Lechas Walesa. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijai minint 40-ąsias nepriklausomos profsąjungos „Solidarumas“ įkūrimo metines, buvęs jos lyderis Lechas Walesa įspėjo dėl populizmo.
„Žmonės šiandien renka populistus, nes jie žada permainas“, – sakė L. Walesa, kuris už savo taikų indėlį kovoje prieš komunizmą 1983 metais laimėjo Nobelio taikos premiją ir kritus Geležinei uždangai tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Lenkijos prezidentu. L. Walesa pabrėžė, kad populistai teisingai supranta dabarties problemas, „tačiau jų atsakas yra klaidingas“.
Taip L. Walesa kalbėjo šimtams žmonių istorinėje Lenino laivų statykloje Gdanske, kur 1980 metų rugpjūtį ir užgimė „Solidarumo“ judėjimas. “Mes vietoj populistų turime perimti iniciatyvą“, – sakė 76-erių buvęs prezidentas. Esą būtini „protingesni sprendimai ir geresnės struktūros“. Po savo kalbos L. Walesa simboliškai atidarė laivų statyklos vartus, kaip tai padarė prieš 40 metų pasirašius Gdansko susitarimą.
Nepriklausomos lenkų profsąjungos „Solidarumas“ įkūrimas 1980 metų rugpjūčio 31 dieną laikomas svarbiu veiksniu, prisidėjusiu prie komunizmo Europoje žlugimo. Pradžioje protestai Gdansko fabrikuose 1980-ųjų liepą kilo dėl augančių mėsos kainų. Rugpjūčio viduryje tada prasidėjo didžiuliai streikai Lenino laivų statykloje, kurių metu vis garsiau girdėjosi reikalavimai įkurti laisvą profsąjungą. Charizmatiškas „Solidarumo“ judėjimo atstovas buvo tada 35-erių elektrikas L. Walesa, kuris penkeri metai prieš tai buvo atleistas iš laivų statyklos.
„Solidarumui“ vienu metu priklausė 10 mln. žmonių – ketvirtadalis tuomečių Lenkijos gyventojų. 1981-aisiais profsąjunga vėl buvo uždrausta. Aktyvistai iki 1989 metų veikė pogrindyje.
Šiandien „Solidarumas“ turi 500 000 narių, profsąjunga laikoma artima valdančiajai „Teisės ir teisingumo partijai“ (PiS).
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Signataro Egidijaus Bičkausko kalba Seime per Kovo 11-osios minėjimą vis dar kelia didelį rezonansą. Sąmoningai ar ne, valdantieji ja pradėjo visą iškilmingą parlamento posėdį, tarsi norėdami pabrėžti, kad į šventinį ažiotažą reikia įmaišyti ir kokį šaukštą deguto. Populizmas ir tariamas patriotiškumas tapo šio priedo esminiu ingredientu.
Tad netikėtas žinomos kalbininkės, virtualios erdvės kolegės Jūratės Laučiūtės pasvarstymas „Vėjų vėjai… Tribūnose ar galvose?“ apie „tiesos sakytojo“ akibrokštą šventėje privertė grįžti prie signataro pasisakymo.
Žinoma, tokie vertinimai subjektyvūs. Niekaip negali atsikratyti kartėlio, kurį jauti tokią iškilmingą dieną klausydamas įgudusio teisininko, diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro abejonių, ar verta didinti gynybos išlaidas, nes juk vis tiek neapsiginsime nuo galimos agresijos iš Rytų, o Vakarai nusigręžę nuo mūsų. Pažiūrėkite: net tokia Vokietija neskiria gynybai 2 proc. BVP, kaip reikalauja D. Trumpas, o čia mažytė Lietuvėlė suskato jas didinti iki 2,5 proc.
Pats signataras ir jo kalbos vertintoja tarsi sako: iš anksto pakelkime rankas prieš galimą agresorių, paskelbkime neutralitetą kaip prieškariu, o gal geriau vietoj NATO pajėgų įsileiskime kokius 130 tūkst. „žmogeliukų“ iš kaimyninės šalies, kaip pasielgė Lietuvos vadovybė 1939-1940 m. Tada ši kariuomenė susijungs su Karaliaučiuje dislokuota didžiule branduoline armada, ir štai turėsime patikimą gynybinį stogą…
Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
Žinoma, utriruoju. Šito nesakė nei E. Bičkauskas, nei J. Laučiūtė. Bet potekstė skamba būtent taip: grėsmė iš Rytų nereali, o jei ir kils, mes su savo 2 proc. vargu ar apsiginsime. Nesvarbu, kad Lietuvos saugumo strategijoje valstybinės gynybinės funkcijos galimo pavojaus pradžioje yra aiškiai apibrėžtos: išsilaikyti savo jėgomis tam tikrą laikotarpį, duodant signalą sąjungininkams NATO atremti potencialų priešą.
Betgi J. Laučiūtė vėl klausia: ką mes, didindami karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones? Valstybę, savo tautą, kurią sudaro ir teritorija, ir žmonės. Paskui dar: ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Apie tai diskutuojama nuo pat atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dienų, gi kasmet – tvirtinant valstybės metų biudžetus.
JAV kariuomenės atstovai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia vėl nuslystama į populistinius mintijimus: gal geriau vietoj to daugiau lėšų skirkime emigracijai mažinti, atvykėlių srautui riboti… Kitaip sakant, valstybės gynybos ir saugumo reikmes pakeiskime sotesniu duonos kąsniu, pasienio tvorų statymu… J. Laučiūtės ypač vertinamas signataro kalbos pasažas: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis.“
Iš tiesų, į mūsų tautos vertybes „didesnėmis akimis“ pažvelgė ir nesuprastas menininkas M. Ivaškevičius, apdergęs partizaninį judėjimą ir jo vadus, arba R. Vanagaitė, žydšaudžiais vaizdavusi kone visą tautą. Dabar kitos prioritetinės vertybės – ginti savo valstybę – pakaitalų ieško E. Bičkauskas su savo simpatikais.
Nesiimu spręsti, ar užsienio reikalų ministro atsakas signatarui yra išsamus, parengtas ne trafaretine kalba, ar taip jis negina savo kėdės, tačiau konservatorės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnaitės (kažkodėl jos pavardė nepagarbiai trumpinama iki inicialų MM, lyg premjero – SS) beletristinis kūrinėlis ironiška forma tiksliai formuluoja pagrindinę mintį: E. Bičkausko išsakyta kritika pagrindiniams valstybės prioritetams klibina šios valstybės pamatus ir yra naudinga Kremliui. J. Laučiūtei nereikia piršti nuorodų į Rusijos naujienų agentūras, kurios uoliai išplatino ir komentavo signataro kalbą… Tai irgi iškalbingas faktas.
Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
E. Bičkausko kalboje pakaitom su populistiniais viražais buvo ir disonansu jiems skambėjusių trafaretinių frazių, kaip antai: „Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.
Tuo galėtume ir užbaigti. Bet Kovo 11-osios iškilmėse man išdidžiau buvo klausytis gyvos atsakomybės už savo Tėvynę ir jos didvyrius persmelktos 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Justinos Kozakaitės kalbos. Pagalvojau: štai kur Lietuvos ateitis.
Politologai teigia, kad sekmadienį prasidėsianti Seimo pavasario sesija bus persmelkta artėjančių rinkimų nuotaikų. Taip pat politologai įžvelgia sunkumus, su kuriais susidurs sumažėjusi valdančioji koalicija.
Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Pats charakteris šios artėjančios sesijos bus labai aiškus. Ji visa bus persmelkta rinkimų – prezidento, Europarlamento, pakartotinių merų rinkimų. Todėl visi klausimai bus sprendžiami žvelgiant ir per šią prizmę“, – komentavo Vytauto Didžiojo universiteto politologas Lauras Bielinis.
Jam pritarė ir politologas Algis Krupavičius, pridūręs, kad tai gali paskatinti populistinius sprendimus.
„Vienareikšmiškai pavasario sesija bus rinkimų sesija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Svarbiausi klausimai bus tie, dėl kurių jau prasidėjo ginčai – referendumai dėl pilietybės ir Seimo narių skaičiaus mažinimo. Taip pat jau diskusija vyksta dėl nemokamo aukštojo mokslo. Vienaip ar kitaip, partijos bandys būti populiaresnės. Populistinių sprendimų tikrai gali būti daugiau dabartinėje Seimo sesijoje negu anksčiau“, – prognozavo A. Krupavičius.
L. Bielinis teigė, kad net ir praūžus rinkimų vajui įtampa nemažės.
„Aš manau, kad valdančiajai koalicijai nebus lengva. Suprantama, juos pakankami gerai remia į koaliciją neįeinantys Lenkų rinkimų akcijos nariai, bet vis dėlto, jeigu klausimai bus aštresni ir diskusijos bus gana sudėtingos – sprendimų priėmimas sunkiai prognozuojamas. Ko gero, valdantieji suvokia šią situaciją ir jie bandys laviruoti“, – sakė politologas.
VDU profesorius A. Krupavičius teigė, kad apskritai pavasario Seimo sesijos metu laukia įtemptas laikas ir, pasak jo, – ne tik parlamente.
„Laikai bus neramūs. Tamsių debesų virš Seimo ir ne tik Seimo, bet ir virš Vyriausybės bus tikrai nemažai. Gali būti, kad sesijos pabaigoje mes turėsime ir mažumos Vyriausybę, vėlgi su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kadangi po prezidento rinkimų reikia iš naujo Vyriausybę pasitvirtinti Seime, dėl to irgi gali kilti pačių įvairiausių posūkių“, – komentavo A. Krupavičius.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr. Seimo pavasario sesija prasidės kovo 10 dieną ir, jeigu nebus pratęsta, baigsis birželio 30 dieną. Šiuo laikotarpiu įvyks prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. Pirmasis prezidento rinkimų turas įvyks gegužės 1 dieną. Antrasis turas ir rinkimai į Europos Parlamentą – gegužės 26 dieną. Taip pat Seimo sesijos metu planuojami referendumai dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir dvigubos pilietybės.
Šiemet LVŽS frakciją palikus Nagliui Puteikiui, Mindaugui Puidokui ir Raimundui Martinėliui, valdančiojoje koalicijoje liko 69 nariai.
Ingrida Šimonytė. Reklaminė nuotrauka. Slaptai.lt foto
Konservatorių keliama kandidatė į prezidento rinkimus Ingrida Šimonytė, vertindama sekmadienį vykusius savivaldos rinkimus, sako, kad juose, kaip ir įprasta, buvo nemažai populizmo. Jos teigimu, savivaldos rinkimuose keltos idėjos apie nemokamą transportą yra ne kas kita kaip „paprasto populizmo“ pavyzdžiai.
„Man atrodo, populizmo visada būna daug, o tas vietinis populizmas yra labai paprastas ir daugmaž vienodas – nemokamas transportas, nemokamo vandens ar dar ko nors nemokamai. Populizmas visada buvo ir visada bus. Manau, kad rimtesni pretendentai į valdžią stengiasi spręsti tas problemas, kurios konkrečioje savivaldybėje yra aktualios. (…) Bet, aišku, pasitaiko labai egzotiškų ir kartais juokingų dalykų, bet, aš tikiuosi, kad žmonės vis labiau supranta, kad nieko nemokamo nebūna“, – teigė I. Šimonytė.
Europa turi pažaboti imigraciją, kad užkirstų kelią dešiniųjų populizmo kilimui, sakė buvusi JAV valstybės sekretorė ir kandidatė į JAV prezidentus 2016 metais vykusiuose prezidento rinkimuose Hillary Clinton.
Nepaisant to, kad nuo 2015-2016 metų krizės, kai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, gerokai sumažėjo atvykstančiųjų skaičius, migracijos politika išlieka prioritetu ES, kai tokiose šalyse, kaip Italija ir Austrija, įsitvirtino prieš imigraciją nusistačiusios dešiniųjų vyriausybės.
H. Clinton gerai įvertino tokius Europos lyderius, kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, už jų geranoriškumą migrantų atžvilgiu, bet pridūrė, kad jiems reikia pasiųsti griežtesnę žinią, kad jie ne visada galės „suteikti prieglobstį ir paramą“. Europa, anot H. Clinton, „atliko savo užduotį“.
„Manau, kad Europa turi valdyti migraciją, nes būtent tai įžiebia liepsną“, – interviu dienraščiui „The Guardian“ sakė H. Clinton.
Politikės teigimu, norint užkirsti kelią didėjančiai dešiniųjų pažiūrų populistų grėsmei, Europai reikia laikytis griežtesnio požiūrio į imigraciją.
