Šauktukai
Ketvirtadienį Švedijos saugumo policijai SÄPO (Säkerhetspolisen) terorizmo grėsmės lygį Švedijoje pakėlus iki ketvirto lygio pagal 5 balų skalę, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM) ragina keliautojus būti budriems.
„Švedijos valdžios institucijos ragina žmones būti budriems. Keliautojams rekomenduojame būti budriems ir laikytis Švedijos valdžios institucijų nurodymų ir rekomendacijų”, – feisbuke informuoja URM.
Švedijoje po pastarųjų musulmonų pasaulį papiktinusių Korano deginimo akcijų ketvirtadienį buvo padidintas terorizmo pavojaus lygis.
Kaip pranešama, šalies žvalgybos agentūra atitinkamą lygį penkiabalėje skalėje pakėlė iki keturių.
Pasak Švedijos saugumo policijos vadovės Charlotte von Essen, nuo 2016 m. galiojo „padidinta grėsmė“, tačiau dabar pavojus buvo pakeltas iki „didelio“.
Švedijoje pastaraisiais mėnesiais būta virtinės akcijų, kurių metų buvo viešai niekinamas Koranas. Tai musulmonų šalyse sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Liepą Irako protestuotojai du kartus šturmavo Švedijos ambasadą Bagdade, o praėjusią savaitę į Švedijos ambasadą Beirute buvo mestas Molotovo kokteilis. Tuo metu grupuotė „Al-Qaeda“ savaitgalį paragino rengti atakas, nukreiptas prieš šią Skandinavijos šalį.
Nors pati Švedija pasmerkė Korano išniekinimo akcijas, šalis paisė nuosavų įstatymų, užtikrinančių teisę į žodžio laisvę ir susibūrimus.
Nepaisant to, vyriausybė pažadėjo ieškoti teisinių priemonių, kurios leistų tam tikromis aplinkybėmis užkirsti kelią šventųjų tekstų deginimo protestams.
Šioje publikacijoje – septynetas pasvarstymų tarptautinėmis temomis. Nepretenduoju į absoliučią tiesą. Sutinku, jog neturiu visos informacijos, kuria, sakykim, naudojasi prezidentai, parlamentarai, ministrai ir ambasadoriai. Ir vis tik kai kurių momentų niekaip negaliu suvokti: jei išties ieškome tiesos, teisingumo, jei dedamės esą demokratai iki kaulo smegenų, tai ir elkimės teisingai visur ir visada, o ne tik tuomet, kai tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių „taip reikia“…
Keisti mainai
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Praėjusių metų pabaigoje JAV pasikeitė su Rusija įkalintais asmenimis. Tarsi – humaniškas žingsnis iš abiejų pusių. Bet ar JAV prezidentas nepadarė grubios klaidos? Juk tai – akivaizdžiai nelygiaverčiai mainai. Nelegalia ginklų prekyba kaltintą ir kalėti ilgus dešimtmečius nuteistą Viktorą Butą iškeitė į Rusijoje dėl narkotikų laikymo sučiuptą JAV krepšininkę. Kaip bežiūrėsi, Kremlius apgavo poną Joe Bideną. V.Butas – tokia bjauri persona, kurią, mano supratimu, derėjo mainyti nebent į Rusijoje sučiuptus aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojus. Tačiau amerikiečių lyderis J.Bidenas iškeitė V.Butą į narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiavusią juodaodę, netradicinės seksualinės orientacijos sportininkę ir tuo pačiu pademonstravo, kad šiuo konkrečiu žingsniu ieško ne teisybės, ne tiesos, o tiesiog primityviai medžioja būsimų rinkėjų balsus. Dabar jo demokratai gali tikėtis seksualinių mažumų, juodaodžių ir krepšinį dievinančiųjų simpatijų.
Taigi J.Bidenas, regis, bus išdavęs demokratijos, padorumo, teisingumo principus. Amerikiečiams turėtų būti gėda dėl tokių mainų.
Ginčai dėl Vokietijos brigados
Prisimenate kilusius ginčus, kokiomis sąlygomis Lietuvoje bus dislokuoti Vokietijos kariai? Jei Vokietija – demokratinė, civilizuota šalis, oficialusis Berlynas neturėjo nė mažiausios teisės piktintis kilusiomis lietuvių abejonėmis: brigada nuolat budės mūsų žemėje ar atvyks tik tuomet, kai Lietuvai iškils mirtinas pavojus? Sutikite, labai svarbus klausimas. Nes jei Lietuvoje bus dislokuota tik brigados vadovybė, tik ponai generolai, nelaimės atveju vokiečių kariai gali nebespėti atvykt į Ruklos ir Pabradės karinius poligonus. Galima net tokia gudrybė: įtampos dienomis Bundestagas specialiai vilkins vokiečių karių permetimą į Lietuvą (o kam mums guldyti galvą dėl Baltijos šalių?).
Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Vilnius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Ne mažiau svarbus galvosūkis: o jei brigada net nuolat bus dislokuota Lietuvoje, kokios garantijos, kad, bręstant rimtam kariniam konfliktui su Rusija, Berlynas nepabūgs – neatšauks savo tankų ir tankistų iš Lietuvos? Juk tokia išdavystė – įmanoma.
Mano supratimu, jei Vokietija ir Lietuva – partnerės ne tik NATO aljanse, bet ir Europos Sąjungoje, nei Berlynas, nei Vilnius neturėtų vengti net pačių triukšmingiausių diskusijų. Išsiaiškinkime viską iki smulkmenų. Bet štai Lietuvoje reziduojantis Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn, remiantis ELTA pranešimu, yra pažymėjęs, jog kalbos, esą „Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, yra įžeidžiančios, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą“.
Šį Vokietijos ambasadoriaus leptelėjimą vertinu kaip grubų bandymą užčiaupti lietuviams burną. Girdi, Lietuva neturi teisės nei abejoti, nei piktintis, nei svarstyti. Tik pamanyk, vienintelė Lietuvos teisė – džiaugtis tuo, ką Berlynas duoda ir kaip duoda. O jei oficialusis Vilnius vis tiek purkštaus, abejos, tai Berlynas visai mums nieko neduos? Taip tikri partneriai nesielgia, pone ambasadoriau M. Sonn !
Beje, šis Vokietijos ambasadorius – neoriginalus. 1990-aisiais mus Berlynas jau prievartavo tylėti: esą išsišokėliai lietuvai, sumanę skelbti nepriklausomybę, kenkia Sovietų imperiją reformuojančiam Michailui Gorbačiovui, laiminančiam Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimą. Vokietijos kancleris anuomet mums atvirai priekaištavo: vardan Berlyno sienos griūties lietuviai turi atsitraukti nuo Kovo 11-osios Akto. Maždaug taip.
Lenkiškas cinizmas
Gitanas Nausėda Varšuvoje susitiko su Lenkijos Prezidentu. EPA-ELTA nuotr.
Viešojoje informacinėje erdvėje paskelbta, kad Lenkija piktinasi, kaip ukrainiečiai gerbia Stepaną Banderą.
Štai ocicialus ELTA pranešimas:
„Įrašas Ukrainos Aukščiausiosios Rados „Twitter“ paskyroje, skirtas Stepano Banderos gimimo 114-osioms metinėms, buvo pašalintas po Ukrainos ir Lenkijos premjerų pokalbio. Tai antradienį pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, praneša PAP… „Tai ženklas, kad ukrainiečiai išgirdo mūsų balsą. Noriu aiškiai pasakyti, jog Lenkijos valstybei nepriimtinas S. Banderos, ukrainiečių nacionalistų, nužudžiusių Voluinėje dešimtis tūkstančių lenkų, ideologo šlovinimas“, – sakė diplomatas… A.Mularczykas pridūrė, jog ukrainiečiai turėtų suprasti, kad tai, ką dabar daro Lenkijos vyriausybė ir lenkai, turi kur kas didesnę reikšmę nepriklausomai, suvereniai Ukrainai… Anksčiau PAP pranešė, kad sausio 1 d. Aukščiausiosios Rados tviteryje buvo paskelbta Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado generolo Valerijaus Zalužno nuotrauka, kurioje jis stovi po S. Banderos portretu, ir kelios citatos iš S. Banderos knygų. Sausio 2 d. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė apsvarstysiąs su savo kolega Ukrainos ministru pirmininku Denysu Šmyhaliu S. Banderos „heroizavimo“ oficialiuose Ukrainos valdžios institucijų tinklalapiuose klausimą… S. Banderos figūra ir anksčiau temdė Lenkijos ir Ukrainos santykius.“
Kokios mintys kilo perskaičius šį pranešimą? Pirmiausia šauna į galvą: jei Ukraina nuspręs tebegarbinti savo politinį – karinį veikėją, – kas nutiks tuomet? Lenkija nustos Kijievui tiekti karinę, finansinę, moralinę pagalbą?
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Tokie lenkiški nurodinėjimai – itin negarbingas Lenkijos žingsnis. Pirma, Lenkija nė žodeliu neužsimena apie savąsias nuodėmes kadaise okuopuojant ukrainietiškas žemes. Jei Varšuva stengiasi laikytis tiesos, padorumo ir sąžiningumo, oficialioji Varšuva privalo viešai atsiprašyti už tai, ką blogo anuomet padarė ukrainiečiams. Istorija tokia: pirmiausia lenkai užpuolė ukrainiečius, o ne atvirkščiai, ir tik tada sulaukė ukrainiečių atsako į savo itin žiaurų, bjaurų elgesį.
