Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Socialiniuose tinkluose išplitus informacijai, neva nuo rugsėjo šalies ugdymo įstaigose moksleiviai turės naują privalomą gyvenimo įgūdžių pamoką, kurioje bus mokomi lytiškumo pagal LGBT ideologijos standartus, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) tokią informaciją neigia.
„Dėmesio, plinta klaidinga informacija apie nuo rugsėjo mokyklose pradedamą įgyvendinti Gyvenimo įgūdžių programą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija informuoja, kad dokumentas, socialiniuose tinkluose pateikiamas kaip programos turinio reziumė, neturi nieko bendro su tikruoju programos turiniu“, – šeštadienį savo socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje rašė ministerija.
Perspėdama visuomenę, savo įraše ji taip pat ragino atkreipti dėmesį, kad išplatinti dokumentai neatitinka valstybinės įstaigos formato.
„Dezinformaciją skleidžiančius dokumentus galima atpažinti iš neoficialaus formato. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir kitų valstybinių institucijų dokumentų formos dokumentai turi oficialią formą su rekvizitais. Socialinėse medijose plintantis formatas akivaizdžiai nėra sukurtas valstybinės įstaigos“, – pažymėjo ŠMSM.
Latvijoje vyko tūkstančius dalyvių pritraukusios LGBT bendruomenės eitynės „Riga Pride“. EPA-ELTA nuotr.
Ryga, birželio 3 d. (dpa-ELTA). Tūkstančiai žmonių Latvijos sostinėje Rygoje šeštadienį dalyvavo LGBT bendruomenės eitynėse „Riga Pride“, prieš kurias vyko tik pavienės demonstracijos, praneša naujienų agentūra dpa.
Renginyje dalyvavo daugiausiai jaunimas, mojavęs vaivorykštės spalvų vėliavomis ir nešęs plakatus už toleranciją bei lygias teises LGBT bendruomenės nariams – lesbietėms, gėjams, biseksualiems, translyčiams ir kitų seksualinių mažumų atstovams.
Dvi valandas trukusių eitynių šūkis – „Visi esame Latvija“. Tai buvo pagrindinis savaitės trukmės „Riga Pride“ festivalio renginys.
Seksualinių mažumų tema Latvijoje dažniausiai vis dar tabu, o santuoka tarp tos pačios lyties partnerių neįteisinta.
Organizatorių skaičiavimu eitynėse dalyvavo daugiau nei 5 000 žmonių. Spalvingo parado dalyvius Rygos centre saugojo gausios policijos pajėgos. Tačiau šįmet, kitaip nei ankstesniais metais, didesnių incidentų išvengta. Latvijoje – LGBT bendruomenės eitynės „Riga Pride“. EPA-ELTA nuotrauka
Latvijoje – LGBT bendruomenės eitynės „Riga Pride“. EPA-ELTA nuotrauka
„Tai vienos įspūdingiausių eitynių, kokias Ryga yra mačiusi iki šiol. Latvijos visuomenė tapo daug atviresnė ir įtraukesnė“, – Latvijos radijui sakė Kasparas Zalitis, vienas iš renginio organizatorių.
Šių metų „Rainbow Europe“ reitinge, kurį sudaro organizacija „ILGA Europe“, Latvija yra 37-oje vietoje. Iš Europos Sąjungos šalių teisinis LGBTQ žmonių statusas blogesnis nei Latvijoje buvo tik Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.
Latvijos seksualinių mažumų bendruomenė tikisi, kad šalies prezidentu tapus Edgarui Rinkevičiui bus pasiekta pažanga ir jos atstovai taps priimtinesni visuomenei.
E. Rinkevičius prisipažino esąs gėjus dar 2014 m., tačiau kaip ir dauguma kitų aukštas pareigas užimančių Latvijos politikų šeštadienio eitynėse nedalyvavo.
Būtų klaikiai nepadoru, jeigu aš ar kitas Lietuvos pilietis laikytųsi požiūrio, kad jau vien dėl savo, pasakykime taip, tradicinės seksualinės orientacijos esame pranašesni už bendrapilietį homoseksualų žmogų. Tikriausiai visi sutiksite, kad heteroseksuali orientacija savaime nėra joks mūsų nuopelnas ar atpildas už gerus darbus, kaip ir konvertitu, t. y atsivertėliu čia tapti tikriausiai neįmanoma.
Vienoje archainėje žydų maldelėje yra sudėti žodžiai: „Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad nesukūrei manęs moterimi ir ne žydu“, – tačiau blaškyti Kūrėjo dėmesį dėkojant už tekusią mums seksualinę orientaciją, kaip atrodo, jau būtų didelis persistengimas. Neabejoju, kad gyvename tik vieną kartą, tačiau išpažįstantys karmos dėsnius gali pabandyti įsivaizduoti, kad heteroseksualus vyras, pernelyg užrietęs nosį dėl savo taisyklinga vadinamos seksualinės orientacijos, kitame gyvenime būtinai atgims moterimi lesbiete. Todėl nesiruošiu čia kažką perauklėti, tačiau prisipažinsiu, kad kuo toliau, tuo labiau nesugebu suprasti mums bandomos įpiršti mąstymo logikos, kad visuomenės pažangos klausimas iš esmės susiveda į homoseksualumo pašlovinimo užduotį su keliais dėl įvairovės prikabinamais pribumbasais.
Tarkime, homoseksualas čia visų pirma yra suprantamas kaip padidinto rūpesčio objektas dėl jo interesų tariamo ar tikro pažeistumo, todėl visuomenė laikoma modernia tik tokiu atveju, kai ji sugeba su forsuota atida pasirūpinti homoseksualais, tarsi niekados nesubręstančiais vaikais. Tačiau be didesnio intarpo homoseksualas čia suprantamas ir kaip savaiminis pažangos variklis, pažangos figūra par exellence.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nebūtinai tokį pasikėlimą į dausas populiarina išimtinai tik LGBT bendruomenės žmonės, tikriausiai dar labiau homoseksualo figūros sureikšminimu Lietuvos žemėje yra suinteresuoti vadinamieji pažangiečiai, homoseksualų gretose rasdami palankią dirvą radikaliam sąmonės nutautinimui, dar kitaip tariant, tokie štai homoseksualų piemenys, kurie išstato seksualines mažumas į priekį kaip patrankų mėsą su jų gretose išugdyta giežta antilietuviškumo pathos nuostata. Jeigu pastebėjote, ką tik vardan homoseksualizmo su žmogišku veidu idėjos pabandžiau užsistoti bendrapilietį homoseksualą, darydamas pauzę ir neperskubėjęs su išvada, kad neva homoseksualumas yra toks spaudimas į smegenis, kuris tiesiogiai lemia tautinio nihilizmo suvešėjimą žmogaus dvasioje, palikdamas daug laisvos vietos skaitytojo įsivaizdavimui, kad antitautiškumas čia greičiau yra neliestų dirvonų potencialumas, progresyvistams nepraleidžiant progos įdirbti ir aktualizuoti tokius dirvonus savo naudai.