Interviu metu H. Clinton taip pat užsiminė, kad susirūpinimas dėl imigracijos, iš dalies, prisidėjo prie Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš ES.
Šeštadienį Latvijoje vyksta parlamento rinkimai. Prognozuojama, kad latviai gali išrinkti Rusijai palankią „Santarvės“ partiją, praneša naujienų agentūra dpa.
Rusakalbiai sudaro didelę dalį Latvijos, kuri yra Europos Sąjungos ir NATO narė, gyventojų. Centro kairės „Santarvės“ partija surinko daugiausiai balsų prieš keturis metus vykusiuose parlamento rinkimuose ir užsitikrino beveik ketvirtį visų mandatų 100 vietų parlamente.
Tačiau tuomet „Santarvei“ nepavyko paskirti savo atstovo į premjero postą nes konservatyvių pažiūrų partijos susijungė į koaliciją ir įgijo daugiau galios.
Rugsėjo mėnesį atlikta apklausa atskleidė, kad į parlamentą pirmą kartą patekti gali Naujoji konservatorių partija (JKP), susikūrusi likus keliems mėnesiams iki praėjusių rinkimų pradžios. JKP pasisako prieš valstybinės kalbos statusą rusų kalbai Latvijoje.
Šiuose rinkimuose pagreitį įgavo ir nauja populistų partija „Kam priklauso valstybė“ (KPV LV), kuri žada siekti drastiškų pokyčių.
Rinkimus Latvijoje stebi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.
Vengrijos premjero partija švenčia pergalę šalies parlamento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Vengrija dar iki balandžio 8-ąją vykusių parlamento rinkimų „atsiriekė“ nemenką dozę dėmesio didžiuosiuose Vakarų laikraščiuose daugiausia vieno asmens dėka, sunku pasakyti, kiek tai atitinka demokratijos tradiciją. Bet kuriuo atveju kalbama apie populistinį paternalizmą, kurio apraiškų, beje, mūsų tėvynėje irgi netrūksta, tarkime, tautinių kostiumų vaikučiams (kodėl ne skaityklių?) dalinimo forma.
Pasak savaitraščio „Die Zeit“ (04 02), Vengrijos valdančioji partija „Fidesz – vengrų pilietinė sąjunga“ ir jos nepamainomas lyderis premjeras Viktoras Orbanas į jų reputaciją ardančius korupcinius skandalus reagavo tarp šalininkų sėdami paniką. Kovos viduryje suorganizuotame paramos mitinge ministras pirmininkas ragino neprarasti budrumo, mat vengrų nacijos priešas veikia visame pasaulyje, netiki darbu, pelnosi spekuliacijomis ir dega noru atakuoti pirmiausia žmonių širdis. Be abejo, čia apie vengriško kraujo turintį milijardierių filantropą Georgą Sorosą, kaip be jo. „Fidesz“ šalininkai šio naratyvo klausė tylėdami, o 54-erių jo autorius niūriai tęsė: „Tarptautinės jėgos“ pasitelkusios vietinius „vanagus“ planavo užtvenkti Vengriją šimtais tūkstančių migrantų, iš mūsų nori atimti mūsų šalį. Eikite ir kaukitės!..“
Budapešto analitinio fondo „Political Capital“ direktorius Péteris Krekó šį srautą pavadino isteriška karine retorika. Partija galėjo rinkimų kampaniją grįsti objektyviais ekonominės sėkmės rodikliais, bet pasirinko sąmokslo teorijas, esą dėl visko kaltas JAV investuotojas ir „Atviros visuomenės“ fondo steigėjas bei fundatorius ir tariama grėsmė migrantų, kurių iš tiesų Vengrijoje nėra. Žurnalui „Focus“ Vengrijos ministras pirmininkas pareiškė (04 06), jog už masinės musulmonų imigracijos į Europą stovi G.Sorosas, kuris esą ne tik grasina Vengrijos nacionaliniams interesams, bet ir siekia atimti iš visų Senojo Žemyno tautų jų krikščioniškąjį bei nacionalinį identitetą.
Tiesa, atoveiksmis tolygus veiksmui ne tik mechaninėje fizikoje. Interviu „The Financial Times“ (01 16) 87-erių investuotojas pareiškė esąs pasirengęs atkirčiui – iš pradžių ketino fondą uždaryti iki savo mirties, dabar nusprendė jo veiklos mastus padvigubinti. „Atviros visuomenės“ fondą išmetė iš Rusijos bei Uzbekistano, gavusieji jo stipendijas turi problemų Vengrijoje, kurios ministras pirmininkas yra davęs nurodymą ištirti, kaip pats formuluoja, „niekam neatskaitingą liberalią G.Soroso imperiją“. Pikantiškiausia, kad karjeros pradžioje 1989-aisiais V.Orbanas pats yra gavęs G.Soroso fondo stipendiją metų stažuotei Oksfordo universiteto Pembrouko kolegijoje. Bet kuriuo atveju dabartinės atakos prieš milijardierių filantropą, kas ką apie jį bemanytų, yra stulbinantis permainingos politinės konjunktūros pavydys, ypač vidurio bei rytų Europoje. Po Berlyno sienos griuvimo G.Soroso fondas simbolizavo vakarietiškos demokratijos sklaidos buvusiose sovietinėse respublikose optimizmą, dabar jis daugelyje vietų yra tapęs nacionalistų puolimų taikiniu, ypač kai liberalios vertybės mūsų regione yra praradusios reikšmingą buvusio patrauklumo dalį.
Pasak politologo P.Krekó, agresyvi retorika aktyvavo ne tik „Fidesz“ šalininkus, bet ir opoziciją – tradiciškai valdantiesiems palankiame Hodmezėvašarhėjaus mieste vasario pabaigoje vykusiuose mero rinkimuose netikėtai laimėjo opozicijos atstovas. Vis dėlto opozicijos galimybes regimai ribojo jos susikaldymas, kaip „Die Zeit“ pareiškė vienas kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ šalininkas, ši partija atsisakė agresyvios retorikos ir dabar yra tinkamiausia vengrams, o už kairiuosius liberalus jis nebalsuosiąs. Savo ruožtu pastarieji bendradarbiavimų su „Jobbik“ laiko problemišku. Vis dėlto apžvalgininkai atsargiai tikėjosi, jog V.Orbanui nepavyks pakartoti 2010 ir 2014 metų rinkimų absoliučios sėkmės, kai pelnydavo apie du trečdalius vietų parlamente, nors, pavyzdžiui, paskutiniuos rinkimuose už „Fidesz“ balsavo 44,11 proc. balsavusiųjų. Tam tarnavo ir dabartinei valdančiajai partijai palanki pačios 2011 metais įtvirtinta tvarka, kai 106 vietos atiduodamos tiesioginiams mandatams, likusi dalis 199 vietų parlamente paskirstoma pagal partijų surinktus balsus.
Rinkimai Vengrijoje vyko sudėtingais Europos Sąjungai (ES) laikais. Italija po paskutinių rinkimų atsidūrė politinio pato būvyje, nes niekaip neįstengia suformuoti vyriausybės, pačioje ES vyksta sudėtinga diskusija dėl biudžeto bei migracinės politikos reformų. Vengrijos premjero užsispyrimas bei pasitikėjimas savimi jų tikrai nepadarys paprastesnėmis, juo labiau, kad, pasak Stefano Lehne iš analitinio fondo „Carnegie Europe“, su juo bus tariamasi. V.Orbanas yra protingas politikas, tutintis gerų ryšių su įtakingais Vokietijos krikščionimis demokratais ir tiksliai jaučiantis, kiek „toli“ gali sau leisti demonstruoti užsispyrimą, o jo kategorišką nepritarimą migrantų kvotoms palaiko dalis Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Tiesa, politinės praktikos lygmenyje vengrų premjero arogancija turi pažeidžiamą pusę, ES fondų dotacijos sudaro 4 proc. Vengrijos BVP bei regimai prisideda prie šalies gerovės kilimo, šią aplinkybę nesunku susieti su solidarumo reikalavimu migracijos klausimais. Vokietijos kanlcerė A.Merkel jau iškėlė idėją ES fondų finansavimą susieti su valstybės įsipareigojimais priimti migrantus.
Dienarštis „Libération“ balandžio 4-osios publikacijoje „V.Orbanas: naujasis eurosketicizmas, meistriškas ir pavojingas“ citavo istoriką bei geografą Sylvainą Kahną, pasak kurio, Vengrijos premjeras ne prieš demokratiją bei vieningą ES socialinę, agrarinę, saugumo politiką. V.Orbanas agituoja už antiimigracinę, neliberalios demokratijos Europą, tai jis 2010-aisiais pavartojo terminą „ribota demokratija“ (il liberal democracy), nusižiūrėjęs jį nuo JAV analitiko (beje, liberalo) Fareedo Zakarios. Vengrų politikas tėvynėje kurpia ir ES propaguoja režimą, gerbiantį rinkimus, tačiau nepasitikintį kitais demokratijos elementais, tokiais kaip teisinė valstybė bei valdžių atskyrimas. Ekonomikoje pirmenybė atiduodama ne konkurencijai, o monopolijoms bei oligopolijoms, nuopelnų įvertinimas – pažintims bei savų protegavimu. Tai savaip paaiškina, kodėl jis yra vienas nuosekliausių irgi „ribotą demokratiją“ propaguojančio Vladimiro Putino supratėjų Europoje.
V.Orbanas kovoja už vengrų nacijos reikšmės įtvirtinimą, baiminasi Europos islamizacijos ir nėra radikalus euroskeptikas kaip Maria Le Pen iš Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ ar Italijos „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini. Jis – už vieningos Europos projektą, bet be liberalaus humanizmo. Kaip yra išsitaręs vienas aukštas vokiečių pareigūnas, V.Orbanas nenori išeiti iš ES, o nori ją pakeisti. Interviu „Bild“ Vengrijos premjeras nurodė (01 08), kad prieš imigrantų kvotas pasisakė virš 20 ES šalių narių, bet tik Vengrija yra kritikuojama, nors tik dirba savo darbą, saugo ES išorės sieną su Serbija nuo antplūdžio musulmonų, kuriuos jis laiko ne pabėgėliais, o musulmoniškais grobikais.
Pasak „The Washington Post“ (04 06), ES neturi instrumentų atkirčiui tokiai laikysenai, nes tebevaržoma kažkada plėtros įžiebto optimizmo. Bendrija niekada (net kai 2004-aisiais išsiplėtė toli už savo pradinės vakarų europietiškos šerdies) negalvojo, jog gali prireikti „tramdymo“ mechanizmų naujoms narėms su skurdžia demokratinio valdymo patirtimi. Kaip yra pastebėjęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Balázsas (beje, profesorius G.Soroso finansuojamo Vidurio Europos universiteto, kurį iš Budapešto bando „išrūkyti“ V.Orbanas), vengrai turėjo iliuziją, kad ES išspręs jų problemas, o europiečiai tikėjosi, kad vengrai taps tokie pat kaip jie. Rezultatas – išsipureno dirva V.Orbano tipo politikams, kurie Rusiją bei Kiniją dabar skelbia pavyzdiniais visuomenės raidos modeliais. „Freedom House“ reitinge Vengrija įvardyta kaip nelaisviausia ES šalis narė, „Transparency International“ korupcijos reitinge ji – antra nuo galo po Bulgarijos.
Kadangi užsiminta apie Vengrijos premjerą kaip vieną ryškiausių V.Putino supratėjų Europoje, tinkama paminėti dar vieną aplinkybę, siekį „sėdėti“ ant dviejų geopolitinių kėdžių. Pradėjus kiek iš toliau, vasario 26-ąją lankydamasis Kremliuje irgi įtakingas V.Putino supratėjas Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas pareiškė esąs linkęs paisyti ES politinės linijos ir tuo pat metu siūlyti Rusijos prezidentui tarpininkavimo su Vakarasi paslaugas. Būta gandų, jog Maskva svarstė Austrijos kaip geriausiai suprantančios V.Putiną neutralios valstybės kandidatūrą siųsti taikdarišką kontingentą į rytų Ukrainą. Tarsi pačios Ukrainos nė nebūtų. Maskva tiesiog medžioja Europos lyderius, kurie dėl įvairių priežasčių rodo palankumą Kremliui, jokio skirtumo, tai nuo rusiškų energetinių resursų tiekimo stipriai priklausoma Bulgarija, rusų verslo oligarchų investicijomis suinteresuotas Kipras, ar „mentaliniai“ V.Putino simpatikai Graikijoje, Italijoje, Čekijoje. Šios šalies prezidentu sausį perrinkus Miloshą Zemaną, Rusijos prezidentas jį pasveikino vienas pirmųjų.
