dideli, bet geriausi specialistai gali kur kas daugiau uždirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Katare. Taigi iššūkių tik daugėja, ir kaip išsaugoti gerovę, ateityje bus pagrindinis europiečių galvosūkis.
Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.
Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.
Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.
Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.
Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.
Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…
Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus.
O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.
Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.
Blogos nuojautos apėmusios Vakarų pasaulį. Ir ne vien dėl Rusijos žygio į Europos Sąjungą. Ir ne vien dėl JAV milijardieriaus, kuriam prezidentu tapti padėjo Rusija. Ir ne vien dėl milijonų karo ir ekonominių pabėgėlių, užplūdusių ir plūstančių į Europą. Ir ne vien dėl tuštėjančios Lietuvos…
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Būtų galima dosniai sumokėti išminčiui, kuris šiandien pasakytų, kas mūsų visų – viso pasaulio – laukia 2017-ųjų metų pabaigoje. Kur būsime nuėję ekonominių ir politinių perversmų, gal net pasaulinio karo link. Kad netrukus ateisiančiais metais gyvensime geriau ir saugiau – vargu ar kas nuoširdžiai gali apie tai kalbėti, to tikėtis.
Štai žurnalas „IQ“ jau skambina pavojaus varpais liberalizmui. „IQ“ dar nežino – liberalizmas jau mirė ar dar tik miršta. Asmens žodžio, tikėjimo, judėjimo laisves ir kitas demokratines vertybes jau stelbia „paprasto žmogaus triumfas“. Veidmainiškas rūpinimasis paprastu žmogumi „pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje“, – minėtame žurnale rašo jo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Nuo paprastumo iki prastumo – labai netoli.
Noras išsaugoti tautas ir jų kalbas, papročius, tradicijas, religijas, teritorijas, nepriklausomas valstybes – paprasta ar prasta? Nei paprasta, nei prasta. Liberalizmas sako, kad prasta, bet paprasti žmonės mano kitaip – ir rengiasi laidoti liberalizmą. „Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo“, – žurnale „IQ“ rašo Lietuvos laisvosios rinkos intituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Kas dėl to kaltas, kad neatėjo? Pagal mirštantį (?) liberalizmą – paprasti ir prasti žmonės, kurie, kvailiai, nesupranta, kad neria sau kilpą ant kaklo, nes leidžia išsikeroti diktatūroms. O štai filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomonė: „Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti. Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems“ (Tomas Janeliūnas. „Individai prieš visuomenę“, „IQ“).
Tiems, kuriems rūpi lietuvių tauta, jos kalba, papročiai ir tradicijos, Lietuvos valstybė, turėtų džiaugtis matydami, kaip paprasti ir prasti (pagal O.Lukošių) žmonės karste neša liberalizmą. Juk skaudžiai nuo jo nukentėjome. Ištuštėjo mūsų miestai, miesteliai ir kaimai. Didžiulis skurdas, nepaisant milijardų, gautų iš Europos Sąjungos ir sukištų į sporto sales, kuriose nėra kam sportuoti, nes jaunimas „sportuoja“ anglijose, dviračių takus, kuriais niekas nevažinėja, tiltus, kurie nieko nejungia… Mūsų vaikai jau nemoka rašyti lietuviškai, nežino Lietuvos istorijos… Mūsų turtuoliai gyvena Vijūnėlės dvaruose, pastatytuose draustiniuose, parkuose pagal tik jiems galiojančius įstatymus… Mūsų istorikai niekina mūsų didvyrius (Henrikas Šadžius. „Tautos drama“). Mums neleidžiama Lukiškėse pastatyti paminklo Laisvei. Mums nurodinėjama, kokiais vardais negalima pavadinti gatvių ir aikščių. Mes pravardžiuojami žydšaudžiais, nors milijonas Afrikos žydų siekia antrosios – Lietuvos – pilietybės…
Turėtume džiaugtis matydami, kad didžiosios Europos Sąjungos tautos (vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai) irgi nenori prarasti savo tapatybės, ištirpti milijonų pabėgėlių jūroje.
Bet džiaugsmas neima, nes artimiausiais metais gali subyrėti ir Europos Sąjunga, ir NATO – vieninteliai mūsų ribotos laisvės garantai. Jau kitais metais ir Vokietija, ir Prancūzija, ir Italija, o svarbiausia – JAV gali mus palikti vienų vienus likimo valiai, atiduoti kaip duoklę Rusijai už jų ramybę ir naudą, kai bus panaikintos ekonominės sankcijos.
