Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą ištraukų iš filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbos, pasakytos gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų ramovėje.
Tądien surengtos diskusijos „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ metu filosofas Krescencijus Stoškus retoriškai teiravosi, kokia mūsų gyvenimo prasmė, jei lietuviai išsivaikšto kaip bastūnai, jei manome, jog laisvė – tai daryti, ką noriu, jei kalbame tik apie globaliąją Lietuvą, o apie lokaliąją Lietuvą – nė nesusimąstome?
Savinaika po pažangos fasadu. Jeigu šiandien reikėtų glaustai atsakyti į klausimą, kokios yra mūsų žiniasklaidos silpnybės, paliekančios žalingą poveikį visai mūsų kultūrai, o kartu ir valstybės išlikimui, jas išdėstyčiau šitokia tvarka:
stipriojoteisė vietoj demokratiškumo, teisingumo ir padorumo,
elgesio ir gyvenimo normų neigimas vietoj teigimo, nesibaigiančių abejonių kurstymas vietoj nuoseklių įsitikinimų ugdymo, spėliojimai vietoj žinojimo, nuomonių reitingavimai vietoj tiesos irškojimo,
piktavališkumas ir patyčios vietoj sąžiningos kritikos, matančios vertinamų reiškinių pliusus ir minusus,
uždarų klanų kultūros diegimas vietoj atviros profesionalų konkurencijos viešajame skonių, nuomonių ir vertinimų lauke,
pramogų liaupsinimas ir žvaigždžių kultas vietoj pagarbos profesionaliems autoritetams, pajėgiems kurti istoriniams išbandymams patvarią kultūrą,
globalizmo reklamavimas vietoj skatinimo spręsti tautos ir žmonijos išlikimo problemas,
grupiniai interesai vietoj valstybinių ir visuomeninių, partiškumas vietoj atsakomybės už tautos, kultūros, valstybės likimą,
konformizmas vietoj savarankiško apmąstymo ir apsisprendimo,
viendieniškumas vietoj gyvenimo dabartimi, gebančia remtis istorine atmintimi ir numatyti veiklos padarinius,
vulgarėjimas ir primityvėjimas vietoj kultūrėjimo, infantilizacija vietoj moralinės, pilietinės ir socialinės brandos, malonus čiuožimas nuokalne vietoj jėgų koncentracijos reikalaujančio kopimo į civilizuotumo viršūnes,
vartotojiškumas vietoj apdairaus apsirūpinimo ir taupaus resursų vartojimo.
Šių silpnybių kilmė gana skirtinga.Vienos iš jų yra labiau susijusios su neatsakingai adaptuota socialine sistema (4, 6,11), kitos yra išaugusios iš prastai subalansuotos valstybės politikos (1, 4, 7), trečios yra daugiausia atsiradusios dėl menko tam tikros visuomenės dalies subrendimo (3, 5, 8, 9), ketvirtos – dėl nusivylimo gyvenimu ir aklo pasidavimo nihilistinėms bei anarchistinėms tendencijoms (2, 10).
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Internetinio teksto apimtis neleidžia imtis detalesnio šių silpnybių aptarimo. Manau, užteks ir jų išvardinimo, kad būtų bent kiek geriau suprantamos išeities pozicijos, kuriomis remdamasis, drįsčiau prisijungti prie pradėto pokalbio apie Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.
Privilegijuotos institucijos. Yra pagrindo klausti: kodėl pradedant kalbėti apie reikalavimus žiniasklaidai, pirmiausia kritikuojama “valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga”? Juk ji jau, rodos, neturi tos galios, kurią turėjo sovietmečiu. Per nepriklausomybės metus jos veikimo teritoriją smarkiai apribojo daugybės kitų komunikacijos kanalų. Vietoj ištiso žemyno ji virto atskira sala komunikacinių ryšių jūroje.
Nepaisant didelių pemainų, LRT statusas išlieka išskirtinis. Pirma, ji yra įteisinta kaip visuomeninė institucija. O tokia įstaiga pagal BBC tradiciją turi aptarnauti visuomenę jai svarbia informacija (“public service ”). Bet anglų terminas public service yra dviprasmiškas: jis reiškia viešąją tarnybą, kuri gali būti ne tik visuomeninė, bet ir valstybinė. Vokiečiai tą prieštaringumą mėgino įveikti vokišku terminu “visuomeniškai reikalingas radijas” (őffentlich-rechtlicher Rundfunk), kuris aiškiai atskirtas nuo valstybinio radijo (Staatlicher Rundfunk). Daugelyje postkomunistinių kraštų pavadinimas “visuomeninis radijas ir televizija” verčia rimtai diskutuoti, kodėl visuomeninė įstaiga nėra visuomenės valdoma?
Antra, ši įstaiga išlaikoma iš reklamos, abonentinio mokesčio arba valstybės biudžeto. Lietuvoje šiuo metu ji išlaikoma iš tos valstybės ir savivaldybių biudžetų dalies, kuri surenkama iš gyventojų pajamų mokesčio (1,5 proc.) ir akcizo pajamų (1,3 proc.). O tai reiškia, kad valstybė supranta, jog šios įstaigos buvimas yra svarbus visos šalies kultūrai, taigi ir žmonių gyvenimo kokybei.
Trečia, valstybė įpareigoja, o visuomenė gali sutikti, kad būtų užkrauta ant jos pečių ši mokestinė našta tik tuo atveju, jeigu LRT įsipareigoja vykdyti visos visuomenės ir valstybės stiprinimui būtinus kultūrinius (moralinius, demokratinius, pilietinius, šviečiamuosius, pažintinius, meninius ir kt.) reikalavimus.
Ne mažesni reikalavimai nustatomi ir programų kokybei: “Rengiamų programų turinys, forma ir kalba turi būti geros kokybės. Rengdamas ir skelbdamas programas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Programose turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams.”
O 4 str. dar patikslina ir papildo: LRT programos turi “būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.”
LRT įstatymas papildo ir konkretizuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir kai kuriuos kitus teisės aktus. O 2016 m. galų gale atsirado dar 1996 m. įstatymu numatytas neblogai parengtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, priimtas visuomenės viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir “Visuomenės informavimo etikos asociacijos”.
Kad būtų laikomasi visų šių įstatymų, kitų teisės aktų bei minėto Kodekso reikalavimų, buvo numatyta net penkių institucijų priežiūra: Visuomenės informavimo etikos asociacijos, Visuomenės informavimo etikos komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir LRT tarybos. Tačiau girdint žmonių nusivylimą, klausant tai, ką jie pasakoja grįžtamojo ryšio telefonais, ką rašo savo atsiliepimuose ir socialiniuose tinkluose, svarstant tai, ką mes patys matome per dominuojančius žiniasklaidos kanalus, net skaitant Žurnalistų etikos inspektoriaus teikiamas apžvalgas, sunku išvengti gana nemalomios išvados: tarp devynių auklių – vaikas be galvos.
Bet įžvalgesnį paaiškinimą yra palikęs Romas Sakadolskis: “žurnalistiką gali reformuoti tik patys žurnalistai. <…> Nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje nėra veiksmingų žurnalistikos savitvarkos priemonių. Joms atsirasti reikia žurnalistų bendruomenės, kurios nariai suvokia savo išskirtinę vietą valstybėje, su tuo susijusią atsakomybę ir imasi veiksmų tai įgyvendinti. Iš šalies nepriversi sąžiningai ar skaidriai dirbti, reikia iš vidaus jausti būtinybę tai daryti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl nėra veiksmingos dvi institucijos, kurios buvo sukurtos įstatymo pagrindu, tačiau yra vadinamos savitvarkos priemonėmis, nors tokios nebuvo, nėra ir nebus. Turiu omenyje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Tai nereiškia, kad jos neatlieka naudingų darbų. Kartais atlieka. Tačiau tai nėra savitvarkos pakaitalas.”
Už neatsakingą žurnalistiką atsakinga… visuomenė. Esminis dalykas yra tas, kad permainos vyksta visai ne ta kryptimi, kurią bandė nubrėžti įstatymų leidėjai. Neretai susidaro įspūdis, kad visus įstatymų reikalavimus jos interpretuoja pernelyg “bičiuliškai”, pernelyg aptakiai, pernelyg šališkai ir neatsakingai. Ar tai nėra pavojaus signalai, kad didžioji žiniasklaida vis labiau įgauna uždaros sistemos požymius, rodančius, jog ji jau yra gerai išmokusi gintis ne tik nuo valdžios, bet ir visuomenės kontrolės. Tai rodo ir publikuota informacija apie visai neseniai vykusias diskusijas „Žiniasklaida Lietuvoje ir pasaulyje: misija bei populiarumas“, kur buvo “išaiškinta”, kad žurnalistikos kokybė “yra priklausoma nuo visuomenės reiklumo”, atseit pati visuomenė turinti “užtikrinti “žiniasklaidos pilietiškumą bei atsakingumą.” Bene tik „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas atkreipė dėmesį, kad, „Lietuvoje yra nemažai žurnalistų, kurie nekelia sau atsakomybės, žurnalisto santykio su visuomene ir jo vaidmens klausimų“ (15min.lt, 2017).
Savaime suprantama, beveik dėl visų žiniasklaidos defektų visi pirmiausia duria pirštais į LRT. Tai užgauna daugelį profesionalių ir atsidavusių žurnalistų. Bet politinę orientaciją nustato ne jie, o viršūnės. Būtent jos yra tiesiai atsakingos už juridiškai suteiktas išimtinės sąlygos ir pareigos telkti geriausius įvairių sričių žinovus, organizuoti plačiausio akiračio, giliausius, protingiausius debatus, duoti demokratijos, bendravimo kultūros, atsakingumo ir profesionalumo pavyzdžius kitiems informacijos platintojams. Bet ji nė neketina tapti tokios komunikacijos pavyzdžiu. Net savo juridinių įpareigojimų vežimo nepatraukia…
Kai matai, kaip ji susidoroja su pačiais išradingiausiais ir kūrybiškiausiais savo darbuotojais, kaip siaurėja jos kultūrinis, profesinis ir politinis akiratis, kaip nyksta demokratiniai bendravimo principai ir vis su didesniu nepakantumu atmetamos skirtingos nuomonės bei įsitikinimai, su kokia imperatoriška arogancija laidų vedėjai kalbina kviestinius asmeninis, kaip nervingai LRT reaguoja į bet kokią kritiką ir virsta vis uždaresniu klaniniu dariniu, kaip išsisukinėjama nuo skaudžiausių šių dienų problemų aptarimo, kaip lengvabūdiškai skatinama emigracija ir apeinami tautos demografinės krizės bei jos išlikimo klausimai, kaip vengiama rimtai svarstyti pačias sunkiausias civilizacijos būklės ir jos perspektyvų problemas, kaip kopijuojami abejotinos vertės komercinių televizijų pavyzdžiai, negali neklausti, kas atsitiko su šita institucija?
Ką bendra ji turi su visais jai keliamais uždaviniais ir pačiais svarbiausiais LRT įstatymo reikalavimais? Juk Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu mūsų radijo ir televizijos darbuotojai be jokių įstatymų, be jokių įpareigojimų, net be savo pastogės, net rizikuodami savo gyvybe atliko įspūdingo pasiaukojimo reikalavusius darbus, kad negali patikėti, jog čia mes turime reikalą su ta pačia institucija. Kur dingo jos susirūpinimas valstybės ir tautos likimu? Jos patriotizmas? Ryžtingumas ir atsakingumas? Jos pilietinių pareigų supratimas? Tikra, o ne ritualinė, ne fasadinė pagarba savo institucijai? Nuostabus vieningumas? Kur dingo žmonės, atlikę šį žygdarbį? Kodėl ją buvo priversti apleisti patys kūrybingiausi asmenys? Galų gale ką veikia LRT taryba, kuriai pavesta prižiūrėti, kaip vykdomi įstatymų reikalavimai? Kodėl iš jos pasitraakė ne vienas valdžios insitucijų deleguotas asmuo? Kodėl joje savo įgaliojimus sustabdė viena iš šviesiausių ir daugiausia prie Lietuvos žiniasklaidos sąžiningumo, demokratinių principų ir apskritai jos kultūros ugdymo prisidėjusi asmenybė velionis Romas Sakadolskis:
„Prisimenu Sąjūdžio laikus, tiesos išsakymą, idealizmą. Kas žino, jeigu daugiau anuomet viešojoje erdvėje dalyvavusių žmonių būtų likę žurnalistikoje, išmokę šio amato, gal šiandien ji būtų kokybiškesnė. Tada vyravo romantiškas idealizmas, o šiandien – ryškus juodas cinizmas. Jau geriau romantikas negu cinikas. Iš romantiko gali subręsti realistas, žurnalistas dažnai visą gyvenimą išlieka šiek tiek idealistas, o cinikas yra pasmerktas būti nelaimėliu. Lietuvoje sutinku daug žurnalistų cinikų. Pernelyg dažnai jų „paslaugos“ perkamos it daiktai turguje. Pernelyg dažnai leidėjams informacija tėra prekė, o žiniasklaida – tik verslas. Jeigu taip, tai kam reikia įstatymų, užtikrinančių žurnalisto teisę į informaciją?” (Bernardinai.lt, 2016). Jeigu mūsų žiniasklaida turėtų Konstiticiją, ji turėtų prasidėti panašiais žodžiais. Tik kažin ar daug kas šiandien iš mūsų žiniasklaidos šulų po jais norėtų pasirašyti. O LRT tikriausiai tik pasityčiotų.
Privilegijatyčiotis. R. Sakadolskis labai stengėsi pralaužti ledus „sustabarėjusioje” sąmonėje ir įtikinti mūsų žiniasklaidos kūrėjus, kad jie neturi bijoti kritikos. Kritika yra pati elementariausia visų kultųros sričių augimo ir kokybės gerinimo sąlyga. “Jokia profesija neapsieina be kolegų patikros. Vakarų žurnalistikoje apie profesijos reikalus nuo seno vyksta gyva diskusija, į kurią jungiasi ne vien profesionalai. Ji vyksta periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Joje dalyvauja ir žurnalistai, ir nežurnalistai. JAV žurnalistikos kritikai yra skirti profesiniai leidiniai, kuriuos skaito ir žurnalistai, ir jų veikla besidomintieji. Diskusijos būna atviros ir karštos apie ydas ir laimėjimus, apie etiką ir verslą, apie viską, kas susieta su šia profesija.”
Šie pastebėjimai svarbūs ne tik žiniasklaidai, bet ir visai mūsų bendravimo kultūrai. Įsidėmėkime, kaip LRT reaguoja į kritinius laiškus, skambučius ir kitokius kritikos pareiškimo būdus. Susierzinimu, pasišaipymu, asmenis žeminančiomis patyčiomis arba paprastu skambučių nutraukimu. Pats generalinis direktorius visus jo kritikus jau yra priskyręs “patvorinių” kategorijai. Ši plūstamasis vardas jam duoda pagrindą nesiceremonyti ir visus kritikus tiesiog sušluoti į atmatas. Čia veikia gana seniai patikrintas dėsnis: kas labiausiai mėgaujasi kitų žeminimu, tas pats labiausiai bijo būti kitų sumenkintas ir neapkenčia bet kokios kritikos. O mes dar vis tebeieškome atsakymo – iš kur mūsų krašte patyčios? Ypač uoliai jų ieškome mokyklose.
