Briuselyje po penkias paras vykusių diskusijų baigėsi paskutinis derybų dėl ES daugiametės finansinės perspektyvos ir Europos gaivinimo ir atsparumo fondo, skirto kovai su koronaviruso pandemijos pasekmėmis, etapas.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, vadovavęs Lietuvos derybų delegacijai, pažymėjo, kad ES daugiametis biudžetas įgalins įgyvendinti Gerovės valstybės raidos kelią, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
„Derybose siekiau, kad inovacijų ir žalinimo tikslų įgyvendinimui būtų užtikrintas tinkamas ES finansavimas tiek iš tradicinėmis politikomis vadinamų sanglaudos ir žemės ūkio politikų, tiek iš naujai kuriamo ES Gaivinimo ir atsparumo instrumento“, – sakė prezidentas.
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų. Už kiekvieną įmokėtą eurą į ES biudžetą Lietuvai sugrįš 4 eurai ES paramos. „Tai yra unikali galimybė Lietuvai investuoti lėšas į valstybės modernizaciją ir mūsų visų ateitį“, – sakė G. Nausėda.
Derybose dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos Lietuva pagrindinį dėmesį skyrė Sanglaudos ir žemės ūkio politikos finansavimui. Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. „Ypač svarbu pažymėti, kad atsižvelgta į mūsų nuosekliai keltą klausimą dėl Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimo įtakos šalies ekonomikos raidai“, – teigė prezidentas.
Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų. Prezidentas pabrėžė, kad gera žinia yra tai, kad, palyginti su ankstesne finansine perspektyva, skirta daugiau kaip 400 mln. eurų tiesioginėms išmokoms. Tai leis sparčiau užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas Lietuvos ūkininkams ES vidaus rinkoje.
ES skyrė 490 mln. eurų Ignalinos AE uždarymo projektui, o Kaliningrado specialiosios tranzito schemos įgyvendinimui – 189 mln. eurų finansavimą.
Šalies vadovas pabrėžė, kad ES biudžete „Rail Baltica“ vystymui suteikta papildoma 1,4 mlrd. eurų suma. Lietuvos pastangomis išlaikytas dėmesys kariniam mobilumui, kuriam skirtas 1,5 mlrd. eurų finansavimas.
Lietuvos prezidentas sakė, kad ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų. Šios lėšos bus naudojamos ekonomikos atsigavimui, struktūrinių reformų įgyvendinimui, inovacijoms, skaitmeninimui, žaliosios Lietuvos kursui. Kovai su klimato kaita iš Teisingo perėjimo fondo numatyta 243 mln. eurų tiems regionams, kurie susidurs su didžiausiais šioje srityje iššūkiais.
Šalies vadovas pažymėjo, kad prireikus Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto arba 2,2 mlrd. eurų reformoms įgyvendinti.
Prezidentas teigė, kad pasibaigus deryboms laukia naujas svarbus etapas – ES lėšų skaidrus ir efektyvus investavimas, kuris kurtų aukštesnę pridėtinę vertę Lietuvos žmonėms.
Vizito Briuselyje metu prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Europos Komisijos nariu Johannesu Hahnu, atsakingu už daugiametę finansinę programą ir biudžeto planavimą. Šalies vadovas per susitikimą su J. Hahnu aptarė Suomijos, pirmininkaujančios ES, pateiktą naujos ES Daugiametės finansinės perspektyvos projektą.
Prezidentas pabrėžė, kad naujasis biudžeto projektas Lietuvai nėra priimtinas, o numatytas drastiškas finansavimo mažinimas sanglaudos politikai (Lietuvos atveju – 27 proc.) gali turėti neigiamų pasekmių, įgyvendinant kovos su klimato kaita tikslus, skelbia Prezidentūra.
Šalies vadovas atskirai nurodė, kad Lietuva neigiamai vertina numatomą lėtesnį negu žadėta tiesioginių išmokų Lietuvos žemdirbiams augimą, ypač turint omenyje tai, kad kai kurių kitų valstybių narių ūkininkai gauna net tris kartus didesnes išmokas. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva siekia pilnos tiesioginių išmokų konvergencijos 2027 m., pradedant ją nuo dar 2013 m. Europos vadovų sutarto minimalaus išmokų lygio – 196 eurų už hektarą.
Prezidentas atkreipė Europos Komisijos nario J. Hahno dėmesį į būtinybę užtikrinti tinkamą finansavimą Ignalinos AE ir Kaliningrado specialiajai tranzito programai. Diskutuojant apie inovacijų finansavimo programą „Horizon“, G. Nausėda išsakė lūkestį, kad vienodos galimybės būtų garantuojamos visoms ES šalims.
Slaptai.lt skelbia beveik 30 minučių trukmės videointerviu Lietuvos saugumo tema, kuriame dalyvavo Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatas Eitvydas Bajarūnas. Pokalbį moderuoja Indrė Makaraitytė.
Šiame pokalbyje gvildenamos aktualios Lietuvai temos: ar mums pavyks išvengti Rusijos kišimosi į Prezidento rinkimus; ar Rusijoje įmanomas nepriklausomas verslas; kodėl kadaise savo vieną svarbiausių ir brangiausių įmonių patikėjome uždaryti Rusijos kompanijai; kokia Rosatom įtaka; ar Rusijos slaptosios tarnybos turi informacijos apie mūsų pažeidžiamus politikus, verslininkus, žurnalistus; kuo labiausiai MG Baltic įdomus buvo Seimo NSGK?
Dr. Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Kai kurios mintys po triukšmo dėl Plungės vaikų kelionės į Rusiją
Dar neataušo įkarštis ir nenudžiuvo plunksnos apie valstybės užvaldymą. Tik prieš kelias dienas vienas interneto portalas dar parašė, kad MG Baltik savininkas Darius Mockus artimai veikė ir su tūlu Dzekanidze. Tačiau jau aišku, kad šis triukšmas, kaip ir kiti panašūs į jį (nors tikrai tikiu, kad NSGK tyrimas, nors buvo selektyvus, bet atskleidė daug tiesos) jau nueina užmarštin. O kas geriausia padeda užmiršti. Tai naujas tikras ar sukurtas skandalas.
Ir štai Plungės vaikai eilinį kartą nuvyko į Rusiją. O tai problema. Čia žymiai baisiau už aukščiausius valstybės valdžios sluoksnius užvaldžiusius veikėjus (juk buvo ne tik MG Baltik ir ne tik šis tyrimas). Vaikų kelionė pas kaimynus taip juos paveikė ar paveiks, kad jie taps, o gal jau tapo Putino idėjų laidininkai ir propaguotojai Lietuvoje. Ir tai didžiulė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.
(Ne)gerbiami ponai viršininkai ir norintys jiems įtikti rašantys, susimastykite. Ar ne didžiausias pavojus slypi mūsų viduje. Pirmiausia, ypač tų, kurie labai garsiai rėkia … rusai ateina, rusai jau puola…!?, nieko neveikimas, kad būtų seniai panaikinta tokia dar mano vadovautame (2006 m.) parlamentiniame tyrime išaiškinta korupcinė tarptautinė grandinė, kokią VSD įvardijo UAB „Dujotekaną”. Dėl kurios veiklos – rusiškų dujų importo į Lietuvą buvo priimtas atskiras Rusijos Fedrecijos Vyraiusybės nutarimas, pasirašytas tuomečio premjero V. Putino. Tik pagalvokite dėl lietuviško UABo – tokio lygio valstybinis sprendimas. Ne ką prastesnė po verslo skraiste paslėpta didžiulė svetimos valstybės įtaka (apie tikslus galima tik numanyti, ne tik komerciniai) įvairioms partijoms priklausantis ir lietuviška, o po to rusiška elektra prekiaujantis Garbaravičių klanas, per tai susikrovęs šimtus milijonų.
Su šiuo atveju tampriai siejamas ir iki šiol neištirtas nusikalstams sandoris perleidžiant „Gazpromui“ Kauno termofikacinę elektrinę. Kodėl nė piršto nepajudino atsakingi politikai ir pareigūnai, kad būtų konfiskuota sostinės pašonėje nežinia kokiais tikslais didžiulėje uždaroje teritorijoje pagal aukščiausius karybos standartus įrengta visiems žinomama J.Borisovui priklausanti šaudykla ir malūnsparnių aikštelė. Beja, šiam ponui net du kartus atimta Lietuvos pilietybė ir visi žino, kad jis dirba su Rusijos kariniu – pramoniniu kompleksu, o čia šeimininkauja kaip pas save namuose.