Prieštaringas, nesaugus, įvairiausių interesų draskomas pasaulis. Ir dėl to didžiausia dalimi kaltas ne paprastas žmogus, o liberalizmas ir globalizmas.
Neseniai perskaičiau Mykolo Romerio universiteto išleistą knygą „Lietuvos visuomenės mąstymo kaita europiniame akiratyje“. Čia norėčiau pateikti kai kurias Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, minėtoje knygoje paskelbtos studijos „Lietuva ir globalizacija“ ištraukas.
x x x
Tokios retorinės sąvokos kaip „laisvoji rinka“ yra sukurtos tam, kad būtų sudarytas žmogaus laisvės įvaizdis; esą tai nuo jo priklauso, kokią vietą jis užima visuomenėje […] Kaip vieną iš tokios retorikos pavyzdžių galime nurodyti nutikimą, įvykusį tuoj po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. JAV laisvosios rinkos misijonieriai, Harvardo universiteto ekonomikos profesoriai, atvyko į Maskvą teikti vadinamosios „sukrėtimo terapijos“, kurios tikslas – greitai pereiti nuo komunistinės centralizuotos ekonomikos į laisvąją rinką. Paskui šiuos profesorius atvyko pulkas žurnalistų, kurie džiaugsmingai klausinėjo kiek apstulbusių praeivių: „Dabar, kai turite laisvą rinką, kaip jums patinka demokratija?“ Reikia arba labai bukos sąmonės, arba lakios vaizduotės, norint sutapatinti demokratiją ir laisvąją rinką.
x x x
Globalizacija, kaip įrankis ir pažangos centras, siūloma visiems ir eksportuojama visur. Jis pasirodo laimingo gyvenimo įvaizdžiuose: pavyzdžiui, visos mergaitės taps laimingos, pasidabinusios tam tikromis pigiomis Hon Konge pagamintomis kelnaitėmis. Mergina taps prieinama, nes ji juk turi „laisvę“ patirti malonumą, džiaugdamasi vyrų dėmesiu. Visi laimingi ir nuolat džiaugiasi; net nejauku matyti televizijos reklamoje taip žiauriai nusižeminusį žmogų ar visą grupę; jie išsišiepę, šokinėja, trypčioja iš absoliutaus džiaugsmo, rodydami tobulai apkeptą bulvės žievę. Jei norite gyventi taip džiaugsmingai, raitytis, cypti, žvengti, tai skubėkite nusipirkti patobulintą tokių žievių maišelį ir – valio!
Išvados aiškios pilietinė sąmonė yra nereikalinga, nes, turėdamas milijardus, gali gyventi kur tik nori, be atsakomybės visuomenei ir naudodamasis galimybėmis daryti įtaką išrinktiems valstybių tarnautojams. Kitaip sakant, atsiranda galimybė paversti politinę erdvę privačia sistema, kurioje žlunga žmogaus – autonomiško ir lygaus su kitais – esminė išraiška.
x x x
Nors ekonomika atsigauna, ji reikalauja jaunų, baigusių doktorantūras technologijų srityje specialistų. Žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių nebereiks. Juk nuo 2009 m. iki 2012 m. 1 proc. „dirbančiųjų“ gavo 95 proc. pajamų. Vadinasi, bendruomenei tapti ekonomiškai „judriai“ trūksta kitos dimencijos (o ji yra pedagogika) […] Nelygybė didėja visame pasaulyje, net ir „turtingose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, Švedija, Britanija ir ypač JAV. Pats didžiausias butas (šeimos namas) pasaulyje, vieno indo Mukesho Ambani pastatytas Mumbai mieste, užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, apsuptą badaujančių žmonių lūšnelių.
x x x
Taigi mąstytojai jau negali apsimesti, kad dar ieško lietuviškosios tapatybės. Nauja mada turi būti demonstruojama: esi „postmodernus“, taigi nešioji džinsus, neklausai autoritetų. Viskas grindžiama šia idėja: atgavę nepriklausomybę, mes gavome demokratiją, todėl mums nėra reikalo kištis į viešus reikalus – turime laisvę siekti pasirinktos karjeros, vedančios į malonų gyvenimą. O kurgi tikslas tapti atsakingu politinės bendruomenės nariu, tapti pilietišku piliečiu? Viso to nereikia.
