Lietuvos katalikų bažnyčios kronika

Žurnalisto užrašai

Albertas Žilinskas

Albertas Žilinskas gimė 1932 m. gegužės 31 d. Gudeliuose, tuometinėje Ukmergės apskrityje. Baigęs vidurinę mokyklą, 1950 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Nors mokėsi labai gerai, buvo pašalintas iš trečio kurso, nes atsisakė stoti į komjaunimą. Jam apskundus akademijos rektoriaus sprendimą LSSR aukštojo mokslo ministerijai, po metų buvo grąžintas ir galėjo tęsti studijas, kurias baigė 1956 m., įgydamas žemės ūkio ekonomisto specialybę.

1956 m. per Vėlines Kauno miesto kapinėse dalyvavo masiškoje spontaniškoje demonstracijoje, kurią sukėlė Vengrijos revoliucijos įvykiai. Tuomet A. Žilinskas buvo milicijos sulaikytas ir administracine tvarka nubaustas dešimčia parų arešto.

1957 m. A. Žilinskas sukūrė atsišaukimo tekstą, skirtą jaunimui, suvažiavusiam į Maskvoje vykusį Tarptautinį jaunimo festivalį. Jame priekaištaujama festivalio dalyviams, kad jų šūkiuose minima tik taika ir draugystė, bet nėra laisvės sąvokos, kai dar tiek daug tautų pasaulyje kenčia svetimų valstybių priespaudą. Atsišaukime buvo akcentuojama, kad nebus pasaulyje taikos, kol pavergtos tautos, tarp jų ir komunistų okupuotos Pabaltijo valstybės, neatgaus savo laisvės. Nuvykęs su draugu į Maskvą 1957 m. rugpjūčio mėn. atsišaukimus bandė išplatinti. Lapkričio 6-ąją jo bute atliktos kratos metu buvo rasta Maskvos festivaliui parengto atsišaukimo juodraščių, prieškarinės Lietuvos knygų, žurnalų. Dėl to 1957 m. lapkričio 12 d. jis buvo suimtas ir 1958 m. sausio 29 d. nuteistas pagal 58-10 str. 1 d. šešis metus kalėti griežtojo režimo lageryje. Buvo kalinamas Javo lageryje Mordovijoje. Ten susipažino su daugelio SSRS pavergtų tautų atstovais, taip pat įkalintais už religinius ir politinius įsitikinimus rusų, ukrainiečių inteligentais, mokslininkais.

Atlikęs bausmę, A. Žilinskas 1963 m. grįžo į Lietuvą. Įstojo į Vilniaus universitetą ir dirbdamas darbininku Skaičiavimo mašinų, vėliau Elektros skaitiklių gamyklose neakivaizdiniu būdu baigė ekonomikos specialybę. Nuo 1975 m. perėjo dirbti į Komunalinio ūkio projektavimo institutą, dirbo inžinieriumi ekonomistu iki 1991 m.

Nuo 1972 m. A. Žilinskas įsijungė į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, vėliau kitų pogrindžio leidinių („Aušra“, „Perspektyvos“) platinimą. Palaikė ryšius su Maskvos ir kitų miestų disidentais, keisdavosi abipusiai naudinga informacija, platindavo iš jų gaunamus rusų pogrindžio leidinius, tarp jų ir „Chronika tekuščich sobytij“ („Einamųjų įvykių kroniką“).

KGB nujautė, kad A. Žilinskas dalyvauja pogrindžio veikloje, įtarė jį bendraujant su Sergejumi Kovaliovu. Prieš šio disidento areštą likus kelioms dienoms (suimtas Maskvoje 1974 m. gruodžio 27 d.) A. Žilinsko bute ir darbovietėje buvo atliktos kratos, kurių metu namuose rasta keletas egzempliorių „LKB Kronikos“ ir rusų disidentų pogrindžio leidinio „Chronika tekuščich sobytij“, taip pat keletas akademiko A. Sacharovo vadovaujamo Žmogaus teisių gynimo komiteto pareiškimų. Per kratą A. Žilinskas sugebėjo sunaikinti Stasio Stungurio išverstos Aleksandro Solženycino knygos „Gulago salynas“ dalies rankraštį. Tris paras buvo laikomas KGB rūsyje ir tardomas. Tačiau KGB tardytojams pritrūko įkalčių jį suimti ir po trijų parų buvo paleistas. Buvo imtasi kitokios akcijos – pasmerkimo per darbovietę – Komunalinio ūkio projektavimo institutą. Vėliau jis dar ne kartą buvo sulaikomas ir tardomas: 1976 m. vasario 6 d. ir 1984 m. birželio 19 d. jo bute atliekamos kratos.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai sąjunginiame politinių kalinių suvažiavime. Pirmoje eilėje priklaupęs (iš kairės trečias) – Albertas Žilinskas. Leningradas (dab. Sankt Peterburgas), Rusija, 1990 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Nuo 1976 m. A. Žilinskas talkino A. Solženycino fondo politiniams kaliniams šelpti atstovui Lietuvoje Valerijui Smolkinui. Padėjo jam skirstant Rusijos visuomeninio pagalbos politiniams kaliniams ir jų šeimoms fondo pašalpas Lietuvos politiniams kaliniams ir jų artimiesiems.