Šiame fronte jis ne vienas. Patyčių “meistrų” pavardės visiems žinomos. Yra net neginčijami jų lyderiai. Vienas iš jų net yra sukūręs savo teoriją, kad patyčios iš stpresnio nėra patyčios. O kas stipresnis – nustato jis. Nutylima, kad patyčiomis jis šaudo iš gerai įtvirtintų blindažų. Tiksliau sakant, turi kritikos monopolį, t.y. neribotą galią kritikuoti, be galimybės jam adekvačiai atsakyti. O LRT turi net Seimo suteiktą privilegiją kultūrinei veiklai. Ten, kur įtvirtinama privilegija be atsakomybės, įrodymų reikalaujanti ir nešališka kritika pasidaro tiesiog nereikalinga. Kritikus išstumia vien tik dominuojančioms partijoms patarnaujantys žmonės, o įrodymus – jokios atsakomybės nereikalaujančios patyčios.
Išgydyti nuo patyčių gali tik jokių neliečiamų zonų nepaliekanti ir nešališka kritika. “Nenoras matyti ar girdėti žurnalistikos kritikos, manau, yra nesubrendimo požymis. Kiti požymiai yra vengti skelbti klaidų atitaisymus, kas būdinga didesnei daliai Lietuvos periodinės spaudos, ir nenoras svarstyti redakcijų darbo taisyklių. Esu girdėjęs Lietuvos žurnalistų, teigiančių: turime įstatymą, etikos kodeksą, ir mums daugiau nieko nereikia. Tarsi nekiltų kitų etikos arba standartų reikalų, kurie nebūtų surašyti įstatyme arba kodekse. Žinoma, kyla, užtat ir galioja nerašytos taisyklės, kaip ir visur yra vadinamoji darbovietės kultūra – kas leidžiama, kas draudžiama, pageidautina, peiktina.” Tai vėl R. Sakadolskio žodžiai. Toks galėtų būti ir antrasis įsivaizduojamos žiniasklaidos Konstitucijos punktas.
O kad tokia kritika būtų įmanoma, pirmiausia turi būti griežtai laikomasi tiek valstybės įstatymų, tiek ir sutartinių taisyklių. “Solidžios Vakarų redakcijos rengia savo taisykles ir skelbia jas viešai, kad ir žurnalistams, ir visuomenei būtų aišku, kaip dirbama. Taisyklės subrandinamos redakcijoje, dalyvaujant žurnalistams, redaktoriams, dažnai ir leidėjams. Ši priemonė padeda spręsti iškilusius klausimus, neaiškumus, kartais darbdavio ir darbuotojo konfliktus. Paskelbus taisykles, sunkiau „prastumti“ paslėptą reklamą, sumažėja korupcijos atvejų, o pats žurnalistas yra geriau apsaugotas nuo redaktoriaus arba leidėjo spaudimo nesąžiningai elgtis. Skatinamas skaidrumas, tai laikoma žiniasklaidos priemonės solidumo, patikimumo įrodymu.”
Ypač gerai mūsų valdžios ir visuomenės nebrandumą parodo gluminantis negebėjimas susitarti, susitarimų vengimas ir visų etikos kodeksų ignoravimas. Atrodo, kad mes net nepriaugome iki tokių susitarimų, kuriuos viduramžių vasalai sudarydavo su savo senjorais: “Man visada šypsnį kelia ta visuomenės informavimo įstatymo vieta, kur nurodoma, jog žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Įstatymas yra privalomas, o etikos kodeksas yra savanoriškas. Etikos normos yra veiksmingos būtent todėl, kad jos nėra privalomos pagal įstatymą, jos privalomos iš įsitikinimo. Įstatymas yra reikalingas ne žurnalisto veiklai reglamentuoti, o sukurti jam saugią aplinką dirbti – kitaip tariant, užtikrinti spaudos laisvę. Įprasta kalbėti apie spaudos laisvę kaip laisvę nuo cenzūros, turint omenyje valdžios ar politinių jėgų kišimąsi į žurnalisto darbą.
Tačiau šiandien Lietuvoje rūpestį kelia ir kai kurie žiniasklaidos savininkai, ir jų santykiai su kitais verslininkais. Ypač pavojingi yra tie atvejai, kur redaktorius yra kartu ir leidėjas arba tvarko ūkį. Geriausiu atveju vėliau ar anksčiau neišvengiamai kyla interesų konfliktų. Blogiausiu atveju žiniasklaidos priemonė tarnauja jos savininko turtiniams ar kitokiems interesams. Vienas būdas apsaugoti žurnalistą ir skaitytoją būtų skaidrinti patį žiniasklaidos verslą, kad visiems – žurnalistams ir visuomenei – būtų aiškūs savininko turtiniai interesai. Kita priemonė būtų leidėjo ir redakcijos susitarimas, kuriame aiškiai nurodyti įsipareigojimai vieni kitiems bei visuomenei ir skelbiami visiems vertinti.”
Jeigu mūsų išsilaisvinimas iš totalitarinės imperijos nebūtų paverstas savivale, o “elitas” būtų daug daugiau galvojęs ne kaip apeiti įstatymus, taisykles ir normas, bet kaip jas sukurti naujoms gyvenimo sąlygoms ir demokratiniam gyvenimo būdui, padėtis Lietuvoje būtų buvusi visai kitokia. R. Sakadolskis sakė: “gyvendamas Lietuvoje penktuosius metus, kartais pagalvoju apie tai, ko mums, kaip visuomenei, trūksta. Man atrodo, jog viena, ko trūksta, tai supratimo apie laisvę.”
Mums jis paliko gana iškalbingą pavyzdį: “Amazonės džiunglėse sėkmingai darbavosi misionieriai, pakrikštijo daug genčių. Po kurio laiko indėnai buvo pastebėti besirenkantys prie miesto, kuriame gyveno krikščionys. Gyventojai klausė indėnų: ko jūs čia atėjote? Indėnai atsakė: mums misionieriai tvirtino, jog dalytis yra krikščioniška, tai mes atėjome pasiimti savo dalies. Daug kas Lietuvoje panašiai traktuoja laisvę. Jie kalba ir elgiasi, tarsi laisvė prasidėtų nuo jų ir su jais baigtųsi. Kai kuriems žurnalistams jų pačių laisvė yra tas lakmuso popierėlis, pagal kurį matuojama spaudos, bendruomenės, netgi Lietuvos laisvė. Laisvės temą dažnai savo laidose aptarinėdavo Čikagos žurnalistas Studsas Terkelis, knygų apie Amerikos istoriją autorius <…>. Kartą, paklaustas, kam jis aukotų savo laisvę, Terkelis atsakė: tam, kad bendruomenė būtų laisva, nes laisvoje bendruomenėje aš nesunkiai susirasiu savo laisvę. Lietuvoje būtų kur kas maloniau ir įdomiau gyventi, jeigu daugiau mūsų žmonių, ypač žurnalistų, vadovautųsi būtent tokia laisvės samprata.”
Kai turi jėgos, daug proto nereikia. Mūsų žiniasklaida gana piktai atakuoja pagal partinį skonį pasirinktus politikus, bet kaip dažnai ji tuo kitus tep, kuo pati kvep. Niekas Lietuvoje taip gerai neįžvelgė bendrų bėdų tarp politikos ir žiniasklaidos kaip R. Sakadolskis: “Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon. Abi šios sritys yra silpnos ir dėl to, kad abiejose matyti daug homo sovieticus pavyzdžių.” Iš jų kylančią valstybės būseną jis taip nusakė: „mano galva, didžiausia problema – ta, kad einame kratinio keliu. Neturime valstybės strateginio tikslo, vizijos. <…>Lietuvoje dažnai yra taip, kad niekas nevaldo valstybės. Kiekvienas valdo po savo mažą gabaliuką ir to užtenka. <…> Tačiau kai valstybė nėra gerai organizuota, kyla ne tik pavojus, kad kas nors gali ateiti ir ją pradėti valdyti, bet ne mažesnis pavojus, kai niekas jos nevaldo. Tada susidaro padėtis, lyg aklas aklą vestų” (Maga.lt , 2006).
Su panašia padėtimi jis susidūrė ir LRT taryboje. Tas gana kultūringoje aplinkoje išsiauklėjęs žmogus apie LRT tarybos darbą prasitarė: ji „yra impotentiška ir pati pasirenka tokia būti“. Kitaip sakant, ji nevaldo LRT. Užtat ją užvaldė jos išrinktas generalinis direktorius A. Siaurusevičiaus, kurio ciniškas susidorojimas su populiarių televizijos („Sankirtos“) ir radijo („Tarp Rytų ir Vakarų”) laidų vedėju Dariumi Kuoliu jį labiausiai sukrėtė.
Dariaus Kuolio laidos buvo tos vietos, kuriose galėjo viešai susitikti ir taip jau išretėjusios intelektiualinės pajėgos, kur vyko nepalyginamai platesni analitiniai svarstymai ir gilesnis jų pagrindimas negu daug kur kitur. Visiems prasilavinusiems Lietuvos žmonėms buvo akivaizdu, kad ši laida bene labiausiai buvo priartėjusi prie tos misijos vykdymo, kuriam yra sukurtas visuomeninis radijas ir televizija.
Nepaisydamas šių laidų išskirtinio vaidmens, generalinis direktorius A. Siaurusevičius visos LRT tarybos akyse nesidrovėjo parodyti įprastus savo veikimo metodus, kuriuos pats jis kažkada yra įvardinęs «šakar-makar». R. Sakadolskio žodžiais tariant, jau savo pirmajame posėdyje direktorius surengė „linčo teismą”. Posėdis buvo paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš salės, o Kuolys (jam nedalyvaujant) pasmerktas už tai, kad savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų” jis kaltinęs visuomeninį transliuotoją „vykdant valstybės užsakymus ir be reikalo vienoje LRT laidoje kritikavus kitą LRT laidą”, be to, jis daręs spaudimą vieno televixijos reportažo autoriui ir jį įžeidęs. Nors Tarybos nariams buvo pademonstruotas visai ne tas televizijos reportažo įrašas, apie kurį buvo kalbama radijo laidoje, A. Siaurusevičius ciniškai pareiškęs: jeigu kam netinka šitas reportažas, tegul tas susirandąs kitą.
Neužilgo be LRT tarybos pritarimo ir net jai priešinantis buvo nutrauktas abiejų laidų transliavimas. A. Siaurusevičius net neieškojo įtikinamų motyvų. Buvo tiesiog paskelbta, kad D. Kuolio laida nėra kultūrinė, o „LTV2 yra būtent kultūros kanalas”. Taryboje kilus diskusijai, kas yra kultūra, arogantiškai buvę „paaiškinta”, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės: kas tikę praėjusiam sezonui, netinką būsimajam.
„A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.” Apie etinę šio « šakar-makar » pusę nėra ką kalbėti. Viskas buvo brutalu ir ciniška. R. Sakadolskis įtarė, kad šis išpuolis buvo padarytas norint prieš rinkimus įtikti valdančiai partijai, o LRT taryba tam nesipriešino. „D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. <…> Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.”
Romo Sakadolskio pasitraukimas iš tarybos buvo pilietinis ir moralinis protestas prieš tokią savivalę. Pats oficialiai paaiškino, kad jo buvimas ten „neduoda naudos”. Bet iš tikrųjų šis gestas išreiškė žymiai daugiau. Jis parodė: 1) kad LRT taryba yra nepajėgi vykdyti įstatymu apibrėžtų funkcijų ; 2) kad generaliniam direktoriui nereikia žmogaus, kurio labiausiai reikia LRT vykdomai misijai atlikti; 3) kad be D. Kuolio, LRT prarado ir R. Sakadolskį, t.y. bene sąžiningiausią, nešališkiausią ir patikimiausią žurnalistą, galintį daugiausiai prisidėti prie civilizuotos (profesionalios, demokratinės) žurnalistikos normų diegimo Lietuvoje. Tai, kad šio Žurnalisto pasitraukimas nesukrėtė visos mūsų žiniasklaidos, geriausiai patvirtino jo mintį, kad jai labiausiai trūksta «supratimo apie laisvę » ir pilietinio brandumo. Juk tai bovo principinis perspėjimas: esamą tvarką būtina keisti be jokių išlygų.
Normalioje valstybėje taip būtų ir suprasta. Tik ne Lietuvoje, kur patys svarbiausi dalykai grimsta į kažkokią nešvarią, gličią ir klampią magmą, kad net aido neatsiranda. Ir šįsyk pasirodė tik vienas kitas drovus straipsnelis periferinėje žiniasklaidoje. Garbinga išimtimi buvo bene tik „Bernardinai.lt„ ir „GZI.lt”, kuris prisistato kaip „garbingesnės žiniasklaidos iniciatyvų„ tinklaraštis, „skirtas diskusijoms apie žurnalistų etiką, žiniasklaidos skaidrumą ir aukštesnius profesinius standartus.”
LRT cenzūra. Monopoliai, privilegijos, papirkinėjimai yra “džiunglių teisės“ atributai. Iš jos kyla ne tik patyčios, bet ir noras cenzūruoti kitaminčius. Apie tokį LRT polinkį žiniasklaidoje nemažai kalbėta. Tą yra patvirtinęs R. Sakadolskis, gindamas Tomą Dapkų (“Kaip dusinti laisvą žodį Lietuvos radijuje”). O ypač daug dėmesio cenzūrai yra skyręs žurnalistas, teatrologas hum. m. dr. Gintaras Aleknonis. Nuo 2004 m. Lietuvos radijuje jis vedė laidą „Ant svarstyklių“ ir ten buvo įvykių komentatorius, kol 2011-ųjų pabaigoje nesusidūrė su jo vadovų cenzūra. Bernardinų.lt straipsnyje “Galu galą, mazgu mazgą” net yra pateiktas cenzūruoto teksto fragmentas, kuriame kalbama apie intymius “Lietuvos ryto” ryšius su “Snoro”banku, apie tai, kad jis yra “apraizgęs didelę Lietuvos žiniasklaidos dalį” ir apie neskaidrių verslo ir žiniasklaidos ryšių pavojingumą visuomenei. G. Aleknonis stengėsi įrodyti, kad LRT atsisakymas kritiškai vertinti įtartinus “Lietuvos ryto” santykius su “Snoru” ir paties banko politiką kliudė viešojo intereso gynimui.
Bernardinų lt. žurnalistas, pritardamas G. Aleknoniui ir nerimaudamas dėl savo kolegų, o ypač LRT tarybos tylos, didžiausiu absurdu vadino patį “pripažinimą, jog „nacionalinis transliuotojas“ turi tabu temas – tokias, kurių negalima diskutuoti. Nuo kada tokia nuostata? Kas ją patvirtino? Kodėl iš vis yra tokia nuostata? Ko dar negalima diskutuoti už mokesčių mokėtų pinigus?” Vargais negalais vis dėlto LRT Taryba nutarė, kad šis žodžio laisvės suvaržymas yra “klaida” ir „įpareigojo LRT sukurti vidinį etikos kodeksą, kuris detaliai reglamentuotų tarpusavio santykius, darbuotojų pareigas ir atsakomybę, užtikrintų žurnalistų laisves”. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Po D. Kuolio, T. Dapkaus LRT neliko ir G.Aleknonio laidų. Kaip ir buvo galima tikėtis, neatsirado ir LRT etikos kodekso, kuris turėjo saugoti nuo tokių “klaidų”, kaip cenzūra.