Kas leido pabėgti žinomam avantiūristui ir aferistui V. Romanovui. Kada pagaliau iš Ignalinos AE uždarymo bus išvyta Rosatomui priklausanti ir broko pridariusi kompanija „Nukem“. Apie tai karts nuo karto parašo, o viskas kaip buvo taip ir lieka. Ką jau bekalbėti apie „brangakmenį“ mūsų nacionalinio nesaugumo karūnoje poną V.Uspakichą. Kad jo nepasodino į tamsiąją už 24 milijonų litų panaudojimą politinės sistemos užvaldymui jau visi žinome. Tik manau niekas nežino, kodėl visi nuo aukščiausių iki žurnalistų kaip baudžiauninkai jam keleklupsčiauja pareiškus, kad jis grįžta ne kur nors, o Lietuvos premjeru. Ponai ir ponios, tai turėjo būti kaip pats rimčiausias Lietuvos Valstybės įžeidimas ir atkirtis tokiam šio veikėjo akibrokštui turėjo būti adekvatus. Ką jau bekalbėti apie V.Putino tankus, jeigu jo tarnybų žmogus ruošiasi legaliai tapti mūsų premjeru. Ir tai nebejuokai, nes iš karto po šio žurnalistų brolijos nuolankiai išviešinto ir ištransliuoto pranešimo pono Viktoro reitingai pradėjo augti kaip Dzūkijos grybai po lietaus. Visi tyli. Paklausite – kodėl? Todėl, kad bijosi. Jie bijojo jį nuteisti, nors jis turėjo sėdėti ne mažiau nei M. Burokevičius. Jis net pats prasitarė TV, kad kai prie rusiškos taržinybinės betvarkės, Maskvos milicija, pagal Lietuvos Generalinės prokuratūros prašymą, buvo jį areštavusi ir pasodinusi į areštinę. Kas jį išleido? Ogi Rusijos specialiosios tarnybos.
Sąrašą kas būdamas čia Lietuvoje kenkia arba gali pakenkti valstybei, galima tęsti, bet tokio ilgo niekas nespausdins. Trumpai visi didesni kyšininkai ir mūsų išaiškinto, persigrupavusio, bet neišardyto „valstybininkų“ klano figūrantai yra po Rusijos ir ne tik specialiųjų tarnybų priežiūra. Kol mūsų teisėsauga miega, jie nesnaudžia. Viskas nufilmuota, viskas suprotokoluota, kas, kam, kiek ir kada. Tai penktoji kolona, kurią tankais ir haubicomis nepaims. Nepaims ir todėl, kad ji veikia ir gyvena tarp mūsų.
O mūsų ministerijos ir politikai labiausia bijo ne mano, tik mažos dalies, pavardintų grėsmių ir jų nepadarytų namų darbų, o vaikų kelionės pas kaimynus. Tarp kitko, kas pasakė, kad į Rusiją negalima važiuoti. Nuo kada su kaimynais mes norime tik bartis ir kariauti (pagal kai kurių veikėjų retoriką). Kas įvardijo, kad visa rusų tauta yra blogiečiai. Ponai, paskaitykite mūsų pačių Konstituciją, kurioje aiškiai parašyta, kad draudžiamas tautinės nesantaikos kurstymas. Nematau jokios tragedijos, kad mes važiuojame į Rusiją. Kita problema, jeigu mes nepasitikime mūsų žmonių patriotiškumu ir sugebėjimu paaiškinti viską teisingai. Manau mūsų pedagogai, lydintys vaikus, yra pakankmai atsparūs bet kokiai propogandai. Mes turime pasirinkimą arba užsidarome nuo kaimynų sienomis ir užsikišame ausis, vaidiname patriotus. Visiems aiškiname, kokie rusai blogiečiai. Arba pirmiausia apsivalome savo kieme. O su kaimynais bandome kiek įmanoma draugauti ir vieni kitiems rodytis bei kalbėtis bent paprastų žmonių lygmenyje, nes politikai bijosi.
Tačiau gal reikia bijoti vykti ir į NATO narę Turkiją, kur buvo be jokio paaiškinimo susodinti į kalėjimus dešimtys tūkstančių R. Erdoganui neįtikusių mokytojų, teisėjų ir šiaip sau civilių. Be to, autoritarinių režimų yra žymiai daugiau ne viena Rusija, tai gal uždrauskime mūsiškiams vykti į Baltarusiją, Iraną, Kiniją ir t.t. ir pan.
O gal geriau apsidairykime, kad nebe 1917 metai ir pas mus, Lietuvoje, dėkui Dievui – ne bolševikai valdžioje, o XXI amžius ir pasaulis tarpusavyje bendrauja. Dažnai nesutaria, yra daug skirtumų, bet bendrauja ir stengiasi vieni kitus suprasti.
Didžiausias darbas, kurį privalo mūsų valdžia padaryti – tai bent apmažinti vis augančią penktąją koloną viduje Lietuvos. Tuo reikia rūpintis kasdieną.
Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Rusijos korporacija „Rosatom“, pasinaudodama valdoma bendrove „Nukem“, siekė daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams, siekdama užsitikrinti Lietuvos valdžios pritarimą Rusijos Federacijai palankiems strateginiams projektams: naujų atominių elektrinių prie Lietuvos sienos statybai, elektros perdavimo jungčių su Kaliningrado sritimi, per kurias būtų prekiaujama statomose atominėse elektrinėse pagaminta elektra, tiesimui, Kruonio HAE panaudojimui šiuose projektuose.
Tai nustatė parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Pasak NSGK pirmininko Vytauto Bako, palaikomais ryšiais su grėsmę valstybės interesams galinčiais kelti asmenimis Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ ir jos valdomos bendrovės „Nukem“ atstovais siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams.
NSGK išvadose nemažai dėmesio skiriama ir koncernui „MG Baltic“.
Pasak išvadų projekto, „MG Baltic“ kaip įtakingiausios Lietuvos įmonės, taip pat parlamentinio tyrimo metu nustatytų įmonių savininkų ir atstovų veikla, „kuria siekiama daryti ir daromas neteisėtas poveikis politinei sistemai, taip pat valstybės institucijoms priimamiems sprendimams ir neteisėta įtaka kai kuriems politikams bei politiniams procesams, kelia grėsmę demokratiniam valstybės valdymui ir nacionaliniam saugumui“.
Išvadų projekte sakoma, kad tam tikros „valstybės institucijos galėjo būti vertinamos kaip de facto užvaldytos“. „Šį teiginį patvirtina atvejai, kai verslo grupės, siekdamos išspręsti kilusias problemas, kreipiasi pagalbos į koncerną „MG Baltic“. Tokia „MG Baltic“ verslo grupės veikla kelia grėsmę valstybės sąrangai, nes: politinius sprendimus de facto priima niekam neatskaitingos asmenų grupės; politinė įtaka tapo preke; kai to reikalauja koncerno interesai, jo kontroliuojama žiniasklaida išnaudojama kaip spaudimo ir manipuliacijų įrankis. Galima tokios veiklos pasekmė – fasadinė demokratija, kurioje valdo pinigai ir neformalūs įtakos tinklai“, – pažymima išvadų projekte.
Anot jų, koncerno „MG Baltic“ strategijos ilgalaikį sisteminį įgyvendinimą, atsižvelgiant į „MG Baltic“ atstovų veikimo mastą, galima vertinti kaip destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą, todėl keliančią grėsmę valstybės interesams ir nacionaliniam saugumui.
Anot NSGK, koncerno vadovybė, veikdama savarankiškai ir naudodama koncerno lėšas, nuosekliai plėtojo veiklą, kuria buvo siekiama neteisėtais metodais užsitikrinti valstybės ir savivaldybių politikų, valstybės ir savivaldybių įmonių vadovų, valstybės vykdomų akcinių bendrovių vadovų nuolatinę paramą, sukūrė korupciniais ryšiais, neteisėtu poveikiu paremtą įtakos sistemą, skirtą paremti sau naudingus sprendimus valstybės ir vietos savivaldos lygiuose.
Iš NSGK disponuojamos medžiagos matyti, kad šia įtaka minėta asmenų grupė naudojosi pelno tikslais, teikdama jau minėta neteisėta įtaką paremtas, atlygintinas paslaugas kitiems verslo subjektams ir darė tai sistemingai, tarpusavyje pasidalijusi vaidmenimis ir siekdama asmeninės naudos. Pagal komiteto gautą informaciją, yra duomenų, kad turima įtaka buvo prekiaujama, suteikiant paramą kitoms verslo grupėms ir iš to gaunant tiesioginės materialinės ir kitokios naudos, kuri nebūtinai tekdavo koncernui, kaip juridiniam asmeniui, o atitekdavo tiesiogiai jo vadovybei asmeniškai.
„Tai leidžia daryti prielaidą, kad iš kelių asmenų suformuota, iš anksto susitarusių asmenų grupė ilgą laiką vykdė veiklą, kuri iš esmės atitinka organizuotos nusikalstamos grupės požymius“, – sakoma išvadų projekte.
Anot NSGK dokumento, ypatingą nerimą kelia tai, kad minėta asmenų grupė per sau palankius politikus, tarnautojus, valstybės įmonių darbuotojus, jų vadovus pasinaudodama neteisėtai daroma įtaka, atstovavo ir, komiteto duomenimis, tebeatstovauja ne tik savo, bet ir kitų įmonių, įskaitant „Rosatom“, interesams.