A. Žilinskas pasirašė po daugeliu protestų bei pareiškimų dėl neteisėtų lietuvių disidentų suėmimų (1977 m. dėl Viktoro Petkaus arešto, 1980 m. gruodį dėl Petro Cidziko sulaikymo Vytauto Skuodžio teismo metu, 1983 m. kovą dėl kun. Alfonso Svarinsko arešto ir kt.). 1981 m. gegužės mėn. suorganizavo Lietuvos disidentų pasveikinimą akademikui Andrejui Sacharovui 60-mečio proga. 1982 m. sausio mėn. po Povilo Pečeliūno, Gintauto Iešmanto ir Vytauto Skuodžio teismo proceso, A. Žilinskas su bendraminčiais parengė ir išleido 22-ąjį „Perspektyvų“ numerį, kuriame išsamiai buvo pateiktas teismo proceso aprašymas.

1988 m. birželio 3 d. A. Žilinskas dalyvavo Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame susirinkime, vėliau dirbo Sąjūdžio koordinacinėje taryboje, aktyviai prisidėjo prie jo veiklos plėtojimo. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvos politinių kalinių sąjungos įkūrėjų, taip pat vienas iš Lietuvos žmogaus teisių asociacijos steigėjų ir šios asociacijos komiteto narys.

Albertas Žilinskas (kairėje) ir prof. Bronislovas Genzelis Venclovų namuose-muziejuje 2008 m. Algirdo Tarvydo nuotr. Iš Venclovų namų-muziejaus rinkinių

Nepriklausomoje Lietuvoje 1992–1996 m. dirbo patarėju Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitete, 1992–1995 m. buvo Vyriausiosios rinkimų komisijos narys. A. Žilinsko atsiminimų apie Lietuvos antisovietinį pasipriešinimą paskelbta knygoje „Kažkas tokio labai tikro: nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“ (2015).

Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. rugpjūčio 21 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu – Riterio kryžiumi. Už dalyvavimą Vengrijos revoliucijos paskatintuose įvykiuose Vengrijos valstybės 2006 m. apdovanotas specialiu diplomu (padėkos raštu) ir medaliu.

Mirė A. Žilinskas 2020 m. sausio 10 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Teksto autorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Arvydas Gelžinis

2022.06.01; 04:00

  1.  
Aktualijos

Parodos TIKĖJIMAS ir LAISVĖ eksponatas

2021 m. Laisvės premijos laureatais Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė tris pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bendradarbius: 1983–1989 metų leidinio redaktorių, Telšių vyskupą emeritą Joną Borutą SJ, šio leidinio leidėjas ir bendradarbes Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuoles seseris Juliją Bernadetą Mališkaitę SJE ir Gerardą Eleną Šuliauskaitę SJE.

Pagerbiant 2021 metų Laisvės premijos laureatus, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus darbuotojai parengė parodą „TIKĖJIMAS IR LAISVĖ: Laisvės premijos laureatai – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbiai. 

Parodoje, skirtoje 2021 metų Laisvės premijos laureatams – pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bendradarbiams – pristatomos nuotraukos nušviečia jų dalyvavimą Lietuvos neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo judėjime, kovą už žmogaus teises Lietuvos okupacijos metais ir veiklą nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Centrinės Europos jėzuitų provincijos Vilniaus archyve, Kauno arkivyskupijos muziejaus archyve, žurnalo „Artuma“ archyve, Šventojo Sosto dienraščio „L’Osservatore Romano“ archyve, asmeniniuose seserų Julijos Bernadetos Mališkaitės SJE, Gerardos Elenos Šiuliauskaitės SJE archyvuose, Evgenios Levin, Andriaus Navicko, Nijolės Sadūnaitės, kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, monsinjoro Alfonso Svarinsko, Gražinos Gajauskaitės, Andriaus Petrulevičiaus, Romualdo Požerskio, Tomo Vyšniausko archyvuose.

