Prancūzijos policija sulaikė 254 žmones per „geltonųjų liemenių“ protestus. EPA-ELTA nuotr.
Niujorkas, gegužės 1 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį kelios valstybės Jungtinėse Tautose (JT) išsakė susirūpinimą dėl Prancūzijoje policijos pareigūnų naudojamo smurto, įskaitant smurtą prieš protestuotojus. Šalyje jau antra diena vyksta masinės demonstracijos.
Per visuotinę periodinę peržiūrą (angl. Universal Periodic Review (UPR) – kurią kas ketverius metus turi atlikti visos 193 JT šalys, – buvo aptarti tokie klausimai kaip išpuoliai prieš migrantus, rasinė diskriminacija ir religinis nepakantumas.
Prancūzija privalo „imtis priemonių ir skaidriai išnagrinėti kaltinimus dėl perteklinio policijos ir žandarmerijos jėgos naudojimo prieš protestuotojus demonstracijų metu“, Ženevoje surengtame Žmogaus teisių tarybos posėdyje pareiškė Švedijos atstovas.
Kitos šalys išreiškė panašų susirūpinimą, įskaitant Daniją, Lichtenšteiną ir Norvegiją, taip pat Rusiją, Venesuelą ir Iraną – tris valstybes, kurios pačios yra nuolat kaltinamos policijos smurtu ir kitais rimtais bei plačiai paplitusiais žmogaus teisių pažeidimais.
„Esame susirūpinę dėl šiurkščių ir kartais smurtinių priemonių, kuriomis siekiama išvaikyti taikius piliečius“, – tarybai sakė Rusijos atstovė Kristina Sukačiova.
Prancūziją vėl krečia protestai dėl pensijų reformos. EPA-ELTA nuotr.
Tokia kritika nuskambėjo Prancūzijai ruošiantis, kad per Gegužės 1-osios demonstracijas šalies gatves užplūs iki 1,5 mln. protestuotojų, nors prezidentas Emmanuelis Macronas ir mėgina nukreipti šalies dėmesį nuo nesantaiką sėjančio pensijų įstatymo, kuris sukėlė pyktį ir socialinius neramumus.
Prancūzijoje, jau kelis mėnesius tęsiantis protestams dėl pensinio amžiaus pailginimo nuo 62 iki 64 metų, vis dažniau piktinamasi policija dėl neproporcingo jėgos panaudojimo prieš minią.
Per pirmadienio visuotinę periodinę peržiūrą kelios valstybės, įskaitant Jungtines Valstijas ir Kiniją, paragino Prancūziją aktyviau kovoti su rasine ir religine diskriminacija.
JAV atstovė Kelly Billingsley sakė, kad jos šalis ragina Paryžių aktyviau kovoti „su nusikaltimais ir grasinimais smurtu dėl religinės neapykantos, pavyzdžiui, antisemitizmu ir neapykanta musulmonams, įskaitant priekabiavimo, vandalizmo ir užpuolimo atvejus“.
Kinijos atstovas viešai pasmerkė „rasizmo ir ksenofobijos plitimą“ Prancūzijoje ir paragino ją „sustabdyti … migrantų teises pažeidžiančias priemones“. Paryžiaus policija „Laisvės vilkstinę” stabdė ašarinėmis dujomis. EPA-ELTA nuotr.
Brazilija ir Japonija pasmerkė „saugumo pajėgų vykdomą rasinę diskriminaciją“.
Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos patarėja teisiniais klausimais Sabrine Balim tarybai pareiškė, kad jėgos naudojimas yra „griežtai stebimas, kontroliuojamas, o nederamo jos naudojimo atveju – baudžiamas“. Patarėja taip pat pabrėžė, kad „Prancūzija smerkia bet kokią rasinės diskriminacijos formą“.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Žmogaus teisių organizacijų koalicija kreipėsi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją, prašydama įvertinti Seimo nario Lauryno Kasčiūno pasisakymą. Anot koalicijos, L. Kasčiūnas viešai skatino diskriminaciją bei dehumanizavo migrantus.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas 2021-ųjų pabaigoje interviu TV3 žinioms, kuris publikuotas ir portale TV3.lt, teigė, kad tose kultūrose, iš kurių atvyksta nereguliarūs migrantai, „vaikų vertė jokiu būdu nėra kokia nors didelė. Ir jie jais prisidengia, jie jais manipuliuoja ir dažnai šitoje vietoje pataiko ant mūsų tokių jautrumų“.
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Jūratės Juškaitės teigimu, Seimo nario L. Kasčiūno pasisakymas menkina žmogiškąjį orumą bei formuoja požiūrį, kad šių asmenų kultūros (daugiausia – musulmoniškos) nesaugo, negerbia vaikų bei vaikystės, nepuoselėja motinystės bei tėvystės.
„Tai ypač dehumanizuojantis ir pavojingas požiūris. Istorija rodo, kad visuomenės, įtikėjusios tokiais žmogiškąjį orumą paminančiais teiginiais, yra pasirengusios imtis kraštutinių priemonių. Politikai turi ypatingą atsakomybę ir pareigą vengti tokių pasisakymų ir skatinti sugyvenimą, bet ne neapykantą visuomenėje“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė.
Kreipimesi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją teigiama, kad toks Seimo nario pasisakymas yra ne tik neetiškas, tačiau menkina Konstitucijoje įtvirtintas vertybes – nediskriminimavimo, lygiateisiškumo ir pagarbos žmogaus orumui principus, taip pat prieštarauja Valstybės politikų elgesio kodeksui.
„Atlikti visuomenės nuostatų tyrimai rodo, kad Lietuvos gyventojai nuomonę apie įvairias migrantų grupes dažniausiai susikuria ne iš asmeninės patirties, o iš įvairių žiniasklaidos priemonių. Tad tokie vieši asmenys kaip politikai turėtų jausti didesnę atsakomybę už viešai išsakomus žodžius. Ksenofobinės nuotaikos, vyraujančios viešojoje erdvėje turi tiesioginės įtakos visuomenės nuostatoms tiek naujai atvykstančių tiek Lietuvoje gyvenančių ir čia įsitvirtinusių migrantų atžvilgiu“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrimų vadovė Giedrė Blažytė.
Praėjusių metų vasarą tarptautinio judėjimo žurnalistikoje „Media4Change“ vykdyta stebėsena parodė, kad Lietuvos žiniasklaidoje dominavo ne žmogiškumo ir racionalaus migracijos krizės sprendimo paieškos naratyvai, tačiau skambios, prieš migrantus nukreiptos politikų frazės.
Lapkritį paskelbta kasmetinė Lietuvos socialinių mokslų centro visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad, lyginant su ankstesniais metais, pastebimai išaugo socialinė distancija pabėgėlių atžvilgiu. Beveik pusė (47 proc.) apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų nurodė, kad nenorėtų su pabėgėliais gyventi kaimynystėje (2020 m. tokių gyventojų buvo 27 proc. respondentų). Maždaug tiek pat – 48 proc. – kad nenorėtų pabėgėliams išnuomoti būsto (2020 m. tokių gyventojų buvo 27 proc.)
Kreipimąsi į Seimo etikos sargus taip pat parėmė Lietuvos moterų lobistinė organizacija, kuriai priklauso 40 visoje Lietuvoje veikiančių organizacijų, VšĮ „Vaiko labui“ bei VšĮ „Savanoriai vaikams“.