„Didžioji dalis pastarųjų interesų yra susiję su siekiu pakeisti Lietuvos Respublikos politikos geopolitinę kryptį. Komitetas gavo duomenų, kad tokio pobūdžio projektus, kurie susiję su Ignalinos AE uždarymu, gali įgyvendinti mažiausiai 46 įmonės iš Europos, JAV, Japonijos, todėl tikslinga, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ieškoti rangovų, atitinkančių euroatlantinius saugumo kriterijus“, – sakoma NSGK išvadose.
Vertinant tai, kad tiek Rusijos energetikos kompanijos „Rosatom“, tiek koncerno veikla remiasi neteisėtos įtakos valdžios institucijoms darymu ir tai, kad abi įmonės neskaidriai siekia daryti įtaką politiniams procesams bei „Rosatom” tikslai dominuoti regiono energetikos sektoriuje, nesuderinami su Lietuvos Respublikos siekiu užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos, NSGK mano, kad „toks susiformavęs ryšys kėlė ir tebekelia tiesioginį pavojų Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiniasklaidai pranešus, kad pernai Ignalinos atominėje elektrinėje (AE) įvyko incidentas su branduolinėmis atliekomis, Baltarusija Lietuvai įteikė notą.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad Baltarusija taip siekia pavaizduoti, jog Lietuvoje su branduoline sauga, kaip ir Baltarusijoje, yra ne viskas tvarkoje, ir naudoja tai savo propagandos tikslais.
„Mūsų agentūros pranešė, kad nebuvo tokio pavojaus, apie kurį kalbama. Tačiau, suprantama, tos publikacijos, kurios buvo viešojoje erdvėje, neliko be dėmesio ir Baltarusija labai gudriai sureagavo“, – Eltai sakė L. Linkevičius.
Jis sakė, kad Baltarusija šią istoriją siekia panaudoti propagandos tikslais ir parodyti, lyg Lietuva taip pat nesilaiko tarptautinių branduolinės saugos taisyklių.
„Mes tą darome nuolat ir turime tam pagrindą. Šitas atvejis neturi pagrindo, tačiau apie jį rašė mūsų spauda, todėl natūralu, manęs visiškai nestebina, jeigu jie nepasinaudotų proga pavaizduoti, kad štai ir mes pažeidinėjame kaip tai daro jie. Čia visiškai neadekvati situacija ir nepalyginama. Tačiau propagandos tikslais labai patogu ją panaudoti“, – teigė ministras.
Lietuva Baltarusijai taip pat ne kartą įteikė notas dėl Astravo atominėje elektrinėje įvykusių incidentų, apie kuriuos Minskas nepranešė ir buvo sužinota tik iš spaudos. Anot ministro, dabar Baltarusija prieš Lietuvą naudoja jos pačios žodžius.
„Net lygiai mūsų žodžiais parašė, kad sužinome iš spaudos, ir tai nepriimtina. Priekaištai pasakyti mūsų žodžiais, mėginant parodyti, kad ir pas mus panaši situacija, nors taip ir nėra“, – sakė ministras.
Jis tikina neabejojantis, kad kiekvieną kartą gavusi pretekstą, Baltarusija elgsis panašiai.
„Tiesiog būtų keista, jeigu nebūtų sureagavę, nes publikacijos buvo mūsų spaudoje apie tuos neva įvykusius incidentus. Natūralu, kad Baltarusija operatyviai sureagavo. Būtų keista, jeigu jie tą dalyką nutylėtų“, – sakė L. Linkevičius.
Baltarusijos ministerija pranešė, kad ambasadorių Andrių Puloką išsikvietė, viešojoje erdvėje pasklidus informacijai apie galimą incidentą.
Anot pranešimo, Baltarusija įteikė Lietuvai notą, kurioje išreiškiamas susirūpinimas, kad apie incidentą nebuvo tinkamai informuota Baltarusija.
Baltarusija pranešime pareiškė, kad skaidrumas ir atsakomybė turėtų būti užtikrinti bet kokiai su branduoline sauga susijusiai veiklai, įskaitant jėgainės ardymo darbus. Ji reiškė susirūpinimą, kad Ignalinos AE yra netoli Baltarusijos sienos, tad apie bet kokius incidentus turi būti pranešama.
Anot Baltarusijos, informacija buvo perduota ir Europos Sąjungos delegacijai. Pastaroji šiuo metu atvyko tikrinti, kaip Baltarusija Astravo AE užtikrins saugą, taip pat vertina streso testų rezultatus.
Lietuva yra aršiausia Astravo AE kritikė – ne kartą įteikė Baltarusijai notas dėl nelaimingų atsitikimų statybų metu. Be to, kritikuoja, kad 50 kilometrų nuo sostinės statomos jėgainės saugumas nėra užtikrinamas, nepagrįsta statybos vieta.
Už branduolinę saugą Lietuvoje atsakinga VATESI šią savaitę pranešė, kad Ignalinos AE pernai gruodį per karštuosius bandymus įvykę trukdžiai nėra branduolinis incidentas. Jokio radiacinio padidėjimo neįvyko, tačiau dalis įrangos veikė ne taip, kaip turėtų, todėl dalis bandymų buvo sustabdyti, iki kol įranga bus sutvarkyta pagal projekto reikalavimus.
Neformaliame Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime, kur aptariami politiniai naujo daugiamečio Europos Sąjungos (ES) biudžeto prioritetai, dalyvaujanti Prezidentė Dalia Grybauskaitė ES šalių vadovams pristatė ir svarbiausius Lietuvos poreikius.
Pasak šalies vadovės, daugiametis ES biudžetas – kur kas daugiau nei lėšų perskirstymas. Tai instrumentas Bendrijos gerovei, saugumui ir ateičiai kurti. Nauja finansinė perspektyva turi padėti įgyvendinti visai Bendrijai svarbius projektus, padėti atremti bendrus iššūkius ir skatinti vienodą visų šalių išsivystymą.
Anot Prezidentės spaudos tarnybos, vienas pagrindinių Lietuvos siekių, kad skirstant septynerių metų Bendrijos biudžetą tiesioginės išmokos mūsų žemdirbiams kuo labiau priartėtų prie senųjų ES šalių išmokų lygio. Tik taip įmanoma sukurti lygiavertes konkurencines sąlygas visos ES žemdirbiams.
Nors Lietuva jau artėja prie ES išsivystymo vidurkio, skirtumai tarp Bendrijos šalių gerovės išlieka. Todėl itin svarbu, kad sanglaudai būtų skirta pakankamai lėšų, kurios ir toliau užtikrintų spartų Lietuvos vystymąsi.
ES finansavimas būtinas ir strateginiams jungčių projektams: elektros tinklų sinchronizacijai, dujų jungtims, transporto koridoriui „Rail Baltica“. Tai viso regiono saugumui ir gerovei svarbūs projektai, kurie prisidės ir prie ES ekonominės integracijos.
Būtina ir tolesnė ES parama Ignalinos AE. Saugus ir skaidrus šios jėgainės uždarymo procesas – aktualus ne tik regionui, bet ir visai Bendrijai. ES įsipareigojimas finansuoti Ignalinos AE uždarymą įrašytas ir į Lietuvos ES stojimo sutartį.
Derybose dėl naujos daugiametės finansinės perspektyvos turės būti atsižvelgta ir į „Brexit’o“ padarinius. Jungtinei Karalystei pasitraukus iš ES, biudžeto finansavimas gali sumažėti iki 13 mlrd. eurų kasmet. ES narėms reikės sutarti, kaip užtikrinti pakankamą finansavimą tiek dabartinėms programoms, tiek naujiems prioritetams.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Suviliojo ir apgavo. Stodamos į Europos Sąjungą Baltijos šalys tikėjosi gauti naują globėją, tik dar turtingesnį už Maskvą. Deja, jau nuo pat pradžių įstojimai baigėsi ES nurodymais atsisakyti ištisų nacionalinės ekonomikos šakų, rašo „RuBaltic“.
Tiesa, kokia nauda Europos Sąjungai iš tokios „apgaulės“, propagandistų portalas nesugebėjo paaiškinti. Tik išvardino, kaip smarkiai Baltijos šalys po įstojimo „nukentėjo“. Pavyzdžiui, Lietuva privalėjo likviduoti savo atominę energetiką – uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (AE), tokia buvo stojimo į ES sąlyga. O Latvija turėjo atsisakyti cukraus pramonės. Pagrindinis ES struktūrinių fondų tikslas buvęs išvystyti infrastruktūrą naujose narėse. Kad keliai taptų kaip Vokietijos autobanai.
Tačiau realybė tokia, kad šiandien keliai Baltijos šalyse – vieni blogiausių ES. O dėl nepriklausomybės – Baltijos šalys ją praktiškai tik prarado. Nes dabar Lietuvos, Latvijos ir Estijos vidaus politiką lemia Briuselio regulos ir direktyvos…
Nacizmas. JAV trukdo kovai su nacizmo aukštinimu ir šitaip slepia amerikiečių specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su nacistiniais karo nusikaltėliais mastą, – teigia „RuBaltic“. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Rusijos iniciatyva priėmė rezoliuciją dėl kovos su nacizmo aukštinimu, tačiau JAV ir Ukraina balsavo prieš.