Rimvydas Valatka
Paprastai gyvenimo gėlėmis vadiname vaikus. Tačiau garsusis Rimvydas Valatka niekados nepraleidžia progos būtent homoseksualus pavadinti žemės druska, auštančio ryto gaivia rasa ar kažkaip panašiai. Kaip dabar jo, tokio saldžialiežuvio, nepavadinsi homoseksualų draugu. Tačiau drauge ir kainą anas už savo meilikavimus užplėšia nežmonišką, vedančią į žmogaus sąmoningumo bankrotą. (Kažkas manęs neseniai paklausė – ką tau blogo padarė tas Valatka, kad tu ant jo taip pyksti? Atsakau – nieko blogo, greičiau – atvirkščiai, nes jis, būdamas redaktoriumi, uždegdavo žalią šviesą net ir mano negrabiems, be pridėtinės konjunktūrinės vertės pasisakymams. O pykstu aš ne ant Valatkos, bet ant savęs dėl to, kad kažkada jį laikiau puikiu žmogumi, įžvalgiu žurnalistu – pastabiu laikmečio metraštininku, galiausiai – talentingu redaktoriumi. Tačiau kai šis buvęs žurnalistas šiandien sako, kad Vytis yra balvonas, kažkas apsiverčia taip pat ir mano viduriuose, – viliuosi, kad tokio fiziologinio konstatavimo, atsakant į klausimą, turėtų užtekti.)
Tikriausiai tik komunistai sugebėjo iki tokio begėdiško lygio klastoti sąvokas, be visa ko kito, išverčiant jas į priešingą pusę, kaip šiandien pažangiečiais pasivadinantys propagandistai. O mūsų tarpusavio pažiūrų kardinalų priešiškumą liudija ir tai, kad homoseksualumo pašlovinimą ir jo integralumo atstatymą vadinamieji pažangiečiai sieja su žengimu į priekį ir pažanga, kai savo ruožtu oponuojantys jiems turi tvirtą pagrindą sakyti, kad tokie lūkesčiai veda į praeitį, įpareigoja daryti atgalinį įtūpstą, siekiantį ikisokratinės antikos laikus. Iš tiesų, problemos, kurią užsimojome teoriškai nusakyti, svarbiausi motyvai susikryžiuoja dar IVa. pr. Kr. pirmoje pusėje parašytame Platono dialoge „Puota“, kurį, pavyzdžiui, filosofijos tyrinėtojas V. Sezemanas yra pavadinęs ryškiausiu didžiojo senovės Graikijos mąstytojo filosofinio palikimo brangakmeniu.
Priminsiu, kad „Puotos“ fabula yra labai paprasta: pažįstamų būrelis susirinko paminėti vieno iš jų pergalę poezijos turnyre ir jaukioje namų aplinkoje nusprendė iš eilės pasakyti panegiriką Erotui, meilės dievui, pašlovinti dažnai nutylimus šio dievo žygdarbius. Taigi pokalbis iš tiesų vyksta apie meilę, grožį ir gėrį. Iš dialoge randamų vienas už kitą įtaigesnių pasisakymų (Agatono himnas Erotui pašlovinti visus lenkia poetiniu virtuoziškumu), dėl mūsų pasirinktos temos plėtotės išskirkime Pausanijaus, kuris aptaria homoseksualios pasijos Eroto reikalus, iš Sokrato, atvėrusio Eroto kaip būties sampratos įvaizdinimo per kūrybinį žmogaus veržlumą perspektyvą, pasisakymus. Dėl čia įrėmintų Sokrato žodžių Platono mokytojas Sokratas yra laikomas pirmasis iš žinomų senovės Graikijos žmonių homoseksualizmo kritikas, nors niekam tiesiogiai jokio pikto žodžio anas čia nepasako, o tik pasidalija savo giluminėmis įžvalgomis apie žmogų kaip kūrėją. Būtų nuodėmė nepastebėti, kad Platonas bent šiame dialoge numanomų Sokrato oponentų nesukarikatūrina, nepalengvina jų svorio sparingo dvikovoje.
Sofistas Pausanijas sako, kad yra du Erotai, t. y. žemiškasis ir dangiškasis. Pirmasis esą siejamas su vulgaria vyro ir moters meile, o antrasis yra pakylėtos vyrų tarpusavio meilė globėjas. Pausanijas pripažįsta, kad kai kuriose šalyse homoseksualūs santykiai yra smerkiami, taip esą yra ten, kur valdo barbarai. Be visa ko kito, Pausanijas piktinasi, kad jo meto visuomenėje laisvosios moterys turi pernelyg daug teisių (įdomu, ką apie šį diskutanto pastebėjimą pasakytų mūsų dienų feministės, neretai palaikančios pažangos ideologiją).
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kaip Pausanijas nusako tai, kas yra homoseksualumas? Jis pateikia logiškai tikslų net žiūrint iš vėliau atsiradusios sąvokų apibrėžimo logikos viršūnių dalyko nusakymą, per nuorodą į artimiausią gimininę sąvoką, drauge pažymint to dalyko rūšinį skirtumą, kad tai yra savanoriška vergystė. Kas be ko, kalba sukasi apie jaunuolio vergystę vyresniam pagal amžių vyrui, kuris čia yra vadinamas mylėtoju.
Koks yra tokios vergystės tikslas? Perskubėjote, jeigu pagalvojote apie kažkokio malonumo vaikymąsi. Kaip sako Pausanijas, tokios savanoriškos vergystės tikslas yra tobulumo siekimas. Taigi jau čia yra keliamas pažangos reikalavimas aukščiau visko. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad to meto visuomenėje išplitusi homoseksualumo praktika drauge buvo ir jaunuolių įvesdinimo į politinį elitą technologinė priemonė, lėmusi partijų, įtakos grupių, politinių klanų formavimąsi. Taigi, kaip atrodo, ES politikai, gražbyliaudami apie atsinaujinimo siekius, dažnai suka jau kadaise ištryptu keliu.
Prieš pereidamas prie Sokrato nesusilaikysiu nepacitavę minėtojo Agatono dėl poetinės frazę grožio, nusakant dievo Eroto stotą: „O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ir nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena“. Sokratas kalba tuoj po Agatono, todėl sunku bus nepastebėti, kad jo prakalba išsiskiria iš visų pasisakymų žodžių taupumu, kraštutinai asketine kalbėjimo maniera, – ko ne ko, o prikaišiotų gėlyčių čia tikrai nerasime. Dar daugiau, – mes iš tiesų tikriausiai pernelyg mažai stebimės, kad svarbiausios Vakarų filosofijos savimonei mintys ir šios temos aptarimui išskirtinai reikšmingos nuorodos Sokrato kalboje nuskamba kaip pasenėjusios moteriškės Diotimos Sokratui papasakotų dalykų perpasakojimas. Apskritai „Puota“ yra savotiškas perpasakojimų šedevras. Apolodoras pasakoja tai, ką jis papasakojo atsitiktiniam praeiviui apie vykusius kadaise pokalbius apie meilę, perpasakodamas tiesioginio liudininko Aristodemo pasakojimą apie įsiplieskusios diskusijos seką, kur Sokratas savo ruožtu persako Diotimos ištaras.