Kad Vengrijoje„sėdėjimo“ ant dviejų geopolitinių kėdžių vektorius laikomas perspektyviu, savaip iliustruoja aplinkybė, jog į „priešų“ sąrašą patenka tiesioginę Rusijos agresiją patirianti Ukraina. Kovo 20-ąją Briuselyje per Bendrijos užsienio reikalų ministrų susitikimą jos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pareikalavo iš Kijevo koreguoti švietimo įstatymą (ukrainiečiai mėgina įtvirtinti mokymą ukrainiečių kalba bendrojo lavinimo mokyklose, beje, kaip tą ne be problemų tebedaro ir latviai) bei atidėti jo vykdymą iki 2023 metų, priešingu atveju Budapeštas blokuos visas Ukrainos pastangas suartėti su ES bei NATO. Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal televizijos „Priamoj“ eteryje (03 22) atsakydamas į klausimą, kodėl jos šalis stovi skersai gerklės vengrams, priminė Austrijos-Vengrijos imperijos paveldą. Po Pirmojo pasaulinio karo imperijjai žlugus ir buvus padalintai, nemaža dalis vengrų liko gyventi Kroatijoje, Transilvanijoje, Slovakijoje, taip pat ir dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Pasak J.Zerkal, tas „išbarstytas“ užsienio diasporų paveldas tebeskauda. Beje, tarkime, Slovakijoje Budapeštas elgiasi dar kategoriškiau – reikalauja vietos vengrams autonomijos ir švietimo vien vengrų kalba. Vengrijos istorija iš tiesų paini, jos užsienio politikos „vingius“ galima nurašyti šiai aplinkybei, iš kitos pusės, o kurios vidurio ir rytų Europos valstybės istorija paprasta? Vis dėlto ciniška taikyti ultimatumų kalbą likimo broliams, ypač tai pasakytina apie Ukrainą.
Tiesa, ant dviejų „geopolitinių kėdžių“ sėdėti kuo toliau, tuo sudėtingiau. Solidarizuodamiesi su Vakarais po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo kilusiame diplomatiniame kare vengrai vis dėlto išsiuntė vieną rusų diplomatą. Kaip tik šiomis dienomis Vengrija gydymui priėmė tris kare su rusų samdiniais rytų Ukrainoje sužeistus ukrainiečių karius.
Rinkimai Vengrijoje. EPA – ELTA nuotr.
Apibendrinant tinka priminti kita intencija pasakytą rusų opozicinio politiko Levo Šlosbergo pastabą („Svoboda“ 04 05), jog bet koks valstybės modelis, kurį kurpia ir toliau kurps V.Putinas, laisvės aspektą ignoruos, nors būtent ji judina pasaulį. Esama politinių lyderių, kurie net refleksų lygyje nepriima laisvės. Neprimena nieko, tarkime, iš populistų stovyklos, nesvarbu kur, Vengrijoje. Lenkijoje ar populizmo kryptimi ypač regimai „nepažengusioje“ (belieka viltis – nepažengsiančioje) Lietuvoje? Pasirodo, yra tokia rytų bei vidurio europietiška „kompromiso“ versija – griežtai populistiški, tačiau vis dar demokratiniai režimai. O juk dabartinis pasaulis kečiasi, galima sakyti, gniaužiančiu kvapą tempu, ir „konservuoti“ bet kokią reikalų padėtį interneto socialinių tinklų epochoje nerealu. Įdomu, supranta tą populistai ar ne? Tikriausia bent iš dalies taip, nes populizmą galima laikyti ir geopolitiniu prekės ženklu, kurį ponas V.Orbanas paprasčiausiai parduoda, jo politinė intuicija nujaučia jo paklausą Vengrijoje.
Na, ir moralas – balandžio 9-osios rytą ėmė aiškėti, jog intuicija Vengrijos premjero nepavedė, jau akivaizdu, kad jo partija parlamente turės ryškią, gal net vėl konstitucinę daugumą. Yra toks dalykas kaip visuomenės savisaugos instinktas, Vengrijos atveju gana sudėtinga pasakyti, ar toliaregiškas sprendimas vėl suteikti beveik neribotus įgaliojimus populistams laikais, kai kaip niekad ryški (ir jau akivaizdžiai konfrontacinė) skirtis tarp laisvojo ir nelaisvojo pasaulių. Belieka kartoti banalybę – parodys laikas. Trumpoje kalboje vidurnaktį pradėjus ryškėti rinkimų rezultatui V.Orbanas mįslingai išsitarė, jog dabar valdžios partijai būtų išmintinga elgtis kukliai. Nujaučia politinės konjunktūros pokyčius? Sunku pasakyti.
Teksto pradžioje buvo paminėti lietuviški populistai (ar kandidatai į tokius) vengriškiems kraštutinumams nesiryžta, vis dėlto vengrų pamoka mūsų šaliai aktuali jau labai apžvelgiamoje ateityje vyksiančių rinkimų akivaizdoje.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio komunikaciją spaudos konferencijoje įrodinėjant, kodėl Seimo komisija dėl LRT buvo neišvengiama ir teisinga, politologams atrodo daugiau panaši į dar vieną politinės rinkodaros akciją, nors „valstiečių“ lyderis ne kartą pabrėžė, kad komisija yra ne politinė akcija, o neišvengiama Seimo narių prievolė.
Specialistų teigimu, pažerdamas LRT daug kaltinimų dėl neskaidrių viešųjų pirkimų, R. Karbauskis parodė savo nekompetenciją ir televizijos darbo neišmanymą.
R. Karbauskio komunikacija ir jo aršiai bei vaizdžiai deklaruoti siekiai ginti viešąjį interesą įtarimų sukėlė ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologei Rimai Urbonaitei. Jos manymu, konferencija buvo skirta ne tiek kovai dėl teisybės, kiek buvo panaši į dar vieną politinio marketingo akciją. Kartu R. Urbonaitė nuogąstavo, kad šia populistine komunikacija „valstiečiai“ tiesiog pasinaudos Lietuvos visuomene, kuriai dažnai pinigai yra svariau nei demokratiniai principai ir žodžio laisvė.
MRU politologė teigė, kad tiek padrika R. Karbauskio retorika, tiek komisijos formavimo principai liudija, kad „skaidrumo“ ir „teisingumo“ siekiai mažų mažiausiai yra antrajame plane. Konferencijos tikslas buvo tiesiog legitimuoti siūlomos komisijos poreikį ir dar labiau demonizuoti LRT. Anot politologės, taip R. Karbauskis taikosi į valstybės struktūromis nusivylusius rinkėjus ir suvedinėja asmenines sąskaitas. „Ir tai „valstiečių“ lyderis daro labai paprastais būdais“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
MRU dėstytoja pažymėjo, kad pati komisijos organizavimo situacija kelia daug neaiškumų. Politologė pabrėžė, kad daug įtarimų kelia siūlomos komisijos sudėtis ir jų narių kompetencija. Anot jos, daugiau negu keista yra situacija, kai į formuojamą komisiją įeina Seimo Kaimo komiteto nariai, tačiau nė vieno nario neįtraukiama iš Biudžeto ir finansų komiteto.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Anot R. Urbonaitės, panašaus pobūdžio tyrimus turi atlikti specialios institucijos. Todėl R. Karbauskio samprotavimai apie Seimo narių prievolę yra šiek tiek keistoki.
„Visuomenei, – pabrėžė R. Urbonaitė, – R. Karbauskis tiesiog ištransliavo žinutę, kad paprasti Lietuvos žmonės yra apgaudinėjami ir kad jis yra pasiruošęs kovoti dėl teisingumo. Kitaip tariant, -samprotavo MRU dėstytoja, – R. Karbauskis bando įtikinti visuomenę, kad dabartinė situacija yra labai bloga, o Seimo komisija, turėsianti tirti aptariamą klausimą, yra būtina“.
Anot politologės, šią žinutę R. Karbauskis siunčia ne tik juos palaikančiam elektoratui, bet ir visiems tiems, kurie mano, kad visas valdiškas sektorius yra korumpuotas, visada siekiantis į savo kišenes prisigrūsti mokesčių mokėtojų pinigų.
„R. Karbauskis, lygindamas vienos dainos kainą su mokytojo atlyginimu, bando parodyti, kokia yra didžiulė neteisybė“. Tai, teigė R. Urbonaitė, yra ne kas kita, kaip komunikacinis triukas.
Tokie valstiečių lyderio palyginimai ne tik rodo, kad griebiamasi labai primityvių viešųjų ryšių triukų, tačiau, R. Urbonaitės manymu, moraliai yra nesąžiningi. MRU politologė teigė, kad brangiai kainavusių tautinių kostiumų projektas, inicijuotas R. Karbauskio, ar atsisakymas rezidentams didinti atlyginimus gali būti vertinamas tame pačiame, „nesąžiningų“ ir „neteisingų“ atlyginimų, kontekste.
Kitaip tariant, samprotavo R. Urbonaitė, „valstiečių“ lyderio rodoma energija yra ne tiek teisybės ieškojimas ir viešojo intereso gynimas, kiek politinių interesų tenkinimo taktika.
„Nepaisant to, kad skaidrumo LRT reikėtų, šios konferencijos tikslas buvo tiesiog visuomenei įrodyti, kad „valstiečiai“ ir jų lyderis kovoja už teisybę bei teisingai leidžiamus mokesčių mokėtojų pinigus“.
Anot politologės, Lietuvoje gausu pavyzdžių, rodančių, kad visuomenė myli tokius kovotojus.
„Seimo nariai, – kalbėjo politologė, – suprasdami tokios kovos politinę vertę, kuria įvairiausias komisijas. Dėl teisingesnės „Nutelos“ sudėties ir taip toliau. Pagaliau, juk „valstiečių“ rinkimų kampanija taip pat buvo pagrįsta kova už teisybę“.
Apibendrindama R. Karbauskio komunikaciją, R. Urbonaitė teigė, kad „valstiečiai“ kilusių ginčių dėl LRT valdymo situaciją gali labai neblogai išnaudoti.
„Šie populistiniai kovos su neteisybe metodai gali atnešti „valstiečių“ partijai naudos. Nereikia manyti, kad didelė žmonių dalis šią R. Karbauskio kovą vertins neigiamai, kaip politikų bandymą savo interesų tenkinimui pasitelkti žiniasklaidą. Tai, kas vyksta „feisbuko burbuluose“, nereiškia, kad tai vyksta ir visoje visuomenėje. Lietuvos žmonės yra linkę dažnai situaciją vertinti kitaip, per daug nesigilinant į demokratijos principus. Lietuvos žmonėms pinigai yra svarbiau už „kontroliuojamos žiniasklaidos“ rizikas. Tokios yra mūsų demokratijos suvokimo grimasos. Todėl „valstiečių“ pradėtas politinis žaidimas ir susidūrimas su žiniasklaida gali ir neatnešti didelių nuostolių partijai“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Pradėkime nuo to, kuo antrame tekste apie „suprantančius“ V.Putiną baigėme – ironiška, kad Kremlius nepakenčia jokių separatizmo apraiškų Rusijos Federacijoje, užtat visokeriopai palaiko Vengrijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, Vokietijos, kitų Europos kraštutinių dešiniųjų raginimus uždaryti sienas ir baigti svajas apie vieningą Europą nacionalizmo naudai.
Maskvos režimas savo šalyje yra uždraudęs Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ (beje, traktato didaktiniais sumetimais ne taip seniai nepabijota išleisti Vokietijoje), tačiau siekdamas plėsti savo įtaką remia kraštutinius dešiniuosius Europos Sąjungoje (ES) bei Amerikoje. Kokioje Austrijoje jauniems leidėjams, žurnalistams bei verslininkams neramu dėl demokratijos jų šalyje, kai 52 proc. rinkėjų palaiko ksenofobinę „Laisvės partiją“.
Pasak Vienos humanitarinių mokslų instituto bendradarbio, knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji Vakaruose: tango no“ autoriaus Antono Šechovcovo, Europos dešiniųjų radikalėjimas tiesiogiai sietinas su jų įkarščiu lobuoti Kremliaus interesus.
Vienas „Laisvės partijos“ lyderių rusakalbis Johannas Gudenus dažnai komunikuoja su Rusijos ir Baltarusijos politikais bei verslininkais ir agituoja už glaudesnius ryšius su Kremliumi. Spaudos konferencijoje praėjusių metų sausį politikas ragino ESkolegas imti pavyzdį iš V.Putino, kuris esą atliepia savo liaudies lūkesčius, o ne tarnauja Amerikai bei NATO.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014-ųjų birželį, kai nė viena Jungtinių Tautų (JT) šalis narė nepripažino Krymo aneksijos, Rusijos valstybės dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pasikvietė J. Gudenų į Maskvą, kur šis pavadino Europą esant NATO įkaite bei pagyrė Kremliaus politiką Kijevo atžvilgiu. Politikas nuolat kartoja, jog tai Vašingtonas primetė ES sankcijas Rusijai po šios agresijos prieš Ukrainą. Beje, artimiausiu metu panaikinti sankcijas V.Putino draugijoje pernai žadėjo ir „neliberalios demokratijos“ šalininkas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.
Dešinieji populistai siūlo „susitaikyti“ su Maskvos agresija prieš Ukrainą naudodami taktinį argumentą, esą V.Putinas ir rusai neatsitrauks jokiomis aplinkybėmis. Tai įsipiešia į apskaičiuotą Kremliaus strategiją, kurios tikslas – destabililizuoti Vakarus, provokuojant nuolatinius susišaudymus Ukrainos rytuose, rengiant kibernetines atakas prieš demokratinius institutus, siekiant plėsti rusakalbių mažumų įtaką užsienyje, na, ir išnaudojant konservatyvių nacionalistinių partijų simpatiją V.Putinui. Kaip laikraštyje „Berlingske“ (2017 10 04) yra komentavęs danų publicistas Samuelis Rachlinas (beje, kilęs iš Sibiro), V.Putino politiniai technologai daug metų mėgina „įpiršti“ Rusijos prezidentą kaip pasaulinio konservatizmo lyderį, maždaug, laikas liautis demonizuoti V.Putiną, juk jis iš tiesų sąjungininkas ir gal net vienas civilizacijos vedlių. Užsienio nacionalistai-populistai tam reikalui tinka kaip geriausi partneriai.
Rusijojje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Tenka konstatuoti, iš dalies pavyksta retušuoti reputaciją politinio lyderio, kuris ne kartą pažeidė tarptautinę teisę bei pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo įsiveržė į suverenių Europos valstybių Ukrainos bei Gruzijos teritorijas. Toks lyg ir kognityvinis disonansas – Rusijos prezidento šalininkai Vakaruose mėgina jį sugrąžinti į padorią politinę draugiją, kai Maskva tuo pat metu stengiasi išbalansuoti tų pačių Vakarų politinę sistemą iš vidaus.
A.Šechovcovas pastebi, jog santykinės kraštutinių dešiniųjų pergalės praėjusių metų rinkimuose kai kuriose ES valstybėse signalizuoja ne tiek apie jų stiprėjimą, kiek tai, jog tradiciniai politiniai elitai nebesugeba atremti naujų iššūkių, tokių kaip pabėgėlių krizė. Pats gyvenimas daugiau mažiau legalizuoja radikalius dešiniuosius ir net verčia centristines dešiniųjų partijas slinktis dešiniau, kas tik didina Kremliaus apetitą būtent šiame politiniame segmente ieškoti partnerių.
2016-iesiems artėjant į pabaigą (2016 11 06) „Independent“ pateikė keletą „naujojo europietiškojo fašizmo“ (dienraščio apibūdinimas) personifikacijų, isteblišmentui save priešpastatančių nacionalistų euroskeptikų. Tarp jų – austrų „Laisvės partijos“ vienas lyderių Norbertas Hoferis, rekomendavęs piliečiams „logiškai reaguoti“ į pabėgėlių krizę įsigyjant šaunamuosius ginklus, atvira Kremliaus simpatikė Marina Le Pen interviu BBC žadėjo tapusi prezidente „paleisti“ Prancūzijoje „globalios revoliucijos“ trečią etapą (pirmas buvo „Brexitas“, antras – Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu), kuris reikštų Prancūzijos išstojimą iš NATO. Geertas Wildersas Koraną yra palyginęs su Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ ir pradėjęs kampaniją dėl jo uždraudimo Nyderlanduose. Buvusi „alternatyvos Vokietijai“ lyderė Fraukė Petry daugiakultūriškumą išvadino „komposto duobe“, „Švedijos demokratų“ vadas Jimmis Åkessonas pasisako prieš savo šalies visavertę narystę ES. Vengrijos „šefas“ Viktoras Orbanas pernai ne tik pabandė išprašyti iš Budapešto Centrinės Europos universitetą, bet ir įvykdė eilinę (tai reiškia, ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs savo šalies piliečiams anketą „sustabdysime Briuselį“, kurioje išdėstyti šeši klausimai apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Kaip matome, Kremliui tikrai yra „ant ko statyti“.
Minėdamas Kristaus krikšto šventę, V. Putinas pasinėrė į ledinį vandenį. EPA-ELTA nuotr.
Šių metų sausio 10-ąją JAV senatorius demokratas Benas Cardinas pristatė 200 puslapių pranešimą „V.Putino asimetrinė ataka prieš demokratiją Rusijoje ir Europoje, jos pasekmės Amerikos nacionaliniam saugumui“, kuriame analizuojamas Kremliaus kišimasis į JAV bei Europos politiką paskutinius porą dešimtmečių (nuo 1999-ųjų). Pasak jo, V.Putinas visą laiką tobulina savo asimetrinį arsenalą, pašauktą ardyti per pastaruosius 70 metų JAV ir Europoje sukurtus demokratijos institutus, o Vakarai kol kas nesugeba efektyviai atremti Kremliaus „hibridinių atakų“, nors pastaruoju metu plečia sankcijas Maskvai ir nutarė tiekti rusų agresiją patyrusioms Ukrainai bei Gruzijai letalinius ginklus.
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pranešime daroma išvada, kad Kremlius kišosi į 19-os Europos valstybių politiką, rytinėje Senojo Žemyno dalyje tą paprastai lemdavo šalių sprendimas rinktis vakarietišką raidos kelią bei vystyti ryšius su NATO. Taip pat konstatuojama, jog dabartinis Rusijos režimas perėmė daugelį dar Sovietų Sąjungos taikytų poveikio metodų, tokių kaip dezinformacija, politinis, ekonominis, karinis spaudimas (įskaitant provokacijas bei tiesioginį kišimąsi), parama radikalioms grupėms bei partijoms.
Kita vertus, nereikia ir demonizuoti radikalų. Tarkime, W.Wildersas po Nyderlandų Atviro universiteto teisės kursų baigimo išvyko į Izraelį, kur gyvendamas daug keliavo po kaimynines arabų šalis. Aršiu Islamo kritiku tapo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų, 2006-aisiais įsteigė „Laisvės partiją“, 2008 metais susuko daug triukšmo sukėlusį trumpametražį filmą „Fitna“, kuriame citatas iš Korano bei musulmonų radikalų citavimą mėgino susieti islamistų teroro aktais bei taip įtikinti žiūrovus barbariška šios religijos prigimtimi. Wildersas „ir kiti“ kurį laiką keliavo tradicinį politiko, visuomenės veikėjo kelią, kol subrendo sprendimui „privatizuoti“ ir sau naudinga linkme formuluoti problemas, kurių, rinkėjų nuomone, nesprendė tradicinės partijos. V. Orbanas juk neklysta sakydamas, kad mes nenorime ir negalime priimti viso pasaulio.
Be to, populistai viešojoje erdvėje demonizuojami, nes pasisako už grįžimą prie „tradicijos“, ir čia beveik nieko negalima padaryti – dabartiniai reikalai rodo, jog planeta, visada buvusi gal net pernelyg marga, interneto socialinių tinklų nenumaldomai augančio aktyvumo dėka dabar tą margumą atskleidžia kaip niekada visapusiškai.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Arba yra suinteresuotų tą margumą skleisti „savaip“. 2017-ųjų rinkimų sezonui Europoje rengėsi visi suinteresuotieji, valstybinis Rusijos televizijos kanalas RT pasirūpino daugiau nei milijardo rublių papildomu finansavimu, kad artėjant Prancūzijos prezidento rinkimams paleistų transliacijas prancūzų kalba. „Priimtino“ kandidato pergalės atveju Maskva tikėjosi išklibinti Europos vienybę sankcijų Rusijai klausimu. Nepavyko.
Vis dėlto, pasak ekspertų grupės „Prop Or Not“, rusų „trolių“ ar RT į informacinį lauką per JAV prezidento rinkimų kampaniją išmestos melagingos žinios buvo perskaitytos 213 milijonų kartų. Tai nebūtinai reiškia, kad jos reikšmingai lėmė balsavimą, bet kodėl ciniškai „nepatikrinus“ lindinčiųjų internete emocinės savijautos konspiracinėmis teorijomis grįstu turiniu, neva atskleidžiančiu slaptas jėgas, kurios lemia įvykius pasaulyje?
Taip „komponuota“ viešoji erdvė emocinės bei dvasinės pusiausvyros publikai tikrai nesuteikia, ir populistų paklausa bent taktinėje perspektyvoje paauga. Regima dalis elektorato dabar ir kažkiek laiko ateityje palaikys žadančius sugrąžinti „palaimingą praeitį“ bet kuria kaina. Tai į juos apeliuoja „Nacionalinis frontas“, „Laisvės partijos“ ir kiti panašūs politiniai dariniai.
Vis dėlto europietiškumo dabar kur kas daugiau nei prieš 50 ar 60 metų, taigi ir dabartinius iššūkius geriau vertinti be perteklinio dramatizmo, tiesiog reikia aiškintis silpnas vietas ES visuomenėse ir su tuo dirbti. Maskva neabejotinai kol galės, tol kišis į Europos vidaus politiką ir noriai naudosis radikalų paslaugomis.
Beje, paradoksalu, tačiau šia prasme praėję metai atnešė ir savotiško optimizmo, kurį austrų verslininkas Gerhardas Plankensteineris leidiniui „The Daily Beast“ apibūdino taip: „Kraštutiniai dešinieji praloš, kai ims vadovauti vyriausybei. Žmonės greitai supras, kad jie nepajėgūs pagerinti situacijos“.
Idėjos Lietuvai „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“ kūrėjas, programuotojas Linas Jakučionis. Eltos nuotr.
Idėjos Lietuvai „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“ kūrėjas, programuotojas Linas Jakučionis sako, kad jam, kaip ir absoliučiai daugumai žmonių, rūpi Lietuvos ir lietuvių gerovė. „Mus visus pasiekia informacija iš pačių įvairiausių šaltinių. Tad labai svarbu mokėti teisingai atsirinkti, kas yra tiesa, kitaip tariant, reiktų lavinti kritinio mąstymo įgūdžius“, – interviu projekto „Idėja Lietuvai“ pozityvių žinių ambasadorei naujienų agentūrai ELTA sakė L. Jakučionis.
– Papasakokite trumpai apie save – kuo užsiimate, kokie Jūsų pomėgiai?
– Man pasisekė – tiek mano pomėgis, tiek darbas sutampa. Esu programuotojas. Laisvalaikiu mėgstu ir futbolą pažaisti, ir gamtoje pasivaikščioti. Man, kaip ir absoliučiai daugumai žmonių, rūpi Lietuvos ir lietuvių gerovė, dėl to gyvendamas Airijoje tapau pirmuoju Airijos lietuvių bendruomenės pirmininku. O šiais laikais mėgstu įvairiose interneto svetainėse žmonėms priminti apie tai, kaip veikia realybė, jeigu jų ar kokių nors organizacijų veiksmai su ja prasilenkia.
– Kaip Jums kilo idėja „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“?
– Tai ne staiga galvon šovusi, o per kokius 20 metų susiformavusi idėja. Ji vis tvirtėjo kiekvieną kartą internete ar realybėje susidūrus su nuo sukčių nukentėjusiais žmonėmis, tūkstančius neveikiančiam gydymui išleidusiais ligoniais, sergančiais vėžiu, ideologinėmis grupėmis, kurios į savo ideologiją linkusios įtraukti ne tik savo gerus siekius, tačiau ir bet kokią demagogiją, jeigu tik ji sutampa su grupės tikslais.
Mus visus pasiekia informacija iš pačių įvairiausių šaltinių. Internetas suteikia galimybę bet kam be tarpininkų pateikti informaciją. Kartais tos informacijos skleidėjai yra tiesiog suinteresuoti komercine nauda, kartais siekiama geopolitinės įtakos, o kartais tiesiog gerų paskatų vedamos ideologinės grupės skleidžia ne visai tiesą atitinkančią informaciją. Jeigu nesugebame atskirti patikimos informacijos nuo nepatikimos, galime priimti pavojingus sau ar visuomenei sprendimus. Jeigu nesugebame atpažinti argumentavo klaidų, galime priimti neteisingus sprendimus arba ir patys tapti neteisingos informacijos platintojais.
Kiekvienam žmogui būti politikos, biologijos, medicinos, filosofijos, fizikos, religijotyros, istorijos, mechanikos, finansų ekspertu tikrai nepavyks. O štai išmokti metodus ir procesus, kaip atsijoti nepatikimą, tendencingą, propagandinę informaciją, yra įmanoma. Kurgi geriau tai daryti, jeigu ne mokykloje?
– Jūsų nuomone, ar mes, suaugę žmonės, mokame kritiškai mąstyti?
– Kaip ir beveik visose srityse, vieniems žmonėms tai sekasi geriau, o kitiems prasčiau. Taip pat kartais žmonės sugeba atpažinti argumentavimo klaidas, kai susiduria su svetimomis idėjomis, tačiau nepastebi tų pačių argumentavimo klaidų savo argumentuose.
Kiekviename laikraštyje rasite horoskopų skyrelį ar ekstrasensų samprotavimų Kai kurie jūsų draugai feisbuke vis pasidalins kokiu nors kaimyninės valstybės žiniasklaidos propagandiniu straipsniu, o koks nors labdaros fondas vis rinks pinigus, kad nusiųstų vėžiu sergantį vaiką į kokią nors kliniką Meksikoje. Į Seimą vis pakliūva populistinių partijų atstovų, žmonės perka žinomai neveikiančių homeopatinių preparatų, o įvairių religijų atstovai sugeba ne tik save išlaikyti, bet dar kartais ir prabangių automobilių įsigyti.
Tad akivaizdu, kad bent šiek tiek teorinio ir praktinio pagrindo bent daliai žmonių reikia.
– Kaip galima mokytis kritinio mąstymo?
– Mokytis kritinio mąstymo galima taip pat kaip ir visų kitų dalykų – išmokti teoriją ir praktikuotis. O teorijos mokytis yra daug: ir apie tai, kokios būna formaliosios ir neformaliosios logikos klaidos (pvz., argumentavimas iš senumo). Ir apie tai, kokias mąstymo klaidas linkusios daryti žmogaus smegenys (pvz., žmonės linkę atsirinkti informaciją, patvirtinančią jų ankstesnes nuostatas ir ignoruoti informaciją, prieštaraujančią ankstesnėms nuostatoms). Ir apie tai, kaip veikia atmintis (atmintis nėra įrašas, prisiminimai keičiasi kiekvieną kartą juos perpasakojant, kai kuriais atvejais netgi įmanoma įdiegti netikrus prisiminimus). Ir apie tai, kuo skiriasi mokslinių tyrimų visuma besiremiantys ekspertai nuo kitų autoritetų. Ir apie tai, kaip atpažinti statistiką: „Kasdienis 50 g perdirbtos mėsos suvartojimas padidina riziką susirgti storosios žarnos vėžiu 18 proc.“, nereiškia, kad 18 proc. žmonių susirgs vėžiu, o reiškia, kad tikimybė per visą gyvenimą susirgti šiuo vėžiu padidėja nuo 6 proc. iki 7 proc.
Pratimų ir praktinių užduočių galima atlikti daug: pradedant nuo pramanytų situacijų, kuriose reikia atpažinti logikos ar mąstymo klaidas, iki praktinių užsiėmimų kaip atpažinti apmokamus straipsnius laikraščiuose, manipuliaciją statistika, išanalizuoti sensacingas naujienas ir išsiaiškinti, ar tikrai jos tokios sensacingos.
– Ar savo aplinkinius skatinate kritiškai mąstyti? Kaip tai darote?
– Taip, bet ne taip jau ir dažnai. Kartais tiesiog tenka priminti dalykus, kurių mokomės mokykloje. Pavyzdžiui, peršalimas nėra peršalimas, jį sukelia virusai, tad bandymas atsekti, ar peršalimą sukėlė neužsidėta kepurė, ko gero, neprives prie teisingo atsakymo. Kartais diskusijoje tenka tiesiog užduoti papildomų klausimų, ypač kai kas nors pasiūlo „paprastą“ sprendimą kokiam sudėtingam klausimui spręsti (pvz., migracija).
Kam naudingas Lietuvos politinių partijų sunaikinimas?
Jei šiandien man kas nors pasakytų, kad Lietuvoje gyvename demokratijos sąlygomis vakarietiškuoju jos supratimu, labai ilgai ir nuoširdžiai juokčiausi tokiam naivuoliui tiesiai į akis.
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau tikrai tikiu, kad tokie naivuoliai egzistuoja, jų tikrai nėra mažai, jų išsilavinimas, intelektas, profesija, lytis ar religinė priklausomybė gali būti pati įvairiausia, tačiau juos vienija trumpa politinė atmintis ir pilietinis infantilumas.
Pamėginkime pasigilinti į dabartinę lietuvišką „demokratiją“, tenka rašyti „demokratija“, nes iki tikros demokratijos mums toli kaip iki Mėnulio pėsčiomis. Kadangi diskusija be argumentų kaip namas be pamatų, pradėkime nuo jų.
Pasaulyje demokratijos padėtis valstybėje matuojama įvairiais matais. Vienas iš esminių lakmuso popierėlių demokratijai konkrečioje šalyje išmatuoti yra žmonių teisė rinktis į taikius susirinkimus ir susibūrimus, kita – laisvė burtis į politines partijas bei dalyvauti laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose. Dar yra žiniasklaidos nepriklausomumas, bendras korupcijos lygis, teismų ir teisėtvarkos savarankiškumas ir nesikišimas į politinius procesus…
Šiame straipsnyje bandysime analizuoti piliečių laisvę burtis į politines partijas ir pastarųjų galimybę laisvai veikti ir dalyvauti sąžininguose ir demokratiniuose rinkimuose, kitame straipsnyje apžvelgsime taikių susirinkimų, renginių ir susibūrimų laisvę.
Kokios politinės partijos ir organizacijos bei laisvo jų veikimo Lietuvoje sąlygos?
„Trisdešimt penktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skamba taip:
Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.
Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politiniai partijai ar asociacijai.
Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“ (paryškinta šio straipsnio autoriaus).
Kaip matome, Konstitucijos kūrėjai numatė Lietuvos piliečių teisę burtis ne tik į politines partijas, bet ir į kitas politines organizacijas. Tačiau per 25 Lietuvos Konstitucijos veikimo metus įstatymų leidėjai nesugebėjo apibrėžti, kas yra politinė organizacija ir priimti jų veikimą reglamentuojančių įstatymų, todėl toliau analizuosime tik politines partijas.
Partijos – geriausias vaistas nuo populizmo
Visame demokratiniame pasaulyje piliečiai savo politinę valią išreiškia rinkimuose, rinkdamiesi sau artimiausią politinę partiją arba jos atstovą, perskaitę jų deklaruojamas vertybes ir programines nuostatas. Eilinis pilietis savo gyvenime neturi laiko labai plačiai įsigilinti į valstybėje bei pasaulyje vykstančius politinius ir ekonominius procesus. Šiems procesams perprasti reikia papildomo pasiruošimo, žinių ir įvairiapusės informacijos. Todėl dažnai prieš balsuodami pasiklauso politikų deklaruojamų tikslų ir pažadų ir pagal juos atiduoda savo balsą.
Tačiau demokratija nenumato tiesioginės bausmės už tai, kad politikas netesės prieš rinkimus duotų pažadų. Vienintelė bausmė, kurią numato demokratinė santvarka – rinkėjų pasitikėjimo praradimas ir politiko neperrinkimas kitai kadencijai.
Rinkimai
Bet kaip iš anksto patikrinti, ar politikas bus linkęs tesėti savo pažadus ar kalba tik tai, ką nori girdėti rinkėjai? Juk čia negali pasinaudoti prinokusio arbūzo rinkimosi parduotuvėje ritualo, kai pabeldžiama į arbūzo galvą arba jis perpjaunamas pusiau. Politikai greičiausiai neleistų rinkėjams tokiu būdu jų patikrinti prieš rinkimus.
Politologai teigia, kad brandžių, nevienadienių politinių partijų egzistavimas yra vienas geriausių vaistų nuo populizmo. Teisingai, politinės partijos – vaistas nuo populizmo. Vakarų demokratinėse šalyse rinkėjai gali pasigilinti, ką ir kuriuo metu politinė partija žadėjo, ką įgyvendino ir kas iš to išėjo. Pasaulio ekonominiai procesai dažnai yra dinamiški ir sunkiai nuspėjami, todėl kartais politikai turi priimti greitus ir nepopuliarius sprendimus, kad amortizuotų iškylančios krizės sukeltą neigiamą efektą.
Dažniausiai tokie sprendimai pasiteisina ateityje, kaip kad gydytojams kritiniu atveju gelbėjant paciento gyvybę pateisinama skausminga chirurginė operacija. Todėl ir politinių partijų, esančių valdžioje, sprendimus kartais galima įvertinti tik po tam tikro laiko. Demokratiniame pasaulyje piliečiai gali pareikalauti iš politinių partijų ir jų atstovų, kad šie laikytųsi rinkiminių pažadų. Tai galioja tose šalyse, kur stipri pilietinė visuomenė.
Kuo skiriasi partija nuo verslo subjekto
Lietuvoje, deja, pilietinė visuomenė yra tik formavimosi stadijoje, o brandžias politines partijas, kurios turėtų garbingą istoriją, galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Iš karto po nepriklausomybės atgavimo įstatymų kūrėjai suprato politinių partijų reikalingumą ir naudą demokratiniam procesui. Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus turime atvirkštinę situaciją. Visuomenė visai pagrįstai nebepasitiki politinėmis partijomis, kurias dažnai labai sunku atskirti nuo pelno siekiančių uždarųjų akcinių bendrovių arba tiesiog nusikaltėlių grupuočių.
Pamėginkime atsakyti į klausimą – ar kaltas vaisto gamintojas, jei pacientas apsinuodijo nuo vaisto klastote? Ar kaltas gėrimo gamintojas, jei klientas apsinuodijo padirbtu surogatu? Tikriausiai ne. Tai kodėl kaltiname partinę sistemą dėl to, kad leidome mus apgauti aferistams, kurie savo gaujas pavadinę politinėmis partijomis daugiau nei du dešimtmečius mus mulkino? Faktas, kad taip įvyko, rodo tik tai, kad turime dar labiau stiprinti politinių partijų segmentą, turime į jų veiklą įtraukti kuo daugiau pilietiškai nusiteikusių žmonių, akademinį jaunimą, ūkininkus, inteligentiją.
Juk kuo daugiau bus idėjinių žmonių politinėse partijose, tuo jos bus švaresnės ir sąžiningesnės, tuo bus lengviau rinkėjams per rinkimus. Tačiau šiuo metu einama kitu keliu. Stengiamasi, kad išliktų tik nomenklatūrinės arba oligarchų kišeninės partijos, o idėjinės sąžiningos ir skaidrios politinės jėgos numirtų natūralia mirtimi arba būtų per prievartą numarintos.
Tas skaidriai neskaidrus politinių partijų finansavimo modelis
Pirmiausiai buvo sugriežtintas politinių partijų finansavimas, kuris beveik nepridėjo skaidrumo didžiųjų partijų finansuose, bet smarkiai komplikavo mažųjų partijų išlikimą. Panaikinus juridinių asmenų galimybę remti politines partijas, buvo suduotas didelis smūgis mažų partijų finansavimui, o tuo pačiu „paslėpti galai“ didžiųjų partijų nesąžiningam atidirbimui savo rėmėjams.
Pateiksiu paprastą pavyzdį, kaip buvo iki politinių partijų finansavimo įstatymo pakeitimų: UAB „Įmonė“ paremia valdančią politinę partiją „Biudžeto sąjunga“, o praėjus pusmečiui po paramos pervedimo ši įmonė laimi 15 iš 16 konkursų ministerijoje, kurią kuruoja jos paremta politinė partija. Viskas aišku rinkėjui, viskas aišku teisėsaugai. Dabar UAB „Įmonė“ negali remti valdančiosios politinės partijos kaip juridinis asmuo, bet jos pagrindinis akcininkas Vardenis Pavardenis gali ją remti kaip fizinis asmuo. Parama pervedama, įmonė konkursus laimi, o galai jau paslėpti ir ausys taip aiškiai nekyšo. Ir jei ankščiau dalis įmonių rėmė po keletą politinių partijų dėl demokratijos plėtros, tai dabar mažų ir neįtakingų partijų turtingi verslininkai neremia savo asmeniniais pinigais.
Viskas mokama, nes rinkimus turi laimėti tik dideli pinigai…
Paimkime kitą pavyzdį – rinkiminės kampanijos įkarštis, politinė partija ir pavieniai politikai stengiasi, kad rinkėjai juos pastebėtų, kad bent akį užmestų į jų nuveiktus darbus, aprašytus autobiografijose ir į jų išdailintas programas, kurios pilnos realių ir utopinių pažadų kaip strazdų prinokusių vyšnių krūmuose. Pagal dabartinius įstatymus už viską politikai privalo mokėti: nori susitikti su rinkėjais – mokėk rinkos kaina už salės nuomą mokykloje ar kultūros namuose, nori pasidalinti savo idėjomis su rinkėjais spaudoje – mokėk pagal iš anksto leidinio Vyriausiajai rinkimų komisijai deklaruotus įkainius.
Dolerių krūva
Galima tik priminti, kad jau esančios valdžioje partijos ne tik turi neskaidriais ryšiais susaistytų rėmėjų tarp turtingų fizinių asmenų, bet iš biudžeto kasmet išsidalina milijonus eurų savo reikmėms ir politinėms kampanijoms finansuoti.
Jau seniai niekam ne paslaptis, kad vadinamosios biudžetinės partijos aktyviai naudojasi administraciniais resursais savo valdomose savivaldos institucijose, ministerijose ir Seime bei valstybinėse įmonėse.
Žmonės įdarbinami valstybės įmonėse, ministerijose ar savivaldybėse fiktyviai, o realiai dirba administracinį darbą partijoms. Šie darbuotojai gali operatyviai surinkti parašus už partijos sąrašus ar kandidatus į merus ir Seimo vienmandatininkus, jie gali surinkti žmonių deklaracijas skirti politinei partijai 1 proc. nuo asmens sumokėto Gyventojo pajamų mokesčio, tvarkyti partijos finansinius, administracinius ir rinkiminius dokumentus. Viso šito nedidelės nepriklausomos partijos neturi ir yra priverstos visur remtis savanorių pagalba, kuri sunkiai konkuruoja su etatinių darbuotojų darbu.
Latvijoje 200, o Lietuvoje – 2000
Priešpaskutinis smūgis mažosioms partijoms buvo būtinojo minimalaus partijos narių skaičiaus pakėlimas nuo 1000 iki 2000 narių. Šis įstatymas be jokios abejonės priimtas dėl partijų skaičiaus sumažinimo ir tuo pačiu piliečių politinio aktyvumo bei galimybės dalyvauti politinėje veikloje ribojimo. Juk esant dabartiniam Lietuvos pilietiniam aktyvumui surasti 1000 bendraminčių, norinčių ir galinčių priklausyti politinei organizacijai yra labai sunku, o rasti 2000 aktyvių žmonių, kurie būtų patikimi, suprastų ir pritartų partijos vertybėms ir programai yra labai sunkiai įgyvendinama misija. Jei lygintume su mūsų artimiausia kaimyne Latvija, tai ten užtenka 200 žmonių, kad politinė partija galėtų būti įsteigta ir pilnavertiškai veiktų. Skirtumas: 10 kartų! Gali kilti klausimas, kodėl tai blogai? Atsakymas būtų dvejopas – dėl to, kad kiekybė dažnai mažina kokybę ir todėl, kad apskritai mūsų visuomenėje žmonių, kurie sutiktų priklausyti politinei partijai, skaičius yra labai ribotas.
Istorija mus moko, kad ne kiekybėje esmė, o kokybėje. Maža grupelė idealistų gali apversti pasaulį, jie būdami vieningi ir veiklūs vieniems ar kitiems procesams išjudina mases. O jei kokia organizacija tampa labai skaitlinga, masinė, ji dažniausiai yra pasmerkta išsigimti, prarandama galimybė pažinoti vieni kitus ir vieningai, komandiškai veikti.
Kodėl nepopuliaru dalyvauti politinių partijų veikloje?
Nors sovietinė sistema subyrėjo seniai, bet žmonės vis dar bijo priklausyti politinėms partijoms, nes galvoja, kad nuo to gali nukentėti, todėl net statistų pririnkti mažesnėms politinėms partijoms nėra lengva. Iš kitos pusės tokias baimes labai stiprina finansinės institucijos, tokios kaip užsienio šalių bankai, kurie, prisidengdami absurdiškais argumentais, piktybiškai renka informaciją apie asmenų arba jų artimųjų priklausymą politinėms partijoms.
Ne visuomet reikia būti užsispyrusiam kaip ožys. Slaptai.lt
Ne kartą ir ne du mažosios politinės partijos netenka narių po to, kai asmuo apsilanko banke ir ten jam tenka užpildyti asmens duomenų anketą, kurioje yra net keletas klausimų apie priklausymą politinėms partijoms. Atmetus bankų absurdiškus argumentus apie tai, kad tokia informacija renkama terorizmo ir pinigų plovimo prevencijai, tikroji priežastis taip ir lieka paslaptis. Logiškiausia išvada peršasi tokia, kad duomenys renkami turint tikslą įtakoti politinius procesus, priimamus įstatymus ir bendrą verslo aplinką šalyje.
Juk tikrai ne vienas esame sulaukę iš bankų asmeninių pasiūlymų dėl vartojamųjų paskolų, pensijinių fondų ir kitų finansinių paslaugų, nesunku nuspėti, kad valdančiųjų politinių grupuočių nariai gali sulaukti palankesnių asmeninių bankų pasiūlymų, taip darant poveikį asmenims, nuo kurių priklauso bankų finansiniai rezultatai ir verslo aplinka. Tikriausiai nereikia nei sakyti, kad paprastą, eilinį postsovietinės šalies pilietį išgąsdins klausimas apie jo priklausymą politinei partijai ir dažnas partietis, ypač jei nėra politinėje veikloje labai aktyvus, po tokios anketos užpildymo nusprendžia pasitraukti iš partijos, kad ateityje nesusilauktų panašių klausimų.
Teisingumo ministerijos metodai
Teisingumo ministerija turi kitų būdų mažinti politinių partijų narių skaičių – tai asmenų santuokos ir skyrybos. Reiktų paminėti, kad partijos tam, kad galėtų legaliai veikti politinėje arenoje, dalyvauti rinkimuose ir nebūtų priverstiniu būdu išregistruotos ir uždarytos, privalo mažiausiai 2 kartus per metus siųsti savo atnaujintą narių sąrašą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai. Pastaroji gavusi duomenis išbraukia iš narių mirusius asmenis (kas yra logiška ir teisinga), netiksliai užpildžiusius stojimo dokumentus (jei neatitinka asmens kodas, asmuo turi keletą vardų, o užpildė tik vieną ir panašiai).
Taip pat išbraukiami asmenys, kurie per paskutinį pusmetį dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakeitė savo pavardę, dažniausiai dėl santuokos sudarymo arba skyrybų su sutuoktiniu. Taigi asmuo, pakeitęs pavardę, visų pirma privalo apie tai informuoti politinės partijos vadovybę, kiek tokių sąmoningų žmonių gali būti? Tikriausiai tik vienetai. Tokiu atveju tokiais dalykais privalo rūpintis partijos vadovybė. Kadangi nepatekusi į valdžią ir neparsidavusi oligarchui partija etatinių darbuotojų neturi, vadinasi, tuo rūpinasi neetatiniai savanoriai, kurie be šito dalyko rūpinasi dar daugybe kitų reikalų, be kurių partija negalėtų normaliai veikti ir funkcionuoti.
Politinių partijų kova – tai plėšrūnų kovos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galima dar priminti, kad Vyriausioji rinkimų komisija kiekvienais metais vis labiau sunkina ir komplikuoja partijų ataskaitas ir kitus dokumentus, kuriuos jos turi pateikti. Rinkiminių kampanijų metu žmogus, kuris prisiima atsakomybę būti kampanijos iždininku, aukodamas savo laisvalaikį turi tiek dokumentų užpildyti, kad net rimti buhalteriai turėtų paprakaituoti; jei suklys, jis rizikuoja būti nubaustas administracine tvarka, o prie viso to mažosiose partijose dažniausiai už darbą negauna nė cento.
Neseniai Kauno ir Vilniaus merai pasigyrė, kad šių miestų tarybos panaikino politinių partijų teisę į lengvatinę patalpų nuomą iš savivaldybių. Ką tai reiškia sisteminėms valdžios partijoms? Visiškai nieko, jos pasididins dotacijas iš biudžeto ir už mokesčių mokėtojų pinigus išsinuomos dar prabangesnius apartamentus miestų centruose, o mažosios partijos liks be namų, be šanso turėti kambariuką, kur galėtų rengti susirinkimus, laikyti dokumentus, priimti rinkėjus ar svečius. Tikrai galima pritarti, kad prabangūs ofisai miestų centre politinėms partijoms neturi būti skiriami, tačiau po kuklų kabinetą savivaldybei priklausančiose patalpose kiekvienai politinei partijai valstybė turėtų užtikrinti.
Kas balsuoja, o kas balsus skaičiuoja!
Visi esame girdėję Josifui Stalinui priskiriamą posakį, kad nesvarbu, kas kaip balsuoja, o svarbu, kas balsus skaičiuoja. O ar susimąstome, kas Lietuvoje skaičiuoja balsus, jei sakysite, kad tai daro apylinkių, apygardų ir Vyriausioji rinkimų komisijos, būsite teisūs tik dalinai. Nes Lietuvoje balsus skaičiuoja politinės partijos, bet tik valdančiosios. Rinkimų apylinkių, būtent kurios ir skaičiuoja rinkėjų balsus, komisijas sudaro tik šiuo metu esančių valdžioje politinių partijų deleguoti atstovai, rinkimų apygardų, kurios nagrinėja pažeidimus ir kontroliuoja balsavimo eigą apylinkėse, rinkimų komisiją sudaro valdančiųjų partijų atstovai, teisingumo ministro (kurį skiria valdančios partijos) paskirtas atstovas, savivaldybės administracijos vadovo (kurį skiria valdančios partijos) deleguotas atstovas ir asociacijos, kuri vadinasi „Lietuvos teisininkų draugija“ deleguotas atstovas, kuris vienintelis turi teorinę galimybę nebūti susijęs su valdančiomis politinėmis grupėmis.
Labai panašiai sudaroma ir Vyriausioji rinkimų komisija, ją sudaro pirmininkas, kurį deleguoja valdančios partijos, visų valdančių partijų atstovai, 3 teisingumo ministro deleguoti atstovai ir 3 Lietuvos teisininkų draugijos deleguojami nariai, kurie turi teorinį šansą išlikti tikrai objektyvūs, bet visada sudaro tik kuklią mažumą. Aišku, šiame straipsnyje nenorime teigti, kad Lietuvoje visi rinkimai klastojami, bet balsų skaičiuotojų skyrimo būdai švelniai tariant demokratija nekvepia ir sukelia įvairių minčių.
Ar reikia Rinkimuose į Seimą panaikinti partinius sąrašus?
Paskutiniu metu visuomenė masiškai nepasitiki politinėmis partijomis, vis dažniau pasigirsta siūlymų atsisakyti daugiamandatės apygardos, kurioje išrenkama 70 Seimo narių pagal politinių partijų sąrašus. Siūloma palikti tik vienmandates apygardas, kuriose lygiateisiškai galėtų konkuruoti partijos ir nepartiniai kandidatai. Atsiranda politikų ir visuomenininkų, kurie partinių sąrašų panaikinimą laiko panacėja, kuri turėtų iš esmės pagydyti mūsų labai sergančią demokratiją. Nesinori manyti, kad šie žmonės taip kalba vedini nesąžiningų paskatų, tikriausiai jie yra tiesiog labai naivūs. Daugiamandatės apygardos panaikinimas būtų žalingas dėl keleto priežasčių.
