Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar matėte Edmundo Jakilaičio moderuotą diskusiją skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume dalyvavo keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Portalas delfi.lt paskelbė ne tik tekstinį šios diskusijos aprašymą, bet ir videointerviu. Todėl buvo įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę, kas kuo kvėpuoja – kokius argumentus garsina, kokius nutyli.
Be abejo, diskusija – reikalinga. Kai sproginėja bombos ir žūsta žmonės, – barbariška tylėti. Tačiau šiems debatams tiktų apibūdinimas „šaukštai po pietų“. Diskusijas dėl Kalnų Karabacho ateities derėjo kur kas anksčiau rengti – bent prieš kelerius metus, kol dar stipriai nešvilpė kulkos. To pokalbio pavadinimas turėjo būti štai toks: „Kuo gresia tris dešimtmečius trunkančios bevaisės derybos dėl Kalnų Karabacho“. Štai tada ir šiandieniniai pašnekėjimai „kuo gresia atsinaujinęs karas“ būtų prasmingesni, solidesni.
Bet geriau vėliau, negu niekad…
Pirmasis įspūdis – diskusija sąžininga, objektyvi. Nebuvo pučiama į vieną pusę. Pasakyta, kad Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Pritarta, kad tris dešimtmečius trukusios derybos, kurioms vadovauti ėmėsi Minsko grupė, patyrė fiasko. Neužmiršta pridurti, kad Armėnijoje dislokuota karinė rusų bazė, kad išorines Armėnijos sienas budriai saugo rusų kariai…
Tačiau šiame pokalbyje išgirdau ir posakių, teiginių, išvadų, kurios verčia suglumti.
Labiausiai į akis krito TSPMI direktorės M.Šešelgytės pastaba, jog galima kelti klausimą, ar Kalnų Karabachas tikrai yra Azerbaidžano teritorija. Ji priminė: „Taip, Stalinas papaišė tokią sieną, bet ji nebūtinai turi tokia būti“.
Abejoti demokratinėje šalyje – verta, prasminga, leistina. Demokratinės visuomenės bruožas – teisė abejoti net tuo, kuo, regis, abejoti nedera. Bet tada abejokime sąžiningai. Iki galo. Turėdami omenyje, jog lazda turinti du galus – tą, kuris gina, ir tą, kuris skaudžiai vožia bumerangu atgal. Jei abejojame Azerbaidžano ir Armėnijos sienas pabraižiusiu Stalinu, klauskime savęs, kaip tada derėtų vertinti Stalino sprendimą Vilnių grąžinti Lietuvai? Kur dėsime Chruščiovo parėdymus dėl Krymo?
Jei barame Azerbaidžaną, kad šis po tris dešimtmečius demonstruotos kantrybės ėmėsi aktyvesnių karinių pastangų susigrąžinti savas žemes, kodėl nesmerkiame Lietuvos, 1923 metais jėga susigrąžinusios Klaipėdos kraštą? Kodėl nekeikiame Didžiosios Britanijos, 1982-aisiais metais pradėjusios karą prieš Argentiną dėl Folklendo (Malvinų) salų? Šis salynas taip toli nuo Jungtinės Karalystės, visai kitame Žemės gale, kad tik niekšai ir idiotai galį tvirtinti, neva salos – neginčijama britų teritorija.
Lietuvos politikos forume diskutuota dėl Kalnų Karabacho ateities
Jei jau netinka, kaip tuometinė Sovietų Sąjunga dalino žemes tarp azerbaidžaniečių ir armėnų 1920-aisiais, kodėl neprisiminus, kaip 1918-aisiais tas pats tuometinis Kremlius užpuolė nepriklausomą demokratinę valstybę paskelbusius azerbaidžaniečius ir privertė juos atsisakyti visų teisių į Jerevaną – išprievartavo atiduoti šį miestą besikuriančiai Armėnijos socialistinei respublikai? O gal TSPMI direktorė M.Šešelgytė nežino, jog Jerevanas – tai azerbaidžanietiškas miestas, iš kurio po minėtų Maskvos parėdymų buvo masiškai vejami azerbaidžaniečiai? Remiantis oficialiais surašymais, 1828-aisiais metais Jerevane gyveno 75 proc. azerbaidžaniečių. Juos iš Jerevano masiškai deportavo būtent po 1918-ųjų.
Klausantis diskusijos ne sykį kirbėjo įtarimas, jog garbūs pašnekovai vis tik paviršutiniškai susipažinę su regiono istorija. Net ir ponas L.Kasčiūnas, tarparlamentinių ryšių su Azerbaidžanu grupės narys. Mano supratimu, jie rėmėsi Jerevano argumentais, azerbaidžanietiško požiūrio taip ir nedrįsdami aiškiai įvardinti.
Štai politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisminė tragiškus 1915-uosius metus, kai tuometiniuose karuose žuvo labai daug armėnų. Genocidas? Tegul bus taip. Bet kodėl apraudant žuvusius armėnus nė žodeliu neužsminus apie milžiniškus turkiškus praradimus? Argi sąžininga ignoruoti aplinkybę, jog, kai tuometinę Osmanų imperiją puolė carinė Rusija, armėnai atvirai stojo ginti Maskvos ineresų? Kaip apsiverčia liežuvis diskutuoti apie 1915-uosius ir neprisiminti Vano sukilimo, kuris puikiai byloja, kas kam į nugarą suvarė durklą pirmasis?
Politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisiminė ir 1990-uosius, kai neva iš Baku buvo masiškai vejami armėnai. Bet kodėl jis nesiteikė paaiškinti, kas pirmasis pradėjo mosuoti kuoka? Tai – labai svarbu. 1990-aisias armėnai traukėsi iš Baku? Jei ieškome visos tiesos, kodėl neprisiminus, kaip 1988-aisiais, vos dviem metais anksčiau, iš Jerevano ir Kalnų Karabacho buvo išvyti visi ten dar gyvenę azerbaidžaniečiai?
Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Galų gale diskutuojant, kas ką iš kur išvijo, būtina susirasti publicisto Leono Juršos parengtą brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Mokslotyros instituto išleista 2017 metais). Joje išsamiai, nuodugniai, smulkiai, remiantis gausiais archyvais papasakota Rusijos imperijos 1763 – 1913 metais vykdyta Pietų Kaukazo kolonizacija. „Petras I leido armėnams telktis iš Persijos pavergtose Šiaurės Azerbaidžano srityse norėdamas įgyti placdarmą žygiams prieš Osmanų imperiją ir Persiją ateityje (nors ten armėnų tėvyne nė nekvepėjo). Jekaterina II mojosi Karabache įkurti jai pavaldžią armėnų valstybę vedina tų pačių tikslų – kad įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Šias pastangas tęsė Aleksandras I… Galiausiai tai padaryti pavyko Nikolajui “.
Tai – tik viena ištraukėlė iš minėto leidinio, primenančio 1828-ųjų vasario 10-ąją tarp Rusijos ir Irano pasirašytą Turkmančajaus sutartį. Ji objektyviai paaiškina, kaip į Pietų Kaukazą kadaise masiškai buvo perkeliami armėnai („Iš dabar Užkaukazėje gyvenančių 1.300.000 armėnų daugiau kaip 1.000.000 nepriklauso prie vietinių krašto gyventojų“). Tačiau klausantis diskusijos susidariau nuomonę, kad nė vienas pašnekovas, o taip pat – ir visažinis laidos vedėjas E.Jakilaitis, nieko nėra girdėję apie Turkmančajaus sutartį. Arba – dar blogiau: apsimetė nieko nežiną.
Azerbaidžaniečių mergaitė, išvyta iš gimtųjų namų
Keisti atrodė ir samprotavimai, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – demokratas, trokštantis labiau draugauti su Vakarais nei su Rusija, bet dėl konflikto su Azerbaidžanu priverstas pasiduoti Kremliaus globai. Ar tai tik ne pigus triukas, kurio pagalba bandoma nusukti kalbą nuo tarptautinės bendruomenės aiškiai suformuluoto reikalavimo: Armėnija privalanti gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalančios pasitraukti iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų. Ir tai, sutikite, niekaip nesusiję su dėl Kalnų Karabacho konfliktuojančių šalių vadovų politinėmis nuostatomis, pomėgiais.
Gimtųjų namų netekusi azerbaidžanietė
Keista buvo girdėti ir pareiškimą, esą Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai – tai civilizacijų susidūrimas. O į kokią lentyną tada derėtų sudėti armėnų ir gruzinų nesutarimus? Nejaugi ponas G.Kirkilas nežinąs, kad Gruzijoje kompaktiškai gyvenantys armėnai vis agresyviau įrodinėja, esą Džavachetija ir net Tbilisis – nuo seno armėniškos žemės?
Kas dabar garantuos, jog armėnai nepuls kariauti su gruzinais – labai panašiai kaip su gruzinais kariavo osetinai ar abchazai?
Bet armėnai ir gruzinai bent iki šios dienos buvo krikščionys. Tad kuo čia dėtos civilizacijos?
Keistai nuteikė ir L.Kasčiūno pareiškimai, jog į Kalnų Karabachą kariauti prieš azerbaidžaniečius jau keliasi net Prancūzijoje gyvenantys armėnai. Tai, beje, tiesa. Bet kažin kodėl L.Kasčiūnas nepasmerkė armėnų kilmės Prancūzijos piliečių, vykstančių kariauti į Kalnų Karabachą? Mes piktinamės, kai iš Rusijos į Krymą, Donbasą, Pietų Abchaziją ar Padniestrę keliauja rusų samdiniai grobti svetimų žemių. Mes smerkiame tuos Vokietijos, Prancūzijos piliečius, kurie vyko kariauti į Siriją fanatikų pusėje. O kai Prancūzijos piliečiai veržiasi į Kalnų Karabacho karą, kažin kodėl pamirštame pabrėžti, jog tai – taip pat neteisėta, nusikalstama.
Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
Lietuvos politikos forumo organizuotas pasikeitimas nuomonėmis dėl Kalnų Karabacho ateities – reikalingas. Bet jis palikęs liūdnoką įspūdį. Laidos vedėjas net keletą sykių pabrėžęs: „čia nėra vienos kaltos pusės“.
Ar tikrai kaltos abi pusės? Azerbaidžano kaltės neįžvelgiu. Azerbaidžanas šiandien man primena Lietuvą, kuri 1923-aisiais gudrios karinės operacijos pagalba susigrąžino Klaipėdą.
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas (centre). vitalidrobishev.livejournal.com
Spektaklis po spetaklio. Dėmesio: scenoje pasirodo tarakonai.
Atsiradęs pradingėlis niekuo nesiskundė
Naktį į spalio 25-ąją Sankt Peterburgo internetinis leidinys „Fontanka“ pranešė: „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka. Ten jis, dalyvaujant jo advokatui, pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. „Fontanka“ priminė, kad dėl informatoriaus dingimo į policiją kreipėsi žurnalistas Denisas Korotkovas. Ir trumpai papasakojo apie jį bei išpuolius prieš jį. Žurnalisto darbo ėmėsi 2011 metais, dar neseniai dirbo „Fontankoje“. Anksčiau tarnavo teisėsaugos organuose, didelės kompanijos saugumo tarnyboje. „Informacinė ataka“ prieš jį prasidėjo dar gerokai prieš Amelčenkos dingimą, o itin sustiprėjo jo tyrimo paskelbimo „Novaja gazeta“ išvakarėse. Dešimtys internetinių šaltinių jį apšaukė „tėvynės išdaviku“. Iš tikrųjų jam dirbant „Fontankoje“ leidinys neatskleidė nei vieno Sirijoje žuvusio Gynybos ministerijai pavaldaus asmens duomenų – išskyrus tuos, kuriuos ši žinyba pati paskelbė.
Iš ryto žurnalistai ėmė skambinti į Vidaus reikalų ministerijos ir Tyrimų komiteto miesto padalinius: ar tikrai atsirado? Ten nuo komentarų atsisakė. Dar tą pačią naktį internete „išniro“ (kaip parašė vienas leidinys) Amelčenkos „pareiškimas policijos skyriaus viršininkui“ dėl jo paieškos nutraukimo – aštuoni su puse puslapio, prirašyti palyginti smulkiomis raidėmis. Jame pasakojama, kaip pareiškėjas susipažino su žurnalistu, kaip šis jam duodavo tekstus, kuriuos jis turėdavęs išmokti ir paskui atpasakoti (žurnalistas greičiausiai tai įrašinėjo), kiek šimtų tūkstančių rublių už tai gavęs ir kiek buvo pažadėta ateityje.
Štai kas, anot pareiškėjo, įvyko paskutinio jo susitikimo su žurnalistu metu ir vėliau. Korotkovas jam esą pasakęs: tau reikia išvažiuoti iš miesto kelioms savaitėms, daugiausia mėnesiui. Grįžęs papasakota patvirtinsi vaizdo įraše, atlygis – 20 000 eurų. Jis sutikęs. Tada žurnalistas pasakęs: prie tavo gyvenamo namo lauks du mano žmonės, kurie nuveš tave į saugią vietą; palik namie telefonus, kad pagal juos tavęs negalėtų rasti. Pareiškėjui atsiradus prie namo, prisistatę du vyrukai: mes nuo Korotkovo, eik namo reikalingų daiktų ir dokumentų, būtinai paimk antrą porą avalynės ir išnešk telefonus. Jam tai padarius, vyrukai paprašę paskambinti Korotkovui ir sunerimusiu balsu pranešti, kad jį seka. Po to pareiškėjas atidavęs jiems telefonus ir persiavęs. Korotkovo žmonės išvežė jį už miesto (automobilio spalva ir markė).
Pirmą naktį pareiškėjas praleido miške, palapinėje, kurią vairuotojas ištraukė iš automobilio bagažinės. Kai pasiskundė rytą atvažiavusiam Korotkovo žmogui sušalęs, vakarop apgyvendino name artimiausioje gyvenvietėje. Ten jam kartą per dvi dienas atveždavo vandens, maisto, cigarečių. Spalio 23 d. atvažiavo dviese (tie patys, kurie buvo prie jo daugiabučio Peterburge) ir paklojo ant stalo laikraštį „Novaja gazeta“: viskas, Korotkovui tu daugiau nereikalingas, gali daryti ką nori. Ir išvažiavo. Atvertęs laikraštį rado 200 tūkstančių rublių. Pamatė Korotkovo straipsnį ir viską suprato. Praleido naktį toje pačioje vietoje, o rytą nusprendė grįžti namo. Pasitaikė taksistas ir parvežė į miestą. Namie sužinojo, kad paskelbta jo paieška ir kad policijai apie dingimą pranešęs pats Korotkovas. Paskambino pažįstamam teisininkui ir pasikonsultavo… „Prašau nutraukti paiešką, jeigu informacija apie tai atitinka tikrovę.“
Atsargiai – melas
Vyriausybinis docentas: karas!
Jevgenijui Prigožinui priklausančio „medijų fabriko“ leidiniai puolė ant „Novaja gazeta“ ir žurnalisto Deniso Korotkovo it nuo grandinės nutrūkę (ar kieno siundomi?). „Ekonomika segodnia“ lapkričio 26 d. parašė informatorių papasakojus žurnalistams „apie darbą kažin kokiose struktūrose, kur jam pavesdavo užduotis, susijusias su žalos padarymu užsakovui nepatinkantiems žmonėms“. Šis leidinys pavartojo ir „jeigu“, tai yra pripažino pareiškėjo žodžius dar nesant įrodytus. „Kol tyrimas nebaigtas, viską tamsioje istorijoje su „Novaja gazeta“ ir jos informatoriumi reikia svarstyti su žodeliu „jeigu“, – pasakė leidiniui politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas Leonidas Krutakovas. „Jeigu žurnalistas tikrai mokėjo už paties išgalvotus parodymus ir kruopščiai planavo žmogaus „pagrobimą“ atgarsiui visuomenėje sukelti, – tęsė docentas, – tai šio įvykio kitaip, nei ideologine provokacija, nepavadinsi. Tai suplanuota akcija paveikti Rusijos gyventojus ir visuomenės nuomonę.“
Toliau docentas pamiršta nekaltumo prezumpciją ir rėžia iš peties. Su tokiais dalykais, girdi, jau teko susidurti. Prieš kelerius metus Vokietijoje sukūrė filmą su kažin kokiu Donbase kariavusiu separatistu, kuris pasirodė esąs aktorius iš Kaliningrado. Arba „baltieji šalmai“ Sirijoje. Incidentas su „Novaja gazeta“ parodė, kad tokie inscenizavimai jau daromi Rusijoje. Panaudojami klasikiniai propagandinio karo metodai. Tačiau vienas dalykas, kai tai daro užsienio žiniasklaida – BBC ar „Laisvės radijas“. Šiuo atveju taip daro Rusijoje įregistruotas leidinys – tai iš tikrųjų netelpa galvoje, tai tiesiog ideologinė diversija. „Aš pats ilgai dirbau žurnalistu ir mačiau visko, tačiau ši istorija tokia pasibaisėtina (настолько чудовищна), kad net negali ja tikėti, – piktinasi docentas. – Kad taip įžūliai, atvirai rengtum provokaciją – reikia būti arba idiotu, arba gauti už tokią operaciją labai didelius pinigus (слишком большие деньги). Operacijos rengėjai, suprantama, turėjo ne šimtus tūkstančių rublių, kuriuos pamėtėjo „informatoriui“, o nepalyginti didesnes sumas. O pinigų „Novaja gazeta“ gauna iš įvairių šaltinių nemažai.“
Dar ne viskas. „Nenustebsiu, – varė toliau šis docentas, – jeigu žurnalistas, kuris vykdė ideologines diversijas Rusijoje, dabar dar ir bus ginamas Vakarų bendrijoje Olego Sencovo pavyzdžiu.“ Esą iš šio nuteistojo už terorizmą Vakarai lipdo kovotoją dėl žmogaus teisių, o iš provokacijas rengiančio žurnalisto padarys kovotoją už teisybę. Rusijos viduje jau vyksta propagandinis karas, tai reikia pripažinti ir atitinkamai atsikirsti. Dar kartą „jeigu“: net jeigu žurnalistas apgavo „Novaja gazeta“ vadovybę, tai leidinys vis viena turi atsakyti. Redakcija privalo tikrinti ir pertikrinti informaciją. Šis leidinys jau ne kartą buvo įtartas šališkumu. Kad ir kaip būtų, laikraščio reputacija suglamžyta ir išmesta į išvietę (практически спущена в нужник). Tai – galas, net neįmanoma įsivaizduoti atsitinkant dar blogiau. Tai reiškia visiems skaitytojams pasakyti: galite užmiršti, kad leidiniu galima bent kiek pasitikėti. „Istorija pasibaisėtina ir ciniška iki kraštutinumo“ (История чудовищна и цинична до крайности).
Greičiau, greičiau į teismą!
Daugelis žurnalistą užsipuolusių leidinių (ne tik „patriotinio medijų fabriko“) nė neprasižiojo apie tai, ką tas parašė, – suprask, informatoriaus „pareiškimas“ liudija žurnalistą viską paėmus iš lubų. „Federalinei naujienų tarnybai“ vienas apžvalgininkas pasakė, jog „Novaja gazeta“ turi žinoti ribas – leidinio po viso šito negalima palikti nenubausto, tačiau uždaryti jo neverta. Esą išsaugokime jį kaip „goblinų draustinį“ (goblinais anglų pasakų kūrėjas Džordžas Makdonaldas pavadino daugelį amžių po žemėmis lindėjusių žmonių bendruomenę). Antai žmonės vaikšto į serpentariumus nuodingųjų gyvačių pažiūrėti. „Žmonės turi matyti, kokia būna liberalioji spauda, kaip jai viskas leidžiama.“ Geriausia agitacija prieš liberalus esą pačių liberalų veiksmai, kai jiems leidžiama laisvai veikti. Denisas Korotkovas tikrai bus patrauktas atsakomybėn už sukčiavimą ir šmeižtą.
Tas apžvalgininkas yra tinklarašys Romanas Nosikovas, kuriam, kaip jį apibūdina bendražygiai, „artima rusiškojo nacionalizmo idėja“, išgarsėjo kadaise įskundęs prokuratūrai „rusofobą“ Borisą Stomachiną – šį vėliau nuteisė už ekstremizmą; rašinėja į internetinį leidinį „PolitRussia“, kuris, kaip jį apibūdina šalininkai, „linksta į patriotinį toną ir tematiką“. Spalio 31 d. kaip tik „PolitRussia“ kreipėsi į Sankt Peterburgo prokuratūrą: tokie visuomeninio-politinio leidinio „Novaja gazeta“ žurnalisto Deniso Korotkovo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Žinomai melagingas pranešimas“ (bausmė priklauso nuo nusikaltimo sunkumo laipsnio, didžiausia – iki 6 metų nelaisvės). Apie tai pranešusi naujienų tarnyba „Rex“ pridūrė: „Leidinio „PolitRussia“ įkūrėjas Ruslanas Ostaška įrašytame video smarkiai pakedeno Korotkovą, „kuriam pinigai svarbiau už asmeninę garbę ir orumą“. 40-ties dar nesulaukęs Ostaška – iš tų, kurie Rusijos TV propagandinėse laidose „Rusijos nacionalinių interesų idėją“ gina ir kumščiais.
Melagingos žinios (fake news)
Randame ir dar pikčiau pasakyta. Trokšdamas šlovės ir, gali būti, dar vienos premijos iš Vakarų, „žurnalistas“ sufabrikavo ne tik tyrimą, bet inscenizavo ir pagrobimą. Ši detektyvinė istorija geriausiai atskleidžia būdus, kuriais veikia Denisas Korotkovas. Po to, kas išaiškėjo paskelbus Amelčenkos pareiškimą, galima drąsiai manyti, kad gedulo vainiką prie „Novaja gazeta“ redakcijos Korotkovas atnešė pats arba jo pasamdyti kokie išsigimėliai (отморозки). Šiam leidiniui, ir šiaip žvaigždžių neraškančiam, reikėtų atidžiau pasidomėti savo „tyrėjais“. Juk jeigu Korotkovas įstengė sufabrikuoti tokią istoriją ir išdrįso pranešti policijai apie dingimą, tai kas gali būti tikras, kad kitą kartą jis dėl pagarsėjimo nesurengs dar kruvinesnės, negu avino galva, provokacijos?
Tai parašė internetinis leidinys „Gosnovosti“ („Журналист – расследователь Денис Коротков придумал расследование, подкупил информатора и обманул «Новую газету»). Šis leidinys, kaip jis pats prisistato, „tai Rusijos ir kitų šalių valstybinės naujienos, svarbiausia apie Rusiją ir apie viską, kas reikšminga mūsų Tėvynei, tai svarbiausios regioninių ir federalinių valdžios organų naujienos“. Šis leidinys nepainiotinas su kita panašiai pavadinta svetaine (госновости.рф), kuri skelbia oficialias Rusijos federacijos valstybės organų, valstybinių įstaigų, žinybų, korporacijų, kompanijų ir projektų naujienas ir publikacijas. Šis yra Specialiųjų tyrimų centro informacinė tarnyba, įkurta informacijai tarp Rusijos valstybinės valdžios visų šakų organų ir žiniasklaidos keistis. Kiekvienoje Rusijos federalinėje apygardoje valdininkas atsiverčia savo regiono naujienas ir (negali būti kitaip) pasidomi, kuo gyvas prezidentas, ir iš viso, kokios svarbiausios šalies ir pasaulio naujienos – o čia ir „Novaja gazeta“, Korotkovas, provokacija.
Spalio 29 d. nežinomi asmenys prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, paliko tris narvus su trimis avimis kiekviename. Ant avių buvo užmautos liemenės su užrašais „Press“ ir „Novaja gazeta“… Iš tikrųjų – tai, kas parašyta Amelčenkos „pareiškime“, perša išvadą, kad jį kalbinęs žurnalistas yra „kvailas, kaip avies galva“. Tikras „idiotas“ (kas juo dabar pasitikės) arba „už labai didelius pinigus“, kaip pasakė politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas. Tikra gėda žmogui, kuris sakosi „didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį išdirbęs kriminalinėje paieškoje“. O „pareiškime“ atsakoma į visus galinčius kilti klausimus: skambutis apie sekimą, pamesti telefonai ir batas… Viską darė savo valia… Tiesą sakant, pareiškėjas apie tai, kad yra ieškomas, galėjo sužinoti iš laikraščio, kurį jam paliko žurnalisto parankiniai, tačiau ką mes žinome – gal nebuvo pasiėmęs akinių. Dar įdomiau: kodėl rašo, kad „tuo metu aš nustojau bendravęs su Michailovu, todėl nežinau ar jis bendradarbiavo su Korotkovu, ar ne“?
Peterburgo tarakonai Samarai
Lapkričio 8 d. Denisas Korotkovas vėl iššovė – leidinyje „Novaja gazeta“ pasirodė jo pokalbis su Andrejumi Michailovu. Su tuo pačiu, apie kurį savo „Pareiškime“ pasakoja Valerijus Amelčenka ir kuris 2012–2013 metais vykdė kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos užduotis. Jo paslaugų atsisakė kilus užsakovų ir vykdytojų piniginiams nesutarimams. 2017 metų pavasarį „trolių fabriko“ kūrėjas kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad kažin kokie vyrai nuvežę jį į mišką, sumušę ir privertę pasirašyti 3 milijonų rublių skolos raštelį bei atsisakymą nuo akcijų. Pagrobėjams vadovavęs žmogus, kurį jis „Prigožino struktūrose“ pažinojo kaip teisininką. Pokalbio pabaigoje jis paaiškina, kodėl sutiko papasakoti apie „Konkord“ saugumo tarnybos vykdytas provokacijas ir kita: jo skriaudikai neturi likti nenubausti. Michailovas nenori spėlioti, ko dabar imsis Prigožinas, tačiau patirtis rodanti: „tyliai sėdėti po kelmu – blogiausias gynybos būdas“.
Daugelis Michailovo papasakotų dalykų nėra naujiena, tačiau dar plačiau praskleidžia „Prigožino struktūrų“ veiklos užkulisius. Pavyzdžiui, daugiau sužinome apie tai, kaip buvo dorojamasi su „Konkord“ konkurentais. 2012 metų vasaros pradžioje kai kuriuose Perterburgo lediniuose pasirdodė pranešimų apie tai, kad mieste vykusios verslininkų konferencijos metu šeši asmenys apsinuodijo maistu, o jį patiekė tokia ir tokia kompanija. Dabar sužinome, kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos buvo „Konkord“ saugumiečių sumanytas spektaklis. Šiuo būdu „Prigožino struktūros“ pakišo koją kompanijai, kuri irgi pretendavo būti netrukus įvyksiančio Tarptautinio ekonomikos forumo dalyvių maitintoja…
Kitą kartą reikėjo, kad kontraktas ligoniams maitinti tektų „Prigožino struktūroms“, ir iš Peterburgo į Samaros miestą vežė… tarakonus – pasamdyti mitinguotojai piktinosi blogu maitinimu ir nešvara miesto ligoninėse. Rašė plakatus apie badaujančius ligonius, rinko tokia netvarka pasipiktinusių piliečių parašus, prie miesto administracijos pastato atgabeno ligonių likimą simbolizuojantį karstą… Visa tai filmavo ir nešė Prigožinui, o šis rodė kam reikia. (Kaip žinoma, „Konkord“ iki 2012 metų tiekė maistą Rusijos kariuomenei kartu su kita kompanija, priklausančia Samaros verslininkui. 2013-aisiais Peterburgo kompanija nustūmė konkurentus ir tapo, galima sakyti, monopoliste šioje rinkoje.)
Dar. Esą viena ponia priešinosi Prigožino sumanymui dėl restorano ar dėl kažin kokio panašaus dalyko. Netrukus po jos automobiliu pateko pėsčiasis ir moteris turėjo nemalonumų. Avarija buvo irgi „Konkord“ saugumo tarnybos inscenizacija: surado žmogų, kuris sutiko tapti nukentėjusiuoju, sekė verslininkės automobilį… Filmavo ataskaitai – vaizdo įrašė matyti ir skubantis „partrenktajam“ padėti Valerijus Amelčenka…
Milijonas iš Jevgenijaus Viktorovičiaus seifo
Michailovas papasakojo žurnalistui, jog su su pačiu Prigožinu buvo susitikęs „tris ar keturis kartus, gali būti, penkis“. Pirmą kartą jį nuvedė „pas mūsų vadovą Jevgenijų Viktorovičių“ tam, kad pristatytų „Laikraščio apie laikraščius“ projektą. „Reikėjo, kad leidiniai spausdintų iš piršto laužtus pranešimus ir paimtų už tai grynaisiais.“ Prigožinui projektas labai patiko ir jis „tuoj pat davė iš seifo pinigus keturiems numeriams – apie pusantro milijono rublių“. Vėliau kelis kartus teikė premijas ir kalbėjo apie naujas užduotis. „Nestandartinių akcijų“ scenarijai būdavo nešami Prigožinui ir šis pats duodavo reikiamus pinigus arba dėdavo ant sąmatos spaudą “Suderinta“ ir pinigus išduodavo buhalterija. Michailovo tvirtinimu, „trolių fabrikas“ – paties Prigožino sumanymas, jis ir pastatą pats parinko – pakeliui į savo apartamentus „Šiaurės Venecijos“ rajone.
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Michailovas siuntė savo parankinius su išgalvotas pranešimais (išvedė naują šunų veislę ir panašiai) ir į valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“ – jam tada susidarė įspūdis Prigožiną norint parodyti, kad didžiausia naujienų tarnyba netikrina gaunamų žinių ir skelbia jas už pinigus. Tai liudijančius slapta darytus vaizdo įrašus saugumo tarnybos viršininkas nešdavo Prigožinui. Ką šis darydavo su jais, nežinia, tačiau atsistatydino 2013-ųjų pabaigoje „Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk vėliau neteko pareigų, ko ir siekė, Michailovo galva, Prigožinas… (Putino įsaku vietoj likviduotos naujienų tarnybos „Novosti“ buvo įkurta „Rosija segodnia“. Jos generaliniu direktoriumi tapo dabar gerai žinomas Dmitrijus Kiseliovas, savo ruožtu vyriausiąja redaktore paskyręs Margaritą Simonian – irgi pagarsėjusią Kremliaus propagandistę. Pirmo susitikimo su žurnalistais metu Kiseliovas pasakė žiniasklaidą negalint likti nuošalyje nuo valstybės interesų: „Rusijai reikia meilės, o ne objektyvumo“.)
Michailovas pokalbyje su žurnalistu patvirtino atvedęs į „Konkord“ saugumo tarnybą Valerijų Amelčenką. „Reikalas tas, kad Jevgenijų Viktorovičių nuolat supykdydavo kokie nors žmonės ir su šiais žmonėmis buvo pavedama kaip nors išsiaiškinti. O Valera – tai žmogus, kuris pirmo susitikimo metu pasakė: aš pasirengęs viskam, tik mokėkite man pinigus.“ Amelčenka su bendrininku vyko į Sočį, kur per nagus gavo (tiesiogine prasme – geležiniu strypu) vietinis tiklarašys, itin skaudžiai įgėlęs prezidentui Putinui (jau buvo sekami internete neigiami atsiliepimai). Šį „klientą“ nurodęs pats Prigožinas ir buvo prisakyta griežtai su juo pasikalbėti – kad daugiau to nedarytų. Ir vyrukas iš tikrųjų liovėsi rašinėjęs.
Amelčenka tikrai buvojo Ukrainoje 2013 metų pabaigoje. Vienas iš Michailovui žinomų jo darbų ten – išmokėti pinigus prieš „Euromaidaną“ einančių mitingų organizatoriams ir kalbėtojams. Tada Ukrainoje buvo įsteigta tuzinas nekomercinių organizacijų, tačiau ką jos veikė – Michailovui nežinoma. (Pats Amelčenka žurnalistui sakė, kad jų buvojimo Ukrainoje metu Luhanske, devynaukščio namo laiptinėje, buvo nušautas „svarbus veikėjas“. Žurnalistas spėjo: gal tai „respublikos vadovo“ Plotnickio padėjėjas, kurio kūną su šautinėmis žaizdomis rado būtent laiptinėje 2016 metų pavasarį.)
Aferistas su dokumentais
Lapkričio 9 d. pasirodė atsiliepimai į naują Deniso Korotkovo publikaciją „Novaja gazeta“. Vėl „Gosnovosti“(«Стань соучастником лжи»: «Новая газета» раздает деньги читателей мошенникам и маргиналам) – tiesa, su nuoroda į keturiomis valandomis anksčiau parašyta Rusijos naujienų agentūros „Novyj den“(„Новая Газета“ штампует материалы, приглашая мошенников и фриков“). Spalio mėnesį Denisas Korotkovas už 300 tūkstančius rublių redakcijos pinigų papirko „informatorių“ Valerijų Amelčenką, tačiau šis pensininkas išsigando pasekmių ir vėliau kreipėsi į policiją. Dabar skandalingajam žurnalistui redakcija skyrė 2 milijonus iš rėmėjų ir skaitytojų suaukotų pinigų, kurie galiausiai atiteko Peterburge žinomam aferistui Amdrejui Michailovui. „Keistu“ sutapimu Michailovas rimtiems žmonėms buvo skolingas kaip tik du milijonus rublių. Apie tai papasakojo buvęs aferisto pažįstamas, pridūręs, kad tvirti vyrukai jau ne kartą lankėsi jo namuose.
„Gosnovosti“ rašo: ar verta tikėti tokio „informatoriaus“ žodžiais – retorinis klausimas. Kiaurai prasiskolinęs Michailovas lengva ranka galėjo sutikti dalyvauti Korotkovo aferoje, kaip anksčiau padarė kitas lengvų pinigų mėgėjas, Amelčenka. Tuo tarpu „Novaja“ visiškai nesibjaurėdama bruka masėms kliedesį mieste žinomų neadekvačių žmonių, kuriems vieta beprotnamyje“ („Новая“ нисколько не брезгует продвижением в массы бредаизвестных в городе неадекватов, место которым в психушке“)…
Šį kartą – „kaip pasakė vienas pažįstamas“… O apie tai, kad Michailovas turi skolų, jau kadaise parašė jo provokacijas tyrę žurnalistai. Jiems seniai žinoma, kas tai per paukštis. 2013-ųjų vasaros pradžioje NTV laidoje dalyvavęs Andrejus Michailovas prisipažino išsiuntinėjęs keturioms dešimtims leidinių suklastotą pasakojimą apie verslininką tam, kad įrodytų „žiniasklaidos parsidavėliškumą“. Kai vėliau „Laikraščio apie laikraščius“ sukviestoje konferencijoje „Fontanka“ korespondentas Denisas Korotkovas paklausė jo apie Prigožiną, „Rusijos pilietis“ (taip jis prisistatė žurnalistams) atsakė: „Pavardę, kuria jūs pasakėte – Jevgenijus Prigožinas – girdžiu tik dabar iš jūsų“. O pinigus leidiniams apmokėti jis ėmęs iš kreditų. („Laikraštis apie laikraščius tebegyvuoja internete ir toliau skelbia leidinių „nepasitikėjimo reitingą“.)
Novaja gazeta
Tą pačią dieną su Denisas Korotkovas radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistei pasakė Michailovą stovėjus prie pačių „trolių fabriko“ ištakų. Jau tada žurnalistai išsiaiškino, kad provokacijos prieš leidinius „Novaja gazeta“, „Fontanka“, „Argumenty i fakty“ ir kitus, tą pačią „Echo Moskvy“ buvo vykdomos jam dalyvaujant, o gal – ir vadovaujant. „Jis yra žmogus, kuris turi dokumentus, – pasakė Korotkovas. – Tai ne tik raštai su spaudais – tai ir nuotraukos, vaizdo įrašai, iš kurių aiškiai matyti, kaip jis visa tai darė.“ Pasak žurnalisto, Valerijaus Amelčenkos atveju ne visa jo papasakota galima tiesiogiai patvirtinti, o dėl Andrejaus Michailovo abejonių nekyla. Žmogaus pasakojimu galima netikėti, o dokumentinių liudijimų – nepaneigsi.
Tą pačią dieną „Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svartė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus?
Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.
Rusijai reikia ne mažos dalies, o visos Ukrainos
Sprogimas Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“ nugriaudėjo apie 17 val., o praėjus pusantros valandos Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė iš atitinkamų Donecko „struktūrų“ sužinojusi, kad „suimta keletas žmonių, Ukrainos diversantų ir su jais susijusių asmenų, kurie įtariami pasikėsinimu į respublikos vadovą“.
Jie esą mėgino pasprukti automobiliu, tačiau aplinkinės gatvės buvo jau užtvertos… Netrukus Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova nužudymą pavadino teroristiniu aktu: užuot vykdžiusi pažadus dėl taikos „Kijevo karo partija“ nusprendė imtis kruvinų skerdynių. Dar po valandos (20.15) Kremliaus internetinėje svetainėje pasirodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino užuojautos žuvusiojo artimiesiems ir „visiems Donbaso gyventojams“ tekstas. Tiesa, nei apie Ukrainą, nei apie Kijevą joje nerašoma, tačiau kas dar galėtų būti „tais, kurie pasirinko teroro, prievartos, gąsdinimo kelią“?
Artėjant pusiaunakčiui, prabilo neseniai „respublikos laikinuoju vadovu“ išrinktas Dmitrijus Trapeznikovas: suimtųjų parodymai patvirtino, kad tai buvo „ukrainiečių diversija“. O Rusijos valstybės dūmos narys, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Nikolajus Kovaliovas net konkrečiai nurodė: Ukrainos saugumo tarnyba…
Rytojaus dieną žiniasklaidai parūpo „kaipgi galėjo atsitikti, kad Ukrainos diversantai šeimininkauja respublikos sostinėje kaip savo namuose?“ 2015-ųjų rudenį likvidavo „Motorolą“, 2017-ųjų – pradžioje – „Givį“, dabar – Zacharčenką… Politinis apžvalgininkas Dmitrijus Babičius leidinyje „Svobodnaja presa“ pareiškė „absoliučiai įsitikinęs“, kad teroristinis aktas Donecke – Ukrainos diversantų darbas. Visas būrys Donbaso vadų buvo nužudyti teroristinių atakų metu. Jeigu jie užmušinėja vienas kitą, kaip niekšingai meluoja Kijevas, tai kodėl neliko gyvų? Taip nebūna – juk turėjo laimėti kuri nors grupuotė. Tačiau kuri iš Ukrainos specialiųjų tarnybų tai daro ir kaip – „kitas klausimas“. Sirijoje į Bašarą Asadą pasikėsinimą surengė, žinoma, islamistai, o kieno rankomis – kitas klausimas. „Svobodnaja presa“ tekstą pavadino „Pasikėsinime į Asadą ir Zacharčenkos nužudyme – vienas braižas“ (У покушения на Асада и убийства Захарченко — один почерк).
Tas pats leidinys supažindino su Maskvos universiteto profesoriaus, politinių mokslų daktaro, Mokslo tarybos prie Rusijos saugumo tarybos nario Andrejaus Manoilos įžvalgomis. Sprogmenį padėję diversantai žinojo, kada Zacharčenka užeis į kavinę, vadinasi, jiems kažkas apie tai pranešė. Išduoti galėjo kažkas iš savų. Tačiau Zacharčenkos ir kitų pasipriešinimo lyderių aplinkos žmonės, buvusio įsitikinimu, labai motyvuoti ginti savo respublikas (jie – idėjiniai) ir sunkiai tikėtina išdaviką buvus tarp jų, todėl klausimas, kas išdavė, lieka atviras ir atsakyti į jį gali tik tyrimas.
Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.
Leidinys „Vzgliad“ suskato aiškintis, „ar Ukrainos specialiosios tarnybos pajėgios šalinti Zacharčenkos lygio asmenis“. „DLR lyderį“ akylai saugojo, todėl jį nužudyti galėjo tik labai profesionaliai veikiančios specialiosios tarnybos, o juk Ukrainos tarnybos prie tokių nepriskiriamos, tokia sudėtinga operacija – ne jų nosiai. Tuo tarpu teigiama, kad tai padarė Ukrainos specialiųjų operacijos pajėgos.
Atsakydamas į šį klausimą, buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos pulkininkas Sergejus Voroncovas suabejojo, ar Zacharčenkos apsaugos tarnyba, neapgynusi nuo teroristinio akto, buvo tokia jau kvalifikuota, kaip kalbama. Be to, kariaujančioje šalyje įvykdyti tokią operaciją nėra labai sudėtingas darbas. Ir iš viso – „įvykdyti bet kokį teroro aktą yra tūkstančius milijonų kartų pigiau negu apginti žmogų“.
Buvęs Izraelio specialiosios tarnybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmis atsakė, kad nežinant visų pasikėsinimo detalių keblu atsakyti, ar tai buvo profesionaliai atlikta operacija, ar ukrainiečiams šį kartą tiesiog pasisekė. Vis dėlto Ukrainos specialiųjų tarnybų nereikėtų visiškai nurašyti. Jos perėmė sovietinių KGB ir karinės žvalgybos patirtį. Be to, Ukrainoje daugelį metų dirba amerikiečiai, turintys patirties tokioje veikloje.
Jokių abejonių – Ukrainos specialiosios tarnybos! Sakote, ne jų nosiai toks „puikiai suplanuotas niekšiškas nužudymas“ (Pravda.ru)? Šį kartą pasisekė. Amerikiečiai pamokė („…vienas braižas“). Ir apsauga pražiopsojo. Tuo neabejojančios „Svobodnaja presa“ vienas redaktorių yra rašytojas Zacharas Prilepinas – rusų rašytojas, karo Ukrainoje karo dalyvis, pastaruosius pustrečių metų – Zacharčenkos padėjėjas. Internetinį leidinį „Vzgliad“ nuo 2015 metų globoja „Socialinių tyrimų ekspertinis institutas“, susijęs su Rusijos prezidento administracija.
Žurnalistas Dmitrijus Babičius – Rusijos valstybinei naujienų tarnybai RT priklausančios radijo stoties „Sputnik“ apžvalgininkas. Politologas Andrejus Manoila 1998 metais baigė Maskvos valstybinio universiteto fizikos fakultetą (atmosferos fizikos specialybė), 1999 metais –FSB vadovaujančių kadrų parengimo fakultetą (operatyvinė veikla). 2012 metais tapo Maskvos universiteto politologijos fakulteto Rusijos politikos katedros profesoriumi (jo biografijoje sakoma: В Литве работы А. В. Манойло по информационным войнам получили название «русский подход» и преподаются в военных академиях). Žinomu karo ir politikos apžvalgininku vadinamas Jakovas Kedmis sugeba taip pagirti Putino sprendimus Rusijos TV laidose, kad net dantis praėdę Kremliaus propagandistai nuščiūva; kai kas jį vadina tiesiog „Kremliaus provokatoriumi“.
„Grąžinti negalima pripažinti“ – kur rašyti kablelį?
Rugsėjo 2 d. valstybinis leidinys „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad „Kijevas atsisako nuo taikos Vakarų lyderiams patylomis nuolaidžiaujant“ (Киев отказывается от мира при молчаливом попустительстве западных лидеров). Pasirodo, veikė net trys Ukrainos diversantų grupės, viena sekė Zacharčenką, kita įvykdė sprogdinimą, trečia dengė sprogdintojų pasitraukimą. Diversantus parengė Vakarų instruktoriai, matyti JAV specialiųjų braižas: šitaip kitų rankomis buvo žudomi neįtinkantys lyderiai Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl „tautinio terorizmo akto“. Neatmetama naujų provokacijų galimybė. Pranešama apie galima Ukrainos kariuomenės puolimą rugsėjo 14 d. Prieš imdamasis pasakoti apie velionio gyvenimą ir didvyriškus žygius, teksto autorius tarytum prabėgomis brūkštelėjo: buvęs futbolo klubo „Šachtior“ vadybininkas ir vienas iš trijų Zacharčenkos pavaduotojų „DLR vyriausybėje“ Trapeznikovas vadovaus iki rinkimų, kurių data dar nežinoma, ir labai didelė tikimybė naujuoju „respublikos vadovu“ galint tapti dabartinį „liaudies tarybos pirmininką“ Denisą Pušiliną.
Didžiausias pasaulio melagis
Praėjusį pirmadienį iš pat ryto Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS paskelbė pokalbį su „Politinės konjunktūros centro“ direktoriumi Aleksejumi Česnakovu – apie padėtį „Donecko liaudies respublikoje“ po Aleksandro Zacharčenkos nužudymo. Šis ekspertas prieš kelias dienas tai pačiai tarnybai pasakė, kad „liaudies taryba“ Trapeznikovą paskelbė „respublikos vadovu“ netesėtai, o po dviejų parų TASS pranešė, kad Donecke „laikinuoju vyriausybės pirmininku“ paskyrė Denisą Pušiliną – būtent Česnakovo pagirtą tame komentare. Koks įžvalgumas! Tiesa, „Rosijskaja gazeta“ pirmoji parašė apie „labai didelę tikimybę“, tačiau ekspertas paaiškino, kas ir kodėl.
Dabar kalbama apie „liaudies tarybos“ sprendimą lapkričio 11 d surengti „parlamento“ ir „respublikos vadovo“ rinkimus, Minsko susitarimų likimą, kita, tačiau TASS‘ui kažin kodėl svarbiausia pasirodė antraštėje pabrėžti: Aleksandro Zacharčenkos nužudymas „highly likely“ yra Kijevo darbas (Эксперт: за убийством Александра Захарченко „хайли лайкли” стоит Киев). Highly likely – Britanijoje taip sakoma reiškiant įsitikinimą iki teismo sprendimo, kaip antai: „labai tikėtina“ prie pasikėsinimo nunuodyti buvusį Maskvos šnipą prisidėjus Rusiją.