Į Diotimos, neabejotinai išgalvoto personažo lūpas, Sokratas įdeda labai savitai nuskambančią buvusių pasakojimų kontekste, su trenksmu nuaidinčią išvadą, kad Erotas iš visų dievų išsiskiria savo dramatišku prietaringumu, nes esą jo motina buvo Penija, t. y. trūkumo arba stokos deivė, o tėvu laikomas Poras, kuris dažnai yra pavadinamas pertekliaus dievu. Toks meilės dievo gimdytojų tarpusavio atbulumas lemia, kad mūsų gyvenime erotinė energija yra atpažįstama kaip kūrybinė įtampa, kurios iškrova savo ruožtu yra veržimasis su pertekliumi į tai, ko žmogui labiausiai trūksta.
Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.
Ko žmogui labiausiai trūksta? Žmogui kaip mirtingai būtybei labiausia trūksta būties, ar ne? Savo ruožtu vyro ir moters erotinė sąjunga leidžia atsirasti naujai būtybei, tokiu būdu nukeliant mirtingumą. Gimdymą Sokratas vadina gražiausiu kūrybingumo pasireiškimu, kai mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume. Pasak Sokrato, „Vyro ir moters sujungtumo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoje būtybėje reiškiasi nemirtingumo pradas“.
Kaip kūrybinis veržlumas žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Sokratas išsako užuominą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe. Kaip atrodo, čia jau kalbama apie filosofiją, kuri net pagal savo etimologinę apibrėžtį yra meilė, ne kitaip. Tikriausiai neatsitiktinai vėliau F. Nietzsche filosofiją pavadino linksmuoju mokslu. Tačiau esame girdėję ir tai, kad filosofija nesišypso dekostruotiems žmonėms, o akį kartais pamerkia tik vyrams ir moterims…
Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…
Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.
O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…
Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.
Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?
Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!
Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).
Teisingumas
Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.
Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?
Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.
Kalnų dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.
Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?
Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…
Šveicarų rinkėjai tvirtai palaikė tos pačios lytis asmenų santuoką. EPA-ELTA nuotr.
Beveik du trečdaliai Šveicarijos rinkėjų pritarė vyriausybės planui įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, rodo pirmosios prognozės po sekmadienį įvykusio referendumo, kurį surengti pareikalavo šio žingsnio priešininkai.
Rinkos tyrėja „GFS Bern“, per visą kampaniją vykdžiusi svarbiausias apklausas, prognozuoja, kad 64 proc. rinkėjų pritarė „santuokos visiems“ pasiūlymams, tuo Alpių šalis prisijungs prie beveik visos Vakarų Europos.
Rinkimų apylinkės užsidarė vidurdienį (10.00 val. GMT laiku), galutiniai rezultatai turi pasirodyti per kelias valandas.
Šveicarija dekriminalizavo homoseksualumą 1942 m., tačiau daugelis vietos ir regioninių policijos pajėgų ir toliau pildė „gėjų registrus“, kai kurios net iki dešimtojo dešimtmečio pradžios.
Tos pačios lyties poros jau gali įregistruoti civilinę partnerystę, tokių partnerysčių kiekvienais metais sukuriama maždaug 700. Tačiau šis statusas nesuteikia tokių pačių teisių kaip santuoka, įskaitant pilietybės įgijimą ir bendrą įvaikinimą.
Po kelis metus trukusių debatų ir diskusijų Šveicarijos parlamentas praėjusį gruodį patvirtino įstatymo projektą, leidžiantį tos pačios lyties poroms tuoktis 8,6 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Tačiau tai buvo užginčyta remiantis tiesioginės demokratijos sistema Šveicarijoje, kai oponentai surinko 50 tūkst. parašų, reikalingų referendumui šiuo klausimu surengti.
Vyriausybė ir parlamentas ragino rinkėjus pritarti „santuokai visiems“, kad būtų pašalintas „nevienodas elgesys“ su heteroseksualiomis ir gėjų poromis. Kampanijos metu atlikta nuomonės apklausa parodė, kad labiausiai tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimui priešinosi kai kurių krikščionių kongregacijų nariai ir dešiniosios populistinės Šveicarijos liaudies partijos (SVP), didžiausios Šveicarijoje, šalininkai.
Įstatymo pakeitimas leis tos pačios lyties poroms tuoktis civilinėse ceremonijose ir suteiks joms tokias pačias teises kaip ir kitoms susituokusioms poroms. Sutuoktiniai užsieniečiai turės teisę kreiptis dėl pilietybės pagal supaprastintą procedūrą, tos pačios lyties poroms bus leista drauge įsivaikinti. O lesbiečių poros – ir tai buvo prieštaringiausiai vertinamas referendumo kampanijos aspektas – galės gauti spermos donorystę.
Priešininkai buvo apklijavę Šveicarijos miestus ryškiais plakatais, smerkiančiais vaikų pavertimą preke ir perspėjančiais, kad įstatymas „nužudys tėvą“. Viename iš plakatų buvo pavaizduotas verkiantis kūdikis, kurio ausis paženklinta it galvijo, ir klausiama: „Kūdikiai pagal pareikalavimą?“ Kitą su didžiule į zombio panašia galva, vaizduojančia mirusį tėvą, uždengė netoliese esanti pradinė mokykla pietiniame Volio kantone, bijodama, kad jis išgąsdins vaikus.
Kartu su referendumu buvo surengtas dar vienas balsavimas dėl Socialistų partijos jaunimo sparno iniciatyvos, pavadintos „Sumažinti mokesčius nuo darbo užmokesčio, teisingai apmokestinti kapitalą“. Vadinamosios „99 procentų“ iniciatyvos šalininkai norėjo didesnio kapitalo pajamų lygio apmokestinimo, jo ribą turėtų nustatyti parlamentas. Gautos pajamos būtų panaudotos sumažinti pajamų mokesčius neturtingiesiems. „GFS Bern“ prognozavo, kad iniciatyva atmesta, nes pasiūlymą palaikė tik 34 proc. rinkėjų.
EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava
Remiantis penktadienį paskelbtos visuomenės apklausos duomenimis, šveicarai pritaria tos pačios lyties santuokoms, likus vos kelioms savaitėms iki referendumo, kuriame bus sprendžiama, ar įteisinti tokią galimybę.
69 proc. respondentų, kuriuos apklausė „gfs.bern“ institutas, teigė, kad jie pasisako už tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą. Toks įteisinimas priartintų Šveicariją prie kitų Europos valstybių.
Po ne vienus metus trukusių diskusijų Šveicarijos parlamentas praėjusį gruodį patvirtino įstatymo projektą, leidžiantį tuoktis tos pačios lyties poroms.