Blogi amerikiečiai. Toliau vardinamos ir jų blogybės. Kliūva ir Lietuvai – už Aleksandro Lileikio, siejamo su 70 tūkst. žydų nužudymu Vilniaus gete, bylą. Pasirodo, vienu bylos etapu CŽV teisininkai netgi sugebėjo pristabdyti kaltinamojo persekiojimą Amerikoje. Tiesa, vėliau A. Lileikis vis dėlto išduotas Lietuvai, tačiau čia ramiai, be teismo mirė 2000-aisiais.
Ir nieko stebėtino, kad Lietuva jo neteisė, teigia „RuBaltic“. Nes Prezidentas tuo metu buvo amerikiečių statytinis Valdas Adamkus, kuris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarnavo majoro Antano Impulevičiaus adjutantu. O Impulevičius komandavo antrajam policijos batalionui ir garsėjo žiaurumu bei masiniais kruvinais susidorojimais su žydais tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje…
Gviešiamės laurų. Baltijos šalys nori su Rusija dalintis kovos su islamo valstybe laurus, tačiau gali šiai kovai skirti tik 30 žmonių būrį, rašo Kremliaus ruporas „Sputnik“. Taip esą teigia Rusijos raketinių-artilerinių mokslų akademijos narys-korespondentas Konstantinas Sivkovas. O ir tie 30-imt žmonių būtų techninis ar medicininis personalas. Ir šiaip, akademikui akivaizdus faktas, kad NATO viduje nesutaria, tad Baltijos šalims lieka vienintelė išeitis – būti kuo patikimesniu JAV sąjungininku.
Vilnius – lenkų. Pasak „Sputnik“, nors Lenkijos valdžios imperinės ambicijos susilaukia daugelio šalių kritikos, pačioje Lenkijoje valdančioji partija šiuo klausimu sulaukia elektorato palaikymo.
Tokias drąsias išvadas „Sputnik“ daro iš to, kad Varšuvos Šopeno vardo oro uoste pakabintas plakatas su 1918 m. Lenkijos žemėlapiu, kuriame į šios valstybės sudėtį įtraukta dalis Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.
Tiesa, patys plakato autoriai kalba apie jo istorinę-edukacinę paskirtį, tačiau „Sputnik“ perspėja: tiek Šopeno oro uosto plakatas, tiek naujojo lenkiško paso dizaino variantai – tik keli epizodai iš visos serijos gestų, kuriais rodoma: Vilnius – Lenkijos miestas!
Perestroika-2. Lietuvos vyriausybės sprendimai kuo toliau, tuo labiau primena Gorbačiovo perestroiką, šaiposi „Litovskij kurjer“. Nes lozungai – skambūs, tikslai – aukšti, idėjos – drąsios, o rezultatai – chaosas ir betvarkė. O pastebimiausia figūra tarp šių reformatorių – sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Paskelbė karą girtavimui, nutarė sutvarkyti ligonines ir poliklinikas ir, nei vieno nei kito nebaigęs, azartiškai griebėsi vaistinių.
Kažkodėl viskas, ko giriebiasi „profesionalų vyriausybė“, galų gale virsta karikatūra, mano „Kurjer“. Tikslai – tarsi ir kilnūs, bet priemonės – buldozerinės…
Lipdukas. Lietuvių pasieniečiai privertė Baltarusijos pilietį nuo automobilio nulupti lipduką su SSSR simbolika, rašo „Obzor“, remdamasis baltarusių „Belnovosti“ informacija. Toliau skaitytojui primenama, kad Lietuvoje uždraustas viešas sovietinės simbolikos demonstravimas. Tačiau desertui prilipdoma Rusijos senatoriaus Aleksejaus Puškovo „Tviterio“ žinutė, kad baltarusis buvo priverstas nulupti nuo automobilio gegužės 9-osios simbolį: esą, „kas mums – Pergalės diena, jiems – verksmo dėl 3-iojo Reicho diena“.
Elektros ir žaidimų! Galvą kilstelėjo ir rusakalbė propaganda Estijoje. Štai „Novaja gazeta“ aprašė protesto prieš Astravo atominę elektrinę akciją Vilniuje. Leidinys esą užfiksavo ir atsitiktinio praeivio skeptišką reakciją į protestą. „Protestuoja prieš elementarų pigios elektros energijos šaltinį, kuris neleis vogti biudžeto lėšų dangstantis kažkokiais vaiduokliškais pavojais“, – teigė neidentifikuotas praeivis.
Suprask, paprasti lietuviai nori pigios baltarusiškos elektros, bet jau ta valdžia su savo gąsdinimais…
Partizanai. „Novaja gazeta“ imasi ir niekaip negęstančios partizanų temos. „Jie kovojo už tėvynę“ – taip šiandien Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vertinama nacionalinių partizanų, kovojusių prieš sovietų valdžią pokario laikotarpiu, kova. Pasipriešinimas truko ilgiau nei 10 metų, jame dalyvavo beveik 200 tūkst. Baltijos šalių gyventojų. Tačiau, pasak portalo, net ir vietiniai tyrėjai pripažįsta, kad teroras prieš taikius gyventojus, prijaučiančius sovietams, sovietinių darbininkų šeimų ir vaikų žudymas buvęs nepateisinamas.
Tualetinė nepriklausomybė. Lietuvoje prekiaujama tualetiniu popieriumi, pavadintu „100 metų nepriklausomybei“, – juokiasi „Vesti Kaliningrad“. „Sveikiname Lietuvą su atkūrimo 100-mečiu“, – parašyta ant tualetinio popieriaus pakuotės. Šis gaminys parduodamas visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau bus išimtas iš prekybos, nes prieš prekybą tokiu „patriotiniu popieriumi“ pasisakė Seimo nariai, rašo portalas.
P.S. Mieli Slaptai.lt skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Linas Balsys. Vienas garsesnių Lietuvos televizijos žurnalistų tūkstantmečių sandūroje. Vyriausiasis Prezidentės patarėjas, išdrįsęs 2011 m. pasakyti „ne“ Daliai Grybauskaitei. Seimo narys nuo 2012 m., buvęs Lietuvos žaliųjų partijos vadovas. O dabar – parlamentaras, kuriam grasinama baudžiamąja atsakomybe. Pats kaltas? O gal tai – gudraus plano dalis? Perbėkime svarbiausius L. Balsio karjeros etapus.
Žurnalistinė jaunystė
Kaip teigiama oficialioje parlamentaro biografijoje Seimo svetainėje, 1984 m. VU žurnalistiką baigęs L. Balsys dirbti pradėjo dar studijų metais – rengė Vilniaus radijo laidas užsieniui lietuvių ir anglų kalbomis. Vėliau, prasidėjus Sąjūdžiui, įsitraukė į jo veiklą, rengė ir vedė „Atgimimo bangą“, kitas visuomenines ir politinių debatų laidas, o okupacijos laikotarpiu organizavo ir vedė televizijos laidas iš Seimo.
Toliau L. Balsio gyvenimas nebeišsitenka Lietuvos ribose. 1994 m. jis stažuojasi JAV pagal JAV Valstybės departamento oficialią programą tarptautinių santykių ir saugumo politikos srityse, 1996 m. Stokholmo Užsienio politikos institute įgija tarptautinių santykių ir valstybės administravimo sertifikatą.
O 2002 m. L. Balsys tampa pirmuoju Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentu Briuselyje ir dirba juo 7 metus. Šiuo laikotarpiu L. Balsys sulaukia garbingų įvertinimų: apdovanojamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Norvegijos Karalystės ordino „Už nuopelnus Norvegijai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Lietuvos narystei ES ir NATO pažymėti“. 2005 m. tampa LRT „bitinuku“ – pripažįstamas geriausiu Lietuvos televizijos žurnalistu.
Prezidentinis konfliktas
Ko gero, labiausiai tautiečių atmintyje L. Balsys įsirėžė kaip Prezidentės atstovas spaudai (oficialioje biografijoje – vyriausiasis patarėjas ir spaudos tarnybos vadovas), kuris sugebėjo ištarti Daliai Grybauskaitei „ne“ – atsistatydinti, nes „nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą“.
Prezidentūroje L. Balsys dirbo 2009-2011 m. (beje, kaip pastebėjo žiniasklaida, tuomet vieta Prezidentūroje atsirado ir jo žmonai – ji įdarbinta kanceliarijos komunikacijos skyriaus vedėjos pavaduotoja). Tuometinė spauda įžvelgė paralelę: prieš metus, 2010-aisiais, iškart po to, kai Prezidentė Seime birželio 8-ąją perskaitė metinį pranešimą, į jos nemalonę pateko ir atsistatydino patarėja, atsakinga už politikos analizę ir institucinius ryšius, Audronė Nugaraitė, o dabar, likus trims dienoms iki Prezidentės metinio pranešimo pristatymo, pasitraukia L. Balsys.