„LRT misija”.Užtat LRT tinklapyje 2017 m. yra paskelbtas gana keistas tekstas „LRT misija”, kuris valstybinį pavedimą (missio) pakeičia noru ar savavališku pasižadėjimu. Įstatymas įsakmiai reikalauja vykdyti kultūrinį pavedimą, išdėstytą 3 str. „LRT veiklos principai”: “LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove, šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą.” O 4 str. 2 dalis dar nurodo, kad “Masinė kultūra atspindima apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse programose.” Tuo pasakoma, kad ši komunikacijos priemonė neturi būti pramoginė ir leistis į konkurenciją su komercinių programų kūrėjais.
Tuo tarpu naujasis LRT dokumentas savo norą formuluoja taip: „Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, kokybiškas šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje.” Iš to matyti, kad savavališkai „įteisindama” pramogines programas, siekdama aiškinti savaime aiškius dalykus, plaukdama pasroviui su visais komunikacijų kanalais, LRT atsisako Įstatymo nustatytos visuomeninės televizijos ugdomosios (lavinamosios, šviečiamosios, t.y. visuomenę kultūrinančios) paskirties ir piktnaudžiaudama savo padėtimi, suka lengvesniu komercinių televizijų keliu, kad galėtų vienu metu melžti kelias karves: naudoti ne tik mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir kitokią paramą. Nors pagal Įstatymą „LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga”, atsakinga už visos visuomenės būklę, tačiau rengdama savo „misiją”, „pagrindinį dėmesį LRT vadovybė skyrė” ne visos visuomenės, o tik „savo auditorijos poreikiams, taip pat atsižvelgė į strategiją įgyvendinančių vadovų, darbuotojų bei išorės partnerių – valstybės institucijų, finansuotojų, nepriklausomų prodiuserių ir kitų – interesus”.
LRT vadovybės sugalvoti „misijos” papildymai iškėlė ją virš LRT įstatymo, kurio visi trečiojo straipsnio reikalavimai buvo nustumti prie laisvai pasirenkamomų misijos įgyvendinio priemonių. Šiuo „išradimu” buvo motyvuojama ambicija tapti „patikimiausiu ir moderniausiu Baltijos šalių visuomeniniu transliuotoju”. Tik ką ji turėjo bendra su visuomeninio transliuotojo paskirtimi?
Kaip pertvarkyti LRT? Šį perdaug tinklapiui platų mūsų žiniasklaidos aptarimą reikėtų užbaigti siūlymais, kaip pertvarkyti LRT. Jų yra gana daug. Vieni siūlo britanišką, kiti vokišką, treti norvegišką ar danišką modelį. Bet dėl nurodytų kultūrinių (mąstymo ir elgesio) ypatumų Lietuvoje patys geriausi projektai virsta jų karikatūra. Juk ir dabartinis modelis yra nukopijuotas, bet Lietuvoje jis neveikia. Todėl, matyt, ir čia teisingai samprotauja R. Sakadolskis. Jis siūlo pradėti nuo LRT tarybos ir ne modelių ieškoti, o mūsų pačių kultūroje spręsti konkrečius uždavinius: “privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų. Ir tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant.”
Taigi sėskim prie stalo: pagrindinis klausimas, kaip Lietuvos sąlygomis sukurti nepriklausimą, sąžiningą ir atsakingą Tarybą?
Per 25 metus Lietuva neteko 800 tūkst. žmonių. Tai sudaro daugiau nei 20 proc. šalies gyventojų.
Kiek iš jų – emigrantų ir kiek – mirusiųjų? Statistika kelia nerimą: 650 tūkst. šalies gyventojų emigravo, o 165 tūkst. sumažėjo dėl mirtingumo ir mažo gimstamumo.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Per metus vidutiniškai emigruoja apie 30 tūkst. gyventojų. Lietuvą dauguma palieka darbingo amžiaus žmonės. Statistika ir vėl negailestinga: kas trečias iš Lietuvos pasitraukiantis žmogus – 20 – 29 metų amžiaus. Kai analizuojamos emigracijos priežastys, dažniausiai nurodoma ekonomika. Trumpiau tariant, – per maži atlyginimai ir per daug kaštuojančios pirmojo būtinumo prekės bei maisto produktai.
Vadinasi, mūsų jau nėra Lietuvoje nė trijų milijonų. Mūsų Lietuvoje dabar – vos 2,85 milijono. Jei Lietuvos reikalai taip prastai klostysis ir ateityje, 2047-aisiais metais mūsų valstybėje teliks 1,99 mln. žmonių, o 2080-aisiais – tik 1,65 mln. Tarp mirštančiųjų tautų lietuviai pirmieji. Mums priklijuota demografiškai sparčiausiai nykstančios visoje Europos Sąjungoje tautos etiketė. Pelnytai priklijuota.
Bet ar mes to nusipelnėme? Ar mes nuleidžiame rankas?
Stebiu filosofo Krescencijaus Stoškaus pastangas prie derybų stalo susodinti Lietuvos valdančiąsias partijas, kad šios pasirašytų susitarimą, įpareigojantį stabdyti emigraciją. Šio susitarimo partijos kažin kodėl kratosi, vengia jį pasirašyti.
Filosofas pats prisipažįsta straipsnyje „Nacionalinis susitarimas: draugai ir priešai (alkas.lt): „Neturi jokios prasmės 2015 m. birželio 30 d. Nacionalinis susitarimas dėl emigracijos procesų suvaldymo. Jis yra pasibaigęs pačiu šešių partijų pasirašymo ritualu, likusiu vien eiline pretenzija į Nacionalinį susitarimą. Juolab kad prie jo neprisijungė net dvi gana įtakingos parlamentinės partijos: konservatoriai ir liberalai. Ir vien dėl to jis negalėjo tapti politiniu susitarimu, suteikiančiu galimybę užtikrinti demografinės krizės įveikimo politikos tęstinumą. O jeigu to nebuvo, visos kalbos apie reemigracijos ir demografinės krizės įveikimą pakibo ore.“
Vis tik sveikindamas filosofo pastangas suburti lietuvius nacionaliniam susitarimui negaliu nustygti nepaklausęs, o kas nutiks, jei vieną gražią pavasario dieną jį vis tik pasirašys seimūnai, ministrai, prezidentai? Neatsitiks nieko reikšmingo. Brūkštelėjus parašus emigrantų srautai į Didžiąją Britaniją ar Vokietiją neišseks. Neišseks ir dėl to, kad Nacionaliniame susitarime nėra numatytos baudos neklaužadoms – tiems, kurie nesilaikys duoto žodžio, ir dėl priežasties, kad nacionaliniame susitarime nėra numatyta, kaip iš užsienio bus konkrečiai pritrauktos milijoninės investicijos, galinčios pagyvinti lietuviškąją ekonomiką.
Todėl ir svarstau: gal filosofo pastangos surinkti visų įtakingų politikų parašus tėra beprasmis laiko gaišinimas ar asmeninis noras pasipuikuoti, susireikšminti? Kad K.Stoškui rūpėtų garbė ir kitos panašios tuštybės – nepanašu.
Ramūnas Karbauskis ir Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tad kas iš tiesų yra tas atkaklus, ne vienerius metus užtrukęs parašų medžiojimas? Tikiu, kad emigraciją stabdyti galima, bent jau įmanoma sumažinti iki nepavojingų ribų. Bet tai padaryti įmanoma Lietuvoje įgyvendinant konkrečius ekonominius projektus, kurie kurs naujas darbo vietas, kels vidutinį atlyginimą bei papildys valstybės biudžetą įplaukomis iš užsienio. Dar viena būtina sąlyga – noras stabdyti išsivaikščiojančius lietuvius turi kilti natūraliai – iš vidaus, iš širdies. Jei to nėra, nepriversi. Gal verčiau tada mąstykime, kodėl lietuvių tauta, įskaitant ir valdžią, ir verslininkus, ir samdomus darbuotojus, nenori šio susitarimo?
Pripažinkime – mūsų „nacionaliniai susitarimai“ tampa panašūs į Marijono Mikutavičiaus dainą, kurioje kaip užkeikimas kartojami trys žodžiai: „Aš myliu Lietuvą“. Žodžiai – svarbūs, gražūs, prasmingi. Juos ištarti šiandien reikia drąsos – nūnai madingiau lietuvybę niekinti, nei ją ginti. Bet per daug dažnai kartojami jie praranda prasmę, tampa nebepatrauklūs. Dešimtą kartą žvelgdamas į suplukusį, nuo prakaito šlapius prasegtus marškinius dėvintį dainininką pradedu abejoti – o jei jis šaiposi?
Net jeigu neapsimeta, kokia nauda iš užkeikimų?
Jei ruošiamės stabdyti emigraciją, tai kiekvienas iš mūsų, taip pat ir filosofas K.Stoškus, turėtų mintyse svarstyti: ką konkrečiai galėčiau padaryti, kad lietuviams geriausia, patogiausia ir skalsiausia būtų gyventi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, bet ne Londone, Berlyne, Madride.
Atsakymas paprastas kaip daugybos lentelė. Reikalingos didelės investicijos. Daug finansinių injekcijų. Štai Seimo narys Kęstutis Masiulis dienraštyje džiaugiasi, kad į mūsų šalį ateina „pasaulio automobilių žibintų gamybos lyderė Vokietijos kompanija „Hella“. Puiku. Kaune atsiras 250 naujų darbo vietų. Galima tikėtis, kad ateityje jų bus dar daugiau. Juk į Lietuvą atėjusi „Western Union“, pasak parlamentaro K.Masiulio, iš pradžių planavo suteikti darbo tik 100 žmonių, bet, lūkesčiams pasiteisinus, ėmė plėstis ir įdarbino beveik 2 tūkst. žmonių.
Ir vis tik 250 darbo vietų – lašas jūroje. Tokiais „sparčiais“ investavimais mes nesusigrąžinsime išvykusiųjų, nesulaikysime sparnus pakėlusiųjų. Pritraukti patikimus, turtingus, perspektyvius užsienio investuotojus – štai kas padėtų prislopinti lietuvio norą bėgti iš Lietuvos kur akys mato. Tad tie, kurie siekia surinkti parašus po nacionaliniu susitarimu, man regis, turėtų norėti ir užsienio investicijų.
Bet kartais nutinka priešingai. Nuoširdžiai stabdyti lietuvių išsivaikščiojimą po pasaulį siekiantys intelektualai dėl neiaškių priežasčių ima ir atstumia tuos, kurie nori Lietuvoje investuoti gausiai ir prasmingai. Pirmiausia omenyje turiu skeptišką požiūrį į metro statybas Vilniuje.
Vilniečiai turėtų sutikti, kad Lietuvos sostinės gatvės kenčia nuo automobilių spūsčių. Vadinamieji atutomobilių „kamščiai“ per dieną priverčia beprasmiškai stoviniuoti gatvėse vidutiniškai po vieną valandą ryte ir po valandą vakare. Per dieną – dvi valandos. Dabar šios kritinės laiko atkarpos dar ilgesnės, jos ilgėja. Vadinamuosiuose „kamščiuose“ kentėti būsime priversti ir ateityje, nes automobilių Vilniuje gausėja sparčiau nei mūsų Susisiekimo ministerija spėja praplatinti kelių, tiesti aplinkėlių, statyti tiltų.
Vienintelis teisingas sprendimas – Vilniuje statyti požeminį metro. Tik požeminės metropoliteno linijos pajėgios sumažinti spūstis sostinės gatvėse. Tik jos gali sumažinti mūsų išlaidas, patiriamas stumdantis sausakimšuose autobusuose, troleibusuose ar kilometrus nutįsusiose privačių automobilių virtinėse. Jokie kiti sprendimai – kelių platinimas, aplinkėlių tiesimas – nepadės.
Vilnius galėtų drąsiai planuoti metro statybas. Šiam sprendimui palanki pasaulinė patirtis: tokio dydžio miestai kaip Vilnius džiaugiasi turėdami požeminius kelius. Niekas nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje, nei Suomijoje nekeikia metropoliteno. Niekas ten nesako, metro – nuostolingas, metro nereikalingas.
Juolab kad užsienyje esama stambių verslo kompanijų, kurios už savo pinigus (ne už mūsų mokesčių mokėtojų centus) greitai ir profesionaliai nutiestų bent keturias pagrindines požemines linijas, sostinės pakraščius jungiančias su centru ir kitais pakraščiais. Tada važiuojant iš Pilaitės iki Spaudos rūmų nereikėtų rytais arba vakarais sugaišti pusvalandžio, o iš Santariškių į Autobusų ar Geležinkelio stotį važiuoti ištisą valandą. Be to, pasaulinė patirtis byloja, kad ten, kur atsiranda požeminiai metropoliteno keliai, pagyvėja ekonomika, brangsta žemė, pastatai. Žodžiu, metropoliteno statybos Lietuvai būtų didelė investicija, žymiai reikšmingesnė nei K.Masiulio reklamuojama „Hella“. Į šalies biudžetą ji suneštų gražaus pinigėlio, sukurtų darbo vietų, palengvintų tūkstančių vilniečių keliones į darbą ir iš darbo.
Bet kai metropolitino šalininkai kreipėsi į nacionalinį susitarimą propaguojančius intelektualus, siūlydami konkretų būdą, kaip galėtų prisidėti, stabdant lietuvių išsivaikščiojimą, juolab kad tuoj baigsis iš Europos Sąjungos plūstanti parama, atsimušė į tylos ir abejingumo sieną.
Nesakau, kad esu visažinis. Tačiau metro teikiamais privalumais intensyviai domiuosi kelerius metus, tad žinau dešimtis puikių europietiškų istorijų, kai priešinęsi šiai transporto priemonei miestiečiai vėliau džiūgaudavo (apie šias istorijas portale Slaptai.lt paskelbtas ne vienas straipsnis, videointerviu).
Taip pat nedrįstu sakyti, kad visos skeptikų abejonės iš piršto laužtos.
Tačiau man keista, kad parašus po Nacionaliniu susitarimu medžiojantys intelektualai jau turi išankstinę neigiamą nuomonę. Patys pripažįsta: projektas sudėtingas, reikalingi detalūs skaičiavimai. Tad skaičiuokite. Ir tik po to, atlikę skrupulingas analizes, skelbkite nuosprendį „taip“ ar „ne“. Kam iš anksto atmesti investiciją kaip neva panašią į aferą? Juolab kad metro šalininkai senų seniausiai suskaičiavo išlaidas bei pelnus. Jie sako – Lietuvos sostinei apsimoka turėti metro. Bent jau Europoje nėra nė vieno dėl per mažo rentabilumo uždaryto metro. Požeminių metro Europoje tik daugėja, nes civilizuotos tautos nenori gaišti brangaus laiko gatvių „kamščiuose“. Europa pradeda suprasti, kad požeminio metro statybos nėra žymiai brangesnis užsiėmimas nei kelių tiesimas ir nuolatinė kelių priežiūra. Kodėl Vilnius turėtų tapti blogąja išimtimi?