Visų pirma, tam, kad kandidatas į Seimą laimėtų rinkimus vienmandatėje apygardoje, turi būti tam tikros aplinkybės. Dažniausiai rinkimus vienmandatėse laimi „seni vilkai“, tai apkerpėję, dažnai korumpuoti iki kaulų smegenų, bet žinomi politikai. Šie politikai tikrai nepasiūlys nieko naujo ir pozityvaus, jie Seime jau ne vieną ir ne dvi kadencijas, moka labai gražiai kalbėti ir nieko nepasakyti, gražiai šypsosi prieš kameras, dažniausiai turi „užgyvenę“ ne vieną dešimtį nekilnojamo turto objektų, paėmę milijonines paskolas, tačiau tuo pačiu ir paskolinę maždaug tiek pat, kiek yra skolingi, taip pat apvalią sumelę piniginių lėšų laiko bankuose. Ar tie pilietiški žmonės, kurie siūlo panaikinti rinkimuose partijų sąrašus, nori, kad tokie politikai būtų išrinkti? Greičiausiai ne.
2012-ieji. Kovo 11-oji. Protestų diena. Vytauto Visocko nuotr.
Kita kategorija žmonių, kurie turi šansų būti išrinkti vienmandatėje, yra labai turtingi verslininkai, dar kitaip vadinami oligarchai, jie gali eiti į rinkimus kaip nepartiniai, gali eiti kaip kurios nors partijos atstovai, bet jie bus išrinkti vien dėl savo pinigų ir įtakos. Ar būtent tokių Seimo narių nori pilietiški kovotojai prieš sąrašus? Tikriausiai irgi ne.
Trečias būdas patekti į Seimą per vienmandatinę apygardą – būti iškeltam partijos, kuri šiuo metu yra „ant bangos“. Tai gali būti naujos, ką tik atsiradusios, tautos gelbėtojų, kurie atsiranda per kiekvienus rinkimus, partijos atstovas, arba sisteminės partijos, kuri įgijo pasitikėjimą dėl vadinamosios politinės švytuoklės, nes paskutinėje kadencijoje buvo opozicijoje, iškeltas kandidatas.
Juos vienija tik vienas faktas, jie yra išrenkami tik todėl, kad jų sąrašas daugiamandatėje yra lyderis. O jei daugiamandatės apygardos nebūtų, jiems tikrai nebūtų jokių šansų būti išrinktiems.
Štai ir atsakymas visiems, kurie taip kovoja prieš politinių partijų sąrašus, daugiamandatės apygardos panaikinimas demokratijos Seimo rinkimuose nepadidins, o sumažinti tikrai gali, gal netgi ženkliai.
Demokratija ar pigi jos imitacija?
Apibendrinant norisi pasakyti, kad valdantysis Lietuvos elitas sąmoningai ir metodiškai naikina politinių partijų autoritetą visuomenėje, griauna piliečių pasitikėjimą politine sistema ir tokiu būdu mažina demokratiją Lietuvoje. Konstitucijos garantuojama piliečių teisė laisvai burtis į partijas ir politines organizacijas yra ciniškai ribojama įstatymų, kurie sudaro daugybę dirbtinių kliūčių kurtis ir veikti nedidelėms, idėjinėms politinėms partijoms, tuo pačiu sudarydami ypatingai palankias sąlygas valdžioje esančių sisteminių, neturinčių jokių vertybių, politinio elito grupių veikimui ir plėtrai.
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šioms interesų grupėms kasmet išdalinamos milžiniškos lėšos iš valstybės biudžeto, tik jų atstovai turi teisę skaičiuoti balsus rinkimų apylinkėse ir apygardose, jų atstovai sudaro daugumą Vyriausiosios rinkimų komisijos narių. Šios partijos nevengia naudotis turimais administraciniais resursais, todėl susirenka liūto dalį nuo piliečių partijoms skiriamo 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio lėšų.
Tie patys administraciniai resursai šioms organizacijoms suteikia pranašumą tvarkant daugybę biurokratinių prievolių, kurias valdžia yra nustačiusi partijoms.
Visus aukščiau suminėtus faktus sudėjus išeina, kad teoriškai partinio pliuralizmo teisė Lietuvoje yra, bet praktiškai ji neegzistuoja. Kaip kažkada sakė vienas humoristas „Teoriškai arklys, o praktiškai nepasivelka…“
Taigi, prieš juokdamiesi iš totalitarinių valstybių ir smerkdami jų santvarkas, pažiūrėkime į savo kiemą ir prikąskime liežuvį.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad mokesčių sistemos tobulinimas prasmingas bus tik tuomet, jeigu užtikrins socialiai teisingesnę ir ekonomikos augimui patrauklesnę mokestinę aplinką.
„Visą mokesčių sistemos pertvarką vertinsime tada, kai atskiri pasiūlymai suguls į konkretų įstatymų pataisų paketą. Svarbiausia, kad būtų užtikrintas balansas tarp deklaruojamų tikslų ir šalies finansinių galimybių.
Kol kas matome, kad pasiūlymų pakete išlieka šildymo kainų didinimas gyventojams ir40 mln. eurų „Sodros“ „lubų“ dovana tiems, kurie labai gerai uždirba“, – sako šalies vadovė.
Vyriausybė ketvirtadienį pristatė pagal visuomenės siūlymus pakoreguotą mokesčių ir socialinės sistemos reformos variantą. Siūlomi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų pakeitimai, taip pat galimybė mažiausiai uždirbantiesiems nemokėti nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei „Sodros“ įmokų.
Premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė, kad pakeitimų tikslas yra kova su skurdu.
„2018 m. prioritetas yra skirtas skurdžiausiai gyvenantiems gyventojams, skurdo ir atskirties mažinimui, mažiausias pajamas gaunančių žmonių naštos palengvinimui. Apie 600 mln. eurų skirta visam šitam socialinės gerovės paketui“, – ketvirtadienį kalbėjo Vyriausybės vadovas, pažymėjęs, kad pasiūlymai gali keistis jiems patekus į Seimą per rudens sesiją.
Finansų ministras Vilius Šapoka teigė, kad lėšų pokyčiams bus surasta.
„Šitie pasiūlymai yra dvigubai daugiau, nei kuri kita Vyriausybė pajėgė padaryti. Peržiūrėjome valstybės išlaidas, atsisakėme nereikalingų, ir tai yra pagrindinis paketo šaltinis. Ir kitų metų biudžetas turėtų būti perteklinis“, – sakė V. Šapoka.
Premjeras pridūrė, kad „biudžetas privalo būti perteklinis“.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas prognozuoja, kad parlamentas iš esmės turėtų pritarti Vyriausybės siūlymams.
„Manau, kad sprendimai Seime atitiks didžiąja dalimi, kas siūloma Vyriausybėje, bet populizmo mes turbūt neišvengsime. Gali būti, kad sprendimai bus modifikuojami Seime, bet mano pritarimas pasiūlymams bus“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.
Lietuvoje galioję du lengvatiniai – 5 ir 9 proc. – PVM tarifai bus keičiami į 5 ir 15 proc. Apgyvendinimo paslaugoms ir centralizuotam šildymui bei karštam vandeniui nuo Naujųjų metų siūloma taikyti 15 proc. tarifą (iki šių metų birželio 1 d. šilumai galiojo 9 proc. lengvatinis PVM tarifas).
Taip pat numatyta, kad iki 5 proc. mažės PVM tarifas knygoms, periodiniams leidiniams bei keleivių vežimui (šiuo metu jis yra 9 proc.).
Nuo 21 proc. iki 5 proc. mažėja ir tarifas nekompensuojamiems receptiniams vaistams. O kompensuojamiems vaistams bei neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir jų remontui taikomas 5 proc. lengvatinis PVM tarifas kitąmet nesikeis.
Vyriausybė siūlo neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) jau nuo kitų metų prilyginti MMA, siekiančiai 380 eurų. Taip pat vietoj siūlyto neapmokestinamojo 100 eurų dydžio „Sodros“ įmokoms numatoma įvesti 380 eurų neapmokestinamąjį dydį darbuotojo mokamoms 3 proc. pensijų socialinio draudimo įmokoms. Tai reiškia, kad žmogus, uždirbantis MMA, jau nuo kitų metų nebemokės nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei darbuotojo „Sodros“ įmokos. Tad nuo MMA bus vienintelis mokestis – 6 proc. sveikatos draudimui.
Be to, numatyta, kad 30 eurų mėnesinę išmoką vaikui kitąmet jau gaus visi, nevertinant šeimos pajamų. Taip pat bus mokamos papildomos išmokos – auginantiesiems tris vaikus nepriklausomai nuo pajamų, o auginantiesiems vieną ar du vaikus – jei pajamos vienam žmogui bus mažesnės nei 153 eurai.
Skaičiuojama, kad, jei abu tėvai uždirba MMA ir augina du vaikus, dėl šių pasiūlymų jų šeimos biudžetas kas mėnesį papilnės daugiau nei 82 eurais, per metus beveik – 994 eurais, auginančiųjų tris vaikus – atitinkamai 112 eurų ir 1346 eurais.
Dar vienas Vyriausybės siūlymas – suvienodinti apmokestinimo sąlygas atskiruose sektoriuose, atsisakant 5 ir 15 proc. apmokestinimo pagal veiklos rūšis. Tai reiškia, kad visi, vykdantieji individualią veiklą GPM mokės nuo realaus pelno, todėl mažiau uždirbantieji mokės mažiau, o generuojantieji didesnį pelną – atitinkamai daugiau.
Numatyta, kad žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai, kurių apyvarta viršija 45 tūkst. eurų, per dvejus metus turės pereiti į bendrą individualios veiklos apmokestinimo sistemą. Bendra tvarka galios ir žemės ūkio veiklą vykdančioms įmonėms, kurios taip pat turės pereinamąjį laikotarpį. Kita, pasak Vyriausybės, gera naujiena tokią veiklą vykdantiesiems, tai galimybė į leidžiamuosius atskaitymus įtraukti žemės įsigijimo išlaidas.
Be to, Vyriausybė siūlo, kad dirbantieji pagal verslo liudijimus ir toliau galės vykdyti savo veiklą visose srityse, neišskiriant automobilių remonto ar statybų sektorių, bet tik tuo atveju, jeigu jų apyvarta per metus nebus didesnė kaip 20 tūkst. eurų. Peržengę šią ribą nebegalės mokėti fiksuoto mokesčio, o jų apmokestinimas priklausys nuo gaunamo pelno.
Taip pat, siekiant didinti produktyvumą, siūloma nustatyti, kad iš išradimų komercializavimo uždirbtas pelnas būtų apmokestintas taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą, kai šiuo metu šalyje tokiam pelnui taikomas standartinis – 15 proc. – pelno mokesčio tarifas. Be to, įmonėms, vykdančioms investicinius projektus ir investuojančioms į technologinį atsinaujinimą, siūloma leisti apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis susimažinti iki 100 procentų. Šiuo metu tokios įmonės apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis gali susimažinti perpus mažiau – iki 50 procentų.
Nauji mokesčiai 2018 metais neplanuojami.
Numatoma, kad artimiausiu metu Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengs pakeitimus įtvirtinsiančių teisės aktų projektus, o rudenį, kartu su biudžetu, jie bus teikiami Seimui.
Jei parlamentas pritars, mokesčių pakeitimai įsigalios nuo 2018 m. sausio 1 d.
Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.
Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu
Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.
Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.
Karbauskio ir Skvernelio ideologijos
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.
Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.
Gerųjų naujienų skleidėjas
Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.
Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?
Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.
Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.
Personalijos apie personalijas
Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.
Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.
Popierinė programa jau perdirbimo punkte
Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.
Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.
Mokesčiai ir kultūra
Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.
Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.
Duobę kasė, nors dar neįgriuvo
Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.
Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.
Šeškė rankovėje
15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.
Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.
Kuriama sugriaunant
Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.
Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.
Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos
Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.
Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.
Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.
Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.
Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!
Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.
O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.
Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?
Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.
Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“
Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.
Po referendumu priimto Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos, daugelio rinkimų visoje Europoje, Lietuvoje ir, galiausiai, Jungtinėse Amerikos Valstijose, politologai vardija įvairių priežasčių, kodėl taip nutiko, tačiau beveik niekam nebekyla abejonių dėl vykstančių sisteminių poslinkių Vakarų visuomenėse.
Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.
Jau galima drąsiai teigti, kad didelė dalis vakarų visuomenės intuityviai atmeta dabar egzistuojančią tvarką. Nepretenduodamas į labai išsamią analizę, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Matyt, daugeliui žmonių egzistuojanti tvarka tampa vis labiau nesuprantama, o deklaruojamos vertybės neaiškios.
Viena iš deklaruojamų vakarų vertybių – teisinė valstybė. Manau, kad dauguma tikrai nenori gyventi diktatūros sąlygomis. Tačiau mes, atsisakę moralinių, vertybinių kriterijų teisėsaugoje ir besistengdami labai detaliai teisės aktuose aprašyti kiekvieną mūsų žingsnį, sukūrėme tokią sudėtingą tvarką, kad jos be advokato suprasti negalime.
Vargu ar mes, įstatymų leidėjai, prisimename visus tuos tūkstančius įstatymų, kuriuos priimame, ką jau kalbėti apie eilinį pilietį. Jo tikrai nedžiugina perspektyva visus neaiškumus aiškintis teisme. Be to, žmonės mato, kad atsiranda jų nerinktos teisinės institucijos, kurios imasi įvairių sudėtingų interpretacijų ir išvedžiojimų formą primesti visiems supratimą kas yra gerai, o kas ne. Tokia komplikuota „tvarka“ daugeliui tikrai nekelia entuziazmo.
Nedidina pasitikėjimo sistema ir kai kurių deklaruojamų vertybių devalvacija, arba greičiau perkeitimas. Štai ES kūrėsi valstybių pagarbos viena kitai pagrindu, jos jėga buvo sugebėjimas kūrybingai, lanksčiai išnaudoti esančią ekonominę, kultūrinę įvairovę solidariai sprendžiant visiems svarbius klausimus. Deja, kuo toliau ES institucijų veikla tampa savitikslė, besistengianti visus „suvienodinti“.
Vakarų visuomenė buvo kuriama krikščioniškų vertybių pagrindu – pagarba žmogaus orumui, šeimai ir gyvybei. Kas gi mėginama įteisinti dabar? Esame prieš mirties bausmę nusikaltusiems ir įteisiname vis mažiau varžomą eutanaziją ne tik ligoniams, seneliams, bet ir vaikams, ir atimame teisę gyventi pradėtiems, dar nieko nenusikaltusiems sūnums ir dukroms…
Vietoje pagarbos vienas kitam vartojame sąvoką – tolerancija, kurią dažnas supranta kaip toleravimą blogų dalykų. Giname moterų teisę nuogoms protestuoti prieš jas erzinančius dalykus ir neleidžiame vaikščioti po rūbais pasislėpusioms musulmonų moterims… Pasisakome už galimybę liberaliai reikšti savo nuomonę ir draudimą Bažnyčiai viešai išsakyti savąją, užmirštant, kad Bažnyčia – tai ne pastatai ir vyskupai, bet visi tikintys laisvi piliečiai… Gal todėl didelei daliai žmonių tampa vis labiau patrauklios radikalų deklaruojamos „paprastos“, bet primityvios vertybių sistemos, ar net radikalių islamistų nuostatos?
Na, ir dar negaliu nutylėti vienos problemos, nors tai būtų akmuo ir į mano, politiko, daržą. Politinė „virtuvė“ ne be dalies žiniasklaidos pagalbos žmonėms tapo panaši į savitikslę ir bergždžią sistemą, nenukreiptą bendro gėrio siekimui. Opozicija būtinai turi nepritarti pozicijai ir priešingai, nors siūlymai yra racionalūs. Rinkimų kampanija tampa ne idėjų kova, o šou spektakliu, kuriame dominuoja asmeninės ambicijos.
Rinkėjas ne išklausomas, o jis pamokomas. Partijos staiga užmiršta daugelį savo populistinių, tik rinkimams pritaikytų pažadų atėjusios į valdžią ir t.t. Nenuostabu, kad atotrūkis tarp vadinamojo elito ir žmogaus didėja. Prie tokios tvarkos labiau pritampa žmonės, gyvenantys sostinėse, todėl vis labiau skiriasi ten gyvenančių ir likusios valstybių dalies žmonių nuomonės.
Gal pernelyg supaprastintai pavaizdavau problemas, bet, norint pasveikti, pirmiausia reikia pripažinti ligą.
Rusija nedelsdama surengė Donaldui Trampui neakivaizdinį iškilmingą sutikimą, pastebi Bloomberg. „Prezidentas Putinas nusiuntė sveikinimo telegramą politikui neofitui, kuris susitikimuose su rinkėjais liejo savo susižavėjimą sukčiumi – buvusiu KGB bendradarbiu, – aiškina žurnalistas Henris Mejeris. – Putinas ir jo komanda viešai sveikino šansą naujiems, konstruktyvesniems santykiams su JAV“.
Tačiau, autoriaus nuomone, džiūgavimus Maskvoje šiek tiek slopina suvokimas, kad Donaldas Trampas (Donald Trump) – beprotiškai neprognozuojamas žmogus, o taip pat ir abejonės, ar tikrai pavyks pakeisti nusistovėjusią Vašingtono politiką, kurią Kremlius laiko antirusiška.
Kai kurie Kremliaus insaideriai sako, kad Putinas bus atsargus: prieš glebesčiuodamasis su Trampu, jis išsiaiškins, kiek toli tas yra pasiruošęs eiti.
„Situacijoje su Trampu daug kas mirtinai rizikinga, – sako Carnegie Moscow Center vadovas Dmitrijus Treninas. – Galimas dalykas, bus palankių aplinkybių, kurių niekas net neįtarė, nors tuo pačiu gali būti ir rizikingų, kurios užtemdys visus įmanomus laimėjimus“.
Jeigu Trampas įvykdys bent dalį savo rinkiminių pažadų, jo prezidentavimas gali kardinaliai pakeisti situaciją Putinui, kuris siekia atkurti Rusijos įtaką tarptautinėje arenoje, – taip mano Mejeris.
Galimas dalykas, pats Trampo laimėjimo rinkimuose faktas paskatins Putiną „įsidrąsinti ir elgtis atkakliau pradedant Artimaisiais Rytais ir baigiant kaimyninėmis buvusiomis sovietinėmis respublikomis“, – sakoma straipsnyje.
Dmitrijus Saimsas iš Center for the National Interest Vašingtone mano, kad, Trampo požiūriu, su Ukraina susiję „JAV interesai svarbūs, bet ne gyvybiškai svarbūs“. Sirijos prezidento Asado nušalinimas – Trampui ne prioritetinis uždavinys, nes „jis būtų žalingas kovai su Islamo valstybe“ ir kitomis teroristinėmis organizacijomis“, pridūrė Saimsas.
Trampui laimėjus rinkimus rublio kursas ir Rusijos fondinės rinkos sustiprėjo. „Investoriai iš anksto gardžiavosi potencialia ekonomine nauda iš sušvelnintos įtampos (gal ir sankcijų), nors naftos kainos smuko“, – sakoma straipsnyje.
Autoriaus nuomone, Trampo laimėjimas – „dalis populizmo bangos išsivysčiusiose šalyse – tos tendencijos, kurią Kremlius sveikina ir skatina“.
„Tai, kad kibernetinės atakos, kuriomis JAV apkaltino Rusiją, galėjo pakenkti Hilari Klinton, demaskavus vidinius jos rinkimų štabo mechanizmus, gali paskatinti Kremlių dar agresyviau kištis į rinkimų eigą kitose vietose“, – mano Mejeris.
Tuo pačiu metu Rusijos oficialūs asmenys nuogąstauja, kad Trampo mėginimams gerinti santykius su Kremliumi trukdys Amerikos jėgos, nesuinteresuotos „atšilimu“.
Tokios pat nuomonės laikosi ir buvęs Džordžo Bušo patarėjas Tomas Grehemas. „Duos atkirtį Kongresas ir, pirmiausia, jo paties partija“, – sakė jis.
Kai kurie Maskvos ir Trampo nesutarimai iškilo jau per jo rinkiminę kampaniją, pažymi autorius. Trampas pažadėjo surengti naujas derybas dėl branduolinio susitarimo su Iranu arba jį anuliuoti, kai tuo tarpu Maskva pritaria tam susitarimui.
Fiodoras Lukjanovas, vadovaujantis Kremlių užsienio politikos klausimais konsultuojančiai tarybai, mano, kad Trampas gali pamatyti, jog su Putinu ne taip lengva susitarti, kaip jam atrodė. Jis neatmeta galimybės, jog tada „nusivylimas gali sukelti jo susierzinimą, ir viskas nuriedės priešinga kryptim“.
Grehemo nuomone, mainais už sankcijų sušvelninimą Trampas „pamėgins ką nors gauti iš Rusijos“.
Ir vis dėlto, šiuo momentu rinkimų baigtis atrodo net geriau, negu tikėjosi Kremlius“, – apibendrina Mejeris.
Gerbiamas redaktoriau, per kiekvienų Seimo rinkimų kampaniją partijos išsijuosusios giriasi: „Mūsų programą rašė geriausi specialistai“, „mes turime kompetentingų kandidatų užimti visas pareigybes ir dar dvigubai tiek – ant atsarginių suolelio“.
Tik beveik visada šie genijai lieka anonimiški, o prispirta klausimų dažna partija atsako: sužinosite po rinkimų, dabar tie žmonės nenori (?) būti įvardyti.
Jaunas baltarusių politologas Jevgenijus Morozovas nemano, kad nauja globalinė demokratija gimė interneto dėka, rašo Raffaella Menikini laikraščio “La Repubblica” portale.
„Jevgenijus Morozovas įsitikinęs, kad internetas – ypatingas instrumentas, bet jį reikia išstudijuoti ir mokėti juo naudotis, kad internetas negalėtų manipuliuoti jumis savo interesams.
Politologas laikosi radikalaus požiūrio į „skaitmeninę retoriką“, kuri, jo nuomone, ir tapo pagrindiniu „5 Žvaigždžių judėjimo (M5S)” sėkmės ingredientu: „Jūs rizikuojate tuo, kad politinę tuštumą užpildys totalitarizmas ir menedžerizmas“.
Iš fašistų neverta šaipytis, perspėja savo straipsnyje “Newsweek” leidinyje Harvardo istorikas Niallas Fergusonas.
Kai partija „Auksinė aušra“ su emblema, panašia į svastiką, pradeda neigti kai kuriuos Holokausto aspektus ir koneveikti imigrantus, į ją geriau pažvelgti visiškai rimtai, pataria autorius. „Žinoma, jie graikai, o ne vokiečiai, o jų lyderis Nikolas G. Michaloliakas charizmatiškas ne daugiau nei statinė supuvusių alyvuogių. Bet jeigu rinkimai vyktų rytoj, ši partija galėtų būti trečioji pagal dydį Graikijos parlamente“, – aiškina jis.
Spalio mėnesio pirmąją dieną Seimo konferencijų salėje buvo surengta spaudos konferenciją, kurioje dalyvavę visuomeninio judėjimo “Už teisingumą” atstovai svarstė, kaip “Lietuvoje įveikti neteisingumo įšalą”. Žinoma, konferencijos organizatorių bei dalyvių intencijos buvo gražios. Kas gi gali smerkti tuos, kurie trokšta didesnio ir platesnio teisingumo bei mažesnės korupcijos aukščiausiosios valdžios koridoriuose?
Ir vis dėlto konferencija paliko slogų įspūdį. Vien populistiniai lozungai, vien pasigyrimai apie gausėjančias gretas, vien pasižadėjimai daug ir atkakliai dirbti! Konferencijos iniciatoriaus parlamentaro Gintaro Songailos pranešime teigta, jog “vasario mėnesį Lietuvoje kilo visuomeninis judėjimas „Už teisingumą”, kuris gynė neteisėtai atleidžiamus FNTT pareigūnus”.
Spalio 14 dieną Lietuvoje vyks Seimo rinkimai. Politikai, o tiksliau jais besidedantys asmenys, sieks pasirodyti susirūpinę valstybės padėtimi, Tautos likimu. Jų tikslas – vėl patekti į parlamentą ir pratempti ketverius metus, nieko rimto nenuveikiant.
Visą mėnesį vyks vangi, nuobodi rinkimų kampanija, kurios metu tiek politikai, tiek rinkėjai neišvengiamai rodys apatiją ir abejingumą. Kaip patarti rinkėjams, už ką balsuoti, kurią partiją pasirinkti, kurios partijos atstovams pritarti? Tai sudėtingas klausimas, kurį nagrinėsime ištisas penkias savaites iki rinkimų.
Įvairias subtilybes verta bus pasvarstyti, kai DIDŽIOSIOS partijos rikiuojasi į DIDŽIĄJĄ KOVĄ, atmesdamos bet kokį padorumą, dažnai siekdamos tik savo siaurų egoistinių tikslų. Faktiškai kitoms partijoms galimybes patekti į Seimą ir į valdžią DIDŽIOSIOS partijos yra panaikinusios gana subtiliais, bet vis dėlto demagogiškais metodais.