Tačiau įstatymo projektas buvo užginčytas pagal Šveicarijos tiesioginės demokratijos sistemą, o jo oponentai surinko daugiau nei 50 tūkst. parašų, kurių reikia, norint surengti referendumą. Referendumo data nustatyta rugsėjo 26 dieną.
Rugpjūčio 2–16 dienomis atlikta apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 22 400 balsavimo teisę turinčių asmenų, parodė, kad maždaug 29 proc. nepritaria naujajam įstatymui, o tik du procentai teigė, kad neturi nuomonės.
Apklausa parodė, kad kai kurių krikščionių kongregacijų nariai ir populistinio dešiniojo sparno Šveicarijos liaudies partijos – didžiausios Šveicarijos politinės partijos – šalininkai labiausiai priešinasi tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimui.
Tos pačios lyties poros Šveicarijoje jau gali įregistruoti civilinę partnerystę, ir kasmet sudaroma apie 700 tokių partnerysčių.
Tačiau šis statusas nesuteikia tokių pačių teisių kaip santuoka, įskaitant pilietybės įgijimą ir vaikų įsivaikinimą.
Vyriausybė ir parlamentas paragino rinkėjus balsavimo metu paremti iniciatyvą „santuoka visiems“ ir panaikinti dabartinį „nevienodą požiūrį“ į heteroseksualias ir gėjų poras.
Jei įstatymas bus patvirtintas, gėjai ir lesbietės galės tuoktis civilinėse ceremonijose, jiems bus suteikiamos tokios pat teisės kaip kitiems sutuoktiniams.
Užsieniečiai, turintys tos pačios lyties sutuoktinį, galės kreiptis dėl pilietybės taikant supaprastintą procedūrą, o tos pačios lyties poroms bus leista kartu įsivaikinti.
Lesbiečių poros taip pat galės naudotis spermos donoryste.
Tomas Vytautas Raskevičius susitiko su Prezidentūros atstovais. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius po susitikimo su Prezidentūros atstovais džiaugėsi, kad šalies vadovai pagaliau pradėjo diskutuoti ir ieškoti konstruktyvių sprendimų lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo klausimu, kurio politikai, pasak jo, ilgą laiką vengė. Laisvės frakcijai priklausantis politikas įvykusį susitikimą vadina dialogo pradžia bei kartu pažymi, kad Prezidentūra esą yra linkusi ieškoti konstruktyvių sprendimų.
„Labai džiaugiuosi Prezidentūros kvietimu imtis tam tikro tarpininko vaidmens susodinant visas grupes prie stalo, nuleidžiant tą įtampą visuomenėje ir ieškant konstruktyvių sprendimų“, – po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo T. V. Raskevičius, kartu pasidžiaugdamas, kad pats prasidėjusios diskusijos faktas esą yra pozityvus ženklas ieškant sprendimų.
„Svarbiausia, man atrodo, šitame etape yra kalbėti, nes ilgą laiką politikai ir šalies vadovai vengė šio klausimo. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu apie tai yra diskutuojama“, – įsitikinęs parlamentaras.
Pasak jo, skirtingas pažiūras partnerystės klausimu turinčias interesų grupes prie vieno stalo esą siekianti susodinti Prezidentūra žengia tinkamu keliu, ieškant sprendimo.
„Aš tikrai esu dialogą visuomenėje teigiantis politikas, manau, kad sudėtingose diskusijose galime surasti sprendimus. Grupės gali būti įvairios, tai ir politiniai, ideologiniai oponentai, bet svarbiausia yra pokalbis ir konstruktyvaus sprendimo paieška“, – tvirtino Laisvės frakcijos narys.
Kartu ŽTK pirmininkas patikslino, kad tarp Partnerystės projekto rėmėjų ir Prezidentūros yra daugiau aspektų, dėl kurių sutariama, negu tų, dėl kurių galėtų kilti ginčai.
„Manau, kad sąlyčio taškų yra daugiau negu skirtumų“, – mano T. V. Raskevičius.
P. Mačiulis: prezidentas nuosekliai laikosi pozicijos, kad būtina sureguliuoti bendro gyvenimo klausimus
Tuo metu prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis žurnalistams sakė, kad šalies vadovas Gitanas Nausėda nuosekliai laikosi pozicijos, jog būtina sureguliuoti bendro gyvenimo klausimus tiems piliečiams, į kuriuos ir taiko Seimo palaikymo nesulaukęs Partnerystės įstatymas. Klausimas lieka, pažymi patarėjas, kokiu būdu ir forma tai reikėtų padaryti.
„Didžiausias dėmesys yra tam, kaip sureguliuoti bendro gyvenimo (klausimus – ELTA) ir įteisinti tai įstatymais. Prezidentas nuosekliai laikosi pozicijos, kad šio sureguliavimo reikia, jis yra reikalingas ne tik tos pačios lyties poroms, jis reikalingas kur kas didesnei visuomenės daliai. Kokiu būdu tai padaryti: ar kuriant naujus įstatymus, ar Civiliniu kodeksu – tai jau yra diskusija dėl formos. Prezidentas yra išsakęs poziciją, kad, jo nuomone, Civilinio kodekso pakeitimai galbūt būtų ir teisingesnis kelias. Bet viską reikia palikti diskusijoms“, – S. Daukanto aikštėje žurnalistams sakė P. Mačiulis.
Paklaustas, ar matytų galimybę paremti Partnerystės įstatymą, jei šis rudenį Seime būtų priimtas, P. Mačiulis tvirtino, kad prezidentas jau yra išsakęs paramą tos pačios lyties asmenų santykių sureguliavimui.
„Turbūt palaikymas tokio sureguliavimo prezidento jau yra išsakytas. Labai svarbu atsižvelgti į suinteresuotas grupes, skirtingas nuomonių grupes ir girdėti tiek mažumas, tiek nepabijokime išgirsti vyskupų nuomones tam, kad rastume bendrus vardiklius ir pasiektume to, ko Lietuvai tikrai reikia“, – teigė jis, pažymėdamas, kad reikia į diskusiją šiuo klausimu pažiūrėti kitu kampu.
„Seime įstatymas yra sustojęs, diskusija yra baigta. Dėl to reikia iš naujo pažiūrėti kitu kampu į šią situaciją ir pradėti nuo balto lapo“, – sakė P. Mačiulis.
ES: pandemija didina smurtą prieš LGBTI žmones. EPA-ELTA nuotr.
Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos įgaliotinis Josepas Borrellis Bendrijos vardu atkreipė dėmesį į dėl pandemijos blogėjančią gėjų, lesbiečių, translyčių, interseksualų ir biseksualų padėtį.
„COVID-19 pandemija paskatino dar didesnį smurtą ir diskriminaciją LGBTI žmonių atžvilgiu“, – pareiškė J. Borrellis sekmadienį, prieš pirmadienį (gegužės 17 d.) minimą tarptautinę kovos su neapykanta seksualinėms mažumoms dieną.