Per šaudynes Hanau mieste žuvo vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Devyni per šaudynes Vokietijos Hanau mieste žuvę žmonės yra vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės, nurodė Heseno žemės kriminalinė policija. Išpuolis laikomas teroristiniu.
Pasak tyrėjų, aukos buvo imigrantų kilmės. Trys aukos turėjo Vokietijos pilietybę, dvi – Turkijos, viena auka – Bulgarijos, viena – Rumunijos, vienas žuvęs asmuo buvo kilęs iš Bosnijos, o paskutinioji auka buvo Vokietijos ir Afganistano pilietis.
Išpuolio metu buvo sužeisti dar penki žmonės.
Devynis žmones nušovęs vyras grįžo namo, tada nužudė 72 metų amžiaus savo motiną vokietę ir nusišovė pats. Jam buvo 43-eji. Šalia įtariamojo kūno rastas ginklas.
Užpuolikas įvardijamas kaip Vokietijos pilietis Tobias R.
Šaudynės prasidėjo trečiadienį apie 22.00 val. vietos laiku. Pirmuoju taikiniu tapo kaljano baras Hanau mieste. Vokietis šaudynes pratęsė kavinėje, esančioje už 2,5 km nuo pirmosios šaudynių vietos.
Policijai pavyko identifikuoti užpuoliką, gavus informacijos iš liudininkių ir peržiūrėjus stebėjimo kamerų įrašus.
Tyrėjai šiuo metu aiškinasi, ar kas nors kitas žinojo apie išpuolį ir padėjo jį organizuoti.
Anksčiau Tobias R. savo interneto svetainėje skelbė įvairius vaizdo įrašus ir prieš imigrantus nukreiptus manifestus. Jis teigė, kad žmonės iš daugiau kaip 20 šalių, tarp kurių Turkija ir Izraelis, „turėtų būti sunaikinti“.
„Jei būtų mygtukas, kurį galėčiau paspausti, kad tai įvyktų, nedelsiant jį paspausčiau“, – tvirtino jis.
Buvę jo kolegos pasakojo, kad niekam nebuvo paslaptis, jog Tobiaso R. pažiūros „buvo ypač rasistinės“.
Europos Sąjungos (ES) vadovai ketvirtadienį pareiškė esą sukrėsti ir nusiminę dėl devynias gyvybes nusinešusių šaudynių dviejuose baruose Vokietijos Hanau mieste.
„Esu giliai sukrėstas tragedijos, kuri praėjusį vakarą įvyko Hanau. Mintimis esu su aukų šeimomis ir draugais, kuriems noriu pareikšti nuoširdžiausią užuojautą. Šiandien gedime kartu su jumis“, – rašė Europos Komisijos pirmininkė vokietė Ursula von der Leyen.
„Beprasmė žmonių gyvybių netektis yra tragedija – nesvarbu, kur tai įvyksta. Po siaubingo išpuolio savo mintimis esame su žmonėmis Hanau. Nuoširdžiausiai užjaučiame aukų artimuosius ir draugus“, – rašė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles’is Michelis.
„Esu labai nuliūdęs ir sukrėstas šaudynių Vokietijos Hanau mieste siaubo. Mūsų mintys skiriamos aukoms ir jų artimiesiems. Vieningai pasisakome prieš bet kokių formų neapykantą ir smurtą“, – savo ruožtu teigė Europos Parlamento pirmininkas Davidas Sassoli.
Kaip nurodoma, vėlų trečiadienį Hanau mieste įtariamas dešiniosios pakraipos ekstremistas vokietis nušovė devynis žmones kaljano bare ir kavinėje. Vėliau įtariamas šaulys ir jo motina buvo rasti negyvi netoliese esančiuose jų namuose. Tarp aukų yra penki Turkijos piliečiai.
Heseno žemės vidaus reikalų ministro Peterio Beutho teigimu, šaulys yra 43 metų amžiaus Vokietijos pilietis. Manoma, kad tai teroristinis išpuolis, paremtas ksenofobišku motyvu.
Į Rytų Vokietijos Chemnico mieste pirmadienį surengtą demonstraciją prieš dešiniųjų ekstremizmą susirinko per tūkstantį žmonių. Šis protestas – reakcija į savaitgalį mieste vykusius susirėmimus, per kuriuos buvo taikomasi į nevokiškos išvaizdos žmones.
„Užsieniečius primenančių žmonių medžiojimas kelia mums nerimą. Norime parodyti, kad Chemnicas turi kitokį veidą: atvirą pasauliui ir pasisakantį prieš ksenofobiją“, – pirmadienį vakare priešais miesto rotušę susirinkusiems žmonėms sakė kraštutinių kairiųjų partijos „Kairė“ („Die Linke“) vadovas Timas Detzneris.
Kairiųjų demonstracija surengta tą pačią dieną, kai teisme pasirodė irakietis ir siras, įtariami savaitgalį peiliu mirtinai subadę 35-erių metų vokietį. Neramumai mieste prasidėjo būtent dėl šio nusikaltimo.
Tuo pat metu Chemnice vyko ir kraštutinių dešiniųjų organizuotas mitingas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmadienį pasmerkė kraštutinių dešiniųjų protestuotojus, gatvėse „medžiojusius“ užsieniečius. Riaušėmis virtę protestai surengti reaguojant į Vokietijos piliečio nužudymą, kurį, įtariama, įvykdė siras ir irakietis.
Vokietijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Per Rytų Vokietijos Chemnico mieste kraštutinių dešiniųjų judėjimo PEGIDA surengtą demonstraciją, kurioje dalyvavo 800 žmonių, kilo chaosas, kurį turėjo malšinti sustiprintos policijos pajėgos.
Remiantis Vokietijos žiniasklaida, kai kurie demonstrantai tiems, ką palaikė imigrantais, šaukė: „Mes esame tauta“, „Dinkit iš čia“ ir „Jūs čia nelaukiami“. Skelbiama, kad dalis riaušininkų į spėjamus užsieniečius mėtė butelius.
Demonstracija buvo surengta po to, kai sekmadienį paryčiais buvo mirtinai subadytas 35-erių metų amžiaus vokietis.
Prokurorai pirmadienį informavo, kad policija sulaikė šiuo nusikaltimu įtariamus 23-ejų metų sirą ir 22-ejų irakietį. Šiuo metu mėginama nustatyti, koks galėjo būti jų motyvas.
A.Merkel atstovas Steffenas Seibertas pabrėžė, kad Berlynas griežtai smerkia smurtines protesto akcijas.
„Tokiems riaušiniams susibūrimams, žmonių, kurie yra kitokios kilmės, medžiojimui arba mėginimui skleisti neapykantą gatvėse mūsų šalyje nėra vietos“, – teigė S. Seibertas.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir ekvadorietis Fabianas Sanchezas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniuje, Lukiškių aikštėje, ketvirtadienį surengtame mitinge „Ginkite. Saugokite. Padėkite“ buvo liejamos emocijos dėl policijos neveiklumo. Mitingo organizatorius Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melavimo visuomenei. Vilniaus meras Remigijus Šimašius atvirkščiai – padėkojo policijai, teigdamas, kad visi mes darome klaidų.
Iniciatyva surengti mitingą kilo tuomet, kai praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis Fabianas Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.
Apie šimtas Lukiškių aikštėje susirinkusių mitinguotojų policijos dėmesį mėgino atkreipti šūksniais ir plakatais „Svajok svajok apie saugią Lietuvą, kol vieną dieną neapsikentęs emigruosi“, „Ksenofobijai ne“ ir kitais.
Mitingo organizatorius M. A. Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melagingos informacijos teikimo visuomenei. Pasak jo, policija turėjo ikiteisminį tyrimą pradėti be visuomenės spaudimo.
„Po tokių akibrokštų nesakykime, kad policijos darbe nėra jokių problemų ir viskas su jais yra gerai. Policija yra dažnai neveikli, meluoja bei dangsto savo neveiklumą. (…) Dėl mažo „žolės“ maišelio gresia laisvės atėmimas, o dėl neapykantos nusikaltimų, atrodo, negresia net ikiteisminio tyrimo pradėjimas. Fabiano atveju tik visuomenės spaudimas padarė įtaką, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas. Kai tik mes paskelbėme mitingą, tik tuomet tyrimas buvo pradėtas. Tik tuomet policija pradėjo tikrinti vaizdo medžiagą, ko padaryti nesugalvojo dar prieš visuomenės spaudimą“, – mitinge kalbėjo Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas.
Tuo tarpu Vilniaus meras R. Šimašius į policijos darbą žiūrėjo atlaidžiau, jis vis tiek padėkojo policijai už darbą ir teigė, kad vis mes darome klaidų.
„Pirmiausia aš noriu padėkoti pareigūnams, nes aš žinau tik tiek, kad neklysta tie, kurie nieko nedaro. Klaidų yra padaryta, ir tai akivaizdu. Ir padaryta rimtų klaidų. (…) Aš vis tiek matau supratimą, aš vis tiek matau, kad nuo šios dienos situacija bus geresnė. Aš tą matau ir todėl noriu padėkoti. Gal paradoksaliai skamba, bet nuo to norėčiau pradėti“, – sakė Vilniaus miesto meras.
Seimo narė Dovilė Šakalienė mitinge pažymėjo, kad policija savo darbą turi atlikti šimtu procentu.
„Aš noriu gyventi visuomenėje, kurioje jausčiausi saugi, nepriklausomai nuo savo lyties, spalvos, tautybės, orientacijos. Norėčiau, kad policija tą savo ,,Ginti. Saugoti. Padėti“ taikytų šimtą procentų visiems, kurie pakliuvo į bėdą, kurie yra skriaudžiami, kurie patyrė smurtą ar grasinimus“, – kalbėjo D. Šakalienė.
„Visuomenės pasipiktinimas kilo po pasyvios policijos reakcijos, užpuolus ekvadorietį Fabianą Sanchezą Vilniaus Antakalnio mikrorajone. Nors policija pripažino klydusi, o trečiadienį pranešta ir apie įtariamųjų sulaikymą, tačiau F. Sanchezo atvejis – tik vienas iš daugelio. Neapykantos nusikaltimų neatpažinimas ir netyrimas – sisteminė Lietuvos policijos problema“, – teigiama Lietuvos žmogaus teisių centro pranešime.
Vilniaus apskrities VPK viršininkas Saulius Gagas pripažįsta, kad su nekentėjusiu ekvadoriečiu F. Sanchezu nesusikalbėta dėl to, kad patruliai silpnai kalbėjo angliškai.
Trečiadienio vakarą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, atlikę tyrimo veiksmus, skirtingose Lietuvos vietose sulaikė du asmenis, kurie įtariami neteisėtais veiksmais prieš ekvadorietį F. Sanchezą. Praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis F. Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.
VPK viršininko S. Gago teigimu, antradienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir neapykantos kurstymo. Trečiadienio vakarą sulaikyti du Vilniaus miesto gyventojai, vienam yra 18, kitam – 26 metai. Vyresnysis jau yra teistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir neapykantos kurstymą, fizinio skausmo sukėlimą, sveikatos sutrikdymą. Jaunesnysis taip pat jau žinomas policijai už viešosios pagarbios vietos išniekinimą, sukčiavimą, fizinio skausmo sukėlimą, grasinimą nužudyti, žmogaus terorizavimą. Policija kreipsis į prokuratūrą, kad ši kreiptųsi į teismą skirti griežčiausią kardomąją priemonę.
Kokios tautybės yra užpuolikai, S. Gagas neįvardino, bet patvirtino, kad abu kaltinamieji yra Vilniaus miesto gyventojai.
„Negaliu patvirtinti, kad jie rusakalbiai, bet galiu patvirtinti, kad jie yra Vilniaus miesto gyventojai“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė S. Gagas.
S. Gagas patvirtino, kad nukentėjusiojo pareiškimas policijai buvo parašytas įvykio dieną 3-iajame policijos komisariate. Pasak S. Gago, incidentas įvyko 1-ojo policijos komisariato teritorijoje, pareiškimas buvo parašytas angliškai, todėl atiduotas versti. S. Gagas patvirtino, kad ne visuomet policijos komisariato komunikacijos atstovai turi visą informaciją ir kartais įvyksta nesusipratimų.
Policijos komunikacijos vadovas Ramūnas Matonis savo feisbuko paskyroje rašė nesuprantąs tokio mitingo prasmės.
„Neturiu duomenų apie kažkokį melą. Ir nematau prasmės pareigūnams kažką meluoti. Manau, greičiausiai dėl kalbos barjero jie nesuprato vienas kito. Todėl nelabai suprantu tokio mitingo prasmės“, – teigė R. Matonis.
Pasak VPK vadovo Sauliaus Gago, jei piliečiai mato poreikį rengti mitingą, tai jis turi ir vykti. Tai, anot jo, kiekvieno piliečio teisė bei laisvė.
Mitingą Lukiškių aikštėje surengė Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas ir Lietuvos žmogaus teisių centras.
Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas dėl konfliktų ir grėsmių Žemės planetai paskelbė „raudoną pavojaus laipsnį“. Prieš metus stojęs prie organizacijos vairo, jis dar ragino 2017-uosius padaryti taikos metais. „Deja, įvyko priešingai“, – sakė A. Guterresas naujametinėje savo kalboje.
Nuo Šaltojo karo pabaigos branduoliniai ginklai nekėlė tiek daug nerimo, kaip šiais metais, kalbėjo JT vadovas. Jis neįvardijo konkrečių šalių, tačiau veikiausiai turėjo omenyje konfliktą su Šiaurės Korėja.
Nerimą A. Guterresui kelia ir klimato kaita. „Klimato kaita yra greitesnė už mus“, – pabrėžė jis. Nelygybė esą vis didės, o tai lydės rimti žmogaus teisių pažeidimai. Be to, smarkiai daugėja ksenofobijos ir nacionalizmo. A. Guterresas sakė, kad konfliktus galima išspręsti, neapykantą įveikti, o mūsų bendras vertybes saugoti. „Tačiau mes privalome būti vieningi, kad tai pavyktų“, – akcentavo portugalas. Vienybė esą yra kelias. „Nuo to priklauso mūsų ateitis“, – pridūrė jis.
Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.
Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.
Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.
Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom”, „Lukoil” ir „Inter RAO UES” – 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.
Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.
Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.
Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.
Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?
Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.
Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.
Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.
O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.
Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.
Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.
Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).
Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?
Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?
Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).
VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?
Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:
„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“
Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
Kas su kuo taip kalba: jus vadiname tinginiais ir girtuokliais, bet mes jus giname – ar nematote?
Faktus pasilaikykite sau
Oksfordo anglų kalbos žodyno sudarytojai seka naujų žodžių radimąsi viešajame bendravime ir kasmet nustato plačiausiai prigijusius. 2016 metų dažniausiai vartojamu naujadaru pripažintas būdvardis „post-truth“. Paprastai jis siejamas su žodžiu „politika“ – post-truth politics, vartojamas ir visam pasauliui apibūdinti – post-truth world. Žodyno sudarytojai šio naujadaro paplitimą aiškina tuo, kad jis geriausiai nusako įsigalėjusį naujovišką masinio komunikavimo pobūdį.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir kitais sudurtiniais žodžiais su „post“, šiuo naujadaru atsisveikiname su vienokiu pasauliu ir pradedame gyventi kitokiame. Ir sužinome apie praėjusius laikus daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad kadaise pasitikėjome spauda, radiju ir televizija kaip objektyvios informacijos šaltiniais. O dabar informacijos objektyvumas nėra jau taip svarbu.
Prisidėjus internetui su socialiniais tinklais, aiškinama, informacijos tiek padaugėjo, kad žmogaus smegenys atsisako visa priimti ir apdoroti. Dabar, sako, pasitenkiname išgriebę iš pranešimų srauto atpažįstamus dalykus – tai, kas atitinka mūsų jau susidarytą pasaulio vaizdą, mūsų pažiūras ir lūkesčius. Taip paprasčiau ir ekonomiškiau: nereikia papildomų pastangų ieškant patvirtinimų ar paneigimų.
Sako, jog prieš referendumą Britanijoje išėjimo iš ES šalininkai pagarsino skaičius apie šalies indėlį į Europos iždą, kurie rodė, jog britams neapsimoka būti Sąjungoje. Po to išaiškėjo, kad šitie duomenys neatitinka tikrovės. Bet ir „Brexit“ priešininkai pramiegojo progą juos paneigti.
Pasirodo, ankstesniais laikais buvome pasirengę priimti ir mūsų įsitikinimams prieštaraujančią informaciją, jeigu jos šaltinis kėlė pasitikėjimą. O dabar informacija atsiskyrė nuo šaltinių, o ir tie šaltiniai kažin kokie… ne tie… Dabar svarbiausia, kad pranešimas būtų nesudėtingas ir kuo nors atkreiptų dėmesį, užkabintų: nustebintų, emociškai paveiktų, atitiktų auditorijos jausmus ir lūkesčius.
Donaldas Trampas rinkiminės kampanijos metu rėžė: Jeigu mane išrinks prezidentu, aš pastatysiu prieš migrantus iš Meksikos sieną. Toks pasakymas pro ausis nepraslysta. Vaizduotė jau regi sieną, bet protas nesiaiškina, ar tai įmanoma tikrovė. Trampo siena pretenduoja patekti į vadovėlius kaip post-truth politics pavyzdys.
Tokie dalykai dedasi Vakaruose. O kas Rytų fronte?
Devynerius metus Rusijoje dirbęs britų žurnalistas Peteris Pomerancevas su priešdėliu post- sukūrė terminą prezidento Vladimiro Putino režimui apibūdinti – postmodernistinė diktatūra. Ir valdo Kremlius, anot jo, galingos propagandos mašinos palaikomas. Neseniai Vladimiras Putinas pagyrė žurnalistus nelyginant kokius valstybės tarnautojus, tinkamai atlikusius prezidento užduotį už valstybės pinigus.
Kadaise sovietiniai agitatoriai ir propagandistai liaupsino pramanytą pasaulį. Dabar Kremliaus propaganda, Pomerancevo manymu, ne tiek klaidina auditoriją, kiek sėja abejones, ar iš viso gali būti objektyvi informacija, netikėjimą, kad tiesą galima atskirti nuo melo. Jeigu Rusijoje kas nors ir daroma blogai, tai Vakaruose – juo labiau… Rusijos televizijos ekranuose šmėžuojantis istorikas, filosofas, mokymo ir mokslo įstaigų direktorius aiškina: Demokratijos niekur nėra!
2016 metų populiariausią žodį išrinko internetinio žodyno Dictionary.com sudarytojai: „ksenofobija“. Dažniausiai į žodyną kreiptasi norint sužinoti kaip tik šio žodžio reikšmę. Ksenofobija – tai baimė ar nepakantumas kam nors, kas svetima, taigi ir žmonėms, kurie kitokie kultūriniu ar kitais atžvilgiais. Ksenofobija gali reikštis nepagarba, neapykanta, bauginimu.
XX amžiaus pradžioje gyvavo „pasaulinio žydų sąmokslo“ ir „geltonosios grėsmės“ slaptosios teorijos, naujojo tūkstantmečio pradžioje kalbama apie „islamo grėsmę“ ir „migrantų antplūdį“. To paties Trampo raginimą apriboti musulmonų įvažiavimą į Jungtines Valstijas, išginti iš šalies nelegalius migrantus ir atsitverti siena nuo Meksikos žurnalistai pavadino ksenofobiniais.
Tebegyvuoja ir sąmokslo teorija, kad žydų vadovaujama „Vakarų civilizacija“ turi įveikti „islamo pasaulį“ ir tada susigrumti dėl vietos po Saule su „geltonąja rase“. Pastaraisiais metais ypač didelį nerimą rodo „rusų civilizacijos“ puoselėtojai. 2015 metų rudenį Maskvoje, Rusijos prezidento reikalų valdybai priklausančiame aukštos klasės viešbutyje „President Hotel“ įvyko pirmoji tarptautinė konferencija „Rusofobija ir informacinis karas prieš Rusiją“. Kaip ten kalbėta, informacinis karas, kurį jau daug dešimtmečių vykdo didžiausios transnacionalinės masinio informavimo priemonės, pasiekė savo apogėjų po Krymo respublikos grąžinimo į Rusijos sudėtį.
Konferencijoje išaiškinta, jog rusofobija – tai baisus pačių rusų, jų gyvenimo būdo, jų istorinės atminties, jų sakralinių jausmų nužmoginimo instrumentas; tai visos Rusijos valstybės, jos politinio ir ekonominio elito sunaikinimo ginklas. Nors čia nepaminimas kultūros elitas – vis viena baisu. Galutinis rusofobų siekis – sunaikinti rusų liaudį, Rusų stačiatikių bažnyčią ir pačią Rusiją kaip suverenią valstybę. Apokalipsė – ne mažiau.
Rusofobija Kremliaus žvaigždžių šviesoje
Pastarąją vasarą Rusijos centrinė valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė apie Rusijos kultūros ministerijos paskelbtą konkursą viso labo 1,9 mln. rublių (apie 27 tūkst. eurų) vertės projektui sukurti. Bet kalbama apie tam tikros rūšies agresiją, kurios objektas yra ne tik rusų (Rusijos) liaudis, bet ir istorinė Rusija, jos gyvenimo sankloda, kultūros paveldo vertybės. Jos atrėmimas – nacionalinių interesų, nacionalinio saugumo ir valstybės valdymo sričių reikalas.
Vadinamųjų vatnikų žinios.
Konkrečiau, kultūros ministerija paprašė pateikti praktines rekomendacijas dėl atoveikio stiprėjantiems rusofobiškiems informacijos srautams ir kitoms įtakoms Rusijoje ir pasaulyje. Suprantama, pirmiausia išsiaiškinus Rusijos nurusinimo (дерусификации) veiksnius ir formas. Nurusinimas – tai rusų ar rusiškai kalbančių žmonių, rusų kalbos ir kultūros išstūmimas iš įvairių gyvenimo sričių tam tikroje žmonių bendrijoje.
TASS bet ko nerašinėja. Iš pranešimo sužinome, kad Rusija gyvena objektyviai bręstantį istorinį nacionalinio atgimimo etapą ir kad atsakas į tai yra užsienyje ir pačioje Rusijoje stiprėjantis rusofobiškasis diskursas. Jeigu Rusija neatsisakys savo ketinimų eiti agimimo keliu, tai neabejotinai susidurs su dar didesne rusofobija – todėl turi būti pasirengusi dar didesnei priešpriešai. Valstybei gresiančio niokojamo poveikio mastą rodo ne įprastas apibūdinimas „русофобия“, o naujas, daug platesnis – „россиефобия“.
Belaukiant naujo, triuškinamo, atkirčio rusofobams, dera pastebėti, jog šis tas jau ir nuveikta. Antai minėtosios konferencijos nutarimu įsteigta internetinė svetainė nuolat skelbia pranešimus apie kitu nutarimu visuotinai stebimų rusofobų žygius. Rusija su regionais, Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Europos šalys, Amerika. Nurodyta ir Australija, bet šiam žemynui skirtas lapas dar tuščias.
Žvilgterėkime, kas dedasi Amerikoje. „Rusofobija kaip valstybinė politika: JAV kongrese rengiamas naujas įstatymo projektas prieš Rusiją“ (senatoriai rezga kažin kokias pinkles Maskvai dėl Ukrainos ir Sirijos). Pasakojimas apie Kanadoje įsitaisiusį rusofobą (rusų aktorius gavo šios šalies pilietybę ir pareiškė neketinąs grįžti į agresija alsuojančią Rusiją). Kas Europoje? „Rusofobija ES pasiekė savo apogėjų: Europos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl atoveikio Rusijos masinio informavimo priemonėms” (žodžio laisvės varžymas, demokratijos pamatų ardymas). „Rusofobija atvedė Lenkiją į blogą kompaniją“ (Ukrainos ir Lenkijos parlamentai priėmė bendrą deklaraciją apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo sukėlėjai yra Vokietija ir SSRS).
Lietuvoje – panašiai. „Rusofobija ir militaristinė psichozė Lietuvoje: lietuvių liaudies karo vėzdas“ (renkamos aukos karui su Rusija). „Atsakymas Vilniaus rusofobams…“ (Rusijos dūma pritarė pareiškimo dėl Sausio 13-osios bylos projektui). „Rudeninis rusofobijos paūmėjimas: Lietuva atidarė raganų medžioklės sezoną“ (galima neprisistatant skambinti į Saugumo departamentą ir skųsti). „Nuodėmė juoktis iš luošių: rusofobiškasis Laisvosios Rusijos forumas Lietuvoje“ (juokų verti planai Rusiją pertvarkyti į konfederaciją).
Apie Lietuvą. Vienas Rusijos sporto laidų kanalas parodė rusofobišką Lietuvos ir JAV gamybos filmą – “Kita svajonių komanda”. Filmas neatitinka tikrovės ir sukuria melagingą istorijos supratimą, – tvirtina ekspertė (gal Lietuvos krepšininkai nelaimėjo prieš SSRS rinktinę Barselonos olimpinėse žaidynėse?). – Tai yra propagandinis instrumentas norint patvirtinti tezę, kad SSRS okupavo Baltijos valstybes... Filmas akivaizdžiai atitinka Lietuvos valdžios liniją demonizuoti Rusiją ir jos vadovus.
Galima sakyti, visa, ką regime šioje svetainėje, netelpa net į post-truth rėmus…
Statymas nuo kojų ant galvos
2014 metų pavasarį, kitą savaitę po to, kai Rusija aneksavo Krymą, „Pew Research Center“ surengė viešosios nuomonės tyrimą 44 pasaulio valstybėse. Beveik 50 tūkstančių žmonių atsakė, kaip jie vertina Rusiją ir šios valstybės prezidentą Vladimirą Putiną – ar palankiai, ar nepalankiai. Pasirodė, jog nepasitikėjimas Rusija ir jos vadovu daugelyje pasaulio valstybių smarkiai padidėjo, ypač JAV ir Europos Sąjungoje.
Nepalankiausiai Rusiją kaip valstybę vertino jos vakariniai kaimynai – lenkai (81% apklaustųjų). Dar daugiau Lenkijoje (kaip ir Ispanijoje su Prancūzija) buvo nusiteikusių prieš prezidentą Putiną (tuo tarpu Vietname, Bangladeše, Kinijoje apie jį palankiai atsiliepė daugiau kaip 60% apklaustųjų). Pačioje Rusijoje 92% apklaustųjų palankiai atsiliepė apie savo valstybę ir daugiau kaip 80% – apie jos vadovą.
Prisiminkime, kas kalbėta Rusijos gelbėtojų konferencijoje: su rusofobijos vėliava vykdomas informacinis karas savo apogėjų pasiekė po Krymo respublikos grąžinimo Rusijai. Ir kas rašoma jų svetainėje: „Rusofobija atvedė lenkus…“ Didžiausi rusofobai visame pasaulyje, išeitų, yra lenkai. Arba antri po lietuvių, kurių „Pew Research Center“ neapklausė, bet Švedijos dienraštis paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo nuomonę: Lietuva yra labiausiai rusofobiška NATO narė.
Lenkai turi tiek ir tiek dingsčių nepasitikėti Rusija, pripažįsta Lenkijos ir Rusijos santykių centro direktorius Slavomiras Denbskis. Šio lenkų istoriko nuomone, Rusijos agresija prieš Ukrainą patvirtino, jog Lenkija teisingai padarė įstojusi į NATO ir šitaip pabėgusi nuo Rusijos. Bet mokslininkas nevartoja žodžio „rusofobija“, sakydamas, kad tai yra Rusijos propagandos pramanas. Anot jo, „Pew Research Center“ tyrimai parodė, kad po Krymo aneksijos Lenkijoje 1/4 padaugėjo ne rusofobų, o žmonių, kritiškai vertinančių savo rytų kaimyno agresyvius veiksmus. Reikia skirti nepritarimą Kremliaus politikai nuo ksenofobinio priešiškumo rusams. Tuo tarpu Rusijos valstybinė propaganda visomis išgalėmis stengiasi įtinkinti, jog tai yra ne Kremliaus kritika, o tiesiog neapykanta Rusijai, jos gyventojams, kultūrai.
Vieną amerikiečių politikos apžvalgininko Džimio Kovpako straipsnį pastarąjį pavasarį perpasakojo, be kitų, Rusijos vyriausybės oficialus organas „Rosijskaja gazeta“. Vargu ar galima teigti, jog britų laikraštyje „The Guardian“ jis smarkiai užsipuolė Vakarų žiniasklaidoje įsigalėjusį tikrovės neatitinkantį Rusijos įvaizdį. 10 metų Rusijos gyvenimą tyrinėjantis žurnalistas tiesiog pakritikavo savo kolegas už tai, kad apie šią prieštaringą valstybę rašo neišradingai, tą patį per tą patį: Stalinas, degtinė, koldūnai, gopnikai, matrioškos, branduolinis ginklas, Putinas (kur reikia ir nereikia)… O šit prieš tai žurnale „Russia!“ išspausdinto jo straipsnio Rusijos valstybinėje ar jai artimoje žiniasklaidoje neatsirado kam išversti („Patronizing Patriotism: The Role of Russian-Manufactured Russophobia“).
Autorius užsimojo išsiaiškinti, kodėl kelerius metus bruzdėję Rusijos žmonės nuo 2014-ųjų kažin kieno paslaptingu veikimu netrukus virto paklusniais avinėliais. Apskritai, tai galima laikyti mėginimu pastatytą ant galvos grąžinti ant kojų.
Kaip rašo Džimas Kovpakas, 2014 metais Rusijos visuomenėje prasidėjo reiškinys, kurį netrukus imta vadinti patriotizmo pakilimu. Valstybinės masinio informavimo ir kitos organizacijos užvertė skaitytojus ir žiūrovus herojiniais pasakojimais apie pergalinguose karuose nukaldintą Rusijos didybę. Kiekvieną kartą, kai tik plykstelėja nesutarimo su kokia valstybe kibirkštėlė, Rusijos televizija skuba pateikti istorijos pamoką: šita šalis jau daug amžių spendžia Rusijai pinkles! Į tokią ugnį vienu metu buvo pakliuvusi Turkija…
Rusiškos sielos paslaptis
Kai Maskvoje ir kituose miestuose kilo masinės demonstracijos prieš valdžią (2011-2013), Kremlius protestų kurstymu kaltino išorės jėgas, Ameriką – vienu žodžiu, Vakarus, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus. 2011-ųjų rudenį į prezidento krėslą vėl grįžtantis Vladimiras Putinas per televiziją visai plačiajai šaliai paaiškino: į gatves ir aikštes išėję žmonės turi Rusijos piliečių pasus, bet veikia užsienio valstybės naudai ir užsienio pinigais. Rusijos generalinis prokuroras patvirtino: 2011 metų gruodyje vykę protesto mitingai apmokėti iš užsienio.
Autorius sutinka, kad išorės jėgų grėsmė telkia žmones apie valdžią ir kelia ją ant patriotizmo bangos, bet vis viena kai kas lieka nesuprantama. Juk ne nuo vakar Rusijoje kalbama apie spalvotąsias revoliucijas ir NATO kėslus apsupti Rusiją. Ir dar apie tai, kad Europa – byra, tyžta, žlunga. Bet dar prieš kelerius metų rusas būtų nė nesiteikęs apie tai su jumis šnekėtis – daugelio gyvenimas ėjo geryn ir NATO tam nė kiek netrukdė.
Žinoma, ir tada gyvenimas galėjo būti geresnis, bet nei vienam Rusijoje nebūtų šovę į galvą dėl prastų ligoninių ar duobėtų kelių kaltinti NATO. Kaip ir dėl kylančios gėrovės – liaupsinti išmintingą prezidento Putino vadovavimą. Iki 2014-ųjų žmonės samprotavo apie viską, išskyrus politiką. Nebent išeitų iš kalbos – tada pašnekovas galėdavo su malonumu iškloti viską, ką mano apie režimą ir asmeniškai Putiną. Neramiaisiais metais daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų sakė pritariantys protestuotojų reikalavimui ištirti rinkimų pažeidimus ir nubausti balavimo rezultatų klastotojus.
Autorius sutinka ir su tuo, kad lojalumas Kremliui galėjo prasikalti valdžiai ėmusis represijų prieš kitaip manančius. Taip pat ir internete, kurio Kremliaus propagandinė imperija iki 2011-2012 metų nevaldė ir kur viešpatavo opozicijos veikėjai bei visi kiti, turintys pretenzijų Putinui ir jo režimui. Bet nei patriotizmas, nei represijos, autoriaus nuomone, iki galo nepaaiškina fenomeno, paveikusio beveik visus jo pažįstamus rusus 2014 metais.
Šie žmonės, protingi ir blaiviai mąstantys, pradėjo kalbėti tezėmis kaip iš Kremliaus atmintinių, nors dar visiškai neseniai jie turėjo priešingą nuomonę. Tai sunku paaiškinti, ypač nežinantiems Rusijos tikrovės, bet įvyko būtent taip: vieną gražią dieną žmonės pakeitė nuomonę apie ankstesnės kritikos objektą 180 laipsnių kampu – be regimų priežasčių ir nė kiek nepasikeitus pačiam objektui. Anot žurnalisto, vien pagreitėjusiu valstybinės propagandos mašinos smagračių sukimusi šio virsmo paaiškinti negalima. Kaip ir to, kad daug rusų vėl pradėjo murmėti prieš režimą, bet tai tik murmėjimas toliau kantriai kenčiant patyčias ir pažeminimą.
Eikite pas mane, banderlogai!
Autoriaus nuomone, paslaptingasis virsmas atsitiko dėl kitokio Kremliaus signalo, ir tas signalas siunčiamas iš ten jau senokai; jis menkiau pastebimas, bet nepalyginti veiksmingesnis nei patriotizmas ir nacionalinis puikavimasis. Autorius nedrįsta tvirtinti atskleidęs šio fatališko reiškinio priežastį, juo labiau, kad neabejotinai jų rasis ne viena. Bet jam rodosi atsitikus štai ką: žmones paveikė ir veikia visuma tam tikrų idėjų – tiesiogiai ar netiesiogiai reiškiamų mokykliniuose vadovėliuose, mokslo populiarinimo literatūroje, visokiuose šou ir žiniasklaidoje.
Džimas Kovpakas sprendžia iš to, ką pats patyrė bendraudamas su rusais. Kadaise visi pokalbiai buvo iš anksto nuspėjami – žmonės pastoviai skundėsi režimu. Tuo tarpu autorius stengėsi įkvėpti pašnekovams optimizmo. Dabar reikalai eina nekaip, aiškindavo, bet jūs turite kovoti už savo teises. Jūs viską galite pakeisti. Rusija turi milžiniškas galimybes. Su tinkamais žmonėmis valdžioje ir teisinga politika ji gali ne vienoje srityje aplenkti JAV.
Tuo tarpu pašnekovai kartojo it prisukti: Tu nesupranti. Mūsų, rusų, toks mentalitetas. Mes tingime, mums nieko dorai neišeina. Mes meluojame ir vagiame. Girdėdami apie demokratinio tvarkymosi naudą, mojo rankomis: Mes mėginome 10 dešimtmetyje. Matote, kas išėjo! Ir 2011-2013 metais daug nesitikėta. Šalies, kuri XX amžiuje išgyveno dvi pasaulį pakeitusias revoliucijas, gyventojai sako: Nieko pataisyti negalima.
Ir 2014 metų pavasarį, kai Rusija buvo pavadinta agresore dėl Krymo aneksijos, ir dabar, kai Vakarų politikai, aktyvistai kritikuoja Rusijos valdžią dėl žmogaus teisių pažeidimų, Kremliaus valdovai aiškino ir aiškina savo piliečiams: jie kritikuoja mus ne todėl, kad mes ką nors bloga darome, o todėl, kad jie nemėgsta Rusijos, nemėgsta rusų tik todėl, kad jie rusai. Jus vadina tinginiais ir girtuokliais, o mes jus giname – ar nematote?
Nei režimas, nei žiniasklaida net ir nesistengia slėpti valstybėje klestinčios korupcijos ir kitų negerovių. Bet kalba savo piliečiams maždaug taip: Taip, mes nesame šventi, mes ko gero esame net labai blogi. Bet vis dėlto mes garantuojame jums stabilumą. Be mūsų jūs sukelsite chaosą, o po to ateis amerikiečiai ir pavers jus vergais! Užuot pasakę savo piliečiams: Palaikykite mus, nes mes siekiame jus padaryti didžius, kalba jiems štai ką: Jūs esate apgailėtini, nesubrendėliai, laukiniai, neišmanėliai. Išlaikyti jus apynasryje reikia tvirtos rankos.
Apžvalgininko nuomone, Putino režimui gyvuoti nepalyginti svarbesnis nei mitai apie Rusijos imperinę galybę ir rusiškosios civilizacijos pranašumą prieš kitas yra kaip tik šis: Rusijos piliečiai yra kaip maži vaikai, kuriems negalima duoti į rankas tokių pačių demokratinių institutų, kokius turi kitos pačių įvairiausių kultūrų ir istorinio likimo šalys.
Kurie yra tikrieji rusofobai? Ar svetimi, kurie kritikuoja Rusijos valdžią už tai, kad ji savo liaudį laiko neverta nė menkos pagarbos? Ar savi, vadinamieji Rusijos patriotai, kurie aiškina, jog visi didžiulės valstybės gyventojai turi paklusti vieno žmogaus valiai, nes be jo išminties ir sugebėjimų nepajėgūs valdyti savo likimo ir ginti šalies suvereniteto. Nes nesugeba gyventi visuomenėje su demokratine tvarka, nuomonių įvairove ir įstatymo viršenybe.
2011 metų rudenį, prasidėjus Maskvoje bruzdėjimui, Putinas per televiziją apkaltino protestuotojus tarnaujant svetimai valstybei ir palygino su banderlogais (Redjaro Kiplingo išgalvota beždžionių bendruomenė „Džiunglių knygoje“). Maištingas ir naujovėse pasikaustęs Rusijos jaunimas internete sukūrė Vatinuko (Ватник) personažą, atstovaujantį tam tikrai Rusijos gyventojų daliai. Jie nežino, ką ir kur ieškoti. Jų baimių, vilčių, įtikėjimų tyrinėjimas leidžia geriau suprasti Putino valdomos Rusijos dvasią. Girtaujantis ir kariaujantis vatinukas – režimo atrama ir tikslinė auditorija.
Ar ne rusofobija, klausia žurnalistas, yra pastoviai meluoti savo piliečiams? Netgi jo pažįstami režimo šalininkai pripažįsta, kad Kremliui pavaldi žiniasklaida meluoja. Bet užvis labiausiai stebina ne tai, kad žiniasklaida meluoja, o tai, kaip atsainiai ji tai daro, nė kiek neimdami į galvą, kad melas gali būti kaip mat išaiškintas. Nemokšiškai klastojamos nuotraukos, ištraukos iš archyvinių filmų rodomos kaip tikri šiandienos faktai. Ko verta laikoma auditorija, jeigu leidžiama sau taip su ja elgtis? Reikia būti tikram, kad niekas nesivargins tikrinti, kur tiesa, kur melas, o jeigu ir patikrins – didelio čia daikto… Ar tai ne paties Kremliaus sumanyta ir vidaus vartojimui skirta rusofobija?
Veiksmingiausias Kremliaus propagandos ginklas – tai ne Rusijos didybės šlovinimas, – rašo apžvalgininkas. – Juo labiau tikros didybės siekimas gali paskatinti žmones reikalauti permainų. Ne, pagrindinis vadinamųjų Rusijos patriotų ginklas yra rusofobija. Savęs niekinimas, savigrauža, piktdžiuga, baimė, paranoja. Valdžioje esantys gerai žino galį jaustis saugūs savo postuose tol, kol Rusijos žmonės neatsikratys baimės gyventi be tėviškos valstybės globos. Kol nepasitiki savimi ir netiki gebėsią patys tvarkyti savo reikalus.
Vadinamieji patriotai Rusiją niekina nepalyginti daugiau negu tikri ar tariami priešai, kuriuos jie kala prie kryžiaus.
Prieš keletą savaičių Jūsų portale stebėjausi, kodėl Edvardas Čiuldė publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt) užsipuolė filosofus Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, kritiškai vertinusius šiandieninės Europos Sąjungos politiką.
Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir dabar esu įsitkinęs, kad tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), girdi, Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“), kur rašoma, jog ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti rimtos, gilios analizės.
Jei kritikuoji Europos Sąjungą, dar nereiškia, kad esi jos priešas. Jei Europos Sąjungos tautų maišalynėje trokšti išlikti lietuviu, o ne belyčiu, beveičiu, bespalviu kosmopolitu, kuriam nusispjauti, kokia kalba kalbėti, – argi tai europietiškų vertybių išdavystė? Argi nėra kruopelės tiesos žodžiuose, jog Europos biurokratai, kviesdami Gruziją, Moldovą ir Ukrainą jungtis prie ES, tikrai ne viską padarė, kad pakviestas naujokes apgintų nuo agresyviosios Rusijos išpuolių?
Ar tai, kad Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje silpnėja vakarietiškos ir tuo pačiu įsigali proklemliškos grupuotės, kalta vien tik vietinė korupcija? O gal norite pasakyti, kad paskutinieji rinkimai Bulgarijoje, kur pirmuoju smuiku irgi pradeda griežti prokremliški politikai, – nulemti vien bulgarų nesugebėjimu sparčiai bei sąžiningai dirbti firmose, fabrikuose, fermose?
Kritika nelygu kritikai. Kartais tas, kuris kritikuoja ES, – žymiai didesnis vieningos, turtingos, apsiginti gebančios ES patriotas nei tie, kurie ją primityviai gina nuo neva pavojingos nacionalizmo (tautiškumo) bacilos. Tautą laikantys atgyvena pamiršta svarbią taisyklę: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.
Štai kodėl prie primityviai ES ginančiųjų ir priskyriau E.Čiuldę iš „Lietuvos ryto“. Nors esu tikras, kad perdėtas korektiškumas politiniuose, literatūriniuose ginčuose nėra būtinas, tačiau tokiais palyginimais kaip pitbuliai svaidytis vis tik padorioje kompanijoje nederėtų. Jau vien dėl to, kad V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Šie tautiškumo gynėjai tikrai nėra panašūs į piktus pitbulius.
Stebėdamasis E.Čiuldės iš „Lietuvos ryto“ palyginimais maniau, kad jau bjauresnių palyginimų savo oponentams parinkti nebeįmanoma. Pasirodo, kad E.Čiuldė – ne pats agresyviausias. Internetinėje LRT svetainėje aptikau Kristinos Sabaliauskaitės tekstą apie „iš butelio išleistą džiną“. Šios rašytojos tekstą, beje, persispausdino ir kai kurie kiti leidiniai: tas pats lrytas.lt, 15min.lt…
Žinoma, rašytoja turi teisę raginti „vieną kartą pamiršti šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą“. Bet ar tinka moteriai, rašytojai naudoti tokius aršius epitetus kaip „tamsiosios budulių masės“, „juodas ksenofobijos garas“, „sovietinis raugas“, „sumauti nacionalizmai“? Ar kultūringa, elementariausių mandagumo taisyklių paisanti moteris drįstų paklausti: negi leisime, kad būtų kaip Didžiojoje Britanijoje, kur seniai ir buduliai nubalsavo už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Iš kur tiek pykčio senelėms ir seneliams, pensininkams? Nejaugi jie, nugyvenę savo gyvenimus, jau nebeturi teisės turėti savo nuomonę? Nejaugi jaunikliai visuomet įžvalgesni ir teisingesni už garbaus amžiaus sulaukusius, milžiniškos patirties įgijusius senolius? K.Sabaliauskaitė mano, kad jai pavyks išvengti senatvės?
Be kita ko, neva viską išmananti, viską suprantanti, viską žinanti rašytoja drįso pareikšti: „tarpukario Lietuvoje turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą, kuris baigėsi žydšaudyste…“
Nejaugi rašytoja nežino vieno iš svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos momentų: kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Mes tada buvome okupuoti Trečiojo Reicho. Mes nebuvome savarankiški. Jei Lietuvos nebūtų okupavę vokiečiai, – argi būtume pakėlę ranką prieš savo piliečius žydus? Jei žydai būtų skriaudžiami nepriklausomoje Lietuvoje, tada kita kalba. Tada būtų sunku nesutikti su K.Sabaliauskaite. Tačiau dabar šias kaltes priskirkime tiems, kurie tikrai už jas atsakingi. Koneveikime, burnokime, niekinkime užsakovus, o ne iešmininkus, kurie teturėjo du pasirinkimus: arba patys žūti, arba vykdyti okupantų įsakymus.
Rašytoja dar bando svarstyti, kodėl kai kurie iš mūsų gina tautiškumą ir tautą? Suprask, europietiškame kontekste radžvilai ir jokūbaičiai neva pasijunta menkais, Europai neįdomiais asmenimis, todėl ir siunta, nervuojasi, kad pajėgia būti svarbūs ir reikšmingi tik savame kieme… Štai šiuose vertinimuose įžvelgiu primityvų keliaklupsčiavimą prieš viską, kas iš užsienio, iš Vakarų, iš Europos. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei žydai, nei lenkai, nei ispanai, nei jokia kita tauta nešaukia, kad neturi nieko įdomaus parodyti pasauliui. Tik mes, lietuviai, kamuojami nepilnavertiškumo komplekso. Šis kompleksas, regis, kamuoja ir rašytoją K.Sabaliauskaitę. Man atrodo, ji supranta, kad globalizmas perlenkė lazdą ir savo perlinkimais labai paskatino atgimti dirbtinai žlugdytą tautiškumą. Pasaulio piliečiai (prie jų priskirčiau ir šią agresyvią rašytoją) bijo būti išvyti iš Anglijos ir kitų valstybių, todėl ir spjaudosi. Spjaudosi nepadoriai, primityviai
Šio staipsnio pabaiga būtų tokia: kai kas šią rašytoją rinko Metų moterimi. Man taip tvirtinti neapsiverstų liežuvis. Tokius tekstus rašančias rašytojas priskirčiau prie pačių nepatraukliausių, nemaloniausių, primityviausių…
Minint sovietinės armijos išvedimo 20-metį po Europos Sąjungos (ES) Europos reikalų ministrų susitikimo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė, kad jam kelia nerimą didžiojoje politikoje atsirandančios radikalios jėgos. Anot jo, „reikia nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalistinius junginius, kurie kartais kelia galvą“.
Ministro nuomone, rinkimuose neturėtų dalyvauti tokios partijos, kurios nepritaria vieningos Europos idėjai, – nusiteikusioms prieš ES partijoms neturėtų likti vietos politikoje.
Šis LR Užsienio reikalų ministro viešas pareiškimas sukėlė didelį atgarsį visuomenėje. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai nurodo, jog siūlymas daliai žmonių uždrausti dalyvauti valstybės gyvenime yra aiškiausias totalitarinės valstybės siūlymo požiūris – tai siūlymas imtis represinių priemonių psichologine ir moraline prasme.
Daugiau kaip dvidešimt metų šalia mažo upeliuko, šalia dulkėto keliuko, žemė ilsėjosi – be plūgo ir be dalgio.
Negerai, žemė turi dirbti, nešti naudą, pasakė žemės ūkio ministras, ūkininkas. Ir žmogaus ūgio žolė, kurioje gyveno, slėpėsi paukščiai, žvėreliai, vabalai vabalėliai, išnyko.
Liko tik galingo traktoriaus ratų pėdsakai, apibarstyti smulkiais šiaudeliais. Varlės ir varlytės, gandrų džiaugsmui, blaškėsi likusios be namų. Toje žemėje nei rudenį, nei pavasarį nebus sodinama, sėjama. Kai žolės žolelės vėl sužaliuos ir stiebsis į saulę, atvažiuos tas pats galingas traktorius… Žemės savininkas su traktorininku jau iš anksto susitarė.
Visa lietuvių santykių su musulmonais istorija, nežiūrint Lietuvos dalyvavimo kare su Iraku ir Afganistanu, kuriame jos vaidmens pasaulio musulmonai nesureikšmina, sukūrė geras prielaidas Lietuvos ir musulmoniškų šalių santykiams plėtoti. Bet kažkam labai rūpi tas prielaidas sugriauti.
Kinija šiandien tapusi įtakinga ir galinga valstybe. Jau nebeįmanoma nesiskaityti su oficialiojo Pekino nuomone nei Vašingtonui, nei Briuseliui, nei Maskvai.
Tarptautiniai ekspertai sutartinai pripažįsta, kad ilgainiui kinietiška įtaka taps dar labiau pastebima. Žodžiu, Kinija – itin galingas politinis žaidėjas. Jos įtakos prisibijo visi, įskaitant ir NATO aljansą. O jei prisibijoma Kinijos politinės bei ekonominės galios, vadinasi, derėtų rimtai žvelgti ir į Kinijos žvalgybos keliamus pavojus. Iš tiesų, ką mes, europiečiai, žinome apie kinų slaptuosius agentus? Beveik nieko.
Slaptai.lt ir laikraščio „XXI amžiaus” skaitytojams pateikiame keletą įdomesnių faktų iš Kinijos žvalgybos istorijos.
Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama.
Taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis).
Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“. Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas ir tautybes, kurios pagal vieno dirigento mostus vieną himną giedotų.
Demokratijos mechanizmas, kuris savyje jokių vertybių neturi (vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo mechanizmu naudojasi), tėra tik aritmetine dauguma paremtas valdymo būdas. Ir šio mechanizmo akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (!); tėra valstybė ir pilietybė.
Jau kažkelintą Kovo 11-ąją TV žinios pirmuoju šventės akcentu rodė reportažą iš nacionalistų žygio Vilniuje. Nenuostabu. Oficialūs renginiai per daug pilki ir nuobodūs. O čia juk – skandalas!
Nenuostabu ir tai, kad kiekvienais metais eisena ilgėja. Kai net iškilmingas šventės minėjimas Seime virsta savęs niekinimu ir tarpusavio priekaištais, kažkas turi išrėkti, kad didžiuojasi esąs lietuvis. Kai partijos ir šiaip visuomeninės organizacijos atrodo išsikvėpusios, radikalus jaunimas bent jau supurto apsnūdusius stebėtojus patriotine aistra. Kai protingieji ir labiau patyrę džiaugiasi laisve rūpintis tik savimi, už bendrą reikalą kovoti veržiasi sunkiai valdomas gaivalas.
Mane labiausia domina bylos, kai už savo pažiūras, pasisakymus (sutikime, dažniausia emocionalius ir realybėje neįvykdomus) būna nubausti interneto komentatoriai ar tinklalapių savininkai.
Paskutinis ir ryškiausias – E. Girskio pavyzdys. Na tiek to – žmogus jau nubaustas. Ta proga aš pažiūrėjau i ŽTSI tinklalapį, ir štai – kovos su ksenofobija, homofobija ir rasizmu rezultatai: nuo 2009.06.01 iki 2009.09.21 imtinai ŽTSI tyrimų grupė į generalinę prokuratūrą kreipėsi dėl 13-os interneto komentatorių, o metinėje savo ataskaitoje ŽTSI giriasi dėl 19-os viešų kreipimųsi į Generalinę prokuratūrą. Iš viso bus ar buvo patraukta atsakomybėn pagal BK 170 straipsnį apie 50 asmenų, kuriuos Teismas, galimas daiktas, nuteis be jokių skrupulų.