Dėl metro perspektyvų bandžiau šnekėtis su keliais Nacionalinio susitarimo iniciatoriais – intelektualais. Jie pripažino sulaukę metro šalininkų iniciatyvų sujungti bendras pastangas stabdant emigraciją. Tačiau intelektualai nereagavo, nes metropoliteno statybų idėja Vilniuje jiems, pasirodo, įtartina.
Automobilių prigrūstas kiemas. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Štai taip – valstybė nėra atlikusi detalios analizės, bet filosofas jau dabar žino, kad metropolitino statyba Vilniuje – amžiaus afera. Toks kategoriškas išsilavinusių žmonių nusistatymas mane stebina, glumina. Iki šiol man atrodė, kad tik beraščiams lietuviams būdingas kategoriškumas. Tai jie, nemokantys suregzti sakinio, neperskaitę nė vienos rimtos knygos, žino, ar reikalinga Lietuvai atominė elektrinė, kodėl žalinga skalūninių dujų paieška, nereikalinga kariuomenė arba kodėl verta per pusę sumažinti Seimo narių skaičių.
Tikriausiai būsiu suklydęs per daug garbindamas intelektualus. Todėl dabar nesu net tikras, ar nacionalinio susitarimo iniciatoriai, viena vertus, siekdami gražių tikslų, kita ranka neatstumia verslininkų, kurie išties galėtų konkrečiai, o ne popieriuje, pristabdyti išsivaikščiojančius lietuvius. Neleisti statyti metropoliteno Vilniuje – paprasta. Bet ar toks žingsnis – teisingas?
Juk metropoliteno statytojai be darbo neliks. Jei Lietuva nenori greitos, patogios šiuolaikinės susisiekimo priemonės, nenori investicijų, darbo vietų, įplaukų į biudžetą šiandien ir dabar, verslininkai numos ranka – metro puls statyti kituose Europos miestuose.
Kas nutiks tada? Lietuvoje dar labiau sumažės finansų, darbo vietų, o nacionalinį susitarimą organizuojantiems intelektualams bus dar kebliau surasti norinčiųjų jį pasirašyti.
Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
2017 metų kovo 9 d. Mokslų Akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko profesoriaus, habilituoto daktaro, Lietuvos MA nario emerito, šalyje gerai žinomo sociologo, vadybos žinovo, filosofo ir tautotyrininko Romualdo Grigo knygos „Nutylėtų tiesų sakymas (2017 m. išleido Diemedžio leidykla) sutiktuvės.
Dalyvavo ir literatūros kritikas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys. Renginyje jo pasakytas mintis pavadinome – „Romualdo Grigo pamąstymai nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų“.
Naujoji Romualdo Grigo knyga yra aktuali, tačiau neužmirškime, kad jos žanras turi gilias rašytinės tradicijos šaknis. Knygos stilistinę giją lemia intelektualinės polemikos žanras, kuriam pradžią Lietuvoje, mano manymu, davė pirmasis Lietuvos profesionalus istorikas Augustinas Rotundas, karaliaus Žygimanto Augusto Gediminaičio (1520-1572) kanceliarijos sekretorius, parašęs garsųjį „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“.
Apie R.Grigo knygą kalba A.Bučys. Slaptai.lt nuotr.
Tuo metu, prieš pat Liublino uniją“ (1569) lenkų didikai išplėtojo audringą agitaciją už Lietuvos susijungimą su Lenkija, ir vienas garsiausių lenkų publicistų, rusinų kilmės katalikas, vėliau protestantas Stanislovas Ožechovskis (1513 – 1566) išleido knygelę, kurioje visaip menkino Lietuvos valstybę, vadino lietuvius vergais, kadangi jie turi sostą paveldinčius valdovus, o lenkus vadino laisvais žmonėmis, kadangi jie išsirenka sau karalių, ir žadėjo lietuviams tokią pat šlėktišką laisvę, jeigu tie prijungs Lietuvą prie Lenkijos karalystės. Rotundas atsikirto poleminiu kūriniu, kurio pabaigoje ir lenkui, ir lietuviui pasiūlė nedelsiant “įžūlų Ožechovskio užsipuolimą išlukštenti ir nuplėšti nuo jo gražbylystės puošmenas, kuriomis jis savo argumentus, kaip paprastai kalbėtojai daro, pridengė ir paslėpė“.
Pirmosios mūsų nepriklausomybės atkūrimo epochoje intelektualinės polemikos dvasia pagimdė įtaigią, „iš istorijos nepašalinamais faktais“ pagrįsta Jono Basanavičiaus studiją „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ (1912), kuri sukėlė anuomet kitaminčių diskusinę audrą, o šiandien bandoma apdairiai nutylėti.
Mūsų laikais tradicija netikėtai atgimė Lietuvai įstojus 2004 m. į Europos Sąjungą, kuomet šiam reikšmingam įvykiui besiruošiant galingai išsiplėtojo ypač aktuali publicistinė propaganda, turėjusi paruošti lietuvius šiam epochiniam žygiui. Kai kurie lietuvių istorikai kaip tik tuo metu ėmė energingai gerą dešimtmetį plėtoti Lietuvos istorinio atsilikimo nuo Europos idėjas ir tuo atsilikimu iš dalies grindė būtinybę įsijungti į Europos Sąjungą. Tai buvo svarbus ir reikšmingas istorikų įnašas į dešimtmečio pasirengimą stojimui į ES, tačiau ir įstojus Lietuvai propagandinis vajus keistai tęsėsi ir plėtojosi.
Natūralu, kad atsirado intelektualinė priešprieša propagandinei inercijai. Bene pirmasis neištvėrė žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, paskelbęs nedidelę knygelę „Istorijos iškraipymai (2004), kurioje karštai polemizavo su kai kurių lietuvių istorikų provincine „saviplaka“ („Kokie mes atsilikę nabagėliai!“), viešai prabilo apie valstybės ir tautos juodinimo apraiškas pastarųjų metų lietuvių istorijos ir literatūros baruose. Įžymaus kalbininko nuomone, „buvę bolševikiniai ideologai ciniškai, su pagieža bruka mums nevisavertiškumą, lietuvio kaip nevykėlio, amžinai vėluojančio ir atsilikėlio įvaizdį…
Romualdo Grigo knygos sutiktuvėms vadovavo akademikas Algirdas Gaižutis. Vytauto Visocko nuotr.
Skleidžiant nihilistinį senosios Lietuvos valstybės įvaizdį bene labiausiai pasižymi buvęs stalininių laikų LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Lazutka, anuomet išvaikęs mokslininkus lituanistus iš Vilniaus universiteto ir tuo bent dešimtmečiui pristabdęs lituanistikos ( baltistikos) mokslo suklestėjimą. Perskaičiuos jo knygą Lietuvos statutai (Kaunas, 1993) ar panašią kitų autorių rašliavą susidaro įspūdis, kad senovėje lietuviai ir savo kalbos plačiau nevartoję, ir vien meškų kailiais dėvėję, ir jų kunigaikščiai savo brolius žudę, kad visai nesirūpinę savo tauta, pagaliau ir pačių lietuvių beveik nebuvę – valstybėje vyravę slavai (rusai, gudai…). Panašių minčių (daug mažiau!) galima aptikti net žymiųjų mūsų istorikų Edvardo Gudavičiaus bei Alfredo Bumblausko, išaugusių iš S.Lazutkos žiugždiškos mokyklos, kalbose. Nemaža jų buvo pareikšta populiarioje TV laidoje Būtovės slėpiniai, kurioje mėgstama teisingus teiginius „papuošti“ įkyriai kartojamais lietuvius pašiepiančiais „perliukais“, neįrodytais tvirtinimais, esą Lietuva senovėje buvusi „užkampių užkampis“, „atsilikimo sala“, „barjeras, stabdęs Vakarų civilizacijos plėtrą“ ir pan.“ .
Savo Tėvynėje, be abejo, sunkiausia būti pranašu. Z.Zinkevičiaus balsas nuskambėjo laikraštiniuose tyruose. Pats Z.Zinkevičius ramiai tęsė istorinių apmąstymų poleminę tradiciją naujose savo knygose „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (2011) ir „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ (2012).
Neištvėrė senovės Lietuvos niekinimo vajaus ir kitas žymus Lietuvos intelektualas Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras Vladas Terleckas, paskelbęs solidžiai dokumentuotą studiją „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ( 2009). Lietuvos atgimimo herojaus Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjo Antano Terlecko brolis nuosekliai analizavo antilietuvišką manipuliavimą Lietuvos istorijos faktais, oponavo tiems dabarties istorikams, kurie praeityje ieško tariamo Lietuvos atsilikimo, kaltindami ne Lietuvą šimtmečius naikinusius svetimuosius, o pačią tautą.
Leidėjas Danas Kaukėnas ir Algimantas Bučys. Vytauto Visocko nuotr.
Beje, Vl. Terleckas tęsia savo istorinius tyrimus, suvokdamas būtinybę pateikti Vakarų Europos skaitytojams Lietuvos istorijos realesnį vaizdą. Ne taip seniai, 2014 m. jis išleido anglų kalba naują savo knygą “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953” ( Tragiškieji Lietuvos istorijos puslapiai. 1940-1953), kurioje taip pat akivaizdus nemažas intelektualinės polemikos užtaisas. Jo nuomone, svarios atsvaros reikalauja, „pavyzdžiui, istorikų, pramintų keturiais komunarais, knyga „Lietuvos istorija“, pasižyminti antilietuviškomis tonacijomis, faktų iškraipymais. Joje net aukštinama sovietinė okupacija, padėjusi lietuviams gerai išmokti rusų kalbą ir taip naudotis Rusijos literatūros, kultūros lobiais. Šios knygos išleidimą rėmė mūsų URM, ji turėjo būti išleista šešiomis užsienio kalbomis, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, buvo platinama aukštiems svečiams“.
Lietuvos žurnalistams Vl.Terleckas priminė, kad panaši tendencija pastebima ir kituose Baltijos kraštuose: „ Kaip aiškėja iš žymaus suomių žurnalisto Jukkos Rislakki knygos „Manipuliacija faktais: latviškas variantas“, Baltijos šalių gyventojai vaizduojami kaip primityvūs, žiaurūs žmonės, antisemitai, ksenofobai, neverti nepriklausomybės. Beje, ši knyga buvo išleista suomių, anglų (2007) ir rusų kalbomis. Vidinis balsas liepė pateikti vakariečiams faktologinę atsvarą“.
Galima būtų priminti daugelio kitų Lietuvos intelektualų, tarkim, filosofų Krescencijaus Stoškaus ir Romualdo Ozolo, rašytojų ir kultūros žinovų Viktorijos Daujotytės ir Vytauto Rubavičiaus, individualias ir kolektyvines publikacijas, skirtas dalykiškai ir profesionaliai atsverti ar tiesiog paneigti Lietuvos istoriją iškraipančias koncepcijas. Tarp jų ir oficialiai palaikomą tendenciją, kurią taktiškai nusakė vienos intelektualų diskusijos klausimas: Kodėl mūsų šalyje patriotiškos idėjos nuvertinamos, o patys jų nešėjai marginalizuojami?
Tačiau, kaip pranašavo Maironis, „nebeužtvenksi upės bėgimo“. Kitaip tarus, nenustumsi į marginalijų pašalį nuolat stiprėjančio tautos savimonės proceso.
Vienas ryškiausių įrodymų pastaraisiais metais – akademiko Romualdo Grigo intelektualinės eseistikos knygos, kurių viena, šiandien pristatoma „Nutylėtų tiesų sakymas“ (2017) savotiškai pratęsia ankstesnę, labiau akademišku stiliumi parašytą sociologo ir istoriosofo studiją „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (2013).
Abiejų knygų tematinį pamatą sudaro Lietuvos istorijos skaitlingi epizodai, kurie aprėpia laiko požiūriu įvykius bei faktus nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Atrodytų, turim margą mozaiką, tačiau jos išdėstymas išryškina vieną svarbiausių R.Grigo istoriosofijos idėjų, kurią galima būtų apibūdinti kaip nenutrūkstamą lietuvių tautos istorijos tęstinumą nuo piliakalnių epochos iki nepriklausomybės atkūrimo.
Būsimieji Romualdo Grigo knygos skaitytojai. Vytauto Visocko nuotr.
Antrasis knygos matmuo išryškėja sociologo ir filosofo tyrimo bei intuicijos dėka, kuomet ieškoma ir įvardijama tautos tvarumo sąlygos bei dvasiniai garantai. Ne vieno istorinio epizodo fone keliami vis tie patys didieji, pasak autoriaus, sakraliniai klausimai. Kur ir kokiu greičiu dingo senųjų lietuvių didybė? Kaip ir kodėl prapuolė ne tik didžiulės mūsų protėvių apgyvendintos žemės? Kodėl ir kaip „užgeso demografinis jų dauginimosi šaltinis? Kodėl palyginti trumpu istoriniu laiku užgeso ir dvasinės kultūros iškilumu pasižymėjusi, ko gero, savo pamatinėmis vertybėmis tuometinę krikščionybę (ypač jos karingąjį ekspansyvumą) lenkusi aisčių-baltų prigimtinė kultūra?“
Faktografinės krypties istorikai retai kada paliečia šiuos ir kitus giliuosius tautos istorijos sluoksnius, o vargu, ar gali juos pasiekti, susiskirstę į ribotų istorijos atkarpų specialistus, įstrigusius vieno ar kito amžiaus skrupulinguose tyrimuose. Nenuostabu, kad R.Grigo netradiciniai pamąstymai visai nauja šviesa nušviečia daugelį mūsų epochos epizodų. Iš čia poleminė knygos dvasia. Primindamas, „kas ir kaip rašo apie senuosius lietuvius ir Lietuvą“, R.Grigas nevengia paminėti konkrečias pavardes (D.Baronas, A.Bumblauskas, A.Nikžentaitis, N.Putinaitė ir kt.), su kuriomis, jo manymu, yra susijusi atkakli, dažnai paviršutiniškai įkūnijama tendencija ir agitacija dėl kuo „spartesnio susiliejimo su Vakarų Europos geopolitine, geokultūrine erdve“, menkinant lietuvių tautos istorinės patirties savitumą ir vertę. Tas liečia ne tik istorikų tekstus. Autoriaus žodžiais tarus, „kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, privalau pabrėžti ir kitą lietuviams (ir lietuviškam mentalitetui, savivokai) nepalankų dalyką. Ne be prof. A.Bumblausko įtakos 1993 m. Vilniaus universitete buvo panaikinta Lietuvos istorijos katedra. Maždaug tais pačiais metais, profesoriui A.Nikžentaičiui tapus Lietuvos istorijos instituto direktoriumi, ši įstaiga pakeitė iškabą – tapo tiesiog Istorijos institutu (vėliau „klaida“ buvo ištaisyta). Kaip tada lietuvių tautos istorija? Pagaliau Lietuvos valstybės istorija ir „iškaba“? Ar neatrodo, kad ir pats Lietuvos valstybingumas traktuotinas tik kaip trapus, santykinis, sutartinis dalykas, visuotinume neturintis aiškesnių, savarankiškesnių kontūrų?“
Daug esminių klausimų iškelia R.Grigas sau ir savo knygos skaitytojams, ne vienu atveju atvirai polemizuodamas su mūsų istorikais, nuvainikuodamas naujus bei senus stereotipus, išlukštendamas istoriografinio „moksliškumo“ puošmenas.