Tai, pavyzdžiui, apima yra šeiminį smurtą, internete ir ne internete skleidžiamą neapykantą bei nusikaltimus iš neapykantos. J. Borrellis pabrėžė, kad visi žmonės gimė laisvi ir lygiateisiai. ES, ano jo, patvirtina savo įsipareigojimą ginti ir skatinti ir LGBTI žmonių teises. Bendrija esą susirūpinusi, kad 69 šalyse tos pačios lyties asmenų santykiai yra kriminalizuoti, o 11 valstybių už tai net gresia mirties bausmė.
Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.
Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.
Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.
Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Reaguodamas į blogėjančią LGBTIQ asmenų teisių padėtį Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose ES šalyse, Europos Parlamentas (EP) paskelbė Europos Sąjungą LGBTIQ asmenų laisvės erdve.
„LGBTIQ asmenys visoje ES turi naudotis laisve gyventi ir viešai rodyti savo seksualinę orientaciją bei lytinę tapatybę nesibaimindami dėl šių priežasčių susidurti su nepakanta, diskriminacija ar persekiojimu“, – skelbia EP. Jo nariai priduria, kad „visais valdžios lygmenimis visoje ES veikiančios institucijos turėtų ginti ir skatinti visų asmenų, įskaitant LGBTIQ asmenis, lygybę ir pagrindines teises, taip pat visapusiškai užtikrinti jų teises“. EP rezoliucijoje pažymima ir tai, kad „prieš LGBTIQ asmenis nukreipta neapykantos retorika ir nusikaltimai turėtų būti visapusiškai ištirti“, o „prireikus už juos turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn“.
EP informacijos biuras Lietuvoje praneša, kad ši rezoliucija ketvirtadienį patvirtinta 492 EP nariams balsavus už, 141 – prieš ir 46 susilaikius. Tai europarlamentarų atsakas į bandymus tam tikruose Lenkijos regionuose bei savivaldybėse paskelbti „laisvas nuo LGBT ideologijos“ zonas, taip pat į išpuolius prieš LGBTIQ asmenis kitose ES šalyse. EP nariai pabrėžia, kad LGBTIQ bendruomenė Lenkijoje susiduria su vis didėjančia diskriminacija, ir piktinasi dėl to, kad neapykantos retorika sklinda ir iš valdžios institucijų bei išrinktų pareigūnų, įskaitant šalies prezidentą, taip pat iš vyriausybei palankios žiniasklaidos. Europarlamentarai smerkia LBGTIQ teisių aktyvistų sulaikymą, taip pat išpuolius prieš LGBTIQ eitynes ir draudimus jas rengti.
Europos Komisija jau atmetė Lenkijos miestų, pasiskelbusių „laisvomis nuo LGBT ideologijos“ zonomis, pateiktus prašymus skirti ES finansavimą pagal miestų partnerystės programą. Europarlamentarai ragina Komisiją imtis tolesnių priemonių siekiant apsaugoti LGBTIQ asmenų teises Europoje, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, ES sutarties 7 straipsnį bei neseniai priimtą reglamentą dėl ES biudžeto apsaugos. Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Rezoliucijoje taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl blogėjančios situacijos Vengrijoje. Pernai lapkritį Vengrijos miestas Nadkata priėmė rezoliuciją, kuria draudžiama „skleisti ir skatinti LGBTIQ propagandą“. Praėjus mėnesiui, Vengrijos parlamentas priėmė konstitucijos pakeitimus, kuriais LGBTIQ asmenų teisės dar labiau apribojamos, nepripažįstamas pats faktas, jog yra translyčių ir nebinarinio lytiškumo asmenų, ir ribojama jų teisė į šeimos gyvenimą.
Grėsmė LGBTIQ asmenų teisėms pastebima ir Latvijoje, pažymi EP. Šių metų sausį Latvijos parlamentas pradėjo nagrinėti konstitucijos pakeitimą, kuriuo siekiama apriboti išplėstą šeimos sąvoką, nurodytą Konstitucinio Teismo (KT) nutartyje. KT pripažino, kad Latvijos darbo įstatymas turi būti taikomas įvairiems šeimos modeliams, ir įpareigojo šalies parlamentą užtikrinti tos pačios lyties asmenų porų teises bei apsaugą.
Kadangi visi sukamės tame pačiame kultūriniame kontekste, skaitantieji supranta, jog turiu galvoje žodžius apie homoseksualius žmones ir jų vietą (Dievo?) šeimoje, kurie (žodžiai, ne žmonės) buvo įkomponuoti į popiežiaus kalbą liūdnai pragarsėjusiame filme.
Sakė ar nesakė? Jei sakė – ar tikrai tuos žodžius? O gal kitus? O gal netikslus vertimas? O jei ir vertimas geras, ir žodžiai „tie”, tai dar nežinia, o ką, juos sakydamas, turėjo galvoje pats popiežius…
Žodžiu, kalbų mums – dar ne vienai savaitei ar net ne vienam mėnesiui. Aš jau irgi ne vieną kartą pasisakiau ta tema savo feisbuko paskyroje, atmesdama bet kokį popiežiaus žodžių komentarą, kuriuo būtų įteisinama prievolė besąlygiškai priimti viską, ką sako popiežius, kai jo žodžiai skiriasi nuo Biblijos Žodžio.
Bet neatmetu galimybės, jog popiežius kalbėjo būtent taip, kaip jo žodžius suprato homoseksualų bendruomenė. Kodėl? Todėl, kad jo pašnekovas buvo gėjus. O jei kitą kartą jo pašnekovas bus žmogus ar žmonės, ištikimai besilaikantys Biblijos Žodžio ir Biblijoje pateiktos homoseksualių santykių traktuotės, popiežius, labai galimas daiktas, nedviprasmiškai paneigs galimybę pripažinti gėjų/lesbiečių poras Bažnyčios laiminama šeima.
Kodėl taip manau?
Prisiminkime, ką kalbėjo popiežius Pranciškus, atvykęs į Lietuvą ir vėliau, kai lankėsi kitose Baltijos šalyse. Jis kalbėjo būtent apie tai, tarė tuos žodžius, kokių iš jo laukė ir tikėjosi išgirsti susitikti su juo atvykę žmonės. Ir kadangi, greičiausiai, tarp jų gėjų nebuvo ar buvo taip mažai, kad jų troškimų „bangos” popiežiaus nepasiekė per kitokių troškimų sieną, tai ir popiežius sakė tai, kas buvo svarbu „tuo metu ir toje vietoje“ susirinkusiems tikintiesiems. Liberalai, beje, tarp jų irgi nebuvo pastebėti…
Nusišneku? Neskubėkite…
Maždaug prieš 21-22 metus, kaip dar gyvenau Sankt Peterburge ir dirbau Rusijos Mokslų Akademijos Lingvistinių tyrimų institute, savaitraščio „Dienovidis“ vyr. redaktorė Aldona Žemaitytė paprašė paimti interviu iš akademiko Aleksandro Pančenkos, filologo, rusų literatūros ir kultūros tyrinėtojo, 1996 metų Rusijos Valstybinės premijos laureato.