x x x
Visiems peršama „filosofija“ teigia, kad nei pasaulis, nei žmogus neturi vertės, jei netampa darbo jėga, o pagrindinis darbo jėgos tikslas yra sukurti perteklių, iš kurio bus kuriamas vis didesnis perteklius, visuomet prisimenant beždžionės pasidarytą kuoką, nes tam, kad žmogus galėtų sukurti vis daugiau pertekliaus ir jį apsaugoti nuo konkurentų, jis turi pasigaminti vis didesnes kuokas, kuriomis įmanoma apsaugoti savo perteklių ir pasitaikius progai aptvatinti kitus bei atimti iš jų perteklių, kurį jiems pavyko sukurti.
x x x
Minėtoje studijoje apmąstomi Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Žymūs filosofai – Jūratė Morkūnienė, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, Algis Mickūnas, Rūta Marija Vabalaitė, Povilas Aleksandravičius ir kt. – gvildena aštrias problemas ir egzistencinius klausimus, kuriuos kelia lietuviškosios tapatybės santykio su europietiškąja tapatybe bei globalizuotu pasauliu ypatumai.
Šimtas įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Bet prie ko čia Obama, Putinas, Merkel, Švedijos karalius, Popiežius Pranciškus?.. Nes šie ir daug kitų šalių politikos, kultūros ir verslo žmonių iš tiesų daro įtaką Lietuvai, Lietuvos žmonėms.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Pervertęs „Valstybės“ šių metų liepos mėnesio numerį (7), iškart suabejojau, ar verta skaityti tokį didelį (20 p. su iliustracijomis) straipsnį, pavadintą „Lietuvoje įtakingiausių žmonių 100-ukas“. Bet, pastraipa po pastraipos, puslapis po puslapio – ir smalsumas nugalėjo.
Kiekvienas bent kiek žingeidesnis inteligentas nesunkiai galėtų sudaryti savo šimtuką, gal net 150-uką, tačiau kiekvienu atveju toli gražu ne visos personalijos sutaps su redaktoriaus Eduardo Eigirdo ir jo komandos sudarytuoju. Juo labiau – vienus ar kitus žmones visi charakterizuosime, vertinsime skirtingai, kartais gal net iš esmės.
Skaitant šimtuką man buvo įdomu palyginti, kaip aš matau ir vertinu mums, mūsų valstybei įtaką darančiuosius.Todėl ir perskaičiau. Todėl ir kitiems rekomenduočiau, kaip sakoma, nepraeiti pro šalį. Ne tik dėl to, kad nenorėčiau, jog šis žurnalas bankrutuotų, nes turi daug įtakingų priešų, daug kam yra skaudžiai užmynęs ant nuospaudos. Ir žurnalas „Valstybė“, ir minėtas straipsnis atskleidžia, kas su kuo, kas prieš ką, apnuogina povandenines sroves, kurių nežinojimas mūsų rinkėjus neretai nuveda klystkeliais.
Kartais mes stebimės, kodėl ta ar kita televizija, ta ar kita internetinė svetainė kala ir kala tuos pačius politikus, kalbina vis tuos pačius politikos apžvalgininkus. Kai žinai, kas tą žiniasklaidą valdo – pasidaro viskas aišku. O „Valstybė“ nevengia mažiau išprususiam žiūrovui ar skaitytojui tas paslaptis atskleisti.
Gaila tik, kad mažiau išprusęs žiniasklaidos vartotojas vargu ar skaito „Valstybę“ – nepigų, nei sekso, nei banalybių nepropaguojantį žurnalą. Pavyzdžiui, Delfi.lt, kur moteriško nuogumo, neretai labai vulgaraus, daugiau negu reikėtų. Kartais pagalvoji: vyriausioji redaktorė – moteris, kaip ji gali taip savo lytį žeminti? Bet kai žinai, kad „Delfi“ vadovas – ne ji, o Vytautas Benokraitis (iš šimtuko – 24-as), kai „Valstybėje“ paskaitai, iš ko gyvena ir kokių tikslų Geltondelfis siekia, tampa viskas aišku.
Akivaizdu, kad šio portalo moralė žemai, kaip sakydavo kalbininkas J. Kabelka, bet ja dangstoma ne mažiau bjauri politinė moralė Viktoro Uspaskicho portretų, skelbiamų labai garbingoje vietoje, pavidalu. „V. Uspaskichas yra gyva Lietuvos trolinimo klasika“, – rašoma „Valstybėje“. Beje, mano nuomone, žurnale žodis „trolinti“ vartojamas pernelyg dažnai.