„Mano pasitraukimo priežastys – politinės ir asmeninės. Detalių komentuoti negaliu. Bendrai galiu pasakyti: nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą. Dėl to kyla problemų, nes Prezidentės vardu kalbantis atstovas spaudai turi būti tokių pat pažiūrų, kaip ir Prezidentė. Manau, negaliu kalbėti Prezidentės vardu, nes tai būtų negarbinga mano, šalies vadovės ir visos šalies atžvilgiu“, – tuomet žiniasklaidai sakė L. Balsys.
Vis dėlto, kokia katė perbėgo tarp D. Grybauskaitės ir L. Balsio, tuomet taip ir nepaaiškėjo. Tik spėliota: galbūt priežastis – L. Balsio nesutarimai su pavaldine Daiva Ulbinaite (esą, Prezidentės favorite, ta pačia, kuri 2014 m. kaltinta valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, bet 2015 m. išteisinta).
Kiek daugiau L. Balsys atskleidė po trijų metų, įsisukus Prezidento rinkimų kampanijai. Reaguodamas į D. Grybauskaitės žodžius TV laidoje, L. Balsys paskelbia pranešimą „Siekdama išsaugoti Prezidento kėdę, D. Grybauskaitė pradeda įžūliai meluoti“. „Apsisprendžiau pasitraukti, negalėdamas taikstytis su intrigomis, kiršinimu ir telefonine teise, kuriuos vėliau viešai patvirtino tiek Seimo Pirmininkės I. Degutienės liudijimai, tiek garsiosios „Gailiaus-Giržado“ VSD pažymų nutekinimo istorijos“, – teigė L. Balsys.
Tuose Prezidento rinkimuose ketino dalyvauti ir L. Balsys, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija netinkamais pripažino beveik 700 parašų jo pristatytuose parašų rinkimo lapuose. Be jų L. Balsys neįveikė 20 tūkst. parašų barjero, būtino dalyvavimui rinkimuose.
Beje, Prezidento rinkimai vėl artėja. Tik L. Balsys dabar vargu ar priartėtų net iki parašų rinkimo.
Žaliasis kelias
Trenkęs Prezidentūros durimis (na, gerai, tiesiog užvėręs duris), L. Balsys į žurnalistiką nebegrįžta, o pasuka politiko keliu. Kiek pasiblaškęs (buvo Žaliosios politikos instituto prezidentas, įkūrė ir vadovavo žaliųjų vertybių, demokratijos ir piliečių iniciatyvų visuomeniniam judėjimui „Žmonės sprendžia“, dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete). 2012 m. dalyvauja Seimo rinkimuose ir yra išrenkamas. Tą patį rudenį tampa ir Lietuvos žaliųjų partijos (buv. Lietuvos žaliųjų sąjūdžis, nieko bendra su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) pirmininku, juo būna dvi kadencijas, iki 2016 m. rudens.
Lyginant su ankstesne veikla, Seime L. Balsys kažkaip nublanksta ir išblunka. Kaip Seimo narys L. Balsys labiausiai įsiminė pasisakymais prieš naujos Ignalinos atominės elektrinės (AE) statybą, taip pat kritika ir perspėjimais dėl Astravo AE grėsmių. Taip pat pasisakė kaip atsinaujinančių išteklių energetikos šalininkas. Na, o nuo 2016 m. rudens, vėl patekęs į Seimą, L. Balsys ėmėsi kritikuoti ir „valstiečius“, esą LVŽS pamiršo priešrinkiminius pažadus dėl „žaliosios politikos“ vertybių.
Tiesa, oficialioje biografijoje pateikta faktų, kad bent jau šią kadenciją Seime L. Balsys turėjo nemažai paprastam mirtingajam nelabai matomos veiklos: buvo Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Aplinkos apsaugos komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas (dabar jau atsistatydinęs).
Šių dienų įvykiai
Kas įvyko šių metų lapkričio 9-ąją, visi skaitytojai turbūt gerai prisimena. Vis dėlto, kokią turime istoriją, jei atmesime nepagrįstus teiginius ir emocingus atsiliepimus? Labai banalią. Seimo narys įtariamas esąs neblaivus, jis tai neigia ir išvyksta automobiliu. Vėliau randamas namuose, bet atsisako bendrauti. Dar vėliau pranešama, kad yra medikų ir šeimos globoje.
Ko gero, absoliučiai daugumai skaitytojų kyla įtarimas, kad L. Balsys buvo neblaivus, norėdamas tai paslėpti pabėgo iš Seimo ir pasislėpęs išlaukė tą laikotarpį, per kurį tyrimai būtų parodę alkoholį kraujyje. Ar gali egzistuoti kiti scenarijai? Bent jau teoriškai – taip. L. Balsys iš tiesų galėjo būti apsvaigęs, kaip jis teigė, nuo tam tikrų vartotų vaistų ar jų kombinacijos. L. Balsys galėjo būti apsvaigintas prie jo valią, jam nežinant. L. Balsys galėjo būti priverstas svaigintis psichologiniu smurtu, šantažu ir pan.
Ar turėtume atmesti kitas versijas tik todėl, kad pagrindinė – paprasčiausia ir įtikinamiausia? O jei darytume prielaidą, kad L. Balsys turi įtakingų priešų – ko gero, pirmiausia vertėtų išnagrinėti ir atmesti versijas, susijusias su jais. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad pats L. Balsys, kuris yra patyręs viešųjų ryšių specialistas, turėtų aktyviai remti būtent tas versijas, kuriose jis – ne kaltininkas, o auka.
Kas toliau? O toliau – gal bus įrodyta, o gal nebus, kad L. Balsys neblaivus vairavo automobilį. Gal jis liks Seimo narys, gal neliks. Gal bus baudžiamoji atsakomybė, gal nebus. Bet kuriu atveju, labai didelė tikimybė, kad L. Balsio politinė karjera artėja į pabaigą.
Aišku, yra ir, pavadinkime, Viktoro Uspaskicho variantas: po kurio laiko, gal net iki artimiausių Prezidento rinkimų, L. Balsys sugrįš į politinę padangę kaip viską supratęs, pasveikęs, radikaliai į gerąją pusę pasikeitęs charizmatiškas lyderis. Su nauja patrauklia politine jėga. Mušis į krūtinę dėl praeities klaidų ir t. t. Bet tai jau – aukštasis manipuliavimo visuomenės nuomone pilotažas.
Linas Balsys. Biografija (pagal „Vikipediją“)
Gimė 1961 m. gegužės 1 d. Vilniuje
1979 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, 1984 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.
1982 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos radijo Laidų užsieniui redakcijos išleidėju. Vėliau šios redakcijos laidų anglų kalba skyriaus jaunesnysis redaktorius, redaktorius. Nuo 1986 m. Lietuvos televizijos Visuomeninių, Valstybės laidų, Politinių programų redakcijų, nuo 1993 m. TV visuomeninių programų direkcijos vyresnysis redaktorius. Rengė radijo pažintines laidas tautiečiams užsienyje, televizijos laidas tarptautinių santykių temomis, užsienio politikos apžvalgas. Nuo 1997 m. radijo stoties „M-1 Plius“ darbuotojas.
2002–2009 m. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentas Briuselyje.
2009–2011 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai.
2011–2012 m. dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. „Žaliosios politikos instituto“ direktorius.
Nuo 2012 m. Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas (iki 2016 m.), Seimo narys.
2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dalyvis (nepavyko surinkti būtino parašų kiekio).
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Informacijos srautas jau „nuplovė“ apgailėtiną Čekijos prezidento Milosho Zemano siūlymą spalio 12-ąją iš Europos Tarybos tribūnos pinigais kompensuoti Ukrainai Krymo praradimą, mat ukrainiečiai savo teritorijos nebeatgaus, klausimas jau išspręstas. Stebėtojai iškart konstatavo, kad M.Zemano pasisakymas buvo skirtas ne tiek europietiškai publikai, kiek žmonėms, laikytiniems jo elektoratu, mat pasisakyta kaip tik prieš rinkimų Čekijoje „dupleto“ pirmą dalį, spalio 20-21 dienomis vykusius parlamento rinkimus.
Strategiškai M.Zemanas orientuojasi į antrąją, sausį vyksiančius prezidento rinkimus, mat, nepaisant garbaus 73-ejų metų amžiaus, neslepia ambicijų pretenduoti antrai kadencijai. Kita vertus, kodėl nepradėjus „tikrintis“ gerokai iš anksto, juo labiau, kad politinė atsakomybė už panašų turinį jos autoriui negrėsė, pagal Čekijos konstituciją už užsienio politiką šioje šalyje prieš parlamentą atskaitinga vyriausybė. Žodžiu, pašnekėjo žmogus „bet ką“, na, ir kas, kad jis – demokratinės valstybės lyderis, turįs suprasti, gerbti ir ginti demokratiją ir teisę. Nekalbant apie tai, kad vidurio ir rytų europietis įžeidė ukrainiečius, kurie irgi iš ten pat.
Kad populizmo „grūdas“ krito į gana dėkingą dirvą, patvirtino tai, jog populistinis pasisakymas Čekijoje turėjo tęsinį, kurį tinkamai diagnozavo radijo „Svoboda“ antraštė „Į pergalę Čekijoje pretenduoja populisto-milijardieriaus judėjimas“ (10 20), po kuria esantis tekstas informavo, kad parlamento rinkimus pelnęs virš 29 proc. balsų laimėjo 63-ejų milijardieriaus Andrejaus Babišo judėjimas ANO („Nepatenkintų piliečių akcija“), reikšmingai aplenkęs antrą vietą užėmusią centro dešinės Pilietinės demokratijos partiją. Šįkart į Čekijos parlamentą prasiveržė ypač gausus (devynios) bei margas partijų būrys – pradedant proeuropietiškais judėjimais ir baigiant piratų partija bei japonų-moravų kilmės Tomio Okamuros vadovaujamais dar kraštutinesniais už ANO populistais. Taigi dar vienas tradicinių europinių partijų pralaimėjimas.
Prezidentas M. Zemanas vyriausybės sudarymą pavedė A.Babišui, pavadinęs milijardierių pragmatiku. Rinkimų kampanijoje šis augino savo populiarumą tradicinių partijų kritika bei pažadu čekams sėkmės atveju valdyti šalį kaip nuosavą kompaniją. Čekų Donaldu Trumpu pramintas būsimasis premjeras pasisako prieš euro įvedimą, yra kritikavęs ir ES sankcijas Rusijai po Krymo aneksijos bei agresijos Ukrainos rytuose – taigi štai tokia čekiška pragmatikų pora (todėl tekstas ir pradėtas Čekijos prezidento pragmatiška „paguoda“ Ukrainai). Pragmatizmą nurodo ir aplinkybė, kad nuo 2014-ųju ANO valdė šalį koalicijose ir su socialdemokratais, ir jų oponentais krikščionimis demokratais. Nieko asmeniško…
Gal todėl regėdamas „reikalus“ etnogenetiškai artimiausioje kaimynėje (iki 1993 metų buvo viena valstybė) Slovakijos premjeras Robertas Ficospalio 24-ąją matė reikalą nurodyti, kad jo šalis išlieka proeuropietiška sala, paaiškinęs, kad paprastai nelinkęs komentuoti užsienyje vykstančių rinkimų rezultatų, tačiau šį kartą padarė išimtį. Jo žodžiai nuskambėjo po bendro Slovakijos premjero, prezidento Andrejaus Kiskos ir parlamento vadovo Andrejaus Danko pareiškimo, kuriame jie sakė sieksiantys Slovakijos Respublikos aiškios ir atsakingos proeuropietiškos bei proatlantinės orientacijos komunikacijos. Nebūtų ugnies, nebūtų ir tokių beprecedenčių pareiškimų. Slovakų politikos apžvalgininkas Grigorijus Mesežnikovas ryšium su tuo pastebėjo, kad po socialdemokratų pralaimėjimo Čekijoje R. Fico prarado partnerį regione.
O čia dar irgi vidurio Europos regionui priskirtinoje lyg ir senos demokratijos Austrijoje spalio viduryje įvykusius pirmalaikius rinkimus išlošusios konservatyvios Liaudies partijos (pelnė 31,5 proc., balsų) lyderis Sebastianas Kurzas deryboms dėl vyriausybinės koalicijos pakvietė kraštutinę dešiniąją Laisvės partiją (trečias rezultatas su 26 proc. balsų). Viena vertus, konservatoriai laimėjo, nukopijavę radikalų retoriką apie didesnę migracijos kontrolę bei mokesčių mažinimą, iš kitos pusės, kvietimas į koaliciją suteikia galimybę radikalams grįžti į valdžią po dešimtmečio pertraukos. Būsimasis kancleris matė reikalą perspėti potencialius partnerius, kad jo vadovaujama vyriausybė, skirtingai nei jie, ryžtingai pasisako už Austrijos vystymąsi ES sudėtyje. Grėsmių, reikia suprasti, yra, jei perspėjo. Ir pagaliau tas pats įkyrus Rusijos leitmotyvas – S.Kurzo konservatoriai pasisako prieš sankcijas Rusijai bei yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį su Kremliaus partija „Vieningoji Rusija“. Situacija bet kuriuo atveju šizofreniška.
Čekijos parlamento rinkimuose pirmauja milijardieriaus Andrejaus Babišo partija. EPA-ELTA nuotr.
„The Washington Post“ straipsnyje „Europos centre politika ima panėšėti į trumpiškąją“ (10 18) primenama, kad Čekiją kaip nuosavą verslą pasirengęs valdyti A. Babišas pozicionuoja save kaip tiesmukišką, „savą“ vaikiną, kuris esą rūpinsis apleistais visuomenės sluoksniais (galvoje veikiausiai turimos ir viduriniosios klasės baimės), per rinkimų kampaniją iš „sportinio intereso“ puolė ES ir skelbė, jog NATO kaip struktūra atgyveno. Kuo ne D.Trumpo čekiška versija? A. Babišas stiliumi bei akiračiu tiek primena JAV statybų magnatą, kad mato reikalą pats paaiškinti, kuo vis dėlto nuo jo skiriasi. „Niekada nebuvau bankrutavęs.“ – kandžiai pastebėjo viename interviu.
Kaip nurodo politologas, buvęs prezidento Vaclavo Havelo patarėjas, šiuo metu Niujorko universiteto Prahos padalinio direktorius Jiris Pege, žmonėms gali nepatikti D.Trumpas, tačiau jiems patinka „trumpiškos“ politikos A. Babišo versija. Kadangi nėra demokratas, čekų milijardierius gali diktatorišką valdymo stilių perkelti arčiau Europos centro, ir tai kels ES vienybei papildomų įtampų. Čekijai gresia kartu su ES atžagareiviškumą bet kuria proga demonstruojančiomis Vengrija bei Lenkija nuslysti į Europos periferiją.
Čekijos posūkis vis dėlto stebina – iš „geležinės uždangos“ ištrūkusi valstybė su laisvo pasaulio iššūkiais susidorojo palyginti neblogai. Kadangi disponuoja stipria pramonine baze, bedarbystė šalyje mažiausia ES, čekų biudžeto pertekliaus bei aukštų pozicijų gyvenimo kokybės reitinguose galėtų pavydėti kokie italai ar ispanai. Skirtingai nuo Lenkijos ar Lietuvos, šalis nenukraujavo nuo jaunų, darbingų žmonių emigracijos, skirtingai nuo Vengrijos, per ją neplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių per migrantų krizės įkarštį 2015-aisiais. Tiesa, Čekijoje maži atlyginimai, politinė klasė iš tiesų garsėja korupcija, vyresnės kartos čekai svajoja apie stabilią jaunystę komunizmo „rojuje“ – galbūt ši aplinkybių kombinacija ir šastelėjo 10 milijonų naciją į populizmo glėbį, ir vietos turtuolis, kaip ir jo amerikietis „dvynys“, šansu pasinaudojo.
Kokio tvarumo pasekmių tai turės Čekijos Respublikai ir visai vidurio bei rytų Europai – kitas klausimas. Rinkimų kampanijos stilius prezidentą D.Trumpą „tebesiveja“ ir praėįus beveik metams po pergalės juose. Viena paskutinių žinių iš šio „fronto“ – CNN spalio 26-ąją paskelbta informacija, kad milijardieriui dirbusi analitinė kompanija „Cambridge Analytica” mėgino prisikalbinti bendradarbiauti „WikiLeaks” šefą Julianą Assangeą. Prašyta perduoti demokratų kandidatės Hillary Clinton elektroninę korespondenciją, „Cambridge Analytica“ jos pagrindu būtų sukūrusi duomenų bazę, kuria būtų naudojęsis milijardieriaus rinkimų štabas. Na, ir kas, kad elektroninę demokratų partijos bei jos rinkimų štabo vadovo (ne H. Clinton) korespondenciją skandalingasis demaskuotojas, įtariama, gavo iš ją išvogusių su Kremliumi susijusių interneto įsilaužėlių. Beje, ir milijardierius viešai prašė Rusijos paskelbti demokratų kandidatės laiškus, jei tokių turi, bei gyrė „WikiLeaks“ už šios veiklą. Žodžiu, duokit man valdžią bet kuria kaina.
Publicistas Thomasas Schmidtas dienraščio „Die Welt“ spalio 23-osios numeryje prabilo apie rytų Europos „nedemokratijų“ žalą visai ES. Bet po rugsėjį vykusių rinkimų su net 12,6 proc. balsų ksenofobišką ir net rasistinę „Alternatyvą Vokietijai“ į Bundestagą įsileidusi Vokietija šia prasme irgi nukentėjo, savaitraštis „Die Zeit“ tai net įvardijos įspėjančiu šūviu tradicinių partijų politikams. Vis dėlto vokiečių publicisto nerimas dėl grėsmės europietiškiems teisinės valstybės principams veikiausiai pagrįsti, Th.Schmidtas net įvardija ES plėtrą į rytus kaip pernelyg skubotą, kai per lengvai patikėta vidurio bei rytų europiečių žodiniais pažadais ir nepakankamai atsižvelgta į jų realų gebėjimą suprasti europietiškus principus.
Be abejo, tikėtina, kad euroskepticizmą politinėje praktikoje „pasibalnoję“ Vengrijos, Lenkijos, dabar veikiausiai ir Čekijos lyderiai taip „dekoruoja“ savo tikslus vidaus politikoje. Deja, esama požymių jau tendencijos, kad vidurio bei rytų Europos išimtys iš ES taisyklių gresia virsti vidurio bei rytų Europos taisyklėmis ir beveik neabejotinai rasis pagundų jas bandyti „pakelti“ iki europinių. Taip pat labai abejotina, kad vien „business as usual” naudai paaukota valdžios bei įstatymo viršenybė už radikalus balsuojantiems piliečiams užtikrins bent kiek tvarią sėkmę. Neatrodo perspektyvu, kai banaliu verslo planu „išplaunama“ tai, kas iš tiesų yra politika.
Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Vietos politikai-ūkininkai bent parlamentinėje praktikoje į kraštutinumus blaškytis nelinkę (išskyrus, aišku, socialdemokratų „ieškojimus“, bet tai labai kita tema), radikalai Seime beveik neatstovaujami. Vis dėlto negalima sakyti, kad mūsų šalies viešajame gyvenime radikali dešinė politinės nišos neturi ir įtakos nedaro. Turi ir daro, taip pat politinę, nebūtinai tiesiogiai, kai kada, atrodytų, gana netikėtose vietose. Tarkime, viešėjam gyvenimui reikšmingam bei įtakingam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui vadovauja ekstautininkas Gintaras Songaila (pirmininkavo tautininkams 2005–2008 m.), kuris buvo aktyvus Visagino AE priešininkas. Jei šis projektas dėl Rusijos intrigų nebūtų buvęs palaidotas, šiandien tikrai netektų kalbėti apie rusų Baltarusijos Astrave statomą AE kaip grėsmę Lietuvai.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovu paskirtas Audrys Antanaitis, redaktorius interneto puslapio „Alkas.lt“, kuriame tautininkiškos idėjos atstovaujamos solidžiai, nors A.Antanaitis formaliai tautininkams nepriklauso. Tautininkai garsėja Kovo 11-osios ir Vasario 16 -osios eitynėmis, kuriose netrūksta rasistinę potekstę turintys šūkių. „Alkas.lt“ paskelbė „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikų“ sąrašą (http://alkas.lt/valstybines-lietuviu-kalbos-isdavikai/) – Seimo narių, kurie palaikė iniciatyvą leisti Lietuvos asmens tapatybės dokumentuose rašyti raides „q“, „w“ ir „x“. Anot konservatoriaus Manto Adomėno, A.Antanaitis pirmininku ir pasirinktas dėl kategoriško požiūrio šiuo klausimu. Politiškai tai jautrus ir kompleksinis klausimas, Lietuvai siekiant atkurti su Lenkija partnerystės ryšius geopolitiškai ypač nestabiliame pasaulyje. Bet jei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos neatsisakys kovos su „išdavikais”, labai neaišku, kuo ir kaip čia viskas baigsis. Lygiai taip pat nenustebintų, jei Lietuva sulauktų nuosavos D.Trumpo-A. Babišo versijos.
Prezidentė susitinka su Europos Komisijos pirmininku Jeanu-Claude‘u Junckeriu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Europos Komisijos pirmininku Jeanu-Claude‘u Junckeriu, su kuriuo aptarė elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą ES atsaką į Astravo AE keliamas grėsmes, Lietuvos poreikius artėjant deryboms dėl naujos ES daugiametės finansinės perspektyvos, kitus Lietuvai aktualius ES darbotvarkės klausimus.
Prezidentė pabrėžė, jog elektros tinklų sinchronizacija yra ir Lietuvos, ir visos ES energetinio saugumo klausimas. Laiko delsti nėra – galimybė pretenduoti į europines lėšas dar šiame ES biudžete priklauso nuo gebėjimo susitarti ir skubiai parengti būtinus projektus. Tam, kad sprendimai nebūtų atidėliojami, būtinas ir Europos Komisijos palaikymas.
Lietuva siekia sinchronizacijos projektus užbaigti iki 2025 m. Europos Komisijos tyrimų centro atliktos studijos duomenimis, efektyviausia ir ekonomiškai naudingiausia sinchronizacijos kryptis – per Lenkiją.
Prezidentė su Jeanu-Claude‘u Junckeriu taip pat aptarė ES atsaką į Astravo AE keliamas grėsmes. Prezidentės teigimu, šis prie Lietuvos statomas geopolitinis projektas kelia grėsmę visos Europos saugumui. Todėl branduolinio saugumo klausimais Europa turi kalbėti tvirčiau ir aiškiau. Europos Komisijos pozicija svarbi ir siekiant, kad visi tarptautiniai TATENOS saugumo vertinimai Baltarusijoje būtų atlikti pilna apimtimi. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, jog ES elektros direktyva bei europiniai saugumo standartai turi būti taikomi ir trečiosioms šalims, siekiančioms patekti į ES rinką. Lietuva jau priėmė įstatymą, užkertantį kelią nesaugiai pagamintos elektros patekimui į rinką.
Susitikime su Europos Komisijos pirmininku Prezidentė akcentavo ir Lietuvos poreikius, artėjant deryboms dėl naujo daugiamečio ES biudžeto. Ignalinos AE uždarymo darbai ir svarbiausių strateginių energetikos projektų įgyvendinimas – tai sritys, kuriose Lietuvai itin svarbi tęstinė ES parama.
Taip pat Prezidentė kėlė klausimą dėl žalos atlyginimo nuo liūčių nukentėjusiems ūkininkams. Komisijos pirmininkas patikino šalies vadovę, kad Lietuva turės galimybę kreiptis į Europos Komisiją dėl paramos nukentėjusiems žemdirbiams.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Kaip bevartytum, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos energetikos istorija – ne kas kita, kaip nuolatinis mūšio laukas. Kuris gi iš šių žodžių nesisieja su kovomis: Ignalinos AE? Mažeikių nafta? Skalūnų dujos? LEO.LT? Vėjo jėgainės? NordBalt? Astravo AE?
Panašu, kad ši grandinėlė nesibaigs nei šiandien, nei rytoj. Ir ne todėl, kad energija – labai geras būdas pasipelnyti pavieniams asmenims ar grupuotėms. Labiau todėl, kad esame stambių geopolitinių plokščių energetinių interesų sandūroje.
Strategai ir trumparegiai
Sodo kaimynas Juozas, po savaitgalinės žemkrapštystės užsitraukęs dūmą ar (ir) atsikimšęs alučio, dažnai mėgsta pafilosofuoti tema „valdžia viską daro per kitą galą“ (turbūt visi turime tokių kaimynų ar pažįstamų). Neapeina ir energetikos. Ir sako pūsdamas dūmą: ir elektra, ir šildymas būtų pigesni, jei nebūtume taip nosies užrietę ir tokie nedraugiški Rytų kaimynei. Mums kad tik atsiskirti. „Independence“…
Jei tokiam mėgini paaiškinti, kad draugiškumas rytoj gali tapti spąstais, atsako neatremiamu argumentu: niekas valdžioje negalvoja apie Lietuvos ateitį, visi žiūri, kaip kišenes greičiau prisikimšti. Ir dalinai yra teisus. Rytų kaimynė, kuriai energijos pardavimas labai svarbus tiek ekonomiškai, tiek politiškai, apie Lietuvą irgi galvoja panašiai. Vieną kitą politiką, žiūrėk, ima ir nuperka.
Ką siaubo filmuose pirmiausia daro žudikas, ketindamas įsibrauti į piliečio namus? Teisingai, išjungia elektrą. Ne tam, kad būtų baisiau, o kad apribotų to piliečio galimybes pasipriešinti. Veiksmas ne scenaristų išgalvotas, o paimtas iš gyvenimo.
O ką pirmiausia pamėgintų padaryti valstybė, sumąsčiusi intervenciją į kitą valstybę? Teisingai, pamėgintų apriboti galimybes priešintis. Jei galėtų – aišku, kad išjungtų elektrą – ne kad baisiau būtų, o kad nebeveiktų elektros srove maitinami prietaisai, įrengimai. Ne tiek barzdaskutės ir troleibusai, kiek radiolokaciniai įrenginiai, komunikacijos ir visuomenės informavimo priemonės (TV, radijas).
Be abejo, lygiai taip pat galimybes priešintis apriboja ir naftos, dujų tiekimo nutraukimas. Štai kodėl ir suskystintų dujų terminalo (SGD) atsiradimas Klaipėdoje nepraėjo be kaimynės komentarų. Prarasti pinigai – tai toli gražu dar ne viskas, kas skauda kaimynei.