Buvome pažįstami su juo dar nuo tų laikų, kai jis, ką tik aspirantūrą baigęs Saša Pančenko, kaimyninio Rusų literatūros instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, atbėgdavo į mūsų institutą, į mūsų kambarį. Mat čia, kartu su dar devyniais kolegomis (ir manimi), kalbos mokslus į priekį stūmė pora jo bičiulių, kurie, neišsitekdami siauruose kalbotyros rėmuose, dar pasižvalgydavo ir po literatūrą, ir po dailę bei kitas kultūros sritis. Tad kalbų jie turėdavo įvairių įvairiausių – nemenkam mūsų, kitų, mažiau rusų kultūros baruose išprususių įvairių tautybių „mokslo žiurkių“ pasitenkinimui.
Metai bėgo, ir kažkaip nepastebimai Saša iš išstypusio, pasišiaušusio jaunuolio virto solidžiu, augalotu, barzdotu akademiku, garsėjančiu visame Leningrade – Sankt Peterburge ir už jo ribų savo temperamentingomis ir originaliomis įžvalgomis ne tik apie rusų literatūrą ir kultūrą, bet ir apie Rusiją – valstybę, ieškančią savo vietos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos. Matyt, dėl to ir „Dienovidis“ panoro savo skaitytojus supažindinti su šia ryškia asmenybe.
Bet tai jau buvo metai, kada akademikas vis rečiau beužeidavo į mūsų institutą. Ir kai aš jo bičiulės, savo kolegės ėmiau teirautis, kaip man susitikus Sašą – Aleksandrą Michailovičių, Lora (ta pati Lora, kurios vardą galima sutikti Josifo Brodskio biografijoje ir prisiminimuose…) ėmė mane atkalbinėti nuo sumanymo imti interviu. Sakė, kad jis – „nebe tas“, kad jo asmenybę griauna daugelį iškiliausių rusų pražudęs potraukis svaigalams…
Kol aš svarsčiau, ką daryti, akademikas ėmė ir užėjo į mūsų institutą. Mes ėmėme kalbėtis, ir aš pajutau, kad su juo išties kažkas negerai. Jis buvo lyg užgesęs, bendravo labai maloniai, bet lyg iš už rūko uždangos. Sužinojęs, jog juo susidomėjo Lietuvos skaitytojai, jis pagyvėjo, ėmė teirautis apie Lietuvą, apie ką mes kalbėtumėmės, ėmė dalintis kai kuriomis mintimis.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Ir čia mane ištiko panika: akademikas tarsi atspėdavo mano mintis, ir mano žodžius pratęsdavo taip ar atsakydavo taip, kaip būtų patikę, kaip būtų priimtina man. Kaip aš pati būčiau pasakiusi. Jis net šiek tiek pasilenkdavo, gaudydamas mano žvilgsnį – labai jau didelis buvo mūsų ūgių skirtumas, – tarsi norėdamas pro mano akis giliau įsiskverbti į mano mintis. Bet jo paties minčių lyg ir nebeliko, ir pasijutau kalbanti tarsi su savimi…
Šiaip taip išsivyniojau iš nejaukios padėties, susitarusi, kad paskambinsiu dėl kito susitikimo. Ir nepaskambinau, nes, kaip man tuomet atrodė, nebebuvo prasmės jo kalbinti, kad paskui Lietuvos skaitytojui pateikčiau savo mintis neva kaip akademiko įžvalgas, kurių nebuvo.
O po trejų ar ketverių metų A.Pančenka mirė, nesulaukęs nė 65-erių…
Nei jam gyvam esant, nei po mirties nieko negirdėjau apie kokius nors ekstrasensorinius akademiko gebėjimus, todėl niekaip negaliu paaiškinti to keisto, „minčių skaitymo“ fenomeno, kokio man nei iki tol, nei po to daugiau neteko patirti. Nes jau nebėra ir Loros, ir niekas nieko man nebegali paaiškinti.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Gal ir pats akademikas nesuvokė, neįtarė turintis kokių nors paranormalių savybių, gal toks keistas bendravimo stilius – gaudyti pašnekovo mintis ir pateikti jas kaip savo – buvo tik laikina svaigalų išvarginto buvusio galingo intelekto savotiška „poilsio“ forma ar būdas? Juk ne veltui Lora perspėjo mane nesitikėti ko nors gero iš to mūsų interviu: matyt, artimi draugai jau buvo pastebėję pokyčius akademiko asmenybėje, kuriuos paprastai atsargiai vadiname „keistumais“…
Žmogus vis dar tebėra paslaptis sau ir kitiems, kad ir kiek mokslas besididžiuotų savo laimėjimais. Ir kuo didingesnė, kuo ryškesnė asmenybė, tuo sunkiau ji telpa į standartinius „normalaus žmogaus“ rėmus. O popiežius Pranciškus – tikrai ne eilinė asmenybė, ir ne koks nors per stebuklą išlikęs Homoerectus.
Nors ką gali žinoti, ar kartais neatgyja kuriame nors Homosapiens‘e ta ypatinga intuicija, antgamtišku laikomas gebėjimas „pajusti“ pašnekovą, kitą žmogų, kuo, sakoma, pasižymėję mūsų seniausieji protėviai, dar nepažinę rašto, neįvaldę moderniųjų technologijų?…
Tai ką pasakė popiežius? Gali būti, tai, ko iš jo laukė, ką norėjo išgirsti pašnekovas…
Seksualinės fantazijos. Slaptai.lt nuotr.
Nyderlandų valdžia paskelbė, kad šalyje išduodamose asmens tapatybės kortelėse ateityje nebebus nurodoma lytis, taip siekiant prisitaikyti prie žmonių, kurie savęs nelaiko nei vyru, nei moterimi, informuoja dpa.
Švietimo ministrė Ingrid van Engelshoven, kreipdamasi į parlamentą Hagoje, pareiškė, kad įrašas apie lytį nebūtinas.
Dėl praktinių priežasčių pokyčiai bus įgyvendinti tik 2024-2025 m., kai bus pereita prie naujo tipo asmens tapatybės kortelių.
Pasikeitimų pasuose kol kas nebus, nes jiems taikomos Europos Sąjungos taisyklės.
Ministrė, kuri taip pat atsakinga už emancipaciją, norėtų, kad informacijos apie lytį neliktų ir oficialiuose registruose bei darbo skelbimuose į valstybės tarnybą. Anot jos, tai leistų žmonėms „patiems apsispręsti dėl savo tapatybės ir gyventi visapusiškai laisvą ir saugų gyvenimą“.