„Valstybė“ labai sielojasi, kad ne be nomenklatūros, oligarchų, korumpuotos žiniasklaidos pastangų ji gauna mažai reklamos. Man toks įspūdis nesusidarė. Daugiau kaip 35 p. iš 122p. – reklaminiai. Pavydas, kaip ir pyktis – blogi patarėjai. Neskanūs tie paaimanavimai: mums nedavė, mūsų nepaminėjo, neapdovanojo.
Beje, atrodo, kad „Valstybei“, kaip ir „Delfiui“, reklamos turinys neturi reikšmės, nes žurnale „Stumbrui“ skiriamas visas puslapis. Jeigu ne butelio su užrašu „Stumbras“ nuotrauka, galėtum pagalvoti, kad reklamuojami ne velnio lašai, o didingas girių galiūnas – tekste, primenančiame eilėraštį, kalbama apie inovacijas, įkvėpimą iš gamtos, o degtinė klastingai vadinama produktu.
Skaitydamas tą eilėraštį aš ir pagalvojau: kurion vieton pagal įtakingumą, neišmatuojamą žalą labiausiai Europoje geriančiai valstybei reikėtų įrašyti „Stumbrą“ ir kitas panašias bendroves? Į šią „smulkmeną“ „Valstybė“ neatkreipė dėmesio. Tai gal bent gydytoją Aurelijų Verygą reikėjo pastebėti?
Skaitant 100-uką nesunku susidaryti nuomonę apie „Valstybės“ pripažįstamas arba nepripažįstamas vertybes.
Ko 100-uke nėra, tas ir neegzistuoja. Pietryčių Lietuvoje jokių problemų? Jokių, nes Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas prof. Kazimieras Garšva nepastebėtas, skirtingai nei Valdemaras Tomaševskis, nors Prezidentę „Valstybė“ vertina palankiai, skyrė jai ketvirtą vietą. Žinoma, ne dėl to apdovanojimo „Valstybei“ kartais reikėtų pastebėti Pietryčių Lietuvoje egzisuojančias problemas.
Atrodo, žurnalui nelabai rūpi išsivaikščiojančios Lietuvos problemos, nes nė vienas iškilesnis lietuvis, matantis tautai iškilusias egzistencines problemas, nepaminėtas. Pavyzdžiui, Krescencijus Stoškus, Vytautas Rubavičius, Vytautas Radžvilas… Tai kad jie neįtakingi. Jeigu jie reti svečiai televizijose ir delfiuose, tai dar nereiškia, kad jų keliamų problemų nėra. Jų nežinomumas, neįtakingumas gal ne jų, o, pavyzdžiui, Audriaus Siaurusevičiaus, patekusio į 100-uką, problema.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybė“ beveik nemato, „kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją“ (citata iš neseniai pasirodžiusio Vytauto Rubavičiaus straipsnio „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“). Laikas praregėti ir įsiklausyti į čia paminėtų filosofų įžvalgas. Akivaizdu, kad „išvalstybintos ir išnacionalintos Europos vizija“ neturi ateities. Pasaulio tautų troškimai ir valia – kitokie. Šito nematyti – labai trumparegiška.
P.S.
Šiomis dienomis pavarčiau seniai perskaitytus „Pokalbių akiračius“ („Akiračių“ interviu su išeivijos kultūros veikėjais, 1969-1989). Kelios ištraukėlės iš pokalbio su Andrejum Siniavskiu, žymiu rusų dididentu, politiniu kaliniu, 1971 m. emigravusiu į Vakarus.
Mano manymu, Rusijai intelektualiai, o gal ir politiškai gresia atvirai nacionalistinė kryptis. Ir to nacionalizmo ideologai jau veikia.
Vakariečiai lyg ir galvoja, kad pasauliniai pavojai jų neliečia, liečia tik Rytų šalis, o Vakaruose nieko panašaus negali atsitikti. Į tai aš žiūriu kritiškai, ir kiek galėdamas stengiuosi liudyti apie bėdas, kurių šaknys glūdi viso pasaulio, ne tik Rusijos situacijoje… kartais man taip pat atrodo, kad žmonės čia nepakankamai gyvena aukštesniais dvasiniais interesais; t.y. jų gyvenimas prasmingas ir įdomus, bet mes, rusai, esame maksimalistai, visada norime kažko daugiau, norime „iššokti iš savęs“. Tai mūsų nelaimė, bet tai duoda ir kai kurių kultūrinių pranašumų. Vakariečių tarpe aš to pasigendu.
Vakariečiai, atrodo, tikrai pernelyg pasitiki savo stabilumu ir nepakankamai įvertina pasaulinį pavojų. (1981 m. Nr 126. Kalbėjosi L. Mockūnas ir T.Venclova)
Dau daug metų skaitau, kas yra rašoma portale Slaptai.lt patalpintuose straipsniuose. Įdomu. Įvairios temos. Jas visas sieja pastangos pateikti mintis, kad ir Lietuvoje būtų geriau. Tai didelis ir pagarbos vertas darbas.
O dabar – apie BREXIT ir Lietuvos piliečius Jungtinėje Karalystėje.
Noriu pateikti keletą minčių šiuo klausimu.
Pirmiausia – ten jau dirbantiems Lietuvos piliečiams nėra pats esminis, pats svarbiausias klausimas.
Jei iki karo ir pokaryje Lietuvos piliečiai atvyko į JK iš bėdos (Lietuvą užpuolė socialistinių Kremliaus – Berlyno barbarų gaujos), tai po 1990 metų Lietuvos piliečiai (lietuviai, rusai ir neaiškių kilmių asmenys, sulaikyti policijos už nusikaltimus, prisistatantys lietuviais) atvyko vedami pirmiasia šių trijų priežasčių.
Pirma. Tėvai, nesipriešinę Lietuvą okupavusiai SSSR sistemai, o aktyviai su ja bendradarbiavę, sukaupė pinigų perteklių ir savo vaikus (kaip kad ir Vladimiro Putino komandos nariai) išleido siekti išsilavinimo į Vakarus be jokio finansinio rūpesčio. Tokiu būdu SSSR sistemai lojalių šeimų atstovai, be problemų įgyję išsilavinimus Lietuvoje bei praktikas, atvyko padirbėti į šią aukšto lygio teisinę valstybę siekdami žymiai pagerinti savo ekonominę padėtį bei susipažinti su žymiai teisingiau gyvenančiu pasauliu.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antra. Lietuviškojo brexsito šalininkai – asmenys, nuo 1992 metų į Lietuvos valdžias masiškai rinkę bet kokios pakraipos socialistus – populistus ir valstybės kenkėjus, kad neleistų valdžioje įsitvirtinti Vytauto Lansbergio bendraminčiams bei panašaus pobūdžio geresniems politiniams junginiams.
Taip pat ir nedalyvavusieji balsavimuose, tuo parodant ištikimybę sovietinei sistemai ir neapykantą atkurtai nepriklausomybei. Taip pat ir sunaikintų kriminalinių grupuočių Lietuvoje nariai, taip ir nesuvokę, kad juos sukūrė, jais pasinaudojo ir vėliau sunaikino tie patys socialistai.
Trečia. Asmenys, nukentėję nuo socialistinių partijų, kurios vykdė masinius prichvatizacijos veiksmus, sukėlusius milžinišką nedarbą, teismų/ prokuratūros/VMI/ spec.tarnybų savivalę.
Visos šios asmenų grupės atvyko į laisvą ir demokratinę šalį (JK), kuri jiems suteikė tokias pat garantijas, kaip ir savo piliečiams. Nepriklausomai nuo to, kad jie neįnešė jokio indėlio į JK gerovę, ekonominį politinį stiprėjimą. Kai kurie britų geranoriškumą vertino kaip kvailumą, britams pridarė pakankamai daug žalos.
Štai toks pastebėjimas. Be to, britų salose – labai mažai grupių, vadinančių save lietuviškomis, dalyvauja Lietuvos gyvenime tikslingai – kalba ir viešina blogybes, dalyvauja parlamento/ Prezidento rinkimuose, deda pastangas, kad į valdžią nepatektų Lietuvą naikinusios LKP šešėliai (amb/ paksiaus/ uspaskio junginiai).
Dažniausiai lietuvių grupių susiėjimai – pramoginiai, šiek tiek kultūriniai. Lietuvos piliečių tarpe masiškai paplitęs girtavimas ir muštynės. Čia stipriai lenkiame lenkus, kurių JK žymiai daugiau.