Fotografijų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė, Juozas Bruzga, Robertas Dačkus, Kostas Kajėnas, Evgenia Levin, Juozas Lukoševičius, Gintaras Mačiulis, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Romualdas Požerskis, Gediminas Svitojus, Povilas Vaitkus, Tomas Vyšniauskas, kun. Juozas Zdebskis, Algimantas Žižiūnas.

Paroda Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje (Aukų g. 2A, Vilnius) eksponuojama nuo š. m balandžio 6 d. iki gegužės 22 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2022.04.07; 02:00

Aktualijos

Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Minint Laisvės gynėjų dieną Nepriklausomybės aikštėje įteikta 2021 m. Laisvės premija pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ 1983–1989 metų vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.
 
Šiuo Seimo apdovanojimu siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
 
Beje, iškilmingoje  ceremonijoje asmeniškai negalėjusiems dalyvauti J. Borutai ir E. Šiuliauskaitei apdovanojimus  perduos Laisvės premijos laureatė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė Bernadeta Mališkaitė.
 
Laisvės premijos apdovanojimas laureatams tradiciškai įteikiamas sausio 13-ąją.
 
Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė  Kuzmickienė  minėjime sakė, kad šiemet sukanka penkiasdešimt metų, kai pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. „Tai − tylaus, bet galingo pasipriešinimo pavyzdys. Jis skatino apsispręsti ir kitus. Tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi. Reikšmingai prisidėjo prie Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo. „Kronika“ buvo gabenama ir į Vakarus, verčiama į užsienio kalbas, liudijo sovietų nusikaltimus.
 
Jokia kita sovietų okupuota valstybė neturėjo tokiu mastu leidžiamo pogrindžio leidinio. daugiau kaip 80 numerių, kuriuose skelbti Bažnyčios varžymo, tikinčiųjų persekiojimo, žmogaus teisių pažeidinėjimų faktai“,- sakė P. Kuzmickienė.
 
Sesuo Gerarda Elena Šiuliauskaitė, sesuo Bernadeta Mališkaitė, vyskupas emeritas Jonas Boruta − vieni pagrindinių „Kronikos“ bendradarbių.
 
„Jie apsisprendė rizikuoti ir savo pavyzdžiu tęsti tai, dėl ko žuvo laisvės kovotojai. Jie drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, nepaisant to, kad patys patyrė KGB persekiojimus“,- sakė Seimo komisijos pirmininkė.
 
Sesuo Gerarda, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1956 metais už tai, kad dalyvavo Vengrijos sukilimą palaikančioje taikioje protesto akcijoje, ji buvo pašalinta iš Vilniaus pedagoginio instituto. Vėliau neakivaizdines studijas tęsė Vilniaus universitete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, dirbo universiteto Istorijos fakultete. 1973 metais už religinius įsitikinimus buvo atleista. Eminencija Sigitas Tamkevičius ją pakvietė prisidėti prie „Kronikos“. Iki pat paskutinio numerio sesuo Gerarda rinko medžiagą, ieškojo talkininkų. Atgavus Nepriklausomybę, tapo viena pirmųjų „Caritas“ steigėjų. 
 
Sesuo Bernadeta taip pat minėtos seserų kongregacijos narė. 1980 metais ji buvo tardoma KGB, apribotas jos kaip mokytojos darbas. Tais pačiais metais Eminencija Tamkevičius Bernadetą pakvietė prisidėti prie „Kronikos“ redagavimo ir leidybos. Suėmus Eminenciją, sesuo Bernadeta buvo viena iš pagrindinių „Kronikos“ leidėjų. Atgavus Nepriklausomybę, ji dirbo žurnalo „Caritas“ redakcijoje, dėstė tikybą.
 
Jonas Boruta, Telšių vyskupas emeritas, 1962 metais bandė stoti į kunigų seminariją, bet sovietų valdžia neleido. Tuomet įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbo Fizikos institute, slapta studijuodamas teologiją pogrindinėje Kunigų seminarijoje. Boruta drauge su kunigais Vaclovu Aliuliu ir Albinu Deltuva vadovavo slaptiems seserų vienuolių teologijos kursams. Suėmus Eminenciją Tamkevičių, Jonas Boruta tapo „Kronikos“ redaktoriumi.
 
Laisvės premija 2011 m. skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, 2012 m. – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, 2013 m. – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, 2014 m. – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, 2016 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui, 2017 m. – laisvės gynėjai, politinei kalinei Felicijai Nijolei Sadūnaitei, 2018 m. – partizanų grupei: Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui, 2019 m. – Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai, 2020 m. – Baltarusijos demokratinei opozicijai.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2022.01.14; 00:30
Aktualijos

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Vytauto Visocko nuotr.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ketvirtadienį pateikė Seimui nutarimo projektą dėl 2021 metų Laisvės premijos paskyrimo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbiams Elenai Šiuliauskaitei, Bernadetai Mališkaitei, Jonui Borutai.
 
Priimti tokį nutarimo projektą ji siūlo, vadovaudamasi Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos šių metų lapkričio 15 d. sprendimu.
 
2021 metų Laisvės premiją „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbiams tradiciškai planuojama įteikti Laisvės gynėjų dieną – 2022 m. sausio 13-ąją.
 
Po pateikimo projektas sulaukė parlamentarų pritarimo, už balsavo 83 Seimo nariai, prieš buvo  1. Preliminariai planuojama šį klausimą svarstyti Seimo posėdyje gruodžio 7 d.
 
 „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – reikšmingiausias pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972–1989 m. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d.
 
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
 
2020 m. Laisvės premija buvo skirta Baltarusijos demokratinei opozicijai.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2021.11.26; 05:25
Aktualijos

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2021 m. Laisvės premiją skirti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbiams Gerardai Šuliauskaitei, Bernadetai Mališkaitei ir Jonui Borutai.
 
Tokį sprendimą priėmė komisija, įvertinusi gautus valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių ir fizinių asmenų teikimus.
 
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – reikšmingiausias pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972–1989 m. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Leido Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platinimas ir redagavimas buvo vienas pavojingiausių užsiėmimų sovietų okupuotoje Lietuvoje. KGB vykdė kratas. Buvo suimtas ne vienas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbis, tačiau net per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti leidinio, kuris informavo pasaulio visuomenę apie tikinčiųjų padėtį totalitarinės sistemos gniaužtuose.
 
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo reikšminga neginkluoto pasipriešinimo prieš Sovietų sąjungos okupaciją kovos dalyvė, liudijusi Laisvo žodžio jėgą, įveikusi geležinę uždangą ir gebėjusi perduoti žinią laisvam pasauliui. Pats leidinys savaime neatsirado, jį redagavo, rengė ir platino nepaprastai gražaus kuklumo, tačiau didelės drąsos ir stipraus tikėjimo žmonės. Jiems buvo svarbu nepasiduoti, neprarasti vilties, kovoti, nepaisant grėsmės sau ir savo artimiesiems. Šis Laisvės premijos apdovanojimas – didelė padėka visiems bažnyčios kronikos bendradarbiams. Tikiu, kad šis apdovanojimas žadins kiekvienam iš mūsų atsakomybės jausmą už Lietuvą, kiekvienas galime daug mūsų valstybės kūrime“, – po Laisvės premijų komisijos posėdžio kalbėjo komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.
 
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Laisvės premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją.
 
Laisvės premija 2011 m. skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, 2012 m. – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, 2013 m. – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, 2014 m. – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, 2016 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui, 2017 m. – laisvės gynėjai, politinei kalinei Felicijai Nijolei Sadūnaitei, 2018 m. – partizanų grupei: Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui, 2019 m. – Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai, 2020 m. – Baltarusijos demokratinei opozicijai.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2021.11.16; 00:30
Politinės intrigosSkaitomiausios

Prezidentas G. Nausėda dalyvauja Kardinolo Sigito Tamkevičiaus padėkos šv. Mišiose. R. Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lapkričio 7-ąją 82-ąjį gimtadienį minintis fondo „Bažnyčios Kronika“ steigėjas, kardinolas Sigitas Tamkevičius sako, kad kova už laisvę neturi pabaigos, nes gyvename pasaulyje, kur viešpatauja „nuodėmės įstatymas“, o ten kur nuodėmė, visuomet reikės kovoti už tiesos žodį ir laisvę.
 
Paklaustas, kur šiandien tie „karštieji taškai“, apie kuriuos turėtų išdrįsti kalbėti objektyvi ir viltinga žiniasklaida, kardinolas sakė, kad gyvename laisvę gerbiančioje demokratinėje valstybėje, kurioje krikščioniškai ar pasaulietinei žiniasklaidai kažkas galėtų trukdyti kalbėti bet kuria aktualia tema.
 
„Tačiau galima tikėtis, kad sulauksime meto, kai ateis pagunda save cenzūruoti, kad nebūtume apšaukti homofobais, seksistais ar kitais skambiais epitetais. Tikėtina, kad sulauksime meto, kai už laisvą tiesos žodį būsime tampomi ir po teismus“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius.
 
Ganytojas linkėjo, kad žiniasklaidos atstovai niekuomet nepritrūktų drąsos, kai jos prireiks, ir įspėjo nesitikėti, kad bus vien giriami už laiku ir reikiamoje vietoje pasakytą tiesos žodį. „Tik linkiu, kad nešamas tiesos žodis nepritrūktų evangelinės meilės, nes tiesa be meilės laisvei nepasitarnauja“, – pabrėžė fondo „Bažnyčios kronika“ steigėjas.
 
Gyvenimas, kaip aštraus siužeto filmas
 
Kardinolo S. Tamkevičiaus išgyventų įvykių pakaktų keliems aštraus siužeto filmams: vos šešiolikos metų – kunigų seminarija, gyvenimo dugnas sovietinėje armijoje, šventimus sekęs draudimas kunigauti, darbas gamykloje ir melioracijoje, „Bažnyčios kronikos“ gimimas, kalėjimas, Sąjūdžio priešaušriu – tremtis.
 
Kunigų seminarijos slenkstį būsimasis ganytojas peržengė neturėdamas nė septyniolikos. Kardinolas sako, kad bebaigiant vidurinę mokyklą, apie nieką daugiau nesvajojo, tik apie kunigystę.
Kardinolas S. Tamkevičius mini 82-ąjį gimtadienį. Kauno arkivyskupijos archyvo nuotr.
 
„Kunigystės šventimų laukiau su tam tikra baime, kad KGB (Sovietų Sąjungos slaptoji saugumo tarnyba) nesukliudytų, kaip tai buvo padariusi keliems mano kursiniams. Todėl po vyskupo P. Maželio rankų uždėjimo visam gyvenimui atmintyje įsirėžė anuometinis džiaugsmas: aš jau kunigas ir jokia jėga nesukliudys man juo būti. Ir tikrai nesukliudė, net tuomet, kai valdžia bandė nušalinti nuo kunigo pareigų“, – prisiminimais dalinosi kardinolas.
 
Vietoj kunigystės darbas prie staklių
 
1969-aisias valdžia S. Tamkevičiui buvo uždraudusi kunigauti. „Valdžia labai apribojo stojančiųjų į seminariją klierikų skaičių; buvo limitas – į metus tik penki pirmakursiai. Parašėme raštą, kad būtų panaikintas limitas ir po juo surinkau per 60 kunigų parašų. Tuo metu sovietinei valdžiai toks poelgis buvo kaip didžiausias nusikaltimas ir netrukus atsidūriau Vilkaviškio metalo gamykloje, vėliau melioracijoje. Gamykloje iš metalo darėme plaktukus, kirvius, kastuvus ir kitus įrankius, o melioracijoje – kasėme žemę, klojome molinius vamzdelius. Tuo metu pradėjo bręsti mintis, kad reikia kažką daryti, jei valdžia naudoja tokias priemones prieš Bažnyčią. Pradžioje mezgėme kontaktus su Maskvos disidentais, skaitėme jų leidžiamą „Einamųjų įvykių kroniką“, ir pamažu supratome, kad ir mums reikia daryti kažką konkretesnio. Taip ir gimė mūsų „Kronika“, – pasakojo S. Tamkevičius.
 
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ misija buvo surašyti Bažnyčios persekiojimo faktus ir juos viešinti, viliantis, kad viešumas bent šiek tiek pristabdys persekiotojus, kuriems buvo svarbu, kad pasaulio visuomenė sovietinę valstybę matytų gerbiančią žmogaus teises, ypač po 1975 m. Helsinkio susitarimų, kuriuos pasirašė ir Tarybų Sąjunga.
 
Pavyko pralaužti geležinę uždangą
 
Griežtos cenzūros, propagandos ir laisvos spaudos draudimo sąlygomis platintai „Kronikai“ pavyko pralaužti geležinę uždangą ir skelbti pasauliui apie tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje. Kova dėl sąžinės laisvės bei Lietuvos valstybės nepriklausomybės ne vienam jos bendradarbiui kainavo laisvę ir net gyvybę, tačiau per 17 metų, nuo 1972-ųjų pat iki 1989 m. kovo 19 d., sovietinis saugumas neįveikė „Kronikos“.
 
„Manau, kad „Kronika“ savo tikslą pasiekė su kaupu“, – 81-oji gimtadienio išvakarėse sakė kardinolas S.Tamkevičius. Garbingą jos vardą perėmęs fondas „Bažnyčios kronika“ finansiškai remia nekomercinius sklaidos projektus, skatina įvairių Lietuvos katalikiškų žiniasklaidos priemonių bendradarbiavimą, rengia mokymus katalikų komunikavimo kompetencijoms gerinti.
 