Šią žinią palankiai sutiko lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenė.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Europos Komisijos vicepirmininkė Vera Jourova sukritikavo Lenkijos prezidentą Andrzejų Dudą už seksualines mažumas diskriminuojančią retoriką rinkimų kovoje. „Tikrai liūdna, kad šiuolaikinėje Europoje aukšto rango politikai dėl potencialios politinės naudos užsipuola mažumas“, – sakė ji pirmadienį Europos Parlamento komitete, tačiau konkrečiai A. Dudos neįvardijo.
Valdančiosios konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos (PiS) kandidatas A. Duda šeštadienį viename rinkimų kampanijos renginyje Žemutinėje Silezijoje, turėdamas omenyje lesbietes, gėjus, biseksualus ir translyčius (LGBT), sakė: „Mus mėgina įtikinti, kad tai žmonės.
Tačiau tai tiesiog ideologija“. Komunistų valdymo metais vaikams mokyklose į galvą buvo kalama komunistinė ideologija, o dabar, anot A. Dudos, tai mėginama daryti su seksualinių mažumų ideologija. „Tai toks neo-bolševizmas“, – pridūrė prezidentas.
A. Dudos žodžius sukritikavo ir Lenkijos ombudsmenas žmogaus teisių klausimams Adamas Bodnaras. „Nėra jokių aplinkybių ir jokios rinkimų kampanijos, kuri galėtų pateisinti vienos visuomenės grupės nužmoginimą ir homofobišką retoriką“, – sakė jis pirmadienį. A. Bodnaras paragino atsisakyti atskirties ir neapykantos kalbos.
Kitame rinkimų kampanijos renginyje A. Duda pirmadienį Liubline vėl gynė savo poziciją. Jis esą sulaukia kritikos šalyje ir užsienyje už tai, jog nenori, kad į mokyklas patektų medžiaga, kuri iškreiptų vaikų moralės supratimą.
A. Duda savos pasisakymais, viena vertus, taikosi į konservatyvų, katalikiškų PiS rinkėjų ratų, antra vertus – į pavojingiausią jo varžovą rinkimuose, Varšuvos merą Rafalą Trzaskowskį, kuris aktyviai remia LGTB judėjimą.
Ten Ramūnas Karbauskis dėjosi Žemės gyventoju, dėl neproporcingai didelių, keistai išsprogusių ir blizgančių akių Saulius Skvernelis buvo panašus į marsietį (kaip iš akies luptas), o Gabrielius Lansbergis atstovavo protingos būtybės porūšiui iš kitos galaktikos, kažkokiai homo landsbergos aurus versijai su ištįsėlio mutanto pažymiais.
S.Skvernelio, žengusio į reformų kelią ir jau bepradedančio įsibėgėti, bendražygis Ramūnas sunkiai vilkosi iš paskos, tarsi tai būtų kažkokios grandinės ar svarsčiai ant pirmeivio kojų. Žinia, tai ne pats blogiausias variantas, nes be papildomo svorio eiklųjį bėgūną gali nupūsti vėjas nuo kelio arba užmesti per posūkius išcentrine jėga. Visiškai nepavaldus žemės traukos dėsniui G.Landsbergis vienišas klaidžiojo dausose, steigdamas kur papuola švietimo įstaigas, keliančias taurų tikslą labai gabius vaikus perauklėti į visiškai normalius, taip ištįsėliui mutantui savo jėgomis ir entuziazmu prisidedant prie socialiai sukonstruoto defekto įsivyravimo ir įsimoterinimo.
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Galimas daiktas, S.Skvernelis sapnuose (idealiame pasaulyje) buvo linkęs labiau bendrauti su G.Landsbergiu nei su R.Karbauskiu dėl pirmojo geresnių genealoginių duomenų, tačiau žiūrint realistiniu ginekologiniu požiūriu, kaip yra pastebėjęs dar K.Donelaitis, vaikystėje visi vienodai myžo į vystyklus.
Kartą G.Landsbergis pradėjo žvalgytis į šalis ir prapliupo komplimentais Gintarui Paluckui. Marse buvo paskelbtas gedulas, R.Karbauskis grasino pasiskųsti kadenciją baigusiai likimo deivei Daliai. Tik santuokos ir bičių dievas Pizius, tarnavęs lesbiečių televizijoje, už dyką čia niekam nedalindavo patarimų, net ir kilus politinei krizei.
Kadenciją baigusi likimo deivė Dalia kartą spaudos konferencijoje prisipažino nuo vaikystės kenčianti dėl viešumo baimės, drebanti nuo žvilgsnių, varstančių (eks) deivę dienos šviesoje, nuo tada valstybės vyrams ji pradėjo vaidentis tik naktimis, įsisupusi baltose įkapėse.
Didelis pasimetimas užstojo šalyje, delfi.lt paviešinus užsienio mokslininkų tyrimus, kad žmonėms, niekados nevartojusiems alkoholio, daugeriopai išauga pavojus susirgti silpnaprotyste. Kilo panika, panokusi net priartėjusio koranoviruso sukeltas konvulsijas, įsismarkavusiai populiacijai dejuojant ir raudant, baisiai užjaučiant R. Karbauskį, tačiau kažkodėl nematant reikalo nerimauti dėl S.Skvernelio, taip pat gerai suprantant, kad G.Landsbergis dar suspės prasigerti – jaunas yr. Tačiau Lietuvos mokslininkai netrukus įrodė, kad šio tyrimo rezultatai yra nepatikimi dėl ydingų metodologinių prielaidų, pasekmę sumaišant su priežastimi.
Keistas žmogus. Slaptai.lt nuotr.
Niekam nebuvo paslaptimi, kad R.Karbauskis bendradarbiauja su piktąja dvasia. Žiū – o stebukle! – kiek kartų užvaikyti žmonų vyrai, žiūrėdami į savo antrąją (gražiąją) pusę, veltui sakydavo, kad tave velnias nujodintų į kokią nors ispaniją, o R.Karbauskiui užteko tik pagalvoti – ir viskas tvarkingai stojo į savo vietas.
Dėl pilnutinės tiesos reikia pastebėti ir tai, kad savo ruožtu S. Skvernelis tiesė kelius į savo namus ne siekdamas išprašyti, o greičiau – trokšdamas prisivilioti čia savo laimę.
O G.Landsbergio žmonos, Lietuvos socialinių mokslų daktarės, edukologės, kontekstinio ugdymo pradininkės, konsultantės švietimo klausimais Lietuvoje, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos ir didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėjos Austėjos Landsbergienės antrasis vardas apskritai yra Laimė.
Mėnulis išlenda iš debesies virš Vilniaus, o į Mėnulį pakėlęs galvą pratisai ten tebestaugia geležinis vilkas.
Tarsi niekas nieko, nekreipiant jokio dėmesio į čia aprašytus įvykius, ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis po vidurnakčio ant balto, į kasas supintais karčiais, melodingai ciksinčių kanopų žirgo link Gedimino kalno joja Gitanas Nausėda, dar nepabudęs iš miego.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.
Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu
Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja?
Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.
„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.
Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.