Tiesa, ekspertas prisipažįsta nesąs tyrėjas ir galįs tik numanyti, kas yra Zacharčenkos žūties kaltininkas, tačiau labai tikėtina, kaip kalbama Donecke ir Gorlovkoje, kad Kijevas“. Ir kas dabar perkalbės įniršusius žmones? Dėl Zacharčenkos nužudymo Vakarų valstybių sostinės, galima sakyti, pratylėjo ir, suprantama, šią tylą Donecke palaikė pritarimu teroristiniams Kijevo režimo metodams. Suprantama, tai sukėlė Donbaso gyventojų pasipiktinimą ir jie pareikalavo rinkimų. Rinkimai vyks ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Dėl Minsko susitarimų, tai ekspertas sutinka su sakančiais, kad nors susitarimai ir nevykdomi, alternatyvos jiems nėra. „Mūsų Ukrainos krypties kuratoriai puikiai suvokia, kad dabartinis Kijevo režimas nevykdys Minsko susitarimų.“ Tačiau Ukrainai, anot Česnakovo, anksčiau ar vėliau vis dėlto teks priimti įstatymą dėl ypatingojo statuso, numatančio vietinės liaudies milicijos kūrimą, rusų kalbos vartojimą ir kita, kas įrašyta susitarimuose ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje. Tai jiems nori nenori reikės padaryti, niekur nesidės.
GRU emblema – skraidančioji pelė
Ką gi daryti, klausiama eksperto, kad Vakarai priverstų Ukrainą vykdyti Minsko susitarimus? „Užsienis mums nepadės, – atsako tas. – Ne Vakarai, o laikas viską sustatys į vietas.“ Kada nors Ukrainoje į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės, o Vakaruose suirs ir dabar ne tokia jau tvari sankcijas palaikanti koalicija. Dar klausimas: daug kalbama apie Ukrainos rengiamus karinius veiksmus prieš DLR – ar tai įmanoma? Ekspertas atsako „kažin kodėl“ esąs įsitikinęs, kad Kijevas kuriuo nors momentu tam ryžis, nes kursto už Atlanto esantys globėjai, o ir pačioje Ukrainoje netrūksta bepročių. Taip atsitikus, aukų būtų nepalyginti daugiau negu per Ukrainos karą 2014 metais, tačiau Kijevą, kaip ir tada, privers sustoti. Istorija gali prieiti iki to, kad Rusija pripažins LDR ir LLR, kaip atsitiko su Pietų Osetija ir Abchazija po Saakašvilio avantiūros.
„Surkovo propaganda“?
„Dvylikoje kėdžių“ Ostapas Benderis tikina: „Užsienis mums padės“; dabar Rusijos spaudoje mirga „Užsienis mums nepadės“. Memu tapo ir mūsų dienų Kremliaus propagandisto posakis: „Sutapimas? Nemanau“. Tą patį pirmadienį šio „auksaburnio“ vadovaujamos RT leidinyje pasirodė „apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DLR) laikinuoju vadovu“ pristatyto Deniso Pušilino išskirtinis interviu. (Украина уже разучилась понимать Донбасс: Пушилин об убийстве Захарченко, ситуации в ДНР и минском процессе).
Pokalbį nuo Zacharčenos žūties pradėjusiam žurnalistui Pušilinas praneša: tyrimo duomenys rodo, kad šį teroro ir agresijos aktą įvykdė „tam tikra Ukrainos specialioji tarnyba, pavaldi vos ne Ukrainos prezidentui“, be to, „veikė paties aukščiausio lygio profesionalai“. Todėl labai liūdna, kad Europos žiniasklaidoje jis (prezidentas) vaizduojamas vos ne taikos prezidentu, uoliu Minsko susitarimų vykdytoju ir panašiai, nors iš tikrųjų taip nėra. Žurnalistui nusistebėjus, kad teroro aktą pasmerkė tik Rusijoje, o pasaulio bendrija – pratylėjo, Pušilinas pritaria: tai atsitiko 200 metrų atstumu nuo viešbučio, kur apsistoję ESBO atstovai, jie tikrai viską girdėjo ir matė, tačiau nepakėlė balso. „Deja, mes nuo 2014 metų susiduriame su dvigubais standartais.“
Žurnalistas: kaip reikėtų vertinti kalbas, kad rugsėjo 14 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėl puls? Pušilinas: Ukraina rengė labai rimtą provokaciją per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje, tačiau mes apie tai pranešėme ir Rusijos prezidentas pasakė jiems, kad nedarytų to, nes praras valstybingumą. Tai paveikė. Tačiau neturime nusiraminti. „Ukraina klastinga, Ukraina valdoma iš išorės – tai mes žinome. Ir kokius įsakymus ji gaus, kaip visa tai bus daroma – niekas nežino. Todėl reikia būti pasirengusiems viskam.“ Dėl Minsko susitarimų: Donbasas ten turi balsą, tačiau Ukraina nieko nedaro – būtent tai ir rodo, kad jie nenori šiuo metu taikaus sureguliavimo. Buvo susitarta padaryti – jie nepadarė. Apie ką kalbėti? Jie netgi nepasmerkė Minsko susitarimą pasirašiusiojo mirties. Dabar Ukrainoje sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi susitarimai.
Rusijoje skrajoja dar vienas posakis: „Surkovo propaganda“ (Rusijos televizijos kompanijos NTV žurnalistams vienoje rinkėjų teisių gynėjų organizacijoje kalbinamas darbuotojas daugiau kaip 80 kartų pasakė: „NTV – Surkovo propaganda“). Vladislavas Surkovas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, sumanęs projektą „Novorosija“. Iki pasirašant Minsko susitarimus šiuo vardu buvo vadinama Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų konfederacinė sąjunga“, manyta į „Novorosiją“ įtraukti šešias Ukrainos pietryčiuose esančias sritis (bendras plotas – 249 000 km).²). Ne kartą sklido kalbos Surkovą traukiantis iš Putino padėjėjų būtent dėl sužlugdytos „Novorosijos“, pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį.
Štai šitaip kalba ekspertas: Ukrainos diversantams susprogdinus „respublikos vadovą“, žmonės pasipiktino ir pareikalavo… rinkimų! Ekspertui jau žinomas ir asmuo, kurį jie ketina išrinkti į valdžią. „Teroras neišsklaidė, neišgąsdino Donbaso liaudies, – aiškina Česnakovas. – Priešingai – sutelkė. Todėl su 99% tikimybe galima spėti laimėsiant Denisą Pušiliną DLR ir Leonidą Pasečniką LLR. Respublikų parlamentuose daugumą gaus jų šalininkai.“ Vakarai nenori nieko matyti, nieko girdėti. Ukraina nevykdo Minsko susitarimų, tačiau kada nors ten „į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės“, taigi suvokiantys, jog alternatyvos tiems susitarimams nėra. Gali rastis ir naujų susitarimų, tačiau „visi jie neturės prieštarauti Minsko proceso dvasiai ir jo galutiniam siekiui – taikai ir ypatingam Donbaso statusui“… Aleksejus Česnakovas dar vadinamas „Surkovo kalbančiąja galva“.
Pušilinas varo tą patį: Kijevas įvykdė teroro aktą, o Vakarai – tyli. Donbase „absoliuti dauguma“ nusiteikę prieš klastingą Kijevą. Pačioje Ukrainoje „adekvačių“ žmonių yra daugiau negu norinčių matyti „maskvėną ant šakos“ (москаляку на гiляку), tačiau valdo radikali mažuma su „visu pajėgumu veikiančia represijų mašina“ ir Vakarai tam neprieštarauja. Ukrainoje dabar sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi Minsko susitarimai… Neseniai Pušilinas buvo ne tik „Liaudies tarybos pirmininkas“, tačiau ir visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske.
„Surkovo propaganda“
Tepavykus užimti 1/3 Donecko ir Luhansko sričių, Surkovas ėmėsi tame pačiame fronte vadovauti naujai Kremliaus specialiajai operacijai, kurią galima pavadinti „Apgaulingas Donbaso grąžinimas Ukrainai“ ar „Donbasas mainais į Krymą“. Jos esmę dar 2014-ųjų rudenį išdėstė Rusijos dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas. Girdi, dabar Rusija kaltinama išdavyste: žadėjo, nepadarė, nepalaikė, kodėl nepuolė toliau, kodėl sutiko su paliaubomis. Taip kalbantys yra neabejotinai patriotai, tačiau daugelis jų – avantiūristai, nesuvokiantis, jog kenkia Rusijai.Mes negalime atsisakyti nuo Novorosijos palaikymo, tačiau strateginis tikslas yra ne „Novorosijos“ pripažinimas nepriklausoma valstybe. Jai tapus atskira valstybe, likusi Ukraina virs Baltijos šalimis, istoriniu priešu, kur po kiekviena lova vaidensis „Maskvos ranka“. Tikslas yra priversti Kijevo valdžią – šią ar būsimą – pradėti kalbėtis apie tai, kad Doneckas ir Luhanskas, Kijevas ir Charkovas lieka tokioje Ukrainoje ar kaip ji vadinsis, kuri bus federacija ar konfederacija ir kurioje bus leidžiamas didelis nuomonių skirtumas – nuo Vakarų iki Rytų. Ir kuri dėl to negalės priimti sprendimo stoti nei į NATO, nes Rytai – prieš, nei į Eurazijos sąjungą – nes Vakarai prieš. Tegul geriau bus neutrali Ukraina, o ne Ukraina – Jungtinių Valstijų ginklas prieš Rusiją.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
2015 metų rudenį pasirodė pranešimų į Donbasą atvykstant FSB ir GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiosioms grupėms. Atvykėlius pavadino „likvidatoriais“. Esą jiems įsakyta šalinti smogikus, kurie nesutinka su Kremliaus pakeista strategine linija dėl okupuotų teritorijų statuso: ne „prijungimas prie Rusijos“, o „Donbasas – Ukrainos regionas su ypatinguoju statusu“. 2016 metų rudenį vėl: GRU ir FSB jungtinis būrys pradėjo „valymus“ Donbaso separatistų pajėgose. Pirmiausia imasi būrių „Sparta“ (Doneckas), „Somali“ (Luhanskas) ir „Vostok“ (Makejevka). Nepaklususius nurodymams ir pasipriešinusius numatyta sunaikinti. Gal tai tiesiog sutapimas: 2016-ųjų rudenį susprogdintas „Motorola“, 2017-ųjų pradžioje – „Givis“. Šiedu – labiausiai žinomi iš paslaptingai žuvusiųjų. 2017 metų rugpjūtyje abi „respublikas“ aplankė pats Surkovas ir paliepė rengtis „reintegracijai“.
Praėjus pastarajam Putino rinkimui į prezidentus, sužinota Surkovą liekant Kremliuje. Vadinasi, Putinas pritarė patarėjo operacijai Ukrainoje. Iš pradžių, pavasarį, į valdžią atvestinas Kremliaus visiškai kontroliuojamas prezidentas. Jo šalininkai turėtų sudaryti rudenį renkamo šalies parlamento daugumą. Tada naujoji Kijevo valdžia turėtų pradėti tiesiogines derybas su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ dėl jų prisijungimo prie Ukrainos didelę laisvę turinčios autonomijos teisėmis, suprantama, tarpininkaujant taikos darytojai Maskvai. Pataisius Konstituciją ir paskelbus Ukrainą federacine valstybe, Donbase įvyktų nauji vadovų ir parlamentų rinkimai bei referendumas dėl grįžimo į Ukrainą autonomijos teisėmis. Pareiga finansuoti naująsias autonomijas tektų Ukrainai („Čečėnijos pavyzdžiu“), o Vakarai, išvydę tokią taikingą Kremliaus politiką, nuimtų nuo Rusijos kaklo sankcijų jungą (ir nuo paties „Kremliaus pilkojo kardinolo“), palikę Krymą Maskvai. Be to, Doneckui ir Luhanskui sugrįžus į Ukrainos sudėtį, Rusijai palankių rinkėjų dalis taptų lemiančiąja.
Ilja Ponamariovas nė neabejoja Kremlių dar iki Rusijai pradedant karą Donbase turėjus scenarijų, kas bus daroma pasisekus. Buvusio Dūmos deputato (vienintelis balsavo prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) manymu, Maskva ir pradėjo visą šitą istoriją tik dėl Krymo mainų. Tačiau karas su Ukraina nenusisekė. Tada Putinas dėl to paties žengė į Siriją. Klausykite, Jungtinės Valstijos: mes jums nusileidžiame dėl Sirijos, o jūs pamirštate Krymą ir išlaisvinate iš sankcijų. Dėkui Dievui, tokie mainai dar negresia. O su Ukraina tartis nereikia, nes praeis kiek laiko ir valdžia Kijeve pasikeis. Leonidas Radzichovskis irgi neabejoja, kad Putinas mielai atsikratytų Donbaso, tačiau taip, kad galėtų „pateikti tai kaip savo laimėjimą, tarytum jam, Putinui, pavyko įgyvendinti visus savo planus“. (Šis rusų publicistas Krymo referendumo išvakarėse parašė, kad visiems žinoma jo baigtis, tačiau kaina, kurią Rusiją sumokės už tai, bus „agresoriaus ir grobiko reputacija“. Kiek vėliau jis apkaltino Rusijos vadovybę apgavus Ukrainą: pasirašė draugystės sutartį, kurioje garantavo neliečiamybę, teritorijos vientisumą, o po to paėmė iš Ukrainos branduolinį ginklą ir užgrobė Krymą.)
Kam širdies atgaiva, o kam – galvos skausmas
Rugsėjo 5 d. tas pats Zatulinas, Rusijos valstybės dūmos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, eurazinės integracijos ir tėvynainių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federalinei naujienų tarnybai (tai pačiai, kuri siejama su „Putino virėju Jevgenijumi Prigožinu) paaiškino, kodėl Rusija negali oficialiai pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“. Donbaso gyventojai praleido Ukrainos sudėtyje daugiau kaip 30 metų ir todėl padėtis ten labai skiriasi nuo Krymo pusiasalyje. Donbase įvykus referendumui, prisijungimui prie Rusijos pritartų 20-30%, 10-20 ar 30% – nieku gyvu, o likusiems būtų tas pats. Todėl Doneckas ir Luhanskas grąžintini į Ukrainos politikos erdvę. Žinoma, priimtinomis sąlygomis, tai yra be susidorojimų, be sąskaitų suvedinėjimo, su ypatingu statusu – kaip federacijos ar konfederacijos elementas. Tai paskatins Ukrainos virtimo federacija grandininę reakciją. „O federacinė Ukraina – tai, kas turėtų nuraminti širdį.“
Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.
Naujienų tarnyba „Novorosija“ pasipiktino tokiu Rusijos deputato postringavimu: „nepakankamai rusiškas Donbasas“ jau penkti metai kovoja prieš sugrąžinimą į Ukrainą! Ir priminė, ką kalbėjo velionis Zacharčenka. Antai praėjusių metų spalyje pareiškė, kad Donbasas gali grįžti į Ukrainą dviem atvejais: arba Kijevui reikės nužudyti 1,5 milijono žmonių, nesutinkančių su tenykščiu režimu, arba tos šalies valdžia turi iš esmės pakeisti savo politiką. Gruodyje sakė: nėra prasmės kalbėti apie Donbaso grįžimą į Ukrainos sudėtį, nes Kijevas per visus karo metus nežengė nė vieno žingsnio tam, kad DLR ir LLR gyventojams kiltų noras grįžti į šios šalies sudėtį; respublikų gyventojai nedovanos Kijevui už sugriautus likimus ir miestus. Šį pavasarį jis kalbėjo, kad „Ukrainos artimiausioje ateityje laukia milžiniškos permainos“ ir Donbaso veiksmai priklausys nuo to, kokie pasikeitimai ten įvyks. Dar jis sakė, kad „Donecko liaudies respublikos kursas yra stiprinti visokeriopus ryšius su Rusija ir kad ateityje gali būti sudaryta viena su Maskva karinė-politinė, ekonominė ir kultūrinė erdvė.
FSB emblema
Žuvusio „Donecko liaudies respublikos vadovo“ laidotuvių dieną vienas iš labiausiai skaitomų Rusijos leidinių „Moskovskij komsomolec“ iškėlė klausimą, „kokią problemą išspręs Zacharčenkos mirtis“ (Негодяи не закончатся: какую проблему решит смерть Захарченко). „Rusų pavasario“ svajonei nebuvo lemta išsipildyti, Donbasas atsidūrė aklavietėje ir anksčiau ar vėliau reikia pradėti derybas. Tai greičiausiai būtų buvę neįmanoma Zacharčenkai esant gyvam – istorija jį užkėlė ant pjedestalo, tačiau vėliau jis tapo stabdžiu ir Ukrainoje, atvirai sakant, su juo nebūtų leidęsi į kalbas. Tačiau netgi Putinas pripažįsta, kad sukilę regionai – Ukrainos dalis, ir dabar galima pradėti taikos derybas nuo švaraus lapo…
Tą pačią dieną MK atsiliepė ir apie „laikinąjį vadovą“ Trapeznikovą – labai nekaip. Nekariavo. Labiausiai pagarsėjo viename vakarėlyje iš pistoleto peršovęs Zacharčenkos administracijos vadovui koją ir vėliau užėmęs jo vietą. Nustekeno „Šachtioro“ futbolininkų gerbėjų klubą, o pats pralobo. Ne generolas – karjeros valdininkas… Kai po savaitės Trapeznikovo neliko, MK leidosi į svarstymus, „kokia yra Pušilino paskyrimo prasmė“. Po tragiškos Zacharčenkos žūties ima manyti, kad Maskvos požiūris į Donbasą radikaliai pasikeis. Nemažai aukštų Rusijos valdžios pareigūnų prabilo apie būtinybę pripažinti DLR ir LLR, pasitraukti iš Minsko derybų. Tačiau Pušilino paskyrimas parodė nugalėjus jėgas, kurios ir toliau teigia, kad „nėra alternatyvos“. (Apie „Moskovskij komsomolec“ kalbama, kad valdžia per jį leidžia „gandus“, norėdama iki priimant kokį jai reikalingą sprendimą sužinoti žmonių nuomonę ir parengti visuomenę. Ankstėliau MK suteikė žodį ekspertui, FSB atsargos generolui: tai, kad Rusijos saugumiečiai išvyko į Donecką Zacharčenkos žūties aplinkybių tirti, liudija Rusiją galint ateityje pripažinti apsišaukėles respublikas).
„Svobodnaja presa“ tiesiai parašė, kad „Donecko liaudies respublikoje Pušilinas daugeliui nepriimtinas.“Aleksandras Zacharčenka buvo charizmatiškas žmogus, turėjo savo įsitikinimus. Minsko susitarimų protokolus pasirašė tik praėjus dviem savaitėms nuo pačių derybų dalyvaujant Putinui ir Merkel – po namų arešto. Dabar tokių asmenybių, istorinio fondo direktoriaus nuomone Aleksejaus Anpilogovo nematyti. Žurnalistas: nuolat girdime ryžtingus DLR karininkų, irgi nestokojančių charizmos, pareiškimus. Ne, atsako pašnekovas, jų niekas neiškels. Visiems, ir Donecke, ir Maskvoje, reikalingi pilki vykdytojai. „Bet kuri ryški asmenybė DLR sąkygomis rizikuoja tapti mirtininku.“
SP nutyli, kad pastarųjų minčių autorius buvo aktyvus „Rusų pavasario“ veikėjas, o jo vadovaujamas fondas, be kita ko, rinko aukas „Novorosijai“. Tačiau sužinome, kad Trapeznikovą vietiniai išrinko „automatiškai“, nespėjus įsikišti „elitui“. Tuo tarpu Pušilinas „priimtinas visoms įtakoms grupėms, pretenduojančioms kontroliuoti padėtį DLR“. (Kaip pamename, vos paskirtas Donecko „respublikos vadovu“ Trapeznikovas pareiškė, kad „nekintamas lieka ir mūsų užsienio politikos kursas“: galiausiai prijungti prie Didžiosios Rusijos. „Šiam kursui jau pritarė įvairiose valstybėse esantys respublikos bičiuliai, atsiliepę į Ukrainos specialiųjų tarnybų įvykdytą teroristinį aktą.“ Pušilino, visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske įsitikinimu, Donbaso sugrąžinimas į dabartinę, unitarinę Ukrainą neįmanomas, tačiau jis įsitikinęs, kad prorusiškų jėgų atėjimas į Ukrainą – tik laiko klausimas“.) Represines žinybas „respublikoje“ kontroliuoja Rusijos „galiūnai“ (силовики), o politinę sferą – Vladislavui Surkovui artima įtakos grupė. Šiuo metu elito vidaus kovoje laimi „politinė grupė“, tačiau dar gali visko atsitikti, nes „galiūnų“ pozicijos Rusijos vidaus politikoje tvirtėja.
Kiti tokiai išvadai pritartų su išlygomis. Donbase tarpusavyje kaunasi Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios valdybos (ji senu papratimu vadinama GRU, nors „žvalgybos“ jos pavadinime jau nelikę) kariaunos. Ir vieni, ir kiti siekia valdyti respublikų lyderius ir daugiau pagriebti iš Doneckui ir Luhanskui Maskvos siunčiamų milijardų (be to, anglių, degtinės, cigarečių kontrabanda, o dar heroino „takas“ iš Afganistano į Europą – jį kontroliuojantys abejose skiriamosios linijos pusėse „banknotus gabenasi 260 litrų talpos šiukšlių maišais“).
FSB kelia savo kandidatą
Velionis Aleksandras Zacharčenka liepos mėnesį dar teigė rinkimus esant reikalingus visiems ir jie „dar kartą parodys, kad DLR – savarankiška valstybė“. „Laikinasis Luhansko respublikos vadovas“ Leonidas Pasečnikas irgi pareiškė kovosiąs dėl išrinkimo. O rugpjūčio 20 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad rinkimai apsišaukėlėse Donbaso respublikose atidedami. Leidiniui RBK artimas šaltinis Kremliuje paaiškino, kad nesama „tiesioginės būtinybės“, be to, neturima iš ko finansuoti. Naujienų tarnybai „Interfax“ Donecke nurodė dar vieną priežastį: „2019 m. kovo 31 d. įvyks Ukrainos prezidento rinkimai, po kurių Kijevo požiūris į Minsko susitarimų vykdymą gali pasikeisti.“ Prabilo ir kiti šaltiniai: Kremliuje nuspręsta rinkimus nukelti po Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų su JAV prezidentu Donaldu Trampu Helsinkyje ir Vokietijos kanclere Angela Merkel Berlyne.
TASS kreipėsi į mums iš vėlesnių komentarų jau pažįstamą Aleksejų Česnakovą ir šis paaiškino, kokiomis nuotaikomis gyvena Donecko ir Luhansko lyderiai: jų sprendimas dėl rinkimų priklausys nuo tarptautinės padėties ir to, ar Ukraina pratęs įstatymo dėl „Donbaso ypatingojo statuso“ veikimą. „Aukščiausiajai radai ir prezidentui to nepadarius laiku visa apimtimi, Minsko susitarimai bus laikomi žlugę dėl jų kaltės. Esu tikras, kad tokiu atveju rinkimai Donbaso respublikose įvyks šiais metais.“
Ukranos slaptoji tarnyba SBU
Ukrainos įstatymo, numatančio suteikti kai kuriems Donecko ir Luhansko rajonams ypatingąjį statusą (kai čia bus sudarytos atitinkamos sąlygos), galiojimas baigiasi spalio 10 d., ir specialusis JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris (Rusijai atstovauja Vladislavas Surkovas) dar liepai baigiantis prakalbo apie reikalą pratęsti įstatymo veikimą. Jo nuomone, nuo to ukrainiečiams nebus jokios žalos, tačiau Rusija neteks dingsties skųsti Kijevo veiksmais. ESBO atstovas tripusėje kontaktinėje grupėje irgi paragino Ukrainos aukščiausiąja radą pratęsti šio įstatymo veikimą – tai prisidėtų prie pastangų pasitelkti Jungtinių Tautų pajėgas konfliktui spręsti.
Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko pritarė: to nepadarius, „apie sankcijų atšaukimą svajojantys Kremliaus draugai Europos Sąjungoje įgytų gelžbetoninį argumentą“. Tuo tarpu kitas „Petro Pošenkos bloko“ narys, Ivanas Vinikas, pareiškė, kad šių metų pradžioje pradėjo veikti vadinamasis deokupacijos įstatymas ir todėl senojo nereikia. Naujajame įstatyme „liaudies respublikos“ teritorijos vadinamos net ne „kai kuriais Donecko ir Luhansko rajonais“, kaip Minsko dokumentuose, o „Rusijos Federacijos laikinai okupuotomis teritorijomis“, pati Rusija – „okupante“, privalančia atlyginti jos „karinės agresijos prieš Ukrainą“ metu padarytą žalą. Tuo tarpu pats Porošenka mano, kad „šis įstatymas neprieštarauja nei vienam Ukrainos tarptautiniam įsipareigojimui, taip pat ir Minsko susitarimuose“.
Rugpjūčio 29 d. iš Donecko „liaudies tarybos“ atėjo gandas ten pradėjus kalbėti apie pasirengimą referendumui dėl nepriklausomybės. Rugpjūčio 31-osios rytą ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka tikino, kad Urainos parlamentas dar turi laiko apsispręsti dėl „ypatingojo statuso“ ir apskritai: „Įvairių šaltinių, taip pat ir Rusijos, duomenimis, Putinas lauks parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje baigties.“ Rugsėjo 6-ąją Rusijos prezidento spaudos tarnybos vadovas Dmitrijus Peskovas žurnalistų klausiamas dėl gandų apie rinkimus Donbase gūžčiojo pečiais: tokius sprendimus ne Maskva priima, kreipkitės į Donbaso atstovus. O kitą dieną Donecke „laikinuoju respublikos vadovu“ paskyrė Denisą Pušiliną ir paskelbė po dviejų mėnesių įvyksiant rinkimus.
Tuoj po šito leidinio „Komersant“ tarptautinis apžvalgininkas Maksimas Jusinas pareiškė, kad taip nusprendė Maskvoje ir tai keičia visą „Normandijos ketverto“ derybų filosofiją. Paryžius ir Berlynas kalbėjo apie rinkimus Ukrainos įstatymus ir vėlesnį respublikų grįžimą į Ukrainos sudėtį su labai plačia autonomija, tačiau Maskvos sprendimas griauna visą šitą konstrukciją. Rusijos santykiai su Vakarais tiek pairo, tiek kitų dirgiklių (ir Skripaliai, JAV rengiamos sankcijos), kad šis žingsnis, kuris Vakarams, žinoma, nepatiks, dar labiau jų nepablogins. Ну что еще может быть хуже? Greičiausiai, Maskvoje nuratė, kad užteks vaidinti komediją ir vaizduoti rimtą požiūrį į derybas, kuriose sėkmės negalima tikėtis iki Ukrainoje neįvyks nauji rinkimai.
Krymo pusiasalio žemėlapis
Rugsėjo 12 d. Kurtas Volkeris pasakė, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ numatyti rinkimai yra neteisėti (DW). Sekant Minsko susitarimų ir šios teritorijos sugąžinimo Ukrainai logika šie dariniai turi išnykti. „Manau, Rusijos pusė nusprendė tuo tarpu nesiimti jokių pastangų dėl taikos ir laukti rinkimų Ukrainoje rezultatų.“ (Kaip pamename, Putino ir Trampo susitikimo Helsinkyje išvakarėse Volkeris vokiečių leidiniui „Das Bild“ pasakė, kad Ukrainos rytuose konfliktą įžiebė Rusija, tačiau to neprižįsta, todėl JAV pozicija dėl Krymo aneksijos liks tokia pati griežta. Volkerį piktina kalbos apie galimą Krymo „išmainymą“ į Donbasą: „Jeigu imtume ir išmainytume kurias nors Vokietijos dalis? Kas turi tokią teisę?“) Tą pačią dieną Donaldas Trampas pasirašė įsaką, numatantį taikyti apribojimus valstybėms, įtariamoms kišimusi į rinkimus JAV. MK nusprendė, kad „naujos JAV sankcijos daro galą santykiams su Rusija“ (новые санкции США ставят крест на отношениях с Россией).
Tačiau FSB ir GRU kova dėl šėryklų, kaip parašė vienas autorius, yra kita siužetinė linija. Kitas: ten tiek daug konkurentų, kad net Rusijos žiniasklaida ne visada žino, kas yra Donbaso šeimininkas, ir kuriuos reikia palaikyti. Ir vis dėlto: „kontrataka Pušilinu“ laikoma „Surkovo pergale prieš FSB Donecke“ ir revanšu už triuškinamą pralaimėjimą praėjusių metų rudenį Luhanske, kur saugumiečiai perėmė „respublikos vadovo“ kėdę. Tačiau „Kremliaus pilkojo kardinolo“ laimėjimas ne visiškas: teko nusileisti dėl „rinkimų“ Donecke ir Luhanske paskelbimo (ir galimybės juos laimėjus skelbti referendumą ar kas pasirodys reikalinga).
Jau eina garsas, kad FSB veikėjams tinkamiausiu kandidatu į Donecko „respublikos vadovus“ regisi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka. Valstybės valdymo mokslų kandidatas. Jis kilęs iš Donecko ir yra kai kurių tenykščių sluoksnių gerbiamas už tai, kad įsakė išvaikyti Maidaną. Tuo tarpu Surkovas rengia slaptus pasitarimus Maskvoje ir Rostove prie Dono su naujaisiais Donecko „valdovais“, kuriuose pasirodo ir PER specialistas Aleksejus Česnakovas. Gal netrukus jis praneš Pušiliną, buvusį garsiosios „MMM piramidės“ statytoją, energingai šluojant savo valdose korupciją ir smarkiai gerinant piliečių gyvenimą. Specialioji operacija tęsiasi.
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.
Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis
Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.
O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.
Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“
Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.
Anot Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.
Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas), tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).
Gruzijos istorijos aukso amžius
Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.
Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…
„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.
Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!
Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“ – nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).
Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.
Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.
XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“
Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).
Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?
Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.
O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.
Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?
Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.
Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.
Kas statė ir kas pasiglemžė
Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…
Dviveidiškumas. BBC.com
1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.
Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…
Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.
Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?
Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane
Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“
Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.
Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“
Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.
Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.
488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.
1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).
Melavimas. Nus.org.uk nuotr.
2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.
Kadras iš režisieriaus Asif Kapadia sukurto objektyvaus meninio filmo apie Azerbaidžano istoriją. Filmo pavadinimas – „Ali ir Nino“
Esu priverstas grįžti prie kadaise portale Slaptai.lt gvildentos temos, kodėl kai kurie lietuviški leidiniai, rašantys apie Baku – Jerevano konfliktus, nenori priminti, jog Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dviprasmiškų atvejų, kai tyčia ar specialiai nutylima ši aplinkybė, deja, vis dar pasitaiko privačiuose Lietuvos laikraščiuose, portaluose.
Lietuvos pozicija – aiški
Kai rašome apie Krymą, juk būtinai pabrėžiame, akcentuojame, primename, kad jį okupavo Rusija. Kai rašome apie Gruzijos, Moldovos bėdas, visuomet akcentuojame, kokias teritorijas okupavo Rusija. O kai gilinamės į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius, tarsi vengiame, tarsi nenorime pabrėžti oficialios lietuviškos pozicijos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano nuosavybė.
Jūsų dėmesiui – vienas iš paskutiniųjų keistųjų pavyzdžių. Šių metų kovo 29-ąją ELTA išplatino pranešimą. Atidžiai perskaitykite.
„Ketvirtadienio rytą Kalnų Karabache per prieštankinės minos sprogimą žuvo trys Didžiosios Britanijos išminavimo organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai. Tai pranešė organizacijos atstovai. Incidentas įvyko nepripažintos respublikos Mardakerto rajono Kazanči gyvenvietėje. Dar du „HALO Trust“ darbuotojai buvo sužeisti, jie nugabenti į ligoninę.
Sprogimo aukos ir nukentėjusieji – Kalnų Karabacho gyventojai. Jie važiavo automobiliu, apžiūrėdami teritoriją.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho konflikto taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Štai tokius tendencingumus sunku pateisinti. Net jei ši pozicija prasiveržia netyčia, neturint blogos valios, vis dėlto taip rašyti, kaip informaciją „Kalnų Karabache sprogus minai, žuvo trys organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai“ pateikė agentūros ELTA ir TASS, – negalima. Juk šioje informacijoje nėra svarbiausio akcento – kam, vadovaujantis tarptautiniais įstatymais bei visuotiniais teisingumo principais, privalo priklausyti Kalnų Karabachas. Bet Lietuvos nuomonė, dar sykį primenu, – labai aiški. Be jokių „gal“, „tikriausiai“. Oficialusis Vilnius kartu su ES ir NATO partneriais tvirtina, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kad šios žemės iš Azerbaidžano atimtos neteisėtai ir kad jas privalu kuo greičiau grąžinti teisėtam šeimininkui.
Kokie Kalnų Karabacho okupacijos nuotoliai?
Aš neraginu, kad, rašydami apie Jerevano – Baku nesutarimus, dar primintume, kokius nuostolius Azerbaidžanas patyrė dėl Rusijos remiamos Armėnijos išpuolių. Nors šią informaciją taip pat būtų galima skelbti. Pavyzdžiui, oficialusis Baku mano, kad Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų okupcija jam kaštavo 818 milijardų JAV dolerių. Oficialusis Baku taip pat teigia, jog Kalnų Karabachą su karine Rusijos pagalba užimdami armėnų separatistai surengė 103 genocido, 107 – deportacijos, 113 – smurto, 115 – karo nusikaltimų atvejus bei 116 sykių nusižengė tarptautinėms humanitarinėms normoms.
Suprantu, tai – slidi tema. Duomenys nebūtinai absoliučiai tikslūs. Tačiau tai, kad Vakarai traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, – nekelia jokių abejonių.
Tad kodėl mes vis dar kartais aiškiai neįvardiname kaltųjų?
Armėniški mitai nėra tiesa
Lietuvoje gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią dar žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Todėl krikščioniškai Lietuvai neva privalu palaikyti armėnus. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą apie Azerbaidžano istoriją „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau prof. Vytauto Daujočio replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).
Tąsyk nesiginčijau. Ir vis dėlto keista, kad kai kurie mūsų šviesuoliai, įskaitant ir internetinius komentatorius, primygtinai liepiančius šių eilučių autoriui „liautis ginti musulmonus“, puikiai prisimenama, ką prieš tūkstantį metų veikė armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi žymiai vėliau, sakykim, prieš šimtą arba du šimtus metų, – nenori prisiminti. Net jei iš tikrųjų prieš keliolika šimtmečių egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos būtent pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti kadaise valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikys pavojingais bepročiais.
Beje, kokiais argumentais remiantis (Turkija ir Azerbaidžanas savo archyvus atvėrė istorikams, politikams, žurnalistams, o Armėnija – ne) armėnams galima pretenduoti į Kalnų Karabachą? Juk per pastarąjį tūkstantmetį nutiko daug svarbių, neginčijamų įvykių, bylojančių, jog Pietų Kaukaze paskutiniaisiais šimtmečiais dauguma gyventojų buvo ne armėnai, o azerbaidžaniečiai. Pavyzdžiui, dar 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Tai – ne išsigalvojimas. Ką jau bekalbėti apie tuomtinę Kalnų Karabacho nacionalinę sudėtį?
Kaip kolonizuotas Pietų Kaukazas?
Nejaugi mes tokie akli, kad nežinome, jog Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 vykdė brutalų, kryptingą Kaukazo kolonizavimą. Tiksliau tariant, kolonizavo Pietų Kaukazą ne vien rusų, kiek Rusijos imperijai lojaliais armėnų tautybės žmonėmis. Kaip rašo publicistas Leonas Jurša praėjusiais metais išleistoje monografijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017-ieji, Mokslotyros institutas), „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį ne vieną dešimtmetį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tad prof. V. Daujočiui ir jo bendraminčiams siūlyčiau domėtis ne tik tuo, kas tuose kraštuose dėjosi prieš 1000 metų, bet ir įvykiais, kurie nutiko prieš 100 ar 50 metų. Taip bus racionaliau.
Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino”. Režisierius – Asif Kapadia
Ypač nederėtų pamiršti, kada sustiprėjo mitai apie neva kadaise egzistavusią Rytų ir Vakarų Armėniją. Ogi tada, kai Sovietų imperiją valdė Stalinas, specialiai kiršinęs tautas drastiškai perbraižydamas žemėlapius bei dirbtinai organizuodamas tautų kraustymus. Nejaugi imsime ir aklai patikėsime akademikais, istorikais, kurie rašė armėnų tautos istoriją akylai prižiūrint Stalinui? Šios versijos Armėnijoje mielai tiražuojamos.
Armėnija tampa Rusijos gubernija
O dabar – apie naujausius laikus, bylojančius, kad Armėnija ir šiandien tebėra Rusijos provincija.
Jau senokai Armėnijoje dislokuotoje 102-ojoje Rusijos karinėje bazėje (pagal sutartį ji ten dar labai ilgai veiks) nūnai formuojamas karinės policijos padalinys. Apie tai pranešė Rusijos karinių pajėgų Pietų karinės apygardos spaudos tarnyba. Naują padalinį sudarys specialistai, kurie įgijo papildomą parengimą karinės policijos mokymo centre Vladikaukaze. Apie tai rašo armėniškas leidinys 1in.am.
Pirmiausia, koks teisinis šio žingsnio pagrindas? Nejaugi Armėnijos ir Rusijos susitarimas numato karinės policijos padalinių dislokavimą 102-ojoje karinėje bazėje? Toks žingsnis panašus į vienašališką Maskvos iniciatyvą.
Rusija kelia pavojų Pietų Kaukazui
Kitas klausimas – ar tai byloja, jog Rusija gausina savo karinį buvimą Armėnijoje neturėdama jokio teisinio pagrindo (Rusijos – Armėnijo sutartis dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste nenumato karo policijų)? Ir kodėl Rusija gausina pajėgas šioje Pietų Kaukazo valstybėje? Nejaugi nesuvaldo situacijos? Galų gale ar Rusijos karo policija patruliuos tik Giumri, ar turės teisę patruliuoti ir, sakykim, Jerevane?
Tarptautiniai ekspertai mano, kad 102-oji bazė Giumri jau seniai virto nestabilumo židiniu, darydama blogą įtaką kriminogeninei situacijai mieste. Jeigu karinės policijos padaliniai karinės bazės teritorijoje dislokuojami tam, kad užkirstų kelią nevaldomai savivalei, tai Rusija norom – nenorom pripažįsta, kad situacijai valdyti būtina papildoma jėga. Kita vertus, net Rusijos spauda rašo, kad nestatutiniai santykiai Rusijos armijoje yra neveiksmingo valdymo rezultatas, keliantis vidinius pavojus.
Azerbaidžano ekspertai įtaria, kad Rusijos karo policija įkurdinama Armėnijoje tam, kad, prireikus galėtų įtakoti vidaus politiką. Maskva ne kartą užsiminė apie savo pareigą tramdyti visas „spalvotąsias revoliucijas“ visoje posovietinėje erdvėje. O Armėnijoje – ne viskas klota rožėmis. Armėnijoje – milžiniška korupcija. Žmonės gyvena labai skurdžiai. Šalies turtus valdo buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano klanai, todėl masiškas armėnų nepasitenkinimas – įmanomas scenarijus. Juolab kad prieš keletą metų armėnai masiškai išėjo į gatves pasipiktinę aukštomis kainomis būtiniausioms prekėms.
Problema turi ir kitą svarbų komponentą. Rusijos ir Vakarų priešpriešos fone Rusija akivaizdžiai gausina savo karinį buvimą Armėnijoje. Rusijos karinė bazė Giumri mieste tampa gėdingu Armėnijos kolonizavimo simboliu (panašiai – kaip ir Rusijos karinės bazės Baltarusijoje).
Svečiai iš Rusijos
Įdomu ir tai, kad pastarąjį mėnesį Armėnijoje apsilankė iškart dvi Rusijos parlamentinės delegacijos. Prieš porą savaičių į Jerevaną atvyko Federacijos Tarybos delegacija, vadovaujama Tarptautinių reikalų komiteto vadovo Konstantino Kosačiovo, o šiomis dienomis parlamente viešėjo Valstybės Dūmos deputatai, vadovaujami NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto pirmininko pavaduotojo Konstantino Zatulino. Vizitai – neatsitiktiniai. Rusijai aršiai konfrontuojant su Vakarais Kremlius intensyviai ieško sąjungininkų rytuose. Bet sunkiai randa. Azerbaidžanas, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgiztanas stengiasi nepasiduoti Kremliaus spaudimui ir vilionėms. Belieka mažytė Armėnija, pati save įspraudusi į kampą dėl liguistų norų turėti valstybę nuo jūros iki jūros.
Užuot tapusi didžia, Armėnija praranda ir tai, ką turėjo, ką turi. Šiandien Armėnija faktiškai yra Rusijos gubernija. Didžioji dalis Armėnijos įmonių – Maskvos rankose. Politinis elitas seniai tapo Rusijos pastumdėliu. Dar pridurkime, kad “nepriklausomos“ šalies sienas saugo kariškiai iš 102-osios karinės bazės Giumri, ir viskas bus aišku.
Beje, prisiminkime rusų kariškio Valrijaus Permiakovo, išžudžiusio armėnų šeimą, istoriją. Kruvinas susidorojimas su armėnų šeima neprivertė armėnų politikų mažiau bičiuliautis su Kremliumi. Maža to, Armėnijos dalyvavimas V. Permiakovo teisme buvo tik formalus. Kaip turi būti baudžiamas šauktinis, sprendė ne Armėnija.
Žodžiu, įvykiai Armėnijoje ir aplink Armėniją – verti Lietuvos dėmesio. Tik reikia išmokti atskirt pelus nuo grūdų. Per daug ilgai į Pietų Kaukazo istoriją žvelgėme vien Maskvos ir Jerevano akimis.
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.
Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!
Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente – Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.
Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.
O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.
O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?
Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.
2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.
Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.
Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.
Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!
Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip
Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra
Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra.
Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.
Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?
Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?
Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.
Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.
Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.
Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.
Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.
Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…
10 metų rengėsi užsimoti
Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.
Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).
2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…
2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.
Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.
Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.
Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?
Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.
Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę 2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.
Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).
Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.
Šis klausimas (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.
Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).
Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.
Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta
Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.
Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.
Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.
Rinkėjų balsai pigiai perkami…
Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).
Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…
Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.
Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.
1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.
…ir pelningai perparduodami
2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.
Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.
Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.
Lapė pamokys vištidę saugoti
Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.
… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…
Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą?
Rusų generolams, kurie be gailesčio sprogdina ir šaudo, labiau už klastingiausią priešą pavojingas jų vyriausiasis vadas – čekistas šaltomis žuvies akimis, pasirengęs viskam…
Rusų generolai krinta kaip lapai
Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose; du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko. Praėjusį rudenį žuvo dar vienas – priešakinėse pozicijose, kur generolams ne vieta.
Boriso Jelcino valdymo metu gal didžiausio atgarsio sulaukė Valstybės dūmos deputato, Visos Rusijos sąjūdžio armijai, gynybos pramonei ir karo mokslui remti pirmininko generolo leitenanto Levo Rochlino mirtis – jį 1998 metų liepos pradžioje nušovė jo paties vasarnamyje pamaskvėje. Nežinia, ar kas patikėjo prokurorų išvada, kad tai padarė jo sutuoktinė. Rochlinas vadovavo Čečėnijos prezidento rūmų šturmui Grozne, kitoms operacijoms. 1997 metais sukūrė politinį sąjūdį, kritikavo Jelciną ir, pasak kai kurių autorių, kūrė planus išversti jį iš valdžios ginklu. Beje, būdamas Dūmos gynybos komiteto pirmininku, pirmas prabilo apie slapta siunčiamas dideles ($ 1 milijardas) rusiškų ginklų partijas Armėnijai.
2010 metų rudenį buvęs Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1992) Michailas Poltoraninas, pristatydamas iš spaudos išėjusią savo knygą (“Власть в тротиловом эквиваленте. Хроника царя Бориса“) papasakojo bendravęs su generolu Rochlinu kelios dienos iki jo žūties ir tas jam ištaręs: Mane užsakė. Girdi, Rochlinui paskambinęs prezidento žentas („Jelcino šeimos“ narys): Borisas Nikolajevičius siūlo gynybos ministro pavaduotojo pareigas; generolas pasiuntęs prezidentą velniop…
Generolą nušovė liepos 3-iosios paryčiais, o dieną ne per toliausiai nuo jo vasarnamio miške rado trijų smarkiai apdegusių 25-30 metų vyrų lavonus; tą pačią dieną pasikėsinta į generolo bendražygį – teisinių paslaugų bendrovės vadovą. Liepos 23 d. Jelcinas paskyrė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi dar mažai kam šalyje žinomą prezidento administracijos viršininko pavaduotoją Vladimirą Putiną. Kalbos apie tai, kad prie Rochlino nužudymo prisidėjo Putinas, pasigirdo dar naujojo amžiaus pradžioje. Poltoraninas žurnalistams pareiškė tada negalėjęs tiesiai pasakyti, kad Rochlino nužudymą parengė Putinas, nes iškart būtų padavę į teismą ir pareikalavę įrodymų. Tačiau tikrai nustatytų įvykių ir faktų visuma rodo, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo. Jelcino artimiausioji aplinka iš pradžių norėjo šį reikalą patikėti FSB Maskvos padalinio viršininkui, tačiau vėliau pasirinko čekistą šaltomis žuvies akimis, pasirengusį viskam…
Borisas Jelcinas
Paties Putino valdymo pradžioje daugiausia kalbų sukėlė generolo Aleksandro Lebedžio žūtis 2002-ųjų pavasarį, nukritus sraigtasparniui, skraidinusiam jį su palyda; generolą sutraiškė 1,5 tonos sveriantis sraigtas… Tuo metu jis buvo Krasnojarsko krašto gubernatorius. Iki tol desantininkų generolas pabuvojo daugelyje „karštų vietų“. Kariavo Afganistane, vadovavo Rusijos kariuomenės desantininkams, siautėjusiems 1989 metų balandį Tbilisyje (žuvo 18 žmonių), 1990 metų sausį Baku (130 aukų), o 1992 metais – 14-ai armijai Padniestrėje… Su Putinu nedraugavo, tačiau ir nieko pikta, regis, nebuvo jam iškrėtęs. Tačiau daug kitų jo nemėgo, tarp jų ir buvęs prezidentas Jelcinas, pasakęs: Šito žmogaus negalima leisti prie šalies valdymo nė per patrankos šūvį. Karštos galvos ragino pakelti14-ą armiją ir nukreipti ant Maskvos, tačiau generolui šie raginimai buvo tuščias garsas.