Antra, Lenkija ciniškai naudojasi sudėtinga šiandiene Ukrainos padėtimi, prievartaudama Kijevą žvelgti į istoriją Lenkijos akimis. Tiksliau sakant, kišasi į Ukrainos vidaus reikalus, pati labai piktindamasi, kai ES kišasi į jos vidaus reikalus. Pavyzdžiui, nurodinėja, kokie turėtų būti lenkiški teismai.
Trečia, jei jau Lenkija drįsta nurodinėti Ukrainai, kokius didvyrius jai galima mylėti, tai ir Lietuva, vadovaujantis tuo pačiu veidrodžio principu, galėtų priekaištauti Lenkijai: liaukitės garbinę pilsudskius ir želigovskius, kadaise teriojusius Vilniaus kraštą (Pietryčių Lietuvą). Bet Lenkija ne tik kad nesiliauja mylėjusi Pilsudskį ir Želigovskį, bet prievartauja Lietuvą pamilti šiuos Lenkijos veikėjus. Visokiausiomis konferencijomis, istoriniais tyrinėjimais, knygomis, televizijos laidomis mums, lietuviams, bando įpiršti nuomonę, esą mes ne itin giliai perpratome Pilsudskio ir Želigovskio genialųjį planą, esą galų gale turime liautis žiūrėję į savo istoriją pro lietuviškus akinius, nes vienintelis teisingas žvilgsnis – lenkiškasis.
Stepanas Bandera. Paminklas Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Dar, žinoma, primena sudėtingą geopolitinę situaciją. Akivaizdu, kad Lietuvai, vos tris milijonus gyventojų turinčiai šaliai, labai reikalinga Lenkijos (turi apie 30 milijonų gyventojų) karinė parama. Todėl Lenkija bjauriai naudojasi savo minkštąja galia, subtiliai prievartaudama lietuvius pamiršti Vilniaus Golgotą. Ką jau bekalbėti apie Armijos Krajovos „žygdarbius“ Pietryčių Lietuvoje…
Beje, kai kurios Lenkijos partijos reikalauja, kad Vokietija atlygintų jai padarytus nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais. Aš – už tai, kad mes, NATO ir ES valstybės, nebijotume, nevengtume tarpusavyje ginčytis pačiais sudėtingiausiais klausimais. Tačiau aš sunkiai įsivaizduoju Lietuvą, reikalaujančią lenkus atlyginti žalą, patirtą per tuos du dešimtmečius, kai Varšuva buvo okupavusi mūsų sostinę ir aplinkinius rajonus.
Bet jei Lenkijai leidžiama kibti į atlapus ir Vokietijai, ir Ukrainai, kodėl Lietuvai negalima pareikšti pretenzijų bent jau popieriuje? Atsakymas skaudus: nei NATO, nei ES nėra lygybės, ten vyrauja dvigubi standartai, ten piktnaudžiaujama savo dydžiu, įtaka ir galia. Briuselis ir Strasbūras karų nepradeda, bet mėgsta nutildyti savo mažesniuosius, silpnuosius brolius, tokius kaip Baltijos šalys.
Ką byloja 1991-ųjų metų Lietuvos ir Kinijos sutartis?
Lietuva taip pat nėra tiesos, teisingumo, padorumo etalonas. 1991-aisiais metais, siekdamas Pekino pripažinimo, oficialusis Vilnius pasirašė su Kinija specialius įstatymus. Tąsyk Kinija pripažino Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Lietuva įsipareigojo gerbti Kiniją. Ypač svarbi detalė: Lietuva įsipareigojo Kinijai, jog, panorėjusi bendradarbiauti su Taivaniu, ji pirmiausia turės sulaukti Pekino palaiminimo. Tiksliau tariant – Lietuva bičiuliausis su Taivaniu tik per Pekiną.
Šį savo įsipareigojimą Lietuva visai neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai.
Sutinku, nėra nieko amžino. Jei jau pribdrendo reikalas koreguoti savo santykius su Kinija, Lietuva pirmiausia turėjo kiniečiams apie tai oficialiai pranešti, išsamiai paaiškinti savo motyvus ir tik tuomet – keisti 1991-ųjų nuostatas.
Bet Lietuva šiandien apsimeta, kad ji nesulaužė 1991-aisiais Kinijai duotų pažadų.
Nesuprantamas padlaižiavimas agresyvią politiką pasirinkusiai Armėnijai
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Kitas lietuviškas nesusipratimas – dėl Armėnijos. Visos pasaulio tarptautinės organizacijos įvairiausiomis formomis įtakingiausiose pasaulinėse diskusijose tvirtina, jog Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Lietuva oficialiai laikosi tokios pat pozicijos: Karabachas – tai Azerbaidžanas. Tačiau neoficialus Lietuvos elgesys – nesuprantamas, nepateisinamas. Štai kokį klausimą noriu adresuoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai: ar mes per pastaruosius tris dešimtmečius bent sykį priekaištavome Jerevanui, kad armėnų separatistai, remiami Rusijos karinių pajėgų, 1992 – 1994-aisiais užgrobė Karabachą ir septynetą gretimų rajonų; ar piktinomės, kad Jerevanas iš Karabacho neišveda savo karinių pajėgų; ar liūdėjome, kad dėl agresyvių armėnų sukarintų formuočių spaudimo maždaug 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais; ar kėlėme triukšmą, kai Karabache buvo griaunami azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, religijos paminklai; ar fiksavome, kuomet Karabache barbariškai buvo kertami miškai, grobstomos naudingosios iškasenos?
Beveik du dešimtmečius tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso ir Lietuva, iki užkimimo šaukė, esą ginčą dėl Karabacho būtina likviduoti taikiomis priemonėmis. Bet Vakarų lyderiai nė sykio nepasakė, kaip privalu elgtis, jei svetimas teritorijas užgrobęs agresorius gera valia nepasitraukia. Vakarų lyderiai, įskaitant ir Lietuvą, pastaruosius du dešimtmečius nesakė visos teisybės: jei agresorius laisva valia nepasitraukia iš neteisėtai užgrobtų žemių, auka turi teisę ginti savo teritoriją (juk šiandien niekas nepriekaištauja Ukrainai, kad ši visomis priemonėmis narsiai priešinasi Kremliaus banditams). Vakarai elgėsi taip, tarsi jiems būtų naudingas įšaldytas konfliktas dėl Karabacho. Priešingu atveju Armėnijai būtų taikę bent ekonomines, politines sankcijas.
Taigi priekaištų iš Vakarų dažniausiai sulaukdavo … auka tapęs Azerbaidžanas. Tai per mažai demokratijos, tai per daug korupcijos, tai kelia per didelius reikalavimus, tai neva apšaudė armėnų karių pozicijas. Armėnijai – nė menkiausio pagrūmojimo pačiu mažiausiu piršteliu. Lyg Armėnija būtų pati teisingiausia, gražiausia, padoriausia valstybė visoje Visatoje.
Net tuomet, kai Armėnija 2020-aisiais apšaudė su Karabachu nieko bendro neturinčius tris didelius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą, – mirtina tyla (kai Lenkijos teritorijoje 2022-ųjų pabaigoje nukrito raketa ir pražudė du ūkininkus, kokio būta triukšmo?; o kai 2020-aisiais Azerbaidžane žuvo ir buvo sužeista šimtai civilių bei sugriauta dešimtys gyvenamųjų namų, – nė menkiausios užuojautos azerbaidžaniečiams ir nė menkiausio pagrūmojimo Armėnijos kariškiams). Kai Azerbaidžanui nusibodo laukti Vakarų pagalbos narpliojant Karabacho mazgą ir jis ėmėsi karinių priemonių, Vakarų lyderiai puolė kaltinti azerbaidžaniečius, kad taip „konfliktai nenarpliojami“. Tarsi visos pasaulio valstybės turi teisę ginti savo teritorinį vientisumą jėga, o štai Pietų Kaukaze esantis Azerbaidžanas – ne.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Net kai Azerbaidžanas oficialiai pateikė daugybę įrodymų, kaip pastaraisiais metais Armėnija slapta bendradarbiauja su Iranu (ekonomikos ir karybos srityse), Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, – apsimetė neišgirdę. Teisinga, kai NATO ir ES lyderiai smerkia tuos, kurie dabar bičiuliaujasi su Teheranu, nes Iranas ne tik žiauriai malšina savo teritorijoje kilusius protestus, bet dar Rusijai tiekia bepiločius orlaivius karui su Ukraina. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių priekaištai dėl flirto su Irano režimu netaikomi nei Armėnijos prezidentui, nei Armėnijos premjerui, nei Armėnijos parlamentui. Armėnija turi kažin kokį imunitetą, išskirtinį statusą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Pastarieji įvykiai dėl Lačino vėl byloja keistas tendencijas: Karabachas – Azerbaidžano teritorija, bet vadinamieji rusų taikdariai ir armėnų separatistai neleidžia azerbaidžaniečiams įžengti į savas žemes apžiūrėti, sakykim, kas dedasi aukso ir molibdeno kasyklose (pati 2022-ųjų metų pabaiga). Mano supratimu, Vakarai, taip pat ir Lietuva, privalo piktintis tik dėl vienos priežasties – kodėl Azerbaidžano atstovai iki šiol negali vaikščioti savo žeme visame Karabache. Bet Lietuvos užsienio reikalų ministerija skelbia, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”. Lietuvos URM teigimu, vėl kalti … azerbaidžaniečiai. Karabachas – azerbaidžaniečių, bet azerbaidžaniečiams draudžiama pasiekti visus Karabacho kampelius; jei azerbaidžaniečiai pamėgina žengti bent žingsnį, kuris erzina armėnų separatistus, azerbaidžaniečiai iškart tampa agresoriais.
Prancūzijos prezidentui nerūpi tiesa
Ypač bjauri Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono laikysena. Šis net neslepia, kad pataikauja Armėnijai, nenorinčiai grąžinti Azerbaidžanui jo žemių – Karabacho. Prancūzijos vadovas visomis įmanomomis priemonėmis remia neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančią Armėniją, o savo teritorines žemes teisėtai ginančiam Azerbaidžanui kaip išmanydamas kenkia. Omenyje turiu prancūzų politikų pareiškimus, esą Azerbaidžaną būtina nubausti, svarstymus, jog Armėnijai privalu tiekti prancūziškus ginklus, diskusijas, jog apie „armėnų vargus“ būtina informuoti tarptautines organizacijas.
Kodėl nutylimi prie Baltųjų rūmų rengiami piketai?
Piketas prie Baltųjų rūmų. Susirinkusieji reikalauja, kad Joe Bidenas duotų Ukrainai kur kas daugiau ginklų nei iki šiol
Viena iš paskutiniųjų keistenybių: Lietuvos informacinėje erdvėje labai mažai informacijos apie prie Baltųjų rūmų Vašingtone rengiamus piketus. Susirinkusieji prie Baltųjų rūmų nuo šių metų sausio 1-osios priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui, kad šis neduoda Ukrainai ginklų tiek, kad ukrainiečiai pajėgtų greitai sumušti Vladimiro Putino kariauną. Piketuotojai taip pat klausia, kodėl J.Bidenas nesiunčia Ukrainai ginklų naudodamasis lendlizo įstatymo suteikiamomis galimybėmis (daug ir sparčiai, be biurokratinių patvirtinimų). Tas įstatymas prezidento pasirašytas 2022-ųjų gegužės 9-ąją, bet jo pagalba į Ukrainą nenukeliavo nė vienas šovinys.
Mano klausimas – kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerija vertina tuos piketuotojus?
————————————————————————————————————–
P.S. Žodžiu, tarptautinėje erdvėje regiu daug neteisybės, dviveidystės, dvigubų standartų. Beje, kai kurių reiškinių niekaip nepajėgiu suvokti, net vadovaudamasis sveiku protu.
Užsienio reikalų ministerija (URM) neturi duomenų apie per sprogimą Londono metro nukentėjusius lietuvius.
Ministerija dėl šio incidento, kuris Londono policijos tiriamas kaip teroristinis, susisiekė su ambasada Jungtinėje Karalystėje. Kol kas neturima duomenų, kad per sprogimą būtų nukentėję Lietuvos piliečiai.
„Smerkiame šį teroristinį incidentą ir reiškiame solidarumą su Jungtinės Karalystės žmonėmis ir vyriausybe. Stiprybės visiems nukentėjusiems. Turime išlikti vieningi ir toliau bendradarbiauti kovojant su terorizmu“, – pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius, reaguodamas į šį rytą pietvakarių Londono metro stotelėje „Parsons Green“ įvykusį sprogimą.
URM rekomenduoja Lietuvos piliečiams, esantiems Londone, būti budriems, patariama vengti „Parsons Green“ metro stoties prieigų. Šalyje besilankantys asmenys privalo su savimi visuomet turėti galiojančius asmens tapatybės ir kelionės dokumentus. Užsienio reikalų ministerija ragina piliečius atidžiai sekti Jungtinės Karalystės institucijų skelbiamas rekomendacijas bei jomis vadovautis.
Bendrasis pagalbos telefono numeris Jungtinėje Karalystėje – 112 (arba 999).
Nelaimės atveju Lietuvos piliečiai gali kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją visą parą veikiančiu telefonu +370 5 236 2444 arba el. paštu pilieciai@urm.lt, su ambasada Londone galima susisiekti telefonu +44(0) 7388 994 717 arba el. paštu amb.uk@urm.lt. Atnaujinta informacija apie įvykio detales nuolat skelbiama ir ambasados feisbuko paskyroje @ambasadaJK.
Pietvakarių Londone traukinio galinėje dalyje sprogus baltai dėžei, kai kurie keleiviai patyrė veido nudegimus. Paviešintose nuotraukose matomas užsidegęs baltas kibiras, tačiau traukinio vagonui nepadaryta didelės žalos. Incidentas įvyko rytinio piko metu. Policija ir paramedikai į „Parsons Green“ stotelę iškviesti 8.20 val. ryto vietos laiku.
Kol kas nežinoma, kas sukėlė sprogimą.
Tyrėjai mano, kad įtariamasis suimtas dėl sprogimo Londone ketino bėgti iš šalies. EPA-ELTA nuotr.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).
Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…
Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.
Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?
Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.
Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.
Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).
Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas.
Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai” viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.
Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.
Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.
O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.
Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.
Nuo antradienio, liepos 27-osios, Lietuva – asocijuotoji didžiausios pasaulyje mokslo institucijos narė, priklausanti pažangiausių mokslo valstybių bendruomenei ir prisidedanti prie svarbiausio Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) tikslo vienyti pasaulio mokslininkus bendram darbui.
Lietuva su CERN pasirašė asocijuotos narystės sutartį. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Antradienį Lietuvos asocijuotos narystės CERN sutartį Prezidentūroje pasirašė į Lietuvą atvykusi CERN generalinė direktorė Fabiola Džianoti (Fabiola Gianotti) ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Tarp Baltijos šalių Lietuva pirmoji pasiekė narystę šioje organizacijoje.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama šį ypatingos reikšmės valstybei įvykį, sakė, kad sutarties su CERN pasirašymas – tai Lietuvos mokslininkų talento ir potencialo, mūsų bendrų pastangų, skatinant mokslą ir inovacijas, pripažinimas. Tai dar vienas įrodymas, kaip toli Lietuva pažengė į priekį per 27-erius Nepriklausomybės metus.
Pasak valstybės vadovės, Lietuva didžiuojasi šia garbinga naryste ir labai gerai supranta visą atsakomybę. Bendradarbiavimas su CERN – tai reikšmingas impulsas šalies augimui ir pasitikėjimui, atveriantis mūsų mokslui, verslui, o svarbiausia – jaunimui – platų horizontą.
Prezidentė padėkojo visiems, kurie daug nuveikė, kad ši svarbi sutartis taptų tikrove, ir palinkėjo, kad ji subrandintų tokius mokslo, technologijų, pažangaus verslo ir inovacijų vaisius, kuriais visi galėsime džiaugtis ir didžiuotis.
Lietuva kelią į šią svarbią dieną pradėjo prieš trylika metų, kai buvo pasirašytas susitarimas dėl šalies institucijų dalyvavimo CERN atliekamuose didelių energijų dalelių fizikos bandymuose, bet Lietuvos fizikai į CERN žengė jau prieš ketvirtį amžiaus, parodydami kryptį ir kitiems šalies mokslininkams bei universitetams, lazerius gaminančioms įmonėms.
Ir šiuo metu Europos branduolinių tyrimų organizacijoje kartu su talentingiausiais planetos mokslininkais darbuojasi Lietuvos fizikai, inžinieriai, informacinių technologijų specialistai, kasmet stažuojasi dėstytojai, mokytojai ir studentai.
Nuo šiol Lietuvos atstovai dalyvaus CERN Tarybos posėdžiuose, o Lietuvos įmonės galės dalyvauti šios organizacijos viešųjų pirkimų konkursuose.
Vienas būsimų Lietuvos siekių – per penkerius metus įkurti CERN verslo inkubatorių, kuris pasaulyje būtų septintasis ir pritrauktų verslininkus tiek iš Europos, tiek iš viso pasaulio.
Narystė CERN yra tiesiogiai susijusi su naryste Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).
Šiuo metu 40 pasaulio šalių veikia 170 CERN duomenų centrų, kurie sukuria apie 2 milijonus darbo vietų.
CERN įkurta 1954 metais netoli Ženevos, Šveicarijoje.
Trečiadienį Užsienio reikalų ministerijoje vyks rinkos studijos „E. valdžios sektorių galimybės Čilėje ir Kosta Rikoje“ pristatymas, skirtas Lietuvos informacinių technologijų (IT) įmonėms, ieškančioms naujų eksporto rinkų ir besidominčioms verslo galimybėmis Lotynų Amerikos ir Karibų šalyse.
ELANBiz logo
Renginyje bus pristatomi Europos ir Lotynų Amerikos verslo paslaugų tinklo („ELAN Biz“) užsakymu atlikto tyrimo rezultatai, bus pateikta Čilės ir Kosta Rikos verslo aplinkos analizė, patekimo į rinką specifika, techniniai IT sektoriaus ypatumai ir kiti faktoriai, kurie galėtų padėti Baltijos šalių įmonėms sklandžiau patekti į šias rinkas ir įgyvendinti e. valdžios projektus.
Šis verslo rinkos tyrimas, skirtas Baltijos šalių IT sektoriui, vykdomas bendradarbiaujant su Europos Sąjungos ir Lotynų Amerikos bei Karibų šalių fondu.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Briuselyje dalyvavo Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje, kurio darbotvarkėje – Rytų partnerystės, Afrikos kyšulio, ES ir Afrikos santykių, ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimo saugumo ir gynybos srityje klausimai.
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, posėdyje ministrai aptarė pasirengimą lapkričio 24 dieną Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui. L. Linkevičius pasidžiaugė prieš kelias dienas priimtu sprendimu dėl bevizio režimo suteikimo Ukrainai, bet pabrėžė, kad „Rytų partnerystės viršūnių susitikimo sėkmei užtikrinti nepakaks vien tik šios politikos pasiekimų apžvalgos – būtina apibrėžti ir Rytų partnerystės ateities viziją bei ypač paremti partneres, kurios įgyvendina Asociacijos susitarimus“.
Ministras priminė, kad dar visai neseniai bevizis režimas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai buvo laikomas ilgalaikiu tikslu, todėl nereikia baimintis ilgalaikių ambicingų uždavinių. „Rengiantis lapkričio susitikimui ES piliečiams turi būti aiškiai komunikuojama politinė Rytų partnerystės svarba bei teikiama nauda partnerėms, ES ir valstybėms narėms“, – sakė L. Linkevičius.
Užsienio reikalų ministrai aptarė ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimą gynybos ir saugumo srityje. Pasidžiaugta, kad per pusę metų šiuo klausimu padaryta didelė pažanga, tačiau prieš akis dar yra darbų, kuriuos ES turi atlikti, ypač struktūruoto bendradarbiavimo, krizių valdymo, kovinių grupių srityse.
L.Linkevičius sakė, kad pastarosiomis dienomis įvykdyti kibernetiniai išpuoliai tik sustiprina poreikį peržiūrėti ES pajėgumus tinkamai reaguoti į tokius naujus iššūkius kaip hibridinės ir kibernetinės grėsmės, nelegali migracija, terorizmas. „Svarbu, kad sudarytume sąlygas mums visiems kartu stiprinti savo saugumą ir stiprindami europinius pajėgumus nešvaistytume mokesčių mokėtojų pinigų dubliuodami NATO struktūras“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Išsamesnė diskusija šiuo klausimu planuojama gegužės 18 d. gynybos ministrų susitikime.
Posėdyje taip pat aptarta sudėtinga politinė, saugumo ir humanitarinė situacija Afrikos kyšulyje ir kaip ES galėtų prisidėti sprendžiant šio regiono problemas. Aptariant pasirengimą 5-ajam ES ir Afrikos viršūnių susitikimui, kuris vyks šių metų lapkričio 29-30 dienomis Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, ministrai sutiko, kad ES turi pereiti nuo donorystės santykių su Afrikos šalimis į tikrą partnerystę su abipusiais įsipareigojimais ir konkrečiais veiksmais iš abiejų pusių. Ypač svarbu sėsti prie vieno stalo ir kalbėti su Afrikos žemyno jaunimu, o ne spręsti jiems kylančias problemas už juos pačius. Ministrai sutarė, kad sprendžiant jaunimo problemas svarbu dirbti su verslo atstovais, kurie padėtų sukurti naujas darbo vietas – tai mažintų regione esančias socialines ir ekonomines problemas, migracijos srautus.
Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertai dešimtą kartą rinksis į neformalų „Sniego susitikimą“ („Snow Meeting“), kuriame bus aptariami pagrindiniai transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.
Tradiciškai kasmet nuo 2008 m. sausio antrąją savaitę rengiamas „Sniego susitikimas“ šį kartą vyks sausio 12–13 dienomis Paunguriuose, Trakų rajone. Jame laukiama Latvijos, Estijos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrų Edgaro Rinkevičiaus, Sveno Mikserio ir Michailo Janelidzės, naujosios NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojos Rose Gottemöller, Lenkijos Prezidento kanceliarijos valstybės sekretoriaus Krzysztofo Szczerskio.
Iš viso tikimasi maždaug 90 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš daugiau kaip 20 šalių, ES ir NATO institucijų.
Jubiliejiniame renginyje bus aptariama transatlantinės bendrijos ateitis po prezidento rinkimų JAV, nuotaikų kaita Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenėse, Rusijos iššūkis demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai. Susitikimo dalyviai taip pat diskutuos apie pernai liepą įvykusio NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimų įgyvendinimą ir kitus būdus stiprinti sąjungininkų saugumą konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje.
Atskira sesija bus skirta glaudesniam NATO ir ES bendradarbiavimui aptarti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Pagal Lietuvos gėjų lygos (toliau LGL) vadovo V.Simonko pasisakymus spaudoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija parėmė š. m. liepos mėnesį gėjų lygos organizuotus renginius, skirdama tam 12000 Lt šalies biudžeto lėšų.
Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą.
NVO susidomėjo Užsienio reikalų ministerijos LGL skirto finansavimo pagrindu, todėl, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 1, 2 d., prašome Jūsų, išsamiai ir argumentuotai atsakyti į šiuos klausimus:
Vladimire prie Kliazmos (180 km nuo Maskvos) esančiame centrale (kalėjime) ypatingo griežtumo sąlygomis kentėjo ir mirė daug lietuvių, tarp jų ir Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys.
Jo atminimo pagerbimui ir vardo įamžinimui 2010 m. spalio 28 d. Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčioje (lotynų apeigų katalikų) pakabintas Dievo tarno portretas, o spalio 30 d. – politinių represijų aukų Rusijoje atminimo dieną – Vladimiro miesto kapinių memoriale atidengta paminklinė lenta.
Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pareiškė nesuprantąs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pozicijos.
Pasak dabartinio Čečėnijos prezidento R.Kadyrovo, Lietuvos diplomatai nepagrįstai politizuoja “sportinius klausimus”.
R.Kadyrovą nustebino Lietuvos URM vadovybės pareiškimai, girdi, Lietuvos futbolininkai neturėtų vykti į Grozną žaisti draugiškų futbolo rungtynių. Esą kelionė į Čečėniją esanti nesaugi, be to, – nekorektiška. Apie Čečėnijos valdžios nepasitenkinimą oficialiojo Vilniaus sprendimu pranešė Rusijos informacijos agentūra “Novosti”.
Draugiškos futbolo varžybos tarp Lietuvos ir Rusijos komandų buvo numatytos lapkričio 12-ąją. Jos turėjo būti surengtos neseniai atstatytame Grozno stadione “Achmad – Arena”.
Šiandien jau daugiau kaip savaitė, kai laužomos ietys ir ieškoma kaltų dėl politinės ar kitokios atsakomybės už nedemokratiškos Baltarusijos valdžiai “parduotą” šios šalies žmogaus teisių gynėją A. Beliackį ir prarastą pasitikėjimą mūsų šalimi kaip žmogaus teisių saugotoja.
Daugelis vis aiškinasi, kieno iniciatyva turėjo būti suformuotos aiškios taisyklės ir gairės, koks privalo būti mūsų šalies biurokratų požiūris į Baltarusijos valdžią ir bendradarbiavimą su ja. Kitaip tariant, kas turėjo pasakyti o gal net geriau parašyti, kaip valstybės tarnautojai (biurokratai) turi traktuoti tarptautinių sutarčių normas, kurios įpareigoja Lietuvą bendradarbiauti su Baltarusija. Ir negalima būtų žiūrėti į šį klausima vien su humoru, kaip tai daro Arkadijus Vinokuras.
Prof. Alvydas Butkus. Jeigu bet kuri sutartis sudaroma avansu, arba atsižvelgiant į tuometinę situaciją, jeigu tokia sutartis ima veikti prieš valstybę, ima ją skaldyti, tai reikia keisti sutartį, koreguoti įstatymą, o ne pačią valstybę skelti. Dabartinė situacija yra kiek kitokia negu tada buvo, pasirašant sutartį. Į tai reikia atsižvelgti. Prioritetas yra valstybė, o ne kokia nors tautinė mažuma arba dauguma. Pateiksiu tezes. Lietuvoje yra beveik 1412 mokyklų. Iš jų mokyklų su rusų, lenkų, baltarusių dėstomąja kalba – 96. Tarp jų rusų dėstomąja kalba – 33, lenkų – 62, baltarusių – 1. Mišrių mokyklų: lietuvių – rusų, lietuvių – lenkų, rusų – lenkų, lietuvių, rusų ir lenkų – iš viso 54. Lietuviai Lietuvoje sudaro 83 proc. gyventojų, tačiau mokinių, lankančių lietuviškas mokyklas – 92,8 proc. Mokinių, kurie lanko kitas mokyklas – 7,2 proc., iš jų rusų mokyklas lanko 4 proc. Rusų Lietuvoje yra beveik 5 proc. Lenkų mokyklas lanko 3,2 proc Lietuvos mokinių. Lenkų Lietuvoje – 6 proc., 201 000, šių metų duomenimis.
Ambasadoriaus Algirdo Žemaičio nuopelnai Lietuvai yra gerai žinomi. Daug metų jis užėmė vadovaujančias pareigas įvairiose krikščioniškose organizacijose. Jau nuo 1970 metų jo biografija pateikta 1899 metais įsteigtos „Marquis“ leidyklos žinyne „Who’s Who in the World“ („Kas yra kas pasaulyje“). A. Žemaitis studijavo politinius mokslus Bonos universitete Vokietijoje ir Oksfordo universitete Anglijoje, čia jam buvo suteikti bakalauro ir magistro laipsniai.
1959–1968 metais ėjo atsakingas pareigas JAV privačioje pramonėje ir JAV Valstybės departamente, 1968–1992 buvo atsakingas už Pasaulinės maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO), įsikūrusios Romoje, žemės ūkio programas besivystančiose valstybėse ir trejus metus buvo šios organizacijos atstovas ir turėjo ambasadoriaus rangą Pietų Sudane. 1992 metais Lietuvos vyriausybei paprašius, A. Žemaitis, dar nesulaukęs pensinio amžiaus, iš šių pareigų atsistatydino ir sutiko Lietuvai dirbti už ketvirtadalį iki tol gauto atlyginimo.