Fondo tikslas – socialinis bei dvasinis pokytis. Skatinti visuomenę kritiškai mąstyti, kad kuo daugiau žmonių siektų tikrosios laisvės, gyvenimo pilnatvės bei stiprintų savo tikėjimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.07; 10:41
Aktualijos

Pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė ir Jonas Volungevičius bei Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis (centre). Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Sovietinio režimo persekioti pasipriešinimo okupacijai dalyviai nenuleidžia rankų siekdami, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų persekiojimas būtų tinkamai įvertintas – pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.

Trečiadienį Seime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis surengė spaudos konferenciją „Vardan tos KGB“, kurioje kalbėjo ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė bei Jonas Volungevičius.

Pasak J. Volungevičiaus, trečiadienį skundas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos persekiojimo įvertinimo bus perduotas Vilniaus apygardos teismui, užtarimo kreiptasi į Seimo narius ir komitetus.

„Niekas nekaltina teisėjų, mes nepaneigiame jų neliečiamumo, bet kai atvirai pasako, kad KGB – teisėsaugos institucija, tai visai netoli Mykolo Burokevičiaus”, – sakė J. Volungevičius.

Pasak N. Sadūnaitės, tiesos monopolį turi KGB, jie neklystantys, o tie, kurie buvo tardomi, nors nepriklausomybės metais apdovanoti, niekinami, kaip dabar yra niekinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

„Prokurorai sako, kad mes melagiai, mus tik apklausinėjo, o ne tardė, KGB nepažeidė jokių instrukcijų, elgėsi pagal to meto nuostatas. Mes nesiekiame, kad broliuką kagėbistą nubaustų. Norėtume, kad palengvintų jam gyvenimą – sudarytų sąlygas prisipažinti, kad elgėsi neteisingai. Puntukas nukristų nuo jo sąžinės. Kad visi Amžinybėje būtume drauge, nes melagis ten neįeis. Tokie mano norai dėl brolių, kurie nepažino tiesos, gal patys to nesuprasdami, tarnavo blogiui ir melui”, – sakė sesuo N. Sadūnaitė.

Pasak kalbėtojų, pagal dabartinius Lietuvos teismus tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, tik veikė pagal tuometinius įstatymus. Spaudos konferencijos dalyvių įsitikinimu, taip teigti didelė klaida, kurią Nepriklausomos Lietuvos teismai atsisako pripažinti.

„Dėl mūsų daugelio skundų ir prašymų, kad KGB darė nusikaltimą, daugumas teismų atsakymų buvo neigiami”, – pabrėžė pasipriešinimo okupacijai dalyvis J. Volungevičius.

Asmenys, gaminę ir platinę religinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo nuteisti ir nubausti be teismo sprendimo ir gynybos garantijų. „Bet mūsų teismai rašo, kad viskas vyko teisėtai, vien faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu vykusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, nesudaro prielaidų teigti, kad buvo vykdyta nusikalstama veika. Konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių teismų neteisėtumą”, – piktinosi J. Volungevičius.

Pasipriešinimo okupacijos dalyviui skaudu, kad šiandieninės Lietuvos teismai taip elgiasi. „Iš jų atsakymų nematau, kad jie dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ skirtųsi nuo sovietinių teismų”, – sakė rezistentas, trečiadienį Vilniaus apygardos teismui perdavęs 28 puslapių skundą.

„Nepagrįstai tvirtinama, kad teismo nuosprendžiai būdavo vieši. Nenustatyta koloborantų piktnaudžiavimo. Nenustatyta, kad pažeistas žmogiškumas”, – vardijo kalbėtojas.

J. Volungevičiui nesuprantama, kaip šiandien galima sakyti, jog tuomet persekioti, kankinti, tremti žmonės turėjo visas baudžiamojo proceso garantijas.

„Neįrodyta, kad persekiojimas buvo vykdomas nuolat. Sakoma, kad okupaciją vykdė ne tie patys asmenys, tad nėra pagrindo bausti persekiotojus dėl nusikaltimo žmogiškumui”, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:00

Aktualijos

Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.

Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąją revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui.

Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola – Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.

Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.

Continue reading „„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metės sukakties paženklinimas” →

Aktualijos

Sesei Nijolei Sadūnaitei – 75-eri      

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nuoširdžiai sveikina septyniasdešimt penkerių metų jubiliejaus sulaukusią sesę Nijolę Sadūnaitę – Lietuvos laisvės kovotoją ir disidentę.

Šia proga skelbiame pluoštą biografinių žinių, bylojančių apie jos nueitą ilgą, sudėtingą, pavojų kupiną, tačiau neabejotinai garbingą kelią.

Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei. Nenusižengta nė sykio. Jokių išdavysčių, jokių dvigubų standartų, jokių kompromisų su sąžine, jokių abejonių. Galima tik pavydėti tokios tvirtybės ir principingumo.

Continue reading „Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei” →

KGB_dokumenty
Aktualijos

Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 1951 – 1952 metais.

Jame pareikšti įtarimai asmeniui, kuris tuo metu buvo Lietuvos SSR MGB Klaipėdos srities Klaipėdos rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis, turėjęs leitenanto laipsnį.

Įtarimai pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 102-ąjį straipsnį. Apie tai sakė ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė Rita Vaitiekūnienė, nenorėjusi įvardyti įtariamojo asmens tapatybės.

Continue reading „Ar Lietuvoje bus teisiami KGB generolai?” →

tamkevicius_sigitas
Aktualijos

1983 m. lapkritį kasdien mane kviesdavo į tardytojo kabinetą, kur skaičiau savo baudžiamosios bylos tomus. Priešais mane sėdėjęs KGB kapitonas R. Rainys įrišinėjo šios bylos tomus ir retkarčiais persimesdavome vienu kitu žodžiu.

Kartą jis mane pavadino laimingu avantiūristu. Į mano klausimą, kodėl vadina avantiūristu, atsakė, kad aš geriau žinąs, ką veikiau iki suėmimo; į antrąjį klausimą atsakė, kad buvau laimingas, nes turėjau labai ištikimų pagalbininkų – jeigu ne jie, seniai būtų nuteisę.

Šis KGB kapitonas pasakė daug tiesos, apie kurią ir noriu pakalbėti. Žvelgiant iš KGB varpinės, LKB kronikos leidimas buvo nusikalstama avantiūra. Nusikalstama, nes netilpo į sovietinių įstatymų rėmus – juose tilpo tik komunistų partijos tiesa, kokiu keliu reikia vesti žmones į laimingą rytojų. Bažnyčia visais laikais buvo didžiulis kliuvinys žmogaus teises trypusiems režimams. Bažnyčia buvo kompartijai nepavaldi didelė institucija, turėjusi kitą – Evangelijos tiesą ir vedusi žmones į kitokią ateitį.

Continue reading „Laimingas avantiūristas” →

Fotoreportažai

2012 m. kovo 19 d.- Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 40-metis, jau paminėtas Vilniuje, bus minimas Simne, Kaune, kitur. Tai leidinys, išgarsinęs Lietuvos laisvės bylą, KGB taip ir neįstengtas sutriuškinti, griovęs sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą bei tariamą dvasinio gyvenimo, religinių įsitikinimų laisvę Sovietų Sąjungoje.

Pavergtoje Lietuvoje “LKB Kronika” drąsino tikinčiuosius už religijos, sąžinės laisvę, drausmino linkusius kolaboruoti, puoselėjo tautiškumo apraiškas. 1972 – 1989 metais Kronika registravo ir skelbė Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų  persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktus, spausdino apie tai liudijančius dokumentus. Šis balsas, padedant Rusijos disidentams, sugebėjo peržengti visas Berlyno sienas ir skelbti pasauliui, kad tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu.

Kronikos leidyba Lietuvoje ir Vakaruose, jos platinimas laisvajame pasaulyje sujungė šiapus ir anapus geležinės uždangos buvusius žmones, kuriems žodžiai Dievas ir Tėvynė buvo šventi. KGB persekiojimai, areštai, lageriai ir tremtys neįstengė nugalėti gilaus tikėjimo, pareigos jausmo savo Tėvynei ir jos laisvei. Iš viso buvo išleista 81 Kronikos numeris. Vakaruose Kronika buvo leidžiama anglų, italų, ispanų, vokiečių kalbomis.

Kovo 16 d. Seime, Kovo 11-osios salėje įvyko konferencija-minėjimas. Joje pranešimus skaitė ir atsiminimais pasidalino arkivyskupas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Sigitas Tamkevičius, LKB Kronikos leidėjas, platintojas Petras Plumpa, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, LKB Kronikos platintojas, buvęs Seimo narys Arimantas Raškinis, Rusijos disidentas, LKB Kronikos platintojas Aleksandras Lavutas, vyskupas, LKB Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Jonas Boruta, Laisvės premijos laureatas, LKB Kronikos platintojas, Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, LKB Kronikos redaktorė, platintoja sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, laikraščio “XXI amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda, Vilniaus universiteto doktorantė Inga Arlauskaitė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja, projekto “Lietuvos valstybingumo istorinis paveldas elektroninėje erdvėje” vadovė Angonita Rupšytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnioji istorikė Monika Kareniauskaitė ir kt.

Skelbiame kelias dešimtis nuotraukų, kuriose matome LKB kronikos leidėjus, redaktorius, platintojus ir talkininkus.

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas.

2012.03.17

lapienisvladas.bmp
Aktualijos

Kovo 6 dieną Marijampolėje mirė sovietmečio disidentas ir kovotojas už tikinčiųjų teises Vladas Lapienis, vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių.

Tai buvo vyriausias amžiumi disidentas, gimęs 1906 metų birželio 6 dieną Daugpilyje. Nepaisant kankinimų ir teroro, kuriuos patyrė kalėdamas KGB kalėjime, V. Lapienis sulaukė garbingo amžiaus – beveik 106 metų.

1964 metais jis neakivaizdžiai baigė Vilniaus universitetą. Dirbo ekonomistu Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos institutuose, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1976 m. spalio 20 d. KGB V. Lapienį suėmė, Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nežiūrint jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės. 

Continue reading „Mirė žymus kovotojas už tikėjimo laisvę” →

kelpsas_saulius
Aktualijos

2012 metų vasario 25 d. rytą po sunkios ligos šį pasaulį paliko Lietuvos Caritas ilgametis bendradarbis Saulius Kelpšas (1958 01 31 – 2012 02 25).

Saulius Kelpšas gimė 1958 m. Kauno rajone, politinės kalinės, partizanės Liudos Kaminskaitės-Kelpšienės ir tremtinio Romando Kelpšo šeimoje. Šeima užaugino keturis vaikus: sūnus Saulių, Valdą, Jaunių (šiuo metu kaip katalikų kunigas tarnauja lietuvių bendruomenei Čikagoje, JAV) ir dukterį Viktoriją.

Garliavietis Saulius Kelpšas sovietinės okupacijos metais buvo iškėlęs lietuvišką Trispalvę. Jau paauglystėje, Lietuvoje prasidėjus neginkluotai rezistencijai prieš SSRS okupaciją, S.Kelpšas įsitraukė į pogrindžio veiklą: platino leidinius „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Lietuvos ateitis“, buvo vienas faktinių Lietuvoje Petrašiūnų Eucharistijos bičiulių pogrindžio grupės (kuri KGB sekimo byloje buvo praminta „Atskalūnais“, rusų kalba – „Otščepency“) vadovų.

Continue reading „Sovietinės okupacijos metais buvo iškėlęs lietuvišką Trispalvę” →

pukenissss
Aktualijos

Lapkričio 19 d. 16 val. (Kristaus karakiaus šventės išvakarėse) Anykščių sakralinio meno centre buvo paminėtos mons. Alberto Talačkos 90- ųjų gimimo metinės.

Šventėje, kurią sukūrė knygos leidėjai, sakralinio meno centro darbuotojai, dalyvavo daugybė žmonių ir keli kunigai.

Buvo pristatyta nuostabiai gražiai išleista, brandi knyga – albumas „Sakralinio meno puoselėtojas Albertas Talačka”. Verta knygą ne tik pavartyti, bet ir skaityti, susimąstyti.

Dalyvaudamas galvojau, kaip kilnu, kad anykštėnai sugebėjo sukurti tokį centrą, paruošti tarsi dvasinį pokylį ir išleisti knygą tarsi paminklą A Talačkos pasiaukojusiam gyvenimui. Įdomiai ir gyvai vedė renginį Vytautas Balčiūnas, pakviesdamas kalbėti dirbusius ar labiau suėjusius su monsinjoras A. Talačka.

Continue reading „Anykščių sakralinio meno centre – monsinjoro Alberto Talačkos 90-ųjų gimimo metinių minėjimas” →

tamkevicius_sigitas
Žvalgyba

Sovietinė Lietuvos istorija neįsivaizduojama be tų, kurie priešinosi šiai sistemai. Vienas iš jų – Sigitas Tamkevičius, leidęs ir redagavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kartu su kitais kunigais įsteigęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.

Už tai buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. „Kai 1988 metais grįžau į Lietuvą iš tremties, viskas buvo taip pasikeitę, kad negalėjau patikėti savo akimis“, – pogrindinę veiklą, galiausiai davusią saldžių vaisių, prisimena Lietuvos radijo laidoje “Forumas” Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Pokalbiui vadovauja populiarių LRT laidų vedėjas žurnalistas Virginijus Savukynas.

Continue reading „Apie nevykusias ateizmo pamokas, kunigystės kelią, KGB pinkles ir Apvaizdos galią” →