Lebedį iškėlė į Rusijos prezidentus ir jis rinkimuose (1996) iškovojo trečią vietą. 1998 metais jį išrinko Krasnojarsko krašto gubernatoriumi. Buvo ūmaus ir valdingo būdo; be kita ko, žmonėse paplito kai kurie jo „sparnuotieji posakiai“ (Paskutinis juokiasi tas, kas šaudo pirmas; Lekiančio laužtuvo nepagauti; Aš stukteliu du kartus, pirmą kartą – į kaktą, antrą – į karsto dangtį…), paprasti žmonės jį mėgo. Daugelis jį, „rusų Pinočetą“, laikė Jelcino įpėdiniu (ar tik ne Jelcino aplinkoje ir pažadėjo jam, kad „Senis“ ilgai netrauks ir tada prezidento postas teks jam, Lebedžiui, rinkimuose atėmusiam nemažai balsų iš komunistų kandidato; Jelcinas žinojo generolą laukiant jo paskutinių dienų, todėl ir nemėgo ).
Vienas Krasnojarsko krašto deputatas paskleidė per generolo laidotuves Maskvoje iš dviejų GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) karininkų išgirdęs, kad daugeliui neįtinkantis generolas žuvo specialios operacijos metu. Kalbos apie tai, kad sraigtasparnis nukrito ne šiaip sau, sklandė iki 2004-ųjų, kai teismas pripažino įgulos kaltę. Tačiau įsidėmėtina, kad diversija laikyta visiškai įmanoma… Tais pačiais 2002-aisiais vienas armijos generolas mirė nuo širdies priepuolio, kitas, generolas majoras, – eismo įvykyje, dar vieną generolą majorą nušovė atsitiktinė pakeleivė iš jo paties pistoleto, trečias generolas majoras sudegė savo automobilyje, ketvirtas – mirė; vienas generolas leitenantas žuvo automobilio avarijoje, o kitą su visa automobilyje buvusia palyda sušaudė Grozne. Galiausiai rudenį numirė dar vienas armijos generolas – šis buvo senyvo amžiaus ir ilgai sirgo, tačiau kiekviena aukšto rango karininko mirtis jau rodėsi įtartina.
Kiek kryžių – tiek klaustukų
2009 metų lapkričio pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė GRU karininkas 48-erių Antonas Surikovas. Tikrai net nežinoma, kokį laipsnį jis turėjo – pulkininko ar generolo, dar tirštesnė migla dengė jo žygius. Kaukaze jį pažinojo Mansuro Načojevo vardu. Kalbėta, sukėlė karą Abchazijoje, vertė iš prezidentų Zviadą Gamsachurdiją Gruzijoje, sukurstė Šamilį Basajevą užpulti Dagestaną… Surikovą siejo su paslaptinga bendrove „Far West Ltd.“, ginklų prekyba (pardavinėjo strategines raketas X-55 Iranui, siuntė ginklus į Afganistaną, Šiaurės Afriką, Kalnų Karabachą) ir dar daug su kuo… Rodosi, jam buvo žadamos GRU viršininko pareigos…
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Pulkininką (ar generolą), slaptąjį Rusijos vyriausybės patarėją palaidojo Maskvoje, dalyvaujant aukštiems valdžios pareigūnams ir lydint šnabždesiui, kad buvo nunuodytas Rusijos ginklų kalvėje, Iževsko mieste, kavinėje… Vadinasi, vyksta pjautynės tarp Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų viduje? 1996 metais Surikovas kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis tuo atveju, jeigu šios įstosiančios į NATO. Keli mėnesiai prieš mirtį samprotavo: Pašalinus Putiną ir išlaisvinus Chodorkovskį, prasidės Perstroika-2 ir Rusijos tautoms reikia būti pasirengusioms nepriklausomybei. Jeigu to neįvyks, tai, jo galva, dar 10–15 metų tęsis „primityvios žaliavinės ekonomikos“ griūtis, o Rusijos federacijos ir buvusios Sovietų sąjungos tautos turės rengtis karui. Trečio kelio nėra…
2010-ieji tapo paskutiniais gyvenimo metais dar keliems generolams. Atsargos generolo leitenanto Georgijaus Dubrovo žūtis spalio 28 d. buvo itin, pasakytume, nepritinkanti generolui: nukrito nuo perono po atriedančio traukinio ratais. Kodėl imta manyti, kad tai buvo ne tragiškas incidentas, o užsakomoji politinė žmogžudystė? 73-ejų Dubrovas buvo Rusijos aukščiausiosios karininkų tarybos pirmininkas, 2010 metų vasario mėnesį jam pirmininkaujant įvyko Visos Rusijos karininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta priešintis Putino ir Medvedevo režimui. Lapkričio 7-ąją Dubrovas turėjo sakyti kalbą Rusijos desantininkų sąjungos telkiamame mitinge „Armija prieš Serdiukovą“ (tuometį gynybos ministrą); žuvo grįždamas namo iš šio mitingo organizavimo komiteto posėdžio.
Šio mitingo nesulaukė ir atsargos generolas leitenantas Borisas Debašvilis: jį spalio 30 d. rado negyvą prie vieno daugiaaukščių Maskvos centre be smurto žymių. Mitinge turėjo dalyvauti ir generolas leitenantas Vladimiras Šamanovas, tačiau tą pačią dieną prie Tulos automobilį, vežusį Oro desanto pajėgų vadą, taranavo į priešingą eismo juostą išvažiavęs sunkvežimis; žuvo BMV vairuotojas, o sužalotas Šamanovas atsidūrė ligoninėje.
Rusijos oro desanto pajėgų vadu Šamanovą paskyrė 2009 metais, o iki tol jis vadovavo desantininkų padaliniams per abejus karus Čečėnijoje (1999 metais jam suteikė Rusijos didvyrio vardą), Abchazijoje, Gruzijoje, Kryme. Jau pačioje pradžioje čečėnai jam davė „Antrojo Jermolovo“ pravardę, prilyginę Kaukazo kare XIX amžiuje žiaurumu pagarsėjusiam caro generolui. 1999 metų rudenį rusų aviacija subombardavo čečėnų pabėgėlių minią, žuvo ne mažiau kaip 150 gyventojų ir Strasbūro žmogaus teisių teismas atsakingu dėl jų žūties pripažino Šamanovą. Tad nenuostabu, kad jį dar vadino „mėsininku“, „čečėnų tautos maru“…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbama, daug kas nerimavo dėl būsimojo mitingo, neišskiriant ir Kremliaus šeimininko. Ar tik ne karinis perversmas rengiamas? Prokuroras atsiuntė Rusijos desantininkų sąjungos vadovui, buvusiam Oro desanto pajėgų vadui Vladislavui Ačalovui įspėjimą užkardyti mitinge net ir menkiausią ekstremizmą. Mitingo išvakarėse Maskvoje įvyko šios sąjungos konferencija, kurioje perskaitė generolo Šamanovo laišką, raginantį nestoti į priešpriešą su gynybos ministerija; Šamanovas rašė (ar jam kas parašė) neabejojąs, jog oro desanto pajėgos po reformų bus dar galingesnės.
Lapkričio 7 d. Maskvoje, ant Poklonajos kalvos, įvykusiame mitinge „Apginsime armiją ir laivyną nuo valdininko Serdiukovo savivalės“ dalyvavo, anot „Lenta.Ru“, apie 1 000 žmonių (rengėjai prašė miesto valdžios leisti susirinkti 10 000, gavo leidimą 5 000). Kas tikėjosi mitingo dalyvius ryžtingai patrauksiant Kremliaus link, tas turėjo smarkiai nusivilti… (Beje, generolas pulkininkas Ačalovas, dėl nesutaikomo priešiškumo Putino režimui vadinamas „generolu maištininku“, mirė 2011-ųjų vasaros pradžioje, eidamas 66-uosius, tačiau ir šią mirtį lydėjo abejonės: ar tikrai dėl ilgos ir sunkios ligos?).
Paslapčių nugramzdintas skenduolis
Bene su didžiausiomis paslaptimis šį pasaulį 2010 metų rugpjūtį paliko GRU viršininko pavaduotojas, generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tačiau pradėkime nuo kiek ankstėliau buvusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininką Sergejų Tretjakovą ištikusios mirties. Šis iki 2000 metų buvo rusų šnipų Niujorke rezidento pavaduotoju, dėdamasis Rusijos atstovybės Jungtinėse Tautose pirmuoju spaudos atašė (vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas), o po to perėjo į amerikiečių pusę. 2008 metais išleido prisiminimų knygą. Mirė savo namuose 2010 m. birželio 13 d., teigiama, paspringęs, tačiau žiniasklaidoje tuo ne visi patikėjo: esą tai Maskva atkeršijo išdavikui. Priminė, ką velionis sakęs po Lenkijos prezidento lėktuvą prie Smolensko balandžio 10 d. ištikusios katastrofos: Rusijoje naudojami įvairūs planai ir scenarijai užsienio lyderiams likviduoti, kai to pageidauja Putinas ir FSB. Esama įrodymų, patvirtinančių Putiną ir jo specialiąsias tarnybas prikišus ranką prie Kačinskio žūties.
Samdomas žudikas
O rugpjūčio 13 d. turkų žiniasklaida paskelbė, kad prieš penkias dienas Viduržemio jūros pakrantėje žvejai užėjo skenduolį su stačiatikių kryželiu ant kaklo. Rusijos pasiuntinybės Turkijoje aiškinimu, tai buvo 53-ejų metų rusų diplomato Jurijaus Ivanovo kūnas; diplomatas atvyko į Sirijos miestą Latakiją turistu ir nuskendo maudydamasis. Dar po kelių dienų apie rusų diplomato mirtį pranešė ir Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. O rugpjūčio 28 d. „Novosti“ skaitytojai sužinojo tą Ivanovą buvus visiškai ne diplomatą: maudydamasis žuvo GRU viršininko pavaduotojas (ne nuskendo, o, kaip pasakyta antraštėje, žuvo, beje, vos prieš kelias dienas – „Несколько дней назад во время купания погиб генерал-майор Юрий Иванов”.
Apie generolo laidotuves, įvykusias rugpjūčio 28-ąją, po dviejų dienų pranešusi „Rosijskaja gazeta“ nurodė ir mirties oficialiąją versiją: žvalgas poilsiavo Sirijoje, nuėjo maudytis ir nuskendo, pervertinęs savo jėgas. Tačiau mirties (tragedija įvyko dar rugpjūčio 6 d.) aplinkybės taip ir liko migloje. Ar verta spėlioti? – klausė vyriausybinis laikraštis. – Pastarąją vasarą nuskendo daugybė žmonių, dargi labai gerų plaukikų. Todėl ir tai, kad šitaip žuvo net profesionalus žvalgas, nėra kažin kas ypatinga.
Vienas žydų autorius netrukus brūkštelėjo apie Rusijos oficialių pranešimų reputaciją: Jeigu Vakarų ir nepriklausomi analitikai bei žurnalistai nelaikytų Rusijos oficialiųjų organų pranešimų žinomai melagingais arba tuščiažodžiavimu, tai pagrindinio oficialaus laikraščio pranešimas apie tai, jog rusų aukšto rango žvalgai krinta tiesiog kaip musės nuo visokių atsitiktinių priežasčių ir nieko ypatinga čia nėra, būtų buvęs tikra sensacija.
Rugpjūčio 30 d. Rusijos žiniasklaida parašė: GRU nesiims vidinio tyrimo dėl generolo mirties – suprask, viskas aišku kaip ant delno. Vienas Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros karininkas žurnalistams pašnibždėjo: darant skrodimą kūne aptikti pėdsakai medicininių preparatų, kurių didelė dozė ir spaudimo permaina (generolas buvo povandeninio plaukiojimo mėgėjas) galėjo ūmiai sutrikdyti širdies raumens veikimą. Rusijos žiniasklaida dar piršo mintį, kad generolas, gali būti, nardė įkaušęs.
Izraelio naujienų tarnyba „Debka File“ (rašo gynybos ir žvalgybos temomis) netrukus paskelbė šalies specialiųjų tarnybų spėjimą, kad Jurijus Ivanovas ne nuskendo, kaip tvirtina Rusijos žiniasklaida, o buvo nužudytas. Pasigirdo, jog ir Ivanovo bičiuliai, GRU karininkai, ėmęsi neoficialaus tyrimo, padarė išvadą: jų šefą išvalė („зачистили”) FSB specialistai. Oficialioje žūties versijoje iš tikrųjų nesimezgė galai: jeigu prigėrė, tai kūnas turėjo nugrimzti į dugną, o ne plaukti bangų nešamas; per dvi paras lavoną nuplukdė net 90 km, iki Turkijos pakrantės; neįtikėtinu būdu ant kaklo liko bangų nenuplėštas kryželis…
Apdovanoti ir nedovanoti
2000 –2006 metais generolas Jurijus Ivanovas vykdė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos žvalgybos viršininko pareigas ir kurpė slaptus čečėnų kovotojų vadų ir Putino asmeninių priešų naikinimo planus. Ne vienas autorius tikino GRU generolą prikišus ranką ir prie Lenkijos prezidento lėktuvo Tu-154M katastrofos. Kai kurie Lenkijos žurnalistai ir ekspertai tvirtino, jog būtent jis vadovavo teroristinei operacijai, kurios eigoje buvo sunaikintas Lenkijos prezidento lėktuvas. Kai kam Lenkijoje pasirodė, kad generolas nuskendo vonioje savo bute Maskvoje, tiksliau – buvo nuskandintas rugpjūčio 24-26 d. Mes esame tikri, – parašė Lenkijos naujienų tarnyba „Polska Web News“, – kad „vonioje prigėręs“ Ivanovas vadovavo balandžio 10 d. sąmokslui Smolenske, bendradarbiaudamas su vienu lenkų generolu iš karinės žvalgybos WSI. Dar vienas lenkų leidinys, „Pardon“: Vienas iš svarbiausių žmonių rusų žvalgyboje prieš kelias dienas… nuskendo maudydamasis. Taip būna tik Rusijoje.
Ukrainos politiko, buvusio karinės kontržvalgybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko Grigorijaus Omelčenkos įsitikinimu, po kiekvienos svarbesnės Kremliaus nusikalstamos operacijos Putino nurodymu slaptas FSB padalinys vykdo „valymus“ Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje. Jo duomenimis, būdamas Latakijoje ir išgėrinėdamas su kolegomis iš kitų rusų specialiųjų tarnybų, Ivanovas pasigyrė savo žygiu prieš lenkus. Girdi, kaip kadaise Ivanas Susaninas paklaidino liachus miške prie Smolensko, nuleido „psia krew” (šunišką kraują) Kačinskiui ir kitiems. Viskas buvo padaryta kaip reikiant – uodas snapo neįkiš. Už tai iš Putino rankų gavo ordiną… Šis prasitarimas esą ir kainavęs jam gyvybę.
Pasak kitų, priešingai – operacijos prie Smolensko nepavyko nuslėpti. Netrukus po Lenkijos lėktuvo sudužimo internete pasirodė vaizdo liudijimas: katastrofos vietoje šmirinėja rusiškai kalbantys asmenys (Visi atgal, dingstame iš čia!) ir girdėti pistoleto šūviai. Lenkų ir kiti apžvalgininkai padarė išvadą, jog pirmieji lėktuvo sudužimo vietoje, dar iki atvažiuojant ugniagesiams, atsirado greičiausiai GRU specialiosios grupės smogikai – mat aerodromas „Smolensk-Severnyj“ yra karinis. Vaizdo įraše girdėti ir lenkiškai kalbant (Nežudykite mūsų!), šmėžuoja vien baltiniais vilkintys žmonės – greičiausiai įgulos nariai. Visa tai telefonu nufilmavo netoli tragedijos vietos esančios techninio aptarnavimo stoties darbininkas.
Vadinasi, lėktuvui sudužus ne visi keleiviai žuvo! Įraše girdėti šūviai – iš to galima daryti išvadą, kad rusų smogikai pribaigė gyvuosius. Vėliau rusai pranešė, kad 21 žuvusiojo nepavyko atpažinti (liko tik genetinė medžiaga). Ekspertų nuomone, iš nedidelio aukščio nukritusiame lėktuve neatpažįstamai sudarkytų kūnų galėjo būti daugiausia 10-12. Ir žūti visi ligi vieno negalėjo. Mat prieš šią katastrofą prie Maskvos leisdamasis sudužo lėktuvas Tu-204, irgi miške, jam irgi nuplėšė sparnus, tačiau visi (tiesa, skrido tik įgulos nariai) liko gyvi, nors keli ir buvo smarkiai sužaloti. Prie Smolensko sudužus lėktuvui gyvų galėjo likti nuo 10 iki 21, tai yra tie, kurių kūnų nepavyko atpažinti. Dauguma jų buvo karininkai ir prezidento asmens sargybiniai, supratę, kad jų lėktuvą numušė. Juos ir pribaigė rusų specialiųjų tarnybų grupė (juk su rusiška kulka galvoje, kaip 1940 metais, žuvusio lėktuvo katastrofoje artimiesiems nesugrąžinsi).
Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto
Sklido kalbos vieną aukštą karininką iš Rusijos gynybos ministerijos prasitarus, kad Smolensko operacijos vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų. Nelikę ir antros linijos šaulių, kurie pateko į telefono objektyvą. Putinas esą nedovanojo operacijai vadovavusiam generolui Jurijui Ivanovui, nesugebėjusiam nuslėpti galų – po keturių mėnesių tarp gyvųjų neliko ir jo…
Ir dar apie vieną mirtį – lenkų kario. Prokurorai, aiškindamiesi katastrofos aplinkybes, tarp kitų apklausė ir lenkų lėktuvo Jak-40 įgulos techniką Remigiušią Mušą. Jie ne be vargo nutūpė „Smolensk-Severnyj” likus 1 valandai iki numatomo prezidento lėktuvo pasirodymo. Technikas sėdėjo lėktuvo kabinoje ir girdėjo rusų skrydžių valdymo tarnybos nurodymus prie nusileidimo tako artėjančio prezidento lėktuvo įgulai. Lenkas girdėjo ką kita, negu vėliau radosi šio pokalbio popieriniame variante: jis girdėjo įgulai leidžiant skristi iki 50 m aukštyje, o ant popieriaus buvo parašyta būti pasirengusiems kilti antram ratui pasiekus „100 m aukštį”… 2012 metų rudenį šį liudytoją rado savo namų rūsyje pasikorusį.
„Rusų pavasario“ ruduo
Per dvejus metus, rašo Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“, iš gyvųjų tarpo pasitraukė beveik visi Donbaso savanorių vadai (донбасского ополчения – Гиви, Моторола, Бэтмен, Болотов, Ищенко, Дрёмов и Мозговой). Žuvo ir kai kurie aukšti Rusijos karininkai, dalyvavę „rusų pavasario“ įvykiuose Kryme ir Donbase. Ar tai stebėtina nelaimingų įvykių virtinė, ar vis dėlto jų mirtys buvo neatsitiktinės?
2017-ųjų rudenį Sirijoje, Deir ez Zoro miesto apylinkėse, žuvo rusų patarėjų grupės vyresnysis, generolas leitenantas 51-erių metų Valerijus Asapovas. Iki komandiruotės į Artimuosius Rytus buvęs 5-os armijos vadas tarnavo Donbase, kur nuo 2015 metų rudens vadovavo „Donecko liaudies respublikos milicijai“ – Donecko separatistų, vadinančių save savanoriais, pajėgoms; ten jį pažinojo kaip Valerijų Primakovą. Tai išaiškino ukrainiečių kontržvalgyba ir tai dar kartą parodė Maskvą meluojant, kad Donbase nėra Rusijos kariuomenės.
Tokio aukšto rango patarėjo žūtis – ypatingas atvejis. Sunkiai įtikėtina tai buvus atsitiktinumą. Rusijos federacijos tarybos (aukštųjų rūmų) saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius, pats telkęs ir lydėjęs rusus savanorius į Krymą, pasakė: Esama tikrų duomenų, kad tai buvo išdavystė.
Kartu su Asapovu žuvo dar vienas Rusijos karininkas – pulkininkas, kuris 2014 metų pavasarį okupuojant Krymą derino kariuomenės junginių ir specialiųjų tarnybų veiksmus. Jis nelindo į akis, tačiau paslapčių žinojo kaip niekas kitas. Paskutinis atsisveikinimas su juo įvyko rugsėjo 19 d. Jekaterinburge, kur tarnavo. Tarnybos draugai taip ir nesužinojo tikrų jo žūties aplinkybių. Juos nustebino, kad kare žuvusį karininką pašarvojo vienos miesto ligoninių ritualinių paslaugų salėje, kai tam labiau tiko karininkų namai.
Generolas Asapovas žuvo rugsėjo 23 d., o prieš savaitę įvyko įsidėmėtinas incidentas – Murmansko srityje vidury baltos dienos, kaip rašo „Naša versija“, susidūrė du automobiliai ir avarijoje tik per stebuklą liko gyvas generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas – Rusijos oro desanto pajėgų vadas; sunku pasakyti, ar jis galės tęsti tarnybą. Jis laikomas vienu „rusų pavasario“ didvyrių, ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai tvirtina jį tiesiogiai vadovavus Krymo pusiasalio užgrobimo operacijai. Vėliau jis (pravarde „Sedov“) vadovavo abiejų apsišaukėlių respublikų separatistų pajėgoms. Kartu su Serdiukovu Kryme veikė dar du generolai – Aleksandras Šušukinas ir Igoris Sergunas.
Pirmasis – oro desanto pajėgų štabo viršininko pavaduotojas – mirė 2015 metų pabaigoje būdamas 52 metų, sustojus širdžiai, Kryme jis vykdė Andrejaus Serdiukovo įsakymus. Antrasis – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas – mirė, oficialiu pranešimu, 2016 m. sausio 3 d., turėdamas 57 metus, nuo infarkto (amerikiečių privati kompanija „Stratfor“ pranešė generolas mirus ne pamaskvėje, o Libane, pirmosiomis 2016 metų dienomis). Įžvalgieji atkreipė dėmesį, kaip Rusijos leidinyje „Vesti.Ru“ parašyta apie gynybos ministro užuojautą: Šoigu užjaučia dėl GRU viršininko Serguno žūties; tiesa, netrukus žūtį pakeitė, bet abejonės liko. Ukrainiečiai tvirtina Serguną buvus pagrindiniu slaptu visų Rusijos operacijų Ukrainoje vykdytoju. Taigi dabar didžiausias „rusų pavasario“ paslaptis težino sužalotasis generolas Serdiukovas.
Dar ne visi. Šie, tiesa, ne generolai, tačiau buvo greta. 2015-ųjų kovo mėnesį neliko ir trijų šaukimų Ukrainos parlamento deputato Viktoro Janukovyčiaus, nuverstojo šalies prezidento jaunesniojo sūnaus. Nuskendo… Baikale (su keturiais bičiuliais keliavo ežero ledu ir jam įlūžus vienintelis neįstengė išsigelbėti). Janukovyčius jaunesnysis, kalbama, buvo pagrindinis Krymo okupacijai vadovavusio rusų štabo ir Maskvai artimų Ukrainos politikų ryšininkas, taigi Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, kurį jos vėliau aprūpino naujais asmens dokumentais… „Krymo pavasario“ mirtininkų sąrašą 2015 metų gruodį papildė dar vienas. Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos aktyviai veikęs Valerijus Saratovas po visų įvykių išvyko į Maskvą gydytis. Ten jam darė chirurginę operaciją, kurios metu ir mirė.
Ukrainiečių skausmas
2017 metų rudenį į Maskvą sugrįžęs buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Šių metų vasario pradžioje JAV karo aviacija nušlavė prie Deir ez Zoro miesto kurdų pozicijas atakavusias Sirijos vyriausybines pajėgas, kurių gretose buvo ir Rusijos pasiųstų samdinių. „Laisvės“ radijo korespondentės kalbinamas kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ veikėjui, nuo 2015 metų rudens – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkui) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Maskva pasiuntė samdinius naftos ir dujų verslovėms užgrobti, tačiau turėjo ir kitą tikslą – Donbaso veteranų utilizavimą. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų pirmose gretose… Atamanas neslėpė, kad neatšauktas ir to paties Strelkovo-Girkino likvidavimas.
Stalinas būtų patenkintas
Kitaip samprotauja žinomas rašytojas ir istorikas Borisas Sokolovas; profesorius parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų – apie Stalino represijas, kritikavo paplitusį teiginį SSRS per Antrąjį pasaulinį karą netekus apie 27 milijonų karių ir civilių, tvirtindamas, kad žuvusiųjų buvo daugiau – iki 43 milijonų. Viena pastarųjų jo knygų – apie prieškariu bene labiausiai pagarsėjusį SSRS karvedį maršalą Tuchačevskį, Stalino pasmerktą myriop 1937 metais ir tapusį masinių represijų Raudonojoje armijoje simboliu.
Sokolovas rašo, kad Kremliui būtų prireikę šalinti anaiptol ne šlovingų Rusijos ginkluotųjų pajėgų žygio į Krymą liudytojus nebent tuo atveju, jeigu pusiasalis tuoj turėtų grįžti Ukrainai. Tačiau net ir šiuo atveju valymas (зачистка) netrodo kaip kažin kas būtiniausia; tuo tarpu Putinas visiškai nesirengia atsisakyti Krymo. Labiau tikėtinas kitas dalykas: ir Šušukino, ir Serguno pavaldume buvo, pabrėžia profesorius, specialiosios paskirties daliniai. Jų uždavinys yra greitai ir netikėtai užgrobti priešininko rankose esančius objektus, tarp jų – ir vyriausybinius pastatus. Sokolovas siūlo prisiminti, kas vyko prieš šešiasdešimt metų, kai SSRS valdė Chruščiovas.
Nikita Chruščiovas
Tada gynybos ministras maršalas Žukovas, labiausiai išliaupsintas sovietinis karvedys, nutarė įkurti prie Tambovo miesto „diversantų mokyklą“ (2 tūkstančiai specialios paskirties pajėgų karininkų). Chruščiovas apie „diversantų mokyklą“, steigiamą be Sovietų Sąjungos komunistų partijos prezidiumo žinios ir pritarimo, sužinojo likus porai mėnesių iki jos atidarymo. SSRS valdovui pasirodė Žukovą telkiant patikimą padalinį, pajėgų įvykdyti valstybinį perversmą: diversantams nieko nereiškė kaip mat atsidurti Maskvoje. Dar Žukovas siūlė vidaus reikalų ministru paskirti savo bendražygį maršalą Konevą, Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku – irgi Ginkluotųjų pajėgų atstovą (greičiausiai GRU viršininką Štemenką, „diversantų mokyklos“ globėją). Chruščiovui teliko manyti, kad Žukovas rezga patį tikriausią valstybės perversmą.
Chruščiovo valioje buvo padaryti taip, kaip būtų padaręs Stalinas: tiesiog sušaudyti Žukovą ir jo artimiausius bendražygius. Tačiau sąmokslininkams galvos liko ant pečių: Žukovą atleido iš ministro pareigų, Štemenkai pažemino laipsnį, o Konevą privertė pasirašyti po Žukovą smerkiančiu straipsniu pagrindiniame komunistų partijos laikraštyje „Pravda“. Griežčiausių represijų nesiėmė gal manydamas, kad ateityje nauji sąmokslininkai nepagailėtų ir jo paties. Taip ir atsitiko 1964 metais: Brežnevas su savais paėmė valdžią be kraujo, tiesiog išvarę Chruščiovą į pensiją.
Visiškai įtikėtina, rašo Sokolovas, kad Putiną pasiekė ar tikri, ar pramanyti gandai generolus kažin ką rezgant prieš jį. Tačiau dabartinis Kremliaus valdovas, skirtingai nuo Chruščiovo, sąmokslininkų nepasigailėjo (perspėdamas ir kitus). FSB slaptose laboratorijose, paveldėtose iš KGB ir dar ankstesnių pirmtakų, seniai esama nuodų, sukeliančių ūmų širdies nepakankamumą… Tačiau nieko tikra nežinoma, perspėja Sokolovas. Teoriškai galima įtarti, kad du generolus pašalino ir kokia nors ukrainiečių diversantų grupė, tačiau sunku patikėti ją galėjus atlikti tokį žygį. O svarbiausia, – neabejoja profesorius, – visiškai neįtikėtina, kad tokią užduotį galėjo duoti politinė vadovybė.
Taigi nė galvon neateina mintis Kijevą galint ryžtis tokiam žingsniui, o štai Kremliaus klasta turima omenyje visada, vos kokį garsesnį asmenį ištinka mirtis. Tokia reputacija.
Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“
Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?
Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje…
Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…
Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.
Reputacija: valstybė nuodytoja
Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.
Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.
Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.
Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.
„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!
Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.
Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.
Tik ar Rusija išsigąs?
Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau
Kovo 14 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.
Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.
Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų, – tai prezidento saugumo tarnyba.
Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su „Gelsemiumelegans”). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.
Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.
Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…
Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.
2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.
Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.
Vadinasi, numušė?
Kaip kalbėti su barbarais?
Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина”).
Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!
Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!
Aleksandras Perepeličnas
Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“
…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.
Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.
Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.
Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.
Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.
Ir, atrodo, jis pavykęs.
O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?
Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:
Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…
G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.
Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.
…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).
Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos” dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?
Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.
Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…
Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.
Retos ir pamokomos.
Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.
Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai žiauri“.
Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.
Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.
Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.
Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.
Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:
„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.
Publicistas Leonas Jurša, šios analizės autorius. Slaptai.lt nuotr.
Leonas JURŠA
Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms(iš armėnų žiniasklaidos).
Be sąžinės ir gėdos
Praėjusį rudenį Jerevane įvyko 6-asis Armėnijos ir išeivijos atstovų forumas. Shame.am parašė Armėnijos vadovus jau 20 metų laukiant, kada užsienio armėnai verslininkai atsilieps į nuolatinį raginimą investuoti į šalies ekonomiką. Tie atsiliepia labai vangiai. Tert.am nuomone, gali atsitikti, kad po šio forumo norinčių padėti Armėnijai dar sumažės.
JAV gyvenantis armėnų visuomenės veikėjas ir verslininkas Zarė Palianas žurnalistams prisipažino neįsidėmėjęs Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios katoliko Garegino kalbų forume, nes jie skaitė iš lapelių, ką jiems parašė kiti: gal buvau, dovanokite, prisnūdęs. Jis pats nepasitiki Armėnijos valdininkais. Jų gobšumas yra besotis, jie tarsi apsėsti: be sąžinės graužimo grobia viską, kas papuola po ranka. Galima ministru paskirti naują žmogų, tačiau jeigu jam į kraują jau įaugę plėšti, imti kyšius, kaip jį galima priversti tarnauti tautos labui, o ne savo naudai?
Dėl išeivijos verslo atstovų, galimų investuotojų, pasitikėjimo Armėnijos valdžia, tai, anot Paliano, pasitikėjimas lygus nuliui. Jie žino, kad čia plėšiama, teismai perkami. Jis pats keturis kartus buvo ėmęsis verslo Armėnijoje, visus keturis išvogė, o teismo, kuriame galima būtų rasti teisingumą, nėra. Praėjusiais metais pradėjo penktą kartą – ir vėl neišėjo. Sąžiningą žmogų Armėnijoje laiko kvailio vietoje, nieko nevertą. O tuos, kurie pelnosi bet kokia kaina, laiko apsukriais ir gabiais. Bėda ta, jog trūksta moralinių ir aristokratinių savybių. Tai veda į prarają ir reikia tai sustabdyti. Aš klausiu jus, ar nemanote, jog mes einame prarajos link?
Moralinių savybių – šitai suprantama, daugeliui valdžioje ir daug kur jų trūksta. O kas tai yra aristokratiškumas?
Seržo Sargsiano karikatūra: pats save apdovanoja.
„Seržui Sargsianui, asmeniškai: tokie, kaip Jūs, daro gėdą respublikai!“ – publicistas Gračja Galustianas (Грачья Галустян) savo mintis išdėstė laiško forma; aštrus žodis sukėlė tada, 2012-ųjų pradžioje, didelį šurmulį. Kas privertė autorių kreiptis tiesiai į prezidentą, šiam baigiant ketvirtus valdymo metus? Ogi noras rasti atsakymą, kodėl Maskvoje ir Sankt Peterburge tik 2 ir 3 procentai apklaustųjų, kaip nustatė sociologai, palankiai atsiliepė apie armėnus. Tiesiog skandalas – juk dešimtys milijonų Rusijos žmonių kasdien televizoriaus ekrane mato inteligentiškus, įvairiuose veiklos srityse pagarsėjusius armėnus, ir še tau! O gal rusai tapatina armėnus ne su geriausiais, o su blogiausiais tautos atstovais? Su tokiais personažais, kaip mūsų valstybės vadovas, – rašo publicistas. Tokie kaip Seržas Sargsianas ir visa dabartinė valdžia, sudaryta beveik vien iš žmonių su kriminaline praeitimi, dabartimi ir ateitimi, daro tikrą gėdą respublikai. Jie plėšia ją, ciniškai ir atvirai.
Ir čia autorius kaip pavyzdį pateikia istoriją, nutikusią išeivijos verslininkui, JAV piliečiui Edmonui Chudianui, investavusiam Armėnijoje 5 milijonus dolerių. Tarp aferistų, įstūmusių Chudianą į bankrotą, buvo ir prezidento brolis – Levonas Sargsianas. Ir kas? Seržas pagrasė broliui pirštu: daugiau taip nedaryk. Ne, patarė… kaip išmanant išsisukti. Autorius niekaip negali nusiraminti, anot jo, šitaip rodoma vakarykščių nevykėlių ir autobusų vairuotojų, komjaunimo aktyvistų ir kitų į valdžią prasibrovusių išsišokėlių neslepiama panieka savo tautai, jos žmonių nuomonei, išeivijai.
2013 metais Edmonas Chudianas pats kreipėsi į tautiečius, norinčius investuoti Armėnijoje: Pradėdami bet kokį verslą Armėnijoje būkite labai atsargūs dėl armėnų valdininkų, taip pat jų giminių siūlomų vadinamųjų globėjiškų paslaugų. 2004 metais jis pats, autoritetingų žmonių raginamas, įdėjo nemažas lėšas į statybas, o po kelerių metų liko apiplėštas išvien veikiančių sukčių ir nusikaltėlių, užimančių aukščiausius valdžios postus. Jo įdėjimai, kaip ir daugelio kitų išeivijos armėnų įdėjimai, buvo išgrobstyti veikiant visai valstybinei mašinai. Verslininkas praneša, jog su vienminčiais įsteigė Išeivijos investuotojų teisių gynimo komisiją, ir pataria kreiptis į jos pasamdytus advokatus kilus teisiniams ginčams. Be to, ragina: Armėnijoje viešpataujančioje savivalės ir kyšininkavimo aplinkoje mes, išeivijos armėnai, turime būti kartu, palaikyti vienas kitą, neleisti, kad koks nors valdininkas ar jo giminaitis tryptų mūsų svajonę – gyventi Armėnijoje ir savo indėliu pasitarnauti jos klestėjimui.
Aristokatiškumas – tai gal ne vien padorumas, tačiau ir giminės garbės paisymas, kilmės bendrystė. Gėdos jausmas.
Prisivilioja į tėvynę ir apiplėšia
Gali būti, šis forumas ir išeivijos verslininkų atsiliepimai pasitarnavo dingstimi Rusijos Federacijos piliečiui Levonui Markosui parašyti „Atvirą laišką Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui“. Laiško pradžioje teigia, jog paskutinį kartą kreipiasi į jį per žiniasklaidą, mat rašė ne vieną kartą, tačiau atsakymo nesulaukė.
Laiške jis primena keliolikos metų senumo laikus, kai respublikos prezidentu buvo Robertas Kočarianas, pats Sargsianas ėjo gynybos ministro ir Saugumo tarybos sekretoriaus pareigas, o Centriniam bankui vadovavo Tigranas Sarkisianas. Jie esą ir paragino jį, kreipdamiesi į patriotinius jausmus, prisidėti gelbstint Armėnijos ekonomiką. Jeigu Jums liko bent kiek sąžinės, tai jūs turėtumėte atsiminti, – kreipiasi verslininkas laiške į Seržą Sargsianą ir primena suteikęs svarią materialinę bei finansinę paramą Arcachui (Kalnų Karabacho separatistams), gelbėjęs armėnus pabėgėlius, kurių dalis, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, tebegyvena jam priklausančiame viešbutyje Maskvoje. Aš teikiau kiek galėjau paramą ir asmeniškai Jums, ir Jūsų giminaičiams, ponas Prezidente. Tikiuosi, Jūs to nepamiršote?
Sargsianas, rašo verslininkas, pats buvo atvykęs pas jį į Maskvą ir ragino įsigyti kai kurias žlugusias Armėnijos įmones, taip pat vos ne maldavo gelbėti bankrutuojantį banką „Kredit-Jerevan“. Verslininkas rašo patikėjęs ir ryžęsis įdėti į Armėnijos ekonomiką nemažas lėšas, nes nuoširdžiai troško padėti sunkioje padėtyje atsidūrusiai Tėvynei. Galiausiai, – rašo, – įdėjęs į Armėnijos ekonomiką šimtus milijonų dolerių, patyriau milžiniškus nuostolius ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo vykdytojais. Jam priklausantį turtą areštavo ir išpardavė.
Taip nutiko ne jam vienam – daug išeivių su kartėliu jam pasakojo apie Armėnijoje įsigalėjusią netramdomą savivalę. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, galima sakyti, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Ji veikia pagal vieną ir tą pačia išmėgintą schemą: pradžioje „Tėvynės vardan“ išvilioja iš verslininkų nemažus pinigus, o po to kurpia prieš juos kaltinimus – tam, kad pašalintų iš verslo, išstumtų iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus ir už juos sumokėtus pinigus pasiimtų sau. Su jais atsitiko tas pats, ką Jūs, Robertas Kočarianas ir Tigranas Sarkisianas, padarėte su manimi. Štai taip Jūs ir panašūs į Jus susikrovėte sau daugiamilijoninį turtą skurstančioje Armėnijoje.
Neramumai Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
Markoso žodžiais, Armėnijoje jam visiškai nepagrįstai iškėlė baudžiamąją bylą ir paskelbė tarptautinę paiešką, nors jis neketino nuo nieko slapstytis. Rusijos tyrėjai kelerius metus kruopčiai tyrė bylos medžiagą ir nustatė jo veiksmuose nesant jokios nusikaltimo sudėties. Tai reiškia, kad jis esąs teisėtas kadaise Armėnijoje įsigyto turto savininkas. Parodykite vieną kartą pilietinę drąsą ir priimkite teisingą bei teisėtą sprendimą grąžinti man mano nuosavybę ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius. Ne vien dėl savęs prašau – dėl visų apgautų išeivijos verslininkų… Laiškas baigiamas tokiais žodžiais: Grąžinkite apgautiems išeivijos armėnų verslininkams jų nuosavybę, kuri buvo užgrobta Jums žinant ir Jums tiesiogiai dalyvaujant. Nuimkite nuo savo sielos sunkią nuodėmę. Gal tada armėnų tauta Jums dovanos…
Rusijos verslininkas viešai kaltina sunkiais nusikaltimais Armėnijos prezidentus, buvusįjį ir esantįjį, ir reikia sutikti su autoriais, primenančiais gyvuojant nekaltumo prezumpciją ir raginančiais oficialiai paneigti teiginius, jeigu skelbiami dalykai yra netiesa. Arba patvirtinti taip ir buvus… Visa bėda, jog Armėnijoje labai abejojama ir tyrėjų bei teismų nešališkumu. Kas išdrįs, o jeigu ryšis – kaip patvirtins girdėjęs verslininkus tarpusavyje kalbėjus, kad iš jiems atitekusio Markoso turto uždirbamas pajamas jie atiduoda Sargsianui valstybės reikalams, o šis gautus pinigus dedasi sau į kišenę?
Kita vertus, ir „Atvirame laiške“ išdėstytus kaltinimus skeptiškai vertinantys autoriai pripažįsta: vis viena, ir be Markoso, būta nemaža išeivijos verslininkų apiplėšimo atvejų, šiose korupcijos schemose veikė, deja, ir Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms.
Vienus sugniuždė, kiti – nepalūžo
Armėnų vyriausybė investicijų žvalgosi visur. 2017-ųjų pradžioje Berlyne įvyko Vokietijos-Armėnijos ekonomikos forumas. Vokiečių ekspertai nurodė, jog reikalai klostosi patenkinamai (kiek padidėjo šalių prekybos apyvarta), tačiau Armėnijos ekonomikoje, suprantama, esama ir problemų. Konkrečiai: oligarchinių struktūrų įsigalėjimas, kai kurių ekonomikos sektorių monopolizavimas, nepriklausomų teismų nebuvimas, neskaidri muitų ir mokesčių žinybų veikla, taip pat – vešinti korupcija. Ir tai vadinama tik problemomis? Kai kurios jų vokiečių verslininkams kainavo ne vieną milijoną. Prieš ketvertą metų vokiečių verslininkas armėnų laikraščiui „168 žam“ kalbėjo, jog buvo nemažai norinčių investuoti į Armėnijos ekonomiką milijonus, tačiau persigalvojo, išgirdę jo istoriją. Verslas Armėnijoje susijęs su šalies politine valdžia, – sakė vokietis.
2006 metais vokiečių kompanija „Istinvestor“ įsigijo 3,2 % Jerevano bendrovės „Ararat“ akcijų, tačiau nepraėjus nė dvejiems metams didžiausias bendrovės akcininkas – turtingiausiu žmogumi Armėnijoje laikomas verslininkas ir politikos veikėjas Gagikas Carukianas pareikalavo parduoti šią dalį jam. Vokiečiams nesutikus, Carukianas sutvarkė reikalą taip, kad „Istinvestor“ teliko viena akcija, tačiau ir tos dalies jie galiausiai neteko. Tiesa, teismas priteisė vokiečių naudai iš bendrovės „Ararat“ 14,8 milijono dramų (maždaug $30,5 tūkstančio), nors jie reikalavo beveik 10 kartų daugiau. Anot žurnalistinius tyrimus vykdančio elektroninio leidinio „Hetq”, vokiečių kompanija, investavusi į konjako daryklą $10 milijonų, liko tuščiomis rankomis. Daugiau nieko nepešusi Armėnijos teismuose, kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. EŽTT žodis yra galutinis, tačiau jo laukti tenka labai ilgai…
Carukianas – politikos veikėjas, partijos „Klestinti Armėnija“ vadovas. 2017-ųjų pavasarį vykusius rinkimus į Nacionalinį susirinkimą jo vedama partija pasitiko žadėdama sutelkti nei rinkėjams, nei patiems politikams neįsivaizduojamas $15 milijardų (!) investicijas (valdančioji Armėnų respublikos partija, naujam ministrui pirmininkui Karenui Karepetianui subūrus turtingiausius išeivijos armėnus verslininkus, planavo vargais negalais per kelerius metus išspausti 3 milijardus). 15 ir net daugiau milijardų dolerių – tačiau tik tuo atveju, jeigu „Klestinti Armėnija“ parlamente iškovos ne mažiau kaip pusę + 1 vietas. Neiškovojo. Tad nebus Arėnijai pasakiškų 15 milijardų… Nebūtų jų buvę ir iškovojus daugumą – iš kur?
Pats Carukianas, kaip matėme, į užsienio investicijas nespjauna, tačiau sėdėti už vieno stalo su dalininkais užsieniečiais ne itin linksta. Vokiečių pavyzdys, beje, ne vienintelis. Nuo jo nudegė ir prancūzai. 1997 metais 71 % Aboviano alaus kombinato „Kotaik“ akcijų įsigijo prancūzų koncernas „Castel Castel Beer“; likę 29 % priklausė Carukianui. 2004-aisiais tuometis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas priėmė kompanijos prezidentą ir labai išgyrė prancūzus rodant pavyzdį, kaip reikia vystyti veiklą Pietų Kaukazo respublikose. Rinktinis salyklas iš Prancūzijos, ypatingi apyniai iš Čekijos pavertė mūsų produkciją populiariausia Kaukaze, – skelbė „Kotaik“ reklama. 2006 metais Carukianas pardavė savo dalį „Castel“ už 4 milijonus. O štai 2011-ųjų pavasarį visą 100% valdė jau Carukianas. Ir žadėjo padaryti viską, kad gerėtų „Kotaiko“ alaus kokybė, didėtų pardavimo apimtis ir jis susigrąžintų lyderio poziciją rinkoje.