2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“
Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą
Maša Hari. „Novaja gazeta” nuotrauka
Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).
Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“
Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).
„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).
„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“
Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų
Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.
Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?
2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.
(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas
„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.
Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.
Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.
„Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…
2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).
Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…
„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.
„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.
Žurnalistė Julija Latynina
Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“
… ir rinkimai Ukrainoje
Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.
Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.
Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.
Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį. Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.
Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai, tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!
Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…
Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.
Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…
Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…
„Tokių eitynių draudimas jokiu būdu nebūtų nedemokratiškas veiksmas. Kiekviena valstybė gali ir privalo nustatyti protingas žodžio laisvės ribas. Aiškus pagrindas tam nurodytas Konstitucijos 25 straipsnyje – būtinybė garantuoti žmonių dorovės apsaugą. Gana apsimetinėti, jog LGBT eitynės yra tik viena iš daugelio politinių demonstracijų, neva neturinti akivaizdaus siekio paneigti ir pakeisti visuomenės dorovės normas. Tad valdžiai nevėlu apsispręsti, su kuo ji – su naujaisiais Lietuvos pavergėjais ir mūsų laisvės griovėjais ar su siekiančia išlikti laisva savo Tauta“.
XXX
„Genderizmo ideologija kilo tiesiogiai iš XIX a. marksistinio komunizmo, kuris išsikėlė tikslą iš pamatų sugriauti „senąją visuomenę“ ir „buržuazinę atgyveną“ – šeimą. Bolševikų seksualinės revoliucijos eksperimentas buvo nutrauktas tik XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Tai padaryta visai ne todėl, kad buvo iš principo atsisakyta marksistinės „seksualinės revoliucijos“ idėjos ir išsižadėta tikslo sunaikinti prigimtinę šeimos instituciją. Tai buvo priverstinis SSRS komunistinės vadovybės žingsnis, kurį diktavo spėję išryškėti katastrofiški moraliniai ir socialiniai vykdyto eksperimento padariniai sovietinei visuomenei – milžiniškas venerinių ligų paplitimas, paauglių nėštumai, tūkstančiai savo tėvų niekada nepažinusių vaikų, visiškas socialinių ryšių trūkinėjimas. Ideologiškai marksizmas išsaugojo tikslą sugriauti „atgyvenusią“ šeimos instituciją, sustiprėjo ir įsitvirtino Vakarų šalių universitetuose ir šiandien kelia tuos pačius politinius tikslus naujais, subtilesniais metodais“.
XXX
„Manome, kad valdančiųjų ir kitų politinių partijų nenoras savo rinkėjams viešai išsakyti savo pozicijų dėl LGBT eitynių, rodo, jog Lietuvos viešojoje erdvėje pamažu įsivyrauja žodžio laisvę ribojančios praktikos. Partijų nenoras rinkėjams viešai paaiškinti savo nuostatų dėl LGBT judėjimo politinių reikalavimų turi būti vertinamas kaip tylus pritarimas šio judėjimo politiniams reikalavimams. Tragikomiška situacija, kai Seimo ir Vyriausybės nariai yra priversti kone atsiprašinėti ir kurti pasiteisinimus, kodėl nedalyvauja LGBT eitynėse liudija, kad viešojoje erdvėje įsitvirtina vienintelė „teisinga“ nuomonė, o daugumos visuomenės nepritarimas LGBT tikslams virsta draudžiama ir cenzūruojama pozicija“.
XXX
„Šalies visuomenė puikiai supranta, kad dauguma šių asmenų tėra ne Lietuvoje sumanyto ir iš svetur finansuojamo eksperimento įkaitai ir potencialios aukos. Užuot jiems padėjus gyventi su savo problema, šie žmonės įtikinami, jog vienintelė problema yra aplinka – visuomenės nepritarimas bandymams paversti homoseksualumą elgesio norma. Esame šalis, turinti ir dar prisimenanti panašaus sovietinio eksperimento patirtį. Nesitaikstėme su vedlių „į šviesią ateitį“ primetinėjamomis „naujos komunistinės moralės“ normomis. Juo brutaliau šios „pažangios“ normos buvo brukamos, juo atkakliau tam buvo priešinamasi“.
Iš žinomų visuomenės veikėjų, mokslininkų, menininkų viešo pareiškimo „Gėjų judėjimo tikslai atkartoja bolševikinę seksualinę revoliuciją“.
Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką.
Prieš ketverius metus, 2011-aisiais, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją esą galimas dar vienas šeimos modelis, grįstas nebūtinai santuoka. Šiame išaiškinime teigiama, kad šeima gali būti kitokia, nei santuokos pagrindu sudaryta šeima, ir jai prilygino inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie esantys konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
Internetas įkaitęs nuo pasipiktinimų vadinamąja Estrelos rezoliucija. Ir mes šiomis dienomis gauname laiškų, raginančių reaguoti į garsiąją Europos Parlamento parlamentarės Editos Estrelos pateiktą rezoliuciją dėl "Lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių".
Vieną kartą europarlamentarai priėmė sprendimą tą rezoliuciją sugrąžinti į Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą tobulinti. Žmonės susijaudinę, kad šiandien, t.y. gruodžio 10 d., dėl rezoliucijos jau vėl bus balsuojama plenarinėje sesijoje. Normaliems žmonėms (nerandu kito žodžio) kelia pasibaisėjimą rezoliucijoje suformuluoti reikalavimai, kaip Europos Sąjungos valstybėse turėtų būti lytiškai auklėjami vaikai nuo kūdikystės iki subrendimo.
Buvusio JAV vice prezidento Diko Čeinio (Dick Cheney) vyresnioji duktė nori kovoti dėl senatoriaus krėslo nuo Vajomingo valstijos ir viešai pasisako prieš vienalytes santuokas, nors jos jaunesnioji sesuo yra netradicinės seksualinės orientacijos, apiformino santuoką su sena drauguže ir auklėja toje šeimoje du vaikus, rašo Konstans Žamė (Constance James) laikraštyje Le Figaro.
„Naujametės šventės buvusio Amerikos vice prezidento Diko Čeinio šeimoje pranašauja įelektrintą atmosferą: dvi jo dukterys šį savaitgalį surengė aiškinimąsi, į kurį buvo įtraukta žiniasklaida ir socialiniai tinklai, – rašo žurnalistė. – Esmė – jų požiūris į vienalytes santuokas. Vyresnioji, Liz, yra prieš tokias santuokas ir vis dažniau skelbia pareiškimus tuo klausimu.
Pagal Lietuvos gėjų lygos (toliau LGL) vadovo V.Simonko pasisakymus spaudoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija parėmė š. m. liepos mėnesį gėjų lygos organizuotus renginius, skirdama tam 12000 Lt šalies biudžeto lėšų.
Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą.
NVO susidomėjo Užsienio reikalų ministerijos LGL skirto finansavimo pagrindu, todėl, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 1, 2 d., prašome Jūsų, išsamiai ir argumentuotai atsakyti į šiuos klausimus:
