Raginimas balsuoti. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį tęsis keturias dienas trunkantis išankstinis balsavimas Seimo rinkimų antrajame ture.
Savo valią dėl naujojo Seimo sudėties ketvirtadienį ir penktadienį galima pareikšti ir specialiuosiuose punktuose: ligoninėse, socialinės globos ir rūpybos įstaigose, kariniuose vienetuose ir bausmių atlikimo vietose.
Rinkėjams, norintiems balsuoti visose išankstinio balsavimo vietose, jokia papildoma registracija nereikalinga, tereikia su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, dėvėti nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę ir turėti asmeninį rašiklį.
Visose išankstinio balsavimo vietose gali balsuoti rinkėjai, nepriklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos. Išankstinio balsavimo vietose, skirtose tik saviizoliacijoje esantiems rinkėjams, gali balsuoti išimtinai tik saviizoliacijoje esantys rinkėjai (išskyrus rinkėjus, kuriems diagnozuota COVID-19 liga (koronavirusinė infekcija).
Spalio 23 ir 24 dienomis rinkimų komisijų nariai organizuos balsavimą rinkėjų namuose. Komisijos aplankys rinkėjus, sulaukusius 70 ir daugiau metų, dėl ligos nedarbingus žmones, neįgaliuosius, juos slaugančius asmenis ir rinkėjus, esančius saviizoliacijoje dėl COVID-19.
Pagrindinę pakartotinio balsavimo dieną – spalio 25-ąją rinkėjai savo pilietinę valią galės išreikšti savo rinkimų apylinkėse. Jos darbą pradės 7 val. ryto ir balsavimą organizuos iki 20 val. vakaro.
Per antrąjį rinkimų turą rinkėjai turės užbaigti formuoti naujos sudėties Seimą. Savo Seimo narį rinks 68 vienmandačių rinkimų apygardų rinkėjai.
Tuomet apokalipsės raitelė Armonikaitė išjojo ant didžiojo laisvės permainų kelio!
Pensininkų dominuojamame daugiabutyje su prisuktu dėl taupumo šildymu visiškai sustiręs rašytojas Pickus dienoraštyje užrašė: „Pirmaisiais metais po pasaulio pabaigos užstojęs ruduo buvo neįtikėtinai bjaurus, niūrus ir drėgnas“.
X
Išmanioji Ingrida tikriausiai ne be pagrindo tvirtino, kad didžiausia jos yda yra nesugebėjimas suvaldyti greitakalbės, kai neva viską ji išpyškina nedarydama pauzių vienu ypu.
Ką išmanioji Ingrida, lyginama su gražiąja Elena, mums galėtų savo greitakalbe paporinti apie tai, kas gaunasi, kai į vieną vietą yra suvedamos trys liberalų kariaunos, vadovaujamos moterų, taigi netikėtai įsivyravus štai tokio tipo triummoteratui? Tai yra trys krizės viename ar trys sekančios viena po kitos, besireiškiančios autonominiu režimu pavieniui?
Kraupiai sustiręs rašytojas Pickus užšifruotu pavidalu savo užrašuose pasižymėjo, kad iš to galiausiai gaunasi visiškas „zėpi“. Šio žodžio paslapties antspaudą nesunkiai bus galima nudaužti, ištariant jį greitakalbe ir pakankamai garsiai, geriausiai būtų – viešoje vietoje.
X
Kai pensininkų daugiabutyje kažkoks vaiduoklis trumpam įjungdavo šildymą, dėkingas rašytoja Pickus neprašomas pagalvodavo apie tai, kad ir Ramūnas Karbauskis turėtų šansą laimėti rinkimus, jeigu tik išdrįstų pakviesti už žalmargius valstiečius masiškai prabalsuoti visus savo talpiose spintose dūlančius skeletus su kailiniais apsigobusia Kildišiene priešakyje.
X
Nustėręs rašytojas Pickus sudėliojo dar ir tokį neatremiamą silogizmą: jeigu šiuose rinkimuose į valdžią besiveržiančios partijos seksualinius individų įnorius jau traktuoja kaip žmogaus teises, o man, pasenėjusiam rašytojui Pickui, visiškai nesišypso jaunoji kaimynė iš 5-ojo aukšto, tai galiausiai reiškia, kad esu bjauriai diskriminuojamas dėl amžiaus arba profesinio neįgalumo.
Žinia, tokiu atveju visiems vienodai turėtų priklausyti kompensacija, pirmenybę teikiant žalos atstatymui natūra. O gal Lietuvoje žmonėmis jau yra laikomi tik homoseksualai?.. Ką galop tokiu atveju reikštų žodžiai: Homo homini amicus est?..
Šiuo metu opozicijoje dirbantys konservatoriai būsimajame Seime pretenduoja gauti daugiausiai mandatų – 20. Tai rodo Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) preliminarūs sekmadienį vykusių Seimo rinkimų duomenys, gauti iš 69 rinkimų apygardų. Dar trūksta balsavimo rezultatų iš dviejų rinkimų apygardų.
Išankstiniais duomenimis, daugiamandatėje rinkimų apygardoje TS-LKD pelnė 21,53 proc. balsų ir pretenduoja į 20 mandatų.
Antroje vietoje atsidūrę „valstiečiai“ gali gauti 18 mandatų (19,38 proc.), Darbo partija – 10 mandatų (10,93 proc.), socialdemokratai – 9 mandatus (9,91). Sėkmingai rinkimuose pasirodė politikos naujokai Laisvės partija, už kurią balsavo 7,52 proc. rinkėjų ir tai jai užsitikrino 7 mandatus. Kita liberali partija – Liberalų sąjūdis turėtų gauti 6 mandatus (6,46 proc.).
Pirmoji mandatų naujame Seime negausianti partija yra, šios valandos duomenimis, Lietuvos lenkų rinkimų akcija- Krikščioniškų šeimų sąjunga, už kurią balsavo 4,87 proc. rinkėjų. Tačiau labai tikėtina, kad susumavus visų apygardų rinkimų rezultatus, ši partija irgi pateks į Seimą.
Vienmandatėse apygardose buvo renkamas 71 Seimo narys, taikant dviejų turų sistemą, o daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrenkama 70 Seimo narių, taikant proporcinę sistemą.
Partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tada, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partija skelbia kandidatus vienmandatėse apygardose ir savo sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Pirmoje sąrašo vietoje – partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Jis nebuvo reitinguojamas ir kandidatuos Utenos vienmandatėje apygardoje. G. Paluckas Eltai patvirtino, kad Vytenio Andriukaičio sąraše nėra. Pasak partijos pirmininko, V. Andriukaičiui šiuo metu siūloma ne viena pozicija tarptautinėse organizacijose.
„Taip, Vytenio nėra sąraše, nes jis yra kviečiamas eiti įvairias tarptautines pareigas. Todėl pabūti Seimo nariu, padalyvauti ir paskui tiesiog mandato atsisakyti būtų toks nedidelis rinkėjų apgaudinėjimas. Tai mes atvirai kalbėjomės ir tarybos posėdžiuose, kad Vytenio indėlis būtų svarbus, bet lygiai taip pat nereikia užsiimti veidmainyste. Ką mes apgausime tuo? Taip, Vytenis tikrai dalyvaus rinkimų kampanijoje ir bus mūsų komandos dalis. Bet jei jis renkasi ir yra pažadėjęs atsakymą vienai ar kitai tarptautinei organizacijai, tai jis jį ir turės duoti. Tai gal geriau neklaidinkime rinkėjų ir nemanipuliuokime mandatu“, – Eltai sakė G. Paluckas.
Kokių konkrečių darbo pasiūlymų sulaukė V. Andriukaitis, LSDP pirmininkas neatskleidė.
Po partijos pirmininko antroje sąrašo vietoje – LSDP frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė (Šeškinės–Šnipiškių vienmandatė). Ji pagal visuomenės reitingą birželio pradžioje užėmė pirmą vietą. Trečiasis sąraše yra Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius. Ketvirta – Orinta Leiputė (Kalniečių vienmandatė). Penktasis – sociologas, ekonomistas prof. Romas Lazutka (Fabijoniškų vienmandatė), šeštojoje – parlamentaras Julius Sabatauskas (Alytaus vienmandatė), septintoje – Seimo narė Dovilė Šakalienė (Senamiesčio–Žvėryno vienmandatė). Aštuntoje – Pasaulio lietuvių vienmandatėje dalyvausiantis Linas Jonauskas. Devintoje – Raminta Popovienė (Raudondvario vienmandatė), dešimtas – Seimo narys Algirdas Sysas (Molėtų–Širvintų vienmandatė). Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vietą sąraše, pasak G. Palucko, lėmė bendras visuomenės bei partijos vidinis reitingavimas.
„Iš esmės visuomenė sureitingavo, bet ir mūsų vietinis, vidaus partinis reitingas buvo svarus. Bet didele dalimi rėmėmės visuomenės nuomone, nes juk jie ir balsuos artėjančiuose rinkimuose. Aš dėl to nesijaudinau, nes visuomenė į viršų kėlė pačius aktyviausius, tvirtų nuostatų socialdemokratus. Labai džiaugiuosi visuomenės reitingavimu, nes jis tikrai pasiteisino“, – Eltai sakė jis.
Paklaustas, kaip buvo surašyti partijai nepriklausantys nariai, LSDP pirmininkas atsakė, kad konkrečią sąrašo vietą jiems parinko partijos prezidiumas.
„Taip, buvo priimtas atskiras sprendimas. Asmenys, kurie nėra partijos nariai, juos reikia pasikviesti. Aš net neabejoju, jei Romas Lazutka būtų buvęs reitinguojamas visuomenės balsu, tai be jokių problemų jis būtų ne žemesnėje nei dabartinėje vietoje, nes jo nuostatos yra labai aiškios“, – sakė jis.
Vienuoliktoje vietoje – LSDP frakcijoje Seime dirbantis Linas Balsys, jis taip pat nepriklauso partijai. Penkioliktoje vietoje – ekonomistas Vaidas Navickas, jis irgi nepriklauso partijai. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovui Sauliui Čaplinskui skirta devyniolikta vieta, TV laidų vedėjui, žurnalistui Giedriui Drukteiniui – dvidešimta. Dviratininkei Simonai Krupeckaitei skirta dvidešimt penkta vieta. Psichologas Andrius Kaluginas yra keturiasdešimtoje vietoje.
G. Paluckas taip pat neslėpė, kad prieš šiuos rinkimus partijos sąrašas ne tik atsinaujino, bet ir atsijaunino.
„Sąrašas ir atsijaunino, ir atsinaujino. Taip, žiūrint plikai ir statistiškai, tai jauniausias sąrašas per LSDP istoriją. Pirmuose dešimtukuose daugiausia jaunų žmonių, kiek aš pamenu, per visą partijos istoriją. Bet jų kompetencija ir patirtis tikrai taip pat ryški. Tai negalima sakyti, kad įvyko kažkoks dirbtinis atsijauninimas. Visi savo vietose (…) Taip pat atsinaujinimas stiprus. Daug žmonių pirmą kartą ateina į politiką arba eina į nacionalinę politiką rimtai pirmą kartą“, – sakė jis.
Paklaustas, kaip vertina, kad tiek „valstiečių“, tiek konservatorių sąrašą veda ne partijų pirmininkai, G. Paluckas teigė, kad tai tikrai ydinga praktika.
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.
„Labai prasta mada, nes galų gale, kas yra atsakingas už partijos programą bei jos įgyvendinimą, kas atsakingas už išdalintus partijos pažadus. Tokia dvigalvystė po rinkimų apsunkina įgyvendinti pažadėtas partijos programas. Pavyzdžiui, tapimas premjeru, o ne partijos lyderiu leidžia išsižadėti programinių partijos principų. Tai yra blogai. Taip nuliūdinami rinkėjai ir mažinamas jų pasitikėjimas politine sistema ir politinėmis partijomis. (…) Aš kaip partijos lyderis dabar prisiimu visą atsakomybę už pažadus, partijos programą, komunikaciją. Galų gale, jei turėsime tokią galimybę, būsiu atsakingas ir už šių darbų realizavimą“, – sakė jis.
Pasak jo, tai, kad jis pats nebuvo reitinguojamas, tik išsaugojo partijos sąrašo skaidrumą.
„Pirmininkas nereitinguojamas, kad nedalyvautų politiniuose susitarimuose, intrigose bei žaidimuose, kad sugebėtų išlaikyti stuburą ir sugebėtų padaryti tai, ką reikia padaryti. Yra labai lengva pradėti manipuliuoti ir žaisti, klausyk, tu dabar palaikyk mane, pakelk mano kandidatą, tuomet mes tave palaikysime ir t.t. Nuo to kentėtų tik pati partija, nes sąrašas nebūtų toks geras, koks galėtų būti. Kenktų ir visuomenei, nes ji matytų ne tuos kandidatus, kurių norėjo“, – sakė jis.
Gediminas Kirkilas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Socialdarbiečių“ lyderis Gediminas Kirkilas teigia, kad rudenį vyksiantys Seimo rinkimai „socialdarbiečiams“ bus sudėtingi, tačiau leisiantys surinkti pakankamai mandatų, reikalingų formuoti frakciją parlamente. Ne ką mažiau sudėtingi, šeštadienį partiečiams teigė politikas, rinkimai bus ir visuomenei. Politiko įsitikinimu, oponentų propaganda ir „kairiaisiais“ apsimetusios politinės jėgos Lietuvos piliečiams apsunkins esminį pasirinkimą – kokiu keliu valstybė toliau turi eiti.
Šeštadienį vyksta Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) tarybos posėdis, kurio metu tvirtinama partijos rinkimų programa, pavadinimu „Gerovės ir kūrybos Lietuva”. Kartu skelbiami kandidatai, pretenduosiantys į mandatus rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose.
Partijos lyderis susirinkusiems prieš kelis metus susikūrusios politinės jėgos partiečiams teigė, kad artėjantys rinkimai „socialdarbiečiams“ bus patys sudėtingiausi, o visuomenei – pasirinkimas, kokiu keliu toliau turės eiti Lietuva.
Politikas aiškino tikįs, kad reitingų lentelės apačioje esanti partija yra pajėgi įveikti rinkiminį barjerą ir sudaryti atskirą frakciją Seime.
„Aš asmeniškai tikiu, jog mes, Socialdemokratų darbo partija, esame pajėgūs įveikti reikiamą barjerą, laimėti vienmandates ir turėti frakciją Seime, kuri dalyvaus valdančiosios koalicijos sudaryme. Nors tai padaryti nebus lengva“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Gąsdino dešiniaisiais
Esminis politinis klausimas, tęsė „socialdarbiečių“ lyderis, yra tai, ar Lietuva toliau eis atskirties mažinimo keliu, ar visgi, pabrėžė G. Kirkilas, pasuks į dešinę.
Politikas susirinkusiems „socialdarbiečiams“ aiškino, kad dabartiniai valdantieji atsakingi už tai, kad per pastaruosius ketverius metus didėjo finansavimas švietimui, sveikatos sektoriui, atskirai pažymėjo politikas – atsiradusius vaikams skirtus pinigus.
„Nors dar ir neįgyvendinta ta apimtimi, kaip mes siūlėme, vaiko pinigai jau yra šalies socialinės politikos dalis ir labai svarbi, turint omenyje jaunų šeimų situaciją, demografijos, migracijos problemas“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Visa tai, tęsė politikas, baigtųsi jei į valdžią grįžtų dešinieji.
„Neabejoju, mieli bičiuliai, jei į valdžią grįžtų dešinieji, jie tokią realiai kairiąją politiką stabdytų, remdamiesi visokiais tariamais taupymo, fiskalinės drausmės motyvais, kaip padarė 2008 metais. Tą jie daro jau ir dabar, įvairūs laisvarinkininkai, bankų ekspertai, dešinieji politikai nuolat kalbėdami, jog esą per daug priskolinta, reikės kažkam atiduoti ir panašiai“, – aiškino G. Kirkilas.
Opozicija siekia, kad būtų kuo blogiau
G. Kirkilas teigė manąs, kad šiuo metu opozicijoje esančios partijos siekia, kad valstybėje būtų kuo blogiau. Tokį tikslą, mano politikas, oponentai kelia dėl to, jog tuo pasinaudoję ketina grįžti į valdžią, prisidengiant esant gelbėtojais.
„Jiems priešingai – reikia gilesnės krizės, jiems reikia, kad žmonės jaustųsi blogiau, gyventų dar sunkiau, gal tuomet jie vėl grįžtų į valdžią, kaip „gelbėtojai” ar „krizių valdytojai”, kokiais save pristato“, – teigė LSDDP pirmininkas.
Koronavirusas atskleidė skirtumus tarp kairiųjų ir dešiniųjų
Koronavirusas pristabdė šalies ekonomikos augimą, tačiau, įsitikinęs G. Kirkilas, leido palyginti dvi Lietuvą ištikusias krizes. G. Kirkilas turėjo galvoje prieš dešimtmetį įvykusią ekonominę krize, su kuria teko dorotis Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Kaip aiškino politikas, „socialdarbiečiai“ padėjo išsaugoti valdančiąją daugumą, kuri į žmonių problemas krizės metu žvelgė solidariai – priešingai nei tą darė, įsitikinęs jis, konservatoriai.
„Kitoks požiūris į žmones, jų problemas, socialinę politiką, ekonomikos augimo perskirstymą, o pandemijos sukeltos krizės metu į solidarumą ir yra pagrindinis šios valdančiosios koalicijos, kuri buvo išsaugota, priminsiu, mūsų partijos dėka, bruožas“, – interpretavo faktus politikas.
Todėl, dar kartą pabrėžė G. Kirkilas, rudenį vyksiančiuose rinkimuose bus sprendžiamas pagrindinis klausimas – ar Lietuva toliau žengs socialinio teisingumo, solidarumo keliu ar pasirinks kokią nors kitokią kryptį.
„Nors klausimas ir gana aiškus, rinkėjams apsispręst nebus lengva. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad dešiniosios politinės jėgos rinkimuose, neabejoju, apsiginkluos klaidinančia kairiąja retorika ir mėgins tokiu būdu pritraukti rinkėjus. Antra, todėl, kad žmonės daugiausia orientuosis į vadinamas asmenybes, o ne partijų programas (…). Trečia, todėl kad bus pripūsta daug įvairiausios propagandinės miglos apie tai, kad “kažkam reikės grąžinti skolas, kad per daug pinigų išleidžiam tam ir anam, kad svarbu finansinė disciplina” ir pan. O iš tiesų tai – tik propagandinis paruošimas tokių panašių sprendimų, kurie buvo padaryti Kubiliaus Vyriausybės 2008-2009 metais“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Seimo rinkimuose bus netikrų kairiųjų
Anot G. Kirkilo, Seimo rinkimuose dalyvaus ne viena partija, kuri tik prisistatys esanti kairioji politinė jėga. Pasak jo, Gintauto Palucko vedama Lietuvos socialdemokratų partija vargu ar gali būti vadinama kairiąja partija.
„Jie kelis metus „stažavosi” konservatorių ir liberalų opozicinėje koalicijoje. Tačiau net ne tai svarbiausia, net ir tyliai, tarsi susigėdę iš tos koalicijos prieš pat rinkimus pasitraukę, jie praktiškai balsavo ir tebebalsuoja prieš daugelį svarbių dabartinės Vyriausybės ir Seimo daugumos socialinių sprendimų, bijodami, jog tai gali paskatinti rinkėjus balsuoti už jų konkurentus – dabartinę valdančiąją daugumą“, – teigė G. Kirkilas.
„Netikrų kairiųjų bus ir daugiau, bus pažadų stebuklingai gelbėti ekonomiką. Dešinieji taip pat naudosis apgaulinga kairiąja retorika ir net ne tiek svarbu kaip tos partijos vadinsis, mums svarbu padėti žmonėms susiorientuoti, kad jie pasirinktų teisingai. Kad naujas parlamentas ir jo sudaryta Vyriausybė tęstų šioje kadencijoje suformuotą socialinio teisingumo kryptį ir ją plėtotų, o ne po įvairiais tikrais ar tariamais pretekstais stabdytų ar dar blogiau – griautų“, – tęsė politikas.
Pliažas Lukiškių aikštėje rodo, kaip elgtųsi valdžią gavę dešinieji
Galiausiai politikas užsiminė ir apie diskusijas viešojoje erdvėje įplieskusį pliažo Lukiškių aikštėje atidarymo klausimą. Tai, mano politikas, yra įrodymas, kad dešinieji neturi sentimentų, tad patekę į valdžią gali elgtis taip pat, kaip ekonominės krizės metu prieš dešimtmetį.
„Visiškas dugnas yra vienos iš liberalių partijų provokacija Vilniuje su pliažu Lukiškių aikštėje. Tai padaryta, aišku, sąmoningai, ciniškai ir tikintis tokios priešiškos reakcijos, kokia ir buvo. Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra tai, jog dešinieji, ypač liberalai parodė, jog jokie sentimentai ar skrupulai, koks nors socialinis padorumas ar jautrumas jiems nėra būdingas. Priešingai, akivaizdu, kad jie iškrės bet kokią kiaulystę vardan balsų, tarnaus tik verslui, o patekę valdžion elgtųsi taip pat, kaip būdami valdžioje prieš 12 metų“, – teigė G. Kirkilas.
L. Linkevičius ketina dalyvauti Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje
Tarybos posėdyje „socialdarbiečiai“ iškėlė ir patvirtino savo kandidatus į Seimą vienmandatėse rinkimų apygardose ir daugiamandatėje apygardoje. Iš viso „socialdarbiečiai“ iškėlė ir patvirtino 50 kandidatų vienmandatėse apygardose, daugiamandatėje rinkimų apygardoje kol kas yra įrašyta 110 pavardžių.
Partijos tarybos posėdyje dalyvavęs Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pranešė Seimo rinkimuose ketinantis dalyvauti Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje. Pats ministras nėra partijos narys, jis priklauso „socialdarbiečių“ frakcijai Seime.
Vienmandatėse apygardose taip pat kandidatuos partijos lyderis G. Kirkilas (Fabijoniškių apygarda), dabartinis frakcijos seniūnas Rimantas Sinkevičius (Jonavos apygarda), žemės ūkio ministras Andrius Palionis (Dainavos apygarda), Seimo nariai Juozas Bernatonis (Justiniškių – Viršuliškių apygarda), Irena Šiaulienė (Baltijos apygarda), Rimantė Šalaševičiūtė (Telšių apygarda), Antanas Vinkus (Kuršo apygarda), buvęs VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas (Senamiesčio–Žvėryno apygarda).
LSDDP pirmininko pavaduotojas, rinkimų štabo vadovas Juozas Bernatonis pristatęs kandidatus, sakė, tikintis, jog liepą bus iškelta ir daugiau kandidatų rinkimuose į Seimą.
Pristatė programą „Gerovės ir kūrybos Lietuva“
LSDDP Taryboje pristatyta Seimo rinkimams skirta programa „Gerovės ir kūrybos Lietuva“. Šios programos turinį pristatė Irena Šiaulienė. Politikės teigimu, partija pakliuvusi į valdžią siektu toliau Lietuvoje kurti skandinavišką gerovės valstybės modelį. Būtent sekant šiuo modeliu, tikino I. Šiaulienė, šią kadenciją „socialdarbiečiai“ dirbo Seime. Pristatytoje programoje dedami akcentai mažinti socialinę atskirtį, didinti minimalų atlyginimą, pensijas. Taip pat deklaruotas ketinimas iki 150 eurų didinti vaiko pinigus, o skurdo riziką ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų skaičių sumažinti 2024 m. iki ES vidurkio.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Ingrida Šimonytė ir Mykolas Majauskas pateikė pasiūlymą dėl rinkimų kartelės mažinimo – parlamentarai siūlo kartelės mažinimą atidėti iki 2021 m.
Seimas po svarstymo pritarė siūlymui parlamento rinkimuose dalyvaujantiems partijų sąrašams taikomą kartelę sumažinti nuo 5 iki 4 procentų, o jungtiniams kandidatų sąrašams – nuo 7 iki 6 procentų. Įrodinėdami kartelės sumažinimo būtinybę, projekto rengėjai pažymi poreikį didinti politinių jėgų atstovavimą ir visuomenėje esančių nuomonių atspindėjimą.
Tačiau kyla rimtų abejonių dėl tikrųjų slenksčio keitimo pasekmių bei projekto rengėjų tikslų. Seimo TS-LKD frakcijos nario M. Majausko teigimu, įstatymas neturėtų būti keičiamas likus mažiau nei metams iki Seimo rinkimų, kadangi taisyklių koregavimas daro įtaką rinkimuose dalyvaujančių partijų rezultatams, renkamo parlamento sudėčiai ir jo stabilumui.
„Artėjant kadencijos pabaigai, partijų mėginimai sustiprinti pozicijas prieš kitus rinkimus paprastai suintensyvėja. Todėl siekis mažinti patekimo į Seimo slenkstį galimai nurodo ne norą didinti politinių jėgų atstovavimą ir nuomonių atspindėjimą, o paprasčiausią suinteresuotų partijų politinį išskaičiavimą“, – teigia Seimo narys.
Parlamentarai įžvelgia ir daugiau su įstatymo įgyvendinimu susijusių problemų. „Paprastai mažesnis rinkimų barjeras didina parlamento fragmentacijos ir nestabilių valdančiųjų koalicijų susidarymo tikimybę. Jau dabar Lietuva, lyginant su Europos Sąjungos šalimis, pasižymi didesne nei vidutine parlamento fragmentacija. Sumažinus kartelę, rizikos tik dar labiau išaugs“, – pažymi Seimo nariai.
Siūlymą atidėti žemesnės rinkimų kartelės įsigaliojimą pasirašė TS-LKD frakcijai atstovaujantys I. Šimonytė ir M. Majauskas bei Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Rasa Budbergytė. Seimo nariai įsitikinę – norint amortizuoti galimai neigiamas žemesnės rinkimų kartelės pasekmes – politinės partijos ir visuomenė privalo turėti daugiau laiko pasiruošti.
Kovo 6 d. Vyriausiojoje rinkimų komisijoje (VRK) aptartas Lietuvos Respublikos rinkimų, politinių partijų veiklos ir politinių partijų finansavimo korupcijos prevencijos 2016–2017 metų programos įgyvendinimas 2016 m. Susitikime dalyvavo generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Egidijus Radzevičius, Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Ekstremaliųjų situacijų ir patrulių skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vaidas Giršvildas ir VRK atstovai.
Šią programą įgyvendinančių institucijų nuomone, labai svarbu ugdyti rinkėjų sąmoningumą ir skatinti jų sąžiningumą, nes stiprėjant pilietiškumui daugėja ir pozityvių permainų politinėje erdvėje.
VRK pirmininko pavaduotojos Elenos Masnevaitės teigimu, šios, prieš politinę korupciją nukreiptos, programos įgyvendinimas yra puikus tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys, kuris padeda užtikrinti didesnį politinių veiklos ir rinkimų procesų skaidrumą, pilietinį sąmoningumą ir politinį sąžiningumą.
Per susitikimą institucijų atstovai kaip itin problemines sritis įvardijo politinių partijų neteisėto finansavimo klausimus, nepažymėtos politinės reklamos sklaidą ir akcentavo, kad labai svarbi programos dalis – teisės aktų pakeitimai, kurie bus inicijuoti šiais metais.
Kalbėdami apie artėjančius rinkimus, institucijų atstovai vienareikšmiškai pritarė, kad būtina įtvirtinti atitinkamas Baudžiamojo kodekso (BK) nuostatas, susijusias su neteisėtu politinių partijų finansavimu (Lietuvoje už politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo, politinės reklamos skleidimo pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė). Taip pat būtinos BK pataisos dėl rinkėjų papirkimo sudėties (172 str.) koregavimo.
Informacijos šaltinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas neseniai išaiškino, kad pakartotiniai rinkimai vienoje apygardoje kainuoja apie 0,5 mln. eurų. Ši suma susidaro, kai rinkimai rengiami tik vienoje apygardoje. Jeigu tokių apygardų atsiranda daugiau, kaina mažėja. Bet kokiu atveju tai labai daug, žinant, kad Seimo nario atlyginimas, kurį jis uždirba per 4 kadencijos metus siekia 150 tūkst. eurų.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rinkimai – labai brangus procesas
Pakartotinių rinkimų klausimas iškilo tada, kai buvusi parlamentarė Greta Kildišienė atsisakė mandato ir, kaip numato įstatymai, reikės surengti pakartotinius rinkimus Anykščių–Panevėžio rinkimų apygardoje. Šie rinkimai bus rengiami kartu su merų rinkimais Šakiuose ir Jonavoje, tai šiek tiek atpigins procesą, bet vis tiek mokesčių mokėtojams kainuos labai brangiai, apie 0,7 mln. eurų. Šie pakartotiniai rinkimai jau tikrai bus surengti, bet tikėtina, kad tai nebus vieninteliai rinkimai per 2016–2020 m. kadenciją. Gali atsirasti daugiau parlamentarų, kurie nuspręs atsisakyti mandato, nes gaus geresnį darbo pasiūlymą, paaiškės, kad jie nepasirengę politiko darbui arba gali atsirasti ir nenumatytų aplinkybių, kaip mirtys ar sveikatos problemos.
Praeitoje kadencijoje jau buvo Vytenio Andriukaičio atvejis, kai parlamentaras atsisakė mandato, nes gavo pelningesnį pasiūlymą dirbti Briuselyje. Dėl panašių priežasčių 2015 m. teko rengti pakartotinius rinkimus ir Varėnos-Eišiškių apygardoje, kai ten išrinktas parlamentaras Algis Kašėta persikėlė dirbti į Varėnos mero postą.
Pakartotiniai rinkimai brangūs ir žmonėms neįdomūs
Nepaisant to, kad pakartotiniai rinkimai yra labai brangūs, jie piliečiams neįdomūs. 2015 m. Varėnoje balsavo apie 36 proc. turėjusių tokią teisę, Žirmūnuose apie 47 proc. Tai yra 10–20 proc. mažiau nei eiliniuose rinkimuose ir tai jau neblogas rezultatas, nes dar senesniuose balsavimuose ateidavo tik 20–30 proc. rinkėjų. O štai 2013 m. surengtuose pakartotiniuose rinkimuose Senamiesčio apygardoje dalyvavo vos 9,26 proc. rinkėjų, Šeškinėje 12,47 proc.
Tokių rinkimų kaina, kaip teigia Z. Vaigauskas, siekia apie 0,5 mln. eurų ir ateityje jų kaina dar labiau kils, nes jau pasigirsta kalbų apie būtinybę kelti atlyginimus rinkimų komisijų nariams, kurių, dėl nedidelių atlyginimų, pradeda trūkti.
Įdomu tai, kad tiek Seimo narys, tiek meras per savo 4 metų kadenciją uždirba apie 150 tūkst. eurų. Tai gerokai mažiau nei kainuoja surengti rinkimus vienoje apygardoje, o jeigu žinome, kad politikas dirbs trumpesnę kadenciją, gal tik 1,5 m., tai proporcijos tampa nenormalios ir reikia ieškoti būdų kaip išlaikyti demokratijos principus, bet kartu nepaminti protingumo kriterijų ir taupyti valstybės išteklius.
Pakartotinių rinkimai nepasiteisina
Įvertinus pakartotinių rinkimų brangumą, geriausia, būtų jų apskritai atsisakyti. Vienas iš būdų, kurį pasiūliau pateikdamas pataisą Seime, galėtų būti toks: atsilaisvinusį mandatą perduoti antram, daugiausiai balsų surinkusiam, kandidatui per paskutinius rinkimus. Jeigu ir šis atsisakytų, tada trečiam ir t.t.
Tokia sistema drausmintų partijas ir politikus. Būtų aišku, kad reikia rimtai žiūrėti į savo pareigas ir laikytis įsipareigojimų. Pasirinkus pelningesnį darbo pasiūlymą ir atsisakius mandato, politiko vieta atitektų oponentui. Matytume daugiau drausmės, be to, ir rinkėjai turėtų labiau įvertinti kandidatų norą dirbti atsakingai. Šio pasiūlymo kritikai sako, kad tokia sistema būtų nepakankamai demokratiška ar net galėtų vykti machinacijos, kai laimėjęs kandidatas būtų papirktas atsisakyti savo mandato kitų naudai. Dėl tokio siūlymo galimų pavojų galima diskutuoti, nors jie greičiausiai yra ženkliai perdedami.
Tačiau net jei dėl šių ar kitų aplinkybių nenorima pritarti šiai idėjai, nereikia atsisakyti paties principo, kad neverta kadencijos viduryje rengti pavienių politikų rinkimų. Tai numato ir Konstitucija, kurios 55 straipsnis sako, kad Seimas gali dirbti, jeigu yra išrinkta bent 3/5 parlamentarų. Taip ne tik būtų taupomi valstybės pinigai, bet ir būtų tam tikras kompromisas su tais, kurie sako, kad Seimo narių skaičius yra per didelis. Tikėtina, kad kadenciją Seimas dažnai baigtų su keliais Seimo nariais mažiau nei tradiciškai, tačiau nuo to, parlamento darbo kokybė ženkliai nukentėtų.
Reiktų spręsti ir savivaldybių merų rinkimų klausimą, nes vėlgi, pakartotiniai rinkimai yra brangūs, gyventojų aktyvumas juose mažas, o pakartotinių merų rinkimų per 4 kadencijos metus gali prireikti ne mažiau nei Seimo narių. Kaip alternatyva pakartotiniams rinkimams galėtų būtų naujo mero išrinkimas savivaldybės taryboje.
Tokį pažadą daviau skatinamas supratimo, kad šioje rinkimų kampanijoje trūksta išsamesnių diskusijų apie partijų rinkimų programas, trūksta jų analizės, arba skelbiama analizė yra visiškai paviršutiniška, todėl Lietuvos rinkėjai, lyginant juos su JAV rinkėjais, yra paliekami visiškai „akloje“ būsenoje.
Tame pačiame tekste iš asmeninės patirties teigiau, kad partijų programos yra svarbios ne tik rinkėjams, kurie ilgų programų nemėgsta skaityti, bet jos yra ypač svarbios pačioms partijoms, kurios planuoja laimėti rinkimus, formuoti Vyriausybę ir imtis konkrečių darbų. Tik turėdama išsamią, pagrįstą ir sisteminę programą partija gali būti tinkamai pasiruošusi tokiam darbui. Todėl sakiau, kad rinkimų programas reikia nagrinėti ieškant atsakymo į tris klausimus:
1) ar partijos programa pateikia sisteminę pagrindinių problemų analizę;
2) ar partijos programa pateikia sisteminę tokių įsivardintų problemų sprendimo strategiją;
3) ar partijos programa pateikia sisteminį tokios strategijos įgyvendinimo planą.
Davęs tokį pažadą išnagrinėti kitų partijų programas, privalau jį įgyvendinti. Ypač, kad pagaliau sulaukėme ir socialdemokratų programos, nuo kurios analizės ir norėjau pradėti. Tikiuosi, kad socialdemokratai į tokią kritinę analizę atsakys ne propagandiniu pykčiu, o rimta mūsų programos analize.
Tiesa, prieš pradėdamas socialdemokratų programinės kūrybos analizę, turiu pastebėti, kad mano pastabos apie „aklus rinkimus“ sulaukė atsako, ir politikos ekspertų feisbukuose atsiranda vis daugiau bandymų realiai įvertinti partijų programų skirtumus. Mano šiandieninį darbą žymiai palengvina nesenai pasirodę komentarai, kuriuose keliais sakiniais pasakoma esmė.
Štai Liutauras Gudžinskas (VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centro vadovas ir „Baltic Journal of Political Science“ vyr. redaktorius, 2013 m. išrinktas Lietuvos politologų asociacijos prezidentu, geriausias 2016 metų TSPMI dėstytojas) savo feisbuke rugsėjo 10 d. paskelbė tokį įrašą:
„Peržvelgiau politinių partijų rinkimines nuostatas. Išvada tokia – nėra ką ir lyginti.
Viena partija (TS-LKD) pateikė tokią programą, kokią ir turėtų pateikti kiekviena save gerbianti politinė jėga, t. y. su išplėtota pagrindinių šalies problemų analize ir detaliu pateikiamų pasiūlymų pagrindimu.
Visos kitos partijos (LSDP, LRLS, LVŽS, TT, DP, LŽP, „Lietuvos sąrašas“) pristato tik savo pažadų rinkinius, bet ne daugiau. Savo veiklos programų jos kol kas nesuformulavo. Tai toks šių metų ir pasirinkimas. #rinkimai#liūdna“.
Kitas žinomas politologas T. Janeliūnas (Lietuvos politologų asociacijos narys, žurnalo „Lithuanian Foreign Policy Review“ redaktorius bei žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo „IQ-The Economist“ ir portalo IQ.lt politikos redaktorius, TSPMI dirbantis nuo 2002 metų) taip pat rugsėjo 10 d. savo feisbuke skelbia visų partijų pasirengimo rinkimams analizę ir mus įvertina tokia išvada: „Konservatoriai: geriausią programą idėjų lygiu turinti partija ir kol kas jaučiasi saugiausiai, labiausiai atsiribojusi nuo korupcinių skandalų“, nors, anot T. Janeliūno, partija turi ryškų trūkumą – niekaip neatitrūksta nuo senų inkarų: Landsbergio ir Kubiliaus.
Nesiginčydamas dėl „senų inkarų“ vertės, privalumų ar trūkumų, galiu tik pasidžiaugti, kad žinomi politikos ekspertai imasi vertinti sisteminį programų turinį, ne vien tik tai, kokį vidutinį atlyginimą partijos žada 2020 metais.
Pavartęs kitų partijų programas, apie programas (ne apie „inkarus“) labai panašiai, kaip cituoti politologai, galvojau ir aš, tačiau nerimavau, kad gal esu neobjektyvus, bet mąstydamas apie duotą pažadą taip pat mintyse kankinausi, nes racionaliai analizuoti jokia analize nepagrįstus partijų pažadus yra sudėtinga ir beviltiška. L. Gudžinsko paskelbta išvada mane padrąsino vis dėlto savo pažadą realizuoti, bandant detaliau parodyti, kuo iš esmės skiriasi mūsų ir socialdemokratų programos.
Kadangi programos apima daugelį sričių, būtų sudėtinga viename analitiniame tekste nuosekliai išnagrinėti visą programą nuo ekonomikos iki kultūros ar užsienio politikos, todėl savo uždavinį apriboju tik tuo, kas man buvo įdomiausia – tai yra šalies ekonomikos reikalai. Kodėl ekonomika – todėl, kad visos partijos sako, kad jos rūpinsis žmonių gerove ir kad tai bus jų svarbiausias tikslas. Ar tikrai konkuruojančios partijos yra tam pasirengusios?
Trumpai – Tėvynės Sąjungos programinis požiūris
Nors tikiu, kad socialdemokratai atliks ir paskelbs išsamią mūsų paskelbtos programos „Naujas Planas Lietuvai“ analizę, keletu sakinių noriu pabrėžti esmines mūsų programos nuostatas ekonomikos reikaluose. Tai padarysiu atsakydamas į savo paties suformuluotus 3 klausimus: apie sisteminį požiūrį į problemas, jų sprendimo strategijas ir strategijų įgyvendinimą.
Problemos: žvelgdami į esmines ekonomikos problemas, labai aiškiai formuluojame, kad didžiausia problema yra ekonomikos produktyvumo augimo atsilikimas nuo sparčiai augančių atlyginimų. Dėl to mažėja konkurencingumas, lėtėja eksportas ir mes pamažu skęstame „vidutinių pajamų spąstuose“.
Tai Graikijos trajektorija – jeigu niekas nesikeis, ilgainiui eksporto rinkos vis labiau užsidarys nekonkurencingai mūsų produkcijai, ekonomikos augimas darysis vis lėtesnis, verslas kurs mažiau naujų darbo vietų, spartus atlyginimų augimas taip pat pasibaigs, ir lietuviai toliau važiuos ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Tai didins darbo jėgos trukumą, vers arba didinti atlyginimus, neaugant produktyvumui, arba mažinti gamybą ir dar labiau gilins Lietuvos ekonomines problemas.
Strategija: norint nepakliūti į „vidutinių pajamų spąstus“, reikia, kad eksportas ne mažėtų, o augtų, ir būtų pagrindinis ekonomikos augimo variklis. Tai galima pasiekti tik sistemingai rūpinantis ekonomikos produktyvumo ir konkurencingumo augimu, ypač tuo metu kai prarandame iki šiol turėtą pigesnės darbo jėgos konkurencinį pranašumą. Taip 1990-2000 augo Airija, iš Europos ekonominės atsilikėlės tapusi Europos pirmūne.
Produktyvumas auga pritraukiant investicijas, ypač užsienio kapitalo investicijas, ateinančias su naujomis technologijomis ir produktyvesniu gamybos organizavimu. Vilniuje ir Kaune turime išplėtoti pirmaujančius Nordic-Baltic regione aukštųjų technologijų klasterius: informacinių technologijų (tai sėkmingai pradėjome daryti dar 2009 metais), biotechnologijų, foto elektronikos hubus, su tam reikalinga kvalifikuota darbo jėga, moksliniais tyrimais, startup’ais, industrine plėtra ir stambiausių pasaulinių kompanijų pritraukimu.
Kad būtume pajėgūs tai padaryti reikia pertvarkyti aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų valdymą bei finansavimą, gerokai sustiprinti užsienio investicijų pritraukimą, sukurti stiprų savą investicinį fondą.
Lygiai taip pat turime kardinaliai keisti regioninę politiką – pirmiausia dešimtyje pramoninių regioninių centrų, su jų laisvosiomis ekonominėmis ar industrinėmis zonomis, turime sukurti skandinaviško bei vokiško gamybinio verslo investicijų pritraukimo sistemą, pertvarkyti tam būtiną profesinio ugdymo sistemą, regionuose pasirūpinti gyvenimo sąlygomis jauniems profesionalams ir užtikrinti, kad į tokius pramoninius centrus galėtų lengvai atvykti dirbti gyvenantys 30-40 km atstumu. Tai sudarytų galimybes realiai ekonomiškai ir socialiai atgaivinti Lietuvos provinciją.
Įgyvendinimas: mūsų programoje Ekonominis planas užima 70 puslapių iš 250 visos programos puslapių. Glaudžiai su Ekonominiu planu yra susiję taip pat didelių apimčių Švietimo ir Valstybės valdymo pertvarkų programos, kuriose stengėmės taip pat apibrėžti kokios pertvarkos turi būti realizuotos valstybės valdyme ir kitose valstybės politikos srityse, kad mūsų svarbiausias tikslas – pasiekti spartų konkurencingos eksportuojančios ekonomikos augimą būtų efektyviai realizuotas, nes tik tai garantuos gausą naujų patrauklių darbo vietų bei spartų atlyginimų augimą.
Tik tokia dinamiška pažanga ne tik Vilniuje, bet ir visuose regionuose sustabdys emigraciją. Tam reikia sisteminio Plano – mes jį pateikėme.
Socialdemokratai: 1,5 programinio puslapio apie ekonomiką
Socialdemokratai savo programoje nesivargina apie ekonomiką rašyti 70 puslapių, jie pasitenkina 1,5 puslapio teksto. Deja, tokiame tekste yra beviltiška atrasti kokį nors sisteminį požiūrį į esmines ekonomikos problemas, jų sprendimo strategijas ar kokį nors supratimą, ko reikia ekonominės politikos įgyvendinimui.
Esminis programinis teiginys, kad svarbiausias tikslas yra „sukurti gerovės valstybę“ nieko nepasako ir lieka tuščiu lozungu, nes toliau programoje yra visiškai neanalizuojama su kokiomis problemomis tokio tikslo įgyvendinimas šiandien susiduria ir KAIP tokio tikslo bus siekiama. Partija pasirinko intelektualiai skurdų kelią rašyti ne savo darbų programą, o tikslų – lozungų, turinčių būti patraukliais rinkėjui, sąvadą, vengiant bet kokių užuominų apie tai, KAIP tokių tikslų bus siekiama.
Štai, pavyzdžiui, skelbiama, kad vidutinis atlyginimas viršys 1100 eurų ribą, o pensijos padidės trečdaliu, taip pat žadama ir kitų pasiekimų, kurių dalis greičiausiai bus pasiekta savaime (pvz., „nedarbas bus ne didesnis kaip 5 proc.“. Prie dabartinių emigracijos tempų, nedarbas mažės savaime, nes nebeliks bedarbių), o kita dalis neaišku KAIP bus pasiekta (pvz. į mūsų programos teiginį panašus gražus socialdemokratų šūkis „iki 2025 metų tapsime Centrinės ir Rytų Europos bioekonomikos lydere“ nėra palydimas net menkiausia užuomina, ką Vyriausybė dėl tokio tikslo planuoja daryti).
Šūkių rašymas yra propagandistų darbas, valstybės politikai turėtų rašyti politikos programas: politikos programos nėra ir negali būti šūkių rinkinys, nes šūkiai yra politikavimo, o ne politikos dalis. Politikuoti yra lengva, nors ne rezultatyvu, politika – reikalauja intelektualių resursų ir pastangų. Jų partija arba turi, arba ne. Socialdemokratai nusprendė, kad jiems tai nerūpi ir kad jiems užteks tik politikavimo.
Programinis abejingumas: nei analizės, nei strategijos
Į savo paties užduotus pirmuosius du programų analizės klausimus: ar partija pateikia sisteminę pagrindinių ekonominių problemų analizę ir ar pateikia sisteminę tokių problemų sprendimo strategiją – mano atsakymas, perskaičius socialdemokratų rinkimų programą, akivaizdu, yra neigiamas.
Nei aukštosiomis technologijomis pagrįsta inovatyvios žinių ekonomikos plėtra, nei regionų ekonominė plėtra, paremta investicijomis į tradicinę gamybą, nesusilaukia kokio nors platesnio dėmesio, tik paminėjimų lozunguose.
Štai, pavyzdžiui, regionų ekonominė plėtra, kuriai mes savo programoje skiriame keliolika puslapių, socialdemokratai savo programoje apsiriboja vienu sakiniu: „Nauja savivaldybių finansavimo metodika sukurs sąlygas pritraukti investicijas į regionus, kurti naujas darbo vietas. Užimtumas regionuose padidės penktadaliu“.
Matosi, kad socialdemokratai supranta, jog reikia kalbėti apie naujas darbo vietas regionuose, nes girdi, kad mes apie tai daug ir intensyviai rašome ir kalbame, taip pat girdėjo, kad mes kalbėdami apie darbo vietas regionuose bei investicijų pritraukimą, be kitų dalykų, kalbame ir apie mokesčių sistemos keitimą, tačiau susidaro vaizdas, kad tuo ir pasibaigia partijos intelektualinis pajėgumas paruošti rimtą regionų ekonominės plėtros ir naujų darbo vietų kūrimo regionuose programą.
Lygiai tas pats ir su kitomis ekonominėmis programinėmis nuostatomis, kai, atrodo, kad svarbiausias programos uždavinys yra ne išdėstyti sisteminę strategiją, o tiesiog pasirūpinti, kad programoje būtinai būtų paminėti „reikalingi“ ir „teisingi“ žodžiai, kuriuos rinkėjas turi išgirsti: inovacijos, investicijos, darbo vietos, biotechnologijos ir pan., neieškant jokio loginio ar dalykinio jų paminėjimo pagrindimo ar atsakymo į klausimą KAIP?
Įgyvendinimas: pasroviui iki seklumos. Paveldo problema
Kai partijos programoje nėra nei problemų analizės, nei sisteminės strategijos toms problemoms įveikti, negali tikėtis ir rasti kokių nors ypatingų užuominų apie tai, kaip tokia partijos programa bus įgyvendinama. „Valstybės valdymas“, kaip ypač svarbi valstybės politikos dalis, socialdemokratų didesnio dėmesio nesusilaukia, todėl galima spėti, kad su programos įgyvendinimu ir valstybės valdymu bus taip pat, kaip buvo šioje kadencijoje. O
šioje kadencijoje socialdemokratai pasižymėjo tuo, kad jie neblogai tęsė, per daug nesugadino ir įgyvendino (bei neužmiršo pasigirti ir sau priskirti visus nuopelnus) kai kuriuos dar mūsų pradėtus svarbius ekonominius projektus (svarbiausieji energetikos projektai, investicijų pritraukimas, fiskalinė konsolidacija ir euro įvedimas ir t. t.), o patys, be MMA didinimo, nedaug turėjo kažkokių naujų ekonominių iniciatyvų.
Net ir tos neblogos iniciatyvos, kurias rėmė ir opozicija, kaip naujas Darbo kodeksas, pasiklydo intelektualios telkiančios lyderystės stokoje. Todėl socialdemokratų palikimas, skirtingai nuo mūsų Vyriausybės paveldo, bus visiškai skurdus. Patiems socialdemokratams ir visai Lietuvai socialdemokratų pasilikimas valdžioje būtų didelė bėda, nes „tuščios apsukos“ valstybės gyvenime nebebūtų stagnacija, o būtų riedėjimas atgal.
Socialdemokratams jų šiandieninis programinis skurdas gali tapti jų gilios partinės krizės įžanga: partija nesugeba nei intelektualiai, nei lyderyste, nei komanda iš esmės atsinaujinti, kai tuo tarpu realus gyvenimas įgauna vis daugiau XXI amžiaus dinamikos. Sekluma, ant kurios pasroviui plaukdami socialdemokratai taikosi užplaukti, jiems patiems gali būti labai skausminga. Ir Lietuvai taip pat.
Todėl ir sakau, kad socialdemokratų programa – tai nieko nedarymo, plaukimo pasroviui pavojingų seklumų link programa. Norint to išvengti reikia kitokios programos ir kitokios komandos.
Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams, tikriausiai visiems akivaizdu, kad yra keli veiksniai, kurie šiandien gali nulemti jų baigtį. Visų pirma tai šaunioji teisėtvarka, kurios veiksmus prognozuoti ganėtinai sunku. Akivaizdu viena – kai kalbame apie šios valdančiosios daugumos valdymo metais išdalytus šimtus milijonų eurų, visuomenei belieka tikėti, kad kuo didesnis Europos Sąjungos (ES) lėšų kąsnis buvo įsisavinamas, tuo skaidriau viskas vyko.
Eduardas EIGIRDAS, žurnalo „VALSTYBĖ” redaktorius.
Net ir tuo atveju, kai, kaip jau ne kartą rašėme, beveik visų šiukšlių rūšiavimo gamyklų statybos konkursus, kuriuos kuravo nuo Rolando Pakso partijos priklausoma Aplinkos apsaugos ministerija, laimėjo su tuo pačiu R. Pakso draugeliu susijusi bendrovė – ir nieko. Bene vienintelis estiškas naujienų portalas 15min.lt praėjusiais metais išdrįso šią situaciją aprašyti ir nusistebėjo, kokie aitvarai R. Pakso žentui sunešė milijonus eurų.
Tačiau kai šio portalo žurnalisto, rašiusio šį straipsnį, paklausėme, kodėl nebeanalizuoja šios temos toliau, iš šios estiškos žiniasklaidos grupės lyderio Tomo Balžeko gavome atsakymą, kad į mūsų redakcijos klausimus jie neatsakys. Taigi, belieka manyti, kad arba bendrame mūsų žiniasklaidos vertybių grožyje mūsų redakcija išsiskiria didžiausiu šlykštumu ir vertybių distrofija, arba kažkokia galinga nematoma ranka kuruoja tai, apie ką visuomenę galima informuoti, o apie ką nevertėtų. Beje, šioje vietoje galime pasveikinti T. Balžeką, nes po to, kai šis portalas išdrįso spausdinti straipsnius apie galbūt suoptimizuotus milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus bei kitų „Vilniaus prekybos“ akcininkų mokesčius, po kiek laiko pasirodė gana graudus T. Balžeko komentaras iš esmės apie tai, kaip negražu ir socialiai neatsakinga galingoms bendrovėms, tokioms kaip „Vilniaus prekyba“, bausti žiniasklaidą už kritiką – nebeužsakyti reklamos.
Kadangi šiandien į portalą 15min.lt „Vilniaus prekybos“ reklama sugrįžo, o straipsnių, kritiškai ir drąsiai analizuojančių N. Numavičiaus santykius su mokesčiais, nebeliko, tikriausiai galima teigti, kad ši situacija yra puikus pavyzdys, kaip šiandien estų valdomi portalai klupdami ir keldamiesi mokosi gyventi ir išgyventi mūsų nomenklatūrinio bei oligarchinio kapitalizmo sąlygomis. Ir kad pradeda suvokti, jog apie tai, kad koks nors veikėjas nelegaliai pasistatė namuką, galima rašyti labai drąsiai, tačiau apie nomenklatūrą „rūpintojėlę“ ir ypač apie oligarchus „maitintojus“ rašyti visokių šlykštybių neverta.
Žiniasklaida su stambiojo kapitalo pavadėliu
Žinoma, galima teigti, kad per daug dėmesio skiriame kolegų veiklai ir vertybėms, tačiau reikia suprasti, kad visą dešimtmetį raginome juos vienytis ir kautis su neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos rinka, tačiau jie sėdėjo krūmuose ir pasirinko prisitaikyti, o šiandien už tai tenka mokėti mūsų demokratijos erozija. O kaltinti jau per vėlu. Net jei pastebime, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės veikia tam tikrų koncernų ar galingiausių nomenklatūrinių grupių naudai. Juk patys jau ketvertą metų vos kvėpuojame, nes dėl konfrontacijos su šiomis įtakos grupėmis per žurnalo leidybos laikotarpį susidūrėme su nuolatiniu spaudimu ir praradome daugiau nei 1 mln. eurų pajamų. Tačiau mūsų žurnalo savininkai yra ir jo darbuotojai, todėl kiek leidžia mūsų turimos jėgos ir resursai, stengiamės rinktis vertybes, o ne prisitaikymą.
O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei, tarkim, portalas delfi.lt susipyktų su valdžia ir tokiais reklamos užsakovais kaip Nerijus Numavičius, Viktoras Uspaskichas, Visvaldas Matijošaitis ar Ramūnas Karbauskis. Tikėtina, kad vien nuo valdančiosios daugumos priklausančių institucijų ir „Vilniaus prekybos“ grupės užsakymų netekimas nubrauktų visą pelną, o Estijoje sėdintys akcininkai žaibiškai išspirtų vietinius vadovukus iš minkštų delfi.lt kėdučių į gatvę.
Taigi, dėl pralaimėtos kovos už skaidrumą šiandien estiški portalai yra labai priklausomi nuo kelių galingiausių reklamos davėjų malonės. Ir šis pokytis turi labai rimtų padarinių Lietuvos demokratijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau reklamdavių renkasi reklamuotis „Google“ ir „YuoTube“ (apie tai rašome šio numerio „Rinkodaros“ skiltyje).
Tad Lietuvos naujienų portalų priklausomybė nuo nomenklatūrinių bei oligarchinių grupių ir toliau augs bei įgaus vis šlykštesnių formų. Tokių kaip ta, apie kurią rašome šio numerio „Tendencijų“ skiltyje – kai suaugdama su nomenklatūros ir oligarchijos interesais jų pinigus įsisavinanti žiniasklaida, mūsų nuomone, jau prisideda prie oligarchus kritikuojančių kolegų cenzūravimo. O esant tokiai situacijai stebėtis, kodėl ne tik Rusijai ar nomenklatūrai palankūs dienraščiai, bet ir estiški portalai dažniausiai tik teigiamai ir dar džiugiai trimituoja apie R. Karbauskio kolonos žygį į Seimą, neverta, nes šis projektas yra tikras nomenklatūrinės ir oligarchinės meilės vaisius. Todėl visi, kurie nusilenkė stambiojo kapitalo interesams, šiandien privalo atiduoti pagarbą ir šiam projektui.
R.Karbauskis – modifikuota V. Uspaskicho reinkarnacija
„Užknisti“ vasarą visus ilga analize negalima, todėl pabandysiu pateikti sutrumpintą versiją, pagrindžiančią, kodėl R. Karbauskis į valdžią iriasi be jokių trukdžių – taip, kaip 2004 m. yrėsi V. Uspaskichas su savo Darbo partija. Jau turime įprasti, kad beveik prieš kiekvienus rinkimus iškyla naujas ar naujų veikėjų, sietinų su Rusija verslo ryšiais ar priklausomų nuo su Rusija sietinų oligarchų. Šiuo atveju skirtumas tik tas, kad iki R. Karbauskio dar nebuvo tokio veikėjo, kuris būtų taip akivaizdžiai veikęs prieš Lietuvos žengimą Vakarų kryptimi ir tuo pat metu turėjęs tokią žiniasklaidos paramą. Tai tiesiog fenomenalu, nes bandyti paaiškinti tai, kad R. Karbauskis, kurio verslas prekiauja rusiškomis trąšomis ir kombainais, naudingas Rusijai, nėra sunku.
Juk būtent jis 2002 m. priklausė Rolando Pavilionio iniciatyvinei grupei, rinkusiai parašus referendumui dėl Lietuvos narystės NATO (kaip suprantame, tikėtina, ne tam, kad palengvinti stojimą į NATO). Ir šiandien internete galima rasti reklaminį R. Karbauskio klipą, kuriame jis abejoja euro įvedimu. Be to, būdamas vienas didžiausių, o gal net ir pats didžiausias žemės valdytojas Lietuvoje jis priešinosi tam, kad į mūsų žemę galėtų investuoti užsieniečiai. Kaip priešinosi ir JAV korporacijos „Chevron“ investicijoms. Mūsų redakcijos nuomone, jo ir kitų nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų dėka sustabdžius JAV ir Japonijos koncerno „Hitachi“ investicijas į Visagino atominę elektrinę, buvo uždegta žalia šviesa Astravo atominės elektrinės projektui, o jis Kremliui turi ypatingą strateginę reikšmę siekiant dominuoti Baltijos regione.
Labai svarbu suvokti, kad iš regionuose pusvelčiui dirbančių žmonių turtėjantys Lietuvos kapitalistai, tarp kurių, mūsų nuomone, yra ir du naujosios politinės bangos su Rusija versle susiję veikėjai – R. Karbauskis ir V. Matijošaitis, tikėtina, nėra suinteresuoti nei Vakarų bendrovių investicijomis į regionus, nes dėl to galėtų brangti darbo jėga ir mažėti jų verslo pelningumas, nei skaidresne žiniasklaida, nes ją pamaloninti koncernų ar savivaldybės biudžetais būtų sunkiau.
Taigi, tikėtina, kad naujasis projektas tobulai atitinka Rusijos interesą – išsaugoti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo elektros importo, visuomenės skurdą, nes jis leidžia kiršinti Lietuvos žmones, ir žiniasklaidos įperkamumą, nes jis leis visada iškelti Kremliui tam tikslui išaugintus veikėjus. Štai kodėl R. Karbauskio projektą, žvelgiant iš Rusijos šalininkų perspektyvos, būtų galima laikyti modifikuota V. Uspaskicho Darbo partijos iškėlimo versija.
Užtat daug sunkiau atsakyti, kodėl tos žiniasklaidos grupės ir politinės jėgos, kurios priklauso nuo nomenklatūrinių struktūrų, taip pat džiugiai stumia R. Karbauskio partiją į valdžią, kaip ir tos žiniasklaidos priemonės, kurias tiesiogiai siejame su Rusija.
Vietinėms stambiojo kapitalo grupėms reikia įtakos
Prisiminkime, kas laukė „Gazprom“ berniukų, „Leo LT“ kūrėjų ir „rubikoninių“, kai rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai. Prisimenate? Jei taip, tai kokie kvailiai turėtų būti šiuos darinius kuravę veikėjai ir jų bičiuliai žiniasklaidoje, politikoje bei teisėtvarkoje, kad dar kartą leistų pasikartoti juodajam scenarijui, kai principingų lyderių vadovaujami konservatoriai įgautų pakankamai įtakos, kad priimtų oligarchams nenaudingus sprendimus.
Beje, ir Algirdas Butkevičius, net ir atsižvelgiant į tai, kad jo partijoje yra daug daugiau stambiojo kapitalo pakalikų nei konservatorių gretose, nors ir nesutrukdė daugybei procesų, kurie, mūsų nuomone, nebuvo itin skaidrūs, vis tiek valdė nepalyginamai padoriau ir Lietuvai naudingiau nei 2000–2008 m., todėl ir jo per didelė įtaka nei „Leo LT“ kūrėjų, o gal net ir „Rosatom“ atominių elektrinių Astrave statytojų tikrai netenkina.
Užtat V. Uspaskicho Darbo partijos ir į ją panašios R. Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškėlimas ir jai kelio į valdžią nutiesimas gali puikiausiai padėti eliminuoti šią problemą ir užtikrinti, kad centre būtų pakankamai neaiškios orientacijos veikėjų (nors ir su Rusijos trąšomis bei kombainais prekiaujančiu lyderiu), kuriais būtų galima manipuliuoti, kad nė viena politinė jėga nesukoncentruotų pakankamos įtakos Lietuvą modernizuojantiems sprendimams priimti, ypač tiems, kurie naikina nomenklatūros ar oligarchinių grupių šėryklas.
Būtent dėl šios priežasties mes redakcijoje juokaujame, kad portale delfi.lt matydami teigiamus tekstus apie R. Karbauskį ir Rimvydo Valatkos komentarus, kuriuose kritikuojami konservatoriai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, labai nesunkiai galime atspėti, kam tai naudinga. Juk šalia šių veikėjų veidelių matyti D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus valdymo nuskriaustųjų – V. Uspaskicho ir „Vilniaus prekybos“ – reklamos.
Užauginti baobabą – viena, bet dar reikia tinkamai jį nuversti
Šiaip tai jau šiandien beveik akivaizdu, kad užauginti R. Karbauskio projektą draugiškos oligarchinės ir žiniasklaidos aplinkos sąlygomis pavyko. Beliko, kaip sakoma, užtikrinti, kad jis su savo reitingais nuvirstų reikiama kryptimi. Štai čia ir prasideda antra žaidimo dalis. Nors tiek Kremlius, tiek nomenklatūrinių oligarchinių grupių atstovai vieningai augino šį naują projektą, vizija, iš kieno jis atims rinkėjų balsus, skiriasi. Rusijai būtų naudingiausia, jei R. Karbauskis, pareiškęs, kad nesudarys koalicijos su darbiečiais ir tvarkiečiais, kuo daugiau balsų paimtų iš tradicinių partijų, visų pirma iš konservatorių ir socialdemokratų, o darbiečiai ir tvarkiečiai, susirinkę populistų balsus, sugebėtų išlaikyti tvirtas pozicijas.
Bet stambiojo kapitalo nomenklatūra nėra tokia vieninga. Nors matyti jėgų, kurių veiksmai visiškai sutampa su Rusijos interesais, galima įžvelgti ir padoresnių nomenklatūrinių valstybininkų pastangų, kad R. Karbauskio Sosnovskio barščiai visų pirma virstų ant dešiniųjų, o vėliau – ir ant tvarkiečių bei darbiečių, tačiau ne ant Socialdemokratų partijos.
Beveik teigiamai minint mūsų brangiuosius nomenklatūrinius valstybininkus, būtina prisiminti daugybę mūsų straipsnių, kuriuose rašėme, kaip tikslingai buvo rengiamas šių Seimo rinkimų pagrindinis projektas, kuriuo tapo R. Karbauskio įkurta partija. Kartu su tvarkiečiais ir darbiečiais socialdemokratai atvėrė lengvesnį priėjimą prie valdžios savivaldoje rinkimų komitetams (kad iš miestų valdžios išstumtų konservatorius) bei tokiems veikėjams kaip V. Matijošaitis, kurį kandidatuojantį į merus ir visaip koneveikiantį tuos pačius konservatorius rėmė vietiniai socialdemokratai, o dabar, kaip ir prognozavome, V. Matijošaitis remia socialdemokratus bei karbauskinius kovoje su konservatoriais Kauno vienmandatėse apygardose.
Taigi, ir šioje situacijoje galima įžvelgti nuoseklų bendrą veikimą bei rinkimų eigos modeliavimą, kurio tikslas – užtikrinti, kad dešinieji jokiu būdu neturėtų galimybės valdyti vieni, užkirsti nomenklatūros draugams bei prokremliškoms partijoms priėjimą prie ES milijardų ar išskaidrinti tam tikras nomenklatūros ar oligarchinių grupių kuruojamas sritis. Todėl gražu, kad dalis nomenklatūrinių valstybininkų stengiasi bent jau neleisti R. Karbauskio projektui užvirsti ant socialdemokratų, tačiau tai, tikėtina, tik siekis apginti bazinę nomenklatūros jėgą, kuria remiantis bus galima suvaldyti procesus po rinkimų, bet ne daugiau.
Dešinieji – nomenklatūros spąstuose
O dešiniesiems šakės, nes rinkimų modeliavimo procese beveik visos žiniasklaidos priemonės, išskyrus mūsų redakciją, kuri stengiasi visus su Rusija siejamus veikėjus ir jų politines jėgas išstumti iš politikos ir neleisti perimti bent kiek daugiau provakarietiškų partijų balsų, stengiasi „Krabų ir Naisių“ projektą užstumti ant dešiniųjų elektorato. Ir atrodo, kad, nepaisant R. Karbauskio akivaizdaus antivakarietiškumo, žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ir Zenono Vaigausko vadovaujamos Vyriausiosios rinkimų komisijos dėka siekti šio tikslo sekasi visai neblogai. Taigi, dešiniųjų laukia gana kebli situacija, nes norėdami būti valdžioje jie turės sudaryti koaliciją su veikėju, kurį patys siejo su Kremliaus minkštosiomis galiomis – dėl to rusiškų trąšų ir kombainų kunigaikštukas net kreipėsi į teismą dėl šmeižto.
Bet šiuo metu net patys aršiausi konservatoriai nutilo – tarsi būtų susitaikę su realybe, kad norint patekti į valdžią jokiu būdu negalima pykdyti R. Karbauskio. O tai atrodo gana juokingai, nes neabejojame, kad nė vienas rimtas konservatorių strategas netiki, kad R. Karbauskis pats priima tokius sprendimus kaip su kuo jo partija sudarys koaliciją. Nekovodami su šiuo stambiojo kapitalo veikėju, dešinieji tik padeda įgyvendinti scenarijus prieš rinkimus ir po rinkimų.
O juos jau esame aprašę. Scenarijus prieš rinkimus – tai projektas „Krabai ir Naisiai“, skirtas tam, kad dešinieji negalėtų valdyti vieni ir būtų priklausomi nuo nomenklatūros malonės. O po rinkimų realiausias gali būti nomenklatūros scenarijus „Pakišk dešiniuosius, laimėk prezidento rinkimus“. Tai yra leisti konservatoriams pavaldyti, o reikiamu momentu, pasinaudojus nuo oligarchų ir nomenklatūros priklausoma žiniasklaida, juos sukompromituoti, liepti oligarchui grįžti pas „maitintojus“, susigrąžinti vyriausybės kontrolę ir dar sukurti puikias prielaidas laimėti prezidento rinkimus.
Žinoma, tiek pirmo, tiek antro scenarijaus įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo rinkimų rezultatų. Tačiau jei rinkimai modeliuojami taip, kad kairėje pusėje dominuotų socialdemokratai, savo dalį gautų Valdemaro Tomaševskio, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijos, o dešinėje liktų konservatoriai su liberalais bei R. Karbauskis, tikriausiai nereikia būti itin įžvalgiam, kad suprastum, jog dešinieji situacijos nekontroliuos, o lemiama įtaka bus nomenklatūros ir oligarchų rankose.
Todėl nebandydami sukelti visuomenės bangos, nukreiptos prieš oligarchus ir nomenklatūrą, ir nenuversdami „Krabų ir Naisių“ projekto į kairę elektorato pusę, dešinieji rinkimus pasitiks ramiai, tačiau pagal kitų sumodeliuotą scenarijų, o jis nieko gero nei dešiniesiems, nei Lietuvai nežada.
Gal ir klystame, tačiau jei nomenklatūrinių valstybininkų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos dėka bus užtikrinta, kad valdančiosios daugumos formavimą nulemtų naujas oligarchinis projektas, tikimybė, kad valstybėje bus įgyvendintos ryžtingos permainos, mažinančios neigiamą nomenklatūros ir oligarchinių grupių įtaką bei orientuotos ne į stambiojo kapitalo interesus, bet į vidurinio sluoksnio stiprinimą, praktiškai yra lygios nuliui.
Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“ (www.valstybe.eu).
Jei kas įsivaizduojat, kad nors vienas valdžios žmogus, atlikęs šeimyninę pareigą naktimis steibelijasi tamsoj į lubas ir galvoja apie Lietuvos laimę ar pensininkų makaronus, tai geriau žiūrėkit indų filmus. Politika buvo ir liks žiaurus žaidimas. Pasikeičia taisyklės. Tačiau jokio pasigailėjimo čia nėra.
Štai neša sunkų sunkų nešulį. Dauguma net sulinkę, o vienas raumeninguolis – tik pora pirštų pridėjęs. Bet jei pamatuotum – įdeda tiek pat jėgos į bendrą darbą, kaip mažiukai. Ar tai teisinga? Tikroji lygybė yra nelygybė, nes žmonės nelygūs. Stiprus turi daugiau laisvės, todėl ir labiau atsakingas.
Nors naujieji rinkimai į Lietuvos parlamentą – dar ne rytoj, tačiau vis tik įdomu žinoti, kokią politinę ateitį prognozuoja sociologinės apklausos.
Ar tikrai liberalams garantuota lyderių šlovė? Ar Valentinas Mazuronis sustiprins silpstančią Darbo partiją? Štai konservatoriai – aktyvūs, bet ryškaus šuolio į priekį kol kas nėra. Premjeras Algirdas Butkevičius populiarumu nenori nusileisti Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Jeigu politinių jėgų aktyvumas socialiniuose tinkluose buvo veiksmingas vaistas nuo pralaimėjimo Izraelyje, ar šio fenomeno negalima pakartoti Lietuvoje?
Aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro„Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys.
Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauja visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori trauktis iš Seimo. Savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi. Klaidos arba nutylimos, arba suklydimus bandoma permesti ant oponento pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: “mes žinome, mes galime, mes mokame”.
Atvirai kalbant, visai netraukia vakarais sėdėti prie televizijos ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau ignoruoti vangios, nuobodokos rinkiminės kampanijos – taip pat lyg ir nedera susipratusiam piliečiui. Juk netrukus, po kelių savaičių, reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar nenori, tenka stebėti “politines muilo operas”. Vis neapleidžia mintis, jog staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti – prasmingiausia.
Kaip pranešė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose savo kandidatų sąrašus kelia 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija.
Maksimalų 141 kandidato skaičių kelia aštuonios politinės partijos: Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sąjunga TAIP, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Trumpiausias Emigrantų partijos sąrašas, jame 30 kandidatų. Lietuvos centro partija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga sudarys rinkimų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuriai per rinkimus reikės įveikti 7 proc. rinkimų barjerą.
Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.
Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.
Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.
Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.
Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, vertėja, prisiminimų knygų autorė Goda Ferensienė nemananti, jog būsimieji Seimo rinkimai taps bent šiek tiek pažangesni nei praėjusieji. Godos Ferensienės įsitikinimu, rinkimai būtų prasmingesni tuo atveju, jei stambiosios parlamentinės partijos leistų reitinguoti pirmuosius savo sąrašų dešimtukus. Štai tada atsirastų ir įtampos, ir netikėtumų, ir azarto, ir rinkėjai aktyviau eitų balsuoti. Bet nei socialdemokratai, nei konservatoriai – krikščionys demokratai vargu ar išdrįs tokiam “savo populiarumo patikrinimui”.
Videostudijos „SLAPTAI” viešnia taip pat svarsto, kuo neperspektyvios, neįdomios, keistos Vytauto Šustausko ir Kristinos Brazauskienės politinės jungtuvės, prisimena, ką prieš pat mirtį yra kalbėjusi pirmoji Algirdo Brazausko žmona. Kaip visada, G.Ferensienė – iš aštri, ir kandi.
Mieli esami ir galbūt būsimi bendraminčiai. Man, kaip ir Jums, labai sunku matyti Lietuvos valstybės nuopolį.
Šiuo metu turime daugiau daugiau kaip 150 įvairiausių valstybinio reguliavimo institucijų, „tarnaujančių” Tautai ir už tai gaunančių atlyginimus. O rezultatai?
Ritamės vis žemyn ir žemyn. Visa žiniasklaida pilna minėtą nuosmūkį patvirtinančių faktų. Apie tai aš nekalbėsiu. Geriau pamąstykime, kaip išeiti iš šios situacijos.
Visų lygių valdžios „galvos ir jų smegenys” neturi jokios rimtos vizijos, nežino jokio mechanizmo, nesuvokia, kokiu keliu eiti, kaip priversti pačius save ir sau pavaldžius politikus, politinio pasitikėjimo pareigūnus ir kitus biurokratus tarnauti Tautai, stiprinti valstybę, užtikrinti orų gyvenimą jos piliečiams.