Armėnų žiniasklaida pranešė, kad patys prancūzai pasiūlė Carukianui vėl paimti alaus gamyklą Aboviano mieste į savo rankas. Mat susidūrė su finansiniais sunkumais, smarkiai sumažėjo jų produkcijos pirkėjų. Netrukus imta kalbėti, jog Carukianas tiesiog „patarė“ prekybininkams neužsakinėti prancūzų alaus po to, kai „Castel“ atsisakė parduoti jam akcijas. Apie turtingiausiu laikomo armėnų verslininko ataką žinota aukščiausiu valstybiniu lygiu, mėgino įsikišti Prancūzijos pasiuntinys Armėnijoje, kompanijos savininkas net kreipėsi į Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką, su kuriuo pasižinojo, tačiau Carukianas pasirodė esąs galingesnis. Matydamas negalėsiąs nuveikti Armėnijos oligarcho, prancūzas pirmiausia išvežė iš Armėnijos šeimą, greitai sutvarkė reikalus ir dingo…
O štai kita prancūzų kompanija, „Pernod Ricard“, nepalūžo. Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje, o ir pasaulyje žinoma Jerevano konjako darykla Armėnijos nepriklausomybės metais suskilo į dvi bendroves: vieną įsigijo prancūzai, kitą – tas pats Gagikas Carukianas. „Pernod Ricard“ per teismus išsikovojo išimtinę į konjako „Ararat“ ženklą. Prancūzų kompanija, kaip pasakė vienas jų konkurentų atstovas, Armėnijoje veikia kietai ir agresyviai. Visus reikalus sprendžia tik per šalies vadovybę, valydama kelią nuo konkurentų.
Carukianas mėgino pakelti vynuogių supirkimo kainą ir pervilioti į savo pusę dalį žaliavos tiekėjų, tačiau šį kartą ir jam neišdegė. Vienas pačios kompanijos vadybininkų paaiškino: Armėnija – maža šalis, čia prezidentas gali veikti visus procesus…
Užuodė milijardą…
2015- ųjų vasarą Los Andžele eidamas 99 metus mirė armėnų kilmės verslininkas Kirkas Kerkorianas. Pastaruoju metu jis valdė $4,2 milijardų turtą. 1989 metais jo įsteigtas labdaros fondas „Linsi“ (Lincy Foundation) per ketvirtį amžiaus gyvenamųjų namų ir mokyklų statybai, kelių tiesimui ir kitiems Armėnijos poreikiams paaukojo $1,1 milijardo. Svari ir jo ideologinė parama. Ilgą laiką JAV politika Armėnijos atžvilgiu buvo nustatoma Kirko Kerkoriano kabinete, – rašė „The Washington Post”. Jo nuopelnai armėnų tautai buvo įvertinti suteikiant Armėnijos nacionalinio didvyrio vardą (2004). 2016-ųjų pradžioje velionio paskirtieji jo valios vykdytojai sužinojo, kas parašyta milijardieriaus testamente: per trejus metus nuo mirties dienos turtą parduoti ir gautus pinigus padalyti jam gyvam esant vykdytų projektų tolesniam finansavimui.
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Net Rusijos naujiena tarnyba „Regnum“ 2016 metų rudenį pranešė, kad yra galimybė į Armėniją nukreipti $2 milijardus, kuriuos paliko verslininkas ir filantropas Kirkas Kerkorianas, ir kad apie tai prakalbo buvęs Armėnijos užsienio reikalų ministras (1998-2008), Nacionalinio susirinkimo narys Vardanas Oskanianas. Jis papasakojo artimai bendravęs su milijardieriumi ir net žinojęs jo mintis. Kerkorianas esą buvo karštas patriotas, jis nuoširdžiai geidė matyti Armėniją klestinčią, demokratinę, išsivysčiusią – tai buvo jo svajonė. Oskanianas prisiminė ir pirmąjį milijardieriaus apsilankymą Armėnijoje, jį visur lydėjo ir akimis matė, kaip Kerkorianas mažiausiai dešimt kartų verkė. Anot buvusio ministro, vienas turtingiausių Amerikos žmonių įdėjo į Armėniją $300 milijonų, kurie labai padėjo šalies ekonomikos vystymui tuo laikotarpiu. O dabar, įsivaizduokite, jeigu pavyktų iš jo palikimo gauti vieną milijardą, tai per ateinančius penkerius metus Armėnijoje galima sukurti stebuklą.
Buvęs ministras ragina nepalikti likimo valiai šios istorinės galimybės, sudaryti komisiją iš 5-7 žinomų, pasitikėjimą pelniusių žmonių – jie palikimo tvarkytojus turėtų tikinti Armėnijai tikrai reikiant pinigų ir tuos pinigus būsiant tinkamai panaudotus. Šiukštu neleistina, kad kurių nors asmenų ar organizacijų savanaudiškos pretenzijos atgrasytų palikimą dalysiančius žmones nuo Armėnijos.
Nežinia, ar pats Oskanianas taikėsi į tą pasitikėjimą pelniusių žmonių kompaniją. 2012 metais jis neteko parlamento nario teisinės neliečiamybės ir prokurorai jam iškėlė baudžiamąją bylą dėl nusikalstamai gautų didelio masto pinigų įteisinimo („pinigų plovimo“). Iš pradžių įtariamasis spardėsi: politinis persekiojimas, tačiau galiausiai prisipažino iš labdarai skirtų pinigų $250 tūkstančių pasisavinęs… Beje, tai atsitiko jo vadovaujamam fondui pardavus bendrovę, įsteigtą Armėnijoje dviejų Jungtinėse Valstijoje veikiančių korporacijų… Kadangi prisipažino ir sumokėjo mokesčius, bylą nutraukė.
Nacionalinis didvyris užtrenkė tautiečiams duris
Buvusiam ministrui prabilus apie istorinę galimybę gauti bent 1 milijardą iš Kirko Kerkoriano palikimo, atsiliepė Armėnijoje žinoma visuomenės veikėja, Jerevano seniūnų tarybos narė Anahit Bagšian. Dėl teisybės, pareiškė ji, tai ponas Oskanianas turėtų papasakoti ir apie tai, kodėl Kerkorianas nutraukė „Linsi“ fondo veiklą Armėnijoje. Ponia Anahit rašo: Negi ponas Oskanianas nebuvo atsakingas už tai, kad fondas veiktų teisėtai – kartu su tuomečiu prezidentu Kočarianu? Negi nežinojo, kad fondas Armeno Gevorgiano pastangomis buvo suniokotas, ir kalbos apie tai nuėjo iki Kerkoriano? Be kita ko, ataskaitose buvo rašoma, kad suremontuota 12 mokyklų, kai iš tikrųjų remontavo 8-9. Ir panašiai.
1973 metų gimimo Armenas Gevorgianas – prezidento Kočariano administracijos vadovas (2006-2008), vėliau (iki 2014-ųjų) – Nacionalinio saugumo tarybos sekretorius, Armėnijos vyriausybės viceministras, teritorinio valdymo ministras; 2016-ųjų pavasarį vėl tapo nacionalinio saugumo tarybos sekretoriumi, o rudenį – prezidento administracijos vadovu. Prieš kelis mėnesius Sargsianas jį skyrė Priežiūros rūmų nariu (iš viso 7 nariai, kontroliuoja biudžeto išlaidas, valstybės ir vietinės valdžios turto naudojimą) ateinantiems šešeriems metams; šmėkštelėjo net žinelė, kad gali būti pasiūlytas į Armėnijos prezidentus (pagal Armėnijoje 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume priimtas konstitucijos pataisas svarbiausias valstybėje bus ministras pirmininkas, kurio posto vertas, aišku, šių pataisų pateikėjas – Seržas Sargsianas).
Kirkas Kerkorianas, toliau pasakoja ponia Anahit, Armėnijai skyrė 200 milijonų – gyvenamiesiems namams buvusio žemės drebėjimo zonoje statyti, mokykloms, ir klausia: O jūs, ponai Oskanianai ir Kočarianai, ką jūs padarėte? Neatstatėte nelaimės zonos, neužbaigėte mokyklų statybos, šiais pinigais praturtėjo tik keletas valstybės aparate esančių plėšikų, kuriems tėvynė, Armėnijos valstybė – tik priemonė krautis sau turtą, ir jūs padarėte tai Kerkoriano sąskaita. Tai, Ahanit manymu, Kerkorianą įžeidė iki širdies gelmių, jis nusivylė savo tėvyne ir tėvynainiais, jam tapo atgrasūs Armėnijos grobstytojai, neįtikėtinas korupcijos mastas, vogimas, ir jis nutraukė investicines programas, maitinusias Armėniją.
2011 metų vasarį buvo pranešta: fondas „Linsi“ nutraukia veiklą ir perduoda neišnaudotus pinigus ($200 milijonų) Kalifornijos universitetui Los Andžele (UCLA).
Armėnų žiniasklaida rašė, kad fondo veikla sustabdyta dėl neektyvaus Armėnijai skiriamų lėšų naudojimo. Tačiau esama ir gerokai konkretesnio paaiškinimo: Kerkorianas atsisakė teikti Armėnijai paramą po to, kai pareikalavęs iš vyriausybės per 7 dienas pateikti aiškią ataskaitą apie jai skirtų fondo pinigų panaudojimą, sulaukė kažin kokių miglų. Kerkorianas viešai nesiskundė (apskritai, jis visą gyvenimą vengė žurnalistų ir viešumo), tačiau, kalbama, daugiau nesutiko priimti armėnų delegacijų, net aukščiausių vadovų.
Ir dar. Slaptai.lt jau pasakojo apie dar vieną prezidento Seržo Sargsiano brolį, Aleksandrą, kuris karaliavo Armėnijoje, tačiau kuo puikiausiai jautėsi ir Jungtinėse Valstijose: varė reikalus padedamas ten gyvenusio armėno – nusikaltėlių autoriteto, nusipirko rūmus ir panašiai. Taigi, pasakojama, „Sašikas-Penkiasdešimt Procentų“ Kerkorianui, vos ne tapšnodamas „Las Vego karaliumi“ vadinamam milijardieriui per petį, pasiūlė tapti kompanionais ir kartu plėtoti lošimų verslą…
Tiesa turi būti pasakyta!
Per praėjusį rudenį Los Andžele vykusią kasmetinę TV labdaros akciją Visų armėnų fondas (Hayastan All Armenian Fund) surinko $12,5 milijono; 2,5 milijono paaukojo vienas turtingiausių Rusijos verslininkų Samvelas Karapetianas. 2016-aisiais tokios akcijos metu armėnai fondui suaukojo 15 milijonų, 2008-aisiais buvo surinkta $35 milijonai. Prieš kelerius metus Los Andžele neliko nepastebėta vietinių armėnų protesto akcija, jos dalyviai vilkėjo marškinėliais su užrašu „Boikotuojame Visų armėnų fondą, rinkite mokesčius, o ne aukas“. Jie aiškino fondą esant perdėm korumpuotą ir padedant Armėnijos vadovams išlaikyti valdžią (fondo globėjų tarybos pirmininkas – Armėnijos prezidentas); esą 2012 metais fondui suaukota $20 milijonų, kai tuo tarpu Armėnijos vyriausybė dėl valdininkų piktnaudžiavimo, mokesčių nesurinkimo prarado 750 milijonų.
Tai, kad išeivijoje anaiptol ne visi pritaria Armėnijos valdžiai, rodo 2010-aisiais pasirodžiusi internetinė svetainė „Tiesa turi būti pasakyta“ (The Truth Must Be Told). Jos įkūrėjas, išeivijos veikėjas Los Andžele Ara Manukianas, pareiškė joje bus skelbiama žurnalistiniai tyrimai apie žmogaus teisių pažeidimus Armėnijoje, Kalnų Karabache ir išeivijoje, korupciją valdžioje, nusikaltimus kariuomenėje, prekybą žmonėmis (Human Trafficking). 2016-aisiais svetainė pakvietė pasirašyti peticiją „Pakeisk Armėnijos vyriausybę“ (Change Armenia’s Government). Peticijoje nurodoma, kad korumpuotas Seržo Sargsiano režimas žlugdo šalyje taikius demokratinius sąjūdžius, daugelį metų naudoja apgaulę, politinę prievartą ir fizinį smurtą savo valdžiai išlaikyti ir asmeniniam turtui gausinti. Armėnai išeiviai – Jerevano politikos kritikai Los Andželo gatvėse surengė simbolinę akciją – inscenizavo prezidento Sargsiano laidotuves…
Prieš pastarąsias Kalėdas Armėnijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma armėnų radijo stotį „Azatutiun“ ne visai korektiškai perteikus vieno garsiausio išeivijos veikėjų, Armėnijos pasiuntinio UNESCO Šarlio Aznavūro mintis, išdėstytas Prancūzijoje leidžiamame žurnale „Nouvelles d’Arménie“. Esą radijo žurnalistai išpešiojo tik tam tikrus pasakymus iš pokalbio, kuriame jis, viską paėmus, teigiamai vertina tikrovę. Iš tikrųjų – kai kurie leidiniai greitai pagarsėjusio sakinio pradžią išvertė vienaip: Tuo metu, kai vienus sodina į kalėjimą pavogus kiaušinį, kiti kitaip: … pavogus dvi vištas…, treti: … pavogus kelis grašius (sū). Tačiau sakinio pabaiga visur vienoda ir vienaip supratama: … laisvėje lieka išvogusieji milijonus.
Tai visiškai neleistina, – kalba Aznavūras. – Reikia suvokti, kad mes turime gražią šalį, kurią privalome vystyti, kitaip ji gali išnykti nuo žemės paviršiaus, kaip kai kurios senosios civilizacijos, ir atsakinga už tai bus Armėnijos vadovybė. Aznavūras kalba literatūriškai – kad paryškintų tai, kas yra. Tą sako ir šalies vadovams: Aš jų negailiu. Aš sakau tai, ką manau. Pagal užsienio reikalų ministeriją išeitų, jog šalies vadovai turi teisę žinoti Armėnijos nacionalinio didvyrio (beje, šis vardas jam suteiktas 2004-aisiais draugėje su Kirku Kerkorianu) nuomonę, o paprasti piliečiai – ne?
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kovo 6 d. Sirijoje sudužo Rusijos transporto lėktuvas An-26. Žuvo visi: 6 įgulos nariai ir 33 keleiviai – Rusijos kariuomenės karininkai, tarp jų generolas majoras. Valstybinis televizijos kanalas „Rosija-1“ pokalbių laidoje „60 minučių“ šiai katastrofai skyrė 1 minutę. Laidos dalyviai puolė toliau aptarinėti Rusijos ir Ukrainos nesutarimų dėl dujų… Maskva labai nemėgsta komentuoti nemalonių naujienų. Ypač prieš rinkimus.
Kosminėms pajėgoms padedant…
2016 metų pavasarį vienas Rusijos generalinio štabo viršininkų pranešė, kad Sirijoje veikia Specialiųjų operacijų pajėgos (kai kuriais duomenimis, pasirodė dar iki pradedant operaciją 2015-ųjų rudenį). Generolas pulkininkas valstybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ pasakė Neslėpsiu (Не буду скрывать) praėjus kelioms dienoms po to, kai mūšyje dėl Palmyros žuvo šių pajėgų vyresnysis leitenantas, žvalgęs taikinius karinių kosminių pajėgų atakoms.
Vasario 27 d. Rusijos aneksuotame Kryme, Simferopolyje, paminėta Specialiųjų operacijų pajėgų diena. Mitingo dalyviai padėjo gėlių prie paminklo „Mandagiems žmonėms“ (tiesą sakant, ten išlietas vienas žmogus, labiau panašus į kokį kosminį ateivį, ir katinas). Maskvoje ši diena praėjo be žmonių sueigų, bent jau žiniasklaida apie jas neužsiminė.
Calend.ru paaiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2015 metų pradžioje būtent šią metų dieną paskelbė šventine, kitaip dar vadinama „Mandagių žmonių diena“. Būtent 2014 metų naktį į vasario 27-ąją Kryme Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dislokavimo vietas blokavo ir visus pusiasalyje esančius strateginius objektus užėmė nežinomi žmonės maskuojamąja uniforma be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų. Su vietos gyventojais jie elgėsi „labai mandagiai“. Po kelių savaičių Putinas paaiškino, kad mandagūs žmonės (anot Calend.ru, jis taip pavadino būtent Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų karius) garantavo Krymo gyventojams galimybę laisvai pareikšti savo valią referendume dėl Krymo statuso. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu kažin kaip ypatingai dialektiškai juos palygino su nesančia juoda kate, kuri protinga, drąsi ir mandagi.
Apie tokių pajėgų (SSO) sudarymą oficialiai paskelbta 2013 metų kovo mėnesį. Jų sudėtį sudaro išimtinai pagal kontraktą Rusijos kariuomenėje tarnaujantys kariai. Gynybos ministerijos išaiškinimu, specialiųjų operacijų pajėgos naudoja įprastoms pajėgoms nebūdingus kovinių veiksmų metodus ir būdus, tarp jų – ir partizaninius (разведывательно-диверсионные, подрывные, контртеррористические, контрдиверсионные, контрразведывательные, партизанские, антипартизанские и другие действия). Joms įsakinėja Vadovybė, pavaldi tiesiogiai Generalinio štabo viršininkui. Rusijos naujienų tarnyba „Novosti“savo ruožtu paaiškino, kuo nė jokiai Rusijos kariuomenės rūšiai nepriskiriamos Specialiųjų operacijų pajėgos skiriasi nuo specialiosios paskirties padalinių („Alfa“ ir „Vympel“): tai ne mažos iš aukšto lygio profesionalų sudarytos specialiosios grupės, o galingos tokių pat profesionalų kariuomenės pajėgos. Jos turi teisę, iškilus reikalui, pasitelkti karinių kosminių pajėgų ir karinio jūrų laivyno dalinius. Kai kuriais duomenimis, SSO tarnauja 14 tūkstančių karių, iš kurių 12 tūkstančių sudaro liūdnai pagarsėjusios Generalinio štabo vyriausiosios valdybos (anksčiau vadintos GRU) ugdytiniai.
Oficialiai, Alepo miestą 2016 metų pabaigoje užėmė Sirijos vyriausybinės pajėgos (Sirijos armija, SSA), padedamos Rusijos karinių kosminių pajėgų. Tarptautinė žmogaus teisių gynybos organizacija „Human Rights Watch“ pareiškė, jog šios operacijos negalima vadinti „Alepo išlaisvinimu“, nes tai buvo miesto sunaikinimas, lydimas kariavimo įstatymų pažeidimų, o gal ir karo nusikaltimų (Rusijos ir Sirijos aviacijos bombordavimų metu žuvo apie 3 tūkstančiai žmonių). “The Wall Street Journal” parašė, jog prie Alepo užėmimo labiausiai prisidėjo Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai (“Russian Special Forces Seen as Key to Aleppo Victory”). Daugelis jų žygių liko paslaptimi, tačiau sužinoja juos sėkmingai medžiojus sukilėlių vadus miesto rytinėje dalyje… 2017 metų pavasarį Palmyra, kaip pranešė Rusijos žiniasklaida, buvo pakartotinai išlaisvinta ir didžiausiu indėliu prie to prisidėjo specialiųjų operacijų bei karinės kosminės pajėgos.
Šešėliai dingsta vidurdienį
2017 metų rudenį leidinys„Vojenoje obozrenije“ pranešė, jog greičiau nei per mėnesį Sirijos kariuomenė išlaisvino didžiąją dalį Deir ez Zoro miesto, išbuvusio apsiaustyje trejus metus, ir persikėlė per Eufratą. „Islamo valstybės“ priešinimasis Sirijos rytuose baigiamas palaužti ir dabar, nesibaiminant atskleisti karinės paslapties, galima kalbėti apie pajėgas, kurios iki šiol buvo slepiamos šešėlyje. Nors pastarosios pergalės laurai oficialiai vėl teko Sirijos armijos generolo Suhelio vadovaujamiems elitiniams daliniams („Tiger Force“), pagrindinį darbą padarė Rusijos savanoriai, siejami su Vagnerio PKK.
Kaip rašoma „Vojenoje obozrenije“ tekste („Российские добровольцы: их вклад в успех сирийской операции“), savanoriai padėjo Sirijos armijai pasiekti ne vieną pergalę. Palmyra, Alepas, Deir ez Zoras, taip pat daugybė bevardžių aukštumų ir vietovių, kur Rusijos kariai-savanoriai kovojo dėl pergalės prieš terorizmą Sirijoje, visiems laikams įrašyti į PKK karinės šlovės metraštį. Beje, šiame tekste randame visiškai be patetikos parašyta: dabar Rusijos savanoriai saugo Sirijos kariuomenei prieigas verslovių išlaisvinimui kairiajame Eufrato krante (tai yra tose vietose, kur įvyko vasario 8-osios incidentas).
Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, 2017 metų rugsėjo 2 d. strategiškai svarbų miestą Akerbatą išlaisvino vyriausybinės kariuomenės padaliniai, padedami Rusijos karinių kosminių pajėgų, tačiau žurnalistų pašnekovai tvirtino, kad paskutinįjį teroristų pasipriešinimo židinį ėmė vien Rusijos privačių karinių kompanijų brigados. Siriečiai įžengė po jų – mes dargi pasitraukėme į šoną, kad nenufilmuotų kartu su jais naujienoms.
Iš tikrųjų – apie Sirijos kareivius juos savo akimis mačiusieji atsiliepia nekaip. Pasak vieno „Vagnerio grupės“ nario, Sirijos kareivių darbą dirbo kiti: „Vagneris“, „ISIS-hunters“ (SAA elitinis specialusis padalinys, 2017 metų pradžioje sukūrė ir finansuoja Rusijos specialiosios tarnybos, „medžiotojus“ apmokė Specialiųjų operacijų pajėgų instruktoriai), iraniečių specialieji padaliniai (daugiausia “Hezbollah”, kai kada “The Islamic Revolutionary Guard Corps”), kai kurie Sirijos armijos daliniai; palaikė Rusijos karinės kosminės pajėgos, dar veikė specialiųjų operacijų pajėgos. Apie įsimintiną mūšį, kuriame teko dalyvauti, žurnalisto pašnekovas atsisakė papasakoti (nenorįs atskleisti nei vietos, nei aplinkybių): Galiu viena pasakyti, „Vagneris“ – tai patrankų mėsa, ten vykdant užduotį nuostolių ne itin paisoma.
Kitas pašnekovas prisiminė pirmąjį Palmyros išlaisvinimą, 2016-ųjų pavasarį: Iš pradžių dirba „Vagnerio“ vyrukai, po to eina Rusijos sausumos daliniai, vėliau jau arabai ir kameros. „Vagnerio grupę“ siuntė daugiausia į karščiausias vietas – kad mažesni būtų Sirijos reguliariųjų pajėgų nuostoliai. Dar du „Vagnerio grupės“ nariai 2016 metų vasaros pabaigoje britų televizijos kanalui „Sky News“ pasakė, kad samdinius suntė į savižudiškas misijas (самоубийственные миссии) – priešininkui apdoroti prieš Sirijos reguliariųjų pajėgų puolimą. Palmyros šturmo metu mes buvome kaip patrankų mėsa (Во время штурма Пальмиры нас использовали как пушечное мясо). Vieno „Sky News“ pašnekovų duomenimis, Sirijoje žuvo iki 500-600 samdinių, arba kas antras… O dar vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys, dalyvavęs mūšiuose Sirijoje, aiškino žurnalistams, kad pulti kaktomuša – mėgstama „Vagnerio“ taktika. Dėl to dideli nuostoliai – vos ne kas trečias virsta „kroviniu 200“ (žuvęs) arba „300“ (sužeistas).
2017 metų rudenį buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Jo žodžiais, „Vagnerio grupę“ sudaro dviejų kategorijų kariai – „elitas“ (specialiosioms operacijoms vykdyti) ir „nurašomieji“. Į pastarąją kategoriją patenka suklaidinti ir viskuo nusivylę „Novorosijos“ savanoriai – utilizavimui. Tiesa, didelius nuostolius patiria ir „elitiniai“. Girkinas jų neužjaučia: iš savanorių eiti į samdinius ir žūti toliausiai nuo Tėvynės, kai tuo tarpu labai greitai prireiks kareivių jai pačiai ginti – tai ne išeitis, o išdavyste kvepiantis dalykas. Jam pritariama: Dalyvavimas Afganistano kare buvo baisu, tačiau šioji avantiūra – košmaras. Tiesiog žmonių utilizavimas. Dar vienas: Dabar su vyruku kalbėjau, sužeistas guli ligoninėje. Iš 300 vaikinų per du mėnesius gyvų liko 8…
Kadangi Specialiųjų operacijų pajėgų Rusijoje ir užsienyje vykdomos užduotys pernelyg neafišuojamos, o kariaujama kaip ir nesilaikant karo įstatymų ir papročių, tai galima manyti SSO pasitelkiant ne tik kosmines pajėgas (Kryme mandagūs žmonės veikė sykiu su jūrų pėstininkais, oro desanto ir motorizuotais šaulių padaliniais, „vietos savigyna“ ir dar visokiausio plauko ginkluotais asmenimis). Juk Putinas 2014 m. kovo 4 d. pasakė, kad Rusijos kariai stovės už žmonių nugarų, ne priekyje, o už nugarų – ir tegul tik pamėgina ukrainiečiai šaudyti į savus žmones… Tad kodėl vykdant ekspedicinę misiją pirma nepasiuntus į ugnį tų, kurios Girkinas pavadino nurašomaisiais (расходники), o tada tęsti specialiąją operaciją su visokeriopai brangintinu elitu? Juo labiau kad valstybė, kaip parašė Kremliaus propagandos flagmanas RT, neprivalo atsiskaityti dėl operacijų rezultatų ir patirtų nuostolių.
Kariuomenė. Pati tikriausia!
„Laisvės“ radijo apžvalgininkas, Ukrainos publicistas Vitalijus Bortnikovas netrukus po kalbamo incidento Sirijoje perspėjo: pasikliauti žiniasklaidos pranešimais, kad dauguma ten žuvusiųjų yra „Vagnerio grupės“ samdiniai, juo labiau – savanoriai, reiškia vėl pakliūti į Kremliaus apgaulės tinklus. Privačios karinės kompanijos, – pasak jo, – tam ir sukurtos, kad Rusijos aukščiausiajai valdžiai – politinei ir karinei – nereikėtų atsakyti už savo pavaldinių avantiūras. Tuo tarpu iš tikrųjų šios kompanijos – tokie patys Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų padaliniai. Publicistas primena daug triukšmo sukėlusią nuotrauką, kurioje Putinas pozuoja su ordinus prisisegusiais „Vagnerio grupės“ vadais Dmitrijumi Utkinu ir Andrejumi Troševu bei dar dviem jų bendrais (kalbama, Troševui „Rusijos didvyrio“ vardas suteiktas už Palmyros paėmimą). Rusijos didvyrio žvaigždė ir ordinas „Už narsumą“ – aukščiausi kariniai apdovanojimai ir už dalyvavimą kokiose privačiose operacijose, Portnikovo nuomone, jie neteikiami.
Vadinamosios privačios karinės kompanijos niekur nevyksta pačios – jos atliekamos Rusijos vadovybės įsakymus. Tuo tarpu pati vadovybė neprisiima jokios atsakomybės. Todėl susitarti su ja dėl ko nors yra visiškai neįmanoma. Ir tai – Kremliaus gudrystės esmė. Donbase savanoriai gali padėti ginklus ir pasitraukti, tačiau „Vagneris“ liks. Ir toliau kontroliuos okupuotas teritorijas ne blogiau už reguliariąją kariuomenę. Tai todėl, kad „Vagneris“ ir yra reguliarioji kariuomenė, dar daugiau – parengta diversijų ir teroro vykdymui, – teigia Vitalijus Bortnikovas. – Todėl, kad po „Vagnerio“ kauke slepiasi Putinas.
2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Ukrainos saugumiečiai nustatė, kad aukščiausiu „Vagnerio“ globėju buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas Nikolajus Bogdanovskis, o tiesiogiai jam vadovavo generolas majoras Jevgenijus Nikiforovas. Ukrainos saugumiečiai „Vagnerio PKK“ narius laiko Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariais (военнослужащими Вооруженных сил Российской Федерации). Mat sutinkamai su 2017-ųjų pradžioje įsiteisėjusiomis įstatymo dėl karinės prievolės pataisomis atsargos kariai laikomi einantys karinę tarnybą, kai, be kita ko, dalyvauja užkardant tarptautinę teroristinę veiklą už Rusijos Federacijos ribų. Ukrainos saugumo tarnyba su šio tyrimo išvadomis supažindino savo tarptautinius partnerius, nes Putino privati armija gali būti panaudota bet kurioje pasaulio vietoje.
Tarptautinės bendrijos „Inform Napalm“ tyrėjai su savo pagalbininkais (Ихтамнет_м0292, Ukrainian Cyber Alliace) neseniai paskelbė nustatę 25 „Vagnerio grupės“ samdinius – buvusius ir esamus tankų įgulų narius; kai kurie iš jų Rusijos prezidento įsaku apdovanoti medaliais už savo žygius Rytų Ukrainoje. „Inform Napalm“ padarė išvadą, kad Kremlius panaudoja „Vagnerio PKK“ kaip grandį Rusijos hibridiniame kare Ukrainoje, Sirijoje, o ateityje gali pasiųsti į Balkanus. Šios grupės branduolį sudaro Rusijos atsargos kariai, vykdantys Rusijos vadovybės įsakymus. „Vagnerio grupė“ pasitarnavo kaip Rusijos reguliariosios kariuomenės priedanga mūšiuose dėl Debalcevo miesto ir Luhansko oro uosto; viena jos užduočių buvo pašalinti separatistų lauko vadus, veikusius pernelyg savarankiškai.
Praėjusių metų pradžioje leidinys „Otkrytaja Rosija“ pranešė, jog Vagnerio privati karinė kompanija“ rengiasi naujiems mūšiams Sirijoje. S.Nikolajus papasakojo, kad su „Vagnerio grupės“ nariais susipažino 2014 metais „Luhansko liaudies respublikoje“ (skiriamasis ženklas ant uniformos ir technikos raidė „W“ – bene vienintelis toks liudijimas). Jie vykdė, kaip suprato Nikolajus, delikačiausias užduotis (наиболее щепетильные задачи). Saugojo nepripažintų respublikų vadovus, suimdavo arba likviduodavo neįtikusius „savanorių“ lauko vadus, nuginkluodavo nepaklusnius būrius (pavyzdžiui, ypatingosios paskirties brigadą „Odesa“). Tapęs „Vagnerio grupės“ nariu, Nikolajus keletą kartu pabuvojo su ja Sirijoje. Nieko privataus šiame būryje nėra. Grupė vykdo Rusijos karinės vadovybės užduotis. Tai pati tikriausia kariuomenė. O nevykusį „privačios karinės kompanijos“ pavadinimą sugalvojo žurnalistai – sakytum, mus galima būtų pasamdyti vasarnamiui ar jachtai saugoti.
Prancūzų žurnalas DSI (tarptautinis saugumas) 2017-iesiems baigiantis išspausdino straipsnį, kuriame pasakojama apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų sausumos operaciją Sirijoje („Le modele de l’intervention russe“). Rusijos specializuotam leidiniui „Novosti VPK“ (karinio pramoninio komplekso naujienos) pasirodė, kad netgi NATO priklausančios valstybės ekspertas buvo priverstas pripažinti didelius „Vagnerio PKK“ nuopelnus sutriuškinant „Islamo valstybę“ Sirijoje („Признание на Западе:ЧВК Вагнера получила высокую оценку во Франции“). Eksperto (Michel Goya) nuomone, rusai intervencijai galėjo pasitelkti 1-2 mechanizuotąsias arba oro desanto brigadas, o nutarė pasiųsti vieną jūrų pėstininkų batalioną bazėms ginti ir ne mažiau kaip 3 000 žmonių iš PKK, kurių nuostuoliai ne taip matomi ir juntami (PKK pavadinimai nenurodomi).
Viskas, eksperto galva, buvo padaryta palyginti nedidelėmis sąnaudomis. Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, žuvo 37 kariai. Tačiau šis skaičius, be abejonės, yra 2-3 kartus didesnis, skaičiuojant ir „nereguliariuosius“ dalinius. Net „devynių dienų“ kare prieš Gruziją oficialiai skelbiami nuostoliai buvo didesni. Apie „Vagnerio grupę“ prancūzas nerašo – „Novosti VPK“ apie ją prideda nuo savęs: sėkmę lėmė aukštas kovotojų profesionalumas ir naujausia materialinė-techninė bazė. Esą „Vagnerio grupė“, be kitų ginklų, turėjo net tankus T-72, todėl iš žvalgybos-šturmo grupės virto tikru motorizuotuoju pėstininkų padaliniu. Į rusų kalbą išverstas straipsnis susilaukė komentarų. Tai toks valstybės ėjimas žirgu,- paaiškino vienas komentantorius dėl privačių karinių kompanijų. – Valstybė kaip ir niekuo dėta, kariauja privati kompanija, sudaryta iš savanorių, todėl valstybė ne karo padėtyje, žūva ne kariai, o „laukiniai žąsinai“, patys tai pasirinkę.
Kovo 9 d., tai yra praėjus mėnesiui, sužinojome, kad JAV ginkluotųjų pajėgų štabų viršininkų komiteto pirmininkas ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas aptarė incidentą Sirijoje. Tai, kas įvyko, pasak NATO karinio komiteto vadovo čekų generolo Petro Pavelo, yra akivaizdus pavyzdys vis daugėjant atvejų, kai sukarintų organizacijų samdiniai panaudojami karinėms misijoms. Ir tai ateityje reikėtų rimtai apsvarstyti.
O jūs įrodykite, įrodykite!
Kai 2012 metais Valstybės dūmoje Vladimiro Putino, tuomečio Rusijos vyriausybės pirmininko, paklausė apie galimybę panaudoti privačias karines kompanijas įtakai užsienyje daryti, jis atsakė: Tai iš tikrųjų yra instrumentas įgyvendinti nacionalinius interesus be tiesioginio valstybės dalyvavimo. Manau, reikėtų apie tai pagalvoti, apsvarstyti. Po Krymo aneksijos 2014 metais, nepaskelbto karo Donbase, įsikišimo į Sirijos karą ir pastarojo triuškinamo amerikiečių kirčio ekspertai mėgina įsivaizduoti netrukus vėl prezidentu tapusio Putino minčių tėkmę. Ir spėti, kodėl Dūma nepritarė jau keliems tokių kompanijų įteisinimo projektams.
Veikti be tiesioginio valstybės dalyvavimo yra visokeriopai naudinga. Juo labiau kai tai neįteisinta: nereikia oficialiai atsakyti už Rusijos piliečių veiksmus Donbase ar kitur ir jų žūtį. Jeigu pastarąjį kartą būtų žuvę oficialūs Rusijos kariai, ketverius metus amerikiečių baubu gąsdinami žmonės būtų ėmę reikalauti nubausti JAV. O stoti su Amerika akis į akį mūšio lauke…
Praėjusių metų pradžioje Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“ jau kėlė klausimą, kodėl Rusijai naudingiau užsienyje kariauti nelegaliai; straipsnis taip ir vadinosi „Ichtamnetų armija“. Pradėjo net nuo Ivano Žiauriojo laikų: caras pasiuntė Sibiro užkariauti ne šaulių būrį, o kazokus, kuriuos ginklais ir viskuo aprūpino pirkliai (beje, atamanas Jermakas 1581 metais kariavo Lietuvoje). „Vagnerio grupė“, paaiškino vienas žinovas, visiškai ne privati karinė kompanija, o sukarinta organizacija be oficialaus statuso. Ją lengva ir paprasta panaudoti bet kuriais atvejais. Samdiniai padarys tai, ko negali daryti reguliarioji kariuomenė. Kam žuvus, nebus teisminių ginčų, nesukils žiniasklaida ir visuomenė. Be to, tai ir kainuoja gerokai pigiau. O jeigu kas – nuo jų visada galima atsižegnoti.
„The New Times“, pirmasis Rusijoje visuomeninis leidinys (taip jį vadina vyriausioji redaktorė, žinoma opozicijos veikėja Jevgenija Albac, nelikus savininkų) išspausdino karinio apžvalgininko Aleksandro Golco komentarą. Autorius rašo, kad Rusijos politikos firminiu stiliumi tapo vadinamosios slaptosios operacijos, kurios nei vienam nėra paslaptis. „O jūs įrodykite“ – pastoviai kartoja Vladimiras Putinas ir Sergejus Lavrovas, kai kalbama apie slaptą karą Donbase, kišimąsi į kitų šalių, tarp jų ir JAV, vidinę politiką, sausumos operaciją Sirijoje. Jie tai daro žinodami, kad nėra tokio teismo su prisiekusiaisiais, kuriam galima būtų pateikti branduolinės valstybės kaltumo dėl tarptautinės teisės pažeidimo įrodymus. Antai Rusija, primena apžvalgininkas, blokavo pasiūlymą įsteigti tarptautinį teismą dėl Donbase numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo.
Vienas incidento Deir ez Zoro provincijoje dalyviu prisistatęs asmuo, dargi padalinio vadas, „Laisvės“ radijui pasakė: Tokia ir yra privačių karinių kompanijų esmė: už nieką neatsiskaitai ir nieko nepripažįsti. Kiti pritaria. Kas iš to, kad JAV paskelbė Private Military Company ‘Wagner’ ir jos vadui sankcijas – nėra tokio juridinio asmens, taigi nėra ir galimybės juos nubausti. Rusų žurnalistas Ilja Mečnikovas iš Bostono: Nesantis „Vagneris“ juk tuo ir naudingas, kad būdamas gyvas ir kariaudamas didina mūsų šauniosios kariuomenės šlovę, o kai žūva – tyliai virsta pelenais, tarytum jo niekada nė nebuvo.
Ar praregės mulkinamieji?
Rusijos nepriklausomo tyrimų centro „News ader“ ekspertų išvadoje apie „Vagnerio grupę“ sakoma tai, ką jau girdėjome. Prisidengdami privačios karinės kompanijos vardu (dar ir oficialaus statuso neturinčios) šios komandos kovotojai iš tikrųjų atlieka Rusijos kariuomenės vaidmenį tarptautiniuose konfliktuose. Kremliaus gudriai suregzta: šių kovotojų žūtys nelaikomos Rusijos armijos netektimis, be to, ši gudrybė leidžia iki apsiputojimo įrodinėti, esą Rusija nekariauja Donbase ir nevykdo sausumos operacijos Sirijoje (prisiminkime juodą katę tamsiame kambaryje). Visiems Kremliaus politinė afera (kitaip nepavadinsi) akivaizdi, tačiau pagauk už rankos ir įrodyk… Ir vis dėlto „News ader“ ekspertai, skirtingai nuo daugelio, dar ir pranašauja: šitai negali tęstis be galo.
Tas pats karinis apžvalgininkas Aleksandras Golcas pareiškė, kad sumanymas kariauti privačių karinių kompanijų rankomis (steigiame tokias kompanijas ir nusišaliname nuo atsakomybės dėl jų netekčių) nepasiteisino. Gynybos ministerija gali kiek nori aiškinti, kad jie niekuo dėti, tačiau visuomenės akyse jiems nepavyksta PKK atskirti nuo Rusijos armijos. Iš tiesų – nors nuo Kremliaus labiausiai priklausanti žiniasklaida glaisto savo ponų primindyta, tų pėdsakų apsčiai parodyta internete ir jie matyti iš toliausiai. Socialiniuose tinkluose Putinas lyginamas su Hitleriu, Rusijos didvyrio žvaigžde po mirties apdovanotas rusų lakūnas vadinamas karo nusikaltėliu, Rusijos ir Sirijos tautos raginamos reikalauti visų Kremliaus pajėgų išvedimo iš Sirijos; Rusijos politiniai ir kariniai vadovai turi stoti prieš teismą ir atsakyti dėl įvykdytų karo nusikaltimų…
Vasario 12 d. kandidatas į Rusijos prezidentus Grigorijus Javlinskis kreipėsi į dabartinį šalies vadovą, reikalaudamas aiškiai pasakyti, kas įvyko Sirijoje. Jo nuomone, valdžios tikinimai nieko nežinant apie privačių karinių struktūrų veiklą primena jos išsisukinėjimus dėl Rusijos kareivių žūties Čečėnijoje ir Donbase. Tai, kas atsitiko Sirijoje, turi būti svarstoma viešai. Jeigu iš tikrųjų žuvo daug Rusijos piliečių, tai valstybės pareigūnai, neišskiriant Ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado, turi apie tai pranešti visiems žmonėms ir nurodyti atsakingus. Būtina vieša Vladimiro Putino ataskaita apie Rusijos karių veiksmus Sirijoje dabartiniu metu, žuvusių Rusijos piliečių skaičių, nepriklausomai nuo to, kokia buvo jų tarnybinė padėtis… Javlinskis taip pat pareikalavo viešos ataskaitos apie santykius su JAV, nurodydamas didėjančią atsitiktinio ar sąmoningo karinio susirėmimo tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų grėsmę.
Kai kas papriekaištavo Javlinskiui, kad taip griežtai kalbantis tik prieš rinkimus. Netiesa. Šis politikas dar praėjusių metų pavasarį rašė: Sirija – tai spąstai, į kuriuos Rusija pakliuvo dėl trumparegiškos ir avantiūristinės Kremliaus užsienio politikos. Kremlius ten ne su terorizmu kovojo, o gynė klibantį Asado režimą. Rusijos žiniasklaida daugiau kritikavo ir smerkė JAV vadovaujamą koaliciją, o ne jos priešininką – „Islamo valstybę“. Kremliui būtina parodyti politinę valią, vadovautis jeigu ne išmintimi, taip bent sveiku protu: pripažinti klaidas ir atsisakyti dalyvauti karuose ir avantiūrose. Tada mažai kas išgirdo. Gal dabar išgirs?
Neseniai Jekaterinburgo naujienų tarnybos „Znak“ žurnalistas incognito pabuvojo „Vagnerio grupės“ stovykloje, esančioje 30 km nuo Krasnodaro, Generalinio štabo vyriausiosios valdybos anksčiau vadinosi) GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados pašonėje. Jis pakalbėjo su vietiniu gyventoju, buvusiu kariu, kuris irgi ten patenka (gal dirba kuo), tačiau visų paslapčių nežino. Samdinių nuostolius jis skaičiuoja autobusais: išvyksta penkiais-šešiais, grįžta dviem-trimis. Pasamdyta daug naujokų. Mažiausia išvykstančiųjų partija – 150 žmonių. Neseniai išvyko 5 autobusai. Rengiami dar penki.
… Kaliningrade laukiama atgabenant Sirijoje vasario pradžioje žuvusio žemiečio kūną. Šimtininkas Vladimiras žuvo nelygiame mūšyje Sirijos Deir ez Zoro rajone. Žuvo, didvyriškai gindamas mūsų Tėvynę tolimose prieigose nuo pakvaišusių barbarų antplūdžio, – parašyta Baltijos kazokų apygardos internetiniame puslapyje. Linkstame manyti, kad kūnai bus atgabenti po rinkimų, – kalbėjo Kaliningrado kazokų atamanas Jevgenijus Labudinas. – Kad nebūtų audrinama visuomenė, nenukentėtų dabartinės aukščiausiosios valdžios, kandidato prezidento Putino įvaizdis. Tai – siaubinga situacija.
Rusijos patriotai juos vadina savanoriais, liberalai – samdiniais. Šie smogikų padaliniai niekuo nesiskiria nuo reguliariosios kariuomenės. Išskyrus tai, kad uždirba gerokai daugiau, o kritę laidojami slaptai. Visuomenei nereikia žinoti, kiek iš tikrųjų šalies piliečių žūva su ginklu rankose svetimose žemėse. Ypač prieš šalies prezidento rinkimus.
Gal Sirijoje, o gal Marse…
Kovo 7 d. Amūro naujienų tarnyba АСН24 pranešė: šiandien Blagoveščenske atsisveikinama su Aleksandru Nikulinu, prieš mėnesį žuvusiu Sirijoje (Blagoveščenskas – miestas Tolimuosiuose Rytuose, prie Amūro upės, pasienyje su Kinija). Korespondentas priminė, kad vasario 7 d. Sirijoje aviacijos antpuolio metu metu žuvo keletas „Vagnerio grupės“ narių, tarp jų ir 25 metų Blagoveščensko gyventojas. Velionio sesuo pasakė, kad Sirijoje jis praleido trejus metus. Du kartus buvo Donbase, ten gavo du medalius už drąsą – jie saugojo oro uostą. Dabar davė tris medalius… Motinai apie sūnaus žūtį pranešė jo draugai, tarnavę kartu su juo, bet nepapuolę į ugnį. Kūną atskraidino kovo 6 d. lėktuvu iš Rostovo prie Dono. Laidojo artimieji savo lėšomis…
TV kanalas „Nastojaščeje vremia“ prie šio pranešimo pridūrė: vasario 7 d. Sirijos Deir ez Zoro provincijoje „Vagnerio privačios karinės kompanijos“ samdiniams smogė Sirijos sukilėliai, kuriems padėjo JAV aviacija. Tikras žuvusiųjų skaičius iki šiol nežinomas, skirtingi šaltiniai teigė žuvusiųjų galint būti nuo 11 iki dviejų šimtų. Radijas „Echo Moskvy“: tai, kad Sirijoje galėjo žūti dešimtys ir net šimtai Rusijos piliečių, Kremliuje nepatvirtino ir nepaneigė.
…Pradžioje iš Maskvos pasigirdo, kaip visada būna, grėsmingas riaumojimas. Vasario 8 d. Rusijos gynybos ministerija savo komentare paaiškino, kokio tikslo vedama amerikiečių aviacija praėjusią naktį smogė Sirijos vyriausybę ginančioms savanorių pajėgoms. Įvykęs incidentas dar kartą parodė, kad Vašingtono tolesnio neteisėto buvimo Sirijos teritorijoje tikrasis tikslas yra jau ne kovoti su tarptautine teroristine grupuote IS, o užgrobti ir kontroliuoti ekonominius aktyvus, priklausančius išimtinai Sirijos Arabų Respublikai. O pats incidentas atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Ministerija patikslino, kad apšaudymo metu sužeisti 25 Sirijos savanoriai. Rusijos karių (военнослужащих) šiame Deir ez Zoro provincijos rajone nėra.
Praėjus savaitei, baubimo ir maurojimo neliko – išgirdome neaiškų mykimą. Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova žurnalistams pranešė preliminarius duomenis: ginkluotame susirėmime, kurio priežastys dabar tiriamos, galėjo žūti penki žmonės – Rusijos piliečiai. Yra nukentėjusių, tačiau visa tai reikalinga dar aiškintis, pirmiausia jų pilietybę. Dar kartą sakau, kad kalbama ne apie Rusijos karius (российских военнослужащих). Pranešimai apie tai, kad tarptautinei koalicijai smogus Sirijos vyriausybinėms pajėgoms žuvo dešimtys ir šimtai Rusijos piliečių yra klasikinė dezinformacija (prieš kelias dienas naujienų tarnyba „Bloomberg“ pranešė, kad žuvo apie 200 asmenų, kariavusių Sirijos vyriausybės pusėje, dauguma jų – samdiniai iš Rusijos). Dar Zacharova pašmaikštavo dėl internete paskelbtų vaizdinių liudijimų: paėmė Marso paviršiaus nuotrauką ir ant jos uždėjo sunaikintos karinės technikos vaizdus.
Vasario 12 d. nepriklausomos grupės „Conflict Intelligence Team” (CIT) tyrėjai pranešė nustatę keturis „Vagnerio PKK“ samdinius – Rusijos piliečius, žuvusius nuo tarptautinės koalicijos aviacijos smūgio; partija „Kita Rusija“ (neįregistruota, 2010-aisiais susikūrė vietoj uždraustos nacionalbolševikų partijos) pranešė prie Eufrato upės žuvus savo narį, kadaise jis buvo „Donecko liaudies respublikos savanoris“, išsitarnavo iki minosvaidžių būrio vado. Marija Zacharova, kaip matėme, skaičių pripažino, tačiau dėl pilietybės sakė dar reikalinga aiškintis…
CNN korespondentė Barbara Star bene pirmoji paskleidė spėjimą, jog Sirijos vyriausybinių pajėgų puolime prieš amerikiečių palaikomus karo patarėjus ir jų partnerius Deir ez Zoro rajone naktį į vasario 8-ąją galėjo dalyvauti ir rusų. Pačios Rusijos socialiniuose tinkluose visus ant kojų sukėlė ne kas kitas, o Igoris Strelkovas (tikr. Girkinas) – Rusijos federalinės saugumo tarnybos atsargos pulkininkas, „Rusijos savanoris buvusioje Jugoslavijoje“, „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“, „Rusijos karinis pensininkas“. Girkinas pyksta ant Rusijos prezidento Vladimiro Putino (kam nutraukė karą Ukrainos rytuose) ir nepraleidžia progos jam įgelti. Dabar parašė iš patikimų šaltinių sužinojęs, kad į JAV aviacijos ugnį pateko siriečiais dėjęsi du „Vagner“ padaliniai, iš kurių vieną visiškai sunaikino, o kita sudaužė į šipulius; žuvo 100 žmonių. Girkino skaitytojams nereikia aiškinti, kas per paukštis yra „Vagner“, žiniasklaidoje vadinama „privačia karine kompanija „Vagner“, „Vagnerio PKK“ arba „Vagnerio grupe“.
Vasario 20-ąją Rusijos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamentas paskelbė komentarądėl medicininės pagalbos suteikimo Sirijoje nukentėjusiems Rusijos piliečiams (об оказании медицинской помощи пострадавшим в Сирии россиянам). Jame sakoma, kad Sirijoje yra Rusijos piliečių, nuvykusių ten savo valia, įvairiais tikslais, ir ne Užsienio reikalų ministerijos reikalas vertinti tokių jų sprendimų teisėtumą. Tačiau ministerija, turėdama omenyje Rusijos piliečius, sakoma komentare, norėtų kai ką paaiškinti. Neseniai įvykusiame kariniame susirėmime, kuriame jokiu būdu nedalyvavo Rusijos Federacijos kariai ir nebuvo naudojamos etatinės techninės priemonės, žuvo, kaip jau buvo skelbta, Rusijos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos piliečių, yra sužeistųjų – kelios dešimtys. Padėta sugrąžinti juos į Rusiją, kur jie, kiek mums žinoma, gydomi įvairiose medicinos įstaigose.
Girkinas viską meluoja! Visi meluoja!
Vienas autorius pavaizdavo, kaip šiuo atveju keisis klišių pasjansą dėliojančių Kremliaus valdininkų ir jų kišeninės žiniasklaidos kalbėjimas:
Nieko nebuvo, Girkinas viską išsigalvojo! – Tai siriečius nušlavė, mūsiškiai nenukentėjo! Keletas mūsiškių nukentėjo. Tačiau jie ne mūsiškiai, nes mūsiškių ten nėra, taigi! – Nukentėjo maždaug vienas skyrius, keletas žuvusių… Atrodo, be leidimo išėjo iš dalinio… – Žuvo 10-20 samdinių. Atrodo. Ir iš viso – ar jūs turite įrodymų? Oficialių. Kokie jūsų šaltiniai? Išvardykite visus pavardžiui! – Nieko nebuvo, jūsų Girkinas viską meluoja (фсё врёт)! Jis sako, kad 600 žuvusių, o jų buvo viso labo 150! Ir iš viso niekas nežuvo, tik siriečiai. – Samdiniai be leidimo išėjo. Negaila. Beje, lėktuvas nukrito, geriau apie jį pakalbėkime. – Ten vieni čečėnai, nusispjauti. O Girkinas viską meluoja, ir iš viso jis išdavikas – atidavė ukrainiečiams Lvovą! – PKK nusprendė pasigriebti keletą verslovių, savavališkai, niekam nieko nepasakę! Todėl amerikiečiai ir sudirbo juos į skutus. Tačiau aukų nėra, Girkinas viską meluoja! – Pamaskvėje – tai tikra tragedija, lėktuvas nukrito, o jūs Girkino melo burbulus pučiate. Gėda. – Patys kalti! Nesuderinti veiksmai! Todėl keletas žuvusių. Beje, o kokie jūsų šaltiniai?
Rusijos visuomeninis politinis žurnalas nesunkiai išverčiamu pavadinimu – „Politinė ekspertizė“ (Politexpert.net) buvo sukurtas, kaip skelbiasi, svarbiausiems įvykiams Rusijoje ir pasaulyje nušviesti. Vasario 20 d. šis autoritetingas politologų, ekonomistų, karinių ekspertų nuomones spausdinantis leidinys parašė, kas atsitiko kalbamą naktį, tai yra prieš dvi savaites: kovose už Sirijos Deir ez Zoro provinciją savo galvas padėjo Rusijos piliečiai. Kovodami kaip savanoriai su paskutiniais teroristais respublikos teritorijoje jie žuvo nuo JAV aviacijos smūgių. Pasak „Karinių konfliktų veteranų lygos“ vadovo Andrejaus Trošino, kurį laiko vienu „Vagnerio privačios karinės kompanijos“ vadų, iš Rusijos savanorių, atvykusių į SAR ginti Rusijos nacionalinių interesų ir naikinti smogikų-islamistų grupuočių, žuvo keturiolika žmonių. Tekstas pavadintas „Didvyriai ir teisingumo gynėjai: ką daro Rusijos savanoriai Sirijoje“ (Герои и защитники справедливости: что делают российские добровольцы в Сирии). Svarbiausia tekste: Savanoriai iš Rusijos, dalyvaujantys pasaulinėje kovoje su terorizmu, gina Tėvynės ramybę (покой Отечества).
Po kelių dienų šis leidinys apie tą patį parašė šitaip: tarptautinė koalicija su JAV priešakyje smogė Sirijos vyriausybinių pajėgų būriui (отряд), kuriame buvo ir Rusijos savanoriai iš „Vagnerio PKK“ (dabar nurodė pavadinimą). Toliau: Vakarų žiniasklaida tuoj pat paskelbė iš piršto laužtus duomenis (фейковую информацию), kad aviacijos ugnyje žuvo 200 Rusijos piliečių. Tačiau jų nurodyti duomenys pasirodė gerokai perdėti. Pasak to „Karinių konfliktų veteranų lygos“ vadovo… iš Rusijos savanorių, atvykusių į Siriją kovoti su tarptautiniu terorizmu, žuvo keturiolika žmonių (taigi neliko kovojusių su paskutiniais teroristais, neliko ir ginti Rusijos nacionalinių interesų, tik – atvykusių kovoti…). Antraštėje kalbama jau ne apie Rusijos savanorius, didvyrius ir teisingumo gynėjus, o apie amerikiečius: „Jie žinojo ten esant Rusijos piliečių“ (Они знали, что там есть граждане России)…
Galima būtų pridurti prie Girkinas viską meluoja:
Jie žinojo, kad mūsiškiai ten yra, o mes nežinojome! – Tik 14. „Krovinys 200“ , o ne žuvo 200. – Neklausykite kurdų generolo, negi jis kalbės prieš Ameriką, kuri už juos kariauja!
Vis dėlto paklausykime „Sirijos demokratinių jėgų“ (SDF) generolo Hasano, kuris žurnalistams pasakė daugiau nei „taip“ ar „ne“. Gavęs žvalgybos pranešimą apie Sirijos režimą ginančių pajėgų telkimąsi prieš kurdų pozicijas, paskambino rusų karininkui, su kuriuo palaiko pastovų ryšį, ir šis atsakė, kad nieko tokio nevyksta. Netrukus užvirusių kruvinų skerdynių įkarštyje jam paskambino tas pats rusų karininkas ir paprašė kuriam laikui nutraukti ugnį – tam, kad jie galėtų paimti nukautuosius ir sužeistuosius. Kurdai čia įžvelgė klastą – juk neseniai sakė, kad nieko nebus. Daugiau mes rusais nepasitikime. Vienam žurnalistų pasirodė keista, kad rusų karininkas iš pradžių neigia būsiant puolimą, o paskui prašo nešaudyti. Generolas irgi nusistebėjo: didžioji valstybė nežino, ką daro jos pajėgos…
Vasario 22 d. Rusijos leidinys „Daily Storm” pranešė, ką sužinojęs iš savo šaltinių Federacijos taryboje (Rusijos parlamento aukštieji rūmai): žinomiems Rusijos politikams uždrausta komentuoti Sirijos konfliktą. Net senatoriui, kartu TV propagandistui Aleksejui Puškovui, kuriam visada kaltos JAV ir Europos šalys, o Putinas niekada neklysta. Esą būtent dėl savo triukšmingų pareiškimų Gynybos komiteto pirmininko pavaduotojo pareigų senate neteko Francas Klincevičius. Akivaizdu, rašo „Daily Storm”, kad Rusijos koviniai nuostoliai Sirijoje kenkia valdžios įvaizdžiui, ypač prezidento rinkimų kampanijos metu.
Sirijoje aviacijos antpuolio metu žuvę PKK kovotojai mūšio vietoje atsidūrė atsitiktinai – tai jau ne koks pašmaikštavimas, o leidinyje „Obščaja gazeta“ kovo 2 d. paskelbto teksto antraštė („Погибшие в результате авиаудара в Сирии бойцы ЧВК оказались на месте боя случайно“); daugelis Rusijos leidinių pakartojo tai, ką parašė vokiečių žurnalas „Der Spiegel”: žuvo ne daugiau kaip 20 Rusijos piliečių, kurie atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
Nieko nebuvo, Girkinas viską išsigalvojo! Juk Vadimiras Vladimirovičius negali būti kaltas. Jis seniai nugalėjo Sirijoje ir beveik visą kariuomenę išvedė. Tai tas – Obama ar kas ten dabar Baltuosiuose rūmuose sėdi!
Niekas neprašė vykdyti neteisėtų veiksmų…
Dar 2015 metų rudens pabaigoje Sankt Peterburgo leidinys «Fontanka“ paskelbė Sirijoje žuvus apie dešimt Bašaro Asado režimo pusėje kariaujančių „Vagnerio PPK“ narių („За Башара Асада – без флага, без Родины“). Šio internetinio leidinio laikraščio korespondentas Denisas Korotkovas bene pirmasis atskleidė, kur ir kaip telkia samdinius „Kompanija“ ir kokius popierius pakiša priimtiems į landsknechtus pasirašyti „Direkcija“. Leidinys pažodžiui atkartojo dokumentą, kurį turi pasirašyti kiekvienas siunčiamasis į „komandiruotę“. Jį reikia perskaityti visą:
Aš savanoriškai išvykstu už Rusijos Federacijos ribų sutinkamai su nustatytomis išvykimo taisyklėmis tam, kad gaučiau objektyvios informacijos apie įvykius Rusijos Federacijos pasienyje esančiose teritorijose. — Aš nesu samdinys, nes nesirengiu dalyvauti ginkluotuose konfliktuose ar kariniuose veiksmuose. Aš esu pasirengęs gerbti buvimo šalies įstatymus ir taisykles. — Aš nebuvau verbuojamas, nedalyvavau mokymuose ir negavau materialinio atlygio už dalyvavimą ginkluotuose konfliktuose ar kariniuose veiksmuose už Rusijos Federacijos ribų. — Vienintelis mano tikslas yra ir bus objektyvios informacijos apie vykstančius įvykius gavimas ir jos fiksavimas materialiose formose. — Mano apsisprendimui niekas nedarė įtakos, niekas manęs neprašė vykdyti neteisėtus veiksmus ir niekas neatsako ir negali atsakyti už mano veiksmus, kuriuos įvykdysiu ateityje, nes mano veiksmai visada bus ginamojo arba tramdomojo pobūdžio— Kad ir kokios pavardės ir organizacijos būtų minimos dėl mano būsimųjų veiksmų buvimo šalyje, tai visais atvejais neatitiks tikrovės, nes viskas, ką aš darau, aš darau vien iš savo vidinio įsitikinimo ir savo inciatyva.
Iš viso teksto galima pamanyti kokį pamišusį reporterį išvykstant fotografuoti įvykių už Rusijos sienų, tačiau ne per toliausiai nuo jų. Ten būdamas jis kažin kodėl gali būti palaikytas kariniuose veiksmuose dalyvaujančiu samdiniu, nors niekas neprašė jo vykdyti neteisėtų veiksmų… Pakliūti į tokią situaciją įmanoma – gerai kauštelėjus arba apsirūkius… Tačiau tai daryti „komandiruotėje“ – irgi draudžiama.
Vienas kandidatų į ne-samdinius anketos skiltyje apie žalingus įpročius parašė: Išgeriu retai, bet smarkiai ir dar prisipažino prieš pusę metų rūkęs žolę. Teisininkas, kariuomenėje netarnavo. Jį patikrino melo detektoriumi ir priėmė. 2014-ųjų vasarą pasiuntė į „Luhansko liaudies respubliką“, vėliau – į „Donecko liaudies respubliką“. Galiausiai jis išvyko į Siriją (tolokai nuo Rusijos sienų), vedamas, kaip ir jo bendrakeleiviai, užduoties rinkti ir apdoroti informaciją bei pargabenti kūrinių tekstų, fotografijų,vaizdo įrašų pavidalais. Sirijoje ir žuvo 2016 m. kovo 19 d. Dar tada, būdamas kandidatas, į anketos klausimą, kas paskatino imtis naujos veiklos, atsakė: Pinigai. Tačiau keliavo ir žuvo ne dėl pinigų, o dėl vienintelio tikslo. Tiesa, prieš tai pasirašė ir dar vieną dokumentą – kontraktą, kur sakoma, kad niekas negarantuoja jį liksiant gyvą.
Daugelis vieninteliam tikslui vykdyti gavo Kalašnikovo automatą ir visa kita, o turintys atitinkamą kvalifikaciją pasinaudojo net tankų stebėjimo ir taikymo prietaisais – informacijai rinkti. Turint tanką, užduotis būtų gal ir nesudėtinga, jeigu ne viena papildoma sąlyga: įvykių vietose šiukštu negalima naudotis telefonais ir iš viso nė kokia fiksavimo įranga…
Penki milijonai rublių ir slaptos laidotuvės
BBC rusiškoji redakcija parašė, kad dešimčių Rusijos piliečių žūtis Sirijoje – ne pirma tokia tragedija. Žurnalistai papasakojo apie vieno „Vagnerio grupės“ nario žūtį praėjusių metų vasaros pabaigoje ir apie tai, kas vyko po to. Archangelsko srityje gyvenančiai pensininkei tik vardu prisistatęs vyras pranešė, kad Sirijoje žuvo jos sūnus Jevgenijus; kūnas atgabentas į Rostovą prie Dono, prašom atsiimti. Moteriai aimanuojant, kad viena neišgalėsianti ten nukakti, žmogus atsakė pats atvežiąs (Mes savųjų nepaliekame). Sutartą dieną vidutinio amžiaus vyras automobiliu atvežė karstą su mano sūneliu, visus jo dokumentus ir pinigus, sukoręs 2 tūkstančių kilometrų kelią.
Draudimo išmoką – penkis milijonus rublių ($80 tūkstančių su viršum) – jis sukrovė tiesiog ant virtuvės stalo 50-tūkstantinėmis kupiūromis. Motinai atvežė ir du sūnaus pelnytus medalius su su jo asmens numeriu (3601). Jevgenijus kelerius metus praleido „Luhansko liaudies respublikoje“ veikusios brigados „Prizrak“ (šmėkla) gretose, o Sirijoje teišbuvo du su viršum mėnesius (atsiuntė SMS žinutę: Mama, važiuoju į priešakinę). Anatomų patologų nustatyta mirties priežastis: kiaurinė šautinė žaizda pilvo ertmėje.
BBC korespondentams tenykštėje administracijoje pasakė, kad Jevgenijų palaidojo slaptai, tačiau kaip tai vyko – nesužinome. Aišku, neatplėšdami dar Sirijoje užlituoto konteinerio, bet gal ne nakties priedangoje? Palaidojusi, motina tikėjosi valstybę padėsiant įamžinti sūnaus atminimą, bent padengsiant išlaidas. Nežinau, bet kažkoks pagerbimas mano sūneliui turėtų būti, – parašyta jos laiške prie Rusijos prezidento veikiančios Žmogaus teisių tarybos nariui. – Ir man bus ramiau, nes mano sūnelis gynė mūsų Tėvynės interesus už jos ribų, kaip mes žinome, sutikus SAR (Sirijos Arabų Respublikai). Mūsų specialistai ir kariai padėjo. Per televizorių rodė ir mūsų žuvusius karius, kurie susilaukė Rusijos gyvenamosiose vietovėse viso būtino tokiose tragiškose situacijose pagerbimo.
Pensininkė taip aukštai kreipėsi po to (matyti, geri žmonės patarė ir padėjo parašyti), kai gavo atsakymą iš Plesecko rajono karinio komisariato (Pleseckas – kur karinis kosmodromas): Nustatyti Jūsų sūnaus statuso norint toliau spręsti klausimą dėl teisinės ir socialinės apsaugos priemonių įgyvendinimo šiuo metu neturima galimybės. Karinis komisaras atsakė panašiai: Kas išdavė žetoną su asmeniniu numeriu, kaip pilietis (pavardė, vardas, tėvavardis) atsidūrė Sirijos Arabų Respublikoje ir gavo kiaurinę žaizdą, nuo kurios mirė, nustatyti neturima galimybės. Dėl to jo statusas nenustatytas.
BBC korespondentams žuvusiojo motina kalbėjo: Aš noriu paklausti: kuo gi skiriasi vaikai, kuriuos siunčia karinis komisariatas, ir mano, kuris nuėjo savanoriu? Severoonežskojė gyvenvietėje, kurios žemė priglaudė Jevgenijaus palaikus, dar 2003 metais pastatyta paminklinis akmuo „Kariams žemiečiams, žuvusiems už Tėvynę“. 2016 metais prie akmens pritvirtinta atminimo plokštė su iškaltomis miesto gyventojų, žuvusių kariniuose veiksmuose ir teroristiniuose aktuose, pavardėmis. Šeši žuvo Čečėnijoje, vienas – Afganistane; viena moteris žuvo teroristams užgrobus teatrą Dubrovkoje, kita – sprogus Rusijos oro linijų orlaiviui „Airbus A321“ viršum Sinajaus pusiasalio; dar vieno žemiečio, vyresniojo seržanto, mirties data ir vieta: „20.08.2014 Ukraina“. Jevgenijaus Alikovo ten nėra ne todėl, kad jau vietos nelikę – kokiu pagrindu teikti tokią garbę žmogui, kurio statusas nenustatytas? Jo nuotrauką pakabino administracijos pastate esančio muziejaus stende, greta to vyresniojo seržanto, 2014 metų rugpjūtyje su dešimtimis kitų 76-os Pskovo divizijos karių žuvusio Rytų Ukrainoje, kur Rusijos kariuomenėsnėra (Putinas), tačiau, kaip pasakė vietos administracije, pakabino ne iš karto – nes palaidojo slaptai.
Kuriame Eufrato krante žuvo rusų generolas?
Deir ez Zoro miesto išlaisvinimas – esminis įvykis kovoje su teroristais, – pasakė praėjusių metų rugpjūčio viduryje Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu per televiziją. – Dabar galima kalbėti apie kovos su „Islamo valstybe“ pabaigą. Nepraėjo ir dvi savaitės, kai Rusijos karinių oro pajėgų grupuotės Sirijoje vadas pranešė: Deir ez Zoro apsiaustis pralaužta, teroristų pajėgos baigiamos sutriuškinti. Miestą išlaisvino rugsėjo pradžioje ir iš karto pradėjo tiesti rusų kariuomenės duotą pontoninį tiltą į Eufrato kairįjį krantą – ISIS kontoliuojamų verslovių link. Prasidėjo tai, ką žurnalistai pavadino lenktynėmis dėl naftos verslovių tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų (SAA) ir „Sirijos demokratinių pajėgų“ (SDF); rugsėjo 13 d. pranešta kai kuriuos SAA dalinius sėkmingai persikėlus per upę, o iš priešingos pusės Deir ez Zoro smarkiai stumiantis ir užimant versloves SDF; kurdai perspėjo šaudysią į vyriausybinius karius, jeigu į jų pusę bus paleista bent viena kulka. Rugsėjo 19 d. pranešta, kad SAA daliniai sėkmingai persikėlė per Eufratą ir įsitvirtino rytiniame krante.
Sirijos vyriausybinė naujienų tarnyba „Anna News” parodė video: persikėlimui per Eufratą vadovauja pats Rusijos karinių patarėjų Sirijos armijoje vyriausiasis – generolas leitenantas Asapovas. O rugsėjo 23-iąją tą generolą mirtinai sužeidė į vadavietę paleistos minos skeveldra; kitą dieną Rusijos gynybos ministerija patvirtino: žuvo Sirijos miesto Deir ez Zoro vadavimo operacijos metu. Tomis dienomis SAA kariai aktyviausiai veikė Eufrato kairiajame krante plytinčiame slėnyje, tolokai į rytus nuo Deir ez Zoro, užėmė svarbią Hašamo gyvenvietę; kurdai šia kryptimi užvaldė „Conico“ dujų perdirbimo įmonės apylinkes. Rugsėjo 25 d. SDF vyriausioji vadovybė paskelbė pareiškimą, kuriame apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas. Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone (tame pačiame, kur įvyko incidentas naktį į vasario 8-ąją!). Mes ryžtingai smerkiame Rusijos kariuomenės ir jų sąjungininkų priešiškas atakas, kurios tarnauja terorizmui ir daro žalą kovai su terorizmu. Rusijos gynybos ministerijos atstovas paneigė pranešimą, kad Rusijos aviacija bombarduoja SDF pozicijas dujų radimvietėse Deir ez Zoro rajone.
Generolą Valerijų Asapovą palaidojo rugsėjo 27 d. prie Maskvos esančiose federalinėse karių kapinėse su visa karine pagarba. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas kalbėjo apie velionio neįkainuojamą pagalbą Sirijos armijai kovoje su terorizmu. Generolą pristatė pomirtiniam valstybiniam apdovanojimui… Tomis dienomis iškilo aikštėn ir kiti velionio žygiai. Donbase jis buvo žinomas kaip „generolas Primakovas“ ir vadovavo vietinių separatistų pajėgoms; amerikiečiai jį įtraukė į asmenų, kurioms taikomos sancijos dėl Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje, sąrašą. Netrukus žurnalistai pranešė ant jo kapo atsiradus separatistų vėliavėlę…
Prašom nekelti triukšmo
O rugsėjo 28 d. „Islamo valstybės“ naujienų tarnyba „Amaq” paskelbė apie išvakarėse Deir ez Zoro provincijoje žuvusį rusų karį ir dar du karius, paimtus į nelaisvę. Rusijos karinės bazės Sirijoje atstovas tuoj pat šitai paneigė: Visi Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariai, esantys Sirijos Arabų Respublikoje, yra gyvi, sveiki ir vykdo jiems priklausomas užduotis. Spalio 3 d. parodė video su dviem vyrais, kalbėjęs vienas jų prisipažino, kas jie tokie (1979 ir 1978 metų gimimo), tačiau apie priklausymą Rusijos reguliariosios kariuomenei nepasakė. Jau kitą dieną „Laisvės“ radijos žurnalistai kalbėjosi su vieno iš jų broliu – šis patvirtino Grigorijų kariavus Artimuosiuose Rytuose vadinamoje „Vagnerio PKK“; Grigorijus taip pat dalyvavo ir kare Rytų Ukrainoje, buvo apdovanotas medaliais.
Belaisvio brolis pažadėjo susitikti su „Laisvės“ korespondentu ir TV grupe tėvų namuose, pamaskvėje, tačiau iki galo susitarti nepavyko – neatsiliepė į skambučius. Tėvai, pensininkai, žurnalistui papasakojo, kad skambino nepažįstami žmonės, patikino sūnų būtinai išlaisvinsią ir patarė nekelti triukšmo; vėliau jie prisipažino, kad skambino iš FSB (Federalinės saugumo tarnybos). Tą pačią dieną čia atvažiavo leidinio „Dožd“ TV grupė, tačiau į vidų jų neleido prie namų budėję vyrai: Todėl, kad negalima. Kai bus galima, tada prašom.
Grigorijaus tėvai gyveno nežinioje, kol gruodžio pradžioje sulaukė pusamžio vyro, prisistačiusio organizacijos atstovu ir pranešusio apie sūnaus mirtį nuo žaizdų nelaisvėje; kitą belaisvį džihadistai nužudę. Pasiūlė piniginę kompensaciją, bet tėvai atsisakė: Jūs sakote, kad du su puse mėnesio ieškojote kažin kur kažin ko? Niekas jų neieškojo, jūs meluojate, jūs žiurkės ir išdavikai! Kliuvo nuo Grigorijaus motinos ir jų namuose įsikūrusiems apsauginiams. Jie pasakė, kad mus saugo, o ten ieško (Sirijoje sūnaus). Jie čia buvo tam, – supratusi motina, – kad mes niekur nesikreiptume. Mes patikėjome ir lygiai mėnesį niekur nesikreipėme. Aš jiems pasakiau: jūs viską meluojate, lauk iš čia.
Kai spalio 10 d. Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejaus Naryškino žurnalistai paklausė, ar vykdoma belaisvių paieška, atsakė: Vykdoma. Ir pridūrė, kad jokių duomenų apie šių žmonių likimą kol kas neturima. “ISIS Hunters”, kaip matyti iš jų internetinio puslapio, jau rugsėjo 29 d. kreipėsi „Islamo valstybės“ pusę: Mes pasirengė sumokėti po vieną milijoną dolerių už kiekvieną paleistą rusą brolį. Priešingu atveju mes užmušime po 100 žmonių, ISIS šalininkų (kas jiems galėtų duoti $ 2 000 000 – kita kalba). „Komsomolskaja pravda“ specialusis korespondentas Aleksandras Kocas parašė esąs sujaudintas šio „medžiotojų“ kreipimosi: man norėtųsi, kad taip būtų padariusi mano valstybė. Atsitiko juk ne šiaip kas: Rusijos piliečius ištiko nelaimė. Tai sužinojo visa mūsų didžioji šalis, todėl ir valstybė turi pasakyti: mes darome visa įmanoma ir neįmanoma, kad ištrauktume juos iš teroristų nagų. Tuo tarpu mes tarsi gėdijamės jų. Arba šalinamės, kaip raupsuotųjų…
Po to, kai “Laisvės“radijas paskelbė pokalbį su Grigorijaus broliu, į redakcija paskambinusi Rostovo srityje gyvenanti moteris pasakė pažinojusi jo nelaimės draugą – Romaną ir dar vieną Sirijoje žuvusįjį. Šio paskutinė žinutė atėjo rugsėjo 13-ąją: Aš dar gyvas, bet mes negalime prasiveržti. Viskas užminuota. Apie jo mirtį pranešė telefonu jo bičiuliui, kuris šį kartą į Siriją nevažiavo. Artimieji paskambino į Rostovo prie Dono oro uostą ir sužinojo, kad rugsėjo 28 d. atgabenta dvylika karstų. Jų pasiimti atvyko toks ir toks (vardas, pavardė) asmuo. Kas jis toks? Atsiprašome, tai konfidenciali informacija, – atsakė. Kur jo ieškoti? – Nė nenumanome. Apskambino lavonines, teismo medicijos tarnybas – nieko apie tokį žuvusįjį nežino…
Moteris įsišnekėjo. Kur iš Sirijos atgabenti žuvusiųjų kūnai, niekas nesako. Jos pačios galva, karstus veža į Krasnodaro kraštą (ten spėjama organizacijos, vadinamos „Vagnerio grupe“, buveinė). Žmonės žino, kad jų sūnus žuvo, tačiau kada laukti kūno ir ar iš viso sulauks – neaišku. Galėtų padėti atpažinti – tačiau karstą atidengti griežčiausiai draudžiama. Turėtų būti vadas, kuris praneštų artimiesiems apie žuvusį ar sužeistą kareivį, tai yra samdinį. Bet jie to nedaro, visiškai nusišalina nuo atsakomybės… Dar ji prisipažino visada balsuojanti ne už Putiną, o už Žirinovskį – nes jis teisingai pasakė: Rusija visiems padeda, ir tik pačioje Rusijos žmonės gyvena koridoriuose.
Ne valstybės linija…
„Laisvės“ radijui paskelbus moters pasakojimą apie 12 samdinių karstų, laikraštis “Novaja gazeta” kreipėsi į ekspertus ir vienas jų atsakė: Stebėtina ne žuvusiųjų skaičius, o tai, kad ši informacija prasismelkė į viešumą. Žinant, kokie įnirtingi mūšiai verda Sirijoje, galima spėti žuvusiųjų esant gerokai daugiau. Rusijos karinių oro pajėgų grupuotės Sirijoje vadas pranešė, kad nuo gegužės iki rugpjūčio žuvo daugiau kaip 8 tūkstančiai smogikų ir šis skaičius su kiekviena diena didėja – kiek tada turėjo žūti arba būti sužeista Sirijos armijoje ir „Vagnerio PKK“?
Dviem mėnesiais anksčiau „Reuters“ pranešė, kad Sirijoje nuo 2017-ųjų pradžios iki rugpjūčio mėnesio žuvo 40 Rusijos kariuomenės karių ir privačių karinių kompanijų samdinių. Rusijos gynybos ministerijos duomenys rodo nuo karinės operacijos Sirijoje pradžios (2015 m. rugsėjo 30 d.) žuvus 34 asmenis. Žurnalistų paprašytas pakomentuoti šį neatitikimą, Kremliaus spaudos sekretorius atsakė: reikia vadovautis Gynybos ministerijos linija pateikiamais oficialiais duomenimis. Jeigu esama kokių Rusijos piliečių, kurie savanoriai ir panašiai, jie – ne valstybės linija (skaičiuojami?) ir su Gynybos ministerija neturi nieko bendra (это не по линии государства и к Минобороны не имеет никакого отношения).
Archangelsko srityje pabuvoję BBC žurnalistai matė Rusijos pasiuntinybės Sirijoje parašytą Jevgenijaus mirties pažymą (справка) su eilės numeriu ir padarė išvadą: per 2017 metų aštuonis mėnesius ten mirė 77 Rusijos piliečiai. Tokiu pat būdu ta pati „Reuters“ pagal kitos mirties pažymos (kūno apanglėjimas) eilės numerį padarė išvadą, kad per 9 mėnesius Sirijoje mirė 131 pilietis (neskaičiuojant netekčių, apie kurias praneša Gynybos ministerija). Taigi – tik per rugsėjo mėnesį Sirijoje mirė 54 Rusijos piliečiai, žurnalistų nuomone – „Vagnerio grupės“ samdiniai (rugsėjo 19 d. kairiajame Eufrato krante žuvo žuvo 42 metų Gomelio miesto gyventojas – „Vagnerio PKK“ kariauja ir baltarusiai, ir ukrainiečiai). Tuo tarpu Gynybos ministerijos oficialiais duomenimis, Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės operacijos Sirijoje eigoje per trejus su puse metų netekta 44 karių; pastarasis žuvusysis – karo lakūnas gvardijos majoras Romanas Filipovas.
…Kaliningrado srities gyventoja Oksana Girčiūtė apie savo vyro 51 metų Vladimiro Loginovo žūtį sužinojo vasario 9 d., tačiau dvi savaites niekas to oficialiai nepatvirtino. Jis buvo minuotojas, kariavo Čečėnijoje ir Donbase. Šimtininkas Vladimiras žuvo nelygiame mūšyje Sirijos Deir ez Zoro rajone, – parašyta Baltijos kazokų apygardos internetiniame puslapyje. – Žuvo, didvyriškai gindamas mūsų Tėvynę tolimose prieigose (на дальних подступах) nuo pakvaišusių barbarų antplūdžio. Kada našlei grąžins vyro kūną – nežinoma. Linkstame manyti, kad kūnai bus atgabenti po rinkimų, – kalbėjo Kaliningrado kazokų atamanas Jevgenijus Labudinas. – Kad nebūtų audrinama visuomenė, nenukentėtų dabartinės aukščiausiosios valdžios, kandidato prezidento Putino įvaizdis. Tai – siaubinga situacija.
Sausio 29 d. JAV finansų ministerija, sutinkamai su įstatyme dėl sankcijų Amerikos priešininkams (CAATSA, 2014) nustatytu terminu, pateikė pranešimą apie Rusijos aukštus politinius pareigūnus ir oligarchus. Per žiniasklaidą nuvilnijo nustebimo banga. Buvo laukiama paskelbiant duomenis apie 45-50 asmenis, bendrininkaujančius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o dabar išvardyta 210 žmonių, nepateikus jiems kokių nors įkalčių…
Politiniai šūkiai ir konkretus darbas
Po kelių dienų finansų ministro padėjėjas turėjo paaiškinti, kad šis pranešimas nereiškia sankcijų taikymo jame nurodytiems 210 asmenų, kaip pamanė žiniasklaidos atstovai, tai – pagrindas būsimiems sprendimams. Prie šio sąrašo pridedama slaptoji pranešimo dalis su duomenimis apie nurodytų asmenų korupciją ir tarptautinius verslo ryšius, jie gauti iš slaptų šaltinių ir slaptais metodais. Šie duomenys įslaptinti tam, kad nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys neatsiimtų savo aktyvų.
Rusijos pasiuntinys JAV ponas Anatolijus Antonovas vienoje valstybinio TV kanalo „Rosija 1“ laidų sausio 30 d. atskleidė, jog prieš savaitę Vašingtone lankėsi Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) direktorius Sergejus Naryškinas. Buvo susitikęs su savo kolegomis, svarstė kovos su terorizmu reikalus. Rusijos ir Amerikos specialiosios tarnybos, kalbėjo pasiuntinys, bendradarbiavo ir sunkiausiais laikais. Politika yra politika, o darbas lieka darbu, – išvedžiojo jis. – Yra politiniai šūkiai, o yra realus darbas. Pasiuntinys priminė, jog abi pusės palaikė ryšius Olimpiados Sočyje metu. Reikėtų tikėtis, kad šis bendradarbiavimas tęsis ir per šiais metais Rusijoje rengiamą pasaulio futbolo čempionatą. Darbas vyksta. Tik jis, kas turbūt ir teisinga, nelabai matomas mūsų žiūrovui, mūsų skaitytojui.
Tik dabar amerikiečiai sužinojo, kas pas juos svečiavosi. Senato demokratų mažumos vadovas Čakas Šumeris pareikalavo iš prezidento Donaldo Trampo administracijos paaiškinti visas šio apsilankymo aplinkybes. Juk SVR direktorius yra tarp Rusijos pareigūnų, kuriems taikomos sankcijos, taip pat ir draudimas atvykti į JAV (Sergejus Naryškinas į “juodąjį sąrašą pateko Rusijai aneksavus Krymą 2014 metais, tada jis buvo Rusijos valstybės dūmos pirmininku). Rusija kišosi į mūsų rinkimus. Mes taikome užsienio žvalgybos vadovui sankcijas. O dabar Trampo administracija jį kviečia valso per paradines duris, – piktinosi senatorius žurnalistų akivaizdoje. Ar Jungtinių Valstijų oficialūs asmenys, susitikę su Naryškinu, kėlė klausimą dėl Rusijos kišimosi į rinkimus? Jeigu kėlė, ką sužinojo? O svarbiausia, ar ne po šio vizito Trampo administracija atsisakė nuo sankcijų?
FSB tave stebi dieną naktį
Senatorius buvo teisus, kai teigė Naryškiną atskridus ne vieną, tačiau greičiausiai nė neįsivaizdavo, kas tai per paukščiai. Kaip sužinojo žurnalistai iš savo šaltinių, Vašingtone tuo metu svečiavosi dar du aukščiausi Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai – Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Gynybos ministerijos vyriausiosios valdybos (anksčiau vadinosi vyriausiąja žvalgybos valdyba, GRU). Kaip ir Naryškinas, FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas buvo susitikęs su JAV centrinės žvalgybos (CIA) direktoriumi Maiku Pompeo…
Galiausiai tai patvirtino ir pats Pompeo: viskas vyko sutinkamai su įstatymais, aptarė kai kuriuos nelengvus klausimus. O Valstybės departamento spaudos atstovė paaiškino dėl draudimo atvykti: leidžiama daryti išimtis, kai tai susiję su JAV nacionaliniais interesais. Maikas Pompeo BBC žurnalistams kiek anksčiau pasakė, kad JAV ir Rusijos žvalgybos agentūros bendradarbiauja, tačiau Rusija ir toliau laikoma oponentu su branduoliniu arsenalu. Ir vis dėlto šis atvejis, kai Jungtinėse Valstijose vykdomas tyrimas dėl Rusijos kišimosi į 2016-ųjų prezidento rinkimus ir vienu metu Vašingtone apsilanko trijų Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai, daugumai apžvalgininkų, tarp jų ir buvusiems žvalgybos karininkams, pasirodė labai neįprastas. Negaliu prisiminti tai buvus per pastaruosius 15 metų, – pasakė buvęs CIA rezidentūros Maskvoje vadovas Stivenas Holas.
Terorizmas – ir nieko daugiau!
Vasario 6 d. rusų žiniasklaida pranešė, kad Maskvoje FSB vadovas Naryškinas papasakojo žurnalistams apie savo kelionę į JAV. Tas papasakojo, paklausus, ar susijusi jo kelionės su vadinamojo „Kremliaus sąrašo“ paskelbimu, sutilpo į vieną eilutę: Atsakysiu trumpai: Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbau tik savo profesinės veiklos rėmuose, taškas.
Daugelis abejoja kovą su terorizmu buvus svarbiausia slapto iš karto trijų aukštų pareigūnų vojažo į Vašingtoną tikslu. Pasakos vaikams, – leidinio „Sobesednik.ru“ žurnalistui pasakė dimisijos generolas leitenantas Nikolajus Leonovas, kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB, Rusijoje padalytas į FSB, SVR ir kt.) užsienio žvalgybos valdyboje. Pasak jo, turėjo būti svarbesnis tikslas, gal net platesnis nei santykiai su JAV. Tai – aukštoji politika. Ir Rusijai to labiau reikėjo – jeigu amerikiečiams ko nors reikia, jie atvažiuoja patys pas mus mus arba susitikimui suranda trečiąją šalį, taip buvo ir sovietiniais laikais. Internetinio leidinio Agentura.ru redaktoriaus, žvalgybos tarnybų istoriko Andrejaus Soldatovo nuomone, kovos su terorizmu tema tėra dingstis, nes dauguma susitikimų ir kontaktų tarp Rusijos ir JAV specialiųjų tarnybų aiškinama būtent tuo. Šis susitikimas, greičiausiai, turėjo reikšti, kad ryšiai išlieka, tačiau signalas kažin koks nesuprantamas.
Terorizmas
Praėjusių metų gruodžio viduryje JAV ir Rusijos prezidentai kalbėjosi telefonu net du kartus per tris dienas. Pirmas paskambino Trampas ir padėkojo už palankų atsiliepimą apie jo valdymo laikotarpiu pagerėjusius Jungtinių Valstijų ekonomikos reikalus. Vis dėlto labiausiai JAV prezidentui turėjo patikti Putino pasakymas toje pačioje metinėje spaudos konferencijoje: kaltinimai Rusijai dėl kišimosi į rinkimus JAV – šnipomanija, daugiau nieko. O gruodžio 17 d. pats Putinas paskambino Trampui ir padėkojo jam už Centrinės žvalgybos valdybos Rusijos pusei perduotus duomenis, kurie leido užkardyti teroristinę ataką Sankt Peterburge (rusų specialiosios tarnybos susekė ir sulaikė septynis teroristus, planavusius sprogdinimus Kazanės soboro rajone ir kitose žmonių susibūrimo vietose). Savo ruožtu Trampas paskambino CIA direktoriui Maikui Pompeo ir padėkojo talentingiems bendradarbiams ir visai žvalgybos bendrijai už puikų darbą.
Ir štai dar ką pasakė Putinas telefonu, o išgirdo visi: Rusijos specialiosios tarnybos, gavusios duomenų apie teroristinę grėsmę JAV ir jos piliečiams, nedelsdama perduos juos kolegoms amerikiečiams partnerystės kanalais. Beje, 2016 metų rudenį Rusijos prezidentas prancūzų TV kanalui TF1 skundėsi, jog JAV dažnai numoja ranka į Rusijos specialiųjų tarnybų amerikiečiams perduodamus duomenis apie planuojamus teroristinius aktus. Antai jie pranešė apie grėsmę keliančius asmenis (brolius Carnajevus), tačiau amerikiečiai į tai neatsižvelgė , o po kelių mėnesių Bostone nuaidėjo sprogimai (2013)… Politologui Andrejui Piontkovskiui įsiminė Putiną ne vieną kartą grįžtant prie šios istorijos ir priekaištaujant: štai matote, jie nepasirengę bendradarbiauti su mumis kovoje su tarptautiniu terorizmu net tais atvejais, kai būna grėsmė jų pačių saugumui.
Rusiškas virusas po padidinamuoju stiklu
Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai ko gero dar tebebuvojo Vašingtone, kai olandų „De Volkskrant” parašė, kaip šalies žvalgybos ir saugumo tarnyba (AIVD) atskleidė Rusiją kišantis į rinkimus JAV 2016 metais („Dutch agencies provide crucial intel about Russia’s interference in US-elections”). Operaciją pradėjo 2014-ųjų vasarą. AIVD programuotojas įsismelkė į Maskvos universiteto rūmų Raudonosios aikštės apylinkėje kompiuterių tinklą nežinodamas, kas jo laukia, ir tik praėjus vieneriams metams išaiškėjo, kad tai buvo skandalingai žinomos rusų įsilaužėlių grupės „Cozy Bear“ (malonioji meška?) tinklas. Ši viena geriausiai pasaulyje žinomų kenkėjiškų programų kūrėjų ir elektroninių duomenų vagių grupė nuo 2010 metų daug sykių atakavo įvairių šalių vyriausybių ir korporacijų, taip pat ir olandų, duomenų saugyklas. Kai „Cozy Bear“ nusitaikė į JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto tinklą, olandai visa tai stebėjo rusams nieko neįtariant.
Didelės paslapties olandai neatskledė, tačiau sužinojome juos nustačius vietą, kur plušėjo kenkėjai. Vingiuotas koridorius, durys, stebėjimo kamera, rodanti įeinančius ir išeinančius… Olandai sugebėjo prisijunti prie šitos kameros ir nuo tol stebėjo, ne tik kaip daromas nusikaltimas, tačiau ir kas jį daro. Šios patalpos lankytojų nuotraukas lygino su žinomų rusų šnipų atvaizdais…
Nyderlandų žvalgybos AIVD būstinė. ANP nuotr.
2015-ųjų lapkričio mėnesį, kai rusai rengėsi atakuoti vieną savo taikinių – Valstybės departamentą, olandų žvalgyba apie tai pranešė JAV nacionalinės žvalgybos agentūros (NSA) atstovui Jungtinių Valastijų pasiuntinybėje Hagoje. Tas nedelsdamas perspėjo savo šalies specialiąsias tarnybas. Tada prasidėjo „mūšis“: puolantieji mėgino giliau įsiskverbti į Valstybės departamento duomenų sistemą, pasiekti ten įdiegtą savo programą ir prieiti prie duomenų, o FBI ir NSA komandos slopino vėl ir vėl pradedamą puolimą. Rusai veikia itin agresyviai, tačiau jie nežino, kad juos seka. Olandų padedami amerikiečiai įstengia kiekvieną kartą greitai užkirsti kelią kenkėjams… – aprašo „De Volkskrant“ ištisą parą trukusį „mūšį“. Vėliau CNN iš savo šaltinių sužinojo, kad tai buvo grėsmingiausia ataka prieš Amerikos vyriausybę.
Anot „De Volkskrant”, būtent olandų JAV federaliniam tyrimų biurui (FBI) perduoti duomenys buvo pagrindas pradėti tyrimą dėl Rusijos kišimosi į rinkiminę kovą. Tačiau Donaldas Trampas atsisako pripažinti šį faktą ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko amerikiečių specialiosios tarnybos skleidžia slaptus duomenis, – rašo laikraštis. Tai papiktino olandų žvalgybą, jie pasijuto išduoti. Visiškai nepriimtina atskleisti draugiškos žvalgybos tarnybos metodus, ypač jeigu naudajamasi jų surinktais duomenimis.
2017 metų pradžioje JAV žvalgyba paskelbė pranešimą, kuriame teigiama: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgino padėti kandidatui Donaldui Trampui laimėti prezidento rinkimus. Putino nurodymu JAV buvo vykdoma slapta įtakos kampanija norint paskleisti nepasitikėjimą rinkimais, diskredituoti demokratų partijos kandidatę Hilary Klinton. Nekilo abejonių Putiną ir Rusijos vyriausybę palaikant Trampą. Maskvai ėmus rodytis, kad valstybės sekretorė Klinton gali laimėti, imtasi dar labiau ją juodinti. Putinas greičiausiai keršijo misis Klinton už tai, kad ji pritarė masiniams protestams prieš jo režimą 2011 ir 2012 metais. Tačiau nėra įrodymų rusus turėjus kokią nors įtaką pačių rinkimų vyksmui ar balsų skaičiavimui… Dabar jau prezidentu išrinktas Trampas, Baltųjų rūmų vadovas ir Kongresas gavo slaptą pranešimo versiją – su įrodymais to, kas teigiama.
Išrinktasis prezidentas keletą mėnesių mojosi nuo specialiųjų tarnybų pareiškimų dėl Rusijos kišimosi į rinkimus. Perskaitęs pranešimą, kai ką pripažino. Nors Rusija, Kinija, kitos šalys, išorės grupuotės ir privatūs asmenys nuolat mėgina pažeisti mūsų vyriausybinių institutų, verslo ir visuomeninių organizacijų, tarp jų ir Demokratų partijos nacionalinio komiteto, infrastruktūros saugumą, tai neturėjo visiškai jokios įtakos rinkimų rezultatams, – buvo pasakyta jo pareiškime.
Dvylika klausimų Baltųjų rūmų šeimininkui
JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentas Trampas, anot amerikiečių politologas profesoriaus Jeno Bremerio (Ian Bremmer), pateko į spąstus. Įtariama kai kuriuos padėjėjus, administracijos bendradarbių palaikius arba smerktinus, ar tiesiog neteisėtus ryšius u rusais. Tačiau,profesoriaus nuomone, Trampas nespaus Rusijos dėl kišimosi į rinkimų kampanija ne todėl, kad gali išaiškėti jį sudarius su Maskvą kokį nors sąmokslą – mažai tikėtina taip buvus. Trampui kaip žmogui svarbiausia, kad nebūtų sumenkinta jo pergalė: jis laimėjo rinkimus su didžiausia persvara, į inauguraciją atėjo daugiausia nei kada nors buvo žmonių!
Tuo tarpu kalbos apie Rusijos įsikišimą verčia abejoti, ar jo pergalė buvo tokia jau įtikinama. Žinant Trampą (nepriklausomai nuo to, ar jis kada nors kalbėjo su rusais, ar ne) galima būti tikriems jį padarysiant visa įmanoma, kad galėtų teigti: tai ne rusai padėjo – aš pats laimėjau! Tuo tarpu galėjo būti ir taip, ir kitaip. Todėl nieko stebėtina, kaip teigia profesorius, kad Trampas priešinasi sankcijoms prieš Rusiją. Ir vis dėlto „Kremliaus sąrašas“ – vienadienė naujiena. Pasak profesoriaus, visi nekantraudami laukia, kuo baigsis tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus 2016 metais.
Tyrimui vadovauja Teisingumo ministerijos specialiuoju prokuroru (Special Counsel) paskirtas 72-ejų Robertas Miuleris, garsėjantis nepriekaištinga reputacija (įstatymo gynėjas iki kaulo smegenų). 2001 metais Senatas jį vienbalsiai paskyrė FBI direktoriumi ir šias pareigas jis ėjo visus 12 metų (beje, pradėjo prieš pat rugsėjo 11-osios teroristines atakas). Miuleris turi ištirti visus ryšius ar suderintus veiksmus tarp Rusijos vadovybės ir bet kurių asmenų, susijusių su Donaldo Trampo rinkiminiu štabu. Specialusis prokuroras atsiskaitinėja Tesingumo ministerijai vadovaujančio generalinio prokuroro pavaduotojui Rodui Rozenstainui, nes pats generalinis, Džefas Sešnsas, nusišalino, kilus įtarimų, kad per rinkiminę kampaniją bendravo su Rusijos pasiuntiniu Trampo pavedimu. Amerikiečiams aišku, kad tyrimas užtruks ne vienerius metus ir nenuspėjamai paveiks būsimus Kongreso ir naujus prezidento rinkimus. Robertas Miuleris gerbiamas ir respublikonų, ir demokratų ir laikomas vienu iš nedaugelio Jungtinėse Valstijose, kas gali išsklaidyti prezidentui Trampui prikišamas nuodėmes – jo išvadai Amerika pritars.
Praėjusių metų vasarą žiniasklaida pranešė Miulerį aiškinantis, ar prezidentas Trampas netrukdė teisingumo vykdymui. Netikėtai prezidento atstatydintas FBI vadovas Džeimsas Komis Kongrese papasakojo Trampą jį prašius palikti ramybėje buvusį nacionalinio saugumo reikalų patarėją Maiklą Flyną, gerą vyruką. Buvusio FBI direktoriaus nuomone, Rusijos kišimasis į rinkimus JAV nekelia jokių abejonių. Neseniai „The New York Times” pranešė Miulerį ketinant apklausti ir prezidentą Trampą. Jį domina 2016 metais įvykęs jo sūnaus susitikimas su teisininke iš Rusijos. Sūnus parašė apie tai paaiškinimą, kuris vėliaus pasirodė esąs melagingas. Specialiojo prokuroro žmonės jau apklausė kai kuriuos Baltųjų rūmų darbuotojus, kaip buvo rašomas šis paaiškinimas ir ar dalyvavo prezidentas.
Donaldo Trampo jaunesnysis susitiko su Rusijos teisininke Natalija Veselnickaja 2016 metų vasarą Niujorke, praėjus dviem savaitėms po to, kai respublikonai jo tėvą išrinko kandidatu į prezidentus. Susitikime dalyvavo Trampo vyresniojo žentas ir rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas. Žiniasklaidos duomenimis, Trampas vyresnysis pats diktavo minėtą paaiškinimą: susitiko aptarti rusų vaikų įvaikinimo programos. Vėliau Donaldas jaunesnysis paskelbė elektroninius laiškus, iš kurių matyti, jog su ruse advokate susitiko gavęs pranešimą šią turint labai naudingų dokumentų apie Hilary Klinton ryšius su Maskva ir šiuos dokumentai esant gautus iš Rusijos generalinio prokuroro aplinkos. Rusijos prezidento spaudos sekretorius vėliau tikino, jog Vladimiras Putinas nė girdėti negirdėjęs apie kažin kokią Veselnickąją.
Šis susitikimas – viena iš dvylikos temų, kuriose gali rastis daugiau aiškumo po to, kai bus apklaustas prezidentas Trampas. Sausio pabaigoje specialusis prokuroras apklausė JAV generalinį prokurorą Džefą Sešnsą – vieną artimiausių prezidento Trampo bendražygių. Pats Trampas per TV pareiškė su nekantrumu laukiantis pokalbio su Miuleriu ir pasirengęs duoti parodymus prisiektinai, nes jam nesą ko slėpti. Baltųjų rūmų šeimininkas gal norėtų greičiau atsikratyti jį lydinčių įtarimų ir padaryti galą kalboms apie „rusų sąmokslą“. Prezidento atėjimas į apklausą – tai ypatingas atvejis; Trampo pirmtakai to vengė. Prezidento advokatai svarsto, ar ne geriau būtų atsisakyti apklausos. Reputacija, suprantama, smarkiai nukentės, tačiau bus dar blogiau apsimelavus. Nebet pateikti raštiškus atsakymus, atidžiai juos apsvarsčius…
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Briuselyje neseniai 23-ų Europos Sąjungos užsienio reikalų ir gynybos ministrai pasirašė susitarimą pastoviai bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje (Permanent Structured Cooperation on security and defence, PESCO). Patys europiečiai tai laiko istoriniu žingsniu, kurį žengti rengtasi 17 metų. Iš Maskvos atsklido dantų griežimas…
Suremti pečius ir – koją kojon!
Europos Sąjungos valstybių kariuomenėse, bendrai paėmus, tarnauja apie 2 milijonus žmonių, jų išlaikymui kasmet skiriama maždaug 200 mlrd. eurų. Gynybos poreikiams visi kartu išleidžia daugiau negu Rusija (čia tam skiriama apie ketvirtadalį biudžeto išlaidų) ir pusę to, ką skiria JAV (15% biudžeto), tačiau pinigai išsisklaido po dideles ir mažas nacionalines kariuomenes ir bendros pridėtinės vertės būna nedaug.
Daugelyje šalių ginkluotųjų pajėgų vadai skundžiasi lėšų stygiumi, todėl tinkamai nepasirengę vykdyti vis sudėtingesnius uždavinius: išskyrus Prancūzų svetimšalių legioną, daugelis padalinių nusileidžia amerikiečiams ir britams, turintiems kovinių veiksmų įvairiuose pasaulio vietose patirtį.
28 gynybos ministerijos, 28 štabai, skirtingi ryšiai, nevienoda ginklų pirkimo ir aprūpinimo tvarka ir panašiai. Prireikus imtis bendrų veiksmų, paskutinį žodį turi tarti 29-as štabas, tačiau ir šis ne vienas sprendžia. Antai kilus reikalui pasiųsti karius į Centrinės Afrikos Respubliką, prireikė, ilgai Briuselyje vilkinus, kreiptis į trečiąsias šalis (Gruziją) tam, kad būtų sutelkta tiek, kiek būtina karių… Iki šiol kiekviena šalis nustato savo gynybos politiką ir derina ją su NATO, o ne su Briuseliu.
Europoje netrūksta pajėgių ginklų gamintojų, tačiau esama ir nemažos jų priklausomybės nuo bendradarbiavimo su tolimesniais partneriais; daug ginkluotės perkama iš JAV (amerikiečių dalis Europos rinkoje –18%). Patys europiečiai daug ginklų parduoda kitų pasaulio dalių pirkėjams (Vokietijos dalis pasauliniame ginklų eksporte sudaro 11%, JAV – 30%, Rusijos Federacijos – 23%). Kai kurios šalys iš viso neturi karinės pramonės.
PESCO turėtų padaryti galą šioms ir dar daugeliui kitų negerovių. Pirmiausia tikimasi drausmingo ir darnaus nacionalinių kariuomenių bendradarbiavimo ištikus krizėms, vykdant bendras operacijas, mokymuose ir pratybose. PESCO taip pat atveria galimybę, kaip pasakė Europos Komisijos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Frederika Mogerini, kartu investuoti, kartu tirti, kartu gaminti. Turima galvoje naujų ginklų, transporto priemonių, įrangos technologijų kūrimas ir gamyba, jų pirkimas. Aišku, sukurti, gaminti ir naudoti 23-se šalyse vieno tipo šarvuočius ar sunkvežimius būtų nepalyginti pigiau nei pavieniui išradinėti nacionalinius modelius (pavyzdžiui, dabar ES gyvuoja beveik 40 šarvuotų mašinų tipų, apie 20 tipų lėktuvų). Kiekvienas kovinis lėktuvas kainuos pigiau, gaminant jų iškart 50, o ne penkis. Ir panašiai.
Esama labai sektino lėktuvų gamintojų kooperavimosi pavyzdžio: pagal programą „Ateities kovinės aviacijos sistema“ (Future Combat Air System, FCAS) koncernas „Airbus“ ėmėsi naujo naikintuvo kūrimo, projekte dalyvauja Vokietija ir Ispanija, žada prisidėti Prancūzija, kai kurios kitos šalys. Tuo tarpu tankų gamintojai, laivų statytojai dar pluša pavieniui… Darbo pasidalijimas, specializacija ginklų pramonėje leistų, skaičiuojama, sutaupyti per metus apie 100 mlrd. eurų.
Vasaros pradžioje Europos Komisija pranešė apie Europos gynybos fondo sudarymo planą. Jis skirtas karinių technologijų kūrimui ir pirkimui finansuoti. Lėšos bus padalytos į dvi kategorijas: išlaidos mokslo tyrimams ir išlaidos technologijų kūrimui ir pirkimui. Iki 2019 metų gynybos technologijų tyrimams bus išleista 90 mln. eurų. Nuo 2020 metų planuojama leisti po 500 mln. kasmet. Ginkluotės ir gynybos technologijų pirkimui 2019 ir 2020 metais bus išleista – 500 mln. Po 2020 metų kasmet numatoma išlaidas didinti iki 5 milijardų.
Europos Sąjungos Taryba pritarė Europos Komisijos pasiūlymui supaprastinti kariuomenės persikėlimą tarp valstybių-narių (ne visiška judėjimo laisvė, o kai kurių kliūčių: ir fizinių, ir įstatymų leidybos, reguliavimo pašalinimas). Beje, apie tai pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ES vadovų susitikimo Prahoje išvakarėse. Pastaraisiais metais tiesiant kelius jau nežiūrėta jų tikimo karinei technikai. Perkelti techniką iš vienos ES valstybės į kitą trunka pernelyg ilgai. Antai praėjusiais metais vykusių pratybų „Anakonda 16” metu kovinė technika iš Vokietijos į Lenkiją nusigavo tik per 7 dienas…
Dalyvavimas PESCO erdvėje yra savanoriškas. Atsisakė dalyvauti Danija, dar svarsto Airija, Malta ir Portugalija. PESCO numatomas ir valstybių, neįeinančių į Europos Sąjungą, dalyvavimas: jeigu pasiūlys gerą pridėtinę vertę žadantį projektą. Kelią PESCO įgyvendinimui turėtų atsiverti ES Tarybos posėdyje gruodžio 11-ąją.
Hitleriui nepavyko ir Vakarams – neišdegs!
2017-ųjų pavasarį ES užsienio reikalų ministrai patvirtino sprendimą įkurti Europos Sąjungos nekovinių misijų karinio planavimo ir valdymo centrą. Tai – ne žingsnis Europos kariuomenės link, – perspėjo ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federika Mogerini. – Aš žinau, tokios kalbos sklando pastaruoju metu. Visiems žinoma, jog ES vykdo karių ir policijos pareigūnų mokymo misijas Somalyje, Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Pavyzdžiui, Malyje veikia 22-ų ES valstybių pasiuntiniai ir jų darbas – anaiptol ne malonus pasivaikščiojimas. 2016-ųjų pavasarį ten užpuolikai apšaudė misijos štabą, kuriame tarnavo ir karininkas iš Lietuvos, europiečiai kariai ir civiliai tada nenukentėjo…
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Rusijos federalinė naujienų agentūra „Rosbalt“ pateikė šiuos pareigūnės žodžius ir tai, ką visi girdėjo: nauja žinyba padės darniau ir saugiau tęsti šias misijas ir vykdyti naujas misijas. O antraštę užrioglino štai kokią: „Apie vieningą kariuomenę galvojančioje ES atsirado Karinio planavimo ir valdymo centras“ (В задумавшемся о единой армии ЕС появился Центр военного планирования и управления).
Dėl Briuselyje pasirašyto susitarimo, tai internetinis rusiškas internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (neaišku, kas leidžia šią karinių reikalų apžvalgą, tačiau daug pasako kad ir tokia antraštė: „Rusai visose srityse pirmauja!“, paskelbė tekstą, atpasakojantį parašyta amerikiečių „The New York Times“ ir vokiečių „Tagesspiegel“.
Pirmajame rašoma, jog Europoje juntamas nerimas dėl padidėjusio Rusijos agresyvumo po Krymo aneksijos, be to, tvyro islamiškųjų teroristų atakų grėsmė; Europos vadovai nusiskundžia JAV prezidento Donaldo Trampo nemeile NATO nariams ir suprato, kad reikia pasikliauti tik savo jėgomis etc. Antrajame dėstoma: Baltijos šalys ypač nerimauja dėl Rusijos grėsmės, o Pietų Europai pirmiausia rūpi stabilumas Šiaurės Afrikoje; Briuselyje pasirašytame dokumente prisiekinėjama ištikimybė NATO etc.
Niekuo neįsidėmėtina spaudos apžvalga, tačiau ko verta viršum Rusijos prezidento Vladimiro Putino su žiūronais rankose nuotraukos antraštė, kurios, sakykime, iš pradžių galėjome nepastebėti: „Projektas „ZZ“. Naujoji Europos kariuomenė: rusai nepralauš!“ (Проект «ЗЗ». Новая европейская армия: русские не пройдут!). Ką turėtų reikšti tas „ЗЗ” – negi “Запад западло“ (gal prie „Vakarų“ prikergtas žodis iš kalinių leksikos: negarbingas elgesys, gėdingas?). O jau teksto įvadas: Šią savaitę ES nariai pasirašė įdomų susitarimą: popieriuje patvirtino suvienytąsias Europos valstybes pastoviai bendradarbiausiant gynybos srityje. Kalbama apie sukūrimą Europos vieningos kariuomenės, kuri, be kita ko, turės ginti ir nuo „rusų grėsmės“. Drebėk, Maskva!
Atsiliepė ir internetinė svetainė, priklausanti Rusijos TV kanalui „Царьград” (Konstantinopolio vardas senąja rusų kalba). Ši televizija prisistato rusų stačiatikiškos daugumos balsu, tačiau laikoma ir Kremliaus ruporu; stebėtojų tarybai vadovauja iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos į atsargą išleistas generolas leitenantas. Tekste, pavadintame „Europos bendra kariuomenė pasirengusi stoti prieš Rusiją” (Общеевропейская армия готова противостоять России) sakoma, jog kai kurie ekspertai Briuselyje pasirašytą susitarimą pavadino žingsniu kelyje į Europos jungtinės kariuomenės sukūrimą ir „kariniu Šengenu“. Autoriaus nuomone, nieko iš to neišeis. Europos šalys net apie menkiausią išsilaisvinimą iš totalinės Vašingtono kontrolės tegali svajoti – JAV nepaleis Europos. Juo labiau kad ir patys europiečiai nenorės atsisakyti nuo amerikiečių karinių bazių, priešraketinės gynybos sistemų, branduolinio ginklo Senajame Žemyne – taigi apie PESCO savarankiškumą nėra ko nė kalbėti.
Palyginti ramiai teksto tėkmei srovenant prie pabaigos autorius įgelia: apskritai, labai naudinga „siurbti lėšas“ iš kai kurių valstybių vis kartojant apie tariamą Rusijos grėsmę ir būtinybę ginti „europines vertybes“. Ir galiausiai – isteriškas priminimas ketinančius tokiu būdu stoti prie Rusiją europinius valdininkus ir komisarus, matyti, nepasimokius iš istorijos: Kadaise „suvienytosios Europos armijos“, suburtos Napoleono ir Hitlerio, jau mėgino „vykdyti karines operacijas“ ir „įgyvendinti bendrus projektus“ mūsų šalies teritorijoje. Baigėsi tuo, kad rusai nužygiavo iki Paryžiaus ir Berlyno. Iškilus reikalui, rasis atsakymas ir į naujos „suvienytosios Europos karinį Šengeną“, ir į NATO bloką kartu paėmus. Taškas.
Rusijos skaitytojui telieka sugniaužti kumštį: Tai bjaurybės! Bet neišdegė ir neišdegs! Kaip tik toks yra vienas iš Kremliaus propagandinės mašinos platinamų, kaip dabar sakoma, politinių naratyvų: Rusijos niekas nepaklupdys, Hitleris nudegė nagus – ir Vakarams nepavyks!
Amerika pasikliaukime, bet ir patys nežiopsokime
Gegužės pabaigoje Briuselyje naujų NATO būstinės rūmų iškilmingame atidaryme dalyvavo JAV prezidentas Donaldas Trampas. Savo kalboje paragino Aljanso valstybių vadovus skirti gynybai bent 2% nuo bendrojo vidaus produkto (JAV atiduoda 3,61%, Rusija – 3,5%, o ES valstybės –1,63%, iš 28-ių ES šalių narių tik penkios įvykdė šią absoliučiai minimalią normą). To nedarančios valstybės, kaip rūstokai pasakė, elgiasi nesąžiningai JAV mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel priminė Europą turint mokėti už amerikiečių kareivių buvimą Europoje. Vokiečiai gynybai skyrė tik 1,2% BVP ir Berlynui teko teisintis, jog Vokietija daug lėšų skiria atsiliekančioms šalims, o tai irgi prisideda prie saugumo stiprinimo.
Ši kritika ir tai, kad JAV prezidentas viešai nepatvirtino palaikąs Šiaurės Atlanto sutarties 5-ame straipsnyje skelbiamą NATO priklausančių valstybių įsipareigojimą ginti viena kitą, politikos apžvalgininkus paskatino spėti, ar tik vėsiu dušu aplieta Europa nesiryš tolti nuo JAV. O to esą tik ir laukianti Maskva. „Aftenposten“ parašė: Putinui naudinga viskas, kas didina nesantaiką tarp JAV ir jų sąjungininkų.„Foreign Policy“ Trampo viešnagę Senajame Žemyne pavadino tikru Putino laimėjimu. Tačiau apžvalgininkai, regis, paskubėjo su išvadomis.
Kongreso senatas rugsėjo viduryje priėmė šalies gynybos ministerijos veiklos finansavimo 2018 finansiniais metais projektą, pagal kurį jai skyrė 700 mlrd. dolerių. 4,6 mlrd. dolerių leista panaudoti JAV karinės galios Europos didinimui – kad sąjungininkai būtų tikri dėl NATO. Iš šių pinigų $100 mln. gali būti išleista Baltijos šalių gynybai stiprinti, $350 mln. – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms paremti.
Briuselyje pasirašant susitarimą dalyvavo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir nė menkiausias šešėlis netemdė jo veido. Jokių akibrokštų ir nesitikėjo. Federikos Mogerini dar prieš metus Liuksemburge Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybai pateiktame dokumente dėl naujosios ES tarptautinės ir saugumo politikos strategijos (EU Global Strategyon Foreign and Security Policy) iš tiesų kalbama ES sieksiant strateginės autonomijos, tačiau nė žodeliu neužsimenama apie vieningą ar kitokią Europos kariuomenę. Pati Mogerini kur kalbėdama nepaliaudama kartojo naująją strategiją ne atstosiant, o papildysiant NATO veikimą.
Ir pats generalinis sekretorius dar anais metais ne kartą kalbėjo palaikąs pastangas stiprinti ES narių bendradarbiavimą gynybos srityje, nes stipri europinė gynyba ir stiprus NATO ne supriešina, o papildo vienas kitą. Anot jo, reikia stiprinti ir europinę gynybą, ir transatlantinį bendradarbiavimą. NATO valstybių vadovai susitikime 2016-ųjų vasarą Varšuvoje pasirašė deklaraciją stiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą Krymą aneksavusios Rusijos keliamos grėsmės ir kitų pavojų akivaizdoje.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš tiesų: Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris 2015-ųjų pavasarį vokiečių leidiniui laikraščiui „Welt am Sonntag“ pasakė, kad ES kariuomenės sukūrimas padėtų mums formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir Europa galėtų prisiimti pasaulinę atsakomybę ir kad bendros Europos kariuomenės sukūrimas būtų aiškus signalas Rusijai mus esant rimtai nusiteikusius ginti savo europines vertybes. Praėjus daugiau kaip metams, jis kalbėjo apie siekį kada nors sukurti Europos kariuomenę tam, kad galėtume atlikti savo vaidmenį pasaulyje.
Rudenį Junkeris, skaitydamas Europos Parlamente pranešimą apie Sąjungos padėtį 2016 metais „Kurkime geresnę Europą – Europą, kuri apsaugo, suteikia galių ir gina”, pripažino Europos rodomos švelniosios galios nepakankant (mūsų kaimynystė tampa vis pavojingesnė) ir paragino imtis griežtesnių priemonių gynybos politikoje: Europa nebegali sau leisti remtis kitų karine galia. Būtini bendras štabas civilinėms ir karinėms misijos vadovauti, Europos gynybos fondas moksliniams tyrimams skatinti bei naujoms technologijoms kurti ir apskritai – pastovus struktūrinis bendradarbiavimas gynybos ištekliams telkti (šie dalykai, kaip matome, ir įgyvendinami). O apie bendrą ar kaip kitaip pavadintą Europos kariuomenę neprasitarė.
Reikia manyti, jeigu ir Europos kariuomenė ir ims rastis, tai bus kada nors. Visiems aišku, kad JAV ir NATO įtakos Europoje silpnėjimas būtų naudingas Rusijai. Tačiau Maskva to nesulaukė. Kremliaus propagandai teliko mulkinti piliečius: Europa šiaušiasi prieš Maskvą, kuria, žiūrėkite, savo kariuomenę, tačiau Rusijos niekas neparklupdė ir neparklupdys. Dar vienas naratyvas: Rusija – galinga valstybė, jos pašaukimas – padaryti galą JAV diktatui. O kas prikėlė Rusiją ir padarė ją tokią galingą? Yra Putinas – yra Rusija. Nebus Putino – nebus Rusijos.
O Europos kariuomenė? DW apžvalgininkas Berndas Rigertas perspėjo nesistengti naujoje ES saugumo ir gynybos strategijoje įžvelgti vieningos ir integruotos Europos armijos apybraižų: Ji žinoma, turėtų prasmę, tačiau dėl įvairių politinių priežasčių tai yra neįgyvendinama. Tas pats Žanas Klodas Junkeris tada, 2016-ųjų rudenį, ragindamas Europos gynybinę sąjungą plėtoti iki pat Europos kariuomenės sukūrimo, tepridūrė: Tai – ateities muzika, ir ji jau skamba, tik daugelis europiečių kol kas jos negirdi.
Beje, pastaroji „Eurobarometro“ apklausa parodė, jog galimam ES kariuomenės sukūrimui pritartų 68%. Lietuvos piliečių. Kiek mažiau pritariančiųjų gyvena Latvijoje, Estijoje – 56%; ES vidurkis – 53%.
Las Vegase, JAV, 59 žmones nušovusio ir daugiau kaip 500 sužeidusio šaulio arsenale buvo ir po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje sukurto automatinio karabino kopija. Kiek anksčiau Maskvos centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas jo kūrėjui Michailui Kalašnikovui.
Nesiartink prie mūsų kioskų!
Pasaulyje keturis dešimtmečius žinojo Kalašnikovo automatą, kitaip – AK-47 ir paskesnes AK modifikacijas. Tiesiog kalašnikovą (kalashnikov, kalash). Ir tik prieš SSSR išleidžiant kvapą, kai į dienos šviesą imta vilkti sovietines paslaptis, sužinota tebesant gyvą ir sveiką jo kūrėją. Iki tol nė vietiniai laikraščiai nedrįso spausdinti jo nuotraukų, o 1990-ųjų viduryje rusų ir užsienio žurnalistai apniko žmogų kaip musės medų. Atrodė, kad mane išleido iš požemio į šviesą! – sakė jis pats apie permainą jo gyvenime. Spėjo apsilankyti daugelyje Vakarų valstybių, ne kartą viešėjo JAV (…darbininkai su dideliu smalsumu ir nuostaba žvelgė į mane). Išleido septynias knygas.
Kalašnikovas mirė 2013 metais, eidamas 95-tuosius, ir žiniasklaida rašė, jog Rusija neteko visame pasaulyje žinomo šaunamųjų ginklų konstruktoriaus.
Beje, paslaptingasis Kalašnikovas buvo įamžintas bronzoje dar gyvas būdamas: 1980 metais atidengė biustą jo gimtajame kaime, Altajaus srityje – kaip priklausė tuomet dukart socialistinio darbo didvyriams, o 2004-aisias pastatė visu ūgiu prie jo vardu pavadinto ginklininkystės istorijos muziejaus Iževske. Šiame mieste, Udmurtijos sostinėje, jis darbavosi ginklų gamykloje nuo praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio pabaigos.
2016-ųjų rudenį Vladimiras Putinas lankėsi Iževske, naujajame ginklų koncerne „Kalašnikov“, kur kultūros ministras ir sykiu Rusijos karo istorikų draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis parodė jam ketinamo Maskvoje pastatyti Kalašnikovo paminklo maketą. Prezidentas projektui pritarė. Ši draugija ir buvo užsakiusi sukurti monumentą. Skulptorius Salavatas Ščerbakovas nulipdė ginklų konstruktorių laikantį rankose AK 47. Vėliau jis aiškino daugelį pageidavus matyti Kalašnikovą be ginklo, tačiau mes padarėme taip, kad autorius žvelgia į savo automatą, kaip į meno kūrinį, pavyzdžiui, Stradivarijaus smuiką.
Paminklo Michailui Kalašnikovui fragmentas. Reuters (Michail Karpuhin) nuotr.
Rusijos architektų sąjungos prezidentas Nikolajus Šumakovus paminklą, kuriame Kalašnikovas savo automatą, paklojusį milijonus žmonių, liūliuoja ant rankų kaip kūdikį, pavadino agresijos įkūnijimu. Jam ne vieta miesto centre, kur viskas turėtų džiuginti žmones, pareiškė jis iškilmių išvakarėse. Esu beveik įsitikinęs, jog jį atidengus kils nepasitenkino banga ir štormas.
Niekas nesutrikdė iškilmių su paminklo šventinimu, iškilmingomis kalbomis, patriotinėmis dainomis ir kita. Policininkai tyliai sulaikė vieną vyruką (aktyvistą, kaip juos čia vadina), iškėlusį plakatą su žodžiais Ginklų konstruktorius=mirties konstruktorius. Daugelis iškilmių dalyvių apie šį vieną iš dvylikos milijonų maskviečių sužinojo gal tik iš internetinių naujienų. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose iš tikrųjų praslinko šiokia tokia audra. Vieni tiesiog tyčiojosi (gal iš karto reikėjo giltinę su dalgiu pastatyti?), kiti gėdino (net sovietiniais laikais šiam stabui meno taryba nebūtų pritarusi), treti piktinosi (toks paminklas galėjo stovėti tik Irake Sadamo Huseino laikais), daugelis klausė, ką tai galėtų reikšti.
Atidengus paminklą, kai kam tikrai pasirodė 5 m aukščio ginklų dirbėją savo gaminį laikant kaip kūdikį. Tačiau daugeliui skulptūroje pasivaideno ano amžiaus paskutinįjį dešimtmetį žuvusiems gangsteriams statyti antkapiniai paminklai – irgi visu ūgiu ir su AK rankose. EA Daily parašė: Skulptūrinis ginklininkas labiau panašus ne į šalies didvyrį, o į banditą iš pašėlusio 10 dešimtmečio. Panašumą dar labiau didina trumpa „bomber“ striukė ir atitinkama galvos laikysena. Stovint greta ima atrodyti, kad paminklas tuoj pradės pliekti serijomis ir pavieniais… Kadaise ugningai gynęs SSRS, o dabar Rusijos valdžią, pasaulietinę ir bažnytinę, vanojantis Aleksandras Nevzorovas prisiminė kadaise ant tokių paminklų provincijos kapinėse matęs iškalta „Nesiartink prie mūsų kioskų” ir panašiai (Неподходи к нашим ларькам, В натуре вооружен)…
O štai žurnalistui Andrejui Kolesnikovui pasivaideno… sovietinis partizanas iš Didžiojo tėvynės karo laikų. Iki šių dienų lindėjo pamaskvės miškuose, galiausiai išlindo iš tankmės ir dabar sutrikęs dairosi: kur jis atsidūrė? Maskvietis dailininkas Vladimiras Dianovas: Užjaučiu ekskursijų vadovus, kuriems teks turistams paaiškinti, kas ten per dėdė neperpučiama striuke su pakeltu automatu: ar ne alegorinis kriminalinės epochos 10 dešimtmečio epochos simbolis? O gal naujas militarizuotos Rusijos įvaizdis?
…vis viena išeina Kalašnikovo automatas
2016-aisias, Kremliaus delegacijai lankantis Iževske, ministras Medinskis prezidentui Putinui paaiškino: Kalašnikovas seniai yra pasaulinės kultūros reiškinys. Tai pranešę žurnalistai neparašė, ką jis turėjo galvoje: ar konstruktorių, ar jo sukurtą ginklą. Rėždamas kalbą paminklo atidengimo iškilmėse ministras pasitelkė žodį „brendas“, dabar dažniausiai vartojamą itin žinomos prekės, paslaugos ar ko kita ženklo reikšme: Kalašnikovo automatas yra tikriausias, galima sakyti, Rusijos kultūrinis brendas.
Vieni teparašė No comment, kiti leidosi į svarstymus apie Rusijos kultūrinius brendus. Iki šiol manėme, pradeda savo mintį dėstytojas ir žurnalistas iš Jekaterinburgo Valerijus Amirovas, kad tai – Tolstojus, Dostojevskis, Čaikovskis, rusų baletas ir dar daug kas, kuo garsi šalis, kažkada įnešusi didelį indėlį į pasaulinės kultūros raidą. Ir šis šlovingas sąrašas iki mūsų dienų kažin kaip gyvavo be Kalašnikovo automato – reikšmingo išradimo, tačiau kiek iš kitos operos. Kultūra bet kuriuo atveju reiškia kūrimą ir moralinių-dorovinių vertybių skiepijimą, o kalašnikovas – griovimo įrankis. Ginklai iš principo nesuderinami su kultūra… Kadangi oficialus kultūros simbolių garsinimas visada yra politika, išeina, nieko nauja ir vertinga nesukūrus, tuštuma užpildyta Kalašnikovo automatu. Jeigu šitaip, tai kitu kultūriniu simboliu gali tapti strateginis bombonešis Tu-160. O tada ir iki atominės bombos ne per toliausia…
Kalashnikov automatų arsenalas
Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas pavartojo žodį „avataras“, turėdamas galvoje paveikslėlį, kuriuo prisistatoma internete. Yra žmonių, kurie į socialinius tinklus įdeda savo nuotrauką iš privalomosios tarnybos kariuomenėje – regis, tai buvo svarbiausias įvykis jų gyvenime. Rusija savo „avataru“ pasirinko Kalašnikovo automatą. Aš netgi pavaizduočiau jį Rusijos herbe, rašo profesorius, – du sukryžiuotus kalašnikovus viršum dvigalvio erelio. O patį konstruktorių paskelbčiau šventuoju, stačiatikybės gynėju, juo labiau kad prieš mirtį parašė patriarchui laišką, klausdamas, ar jam reikia atgailauti už visas mirtis nuo jo sukurto ginklo. Kad ir kaip būtų, rašo, šis paminklas yra geriausias simbolis to, kas įvyko valdant Putinui: Rusija, pabaigusi klajonių ratą, tapo tuo, kuo buvo – karo šalimi. Tokia, kaip ją apibūdino imperatorius Nikolajus I: Rusija yra ne pramonės, žemės ūkio ar prekybos valstybė, Rusija yra karinė valstybė ir jos paskirtis – būti likusiam pasauliui baubu.
Gazeta.ru stebėjosi: įdavus Kalašnikovui į rankas AK, išėjo paminklas ne kūrėjui, o pačiam ginklui. Rusija ir Maskva statoma į vieną greta su Šiaurės Korėja ir Mozambiku (vienoje valstybėje pastatytas monumentas Kalašnikovo automatui, kitoje AK pavaizduotas vėliavoje). Abejotina kaimynystė. Leidinys priminė seną anekdotą apie tai, kaip žmona paprašė karinėje gamykloje dirbančio vyro padaryti sūnui vaikišką vežimėlį. Tas prisinešė detalių ir ėmėsi vykdyti prašymą, tačiau galop viską metė: „Kad ir kaip daryčiau – vis viena išeina Kalašnikovo automatas” … Gazeta.ru nuo savęs pridūrė: Gili filosofija anekdote: jis dargi ne apie simboliką, o apskritai apie mūsų šalį.
Tiesą sakant, kultūros ministras su savo Rusijos kultūriniu brendu tepakartojo seniai sakoma ir sakoma. Kai 2003 metais Olandijoje atvėrė duris paroda „Kalašnikovas be sienų“, lenta.ru parašė: Seniai laikas. Anot leidinio, AK – ne tik karo istorijos, tačiau ir pasaulinės kultūros dalis. Esą žodis kalash įsiliejo į pasaulio tautų kalbas kaip ir kiti rusiški žodžiai: bistro, vodka, intelligentsia, cossack, pogrom, sputnik, perestroika. Po dešimt metų, neilgai iki Kalašnikovo mirties, leidinys Aif.ru Kalašnikovo įtaką žmonijos istorijoje prilygino su tuo, ką padarė… Bilas Geitsas su garsiąja sistema „Windows”. Tiesiog genijus. Jaunimą reikia mokyti, kad Kalašnikovas yra ginklininkysės Bilas Geitsas, o dar teisingiau pastarąjį vadinti kompiuterių Kalašnikovu…
Aukščiau nėra kur – tik dievai! Beje, vienoje rusų kareivių mėgstamoje dainoje AK ir vadinamas „dievu” (kalašnikovas – vienintelis mano dievas).
Rusai negirtuokliavo ir visada mušdavo priešus!
Pats Medinskis, iki tapdamas ministru, nuo 2008 metų leido vieną po kitos ir pakartotinai knygas prieš rusų liaudies ir Rusijos valstybės, neišskiriant nė SSRS, istorijos juodinimą (Мифы о России). Iki 2015 metų prileido jų 1 mln. egzempliorių! Dėl Kalašnikovo, tai vienoje knygų rašo, kad jo vardu pavadintas iš tikrųjų idealus mechanizmas, ir kad užsienyje „Kalašnikovo automatas” siejamas su Rusija lygiai taip, kaip, deja, ir „vodka” – be to, didesniu mastu negu „Gagarinas“ ar kas kita (Гагарин, матрешка, балалайка). Ir vis dėlto… svaresnius nuopelnus priskyrė kitam žmogui, Nikolajui Ochotnikovui, kuriuo vardo sovietai naujajam ginklui nesuteikę todėl, kad buvo kilęs iš senos dvarininkų giminės. Kas kita Kalašnikovas! Kareivis, iš darbininkų ir valstiečių luomo, savamokslis, auksarankis buvo tai, ko reikėję sovietinei propagandai…
Naujasis paminklas vėl pakurstė ginčus dėl tikrosios AK autorystės – mat skulptorius ant pjedestalo dėl neišmanymo išraižė kaip iliustraciją vokiečių automatinio karabino StG 44 schemą. Pasipiktinus dabar jau Kalašnikovo gerbėjams, turėjo skubiai ją nugremžti (tai dariusius darbininkus policija sulaikė kaip vandalus… cirkas… Pas mus kad ir ką darytume, išeina Kalašnikovo automatas. Išskyrus paminklą Kalašnikovui – išėjo Šmaiseriui…).
Tuo tarpu daug autorių ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje mano Kalašnikovą savo dirbinį nužiūrėjus kaip tik nuo Hugo Šmaiserio automatinio šautuvo, pasirodžiusio Vokietijos kariuomenėje 1944-aisias (suprantama, išknibinėjęs ir visa kita). Jis pateko į sovietų rankas ir Stalinas įsakė ginklų konstruktoriams skubiai pritaikyti priešų išradimą. Sovietinių karo mokyklų dėstytojai per paskaitas, paaiškinę šautuvą visada pradedamą kurti jau turint šovinį, o ne priešingai, nė neslėpė: Kalašnikovas su kitais konstravo automatinį karabiną, pritaikytą šaudyti vokiečių išrastais tarpiniais (tarp pistoleto ir kulkosvaidžio) šoviniais. Kiti gal papasakodavo ir tai, kad naują ginklą ketinta pavadinti AKZ (Kalašnikovo-Zaicevo), tačiau vadovybė nubraukusi „zuikišką“ pavardę… Garsus ginklų istorijos tyrėjas profesorius Davidas Bolotinas išspausdino straipsnį (tiesa, Suomijoje), kur rašė: jeigu ne Zaicevas, tai AK nebūtų buvęs sukurtas…
Kodėl nuo 2012 metų Rusijos kultūrai vadovaujantis buvęs PR specialistas Medinskis dabar kalba kita, negu kadaise rašė? Pastarosiomis dienomis leidinys Mk.ru priminė, kuo jis vadovavosi, rašydamas savo daktarinę disertaciją ir knygas: absoliutus tiesos standartas – kas atitinka Rusijos nacionalinius interesus; visa tam priešinga yra rusofobų propaganda, geriausiu atveju – paklydimas. Dingstimi šiam priminimui tapo žinia, jog Švietimo ministerija atsisakė patvirtinti Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo istorijos institute apgintą istoriko Kirilo Aleksandrovo disertaciją daktaro laipsniui gauti. Autorius užginčijo sovietinės propagandos postringavimą, esą Didžiojo tėvynės karo metais generolas Andrejus Vlasovas su bendrais SSRS išdavė iš bailumo, priešiškumo darbo žmonių valdžiai ir panašiai. Leidinio nuomone, tokį atestacinės komisijos ir ministerijos sprendimą nulėmė ne pikti komunistų ir stačiatikybės gynėjų balsai (istoriką norėjo apkaltinti… viešai kurstant agresyvų karą), tačiau rimtesni žmonės, įsitikinę, jog istorikai turi varyti gyventojų patriotinį auklėjimą pagal nacionalinius interesus atitinkantį tiesos standartą.
Tikroji „Калашников/Kalashnikov”vertė
Naują paminklinį Kalašnikovą matome sutrikusį ir ginklą laikantį nei šiaip, nei taip. Galėtume skulptūrą pavadinti “Tai viskas, ką man palikote?!” Arba: “Pasiimkite ir šitą!”.
2012-ujų rudenį Rusijos vyriausybės pirmininkas pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas, atsakingas už karinę pramonę, Twitter‘yje pasigyrė: Vakar vakare prisiskambinau Michailui Timofejevičiui Kalašnikovui ir asmeniškai pasveikinau su 93-iuoju gimtadieniu. Legendinis ginklininkas pasirodė žinantis mano idėją suvienyti Iževsko gamyklas į koncerną “Kalašnikov” ir sutiko perleisti jam savo vardą. Kalašnikovas, žinoma, nacionalinis pasididžiavimas, tačiau ir viceministras ne iš kelmo spirtas: vienu telefono skambučiu sutvarkė reikalą!
Žurnalistas ir rašytojas Jurijus Nersesovas (Rusijos imperializmo aukštintojas) kiek kitaip papasakojo apie šį reikalą: pas Kalašnikovą apsilankę gamyklos „Ižmaš“ atstovai pasiūlė už 3 mln. rublių perleisti teisę naudotis jo vardu gamyklai. Konstruktorius nepaėmė nė kapeikos, dar kartą parodęs olimpinį abejingumą niekingiems popierėliams. Tikras patriotas!
Tiesa, vienu tarpu tas patriotizmas buvo kiek prislopęs. SSRS tirono Stalino ir to paties rusiškojo imperializmo garbintojų leidžiamas laikraštis “Zavtra” papasakojo apie tai, kaip 1994 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir gynybos ministras atvykę į Iževską pagerbė Kalašnikovą, šventusį 75-metį. Udmurtijos vadovai tada vos priprašė jubiliatą susitikti su garbingais svečiai (Aš nenoriu matyti šitų žmonių! Į ką jie pavertė šalį! Mūsų gamyklą!). Jelcinas jam, ką tik į generolus-majorus pakeltam dukart SSRS didvyriui, pats prisegė Rusijos didvyrio žvaigždę. Gynybos ministras įteikė vardinį Makarovo pistoletą ir pasakė, kad kita dovana – naujausios laidos automobilis UAZ jau keliauja į Udmurtijos sostinę (senesnės laidos UAZ’ais važinėjo, kas pamena, mūsų kolūkių pirmininkai ir specialistai). Neilgai trukus Kalašnikovas gautąjį pistoletą nuvežė atgal (kaip galima tokį išderintą dovanoti), o patį Gračiovą kaip tikras rusų valstietis pasiuntė, vartojant eufemizmą, šunims šėko pjauti (Jis man skolingas milijardus už ginklų pardavimus! O žadėta naujutėlaitė mašina? Kur ji?! Kelyje?!).
Kaip sakyta, Kalašnikovą persekiojo žurnalistai, tačiau merdinčios gamyklos “Ižmaš” ar dar kažin kokie kiti atstovai tuščiomis rankomis jų prie legendinio ginklų konstruktoriaus neprileisdavo. Bent jau iš Rusijos gynybos ministerijos radijo ir televizijos laidų studijos filmavimo grupės, atvykusios į Udmurtijos sostinę, du tvirti vyrukai juodais švarkais paprašė pakloti 1 000 dolerių (Naudokitės proga. O tai senis ims ir numirs). Sunku tikėti, kaip dar Iževske pelnėsi iš legendinio ginklų konstruktoriaus šlovės: sumokėjusiems 5 dolerius ar net mažiau užsienio turistams leisdavo nusifotografuoti su Kalašnikovu; garsiausio pasaulyje ginklo kūrėjas šiepėsi ir mojo ranka, o amerikiečiai ir vokiečiai rodė jam „ragučius“… 1995 metais viena Udmurtijos likerio ir degtinės gamykla pradėjo leisti „vodką“, pavadintą „Kalašnikov“. 2003 metais vokiečių kompanija NMI, perleidusi Kalašnikovui 33 proc. akcijų, įgijo teisę pardavinėti jo vardu pavadintus laikrodžius, skėčius ir panašius dalykėlius. 2011 metais Kalašnikovo advokatai atsiteisė kliento vardą ir € 10 000 kompensaciją iš vienos šveicarų kompanijos – energetinių gėrimų gamintojos…
2013-ųjų kovui baigiantis žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Kalašnikovas neatlygintinai perdavė teises naudotis jo vardu susivienijimui “Ižmaš”. Taigi praėjus gerokai laiko nuo Rogozino skambučio. Dar pranešta derybas prasidėjus prieš metus – gerokai anksčiau nei paskambino Rogozinas. „Ižmaš“ susivienijimo direktorius paneigė, jog Kalašnikovą paėmus už vardo perleidimą 1,5 mln. rublių ir įmonę jam žadėjus po 300 tūkstančių kas mėnesį. Michailas Timofejevičius patriotas, tikras patriotas, – patikino direktorius. – Apie pinigus net nekalbėta. Ateityje su ženklu “Kalašnikov” bus leidžiami ne vien karinėms reikmėms skirti gaminiai – visokiausi. Mes visi pritarėme šiam tėvo sprendimui, – pasakė sūnus Viktoras, irgi ginklų konstruktorius iš tos pačios „Ižmaš“ gamyklos.
Po ginklų konstruktoriaus mirties vienas leidinys parašė: Nuo 2012 metų Michailo Kalašnikovo sveikata ėmė blogėti. Teisių naudotis jo vardu perleidimas buvo jo atsisveikinimo dovana Tėvynei.
Tiesa, dukros Jelenos su sūnumi įkurtai bendrovei liko ženklas “AK-47” žaidimų automatams, žaislams, taikiniams… 2016-ųjų pavasarį žiniasklaida pranešė: įžymaus konstruktoriaus šeima neteko teisių į ženklą „AK-47“. Beveik po dvejus metus trukusio bylinėjimosi jis teko koncernui „Kalašnikov“. Žinoma, – pakomentavo tai pranešęs Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, – galingas koncernas turi nepalyginti didesnes galimybes nei šeimos įmonė leisti žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu.
2012 metais Rusijos ekspertai paskelbė ženklą „Kalašnikov“ esant realiai vertą 10 milijardų dolerių ir turint galimybę ateityje pasiekti 100-150 milijardų (pasaulyje pirmaujantis „Aplle“, pagal agentūros „Interbrand” versiją, vertas daugiau kaip $170 milijardų). Pasaulinės agentūroms “Kalašnikov” dar per menkas, tačiau „Interbrand” specialistai tikina jį esant vieną stipriausių Rusijos brendų. Jis turi milžinišką brangimo potencialą, gerokai platesnį nei teikia tiesiog ginklų ženklas. Juo galima ženklinti ir kitokias prekes, ne tik ginklus. Aišku, ir žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu… Kovos su pasauliniu imperializmu ginklas virto imperijos simboliu.
Tada, Kalašnikovui dar gyvam esant, teises į jo vardą perėmusio susivienijimo „Ižmaš“ direktorius pasakė, kad Kalašnikovas, kaip Rusijos patriotas, neatlygintai perleido savo vardą koncernui. Savo ruožtu mums didelė garbė įamžinti Michailo Timofejevičiaus vardą istorijoje. Pastatyti paminklą Maskvoje atsiėjo 35 mlrd. rublių. Žmonės suaukojo 26 tūkstančius. Tarp paminklo pastatymo rėmėjų – valstybinis koncernas Rostech“, į kurį įeina ir koncernas „Kalašnikov“.
Skaičiuojant pralietu krauju
„The New York Times“ pranešime apie paminklo atidengimą pastebėta buvus patriotinių kalbų ir dainų, tačiau iškilmių metu nebuvo pasakyta nė žodžio apie milijonus žmonių, nužudytų ar sužalotų iš šio ginklo nuo jo sukūrimo pradžios. Vis dėlto nemažai žinomų Rusijos asmenybių viešai apie tai prabilo neraginami. Paskaičiavus, kiek žmonių buvo nužudyta iš šio ginklo, susidarytų milijonai, iškart parašė Andrejus Makarevičius. – Kur jis gynė mūsų Tėvynės sienas? Afganistane? Gruzijoje? Ukrainoje? Afrikoje?
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOVArmėnų teroristinė organizacija ASALA
Garsiam muzikui pritarė žurnalistas Igoris Jakovenka: Kalašnikovo automatas niekada nebuvo panaudotas Tėvynei ginti. Jis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo ir visada tarnavo blogiui. Pirmą kartą jis masiškai panaudotas malšinant sukilimą Vengrijoje 1956 metais. Iš jo žudė kovotojus už laisvę… Tai – geidžiamas teroristų ir banditų ginklas, jis pavaizduotas teroristinės organizacijos „Hezbollah” vėliavoje (nepaminėtos armėnų teroristinės organizacijos ASALA emblemoje – irgi AK; nors teigiama ją nustojus gyvuoti 9 dešimtmečio pabaigoje, tačiau juoda vėliava vis suplevėsuoja viršum armėnų pozicijų jų okupuotame Kalnų Karabache, atimtame iš Azerbaidžano). Lotynų Amerikos narkotikų platinimo kartelių baudėjai AK dėl šovinių dėtuvės išlinkio meiliai vadina „ožio ragu”…
Kalašnikovo automatas, anot rašytojo Sergejaus Steblinenkos, labiau sovietinio skverbimosi į pasaulį, o ne šiaip ginklo simbolis. Sunku prisiminti nors vieną konfliktą, kur ši mirties mėsmalė nebūtų buvusi panaudota. Jis simbolizuoja pasaulinį terorizmą, kadaise vadintą išsilaisvinimo judėjimu. Dėl paminklo, tai jis būtų teisingas užrašius ant postamento šitaip: Michailui Kalašnikovui, įdavusiam ginklą pasauliniam terorizmui.
Naujienų tarnybos Interfax.ru pranešimas apie 2016 metais Rusijos ir Mozambiko vyriausybių pasirašytą susitarimą dėl karinio-techninio bendradarbiavimo baigiamas tokiu sakiniu: Mozambiko vėliavoje pavaizduotas Kalašnikovo automatas. Kituose rusiškuose leidiniuose randame paaiškinta: Mozambiko piliečiai šitaip 1975 metais pagerbė AK už tai, kad šis ginklas padėjo jiems nuversti kolonizatorius portugalus. Į Mozambiką, vieną iš 50 šalių, kurioms SSRS su visa socialistine sandrauga teikė karinę pagalbą, per kelis dešimtmečius buvo įgabenta apie 1 mln. Kalašnikovo automatų. Pats Kalašnikovas lankėsi Mozambike ir ne be pasitenkinimo pasakojo, jog vardas Kalash duodamas naujagimiams berniukams… 1977-1992 metais šioje šalyje vykusiame pilietiniame kare žuvo 1 mln. gyventojų (kiek ir per genocidą Ruandoje), penki milijonai iš 12 milijonų gyventojų turėjo bėgti iš šalies. Mozambikas liko viena skurdžiausių valstybių Afrikoje (komentaras: 100 km nuo Maskvos – irgi jau Mozambikas).
Mozambiko vėliavaGinklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Vakaruose žinomas kaip filmo „Karo dievas“ (Lorof War, 2005) herojaus prototipas Viktoras Butas, ekspertų manymu, keliolika metų tiekė milžiniškus kiekius ginklų ir daugybę karinės technikos Afrikos valstybių (Kongo, Liberijos, Sudano, Siera Leonės) kariuomenėms ir sukilėlių armijoms, radikalioms islamistų organizacijoms „Al–Qaeda“ ir „Taliban“. Bet liko paslaptimi, kas pačiam karo dievui visa tai parūpindavo ir kam jis tarnavo (įtariama jo bosu buvus Rusijos prezidento Putino patarėją Igorį Sečiną). Mirties dievą suėmė 2008-ųjų pavasarį Tailando sostinėje Bankoke, kai jis sutiko Kolumbijos sukilėliams parduoti 700 raketų „žemė-oras“, 5000 automatų AK-47, šovinių ir minų – iš viso 20 mln. dolerių vertės siuntinį, neįtardamas, kad FARC atstovais dedasi amerikiečių specialieji agentai.
Po legendinio ginklų konstruktoriaus mirties išleistoje Aleksandro Užanovo „Kalašnikovas“ ne be pasididžiavimo rašoma, jog AK galima užtikti bet kuriame pasaulio kampelyje. Amerikiečiai juodina Rusiją? Ne visi! Vienas jų istorikas rašo AK-47 esant populiariausią pasaulyje ginklą, neprilygstantį gal tik peiliui. Pasaulyje pasklidę daugiau kaip 100 milijonų Kalašnikovo automatų, tai yra vienas AK tenka 60 pasaulio gyventojų. Jais apginkluota daugiau kaip 50 pasaulio valstybių (kiti nurodo 82 valstybes) reguliariosios kariuomenės. Yra kuo didžiuotis! Kitas amerikiečių autorius savo knygoje tikina AK būsiant rikiuotėje mažiausiai iki 2025 metų. O kai kurie ekspertai Rusijoje sako kalašnikovą ištarnausiant 100 metų – yra kuo didžiuotis!
Mozambiko herbas
Nuo 1945-ųjų pasaulyje įvyko daugiau kaip 60 karų ir didelių ginkluotų konfliktų. Iš jų keturiuose dešimtyse naudotas Kalašnikovo ginklas. Neretai iš kalašnikovų šaudė abi kovojančios pusės – sovietų ir kinų mūšiuose dėl Damansko salos 1969 metais, karuose – Somalio ir Etiopijos 1977-aisiais, Kinijos ir Vietnamo 1979-aisiais, Afganistano kare ir Jugoslavijos pilietiniame kare. Savaime suprantama, priduria autorius, jais buvo kovojama ir buvusios SSRS teritorijoje kilusiuose konfliktuose.
Kiti, autoriaus žodžiais, įdomūs faktai. Laose prie vartų prikaltas medinis kalašnikovas saugo nuo piktų dvasių, Jemene vyrai šoka ritualinius šokius su šiuo ginklu rankose, Irake pastatyti AK šovinių dėtuvės pavidalo minaretai, Malaizijoje mėgstamiausias koktelis yra „AK-47“ – aišku, su „vodka“. Sinaujaus pusiasalyje egiptiečiai pastatė milžinišką monumentą AK garbei… Šaudyti iš AK dykumoje – mėgstamas beduinų užsiėmimas. Tame pačiame Jemene, kur kiekvienam gyventojui, įskaičiuojant moteris ir vaikus, tenka keturi „vamzdžiai“, į šovinio tūtą pataiko iš 50 m atstumo, ir apskritai šioje šalyje vyrai nesiskiria su AK, nes tai – vyriškumo ir laisvės simbolis. Tai bent vyrai!
Afganistanietiškas kilimas
Galima pridurti, jog Afganistane audžiami kilimai, kuriuose lengvai atpažįstame Kalašnikovo automatą. O čia pat už sienos, Pakistane… Pasienyje su Afganistanu plytinti, o tiksliau dunksanti Šiaurės vakarų pasienio provincija apima ir vadinamą Genčių zoną, ypatingą Pakistano regioną, kur po SSRS kariuomenės įžengimo ir vykstant visiems vėlesniems karams, radosi gyvenimo sankloda, pavadinta „Kalašnikovo kultūra“. Platesne prasme ji apibūdinama kaip nusistatymas politinius nesutarimus spręsti ginklo jėga. Atrodo, tokia kultūra nesvetima ir kitur.
Pasaulyje labiausiai paplitęs masinio naikinimo ginklas yra rusiškas AK-47 – dėkui internetui, žinome, kas manoma Australijoje. Britų „The Guardian“ po „Charlie Hebdo“ ir virtinės paskesnių teroristinių atakų atkreipė dėmesį, jog teroristai, ne taip seniai pasikliovę bombomis, dabar pirmenybę teikia Ak-47 – paprasčiau įsigyti.
Yra pagrindo manyti, – rašo Rus-Guns (Rusijos šaunamųjų ginklų katalogas) straipsnyje „AK- 47 šiuolaikiniame pasaulyje“, – jog pradedant 1947 metais nuo AK paleistų kulkų planetoje žuvo 3-4 milijonai žmonių. Tiesą sakant, kalašnikovą sovietinėje kariuomenėje įteisino 1949 metais ir kareiviai juos nešiojo dėkle, slepiančiame net ginklo formą, surinkdavo po šaudymų šovinių tūtas – iki 1956-ųjų, Vengrijos sukilimo. Toks painiojamasis kelia kiek nepasitikėjimo autoriumi, tačiau turi paskatinti bent suklusti: kaip tai atsitiko ir kas bus toliau?
AK užvaldė ir valdo pasaulį ne vien todėl, kad yra žudomai paprastas, kaip jį pagyrė vienas rusų leidinys. Kaip rašo Sabiržanas Bagretdinovas, žurnalistas iš Kazanės, Baškirijos sostinės, Kolumbijos sukilėliai ar „Islamo valstybės” kovotojai neturėjo galimybės ilgai ir kruopščiai bandyti įvairiose valstybėse – Rusijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje pagamintų ginklų ir galiausiai išsirinkti tinkamiausią, nes daugelyje šalių veikė teisiniai ir moraliniai draudimai tiekti ginklus kraugeriškiems režimams, teroristams ir separatistams. Tai galėjo daryti tik Rusija, kada atvirai, kada slaptai, padedama tokių veikėjų, kaip Viktoras Butas.
Štai iš kur, rašo šis žurnalistas, atsirado Kalašnikovo automato „konkurentinis pranašumas”.
Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą.
Rusijos sostinėje gyvenančiam armėnų advokatui su vienminčiais pasivaideno, jog Maskvoje išleistame moksliniame veikale esama teiginių, kurie kursto tautų nesantaiką, ir jie ėmėsi žygio knygos autorių patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Autorių – už grotų, knygą – į laužą!
Didieji rusiški leidiniai apie tai nieko neparašė, o štai armėniški – netylėjo. Aš – ne kalbininkas ir ne istorikas. Tačiau manau, kad knygoje esama teiginių, kurie leidžia daryti atitinkamas išvadas, – armėnų naujienų tarnybai NEWS.am pasakė Rusų-armėnų teisininkų asociacijos (АРМРОСС) prezidentas Rubenas Kirakosianas. – Autorius subjektyviai vertina istoriją, pateikia rusakalbiams skaitytojams, nežinantiems istorijos, išvadas, kurios neatitinka įstatymų, Valstybės dūmos nutarimo dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas. Autorius teigia, kad tai yra pramanai, nieko panašaus nebuvo, kad armėnai nesugyvenami, svetimi visoms tautoms ir nacijoms, turi psichinių anomalijų. Labai linksma knyga. Aš manau, kad knyga kelia grėsmė tautų santykiams.
Pokalbis su didžiausią Rusijos nusikaltimų tyrėjų viršininką aplankiusiu ir jam rusų istoriką apskundusiu advokatu pavadintas „ARMROSS prezidentas: Olego Kuznecovo knyga kelia grėsmę tautų santykiams“. Taigi ekspertai ėmėsi tirti, ar knygoje esama teiginių, galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir šis patikrinimas, anot advokato, vykdomas asmeniškai nurodžius Rusijos tyrimų komiteto vadovui ponuiBastrykinui ir jam asmeniškai kontroliuojant.
O kaip gi vadinasi ši labai linksma knyga, kurios laisvai nenusipirksi, nes jos nėra prekyboje? Skaitome NEWS.am tekstą iki galo. Kirakosiano paskutiniai žodžiai: manau, kad kiekvienas mokslo veikalas – jeigu tai yra mokslinis tyrimas, turi būti ištirtas ekspertų. Viskas? O kur knygos pavadinimas?! Tai bent pranešimas: knyga kelia grėsmę, o jos pavadinimas nenurodomas!
Kirakosianą pakalbino ir rusiškai bylojantis Jerevano leidinys “Golos Armeniji” (Armėnijos balsas). Šis rašo apie teismo ieškinį, pateiktą grupės armėnų – Rusijos piliečių Rusijos tyrimų komitetui dėl Olego Kuznecovo knygos „История транснационального армянского террора в XX веке“. Teroro? Įpratus prie „tarptautinio terorizmo“, ne pro šalį pasitikslinti. Kai rašoma apie teismo ieškinį… tyrimų komitetui, nereikėtų stebėtis, kad knygos pavadinime įveltos net dvi klaidos – monografija vadinasi „История транснационального армянского терроризма в ХХ столетии“ (internete pilna šios Maskvoje 2016-aisiais išėjusios knygos nuotraukų).
Istorikas Olegas Kuznecovas, kurį armėnai bando apkaltinti tautų kiršinimu.
„Armėnų balse“ advokatas jau rėžė iš peties: jeigu tokia esanti Kuznecovo mokslinė pozicija, tai jam reikėtų aptarnauti dujų kamerą kur nors šalyje su Trečiojo reicho ideologija ar Osmanų imperijoje; dujų kamera atsidūrė pačioje antraštėje (С такой позицией Кузнецову надо работать у газовой камеры считает президент Ассоциации юристов АРМРОСС Рубен Киракосян).
Kliuvo nuo advokato ir pareigūnui, tiriančiam skundą. Esą dėl jiems nežinomų priežasčių knygą nusiuntė tirti į tą pačią įstaigą, kuri 2015 metais atliko ankstesnio jos leidimo ekspertizę ir tada buvo atsisakyta autoriui kelti baudžiamąją bylą. Apie tai sužinoję, jie paprašė paskirti ekspertizę kurioje nors kitoje žinyboje, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, kurį baigė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Tyrimo komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas, tačiau jiems netikėtai buvo atsakyta. Nors tai, teisybę sakant, kelia abejonių dėl ekspertizės išvadų objektyvumo, vis dėlto jis neatmeta, kad pasaulis pilnas stebuklų, ir, galimas dalykas, šita ekspertinė įstaiga šį kartą atidžiau įsiskaitys į tezes, esančias knygoje.
Tarytum Strasbūre nė nebūtų teismo…
Kadangi Kirakosiano nurodytose keliose tezėse ir visame „Golos Armeniji“ tekste (kaip ir NEWS.am) nėra žodžio „terorizmas“, tai manytina advokatą su bendražygiais neginčijant nei „armėnų terorizmo“, nei „transnacionalinio“. Konkretus kaltinimas girdėti šiuose advokato žodžiuose: Dėl Armėnų genocido neigimo, tai istorikas Kuznecovas pamiršo pasidomėti šalies, kurio pilietis jis yra, oficialia valstybine doktrina, Rusijos Federacijos, ne kartą pripažinusios Genocido faktą. Susitikęs aš padovanosiu jam šitą dokumentą. Advokatas jau anksčiau, kaip girdėjome, kalbėjo: istoriko išvados prieštarauja Valstybės dūmos nutarimui dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas.
Kirokasiano valioje nepasitikėti rusakalbiais skaitytojais ar ekspertais (nors ir siūlo tikrinti visus mokslo veikalus), kritikuoti vienus ir pataikauti kitiems. Tačiau nesuprantama, kodėl jis, teisininkų bendrijos vadovas, mokslininko padarytos išvados neatitikimą parlamento pareiškimui (ne nutarimui, kaip jo pasakyta) laiko a priori pažeidimu?
Antai jo tautietis, internetinio leidinio „Lragir.am” redaktorius Akopas Badalianas, 2015-ųjų pavasarį paskelbė tekstą, pavadintą “Rusija atsisakė nuo genocido pripažinimo” (Россия отказалась от признания геноцида) ir nieko – toliau gyvena,rašo. O užvožė armėnų žurnalistas kaip reikiant. Anot jo, Rusija skelbia Armėniją savo strategine sąjungininke, o armėnų genocidą pripažino tik parlamento pareiškimu (1995), neturinčiu teisinės galios ir nenumatančiu valstybės atsakomybės. Tuo tarpu kitos valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, armėnų genocidą pripažino įstatymu, o kai kurios šalys įteisino baudžiamąją atsakomybę už jo neigimą, kaip antai Šveicarija. Ir štai dabar jis sužino, kad Rusija „aukštu lygiu“ (Valstybės dūmos pirmininkas) rengiasi dalyvauti Stambule įvyksiančiose iškilmėse osmanų pergalės Dardanelų mūšyje 100-mečio proga, kai tą pačią dieną Jerevane bus minimas armėnų genocido šimtmetis! Tai reiškia, Badaliano nuomone, tik viena iš dviejų: arba genocido neigimą, arba oligofreniją. Pastaroji liga lietuviškai vadinama silpnaprotyste… Ir nieko – toliau gyvena, rašo.
Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste
Advokatas pasakė ketinąs padovanoti istorikui dokumentą dėl armėnų genocido fakto pripažinimo, tačiau nežinia, kaip tai jam pasiseks – jeigu nenurodo tikslaus jo pavadinimo, tai gal ir nežino? Rusijos parlamento „Pareiškimas dėl armėnų tautos genocido 1915-1922 metais pasmerkimo“ grindžiamas nepaneigiamais istoriniais faktais, tačiau nepaneigiami tie faktai yra parlamento narių nuomone, nes joks nacionalinis ar tarptautinis teismas, juo labiau parlamentas, neturi galios armėnų genocido pripažinti ar nepripažinti faktu.
2015-aisiais metais Europos žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija paliko galioti žemesniosios kolegijos sprendimą patenkinti Turkijos politiko Dogu Perinčeko skundą Šveicarijos teismus pažeidus jo teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str.). Perinčeko žodžius armėnų genocidą esant pramanu šveicarų teisėjai pripažinojo neigimu ir skyrė jam šalies baudžiamajame kodekse numatytą bausmę. 2007 metais Perinčeko skundą nagrinėjęs apeliacinis teismas jo nepatenkino, nurodęs, kad „armėnų genocidas“, kaip ir Holokaustas, yra įrodytas istorinis faktas, pripažintas Šveicarijos žemųjų rūmų rezoliucijoje.
Didžioji kolegija nurodė nebuvus jos prašoma nustatyti, ar Šveicarijos teismai pagrįstai 1915-ųjų metų įvykius Osmanų imperijoje apibūdino kaip genocidą, tačiau pastebėjo, kad jiems netaikytina tai, kas tarptautinėje teisėje pasakyta apie Holokaustą. Kolegija patarė valstybėms, pripažinusioms tuos įvykius genocidu, nekurti įstatymų, numatančių baudžiamąją atsakomybę nesutinkantiems su oficialiu valstybės požiūriu, nes kitokia nuomonė yra būtina aptariant įvykius, dėl kurių dar nesama visuotinio sutarimo. Strasbūro teismo kolegija priminė Prancūzijos konstitucinę tarybą 2012 metais nepritarus taikyti baudžiamąją atsakomybę už įstatymiškai pripažintą genocido neigimą, nes tai prieštarauja teisei laisvai reikšti nuomonę ir varžo mokslinių tyrimų laisvę.
Kiekvienas savo reputacijos žiūrįs advokatas turėtų žinoti ne tik tai, kas žiniasklaidoje dažnai greitomis parašoma, tačiau nepalyginti daugiau ir tiksliai: apie būtinybę įrodyti asmenį ar jų grupę turėjus ketinimą padaryti nusikaltimą ir kita. Dargi bus pagirtas advokatas, kuris žiniasklaidoje gina kurios nors socialinės grupės interesus ir komentuoja to reikalo vyksmą. Tačiau jis privalo kalbėti, kaip to reikalauja profesinė etika, iš teisės pozicijų. Jeigu tas pats etikos kodeksas advokatui neleidžia žeminti kitų proceso dalyvių garbės ir orumo, tai šitai, reikia manyti, galioja ir kalbant žiniasklaidoje.
Advokatas Kirakosianas pažadėjo istorikui Kuznecovui padovanoti dokumentą, kurio šis esą bus nematęs, todėl ir kalbantis priešingai…Tik vargu ar Kuznecovas norės su juo susitikti – juk advokatas jį prilygino nacistams… Beje, Kuznecovas studijavo ne tik istoriją – jis yra baigęs Tarptautinį teisės institutą prie Rusijos teisingumo ministerijos (dargi su pagyrimu), be to, darbavosi vienoje Maskvos advokatų kolegijų ir net prisidėjo kuriant ekstremizmo užkardymo normatyvinius aktus.
Bomba kaip universalus instrumentas
1982 metų rugpjūtyje JAV valstybės departamento biuletenyje (The U.S. Department of State Bulletin) buvo išspausdintas straipsnis „Armėnų terorizmas: apžvalga” (Armenian Terrorism: A Profile). Jau kito mėnesio numeryje skaitytojai sužinojo, kad šis straipsnis neatspindi oficialiosios JAV valstybės departamento nuomonės ir visi komentarai jame reiškia autoriaus požiūrį. Redakcija šitaip nukreipė ugnį nuo Baltųjų rūmų, įsiplieskus po pasaulį pasklidusių armėnų bendruomenių protestams. Netrukus Europos miestus sudrebino naujos armėnų teroristų atakos…
Armėnų teroristas Monte Melkonianas
Kaip ir daugelis kitų autorių, Olegas Kuznecovas šio straipsnio autorių, tuometį JAV valstybės departamento saugumo valdybos specialist Endrį Korsuną (Andrew Corsun) laiko visuomenės mokslų termino „armėnų terorizmas“ sumanytoju. Tačiau savo monografijoje „Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje“ nesutinka su amerikiečio išvada, jog pagrindinis armėnų teroristų atakų motyvas – tai kerštas Turkų respublikos valdžiai, nepripažįstančiai Osmanų imperijoje nuo 1915-ųjų vykdytų represijų armėnų genocidu.
Vienos iš dviejų garsiausių armėnų teroristų organizacijų jau pats pavadinimas (Justice Commandos against Armenian Genocide, JCAG) sakė ją kovojant dėl armėnų genocido pripažinimo. Rusų istorikų manymu, Korsunas ir tą patį, kaip rodo 2013 metais išslaptinti dokumentai, teigę JAV specialiųjų tarnybų analitikai, lygiai kaip ir daugelis mokslo, kultūros bei paprastų žmonių Šiaurės Amerikoje bei Europoje patikėjo armėnų peršama švento keršto dingstimi. Tačiau ėmė rodytis ir kitaip manančių autorių (Erich Feigl, Justin McCarthy, Carolyn McCarthy) veikalai, o XX amžiui baigiantis įsivyravo nuomonė armėnų terorizmo radimosi priežastis buvus kitas; armėnų teroristai savo atakas Osmanų ir Rusijos imperijose pradėjo dar gerokai iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ir kovojo ne dėl laisvės, nors kita armėnų teroristinė organizacija pavadinime ir buvo nurodžiusi tokį siekį (Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia, ASALA).
Pasak Kuznecovo, reikalavimas pripažinti „armėnų genocidą Osmanų imperijoje“ tebuvo daugiau kaip dviejų šimtų ASALA ir JCAG teroristinių atakų prieš Turkijos respublikos diplomatus, pasiuntinybes ir atstovybes įvairiose pasaulio šalyse 8-9 dešimtmečiuose ideologinė priedanga. Iš tikrųjų siekta priversti šią valstybę išmokėti armėnų išeivijai piniginę kompensaciją už kadaise Osmanų imperijoje padarytus nusikaltimus prieš armėnus – kaip tai padarė Vokietija Izraelio atžvilgiu. Antai ASALA pareiškime taip ir sakoma: Turkija turi prisiimti atsakomybę, išmokėti reparaciją ir užleisti armėnams jų istorines teritorijas.
Rusų istorikas vadina XIX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį Osmanų imperijoje gyvavusią armėnų bendruomenę religine sekta. Armėnų revoliucinių partijų “Gnčak” ir “Dašnakcutiun“ teroristinės atakos prieš Osmanų imperijos valdininkus bei bendrapiliečius musulmonus, esą skriaudžiančius gentainius, turėjo paskatinti armėnus atsakomojo smurto akivaizdoje telktis etninės tapatybės pagrindu apie naujus vedlius ir visokeriopai juos remti, taip pat ir finansiškai. Teroristinės atakos prieš Rusijos imperijos valdininkus ir pareigūnus neabejotinai prisidėjo prie to, kad Nikolajus II atšaukė savo 1903 metų įsaką perduoti Armėnų bažnyčios turto valdymą valstybės žinion, tačiau nuo tol bažnyčia jau turėjo dalytis renta su revoliucionieriais. Vėliau, išeivijoje, armėnų visuomeninis ir ekonominis gyvenimas jau buvo politinių partijų valioje (galiausiai vienvaldės –“Dašnakcutiun“). Didžiausias armėnų teroristas Akopas Akopianas viešai sakė: Mūsų jėga armėnų tautoje, ji mus palaiko. Ir dar plėšikavimas.
Kuznecovo nuomone, armėnai Kalnų Karabache 1988-1994 metais kariavo prieš Azerbaidžaną teroristinį karą, nes jų neteisėtas ginkluotąsias pajėgas sudarė atvykėliai užsienio ir posovietinių respublikų piliečiai, tarp jų – teroristinio veikimo patirtį turintys vadai (autoriaus armėnų teroristu Nr.2 vadinamas Montė Melkonianas, kiti) ir samdiniai. Ekonominiu požiūriu, svarbiausia šio karo išdava yra Armėnijoje ir kitose buvusiose SSRS respublikose gyvenančių armėnų pavergimas išeivijoje viešpataujantiems oligarchams. Po 1999 m. spalio 27 d. teroristinės atakos Jerevane prieš Nacionalinio susirinkimo vadovus Armėnijoje nevaržomai įsigalėjo vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, karo metais veikę išvien su teroristais ir likę paklusnūs transnacionalinei armėnų plutokratijai – ne be naudos sau.
Beje, Maskvos armėnų advokatų žygį prieš istoriką neseniai pagarsino ir Lietuvoje rusiškai leidžiamas „Obzor“ (Обзор). Tiesą sakant, persispausdino tekstą iš Maskvos armėnų muziejaus internetinės svetainės su ta pačia antrašte (“Адвокат Киракосян, подавший в суд на Олега Кузнецова, подвергается преследованиям”) ir klaidingu knygos pavadinimu (“…армянского террора в XX веке“). Gal tai yra tiesiog riktas, keliaujantis iš vieno leidinio į kitą. Tuo tarpu „armėnų terorizmas“ ir „armėnų teroras“ – anaiptol ne ta pats, ir Olegas Kuznecovas savo knygoje paaiškina šį skirtumą.
Istoriko žodžiais, pasakodamas armėnų terorizmo istorija XX amžiuje, jis aprašo tik matomą ledkalnio, vadinamo “armėnų pasauliu” (армянство), dalį, palikdamas nuošalyje 10 kartų didesnę povandeninę dalį, kurios tyrimas yra mirtinai pavojingas. „Armėnų teroras“, kaip rašo autorius, tai politinė ideologija ir kriminalinė praktika, leidžianti armėnų išeivijos valdytojams (истеблишменту) pusantro šimtmečio finansiškai kontroliuoti ir ne ekonominiais būdais valdyti tautiečius, gyvenančius įvairiose pasaulio šalyse. Terorizmas – teroro ideologijos ir praktikos dalis, svarbus politinės valdžios ir ekonominės galios instrumentas. Todėl armėnų terorizmas, autoriaus manymu, visais laikais buvo ne idealistinis, o merkantilinis ir pragmatinis.
Jūs patys esate ekstremistai!
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1976) įpareigoja valstybes nepersekioti kitokios, nei priimta, nuomonės dėl praeities įvykių. Beje, Rusijos aukščiausiasis teismas 2011 metais išaiškino, jog nelaikoma nusikaltimu, numatytu Rusijos baudžiamojo kodekso 282 straipsnyje, reiškimas samprotavimų, kuriuose panaudoti tautinių, tikybinių ar kitų socialinių santykių faktai, mokslinėse ir politinėse diskusijoje ir tekstuose ir kuriais neturima tikslosukurstyti neapykantą ar nesantaiką, taip pat pažeminti žmogaus ar žmonių grupės orumą. Taigi kaip ir leidžiama reikšti tai, kas vadinama „klaidinga nuomone“ ir „neteisinga interpretacija“ – tačiau neturint tikslo sukurstyti.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Rusijos tyrimų komitetas vis dar nepraneša, ką nusprendęs dėl armėnų advokato skundo, kuriame tikina monografijos “Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje” autorių padarius būtent Rusijos BK 282 straipsnyje numatytą nusikaltimą (neapykantos arba nesantaikos kurstymas, taip pat žmogaus orumo žeminimas). Tuo tarpu „Armėnų balsas“ paskelbė, jog armėnų advokatai pateikė naują pareiškimą – su reikalavimu ištirti Olego Kuznecovo pasisakymus žiniasklaidoje ir visą istoriko visuomeninę-politinę veiklą. Pats Rubenas Kirakosianas „Armėnijos radijui“ teigė, jog nepatenkinus jų skundų žygis prieš rusų istoriką bus tęsiamas. Jie apskusią federalinei valdžiai tyrėjus, kurie ne iki galo ir formaliai atliko Tyrimų komiteto vadovo pavedimą…
Olegas Kuznecovas iš tikrųjų netyli. Antai naujam Rusijos internetiniam leidiniui „Daily Storm“ jis pasakė, jog Kalnų Karabacho kare Armėnija yra agresorė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų dokumentuose. Esą po 1999 metų valstybės perversmo valdžią Armėnijoje užgrobė ir 18 metų ją savinasi armėnų separatistų chunta, kurią jis vadina Karabacho klanu. Ji esą užkrovė duoklę beveik visiems armėnų verslininkams Armėnijoje ir Rusijos Federacijoje, o Armėnijos biudžetas, niekam ne paslaptis, yra kriminalinių pinigų plovimo mašina.
Negana to, istorikas su jam į talką pasisiūliusiais advokatais rengiasi ne tik atsikirsti į armėnų advokatų kaltinamus, tačiau ir suduoti atsakomąjį triuškinamą smūgį: ne knygos autorius, o skundikas turi atsidurti teisme – ne istorijos, o paprasčiausiame Maskvos miesto apylinkės teisme. Esą teigdami, jog armėnų terorizmo smerkimas yra nusikaltimas, skundikai siekia jį pateisinti. O toks veikimas prieštarauja Rusijos federaliniam įstatymui “Dėl ekstremistinės veiklos užkardymo”, kuris viešą terorizmo teisinimą laiko ekstremistinio pobūdžio veika. Už ją numatyta baudžiamoji atsakomybė (Rusijos BK 205.2 str.).
Kita vertus, pats raginimas pripažinti “armėnų genocidą Osmanų imperijoje” yra ekstremistinis, nes juo siekiama pateisinti armėnų terorizmą.
Gruzija. Ar pavyks gruzinams suvaldyti armėnų separatistus?
Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas tvirtina: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietos buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis.
Nori atsiimti, ką prakeikė
2015-ųjų pradžioje Armėnų Grigaliaus bažnyčios šulai atsiuntė Gruzijos vyriausybei laišką su 442 bažnyčių, šioje šalyje tebestovinčių ir nugriautų, sąrašu: ir bažnyčios, ir joms priklausanti žemė turi būti perduotos armėnų pavaldumui.
Nepraėjus vieneriems metams, Armėnų katalikų bažnyčia kreipėsi į Gruzijos valstybinę religijos reikalų tarnybą su prašymu perduoti jai 23 Gruzijos teritorijoje esančias bažnyčias, kurias lanko vietiniai armėnai katalikai.
Gruzinams tai nebuvo staigmena, nebent jaunimui – akibrokštas. Mat 1995 metų vasarą Jerevane buvo išleistas žinynas „Armėnų bažnyčios Gruzijoje“, kurios sudarytojai kaimyninėje valstybėje priskaičiavo net 653 armėnams turinčias priklausyti bažnyčias; leidinys tuoj pat buvo išplatintas tarp Gruzijoje gyvenančių armėnų.
Žinomas gruzinų mokslininkas Bondo Arveladzė (Бондо Арвеладзе) į šį leidinį atsiliepė dideliu straipsniu, kuriame išsamiai aptarė, kas žinoma apie kelių dešimčių jame nurodytų bažnyčių statydinimą: jeigu ne dauguma, tai mažiausiai pusė išvardytų bažnyčių yra gruziniškos, paverstos armėniškomis. Profesorius daro, pasakytume, publicistinę išvadą: Išeitų, ne armėnai gyveno tarp gruzinų, o priešingai, gruzinai įsikūrė tarp armėnų palaimintoje Iberijos žemėje ir dar priduria savotišką pranašystę: Jeigu ne dabar, tai po kelių dešimčių metų armėnai pateiks šį „dokumentą“, ir tada, galimas dalykas, panorės pasisavinti patį Sveticchovelį (Gruzinų stačiatikių bažnyčios patriarcho katedrą, vieną svarbiausių stačiatikiškos Gruzijos dvasinių židinių, iškilusį V amžiuje, perstatytą XI amžiaus pirmojoje pusėje). Kaip regime, taip ir atsitiko.
Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė atkreipė savo skaitytojų akis į tai, kad abejų tikėjimų armėnų bažnyčios savo pretenzijas į Gruzijoje esančias bažnyčias pareiškė ypatingu metu – artėjant Romos popiežiaus Pranciškaus viešnagei Pietų Kaukaze. Armėnai nesulaukė deramo atkirčio ir žurnalistė dėl to priekaištavo Tbilisio aukštiesiems pareigūnams ir šalies visuomenei: Kodėl jūs tylite?
Šitaip priekaištauti nederėtų gruzinų istorikui Guramui Marchulijai (Гурам Мархулия) – nuosekliam kariautojui su Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų peršamomis klastotėmis. Jis priminė: po to, kai 607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas (Абраам I) prakeikė gruzinų tautą, Gruzijoje buvo draudžiama statyti eretiniu paskelbto armėnų tikėjimo bažnyčias iki pat 1801-ųjų, kai Gruzija pateko į Rusijos valdžią ir prarado valstybingumą; armėnas negalėjo nė įeiti į gruzinų bažnyčią. 1811 metais Rusijos imperatorius panaikino Gruzijos stačiatikių bažnyčios savarankiškumą ir pajungė Rusijos bažnyčios sinodui. Iš Ečmidzano vadovybės laiško matyti, jog beveik visos jame nurodytos bažnyčios buvo pastatytos XIX amžiuje. Išeina, armėnai per 100 metų pastatė Gruzijoje daugiau kaip 600 bažnyčių! Tačiau nereikia nė svarstyti, ar įmanoma atlikti tokį žygį, nes iš tikrųjų šios bažnyčios, kaip tvirtina Marchulija, buvo pastatytos XI-XVIII amžiuose.
Dar Marchulija paaiškino, kodėl iš Gruzijos reikalaujama atiduoti ne visas 653 esą armėniškas bažnyčias, o tik 442. Pasirodo, 221 paminklas yra Rusijos okupuotose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje (Šiaurės Kartlyje). Taigi šiuo aktu armėnai dar ir nepripažįsta Gruzijai okupuotų jos sričių.
Svetima višta namines veja
Dabar Gruzijos pietinėse srityse Meschetijoje ir Džavachetijoje (ankstesniais amžiais – Samcche-Džiavachetijos kraštas) apie pusę gyventojų sudaro armėnai. Krašto pietuose eančiame Achalkalakio mieste iš viso dauguma gyventojų yra armėnai. Čia naujojo tūkstantmečio pradžioje atidengtas paminklas armėnų arkivyskupui Karapetui Bagratuniui (Карапет Багратуни). Armėnams Karapetas rodosi tautos vedliu: jam pašaukus ir vedant 1829-1830 metais 7 298 armėnų šeimos (apie 50 tūkstančių žmonių) persikėlė iš Turkijos Erzurumo srities į Džavachetiją, taip pat kai kurias kitas Pietų Kaukazo vietoves, iš kur nemažai vietinių gyventojų buvo pasitraukę nuo karo negandų.
Gruzinai arkivyskupą smerkia: Džavachetijoje gyvenę jų tautiečiai musulmonai prarado savo namų ir turėjo ieškoti prieglobsčio Turkijos srityse. Karapetui raginant, ateiviai ėmė savintis ir senąsias gruzinų bažnyčias, vienuolynus; senųjų gruzinų šventovių vietoje buvo pastatyta (perstatyta) 60 armėnų bažnyčių. (Beje, Meschetijoje likusių turkų palikuonius ištrėmė sovietai 1944 metais.)
Pasak rusų istoriko Vasilijaus Poto, 1831-ųjų rudenį iki 35 tūkstančių armėnų iš Erzurumo persikraustė į rusams tekusią Achalcichės (Džavachetijos) sritį, kur klimatas ir kraštovaizdis, pasak to paties Karapeto, buvo panašūs į jų tėvynės. Vietiniai gruzinai ir kiti musulmonai (kadaise čia valdė osmanai) manė suteikiantys laikiną prieglobstį Turkijos armėnams. Juk armėnai Gruzijoje nuo seno rasdavo prieglobstį, jų didikai tapdavo kunigaikščiais, pirkliai gaudavo privilegijų. Tik po dešimtmečių, randantis tautiniam sąjūdžiui, susigriebta, jog svetima višta namines veja (gruzinų patarlė).
Žvelgdamas į netolimą praeitį ir senuosius laikus, Gruzinų tautinio sąjūdžio veikėjas, poetas (sukūrė garsiosios dainos „Suliko“ žodžius) Akakijus Ceretelis 1901 metais rašė: Gruzinų karaliai iš gailesčio leido armėnams kurtis įvairiuose Gruzijos kampeliuose kaip pirkliams, taip pat miestuose. Tuo tarpu gruzinai kovojo prieš daugybę užkariautojų, ir kada nuilsę, išsekinti, sužaloti grįždavo namo, nustebdavo radę jų namus užimtus brolių armėnų. O šie, užuot atsiprašę, garsiai šaukdavo: „Kas jūs tokie, iš kur atėjote? Kada jūs čia gyvenote? Ši žemė visada buvo mūsų!“ Ir kaip patvirtinimą rodė į tas pačias gruzinų bažnyčias ir vienuolynus, kur gruziniški įrašai buvo nutrinti ir jų vietoje padaryti armėniški.
Gruzinų visuomenės veikėjas ir rašytojas, tautinio atgimimo XIX amžiaus 2-oje pusėje šauklys Ilja Čavčavadzė 1902 metais Tiflise išleistoje knygoje („Армянские ученые и вопиющие камни“) piktinosi, kad armėnų mokslinčiai priskiria Didžiajai Armėnijai gruzinų žemes ir net sostinę Tiflisą, menkina gruzinų istoriją ir tuo pačiu savinasi jų istorinius paminklus. Čavčavadzė kreipėsi į armėnus ir tokiais žodžiais: Ar daug mes turėjome, ar mažai, bet suteikėme jums prieglobstį ir susibroliavome su jumis. Tad nesielkite su mumis, mūsų pačių namuose, kaip priešai.
1885 metais gruzinų laikraštis „Iverija“ (Иверия) rašė, jog armėnai, kurie rodėsi mums tikrais broliais ir kurie Gruzijos žemėje rado išsigelbėjimą, dabar tapo mūsų kruvinais priešais. Du šimtus metų viešpatavę arabai, rašoma, nedrįso daryti tai, ką mes dabar matome ir apie ką girdime. Rašyta apie Džavachetiją. Senosios šventovės ardomos laužtuvais ir kirviais, akmenys su didingais rašmenimis skaldomi, įrašai trinami, piešiniai gadinami, šventųjų akys iškrapštomos…Gėdinga yra tai, kad protėvių krauju užmaišytomis kalkėmis pastatytas šventoves užėmė vakarykščiai ateiviai, o senieji gyventojai yra persekiojami jų pačių tėvynėje.
Kai kuriems armėnams maža pasirodė mūsų tėvų ir senelių krauju palietų derlingų žemių, – piktinosi ir Ivanė Gvaramadzė. Anot šio gruzinų katalikų šventiko, etnografo, visuomenės veikėjo (mirė 1912 metais Achalcichyje), pasisotinę ir sutvirtėję armėnai ėmėsi siaubti mūsų garbinamas bažnyčias ir vienuolynus. Ardo tvirtoves ir bokštus, bažnyčias, atiminėja vienuolynus, vagia ikonas, nepalieka nieko vertinga; gramdo akmenyse gruziniškus įrašus ir raižo savus; rausia kapines ir meta lauk kaulus. Kur neįstengė užimti bažnyčių, ten išrašytus ir ištapytus akmenis suskaldė, išnešiojo saviems statiniams…
Rusų ir prancūzų Rytų tyrėjas, gruzinų archeologijos pradininkas Marijus Briusė (Marie-Félicité Brosset) Džavachetijoje, viename armėnų ateivių kaime, aptikęs labai seną bažnytėlę ir jos sienoje tyčia sugadintą įrašą. Prancūzas pastebi tokį reiškinį – gruziniškų įrašų naikinimą čia labai paplitus ir tvirtina: įrašai neabejotinai buvo gruziniški. Beje, visa tai atsitiko prie Vardzijos vienuolyno ansamblio (netoli Achalcichio), statydinto 1156-1205 metais, valdant karaliui Georgijui III ir jo dukteriai Tamarai; daugybė patalpų buvo iškirsta kalno skardyje Kūros upės slėnyje. Džavachetijoje ateiviai tiek įsismarkavo, kad buvo užsimoję pervardyti Achalcichį į Nor Erzurumą (Naująjį Erzurumą), o Baku – į Bakurakertą…
Ar nepareikalaus mečečių?
Minėtas žinynas „Armėniškos bažnyčios Gruzijoje“ nurodo Samcche-Džavetijoje armėnams priklausant 127 bažnyčias. Iš jų 40 – pastatytos iki 1800 metų. Išeina, daro išvadą minėtasis Bondo Arveladzė, armėnai šiame krašte per šimtą metų (1800-1900) pastatė 87 bažnyčias; XX amžiuje čia ir kitur dėl žinomų aplinkybių statyta nedaug. Ne tik tame amžiuje, kai viskas daryta rankomis, per tokį trumpą laiką tiek pastatyti buvo neįmanoma, tačiau ir vėlesniais laikais, padedant mechanizmams! Tada iš kur jų čia kaip grybų pridygo? Gausių liudijimų įtikintas mokslininkas atsako: armėnai be sąžinės graužaties užimdavo naujose jų apgyvendinimo vietose buvusias gruzinų bažnyčias ir paversdavo jas armėniškomis. Be to, daugelyje vietų gruziniškas bažnyčias išardė ir senųjų meistrų tašytus akmenis bei kita sudėjo į naujai statomas savąsias.
Gruzinų žurnalistė Iranda Kalandadzė parašė armėnų sąraše radusi ir seną mečetę, perstatytą į bažnyčią (Achalcichyje). Džavachetijoje ne vieną apleistą armėnai pavertė sau bažnyčiomis. Nenustebsiu, – dėsto žurnalistė ne be ironijos, – jeigu netrukus Ečmiadzinas pareikš pretenzijas į visas Gruzijos mečetes, paskelbdamas tai šimtų tūkstančių viduramžiais gyvenusių armėnų musulmonų palikimu. Juo labiau kad Armėnijoje jau garsiai kalbama apie jų indėlį į Viduramžių islamiškąją kultūrą ir istoriją.
Guramo Marchulijos pasakymas „607 metais Armėnų bažnyčios katolikas Abraomas prakeikė gruzinų tautą” prašosi išsamesnio paaiškinimo, nes nuo tų laikų armėnų ir gruzinų keliai išsiskyrė ir atsitiko daugelis svarbių įvykių.
Ne eretikų palikimas
Grigaliaus bažnyčia, pačių armėnų vadinama Apaštališka, priskiriama Rytų stačiatikių bažnyčioms (dar Sirų, Koptų, Etiopų…), kurios pripažįsta tris pirmuosius Visuotinius susirinkimus – Nikėjos, Konstantinopolio ir Efeso, tačiau atmeta Chalkedono (451) susirinkime priimtas doktrinas. Dar VI amžiuje to paties (Kristus turėjo tik dievišką prigimtį) laikėsi ir kitos dvi Pietų Kaukazo bažnyčios – Gruzinų ir Albanų, tačiau pirma gruzinai, o vėliau ir albanai palinko prie Bizantijos stačiatikybės. Pati Armėnų bažnyčia save laiko miafizitine, tačiau viskam išsiaiškinti, kaip pasakė vienas autorius, reikėtų dvasinės seminarijos aukštesnių kursų žinių. Trumpai kalbant, katalikai ir stačiatikiai armėnus laiko monofizitais – eretikais.
Šiaip jau daugelis autorių kaip ir nepastebi laikotarpio, kada radosi daug armėnų – bizantiškosios stačiatikybės išpažintojų. 591 metais Persijos imperijos sostą užėmęs Chosrovas (Хосров) didelę dalį armėnų gyvenamų žemių perleido jam padėjusiems Bizantijos graikams (nauja siena driekėsi nuo Vano ežero per dabartinį Jerevaną iki Sevano). Avane (dabar – Jerevano priemiestis šiaurės rytuose) buvo įsteigtas Armėnų stačiatikių katolikasatas; kitame Azato upės krante, Dvine, liko persų palaikomas monofizitų katalikosatas (Persijos pusėje irgi buvo nemažai tikrųjų stačiatikių). Bizantijai ir Persijai kariaujant 602-609 metais, stačiatikių katolikasatas buvo panaikintas, o katolikas Abraomas paskelbė tikrųjų stačiatikių persekiojimą; jie turėjo arba pasmerkti Chalkdono susirinkimą, arba palikti kraštą.
Armėnų katolikas Abraomas pirmiausia prakeikė Gruzinų katoliką Kirijoną (šis nesutiko pereiti į Persijos pusę ir liko ištikimas su ja tuo metu kariavusiai Bizantijai), pridurdamas, kad šitai skirta ir visiems gruzinams. Po šito armėnams buvo neleidžiama palaikyti nė kokių santykių su gruzinais: nei kartu melstis, nei bičiuliautis ir sėstis prie vieno stalo. Armėnai te nedrįsta eiti melstis nei į garsiąją bažnyčią Mcchetoje, nei į Manglisio bažnyčią, – draudė Abraomas saviems ir ragino juos neleisti gruzinų į armėniškąsias bažnyčias. Venkite santuokų su jais, leidžiama tik prekiauti su jais kaip su žydais. Kas sulaužys šį įstatymą, te bus prakeiktas kūne ir dvasioje amžiams amžiniesiems.
Abraomo prakeiksmas truko neilgai. Bizantijos imperatorius 628 metais susigrąžino armėnų ir kitas žemes, graikų ir armėnų vyskupai Erzurume prpažino Chalkidono nutarimus. Vis dėlto armėnai monofizitai susigrąžino įtaką po 726 metų, užėjus arabams ir nutrūkus santykiams su Bizantija. Stačiatikiai armėnai ėmė keltis į Bizantijos valdas, kur valdė Konstantinopolio patriarchas ir kur nuo senų laikų gyvavo armėnų stačiatikių bendruomenės. Pasienyje su Gruzija gyvenantys armėnai stačiatikiai perėjo į Gruzinų stačiatikių bažnyčios pavaldumą. XI amžiaus pradžioje jie vėl atsigavo. Avane dauguma armėnų iki XIII amžiaus pabagos išpažino tikrąją stačiatikybę.
Avane įsikūręs armėnų stačiatikių katolikas Joanas ėmėsi statydinti katedrą, skirtingą nuo monofizitų (588-597). Panaikinus katalikosatą, Joanas su kitais stačiatikiais buvo ištremtas į Persiją, kur ir mirė. Vėliau jo palaikus pervežė į Avaną ir palaidojo greta bazilikos. Daugelis autorių pritaria „Stačiatikių enciklopedijai“, tvirtinančiai, jog Avano šventovės statytojams įtaką darė Konstantinopolio Dievo Šventos Išminties bažnyčios (Sofijos bazilikos) kompozicija, tačiau kiti nenori sutikti su šio leidinio, redaguojamo paties Maskvos patriarcho Kirilo, teigimu, esą Avane juntama ir Ečmiadzino katedros įtaka. Priešingai – Šventosos Ripsimė bažnyčia Ežmiadzine pastatyta kiek vėliau ir yra Avano katedros atmaina. Jos planas yra toks pat, kaip ir garsiosios gruzinų Džvario (Kryžiaus) bažnyčios, statytos prie Mcchetos, Kuros ir Aragvio upių santakoje, maždaug tuo pat metu, kaip ir bazilika Avane.
Akivaizdi Avano bažnyčios kopija yra Mastaros (Jono Krikštytojo) bažnyčia Armėnijoje. Dar neseniai čia prie jos sienos pritvirtintoje lentoje buvo matyti skaitmuo „V“, tačiau galima buvo pastebėti dar du skaitmenis esant nutrintus. Supraskite: statyta V amžiuje.
Tuo tarpu žinovams nekyla abejonių, jog ji galėjo būti pastatyta ne anksčiau 618 metų… Armėnų stačiatikių katedras rodančiame žemėlapyje matyti, jog dabartinių Armėnijos, Gruzijos, Turkijos teritorijose nuo VII amžiuje būta daugelio armėnų stačiatikių bažnyčių, į Bizantijos imperiją įėjo ir Edžmiadzinas, o nuo 1045 metų – ir Ani. Beje, 1199 metais Ani užėmė Gruzijos karalienės Tamaros kariuomenė, miestas vėl suklestėjo, čia buvo pastatyta daugybė rūmų, taip pat ir armėnų stačiatikių bažnyčių, kaip antai Šventojo Grigorijaus Švietėjo…
Taigi toli gražu ir pačioje Armėnijoje ne visos bažnyčios yra Armėnų apaštališkosios bažnyčios palikimas.
Having heard numerous witnesses, the scholar claimed: Armenians in their new living places without any remorse took over former Georgian churches and turned them Armenian.
To reclaim the cursed
In the beginning of 2015, Patriarchs of Armenian Gregorian Church sent a letter to Georgian government listing 442 churches in Georgia, both standing and destroyed. The letter demanded subordination of all these churches and land beneath them to Armenia.
One year later, Armenian Catholic Church asked State Agency for Religious Affairs of Georgia to release 23 churches located in Georgian territory that are being attended by local Armenian Catholics. Georgians were not surprised by such move. In summer 1995, in Yerevan, a catalogue named “Armenian churches in Georgia” was published. According to publishers, there were as many as 653 churches in Georgia that should belong to Armenians.
A well-known Georgian scholar Bondo Arveladze (Бондо Арвеладзе) wrote a huge article about this catalogue, where he thoroughly discussed the known facts about few dozens of the aforementioned churches: if not the majority, then more than a half of listed churches are of Georgian origin butremadeto be Armenian. We could say, that professor draws a publicistic conclusion: It would appear, that not Armenians lived among Georgians, but, on the contrary, Georgians settled among Armenians in the blessed land of Iberia. In addition, he makes a prophecy: If not at the moment, then some years later Armenians will present this “document” and then, presumably, they will also want to claim Svetitskhoveli (the Cathedral of Patriarch of Georgian Church, one of the most important spiritual sites of Georgian Orthodoxy, that was built in the 5th century and rebuilt in the first half of the 11th century). As we can see, everything happened as prophesized.
Georgian journalist Iranda Kalanadze makes a point that Armenian Churches of both confessions declared their claim to Georgian churchesat an important time – a visit of the Roman Pope Francis to South Caucasus was due. Armenianshad not received a proper response and the journalist blamed Tbilisian higher-ups and Georgian society: Why do you stay silent?
One that does not stay silent is Georgian historian Guram Markhulia (Гурам Мархулия), who consistently fought against fake facts delivered by Armenian representatives of science and culture. He reminded: after Catholicos Abraham (Абраам I) of Armenian Church cursed Georgian people in 607, it was forbidden in Georgia to build churches of Armenian confession (which was treated as heresy) till 1801 when Georgia fell under Russia‘s dominion and lost its statehood; an Armenian could not enter Georgian churches. In 1811, Russian emperor canceled the independence of Georgian Orthodox Church and joined it to Russian synod. A letter from Etchmiadzin administration claims almost all indicated churches as build in the 19th century. It would look like more than 600 churches were built in Georgia in 100 years! It is not even debatable if such a feat can be accomplished, because, according to Markhulia, all these churches were built in the 11th-18th centuries.
Moreover, Markhulia explained why it isdemanded from Georgia to return only 442, presumably, Armenian churches instead of all 653. It appears, that 221 churches are in Russian occupied Abkhazia and South Ossetia (North Kartli). Thus, additionally, this Armenian document does not recognize occupied Georgian provinces.
Borrowed chickendrives away owned ones
At the moment in southern regions of Georgia Meskheti and Javakheti (Samtskhe-Javakheti region in earlier centuries) Armenians make about one half of their population. In Akhalkalaki town, located in the south of aforementioned region, almost all citizens are Armenians. In the beginning of the 21st century, town’s people erected a monument for Armenian Archbishop Karapet Bagratuni. Karapet is a real leader of Armenian people: in 1829-1830 he guided 7,298 Armenian families (about 50,000 people) from Erzurum region in Turkey to Javakheti and some other regions of South Caucasia, where most of the population was gone because of war. Georgians condemn the Archbishop: Georgian Muslims that lived in Javakheti lost their homes and had to seek shelter in regions belonging to Turkey. Encouraged by Karapet, Armenians started adopting old Georgian churches and monasteries. In place of old Georgian sanctuaries they built (rebuilt) 60 Armenian churches. (By the way, descendants of Turks that stayed in Meskhetiwere exiled by Soviets in 1944).
According to Russian historian Vasily Poto, in autumn 1831, up to 35,000 Armenians from Erzurum moved to Akhaltsikhe (Javakheti) region belonging to Russia, where climate and landscape, according to Karapet, were similar to their homeland. Local Georgians and other Muslims (Ottomans ruled here in the past) thought they were providing a temporary shelter for Turkish Armenians. Armenians could always find shelter in Georgia – their nobleman became dukes, and their merchants had more privileges. Only decades later, in the dawn of national movement, it was realized that borrowed chicken drives away owned ones (Georgian proverb).
Looking into the not so far away past and more distant times, Georgian poet of national movement (who wrote lyrics for the famous “Sulik” song) Akaki Tsereteli in 1901 wrote: Georgian kings, out of pity, let Armenian merchants settle in various corners of Georgia, in cities as well. Meanwhile, Georgians fought against numerous conquerors, and when they came back home tired, exhausted and wounded, they were surprised to see their homes occupied by dear Armenians. And instead of apology, Armenians shouted loudly: who are you and where did you come from? When did you live here? This land has always been ours! And to prove their claim they showed the same Georgian churches and monasteries where Georgian inscriptions were erased and made Armenian instead.
Ilia Chavchavadze, famous Georgian cultural person and writer, member of national movement in the second half of the 19th century, in 1902, in Tiflis published a book (“Армянские ученые и вопиющие камни”) which resented Armenian scholars who assumed Georgian lands and even capital Tiflis to be part of The Great Armenia, diminished Georgian history and claimed Georgian historical monuments as their own. Chavchavadze addressed to Armenians: No matter if we had much or if we had little, yet we gave you shelter and we became like brothers. So do not act as our enemies in our homes.
In 1885 Georgian newspaper “Iveria” (Иверия) wrote that Armenians, who seemed to be like real brothers to us, and who found salvation on Georgian soil, now became our blood thirsty enemies. Arabs, who ruled here for 200 years, did not dare to do such things that we see and hear now. Javakheti region was had in mind. Old sanctuaries were destroyed with crowbars and axes, stones with magnificent inscriptions were broken and erased, paintings were damaged, eyes of the saints were plucked out… It is a shame that sanctuaries, built of lime mixed with blood of our ancestors, are taken by strangers from yesterday, while former residents are persecuted in their own homeland.
Fertile lands, watered with blood of our fathers and grandfathers, for some Armenians were not enough, – claimed Ivane Gvaramadze angrily. According to this Georgian Catholic priest, ethnographer, cultural person (he died in Akhaltsikhe, 1912), after their hunger was satisfied and now feeling stronger Armenians started laying waste to our glorified churches and monasteries. They destroy fortresses and towers, they take over monasteries, they steal icons and leave nothing of value; they erase Georgian inscriptions from stones and carve their own; they dig old graves and throw away bones. From the churches, that they could not claim, they took painted and carved stones, broke them and used smaller pieces to construct new buildings of their own… Marie-Félicité Brosset, explorer of the Russian and French East, pioneer of Georgian archeology, visited a village of Armenian newcomers in Javakheti and found a small and very old church. On its wall there was a deliberately damaged inscription.
The Frenchman observed a phenomenon – destroying Georgian inscriptions was quite common in these parts. He claims: inscriptions without any doubt were of Georgian origin. By the way, this all happened near a cave monastery of Vardzia (near Akhaltsikhe), built in 1156-1205, during the reign of King Georgi III and his daughter Tamar; many rooms were excavated from the slopes of the Erusheti Mountain on the left bank of the Kura River. Newcomers of Javakheti were so obsessed, that intended to rename Akhaltsikhe to Nor Erzurum (New Erzurum) and Baku to Bakurakert.
Will mosques be claimed as well?
The catalogue “Armenian churches in Georgia” indicate 127 churches in Samtskhe-Javakheti that belong to Armenians. 40of them were build till 1800. Bondo Arveladze makes a conclusion, that during a period of one hundred years Armenians built 87 churches in this region.In the 20th century, both here and elsewhere, there were very little constructions for obvious reasons. It was impossible at that timeto build that many in such short period of time and without proper equipment. It would be impossible later with the equipment as well! So where did those churches come from? Having heard numerous witnesses, the scholar provides an answer: Armenians in their new living places without any remorse took over former Georgian churches and turned them Armenian. Moreover, in many places they took apart Georgian churches and used the old stones to build new churches of their own.
While looking into the list of Armenian churches, Georgian journalist Iranda Kalandadze found an old mosque that was rebuild into church (in Akhaltsikhe). Many other abandoned mosques in Javakhetiregion were turned to churches. I will not be surprised, – ironizes the journalist, – that soon Etchmiadzin will claim all Georgian mosques as legacy of hundreds of thousands Armenian Muslims that lived here in the Middle Ages. Especially when Armenia has already been talking loudly about their contribution to the Muslim culture and history in the Middle Ages.
In 607, Catholicos Abraham of Armenian Church cursed Georgian people – this statement of Guram Markhulia needs a better explanation, because since that time Armenians and Georgians went their separate ways and many important events happened.
This is not legacy of heretics
Gregorian Church, called Apostolic by Armenians, is a member of Eastern Orthodox Church (includingSyrians, Coptsand Ethiopians) that recognizes only the first three Ecumenical Councils – of Nicaea, Constantinople and Ephesus, but rejects doctrines of the Council of Chalcedon (451). In the 6th century the same belief (thedivine nature of Christ is the only one) was held by two other Churches of South Caucasus – Georgian and Albanian, however, both of them later joined the Byzantine Orthodoxy. The Armenian Church considers itself miaphysitic, yet according to one author, it would take advanced spiritual studies to investigate all the aspects. In short, Catholics and Orthodox Christians treat Armenians as monophysites or heretics.
Somehow many authors do not notice a time of appearance of many Armenians who were Byzantine Orthodox Christians. In 591, Khosrovbe came a leader of Persian Empire. He gave a large chunk of Armenian lands to the helpful Byzantine Greeks (a new border extended from Lake Varna, through present-day Yerevan, up to Sevan). In Avan (now north eastern district of Yerevan) Armenian Orthodox Catholicassat was established; and on the other side of the Azat River, in Dvin, a Persian Monophysite Catholicassat remained (Persian side had also many real Orthodox Christians). During the Byzantine-Persian war, in 602 – 609, the Orthodox Catholicassat was removed and Catholicos Abraham declared persecution of real Orthodox Christians; they either had to condemn the Council of Chalcedon, or had to flee from this land.
First of all, Armenian Catholicos Abraham cursed Georgian Catholicos Kyrion (he disagreed joining Persian side and remained loyal to Byzantium, which was at war with Persia) and later as Abraham added, the curse was meant for all Georgians. Since that day Armenians were forbidden to maintain any relations with Georgians: they could not pray together, could not befriend one another or sit at one common table. Armenians shall not pray neither in famous Mtskheta church nor in Manglisi church – said Abraham to his kind and pressed them not to let any Georgians to Armenian churches. Do not marry Georgians. Trade with them only as if with Jews. Who will violate this commandment will be cursed in body and soul for a whole eternity.
The curse of Abraham did not last long. In 628,the Byzantine emperor reclaimed Armenian and other lands; Greek and Armenian bishops in Erzurum acknowledged doctrines of the Chalcedon. Armenian monophysites regained their influence after 726 years, when Arabs took over and relations with Byzantium were lost. Orthodox Armenians started to settle in Byzantine landsruled by Patriarch of Constantinople,where societies of Orthodox Armenians lived a long while ago. Armenian Orthodox Christians living near the Georgian border fell under rule of Georgian Orthodox Church. In the beginning of the 11th century, they recovered once again. Till the end of the 13th century, in Avan, most Armenians were real Orthodox Christians.
Armenian Orthodox Catholicos Joanna settled in Avan and started building a cathedral, separate from monophysites (588 – 597). AfterCatholicassatwas dissolved, Joanna, together with other Orthodox Christians, was exiled to Persia, where he later died. Later his bones were relocated to Avan and buried near the Basilica. Many authors agree with “The Orthodox Encyclopedia” that builders of the sanctuary of Avan were inspired by composition of Basilica of the Hagia Sophia in Constantinople. Yet others disagree with the statement from encyclopedia (its editor is Patriarch Kiril of Moscow) that builders was also inspired by Etchmiadzin Cathedral. On the contrary – Saint Hripsime Church in Etchmiadzinwas built much later and is a variation of Avan’s cathedral. It has the samedesign as the famous Georgian Jvari (Cross) Church, which was built near Mtskheta, by the confluence of The Aragvi and Kura Rivers, approximately at the same time as the Basilica in Avan.
A blatant copy of Avan’schurch is the church of Mastara (Saint John the Baptist) in Armenia, near Talin. Recently there was a tablet fixed to the wall with a Roman numeral “V” (as if it was built in the 5th century), yet it was easily noticeable that two more digits were erased. Experts doubt that the church could be built before 618. It can be seen from the map of Armenian Orthodox cathedrals that in present territories of Armenia, Georgia and Turkey there were many Armenian Orthodox churchessince the 7th century. Etchmiadzin was also part of the Byzantine Empire; Ani (from 1045) as well. By the way, in 1199, Ani was captured by armies of Queen Tamar of Georgia. The city flourished once again: many palaces were built, as well as Armenian Orthodox churches, for example, the Church of Saint Gregory the Illuminator…
Thus, not all churches in Armenia are legacy of Armenian Apostolic Church. Far from it.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).
Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…
Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.
Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?
Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.
Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.
Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).
Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas.
Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai” viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.
Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.
Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.
O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.
Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.
Birželio mėnesį numatomą atidaryti eismą geležinkelio linijoje Baku-Tbilisis-Karsas (BTK). Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai atsiveria galimybė be kliūčių prekiauti tarpusavyje ir su kitomis Kaspijos jūros pakrančių valstybėmis. Šis transporto koridorius yra dalis didesnio projekto: Pietų Kaukazą per Turkiją sujungti su Europos geležinkelio linijomis. O toliau…
Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus. Slaptai.lt nuotr.
Rusijai visur vaidenasi priešai
Pietų Kaukaze geležinkelis radosi, kai jo prireikė čia įsigalėjusiai Rusijos imperijai. 1883 metais bėgius iš Tbilisio atvedė iki Baku miesto su jo verslovėmis. XX amžiaus išvakarėse Tbilisį geležinkelis sujungė su Rusijos tuo laiku užimtų Osmanų imperijos rytinių provincijų miestu-tvirtove Karsu – per Giumrį (subyrėjus Rusijos imperijai, teko sovietinei Armėnijai). SSSR imperijos laikais susisiekimas tarp bendros sienos neturinčių Azerbaidžano ir Turkijos (neskaičiuojant siauro ruožo Nachičevanės Autonominėje Respublikoje, neturinčioje bendros sienos su Azerbaidžanu) ėjo per Armėniją ir Iraną. 1993 metais Pietų Kaukazo geležinkelių sistema suiro: Kalnų Karabacho kare Azerbaidžaną palaikanti Turkija uždarė sieną su Armėniją.
Tada ir prabilta apie susisiekimą aplenkiant Armėniją. Tačiau prireikė dar gero dešimtmečio, kol Turkija, Gruzija ir Azerbaidžanas susitarė dėl BTK tiesimo. Teisingiau būtų sakyti: atnaujinimo, rekonstrukcijos, modernizavimo, nes didžioji dalis geležinkelių šioje linijoje jau buvo, tarp jų ir Gruzijoje sovietiniais laikais (1986) paklota atkarpa iki Achalkalakio, nutolusio nuo Turkijos sienos vos per tris dešimtis kilometrų. Naujai reikėjo nutiesti apie 100 km atkarpą iš Achalkalakio iki Karso. Turkijos-Gruzijos pasienyje kalnuose teko gremžti tunelius (2,5 km), turkų pusėje bėgių klojėjai plušėjo 2 000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kaukaziečiai atsisakė sovietinę bėgių vėžę keisti į Turkijoje klojamą siauresnę, europinę, tad Achalkalakyje teko pastatyti ir traukinių ratų perstatymo punktą.
Azerbaidžano transporto ministerijos duomenimis, BTK projektui įgyvendinti išleista, skaičiuojant JAV doleriais, beveik 1,5 milijardo.
Daugelio nuomone, geležinkelio linija Baku-Tbilisis-Karsas yra strateginės reikšmės. Kai kas ją pavadino ilgai lauktąja (darbus pradėjo 2008-aisiais, tačiau jie dėl daug ko strigo, pradedant Rusijos-Gruzijos karu). Šis transporto koridorius bus naudingas ne tik trims juo susisiekiančioms valstybėms – tai ir „Naujojo šilko kelio“ dalis, tiltas tarp Azijos ir Europos, Rytų ir Vakarų.
Tuo tarpu Maskvoje įtariai sutiko šią naujieną. Pravda.Ru tuoj pranešė apie naują karinę sąjungą prie Rusijos sienų (новом военном союзе у границ России). Turima omenyje tikėtinas Turkijos, Azerbaidžano ir Gruzijos karinis bendradarbiavimas. Esą iš Azerbaidžano žiniasklaidos užuominų galima spręsti respublikos teritorijoje netrukus būsiant įkurtą pirmą Turkijos karinė bazę, greičiausiai – Nachičevanės Autonominėje Respublikoje. Nors Baku vyriausybė netarė apie tai nė žodžio, Pravda.Ru nerimsta: nebūna dūmų be ugnies.
Karinė bazė – tai visiškai uždara teritorija, kurią autonomiškai valdo užsienio valstybės karinė vadovybė. Azerbaidžano gynybos doktrinoje ir pastarojo meto Baku užsienio politikos siekiuose nekalbama nei apie dalyvavimą karinėse sąjungose, nei apie galimybę įkurdinti šalyje kitos valstybės kariuomenę. Kita vertus, Azerbaidžano ir Turkijos kariniam bendradarbiavimui nebūta ir tinkamų kelių – tikrąja šių žodžių prasme. Teheranas galėjo neleisti pervežti per savo teritoriją Turkijos kariuomenės ar ginklų į Azerbaidžaną. Štai kodėl, Pravda.Ru eksperto nuomone, Turkija su Azerbaidžanu dėjo tiek pastangų įtikinti Gruziją imtis tranzitinės valstybės vaidmens, skyrė jai didelę paskolą lengvatinėmis sąlygomis.
O kadangi per Gruziją naujuoju geležinkeliu gali eiti ne tik prekiniai traukiniai, bet ir ešelonai su kareiviais bei ginkluote, Turkija su Azerbaidžanu skatina oficialųjį Tbilisį prisidėti ir prie jų gynybinės sąjungos. Jau birželį Turkijoje bus vykdomos 10 dienų truksiančios turkų-azerbaidžaniečių-gruzinų karinės pratybos „Kaukazo erelis“.
(Tiesą sakant, Gruzijoje apie trišalę gynybinę sąjungą prabilta jau senokai. Prieš penkerius metus Trabzone Turkija, Azerbaidžanas ir Gruzija pasirašė deklaraciją dėl glaudesnio bendradarbiavimo. BTK – pagrindinis baras. Kitos sritys: energetika, turizmas, kultūra. Esama ir kitų įdomių ir svarbių krypčių, – kartą prasitarė vienas užsienio reikalų ministrų, kurie reguliariai renkasi į trišalius pasitarimus. Apie bendradarbiavimą gynybos ir saugumo srityse nekalbėta, tačiau gruzinų ekspertai spėjo, kad toks reikalas – ne už kalnų.)
Pravda.Ru eksperto išvada: Turkijos kariuomenės ir ginkluotės siuntimas į Azerbaidžaną BTK geležinkeliu gali smarkiai pakeisti jėgų išsidėstymą Pietų Kaukaze ir sukurti naują geopolitinę realybę. O svarbiausia visame tekste yra grasinamas perspėjimas: įsileidus NATO narės Turkijos kariuomenę Į Azerbaidžaną, Aljansas priartėtų prie pat pietinių Rusijos sienų ir tai sukeltų Kremliaus nepasitenkinimą. Rusija iki šiol tvirtai sakė pripažįstanti Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tačiau, Baku žengus arčiau NATO, Maskva galinti ūmai pakeisti savo poziciją dėl armėnų okupuotų teritorijų, prilyginti Kalnų Karabachą Abchazijai ir Pietų Osetijai, kurias oficialiai pripažino nepriklausomomis respublikomis.
Kur kinai pasuks Naująjį šilko kelią?
2013-aisiais 90 metų gyvavimo sukaktį šventusi Turkija iškilmingai pasidovanojo sau įspūdingą, 3,5 milijardo eurų vertės, dovaną: Stambule Azijos ir Europos krantus sujungė Bosforo sąsiaurį kertantis geležinkelio tunelis. Bendras Marmarajaus vardą gavusio tunelio ilgis – 13,5 km, jūros dugnu 60 metrų gylyje jis tęsiasi 1,4 kilometro. Statyba truko 9 metus. Metropoliteno dalimi tapęs tunelis pastebimai palengvino 14 milijonų gyventojų turinčio miesto viešajam transportui tenkančią naštą: juo per dieną galima pervežti 1,5 milijono keleivių. Panašaus projekto Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV norėjo imtis dar 1891metais, tik neįstengė. Tai reiškia ir prieš šimtą metų buvus ne tik vietinės, o ir tarptautinės svarbos reikalą turėti tarpžemyninį tiltą. Dabar šiuo tuneliu važiuoja ir tarptautiniai keleiviniai traukiniai – anksti rytą ir prieš vakarinį vietinių keleivių antplūdį. O naktimis juo dunda krovininiai sąstatai.
Marmarajaus tunelis yra būsimosios visą Turkiją iš vakarų (Edirnės miestas pasienyje su Bulgarija ir Graikija) į rytus (tas pats Karsas prie Gruzijos) kertančios greitojo traukinių eismo magistralės svarbiausioji grandis. Geležinkelis drieksis per Stambulą bei Turkijos sostinę Ankarą ir bus daugiau kaip 1,5 tūkst. km ilgio. Paleisti juo traukinius numatoma 2023 metais; tada visą Turkiją iš rytų į vakarus bus galima pervažiuoti per 8 valandas.
2012 metais šis projektas buvo aptartas Pekine, viešint Kinijos sostinėje Turkijos vyriausybinei delegacijai. Tada kinai pažadėjo prisidėti prie jo 35 milijardais dolerių. Ta proga Turkijos internetiniai leidiniai įdėjo būsimojo geležinkelio schemą, kurioje Karsas – ne paskutinė maršruto stotis rytuose. Linija šauna toliau – į Gruziją, Azerbaidžaną, eina Kaspijos jūra, driekiasi per Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją, Kazachstaną ir galiausiai kerta visą Kinijos teritoriją. Taigi ir Baku-Tbilisio-Karso geležinkelis, ir Bosforo tunelis yra sudėtinė Kinijos sumanyto ir skatinamo „Naujojo šilko kelio“ (galima sakyti „greitkelio“) dalis. Europoje jis ves į Ispaniją ir Didžiąją Britaniją.
Nė senovėje nebuvo vieno prekybos kelio iš Azijos į Europą, saugumo ar kitų išskaičiavimų vedini pirkliai karavanus suko naujais takais; nėra to ir mūsų dienomis. Kinai suskato ieškoti naujų „šilko kelių“ prieš penketą metų, kai prekybos apyvarta su Europos Sąjunga pasiekė 1 mlrd. eurų per dieną. Didžioji dalis krovinių iš Kinijos keliauja į Europą vandens keliu – per Indijos vandenyną ir Sueco kanalą. Krovininiai laivai iš kinų Šanchajaus iki olandų Roderdamo plaukia 45-50 dienų. Kinų tai jau nebepatenkina. Jie išbandė gerokai trumpesnį Šiaurės jūrų maršrutą – atplaukti Rusijai priklausančiais Arkties vandenyno pakraščiais į Europos uostus užtrunka apie vieną mėnesį. Rusai perša kinams Sibirą kertantį geležinkelį. Kazachai savo ruožtu ragina rinktis jų šalį, iš kur kinų prekės pasiektų Vakarų Europą Rusijos ir Baltarusijos geležinkeliais. Rusai su kazachais vienu balsu traukia: pas mus viskas seniai padaryta, daugiau nieko statyti nereikia!
Tuo tarpu kinų žvilgsnis nukrypo Kaspijos jūros link ir anapus jos – į Pietų Kaukazą. Nors vandens keliu gabenti krovinius pigiau nei geležinkeliu ar automobilių keliais, tačiau nelygu pervežimų nuotolis bei trukmė. Esamo maršruto iš Korėjos ir Kinijos šiaurės rytinių provincijų per rusų Vladivostoką, Chabarovską, tada Sibiro geležinkeliu ir toliau per Samarą iki baltarusių Bresto ilgis – 10 800 kilometrų; konteineriai su kroviniais juo keliauja apie 20 parų. Galimo alternatyvaus maršruto – per Kazachstaną, Turkmėniją, toliau Kaspijos jūra iki Baku, iš ten per Tbilisį iki Juodosios jūros uosto Počio ir galiausiai iki ukrainiečių Odesos ar bulgarų Varnos – ilgis sudaro 6 900 kilometrų; kelionė truktų 15 parų.
Pasak kitų, keleiviai ir kroviniai iš Londono į Pekiną nukeliaus per 12 dienų. Tačiau kada tai įvyks – nežinia. Ant dar nepaklotų bėgių Vidurinėje Azijoje nutįso grėsmingas Kremliaus šešėlis. Specialistai ilgai svarstė, ar nenutiesus per Kirgiziją ir Uzbekiją siaurosios vėžės geležinkelį – kaip Europoje ir Kinijoje, tačiau taip ir neapsisprendė. Kalbama, prieš piestu stojusi Maskva. Rusų žiniasklaida rašė kinams būsiant labai paranku siauruku atgabenti savo tankus… Ekspertams labai greitai susidarė įspūdis, jog Rusija nė už ką neleisianti buvusiose sovietinėse Vidurinės Azijos respublikose kada nors rastis „šilko keliui“.
Tam teko, tam teko, o Armėnijai…
2010-ųjų rudenį Azerbaidžanas tolėliau nuo Baku pradėjo statyti naują, gal net didžiausią ant Kaspijos krantų tarptautinįkrovinių uostą, į kurio keltų terminalą veda BTK bėgiai. Priešingame jūros Turkmėnija rekonstravo savąjį uostą. Turkija, kaip sakyta, projektuoja visą šalį kertančią magistralę. Šių didelių projektų imtasi su mintimi apie „Naująjį šilko kelią“, sujungsiantį Europos valstybes su Vidurinės Azijos, Kinijos ir Ramiojo vandenyno pakrantės šalimis.
Tuo tarpu ekspertai svarsto, kokią naudą Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai BTK atneš jau rytoj. Šis projektas, galima sakyti, bus išsigelbėjimas ir Karsui, ir visam regionui, – pasakė, pranešęs apie artėjantį BTK linijos atidarymą, Turkijos transporto ministras Achmetas Arslanas. Naujuoju geležinkeliu iš Azerbaidžano atkeliaus į Turkijos šiaurės-rytų regionus (Rytų Anatoliją) čia reikalingas kuras ir kiti energetiniai ištekliai; iš Vidurinės Azijos turkai gaus medvilnę, iš Kinijos – šios šalies prekes. Karse statomas didelis logistikos centras (kainuos apie 27 mln. dolerių), per kurį turkų gaminiai kitas pasaulio šalis pasieks greičiau ir su mažesnėmis sąnaudomis. Be Nachičevanės, turkai motųsi tiesti geležinkelio atšakas į Iraną ir Pakistaną.
Gruzijoje buvo girdėti balsų, jog BTK linija naudinga pirmiausia Azerbaidžanui, o gruzinai, leidę ją tiesti per savo teritoriją, patys nė krovinių jai apkrauti neturį. Tbilisis sujudo, kai Maskva atsimojo nuo jo pasiūlymo atnaujinti traukinių eismą tarp Rusijos ir Gruzijos per Abchaziją. Dabar kalbama kaip iš rašto: tiesioginis laisvas susisiekimas su Turkija atvers kelią į Europą ir prie Viduržemio jūros pigesniu ir trumpesniu transporto koridoriumi ir tik padidins Gruzijos geležinkelių, kaip alternatyvaus transporto koridoriaus tarp Europos ir Azijos, svarbą. Tačiau ir toliau iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos plūs kroviniai į gruzinų Juodosios jūros uostus ir priešinga kryptimi (Anaklijoje randasi naujas gilusis uostas).
Geležinkeliu į Turkiją ir per Turkiją keliaus daugiausia kroviniai, kurie ir anksčiau lenkė tuos uostus (naftos produktai, kita). Pradėjus veikti BTK, Gruzija norėtų darytis ir turistine šalimi. Iš Tbilisio į Stambulą žmones veža autobusai. Geležinkeliu keliauti bus daug patogiau: užmigęs atsibusi žvalus jau Stambule.
Labai svarbu visoms trims valstybėms: randantis BTK, ėmė rastis ir investicijos. Dabar Pietų Kaukaze veikia Kinijos privačios bendrovės, tačiau manoma jas taisant kelią į šį regioną valstybinėms infrastruktūros plėtros kompanijoms. Taip atsitiko Rusijoje, Kazachstane ir Uzbekijoje, kur kinai vykdo didelius projektus, finansuojamus Kinijos valstybinių bankų lengvatinėms sąlygomis. Naujos kinų įmonės pirmiausia ėmė kurtis Azerbaidžane. Čia pradėtas ekonomikos, ilgai gyvavusios iš naftos pramonės pajamų, pertvarkymas yra gera proga Kinijai panaudoti savąjį pramoninių ir statybinių galių perteklių. Azerbaidžanas suteikė kinų didiesiems komerciniams bankams nemažų lengvatų ir tikisi, jog Baku rasis jų filialai, kurie ir toliau palaikys ekonomikos diversifikavimą.
Praėjusių metų rudenį, Kinijai ir Gruzijai pasirašius savitarpio supratimo memorandumą, kinai įsileido į savo rinką gruzinų žemės ūkio produktus, padidino vyno importą. Tuo tarpu Gruzijoje steigiamos laisvosios pramonės ir prekybos zonos, kurių veikloje energingai sukasi kinų privačios bendrovės. Iš straipsnio Eurasia.net apie Kinijos užmojus Pietų Kaukaze („China’s Strategy in the Caucasus”) ne be nusistebėjimo sužinome: Gruzijoje lengviausia iš visų buvusių SSRS respublikų pradėti verslą ir čia vyrauja didžiausias nepakantumas korupcijai. Daug reiškia ir tai, kad Tbilisis yra pasirašęs laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjungos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, Turkija.
2014-ųjų rudenį leidinyje „Nojev kovčeg“ (noev-kovcheg.ru) pats Juodosios ir Kaspijos jūrų regiono politinių ir socialinių tyrimų instituto direktorius tvirtino būsią blogai: Baku-Tbiliso-Karso geležinkelį pasitarnaus Turkijos skatinamam „tiurkų pasaulio“ telkimuisi ir įtakos regione didinimui („Новый транспортный коридор как реализация пантюркистской идеи“). Esą iš pat pradžių šiuo projektu siekta daugiau politinių nei ekonominių tikslų: atskirti Armėniją nuo tarptautinių transporto maršrutų ir nustumti dar labiau į šoną tarptautinėje prekyboje. Izoliuoti ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Be to, nusilpninti armėnus Džavachetijoje, įkurdinus ten išilgai geležinkelio svetimą tiurkiškąjį elementą. Pasak autoriaus, geležinkelis esą skirtas ir tam, kad transporto srautai eitų lenkdami Rusiją, kas ateityje turėtų būti naudinga Vakarams, kurių remiama Turkija ir tikisi įgyvendinti savo planus. Žodžiu, naujasis transporto koridorius kelia grėsmę ne tik Armėnijai, bet ir Rusijos dominavimui šiame regione.
Dabar šis autorius gal jau kitaip mano apie Turkiją ir naudingą Vakarams politiką, tiurkų ekspansiją į Rusijai priklausantį Šiaurės Kaukazą. Tačiau Armėnija apie taikią kaimynystę ir toliau gali tik svajoti. Suprantama, jog 2005 metais, kai buvo tariamasi dėl BTK tiesimo, azerbaidžaniečiai pripažino: „Mums pavykus įgyvendinti šį projektą, armėnai atsidurs visiškoje izoliacijoje, jų ir be to vargana ateitis bus dar niūresnė“. Neseniai armėnų ekonomistas Artakas Manukianas Gruzijos žurnalistams (jnews.ge) pasakė, jog pradėjus veikti naujajam transporto koridoriui Armėnija gali atsidurti dar didesnėje aklavietėje. Nebent prekyba su Gruzija pagyvės. Tuo tarpu apie armėnų prekių eksportą į Turkiją nė kalbėti neverta (2015 metais tesiekė 1,5 mln. dolerių, o 2016-aisiais – išvis 0,5 milijono); gal kiek padidės importas iš Turkijos (buvo 164 mln. dolerių) ir prekės mažumėlę papigs.
Bet kas dėl to kaltas? Ar ne patys armėnai, su Rusijos karine pagalba okupavę azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir tokiu būdu mirtinai įžeidę ne tik Azerbaidžaną, bet ir Turkiją? Galų gale prisiminkime, kiek sykių Azerbaidžanas siūlė armėnams gyventi draugiškai – grąžinkite tai, ką neteisėtai pagrobėte, ir mes prekiausime, užuot kariavę. Bet ne – oficialusis Jerevanas iki šiol linkęs konfliktuoti. Todėl vargu ar galima Azerbaidžaną kaltinti tendencingumu, juolab kad dujų ir naftos vamzdžių tiesimas per Armėniją azerbaidžaniečiams būtų ir patogesnis, ir pigesnis, ir trumpesnis. Azerbaidžanas visąlaik siekė ir tebesiekia su visais kaimynais gyventi santarvėje. Oficialiojo Baku politika pragmatiška: jie nenori turėti vargšo ir pikto kaimyno. Tačiau Armėnija elgiasi taip, tarsi jai patiktų būti ir piktai, ir alkanai kaimynei. Armėnija net ignoravo ekonominę naudą, kurią Azerbaidžanas jai siūlė mainais į draugystę. Taigi viena vienintelė tiesa yra ši – dėl politinės ir ekonominės izoliacijos Armėnija pati kalta.
Pirkliai prieš generolus
Šis projektas yra labai naudingas Turkijai, jis suteikia galimybę vystyti silpną Rytų Anatolijos ekonomiką, – tvirtina armėnų ekonomistas Artakas Manukianas. Ir priduria: – Tai sykiu su kitais veiksniais sumažins įtampą šiuose regionuose. Gruzijos ministras pirmininkas Georgijus Kvirikašvilis, klausiamas apie naujus tarptautinės prekybos kelius per Pietų Kaukazą, atsakė: Šilko kelias mums atveria didžiules galimybes, tačiau reikia tam tikrų sąlygų joms iki galo išnaudoti. Būtina infrastruktūra, taip pat stabili padėtis valstybėse, kurios dalyvauja projekte. Pietų Kaukazo geografinė padėtis, nėra abejonių, vilioja užsienio investuotojus. Per šį kraštą driekiasi naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas ir dujotiekis Baku-Tbilisis-Erzrumas. Prie šių svarbių arterijų svariai prisideda geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas. Nauji projektai Pietų Kaukaze gali būti naudingi visiems jų dalyviams, tačiau tam, kad jie būtų įgyvendinti ir įkvėptų į šio krašto ekonomiką naują gyvybę, čia reikalinga taika – vargiai rastųsi kas nesutinka su šiais Eurazijos ekonominės sąjungos instituto ekspertės Nadanos Fridrichson žodžiais, neseniai pasakytais leidiniui „Vestnik Kavkaza“.
Šis leidinys suteikė žodį ir politologui Ibrahimui Ibrahimovui: Kalnų Karabacho klausimo sureguliavimas yra labai svarbus ne tik Azerbaidžanui ir Armėnijai, tačiau ir visam Kaukazo regionui, kuriame glaudžiai susipynė daugybė tautų, kalbų ir kultūrų. Politologas primena, jog Armėnija prieš ketvirtį amžiaus užsibrėžė kurti vienos tautos valstybę su radikalia nacionalistine ideologija, tačiau tokiame regione, kaip Kaukazas, šitai yra nepriimtina. Azerbaidžanas nusitaikė kurti valstybę visoms joje gyvenančioms tautoms bei gyvuojančioms kultūroms reikštis ir bendrauti. Azerbaidžanas to siekia, kaip matyti iš jo įgyvendinamų projektų, ir visame regione. Baku taikos pasiūlymas – sudaryti sąlygas visiems karo pabėgėliams grįžti į gimtąsias vietas labiausiai atitinka Kaukaze susiklosčiusius tautų santykius. Tik visiems regione sutariant įmanomas bendras klestėjimas, – tvirtina Ibrahimovas. – Kuo greičiau tai supras Jerevane, tuo greičiau sulauksime taikos Karabache ir gerovės visame Kaukaze.
Kuriamiesiems žygiams, statybai, prekybai reikia taikos ir santarvės. Kita vertus, toje pačioje prekyboje glūdi taikinimo dvasia ir akstinas taikytis. Plintanti prekyba sukuria, be kita ko, kaip sako protingi žmonės, tam tikrą politinį stabilumą regione. Į Pietų Kaukazą keliaujančius pirklius, statybininkus, bankininkus galima laikyti taikia tarptautine kariauna – jos pasirodymas drausmina valdovus ir teikia krašto žmonėms viltį.
O kaip gi Rusija – juk netylės, matydama „Šilko kelią“ aplenkiant Sibirą? Gerai pasakė BTK atkarpą Gruzijoje klojusios valstybinės kompanijos direktorius Olegas Bičiašvilis: Mūsų kelias trumpesnis ir mes galime konkuruoti su Sibiro magistrale. Tačiau prekybos apyvarta su Kinija tokia milžiniška, o prekių srautas iš Ramiojo vandenyno baseino toks platus, kad užteks ir Rusijai, ir mums. Galima pridurti: kaip, beje, ir Lietuvos vežėjams, geležinkelininkams ir uostininkams, irgi nusitaikiusiems į savo dalį „Šilko kelyje“. Žinoma, nesėdint rankas sukryžiavus.