Balys Krasavickas (Notrhamptonas)
XXX
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Anglijoje jau pasirodė antiimigrantiškų proklamacijų. Mano pusseserė toje šalyje, provincijoje, gyvena beveik dešimtmetį. Pastarosiomis dienomis ir jai buvo pasiūlyta krautis lagaminus.
Toks vietinės kilmės gyventojų elgesys baustinas, persekiojamas, prilyginamas rasinės neapykantos kurstymui. Bet slapta (rašteliai prie namų durų, ant automobilių stiklų) arba privačiuose pokalbiuose išsakomas nepasitenkinimas atvykėliais byloja, kad pūlinys jau pritvinko.
Ar iš tiesų privalu smerkti tuos, kurie nori gyventi ir dominuoti savo tautoje? Ar mums patiktų, jeigu geresnio gyvenimo ieškotojai užplūstų Lietuvą? Atsakymas aiškus: mes jau šiandien bijome pabėgėlių, kurie gali būti net pavojingi, ne tik sumažinti galimybes įsidarbinti, be didelių eilių patekti pas gydytoją, gauti pašalpą…
Ar turi teisę ta ar kita valdžia nepaisyti didžiosios gyventojų dalies nuomonės ir įgyvendinti ne daugumos, o nežinia kieno ir nežinia iš kur nesveikose galvose gimusius idealus? Juk išrinktieji turi vykdyti rinkėjų valią.
Jeigu dauguma nenori įteisinti tos pačios lyties santuokų, jeigu neleidžia tokiems žmonėms auginti vaikus, tai ir nereikia. Kai jų nuomonė natūraliai pasikeis, tada ir kalbėsime.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.
Anglai savo nepasitenkinimą valdžios politika išsako naktį klijuojamomis proklomacijomis. Tą patį jie pasakė ir demokratinėmis priemonėmis – referendumu.
Dėl visko, kas atsitiko birželio 23 dieną ir dar atsitiks ne tik kaip tos dienos pasekmė, kalti ne eiliniai piliečiai, o pirmiausia Europos Sąjungos galingieji.
Nemokšos ėmėsi labai sudėtingo geopolitinio vaidmens: dėl ekonominių savanaudiškų paskatų sukergti skirtingas tautas ir net rases.
Pirmieji šitos globalios maišymo, dirbtinio kraustymosi politikos daigai jau akivaizdūs. Koks artimiausiu metu prasiskleis žiedelis – šiandien dar pasakyti neįmanoma. Aišku tik tiek, kad šios rožės dygliai bus labai skaudūs.
Kazimieras P.
XXX
Mieste triukšmas, blogas oras. Vasarą bėgi į gamtą. Jeigu neturi vilos kokiame Lietuvos regioniniame parke, kur tvoros, apsaugininkai ir ramybė, važiuoji į „kolektyvinį sodą“. Bet ir čia nuo triukšmo nepabėgsi.
Štai mūsų „kolektyviniame“ netoli mano lūšnelės du apleistus sklypus nusipirko viena ponia su ponu. Ponia, sako, darželio vedėja. Su buldozeriais nušlavė dar sovietmečiu statytą namelį ir toje vietoje pradėjo karkasinį, pusiau medinį, pusiau plastmasinį dviaukštį. Nuo ankstyvo pavasario darbininkai kalė, pjovė, lakštingaloms ir varnėnams mano sodelyje čiulbant. Tie pjūklai ir plaktukai – dar pusė bėdos: namo be jų nepastatysi, reikia suprasti ir kentėti. Bet kodėl aš turiu dar ir jų muzikos klausytis? Atvažiuoja ryte automobiliu, atidaro jo duris ir įjungia dar vieną triukšmo šaltinį.
Kelias savaites žmona kentė kentė ir nuėjo su meistrais pasikalbėti. Gal galite bent kiek tyliau muzikuoti? Mūsų automobilyje irgi yra ir radijas, ir „diską“ galime paleisti, bet nenorime užgožti paukščių giesmių. Žmona nustebo: vyrai iškart pažadėjo koncertuoti tyliau.
Bet ramybe džiaugėmės neilgai. Po savaitės atvažiavo kiti meistrai, kurie nežinojo, kad paukštelių giesmės mums mielesnės už jų „bumčikus“.
Savaitgalį, ypač jeigu pasitaiko geras oras, tokių „muzikų“ iškart gali klausytis iš visų keturių pasaulio šalių. Todėl savaitgaliais į savo „rančą“ nevažiuojame, nebent jis būna šaltas ir lietingas.