Eseistinė knygos prigimtis leidžia R.Grigui aprėpti ir nuvainikuoti įvairioms epochoms primetamus stereotipus. Nemažiau įdomu ir įtaigu, kad intelektualinė polemika jo knygose nėra tik loginė ar scholastinė. Istorinių faktų bei epizodų analizė papildoma asmeninės patirties ir betarpiškos emocinės reakcijos ištarmėmis, kurios taiko į skaitytojo giluminius, prigimtinius savimonės resursus. Neatsitiktinai, R.Grigo intelektualinės polemikos ir istoriosofinės analizės knygos susilaukia dviejų-trijų leidimų, o tai retas ir pakankamai iškalbus vertybinis ženklas šiandieninėje Lietuvoje.
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus išplatino laišką:
Brangieji,
Jūs nesate abejingi valstybės likimui, todėl gal galima Jus pakviesti į labai svarbią talką? Lietuvos demografinė būklė mums visiems gerai žinoma. Jūsų dėmesiui siunčiu 2015 m. pasirašytą Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Jis suteikė vilčių, kad viršūnės suprato atsakomybę, ir prasidės permainos. Juolab kad rinkimų metu visos partijos pripažino padėties rimtumą ir žadėjo permainas.
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet jau praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Pasikeitė Seimo sudėtis. Buvo galima tikėtis, kad naujoji jėga kuo greičiau imsis darbo. Nes abu valdančiųjų partijų lyderiai šį susitarimą yra pasirašę. O praėjusiais metais emigracijos srautai tik augo.
Tačiau sutartis iki šiol tebeguli stalčiuje. Ir galbūt iki tol gulės, kol neliks kam jos iš ten ištraukti. O jos labiausiai reikia šiandien ne tik valstybės ateičiai užtikrinti, bet ir pačioms partijoms išlikti. Ekspertai ir opozicija kasdien bado pirštais, kad naujoji politika neturi krypties.
Ar gali būti svarbesnė užduotis už tautos, jos atminties, kalbos ir visos kultūros išsaugojimą? Bet tik mums taip atrodo. Iš daugybės pokalbių su Seimo nariais tenka girdėti, kad demografijos ir emigracijos tema viršūnės tiesiog vengia kalbėti. Net daugiau – visi bijo jos imtis lyg karštos geležies.
Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas iš Jūsų sutiktų atskiru skambučiu, laiškeliu ar pokalbiu priminti Seimo nariams, o ypač viršūnėms tokios sutarties buvimą, paraginti ar padrąsinti tolesniems žingsniams, o gal ir paklausti, ką jie ketina daryti su šia sutartimi. Būtų gerai, jei į pagalbą pakviestumėte ir daugiau talkininkų. Galima garantuoti, kad be šios talkos, naujieji politikai su savo negalia nesusidoros.
Turiu vilties, kad tai nebus šauksmas tyruose. Pagelbėdami jiems, padėsime savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. Ar gali būti šiandien kas svarbiau ir kilniau, kaip pastangos stabdyti ėjimą į nebūtį.
Linkiu įkvėpimo. ,Būkite laimingi!
Jūsų bendrakeleivis Krescencijus Stoškus
x x x
Į šį pagalbos šauksmą žaibiškai reagavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, kovo 8 d. Seimo Konstitucijos salėje surengęs diskusiją „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“ (deja, tai tik sutapimas).
Keistokas pavadinimas: galima pagalvoti, kad kažkas kėsinasi į svetur gyvenančių lietuvių Lietuvos pilietybę. Ne kažkas, o Jungtinė Karalystė po šalies sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos sudėties! „Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės pasirenkančių Jungtinės Karalystės pilietybę“, – rašoma minėtos diskusijos programoje.
„Skubėti imtis veiksmų turime dėl BREXIT, dėl mūsiškių padėties Jungtinėje Karalystėje. Jau dabar darbdaviai prašo geriausių darbuotojų susitvarkyti rezidentų statuso dokumentus, o tai yra pirmas žingsnis atsisakant lietuviškos pilietybės“, – skaitome LK-TS tinklaraštyje.
Tikri bjaurybės tie anglai. Reikia skubiai reaguoti ir brangiems mūsų tautiečiams suteikti dvigubą pilietybę. Kitos išeities nėra. Jeigu nesuteiksime – lietuviai tiesiog nusispjaus į Lietuvos pilietybę.
Po minėto Konstitucijos salėje įvykusio renginio konservatoriai pateikė jo santrauką, iš kurios galima susidaryti nuomonę, kad diskusijoje dalyvavo tik Ž.Pavilionis, A.Kubilius, A.Anušauskas ir S.Šedbaras.
Kad nepaminėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke, Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Asanavičiūtės – tiek to, nesunku atspėti, ką jos kalbėjo, bet nutylėtas ir profesorius, buvęs LR Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. O iš tiesų, man regis, vien jis (o ne A.Kubilius) turėjo būti cituojamas, na dar Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.
Kalba prof. Vytautas Sinkevičius
Keliom nuotrupom bandysiu papildyti labai tendencingą konservatorių pranešimą spaudai apie įvykusią diskusiją.
Mane prajuokino diskusijai vadovavęs žurnalistas E.Jakilaitis. A.Kubilius bando įrodyti, kad iš tiesų niekuo nesiskiria lietuviai, užsienyje atsidūrę iki 1990-ųjų nuo tų, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų. V.Sinkevičius replikuoja: skiriasi tuo, kad pirmieji bėgo nuo okupanto, nuo mirties, o antrieji…
E.Jakilaitis, labai mėgstantis pademonstruoti savo erudiciją, profesorių papildo: visokių buvo, išvykusių po 1990-ųjų – ir kriminalinių nusikaltėlių, žmogžudžių, reketuotojų, ir korumpuotųjų…
Argi nejuokinga: dabar tokiems būtinai reikia suteikti teisę į dvigubą pilietybę, t.y. be jokių pastangų, be jokių pareigų naudotis Lietuvos piliečio teisėmis. Antra vertus, pasak Vaižganto, net padliecus lietuvius reikia globoti. Reikia bandyti papirkti, kad jie labai neburnotų ant Lietuvos, netaptų Rusijos penktąja kolona. Šis pastebėjimas priklauso Ž.Pavilioniui. Geležinis argumentas pataikauti net nusikaltėliams. Kiek teko girdėti iš užsieniuose pabuvojusiųjų, lietuviai ir dabar, dar nepraradę Lietuvos pilietybės, kiekviena proga niekina savo tėvynę.
Diskusijoje beveik kiekvienas kalbėtojas net išraudęs (kaip A.Kubilius) bandė ieškoti landų, kaip apeiti, apgauti, pagaliau įtikinti tą nelemtą Kostitucinį Teismą, visų bėdų bėdą. Vieną kartą jis turėtų peržiūrėti savo doktriną, nes referendumas – blogai. Referendumas arba neįvyktų, nes labai aukštai iškelta kartelė, arba piliečiai nesutiktų visokiems išvykėliams pataikauti. Dviguba pilietybė ir dviguba W – daugiau problemų A.Kubilius nemato.
Nereikia KT daryti liaudies priešu. Reikia referendumui sudaryti palankias sąlygas. Internetinis balsavimas turi būti įteisintas (J.Bernatonis). Internetinis balsavimas nieko neišspręs, prancūzai atsisako internetinio balsavimo. Lietuviai nepavirs penktąja kolona (A.Anušauskas). Jokiu būdu negalima žeminti referendumo kartelės (S.Šedbaras). Lietuvos lenkai turėtų gauti dvigubą pilietybę (R.Tamašunienė). Dviguba pilietybė Lietuvos lenkams, Lietuvos rusams, Lietuvos žydams. Gražu!
Iš Lietuvos emigravę lietuvai atkakliai siekia išsaugoti Lietuvos pilietybę, bet pilietinės pareigos balsuojant vengia (A.Armonaitė).
Ar ne Dalia Henke prasitarė, kad yra manančių, jog dvigubos pilietybės suteikimas ne sustabdys, o tik paskatins dar didesnę emigraciją. Vienas iš taip manančiųjų esu aš. Kol galioja dabartinis pilietybės įstatymas, dalį ketinančų emigruoti jis sulaiko, o išvykusiuosius verčia pagalvoti apie sugrįžimą į gimtinę. Ne visi emigrantai yra kosmopolitai, daugelis jų nuoširdžiai ilgisi Tėvynės. Dviguba pilietybė stimulą sugrįžti panaikins. Todėl aš remiu ne A.Kubiliaus, ne Ž.Pavilionio poziciją žūt būt kuo greičiau nekonstituciniais būdais, ne referendumo keliu palengvinti emigrantų gyvenimą, o profesoriaus V.Sinkevičiaus išmintingus, ne kartą girdėtus, pasisakymus šiuo klausimu. Jis irgi mano, kad reikia kažką daryti, bet prisilaikant Konstitucijos. Tautos valią reikia gerbti, kokia ji bebūtų.
Liūdna, kad politikai mato tik vieną kelią sustabdyti arba bent pristabdyti tautos išsivaikščiojimą. Šią diskusiją vertinu kaip kai kurių Seimo narių siekį atkreipti į save dėmesį: mes dirbame, mums rūpi tautos likimas, mes matome išeitį. Nė velnio! Anokia čia išeitis išsaugoti Lietuvos piliečius de jure. Jų mums reikia de facto. Dar kartą perskaitykite Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos ir imkitės kompleksinių veiksmų. Dviguba pilietybė – ne panacėja. Praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo, o emigracijos srautai tik augo.
Ilgalaikio nerimo, neaiškių permainų ir viltingų lūkesčių apimti Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos delegatai gruodžio 21 d. Seime susitiko su šiuo metu neabejotinai iškiliausiu Lietuvos politiniu lyderiu, Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Šis žmogus, atsiliepdamas į pačias svarbiausias pakrikusios tautos negalias, sugebėjo sužadinti daugumos žmonių viltis, kad Lietuvos valstybė gali pasukti gyvenimą tokia kryptimi, kad visi žmonės joje norėtų gyventi.
Lietuvos kultūros kongreso tarybą labiausiai sužavėjo ryžtingas apsisprendimas pereiti nuo partinių prie valstybinių interesų gynimo, iš esmės keisti ne tik valstybės valdymo principus, politikų bendravimo stilių ir realius prioritetus, bet net ir patį visuomenės gyvenimo būdą, t.y. kultūrą pačia plačiausia šio žodžio prasme. Ją džiugino ir tai, kad R. Karbauskis išdrįso imtis pačių svarbiausių tautos išlikimui uždavinių sprendimo: alkoholizmo mažinimo, sveikatingumo gerinimo, šeimos, pagarbos žmogui ir jo gyvybei stiprinimo, savižudybių prevencijos ir kitų panašių dalykų. Atsirado troškimas, kad šia kryptimi būtų einama ir toliau. Todėl Kongreso taryba atidžiai sekė visus viešus debatus ir džiaugėsi, kaip šalyje ėmė ryškėti patys pirmieji moralinio atgimimo požymiai.
Bet kai kurie dalykai delegatams kėlė nerimą. Jiems atrodė gana abejotini kai kurie paskyrimai. Ne mažiau trikdė ir kai kurios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinės nuostatos. Jose nesurasta aiškesnio kultūros supratimo, deramo esamos kultūros politikos būklės įvertinimo, įsivaizdavimo, kaip demokratinėje valstybėje turėtų būti nustatomi ir subalansuojami kultūros prioritetai ir pan.
Kultūros taryba pritaria nuostatai, kad “kultūros politikos pagrindu turi tapti demokratiniai jos formavimo ir įgyvendinimo principai” ir dėl to bus siekiama “platesnio visuomenės įsitraukimo tiek į kultūrinį gyvenimą, tiek ir į kultūros politikos formavimą”. Guodžia siūlymas teisiškai įtvirtinti reikalavimą, jog be aptarimo su visuomeninėmis organizacijomis ir jų “išsamių viešų rekomendacijų nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai”. Gerai nuteikia ir įsipareigojimas su nevyriausybinėmis organizacijomis “rengti kultūros politikos permąstymui, jos atnaujinimui skirtus forumus – konferencijas, svarstymus, projektų pristatymus ir kt.” Ne mažiau svarbus ir pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi “tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema”.
Visi tie dalykai išreiškiami dviem svarbiausiais programiniais principais – kultūros politikos subalansuotumu ir demokratiškumu. Tačiau labai gaila, kad nėra atskleistas tų principų realus turinys. Ypač neaišku, kokius procesus turėtų apimti subalansuotumo principas ir kokiais principais, kriterijais bei prioritetais jis ketina remtis.
Tiesa, Programos 3 skyriuje ketinama derinti „paveldo vertybių išsaugojimo”, “darnaus šalies vystymosi” ir “valstybės infrastruktūros plėtros tikslus”, įgyvendinti Kultūros politikos kaitosgairių reikalavimą „užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu“. Žinoma, tai aktualūs, bet ne vien Kultūros ministerijos kompetencijai priklausantys dalykai. O kad tas išorinis derinimas įgytų kokią nors prasmę ir būtų įmanomas, pirmiausia reikėtų subalansuoti pačios ministerijos kultūros politiką. O tai yra centrinis ir iki šiol blogiausiai sprendžiamas politikos uždavinys, jau šiandien reikalaujantis plačių ir gilių diskusijų.
Visiems gerai žinoma, kad šių dienų viešoje galvosenoje pati kultūros samprata yra taip išbalansuota ir neapibrėžta, kad jos finansavimui galima išleisti milijardus eurų ir nepasiekti jokių pozityvių permainų kultūroje. O jeigu neliko nuovokos, kas yra kultūra, negali būti ir normalios kultūros politikos. Politika be normų (t.y. be taisyklių, be principų, be kriterijų ir prioritetų) užtikrina daug palankesnes sąlygas diletantų siautėjimui, savanaudiškų grupuočių korupcijai ir klaniniam nepotizmui negu bet kokioje kitoje politikos srityje. Tos nuovokos Kongreso Taryba pasigedo jau Programos minimose Gairėse, ir visai užmirštose 2001 m. Lietuvos Kultūros politikosnuostatose. Bet ten vis dėlto buvo parodytas supratimas, kad tokios problemos privalo būti sprendžiamos. Antai “Lietuvoskultūros politikos kaitos gairės” nurodė kai kuriuos prioritetus: “pirmenybę teikti turinio kokybei; efektyviau plėtoti į kokybę orientuotą kultūros institucijų veiklą“; „remti aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą profesionalių menininkų veiklą“.
Dar daugiau reikalavimų buvo iškėlusios anksčiau priimtos Nuostatos: jos ragino ministeriją ”parengti ilgalaikę kultūros vertybių išsaugojimo programą, paremtą aiškiais kriterijais ir prioritetais”, „nustatyti valstybės paramos kūrybinei veiklai ir meno kūrėjų organizacijoms sistemą”, “apibrėžti meno kūrėjo statusą“, ”remti vertingų kultūrai leidinių (spaudos, garso ir vaizdo) leidybą“, remti „profesionalųjį meną ir kūrybinę veiklą, meno kūrėjų organizacijas”, remti „mėgėjų kūrybinę veiklą”, „ugdyti visuomenės poreikį vartoti taisyklingą lietuvių kalbą”. Bet iki šios dienos viskas liko vien tik popieriuose.
Kultūros politikai jau ketvirtį amžiaus patetiškai kalba apie lietuvių kultūros atsivėrimą pasauliui ir pasaulio atvėrimą lietuvių kultūrai. Bet iš tikrųjų, nukritus „geležinei uždangai“, tas procesas vyko šuoliais ir tebevyksta be jokios valstybinės kultūros politikos: žmonių nereikia raginti, kad jie ieškotų pasaulyje to, ko neranda Lietuvoje, arba kad jie norėtų sulaukti pasaulinio pripažinimo. Tačiau įsismaginę kultūros politikai tebesilaužia pro atviras duris, kad apeitų nepalyginamai sunkesnį klausimą, kaip subalansuoti paramą pasaulinės kultūros atsivėrimui su parama Lietuvos ir lietuvių kultūros ugdymui bei jos aukščiausių vertybų išryškinimui. Žodžiu, čia kalba eina apie būtinumą oficialiai nustatyti, kokiu santykiu turi būti paskirstytas dėmesys ir lėšos tarp šių dviejų kultūros sferų. Bet tai tik viena.
Antra, nė kiek ne lengvesnis ir ministerijos kuruojamų kultūros sričių (tarp jų ir meno šakų) balansas. Bet jis tebėra išsaugojęs senas, dar iš autoritarinių laikų paveldėtas tradicijas, pagal kurias balansas priklauso vien tik nuo gero ministro, t.y nuo jo deramo išsilavinimo, moralinės ir pilietinės brandos, kultūrinio akiračio, kitaip sakant, nuo jo išminties. O kadangi politiniai ministrai šiais duomenimos paprastai nepasižymi, apie išmintingą sričių balansą jau niekas rimtai nė nekalba. Vyresnės kartos žmonės žino, kad per 75 metus Lietuvoje buvo 15 kultūros ministrų, iš kurių bene tik vienas, o gal ir du pajėgė patenkinamai išlaikyti visų ministerijai priskirtų kultūros sričių rėmimo ir skatinimo balansą. Kadangi dabar ministrai ypač greitai keičiasi, teisingas balansas jų net nedomina. Jie ramiausiai vadovaujasi vien savo interesais, savo skoniu, bičiulių užsakymais arba atsitiktinių grupuočių spaudimu. Po vienų viešų ir ilgų kalbų, kaip ministerijos kuriama kultūros taryba padės demokratizuoti kultūros politiką, į klausimą, „o kas nustatys kultūros politikos prioritetus?“, to meto ministras A. Gelūnas arogantiškai atsakė: „Aš pats“.
Trečia, Programa rodo pagrįstą susirūpinimą regionų kultūra. Ji žada mažinti kultūrinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir periferijos. Bet perkeldama dėmesį į atskirus regionus, visą šalį apimančius jubiliejus ir kai kurių asmenybių nueitus kelius, ji nieko nepasako, ar dėl to dėmesio perkėlimo dar blogesnėje padėtyje neatsidurs jau seniai apgailėtinoje padėtyje palikta profesionaliojo meno būklė. Kitaip sakant, lieka atviras klausimas, kaip ketinama subalansuoti tą susirūpinimą menka masių kultūrine branda su profesionaliosios kultūros ugdymo rūpesčiais. Svarbiausia, net neužsimenama, kad ne mažesnė atskirtis ir disbalansas yra ir tarp rimtosios (akademinės) ir pramoginės kultūros, kuri yra apėmusi ne tik kaimus, bet ir didžiuosius miestus. Juk taip, kaip miesto kultūra yra atsiribojusi nuo kaimo kultūros, taip pramoginė kultūra – nuo rimtosios.
Ketvirta, šių dienų kultūra nėra vienalytė. Ji yra suskilusi mažiausia į penkių jau visuotinai pripažįstamų procesų priešpriešas: aukštoji (elitinė) ir masinė (populiarioji) kultūra, profesionalioji ir mėgėjų kultūra, rimtoji ir pramoginė kultūra, etnokultūra ir globalioji kultūra, vertybes ugdančioji kultūra ir vertybes niekinančiojikontrkultūra („kultūrinis anarchizmas“, „nihilizmas“). Kaip žinia, prie pastarosios šliejasi ir „pogrindžio kultūra“, “patyčių kultūra”, “smurto kultūra”, “keiksmažodžių kultūra”, “mirties kultūra”, „satanizmas“, „grafiti“ ir panašūs reiškiniai. Protingai įsiterpti į šią įvairių kultūros tendencijų stichiją politikui jau nėra lengva. Dar neteko Lietuvoje girdėti tokio kultūros politiko, kuris aiškiai atpažintų šiuos kultūros klodus, suprastų jų reikšmę visos kultūros augimui ir mėgintų tas sritis subalansuoti.
O neturėdami nei deramo išsilavinimo, nei gyvenimo patirties, nei pagrįstų vertinimo kriterijų ir prioritetų, kultūros politikai visada bejėgiškai paklūsta spontaniškam ir chaotiškam šių kultūros sluoksnių veikimui. Jeigu ateityje išliks tokia pat nesubalansuota politika, čia neišvengiamai šakosis nešvarūs sandėriai, viešpataus klanai, o kultūrinis nuosmukis vis didės net tuo atveju, jeigu kultūros finansavimas išaugs šimtus kartų.
Penkta, šiuo metu Lietuvai yra iškilusi tautos išlikimo problema. Visai pagrįstai „Gairėse“ rašoma; „sėkmingą integraciją į Europos Sąjungą lydinti didelė emigracijos banga rodo susilpnėjusį Lietuvos žmonių kultūrinį bendrumą, priklausomybę Lietuvos kultūros erdvei, stiprėjantį norą pasinaudoti judėjimo laisve ir siekti asmeninės materialinės naudos, naujų potyrių. Emigracija taip pat netiesiogiai rodo sumažėjusį Lietuvos kultūros prestižą ir susilpnėjusią motyvaciją tapatintis su Lietuvos kultūra.“ Bet ką siūlo „Gairės“, net gėda skaityti. Jos rekomenduoja ne tai, kaip išeiti iš šios padėties, bet kaip su ja susitaikyti, kaip jai pasiduoti ir nusilenkti. Jų žargonu kalbant, reikia keisti požiūrį į savo tapatybę.Kultūros kongreso tarybai neramu, kad šios ideologijos kūrėjai vėl stengiasi sugrįžti prie valstybės vairo, kai iš tikrųjų reikėtų taip subalansuoti kultūros politiką, kad ji prisijungtų prie bendrosios valstybės politikos. O valstybė sukurtų tokias saugias gyvenimo sąlygas Lietuvoje, kad žmonės pajustų, jog šitoje valstybėje žmogus yra gerbiamas, jog ši valstybė yra jų pačių valstybė, todėl jie norėtų čia gyventi bei galėtų išgyventi. Gaila, kad ne tik Gairės, bet ir aptariamoji Programa nieko nepasako ne tik apie tokią galimybę, bet ir apie pačios demografinės problemos buvimą. O Programą užbaigia formuluotė, kuriai jokie subalansavimai atrodo nežinomi. Tarytum šis sakinys būtų tiesiai paimtas iš rinkimus pralaimėjusių partijų dokumentų: „Išnaudosime kultūros ir meno galimybes ryšiams su išeivija, pasaulio lietuviais stiprinti, jų dalyvavimui šalies ir globalios Lietuvos kultūriniame gyvenime skatinti.“
Kongreso tarybą gerokai stebina, kad jau visai užmirštas kadaise labai propaguotas „rankos atstumo“ principas kultūros politikoje. „Gairės“ jį pakeitė šiek tiek populiaresniu „kultūros savireguliacijos“ principu, kuris savo ruožtu buvo redukuotas į uždavinį atskirti kultūros politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo. Bet, matyt, buvo rašoma viena, o galvojama kita: nei to projekto kūrėjas, nei jo įdiegėjas neišleido iš savo rankų lėšų skirstymo „prioritetų“. Jų sąžinės neslėgė ir jokie subalansavimo rūpesčiai. Kultūros kongreso Tarybą jaudina, ar šitoji tradicija nesitęs ir toliau?
Ji nori tikėtis, kad „Gairių“ reikalavimas atskirti politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo tikrai neturėtų būti vilkinamas. O kad pats politikos formavimas būtų subalansuotas, jis turėtų būti grindžiamas pačios pilietinės visuomenės ir jos organizacijų diskusijomis pasiektais susitarimais. Ministro pareiga būtų tik pakoreguoti tuos susitarimus arba įsikišti, kai tokių susitarimų sudaryti nepavyksta; ir taip pat juos patvirtinti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. O Kultūros taryba lėšų skirstymą turėtų atlikti maksimaliai išviešindama savo darbą ir už jį atsiskaitydama kaip ministerijai, taip ir visuomenei. Tuo tarpu kultūros būklės stebėjimų ir tyrinėjimų funkciją turėtų atlikti trečioji kultūros politikos grandis, taip pat visiškai nepriklausoma nei nuo kultūrą formuojančios, nei nuo įgyvendinančios grandies. Tai privalėtume daryti vien dėl to, kad atsirastų trys visišką nešališkumą užtikrinančios institucijos.
Gruodžio 21 d. susitikimas buvo labai demokratiškas, jaukus ir šiltas. Kultūros komiteto Pirmininkas parodė didelį supratingumą ir gerą kultūrinę nuovoką. Daug kur buvo kalbama visai viena kalba. Nors kai kur požiūriai stiprokai išsiskyrė. Kiek tie skirtumai gilūs, sunku pasakyti, kadangi jiems išsiaiškinti pristigo laiko. Taryba turi vilties, kad atsiras progų juos išsiaiškinti vėliau.
Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus
Vytautos Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos iš susitikimo su LVŽS pirmininku, Seimo Kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu
Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.
Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.
Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.
Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.
Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.
Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.
O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.
Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.
E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?
Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?
Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?
Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.
Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.
Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.
Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.
Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…
Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?
Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?
Mūsų Komiteto žmonės yra pasidavę iliuzijai, kad birželio 13 d. pasirašytas dokumentas ir yra Nacionalinis susitarimas.
O iš tikrųjų Nacionalinis Komitetas kaip tik tam yra sukurtas, kad Vilniaus rotušės susitarimą paverstų NACIONALINIU susitarimu, t.y. susitarimu, apimančiu visą Lietuvos pilietinę (sąmoningą, brandžią) visuomenę, suprantančią atsakomybę už tautos išlikimą.
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik toks susitarimas gali parengti pilietinę visuomenę solidariems veiksmams ir išryškinti, kokia yra reali tautos valios galia, kuria teks remtis darant spaudimą valdžios institucijoms.
Šiam tikslui įgyvendinti ir turėtų būti kuriama struktūra. G. Navaičiui pasiūliau pirminį modelį sudarytą iš 12 skyrių: 1) organizavimo, 2) komunikavimo, 3) dokumentavimo, 4) ceremonijų, 5) regionų, 6) sekretoriato, 7) ryšių su mokslo įstaigomis ir organizacijomis, 8) ryšių su mokymo įstaigomis ir organizacijomis, 9) ryšių su meno kūrėjų organizacijomis, 10) ryšių su religinėmis institucijomis ir organizacijomis, 11) ryšių su gydymo įstaigomis ir sveikatos stiprinimo organizacijomis, 12) ryšių su globos ir paramos teikimo institucijomis bei organizacijomis.
Žinoma, galėtų būti ir kiti modeliai, bet svarbu, kad jie apimtų visas pagrindines žmonių veiklos sritis (kaip mėginta išskaičiuoti sutarties tekste) ir jau dabar paskatintų Komiteto narius savarankiškai, iniciatyviai ir atsakingai veiklai.
2016 birželio 13 d. Vilniaus rotušėje, „jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms; matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų neadekvačius veiksmus, o kartais ir vengimą ryžtingai apsispręsti“ savo parašais įsipareigojome „sutelkti visas visuomenės pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“ (iš „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“).
Sugiedojome Lietuvos Valstybės himną, humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Krescencijus Stoškus labai įtaigiai, argumentuotai papasakojo, kodėl įvairių visuomeninių organizacijų, partijų, visų tautos likimui neabejingųjų pastangos, kad Lietuva neišsivaikščiotų, yra būtinos. Gana apie tai tik kalbėti, reikia veikti sutartinai ir ryžtingai. Kunigo, kankinio Ričardo Mikutavičiaus pranašiškas būkštavimas, kad, tapę laisvi, galime išsivaikščioti, tampa kūnu.
Nacionalinio susitarimo tekstą perskaitė aktorė Rita Juodelienė.
Pirmieji susitarimą pasirašė asmenys, esantys preliminariniame sąraše, paskui ir kai kurie kiti susirinkimo dalyviai. Keli pasirašiusieji trumpai kalbėjo apie susitarimo tekstą, prisiimamų įsipareigojimų sudėtingumą, būtinybę suvokti situacijos, kurioje yra atsidūrusi tauta, priežastis ir kt.
Išrinktas „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ komitetas.
Renginio metu klausėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos merginų choro (vadovas Andrius Gylys) ir kanklių ansamblio (vadovė Lina Naikelienė). Skambėjo populiarios dainos „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Tykus tykus vakarėlis“, „Tėvynei aukoju“, sutartinės.
Tos pačios akademijos studentai skaitė ištraukas iš poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“.
XXX
Ar šis susirinkimas nebus tik dar vienas bergždžias susirūpinimas tautai iškilusių pavojų akivaizdoje? Ar jis bent šiek tiek primins 1988-ųjų birželio 3-osios susirinkimą Mokslų akademijos salėje?
Vilniaus rotušėje nemačiau daug visuomenei gerai žinomų veidų – akademikų, profesorių, dailininkų, poetų ir rašytojų, studentų, politikų… Išsivaikščiojančios Lietuvos bėdos jiems nerūpi? Konkrečiai: Dariui Kuoliui, Vytautui Radžvilui, Vytautui Rubavičiui, Alvydui Medalinskui, Zigmui Vaišvilai… nereikėjo čia dalyvauti? Mačiau tik tautininkus Gintarą Songailą ir Audrių Rudį. Du lietuviai – trys nuomonės, du intelektualai – trys partijos. Visi tarsi mylime Tėvynę, bet susitarti, susitelkti mirtino pavojaus akivaizdoje niekaip neįstengiame. Nė iš tolo. Ambicijos, ambicijos, ambicijos…
K.Stoškus pastebėjo: salėje nė vieno studento (išskyrus koncertavusiuosius). Universiteto dėstytoja (neįsidėmėjau pavardės) baisėjosi moksleiviais ir studentais, kuriems nereikia nei himno, nei vėliavos, visi svajoja išvykti.
Be jaunų žmonių (nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems jau 26-eri) žilagalviai šitos naštos nepakels. Juk net Nacionalinio susitarimo komiteto rinkimų daugelis nepajėgė sulaukti.
Bet viltis dar rusena. Ir susitarti, ir išsivaikščiojančius sustabdyti.
Gerbiamieji, mums atrodo, kad Jums dėl to taip pat skauda. Todėl kreipiamės į Jus, kviesdami iššjudinti situaciją iš mirties taško.
Kritinė Lietuvos demografijos būklė jau, atrodo, niekam nekelia abejonių. Po 20 metų ją pripažino net visos Seimo frakcijos. Šešios iš jų pasirašė dokumentą, pavadintą Nacionaliniu susitarimu. Tačiau jokių veiksmų kol kas nematyti. Vien tik priešrinkiminės deklaracijos. Kraštui būtinos esminės permainos, kurių valdžia neskuba, o gal ir nemoka daryti. Tą procesą į savo rankas privalo paimti pilietinė visuomenė. Tik ji gali padėtį pakeisti.
Žinoma, jeigu ji dar yra reali jėga. Jei ji bus pajėgi adekvačiai įvertinti padėties rimtumą ir pati pajėgs keistis. O to, tiesą sakant, niekas nežino. Bet išbandyti privalu. To reikalauja sąžinė. Be to, yra ir neblogų ženklų. Prabunda žiniasklaida. Nerimas apėmė net prezidentūrą. Savižudybėmis susidomėjo Vilniaus savivaldybė.
Dešimt visuomeninių organizacijų ir mokslo institucijų Jus asmeniškai kviečia pasirašyti prisegtą Nacionalinį susitarimą. Birželio 13 d. Vilniaus rotušėje organizuojama iškilminga jo pasirašymo procedūra. Ji turėtų paskelbti Nacionalinį susitarimą iš apačios. Žinoma, tai būtų tik pradžia. Vėliau jis turėtų peraugti į tarpusavio įsipareigojimus, labiausiai prieinamus skirtingų profesijų, statusų ir padėčių žmonėms ir apimti visą šalį.
Jeigu Jūs sutiktumėte asmeniškai šį dokumentą pasirašyti minėtame ceremoniale, prašytume apie tai pranešti iki šio mėnesio pabaigos.
Su gilia pagarba – Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus
XXX
NACIONALINIS SUSITARIMAS „KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ“
2016-ieji metai
Mes, Lietuvos pilietinio sambūrio „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ dalyviai,
pripažindami, kad Lietuvos valstybė susiduria suvis sunkiau prognozuojamais globalinio pasaulio iššūkiais, į kuriuos įmanoma konstruktyviai atsakyti tik glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Sąjungos ir kitomis pasaulio šalimis;
jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms;
matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautos ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti;
įsipareigojame:
sutelkti visas visuomenines pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintųLietuvos Respublikos Konstitucijoje nuostatą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą ir Lietuvos kultūrą;
pritariant šešių parlamentinių politinių partijų susitarimui dėl emigracijos suvaldymo,išreikalauti, kad tokį susitarimą pasirašytų visos Lietuvos politinės partijos ir politiniai judėjimai ir nedelsiant būtų imtasi veiksmų, jog būtų parengta ir įgyvendinta Respublikos Vyriausybės Lietuvos demografinės būklės atkūrimo programa;
pritariant Prezidentės kampanijai „Už saugią Lietuvą“, pasiekti, kad svarbiausiais valdžios uždaviniais taptų: grėsmingo atotrūkio tarp valdžios ir visuomenės įveikimas, teisingumo irpagarbos kiekvienam žmogui užtikrinimas, žmonių tarpusavio santykių humanizavimas,skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, savivaldos ir tiesioginės demokratijos stiprinimas;
raginti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę papildyti Lietuvos valstybės raidos strategiją nuostata, skelbiančia masinės gyventojų emigracijos suvaldymą ir demografinės būklės atstatymą pagrindiniu valstybės valdžios prioritetu;
tęsiant asociacijos „Consilia academia“, Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos mokslų akademijos, Etninės kultūros globos tarybos 2003 m. pradėtą darbą,
organizuoti vieningai veikiantįvisuomeninį Komitetą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, kuris būtų pasiryžęs, bendradarbiaudamas su valdžios institucijomis, žiniasklaida, meno ir mokslo įstaigomis, religinėmis ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis,
vykdyti reguliarią visuomeninę kontrolę, kaip yra vykdomos valstybinės reemigracijos, savižudybių prevencijos, mirtingumo mažinimo, šeimų stiprinimo, dingusių vaikų paieškos,kovos su alkocholizmu ir narkomanija ir kitos panašios programos,
telkti visuomenę bei jos organizacijas imtis šalies demografinės būklės atkūrimo iniciatyvų,
skatinti, viešinti ir remti ikimokyklinio vaikų ugdymo ir valstybės švietimo įstaigas, labiausiai stiprinančias dorovinius bendrabūvio pagrindus, mažinančias patyčias, ugdančias pilietiškumą, patriotizmą ir pagarbą savo Tėvynei.
pratęsti užsimezgusius susitarimus iš viršaus ir apačios tokiu būdu, kad jie kuo greičiau apimtų visą šalį, visas profesines bei bendrų interesų grupes (švietimo, mokslo ir kitas kultūros įstaigas, meno, mokslo ir technikos kūrėjų organizacijas, žiniasklaidos tinklus, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir kitas pilietiškai brandžias visuomenines organizacijas, visus sąmoningus piliečius) ir virstų tikru Nacionaliniu (visos tautos) susitarimu, galinčiu ne tik kontroliuoti valdžios institucijas, bet ir tautos išnykimo akivaizdoje sutelkiančiu tokiam bendravimui ir bendradarbiavimui, kuris:
nuslopintų išplitusį agresyvumą, abejingumą bei įtarumą, atgaivintų bendrųinteresų supratimą, tarpusavio pasitikėjimą bei pagarbą,teisingumo ir orumo jausmus,
sustiprintų pilietinę atsakomybę,
paskatintų solidarų veikimą ir visus tuos dalykus paverstų mūsų gyvenimo bei praktinės veiklos principais, būtinais ne tik tam, kad visų mūsų bedrabūvis pasidarytų šiltesnis ir bendruomeniškesnis, bet ir įstengtume pasirūpinti lietuvių tautos išlikimu.
Jau pasirašė:
Asociacija „Consilia academia“, Lietuvos kultūros kongresas, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvai pagražinti draugija, Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Nepartinis demokratinis judėjimas, Piliečių gynimo paramos fondas, Nacionalinė vartotojų federacija, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė
Po skaudaus nusivylimo politikų ir akademikų valdose
Dauguma Lietuvos žmonių jau gana skaudžiai jaučia, kaip vis atkakliau į jų sąžines beldžiasi tautos susinaikinimo faktai: masinė emigracija, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, girti vairuotojai už vairo ir kitos lengvabūdiškos žudynės…
Tą sąrašą būtų galima pratęsti ir pačiomis minkščiausiomis savinaikos formomis, vadinamomis satanizmu ir patyčiomis. Tiesą sakant, kartais jos irgi užsibaigia nusižudymais, bei iki šiol Lietuvoje negirdėtais pačiais gėdingiausiais kanibalizmo įvykiais. Savinaika yra pats iškalbingiausias liudijimas to valstybę apėmusio proceso, kurį būtų galima pavadinti demoralizacija be krantų.
Nepriklausomybės metais mūsų tauta jau yra išbandžiusi visus daugeliui žmonių tik iš literatūros žinomus ir, atrodė, jau seniai užmirštus naikinimo ir susinaikinimo būdus. Savaime suprantama, iš šio paskutinio sakinio turėtų būti daroma išvada ne apie Nepriklausomybės ydingumą, bet apie visišką tautos nepasiruošimą, nesugebėjimą ir net vengimą gyventi demokratizacijos sąlygomis. Nepriklausomybę ji suprato tik kaip tokią laisvę, kuri užtikrina galimybę naudotis viskuo, kuo esi gundomas ir įteisina stipriojo teisę, t.y. teisę daryti, ką nori (kitaip sakant, savivalę).
Didžiausia atsakomybės dalia už tautos demoralizaciją gula ant politinės sistemos dirigentų: visų valdymo institucijų, mokymo įstaigų, o ypač ant konformistinės žiniasklaidos, kuri ne tik nesugebėjo prisidėti prie to pasiruošimo ir sugebėjimų ugdymo, bet vadovaudamasi komerciniais interesais dažniausiai skatino ir iki šiol tebeskatina visuotinę tautos demoralizaciją. Savinaika yra tiesioginis masinės demoralizacijos padarinys. Bet savo ruožtu jis gali ir dar labiau platinti visuomenės demoralizaciją. Šį abipusį ryšį mato daugelis žmonių. Bet iš to dažniausiai daroma keista išvada, kad tų baisybių apskritai nedera rodyti žmonėms ir jų gąsdinti. Tai varą žmones į depresiją, sukelią nepasitikėjimą savo valstybe.
Bet tai valstybei kenksminga ideologija ir pavojingas abejingumo pateisinimas. Žiniasklaidos nusižengimas prieš savo tautą yra ne tas, kad ji rodo padarytus nusikaltimus, bet kad juos pateikia abejingai, neatsakingai, t.y. be atsakingos dorovinės interpretacijos. Ji labai daug aiškina valdžios sprendimus, bet vengia aiškinti moralinius pažeidimus. Teisybę pasakius, jie net nėra pajėgūs to daryti, kadangi beveik visoje didžiojoje žiniasklaidoje (išskyrus Marijos radiją, Bernardinus, Alką, Slaptai ir dar keletos ryškesnių komunikacijos priemonių) yra įteisintas kraštutinis moralinis reliatyvizmas, einantis daug toliau net už marksistinį istorizmą. Čia ardomi patys dorovinio gyvenimo pamatai. Padorumas sutapatinamas su kiekvieno asmens momentiniais interesais. Tai ši galvosena net antrą kartą išrinktą Valstybinio banko vadovą Vitą Vasiliauską paskatino garsiai paskelbti, jog moralė yra „ne šio pasaulio dimensija“. Jiems neįdomu, kad kaip tik į tokio sukirpimo žmones, vienas Nyčės (F. Nietzsche) personažas kadaise taip kreipėsi: „Tai jūs nužudėte Dievą ir norite likti nenubausti!“
Savinaika, ją gimdanti demoralizacija ir reliatyvistinė etika yra trys šulai to dvasinio neįgalumo, kuris didžiąja dalimi lėmė dabartinę Lietuos demografinę būklę, net atsargiausių demografų pripažintą kritine. Žinoma, yra ir kita, objektyvioji, tos krizės, arba katastrofiško gyventojų skaičiaus nuosmukio, pusė, priklausanti nuo šalies ūkinės padėties, bendros jos sveikatos būklės ir išaugusio mirtingumo, sunykusios šeimos ir menko gimstamumo. Viešuose debatuose kol kas tik ši pusė teegzistuoja. Bet, rodos, ir jos pakaktų, kad aukščiausios valdžios institucijos pasuktų ienas į eilinio, vidutinio žmogaus būklę, į jo išgyvenimo galimybes Lietuvoje.
Juolab kad pradžia jau padaryta. Beveik 15 metų aktyviausios šalies pilietinės organizacijos su nerimu stebėjo ir analizavo tautos likimui grėsmingus Lietuvos demografinius procesus, rengė konferencijas, viešus pokalbius, mitingus ir kitokias akcijas šia tema. Ne kartą buvo mėginta į demografines grėsmes atkreipti politinių partijų lyderių, valstybės vadovų ir masinės žiniasklaidos dėmesį. Pagaliau š. m. birželio 30 d. LR Seime šešios parlamentinės politinės partijos (Lietuvos socialdemokratų, partija „Tvarka ir teisingumas”, Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija ) pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Jame pirmąsyk per 25 metus buvo viešai pripažinta skaudi tiesa, kad:
1) dabartinė migracija yra „epochinio masto globalizacijos sukelta socialinė problema“;
2) migracijos „mastai lietuvių tautai gali turėti negrįžtamų pražūtingų pasekmių, prarandant tapatybę, nykstant žmonių santykiui su Tėvyne“.
Kartu buvo įsipareigojama pasiekti, kad per penkerius metus (nuo 1915 – 1920 m.) emigracijos srautų rodiklis būtų sumažintas dvigubai, t.y. nuo 18 proc. iki 9 proc, ir kad gyventojų skaičius vėl priartėtų prie to lygio, kuris buvo Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, t.y. pasidarytų ne mažesnis kaip 3, 5 mln. gyventojų. O šiems tikslams įgyvendinti buvo numatyta sukurti ilgalaikę nacionalinę programą. Be abejo, kol kas tai buvo tik simbolinės reikšmės dokumentas, tik ketinimas, reikalaujantis neatidėliotinų sutelktų politinių ir intelektualinių pajėgų. Be to, čia iš esmės buvo kalbama tik apie migracijos procesus, kurių reguliavimu demografinės krizės problema negali būti išspręsta.
Bet vis dėlto tai buvo žengtas pirmas neįkainojamo svarbumo žingsnis. Jis parodė, kad Seimas galų gale pradeda peržengti ankštus savo partijų interesus, ima suvokti savo atsakomybę už tautos išlikimą ir pradeda galvoti apie šalies ateitį. Net jeigu ten nebuvo tikro suvokimo ir rimto galvojimo, pats susitarimo dokumentas jau yra pozityvi atskaitos sistema, nuo kurios galima atsispirti žengiant į tikrą Nacionalinį susitarimą. Labai gaila, kad tarp šio dokumento signatarų nėra Tėvynės sąjungos (konservatorių), liberalų ir kitų partijų. Tiesa, jie yra pernelyg hipnotizuoti globaliosios Lietuvos iliuzijų. Bet nenorėtume manyti, kad jie būtų visai abejingi tautos likimui. Ypač po to, kai buvo parodytas pagarbos vertas susirūpinimas šeimos ir valstybinės kalbos išsaugojimu.
Turėdamos tokių vilčių, kad anksčiau ar vėliau ir jos prisijungs prie šios sutarties, asociacija „Consilia academica“, Lietuvos kultūros kongreso taryba bei kitos jas remiančios organizacijos pasiūlė Seimo Migracijos komisijai Seime surengti konferenciją „Kaip įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Rengimosi metu prie jų prisijungė dar ir Mokslų Akademija. Daug kartų keitėsi konferencijos rengimo data, numatytų pranešėjų sąrašas, jų skaičius ir tematika. Bet konferencijos pavadinimas išliko, ir š.m. kovo 9 d. ji vis dėlto įvyko.
Jos ritualas atrodė prakilniai, tačiau turinys neatitiko nei konferencijos intencijų, nei jos pavadinimo. Ji orientavo ne į demografiją ir susitarimą, bet į emigraciją. Tačiau svarbiausia, beveik nebuvo paliestos Nacionalinio susitarimo problemos. Padėtis atrodė juokingai: konferencijos organizatoriai ragino kalbėti apie tai, kaip nuo šešių partijų susitarimo pereiti prie visos šalies Nacionalinio Susitarimo, o konferencija sugrąžino dalyvius prie tų dalykų, kurie jau buvo jų išdiskutuoti beveik prieš 15 metų.
O baigiamoji dalis buvo tiesiog apgailėtina. Žmonės buvo pritvinkę pasiūlymų ir pastabų. Apie 40 asmenų norėjo dalyvauti diskusijose, o tam paliktas tik geras pusvalandis. Bet svarbiausia buvo sužlugdytas Programoje numatytas konferencijos dalyvių tarpusavio sutarties pasirašymas. Kitaip tariant, Nacionalinio susitarimo procesas iš mirties taško nė kiek nepajudėjo. Bet vis dėlto viešai buvo parodyta, kad visuomeninės organizacijos linkusios iš apačios paremti 2015 m. birželio 30 d. šešių partijų susitarimą. O konferencijos organizatoriai net pasirašė tolesnio bendradarbiavio sutartį. Gaila, kad prie jo negalėjo prisijungti kitos visuomeninės organizacijos. Bet laikas pasibaigė ir salė buvo uždaryta.
Kad ši konferencija būtų užbaigta ir prasidėtų tikras Nacionalinis susitarimas, apimantis visą šalį ir jos emigrantus, teko iškelti uždavinį sukurti visuomeninę Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybą. Kad šio uždavinio sprendimas būtų sėkmingesnis ir išlaisvintas nuo Seimo frakcijų kontrolės, buvo numatyta pasirinkti neutralesnę vietą. Tuo tikslu buvo kreiptasi į Mokslų Akademiją. Iš pradžių buvo gautas pritarimas ir parodyti pirmieji bendradarbiavimo ženklai. Net buvo pasiūlyta surengti MA mažojoje salėje pirminį pasitarimą. Bet po susitikimų su Seimo migracijos komisija MA atstovas E. Jovaiša pranešė, kad jis su Seimo migracijos komisijos pirmininku V. Vasiliausku susitarė nerengti nei pasitarimo, nei Seime vykusios konferencijos užbaigimo, bet organizuoti visai kitą konferenciją „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“.
Kokia tos konferencijos paskirtis, buvo sunku suprasti. Aiškiai buvo parodyta vien tik tai, kad
1) į abi konferencijas sukviesti žmonės buvo reikalingi vien tik kaip pasyvus Konstitucijos salės užpildas, kurio nuomonės jų nė kiek nedomino ir prieš kuriuos jie nejautė jokios atsakomybės,
2) atsiribota nuo visuomeninių organizacijų ir nuo jų susirūpinimo Lietuvos demografine padėtimi,
3) antrąsyk sąmoningai sustabdyta galimybė aptarti jau praėjusių metų viduryje pačių politikų suaktualintą klausimą, kaip galimas Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų/
4) nutrauktas pats mėginimas išplėtoti pradėtą Nacionalinį susitarimą į visas partijas ir iš viršaus į apačią: į visuomenines organizacijas, žiniasklaidos tinklą, mokymo ir mokslo įstaigas, religines bendruomenes, profesines sąjungas ir visur kitur, kur gali atsirasti tautos išlikimu suinteresuotų žmonių,
5) stebėtinai lengvai sulaužytas pasitikėjimas Migracijos komisijos bei jos steigėjų sąžiningumu ir Mokslų akademijos vadovybės pilietiškumu.
Net dabar, kai viskas įvyko visų žmonių akyse, sunku patikėti, kad šios garbingos mokslo institucijos vadovybė yra tokia egocentriška, kad jos nė kiek nejaudina, kas liks iš mūsų tautos jau po 30 ar 50 metų. Kad ir kaip būtų apgailėtina, deja, tai yra nuogas faktas. O tempora, o mores! Dabar lieka tik retoriškai klausti: kur dingo žmonės, panašūs į akad. E. Vilką ar į akad. Z. Rudziką?
Nepaisant atviro pasipriešinimo ir kitų trukdymų visuomeninės organizacijos neketina sudėti ginklų. Oficialių institucijų trumparegystė, atsiribojimai ir prieš visuomenės iniciatyvą nukreipta arogancija tik paskatina suaktyvinti numatytą jėgų konsolidavimą. Jau pačios konferencijos metu savo pilietiškumu protestą pademonstravo 26 konferencijos dalyviai. Vis daugiau visuomeninių organizacijų iniciatyvą paremiančių signalų ateina ir iš kitų Lietuvos miestų. Šiuo metu Lietuva neturi jokio kito labiau mus visus sutelkiančio ir įpareigojančio uždavinio už tautos ir jos gyvenimo būdo, t.y. kultūros, išsaugojimą. Jeigu jaučiate gilų nerimą dėl demoralizacijos plitimo bei vis dramatiškesnių tautos nykimo simptomų ir norėtumėte veikti kartu su tais, kurie jau pradeda šį sunkų ir didelio solidarumo reikalaujantį visuomeninį darbą, Jūsų ir Jūsų bendraminčių pagalba bus labai reikalinga.
Pirmiausia kviestume Jus pasirašyti partnerišką pilietinį, moralinį ar profesinį tarpusavio susitarimą, ką Jūsų organizacijos, šeimos bei atskiri asmenys savo pačių iniciatyva ir gera valia galėtumėte pakeisti savo aplinkoje, kad sukurtumėte šiltesnius, žmoniškesnius tarpusavio santykius, kad nė vienas Jūsų aplinkos žmogus nepasijustų atliekamas ir niekam nereikalingas, o išvykusieji būtų tikrai laukiami ir norėtų sugrįžti į savo gimtąjį kraštą.
O po to praverstų tokį susitarimą užregistruoti Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų Komitete, jog organizuojant bendravalstybinius pasitarimus, akcijas ir renginius, būtų galima derinti ir savitarpiškai paremti visų bendraminčių projektus, veiksmus ir darbus.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Consilia academika asociacijos ir Lietuvos kultūros kongreso Tarybos įgaliotas Krescencijus Stoškus, šio teksto autorius.
Tai – jau trečiasis per pastarąsias dvi savaites Slaptai.lt portalo videointerviu su filosofu Krescencijumi Stoškumi.
Pirmąjame videopokalbyje filosofas kalbėjo apie didžiausią lietuvių tautai iškilusį pavojų – masišką emigraciją („Svarbiausia – neišsivaikščioti“). Jei jos nesustabdysime – Lietuvoje nebeliks lietuvių. Bet jos nestabdome.
Antrasis videopokalbis yra apie didžiausią lietuviškosios žiniasklaidos bėdą – nenorą imtis rimtų, gyvybiškai svarbių temų, tendencingumus, pataikavimą siauriems partijų interesams („Didžiausia lietuviškosios žiniasklaidos nuodėmė“). Bet šis procesas tęsiasi iki šiol.
Trečiąjame videopokalbyje filosofas pasakoja, kas, kaip ir kodėl tyčiojasi iš lietuvių kultūros. Taigi: „ne kiekvienas žmogus sugeba tapti menininku“ ir „ne kiekvieną menininko darbą galima vadinti menu“.
Ar Lietuvoje esama valstybės interesus ginančios žiniasklaidos?
Filosofas Krescencijus STOŠKUS apgailestauja, kad mūsų laikraščiuose, internetiniuose portaluose, televizijose labai ryškūs ne valstybės, ne tautos, ne visuomenės, bet būtent partiniai interesai.
Sveikoje visuomenėje žiniasklaida sugeba pakilti virš partinių interesų. Lietuvoje – ne.
Partinės intrigos taip suskaldė šalį, kad, regis, dar labiau suskaldyti jos jau nebeįmanoma.
Vos atėjusios į valdžią partijos tuoj puola galvoti ne apie darbus, bet apie būsimus rinkimus. Lietuviškoje žiniasklaidoje – apstu diskusijų, kuriose dominuoja tik siauri klaniniai interesai.
Tikriausiai visi sutinkame, jog vienas iš labiausiai rūpimų ir skaudžiausių nūdienos klausimų – ar neištirpsime taip sparčiai emigruodami į svečias šalis?
Filosofas Krescencijus STOŠKUS įsitikinęs, jog emigracija yra pats didžiausias dabartinės Lietuvos rūpestis. Pats didžiausias galvos skausmas. Net rimtesnis nei menkas gimstamumas.
Neįveikus emigracijos ligų beprasmiais tampa visi kiti negalavimai – šlubuojanti ekonomika, šunkeliais pasukusi švietimo reforma ar nebežinanti ko griebtis kultūra. Nes jei Lietuvoje nebebus lietuvių arba lietuviai sudarys Lietuvoje nacionalinę mažumą, nebeliks prasmės tobulinti Lietuvos valstybę. Lietuvos valstybė tiesiog nebebus lietuviška…
Lietuvai pagražinti draugija buvo atkurta 1995-aisiais metais.
Atgaivino šią draugiją Lietuvos šviesuolių būrelis su muziejininke Birute Federavičiene ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jos veikloje dalyvavo prof. Angelė Vyšniauskaitė, poetas Justinas Marcinkevičius, daug kitų šviesių žmonių.
Šiandien draugijai vadovauja pirmininkas Juozas Dingelis.
Kokia draugijos istorija? Ką ji veikia šiandien? Ar ji reikalinga? Kas nuveikta ir ko dar nespėta nuveikti?
Videostudijos Slaptai.lt svečiai – Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) pirmininkas Juozas DINGELIS (centre), sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras Romualdas GRIGAS (kairėje) ir filosofas Krescencijus STOŠKUS.
2014 m. lapkričio 27 d., 17.00 val. Lietuvos Mokslų Akademijos Mažojoje salėje rengiama mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“
Lietuvoje įregistruota per 17 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO). 2013 m. priimtas LR Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, kuriuo siekiama kurti palankią aplinką nevyriausybinėms organizacijoms, o iš esmės – kurti pilietinę visuomenę.
Įstatymas (7 str. 1 dalis ) nustato, kad iš valstybės institucijų, įstaigų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pasiūlytų atstovų sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti Nevyriausybinių organizacijų taryba (NVO taryba). Tačiau įstatymas nenustato jokių į NVO tarybą siūlomų atstovų atrankos kriterijų. Visuomenininkų nuomone, NVO taryboje turi būti atstovaujama svarbiausioms visuomenės vystymo kryptims.
Pamažu išsisklaidė nuodingi fejerverkų dūmai. Vien tik Brazilijoje, sako, net dvidešimt tonų jų išmesta į ir taip jau užterštą Žemės atmosferą. Fejerverkinė beprotybė – kas daugiau pašaudys, pasitinkant naujuosius metus, – kasmet vis didėja, plečiasi, nauji rekordai "statomi". Juk naudingas verslas.
Kas mūsų laukia iki kito pakvailiojimo, kai vėl kirsime eglutes ir egles, vieni kitiems siuntinėsime niekam nereikalingas dovanėles (irgi verslas!), skleisime nuodingus dūmus, žalosime paauglius, legalizuosime narkotikus, gersime ir apsirysime (pats pelningiausias verslas!).
2014-ieji bus ne arklio, o tamsių jėgų, kultūros nuosmukio, lietuvių tautos nepaliaujamo nykimo metai. Šviesos tunelio gale dar nematyti. Greičiausiai taip ir uždusime tame tunelyje, nes nuosmukis apėmė visą Vakarų civilizaciją, o mes esame tik mažyčiai jos prievartaujamieji mėgdžiotojai.
Pasak Georges'o Bataille‘o, markizo dr Sade, o knygos esančios parašytos taip, tarytum autorius siektų to, kas neįmanoma. Kaip ryškiausią tokio kraštutinumo atvejį G.Bataille'is randa veikale „Šimtas dvidešimt Sodomos dienų“.
Čia pateikiamas aprašymas, kurio, jo manymu, neįmanoma įsprausti į jokius normatyvinius rėmus: „Nukirsti pirštai, išplėštos akys ir nagai, kankynės, kuriose amoralumas tik užaštrina skausmą, motina, kurią gudrumu ir gąsdinimu priveda prie savo sūnaus nužudymo, riksmai, kraujas, išsiliejantis nepertraukiamu srautu į dvokiančias pelkes, galų gale sukelia neįveikiamą šleikštulį. To neįmanoma suprasti, nuo šito dūsti ir patiri lyg aštrų skausmą, kažkokį griaunamą, užmušantį jausmą. Kaip jis galėjo išdrįsti? <…>
Internetas įkaitęs nuo pasipiktinimų vadinamąja Estrelos rezoliucija. Ir mes šiomis dienomis gauname laiškų, raginančių reaguoti į garsiąją Europos Parlamento parlamentarės Editos Estrelos pateiktą rezoliuciją dėl "Lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių".
Vieną kartą europarlamentarai priėmė sprendimą tą rezoliuciją sugrąžinti į Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą tobulinti. Žmonės susijaudinę, kad šiandien, t.y. gruodžio 10 d., dėl rezoliucijos jau vėl bus balsuojama plenarinėje sesijoje. Normaliems žmonėms (nerandu kito žodžio) kelia pasibaisėjimą rezoliucijoje suformuluoti reikalavimai, kaip Europos Sąjungos valstybėse turėtų būti lytiškai auklėjami vaikai nuo kūdikystės iki subrendimo.
Išliko į atmintį įsirėžusi diskusija, vykusi V. Mylolaičio-Putino 100- jų metinų jubiliejaus proga. Žinomas lietuvių literatūros kritikas V. Kubilius tada gana griežtai išreiškė nuomonę, kad poetas nebuvęs pakankamai „moderniškas“.
Jis išlikęs „klasikinių tradicijų vagoje“: laikęsis „rezervuotai ir net kritiškai lietuviškojo avangardizmo“, Jono Aisčio kūrybos atžvilgiu, kategoriškai atmetęs „Keturis vėjus“ ir „Trečiąjį frontą“. Jo viltis ir tikėjimas neleidęs „sutrupėti vidiniam pasauliui“. Patvarus esąs ir jo „visatos modelis“, jos „tvarka, nėra jos griūties. Šios pasaulio sandaros subjektas turi aiškią savo vietą ir vaidmenį, jis nėra išbrauktas ir nėra sunaikintas, atsisakąs ar praradęs savo vaidmenį istorijoje ir pasaulio tvarkoje. Tuo tarpu matome, kad XX amžiaus modernistų kūryboje įsigali absoliutus tuštumos suvokimas, kad visata lieka be savo kūrėjo ir be savo tvarkos. Galiausiai žmogus taip pat neturi savo vaidmens toje pasaulio sandaroje. Putino kūrybos samprata, kad pats menas yra chaoso nugalėjimas <…> iš tiesų kirtosi su modernizmo samprata, išlaisvinusia šitą chaosą. <…> Faktiškai lietuvių kultūra turbūt ir neperžengė modernizmo slenksčio, ji nebuvo išmontuota ir permontuota modernizmo principu.“