Energetinis žiedas, tiltas ir antrankiai
Didelis Rusijos galvasopis – kad Baltijos šalys ims ir iškris iš Baltarusiją, Rusiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą jungiančio elektros energijos žiedo, vadinamo BRELL. Ne tik todėl, kad mažiau parduos elektros energijos. Bus sutraukytas ir pats žiedas, t. y. be rusiškos elektros liks Rusijos Federacijai priklausanti Kaliningrado sritis. O Baltijos šalys iškris, iki 2020 m. yra nutarusios tai padaryti. Ir tas siaubo filmo herojus nebepasieks elektros jungiklio…
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Deja, siaubo filmo herojus nelabai turi kaip paspausti gyventoją. Galima įvairiais būdais ir per įvairius tarpininkus kalti piliečiui į galvą, kad dabar jis už elektrą moka brangiau ir kaina dar kils, kad ryšys su elektros tiekėju nestabilus (pvz., „NordBalt“ elektros jungtis su Švedija vis trūkinėja ir trūkinės), kiršinti su kaimynais, ketinančiais naudotis ta pačia elektros linija (latvių energetika priklausytų nuo laidelių iš Lietuvos, lenkai energetiškai spaus lietuvius ir pan.).
Tad sodo kaimynas Juozas, vis pažvelgdamas į atsiskaitymų už komunalines paslaugas knygelę, ir burba. Nes girdėjo, kad jei pirktų energiją iš ankstesniojo tiekėjo, būtų pigiau. Tačiau paklausus, kokios garantijos, kad tikrai būtų pigiau ir staiga nepabrangtų, atsakymo greičiausiai nebus. Dar galima paklausti Juozo, kodėl jis yra apdraudęs savo nekilnojamą turtą ir automobilyje įmontavęs signalizaciją. Juk pigiau būtų be šito.
Astravošima
Vis dėlto kaimynas (ar siaubo filmo herojus, kaip čia geriau pavadinti) neapsiriboja vien propaganda ir kiršinimu. Lietuvos pašonėje jau baigia išdygti branduolinis monstras – Astravo atominė elektrinė. Kiek anksčiau ji gan tiesmukai ir buvo pristatyta kaip „šekit jums už tai, kad norite pasitraukti iš BRELL“.
O dabar pristatoma kaip pigios elektros energijos šaltinis, kuriuo jau baigia susigundyti latviai, kurį dėl kažkokių priežasčių staiga pamilo švedai. Astravo monstras sulaukė palaikymo net ir Lietuvoje – prisiminkime Seimo narį Mindaugą Bastį, taip pat Artūrą Zuoką, Rolandą Paksą. Visi šie veikėjai mėgina tikinti, kad galėtume sau sėkmingai bendradarbiauti su Baltarusija ir naudotis pigia elektra. Kokia dar energetinė priklausomybė? Čia tik mitas, konservatorių išmsigalvojimas, Prezidentės viešųjų ryšių arkliukas. Svarbiausia juk – žmonių gerovė. Čia ir dabar. Sodo kaimynas Juozas pritartų. Rytų kaimynė nei puola mus, nei ruošiasi pulti, tai tik antirusiška propaganda, neturinti realaus pagrindo. Ir dar – Vakarų interesai brangiai pardavinėti savo energiją Baltijos šalyse.
Astravo atominei elektrinei – NE
Kitaip mano Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Laurynas Kasčiūnas, kitaip mano ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei kiti įtakingi Lietuvos politikai. Tiesa, ši stovykla daugiausia kalba ne apie ekonominę, bet apie ekologinę Astravo grėsmę. Jei katastrofa įvyko technologiškai daug toliau pažengusios Japonijos Fukušimoje, ką bekalbėti apie katastrofos riziką Baltarusijoje, kur iki šiolei statoma „penkmečio planus – per tris metus!“ principu. Potencialus „bum“ tik 20 km nuo Lietuvos sienos. Pasekmės būtų liūdnos.
O kas gi toliau
Lietuvos energetikos ateities scenarijai kažkuo primena pasirinkimą – žvirblis rankoje ar briedis girioje. Bent jau taip sakytų sodo kaimynas Juozas, gyvenantis nuo pensijos iki pensijos ir norintis žvirblio – kad energija pigi taptų tučtuojau, iki artimiausios pensijos. O briedis anūkams – gal ir gerai būtų, bet anūkai dirbantys ir uždirbantys, išsisuks. O ten energetinė Lietuvos nepriklausomybė – ai, mes prisikovojom už tą nepriklausomybę, dabar kiti tegul pakovoja.
Juozas kaip Juozas. O Lietuvos politikai, panašu, laikosi ir bent artimiausiu metu laikysis aiškios energetinės nepriklausomybės nuo Rytų pozicijos. Kaip ir turėtų elgtis strategiškai mąstantys žmonė. Tik gaila, kad ir tarp politikų vis dar pasitaiko susigundančių rusiškais pinigais ar kitokiomis rusiškomis gėrybėmis. Arba mėginančių pasinaudoti energetiniais klausimais savo reitingams kelti.
Kol Lietuva svarsto, ar statyti atominę elektrinę, Baltarusijos valdžios atstovai pareiškė apie savo ketinimus statyti net dvi branduolines jėgaines. Lietuva pasisako prieš šiuos Baltarusijos planus, baimindamasi galimo poveikio aplinkai.
Baltarusijos valdžia rugpjūčio 17-ąją Astrave surengė diskusiją dėl elektrinės poveikio aplinkai, į kurią pakvietė Lietuvos visuomenės atstovus.
Į Astravą atvyko tik apie šimtas visuomenės atstovų ir dviejų laikraščių žurnalistai.
Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad nėra taip paprasta Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos valstybių energetikos donore. Pasirodę svarstymai mažinti Karaliaučiuje statomos Baltijos AE galias rodo, kad „žaidimo taisyklės kai kada nustatomos ne tik Maskvoje“, rašoma Rusijos dienraštyje „Komersant“.
Dienraščio interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje pažymima, kad „kaip triušis iš fokusininko kepurės“ 2008-aisiais metais ištrauktas Baltijos AE projektas gali lygiai taip pat staiga būti uždarytas.
„Praėjusią savaitę Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos energetikos donoru ne taip paprasta. Pirmadienį pasitarime pas prezidentą Vladimirą Putiną klausimas dėl Karaliaučiaus regiono aprūpinimo energija buvo priskirtas prie „kitų“ klausimų ir išsamiai nebuvo komentuojamas: viešoms diskusijoms pakako garsių sprendimų dėl kryžminio subsidijavimo.
Spaudos konferencijoje Vilniuje Estijos prezidentas sakė: „Jei tas pasiūlymas kada nors bus pateiktas, prezidentė apie tai jau kalbėjo, mes laukiame pasiūlymo. Man būtų sunku ką nors pasakyti spekuliuojant, ką mes darytume, jei pasiūlymas bus pateiktas. Bet aš pasakyčiau, jei tai bus geras pasiūlymas, mes to imsimės“.
Japonijos bendrovė „Hitachi“ strateginiu investuotoju į atominės elektrinės projektą buvo pasirinkta 2011 metų vasarą, o įstatymų projektai pateikti 2012 metų rudenį, prieš pat Seimo rinkimus. Pagal ankstesnės Vyriausybės parengtą planą, bendradarbiaujant su „Hitachi“, Latvija ir Estija, Visagine būtų statomas 1380 megavatų galingumo reaktorius.
Pagal naują Europos Sąjungos (ES) biudžeto projektą, Lietuva iki 2020 metų Ignalinos atominės elektrinės uždarymui realiomis kainomis turėjo gauti 460 milijonų eurų, o struktūrinė parama Baltijos šalims būtų mažiau ribojama dėl didžiulio ekonomikos nuosmukio 2009 metais.
Praėjusio penktadienio naktį pateiktame ES biudžeto projekte elektrinės uždarymui buvo numatyta 400 mln. eurų 2014–2020 metais. Kadangi ši suma paskaičiuota 2011 metų kainomis, tai Lietuvos pareigūnų skaičiavimu, iš tikrųjų ši suma būtų 460 mln. eurų 2012 metų kainomis. Iki tol jėgainės uždarymui buvo numatoma 210 milijonų eurų iki 2017 metų.
Vadovaudamasi dar 2007 m. įsigaliojusia Nacionaline energetikos strategija, Lietuva užsibrėžė tikslą ieškoti investicijų į naujos atominės jėgainės statybą panaudojant esamą Ignalinos AE infrastruktūrą. Naujos branduolinės jėgainės, skirtos Baltijos šalių ir regiono reikmėms tenkinti, statybą Lietuvoje ir jos įtraukimą į regiono elektros energijos rinką tuomet buvo numatyta baigti ne vėliau kaip 2015 metais. Sėkmingai įgyvendinusi projektą, Lietuva, net ir uždarius senąją Ignalinos atominę jėgainę, būtų nepriklausoma nuo elektros energijos importo, gautų ir kitos naudos.