Kodėl mūsų žmonės taip negerbia kitų, ir „demokratijos“ laikais savo kieme elgiasi taip, tarsi aplink nebūtų nė gyvos dvasios? Iš durnumo, kultūros stokos, o gal iš pasiutimo?
Taip, kartais jaunimas tyčia rikdo automobilių radijus ir „magus“. Nesu nacionalistas, bet turiu pasakyti tiesą: mūsų „kolektyviniame“ dažniausiai šitaip triukšmauja rusakalbiai. Ir mes šitoje šalyje gyvename! Tik pabandykite mus užkabinti! Ir mes jų neužkabinėjame, taikstomės, kenčiame, gerbiame tautines mažumas. Čia ne Japonija, senukai Lietuvoje dažniausiai „grybo vietoj“, jų nuomonės, jų pageidavimų nepaisoma. O mūsų „kolektyviniame“ senukų daugiausia, dar ne visi išmirė.
Ne ramiųjų pusėje ir įstatymai, reguliuojantys triukšmą. Pavyzdžiui, jeigu sodo kaimynas visą dieną „leidžia muziką“ negarsiai, jokie pareigūnai jo nenutildys, nes nepakaks decibelų. Įstatymų leidėjai gal nežino, kad nelabai triukšminga, nesiliaujanti, valandų valandas trunkanti „muzika“ gal net labiau varo iš proto, neleidžia džiaugtis gamtos garsais ir ramybe. Vienintelė išeitis: jeigu gali, jeigu turi kur, bėk kuo toliau nuo tokio kaimyno.
2015 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje kai kurių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva įvyko forumas „Mūsų valstybės tikslas“.
Šių dienų viešuosiuose diskursuose pastebiu daug susipriešinimo ir kovos tarp žmonių, vienaip ar kitaip vertinančių vykstančius regioninius konfliktus, valstybių ir jų susivienijimų elgesį šiame kontekste. Net, rodos, rimti politologai bei apžvalgininkai, užėmę vienokią ar kitokią poziciją ir imdami transliuoti emociškai nuspalvintus argumentus, tampa vis labiau panašūs į politinės propagandos darbuotojus (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare, reiškia, tikslas pateisina priemones).
Taip elgiantis, sunku tikėtis bent kiek objektyvesnio vertinimo bei analizės. Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius procesus kiek kitu rakursu, nei yra įprasta.
Ar žiūrėjote per „Lietuvos ryto“ televiziją transliuotą Rūtos Janutienės laidą „Nuoga tiesa“, kurioje ginčytasi, naudingi ar žalingi skiepai?
Ironiška, bet tokių laidų pavadinimuose neturėtų būti žodžio „tiesa“. Daug triukšmo, emocijų, o laidai pasibaigus lieka bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas. Į svarbiausią klausimą, verta ar neverta skiepyti mažylius, – juk įtikinamai neatsakyta.
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pateikia argumentus, patvirtinančius skiepų naudą, jo oponentai kalba apie vaistininkų finansinius interesus ir injekcijų žalą. Ir vieni, ir kiti savo poziciją grindžia tarsi konkrečiais, nepaneigiamais faktais, tarsi logiškai samprotauja, lygina, pagalbon pasitelkia senelių, tėvų patirtį…
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina nepatingėt susirasti liepos mėnesį pasirodžiusį žurnalo "Metai" numerį ir perskaityti rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai", 2013-ieji, liepa). Puikus, gilus tekstas: demaskuojantis mus supančius pavojus bei grėsmes, persmelktas nostalgijos, liūdesio, ironijos, bet raginantis nepasiduoti asimiliacijoms ir nutautėjimams.
Rašytojos B.Jonuškaitės atsakymuose apstu gilių pastebėjimų ne tik apie literatūrą, eseistiką, poeziją ar rašytojų santykį su ne itin džiugia lietuviška tikrove. Ten kalbama ir apie Lenkijos lietuvių rūpesčius, mat rašytoja kilusi iš Punsko krašto. Ten apmąstoma ir lietuviškoji teisėsauga, su kuria, sprendžiant iš atsakymų, jai teko asmeniškai susidurti.
Štai tos labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios ištraukos.
Perskaičiau Virginijaus Savukyno ir Rimvydo Valatkos interviu su Lechu Valensa – "Lenkų maištininkas ant lietuviško dviračio" (15min.lt, 2013 m. birželio 21 d.). Sunku patikėti, kad šis jau nebejaunas žmogus, Nobelio taikos premijos laureatas, garsiausias pasaulyje elektrikas, Gdanske prieš 33 metus padaręs komunizmui esminį trumpą sujungimą" (taip publikacijoje pristatomas buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas) – toks pažangus: "Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turime tapti Europos patriotais", – sako "Solidarumo" laikų maištininkas.
Aš nesistebiu, kai panašiai kalba koks trisdešimtmetis, sėdintis šiltoje kėdėje kur nors Briuselyje – kitos išeities jis neturi, jeigu nenori prarasti to, ką turi. Bet Lechas Valensa, kurio vardas į istoriją "bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą…" (taip jis pats apie save)!
Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.
Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.
Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.
Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš).
Jei tik būtų mano valia, ypatingai daug dėmesio nūnai neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią – šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi.
Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį.
Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi, nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviems dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes.
Dar 1688 m. šveicarų medikas Johanesas Hoferis (Johannes Hofer) sukūrė terminą keistam negalavimui nusakyti: nostalgia (sen. gr. nostos – grįžimas į tėvynę ir algos – ilgesys, kančia). Ir šį terminą Europos medikai kelis šimtus metų (XVII–XIX a.) naudojo kaip mokslinę diagnozę keistai ligai nusakyti ir gydyti, grąžinant kenčiantį žmogų į jo tėvynę.
Įvairios tautos susikūrė savus terminus, prancūzai sako mal du pays (tėvynės liga), vokiečiai – Heimweh (tėvynės ilgesys), ispanai – el mal de corazón (širdies skausmas).
Kai kas nors ką nors rašo, savo aprašomą dalyką sureikšmina, kad būtų geriau pastebimas, – taip mūsų rašto kultūroje viskas, ką skaitome, žiūrime, atrodo svarbu.
Taip tuo labiau tie, kas gudriai valdo Lietuvą, kelia skandalus, ištisai triukšmauja, kad tikri dalykai ir didelės laukiančios bėdos būtų (ir iš tiesų lieka) užgožtos, nepastebėtos, kaip nereikšmingos.
Tačiau šitas laiškas atkreipia dėmesį į ruošiamą Lietuvos valstybės ir žmonių pavergimą be ginklų, su teisės pagalba.
Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ. Su rašytoja Daiva Tamošaityte kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio diena – moralinės, kultūrinės, politinės Lietuvos aktualijos.
Gilų įspūdį paliko Jūsų esė “Vapsvos efektas”, paskelbtas žurnale “Metai”. Tame tekste vaizdžiai pasakojate apie auką, praradusią gebėjimą priešintis agresoriui. Laukinėje gamtoje tokių pavyzdžių – gausu.
Tačiau niekad nemaniau, jog mes, lietuviai, itin gražiai ir beveik be kraujo atgavę nepriklausomybę 1990-aisiais, netrukus tapsime labai panašūs į tuos gyvius, kurie nebepajėgia deramai pasipriešinti svetimoms įtakoms. Nejaugi kritimas žemyn buvo neišvengiamas, nejaugi negalėjome sumažinti šių skaudžių padarinių? Ar tikrai panašių bėdų patiria visos laisvės siekiančios tautos?
Aiškesnis nacionalinio tapatumo kaitos vaizdas reikalingas ne tik mūsų pačių savivokai, bet ir eurointegracinių vyksmų skatinimo politikai, taip pat ieškant deramų atsakų į vis naujus ne tik mums, bet ir Europos Sąjungai kylančius iššūkius bei grėsmes. Europiniam tapatumui (europinimo ar europeizacijos vyksmas) kurti pasitelkiamas nuo nacionalumo apraiškų apvalytas pilietinis europietiškumas.
Tačiau ir europinimui, ir pilietinio europietiškumo sklaidai reikalingi nacionalinių kultūrų “mechanizmai”, taip pat europinių komunikacijos ir informacijos tinklų plėtra. Drįstume teigti, kad norėdami sukurti veiksmingas ES plėtros, europinio pilietiškumo ugdymo programas, o ypač bandydami įveikti ES būdingas demokratijos, visuomenės ir kitokias stokas, turime pasitelkti nacionalinių jausenų “klijus” socialinei sanglaudai stiprinti – laisvoje demokratinėje Europoje nacionalinių tapatumų savikūra ir raiška turi laiduoti europinio bendrumo jausenos ugdymą, o ne skatinti tautinį uždarumą ir priešiškumą.
