Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Berlynas, spalio 28 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį vienam vokiečiui skirta dvejų metų lygtinė bausmė už tai, kad jis, dirbdamas saugos bendrovėje, perdavė Rusijos slaptosioms tarnyboms parlamento pastatų aukštų planus.
Įtariamasis, įvardytas kaip 56 metų Jensas F., buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2017 metais Rusijos ambasados kariniam atašė perdavė kompaktinį diską su daugiau kaip 300 Vokietijos Bundestago naudojamų pastatų aukštų planų.
Tuo metu pareigas ėjęs karinis atašė buvo, kaip manoma, Rusijos karinės žvalgybos tarnybos GRU darbuotojas. O įtariamasis dirbo apsaugos bendrovėje, su kuria Bundestagas buvo sudaręs sutartį.
Žiniasklaidos duomenimis, Jensas F. anksčiau buvo Rytų Vokietijos kariuomenės tankų divizijos karininkas, taip pat neoficialiai dirbo liūdnai pagarsėjusiose slaptojoje policijoje „Stasi“.
Prokurorai reikalavo skirti dvejų metų ir devynių mėnesių bausmę, o gynyba teigė, kad Jensas F. turėtų būti išteisintas, nes nėra įrodymų, kad jis perdavė informaciją rusams.
Jenso F. advokatas Friedrichas Humke sakė, kad prokurorai savo bylą grindė tik jo kliento praeitimi ir veikla buvusioje komunistinėje Rytų Vokietijoje.
Lagaminas. Slaptai.lt nuotr.
Ši byla vyksta tuo metu, kai Berlyno ir Maskvos santykiai itin pašliję dėl kelių šnipinėjimo atvejų, taip pat dėl mėginimo nunuodyti Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną ir jo įkalinimo.
Birželio mėnesį Vokietijos policija suėmė pietiniame Augsburgo mieste esančiame universitete dirbusį rusų mokslininką, apkaltinusi jį šnipinėjimu Maskvai.
Vokietija taip pat ne kartą kaltino Rusiją dėl kibernetinių atakų jos teritorijoje.
Didžiausią rezonansą sukėlęs incidentas, dėl kurio kaltinami Rusijos programišiai, buvo 2015 metais įvykdyta kibernetinė ataka prieš Budestagą. Jos metu buvo visiškai paralyžiuotas žemųjų parlamento rūmų kompiuterių tinklas, o kelias dienas, kol jis buvo taisomas, visa institucija neturėjo interneto.
Kitoje Vokietijos teisme nagrinėjamoje byloje teisiamas rusas dėl buvusio čečėnų vado nužudymo Berlyno parke, kaip įtariama, Rusijos nurodymu.
Maskva neigia, kad ji yra tokių veiksmų iniciatorė.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį Vokietijos prezidento Franko Walterio Steinmeierio kvietimu lankysis Berlyne.
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavusi D. Grybauskaitė dalyvaus buvusio valstybės vadovo Joachimo Gaucko 80-mečio jubiliejaus renginyje, kuriame taip pat dalyvaus buvę valstybių vadovai ir aukšti pareigūnai.
Didelę Vokietijos žmonių pagarbą pelnęs J. Gauckas visada buvo griežtas komunizmo kritikas, kovotojas už laisvę ir žmogaus teises. Buvo persekiojamas Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi”, o po Berlyno sienos griūties tapo vyriausybės įgaliotiniu tirti „Stasi” archyvus ir daugelį metų vadovavo tam įkurtai įstaigai, kurią imta vadinti „Gaucko įstaiga”.
Joachimas Gauckas ir Angela Merkel
Per rinkimus į Vokietijos federalinius prezidentus jį rėmė visos politinės jėgos, išskyrus komunistus. Jis yra laikomas tautos sąžine.
Kaip primena Prezidentės biuras, būdamas prezidentu (2012-2017 m.), J. Gauckas ne kartą lankėsi Baltijos šalyse. Kai J. Gauckas su valstybiniu vizitu 2013 m. atvyko į Lietuvą, prezidentė D. Grybauskaitė jam įteikė Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo kryžių su aukso grandine. Vokietijos vadovas Lietuvos prezidentei įteikė Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus” Aukščiausio laipsnio Didįjį Kryžių.
Prezidentės valstybinis vizitas į Vokietiją, J. Gauckui einant valstybės vadovo pareigas, įvyko 2016 metais.
Šio vizito metu Berlyne taip pat numatytas susitikimas su Vokietijos kanclere Angela Merkel.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iki Berlyno sienos griuvimo turėjo Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo struktūros „Stasi“ pažymėjimą. Dokumentas daug metų nepastebėtas gulėjo archyve, sakė „Stasi“ archyvų Drezdeno skyriaus vadovas Konradas Felberis.
Sovietinės Vokietijos slaptoji tarnyba STASI
Pažymėjimas buvo išduotas 1985 metų gruodžio 31 dieną ir iki 1989-ųjų vis pratęsiamas. V. Putinas tada buvo sovietų žvalgybos KGB karininkas Drezdene.
Turėdamas šį dokumentą, V. Putinas be nuodugnios kontrolės galėjo lankytis „Stasi“ biuruose, sakė K. Felberis. Tačiau tai esą „automatiškai nereiškia, kad V. Putinas dirbo „Stasi“.
„Sovietiniais metais KGB ir „Stasi“ buvo susibičiuliavusios tarnybos. Todėl neatmestina, kad buvo keistasi ir pažymėjimais“, – sakė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, kurį antradienį cituoja agentūra TASS. „Tai nedidelė sensacija. V. Putino pavardės nebuvo bylose, kuriose fiksuotas pažymėjimų išdavimas sovietų kariškiams“, – sakė K. Felberis.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie Onos Voverienės naujają knygą
Prof. Ona Voverienė. Trakų bibliotekos nuotr.
Aš lankausi Vilniaus Lazdynų bibliotekoje. Pamenu, užpernai bibliotekininkė Dalia Abromavičienė man parodė knygą, storą, su autorių nuotraukomis, išleistą DIEMEDŽIO leidykloje 2012 metais. (Ant pirmojo viršelio buvo stambiom raidėm įrašas: „Knygos leidybą remia Antano Viluckio leidybos įmonė „ŽEMAITIJA“ Vokietijoje“ . Nuoširdžiai dėkojame.)
Tą knygą „Tautos sargyboje“ ji gavo knygų mugėje. Nežinojau, kad tokia knyga yra ir kad tokią knygą parašė žinoma profesorė Ona Voverienė. D. Abromavičienė man ta proga tarstelėjo: „O šitoj knygoj yra ir apie Jus!“… Ir knygą man padavonojo. Parsinešiau, pažiūrėjau, ar, atsižvelgiant į autoriaus supratimą, teisingai nurodomos teigiamybės ir trūkumai. Knygos trūkumų buvo mažiau. Ką galvoju dabar, praėjus po 12 metų, kai Onos Voverienės straipsnis buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, o paskui ir knygoje „Tautos sargyboje“? Kaip, įvertinęs šiuos savo tėvų biografinius momentus ir asmeninio gyvenimo faktorius, turėčiau pabrėžti, – ar aš turėčiau nusisukti nuo Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavau? Ne! Pirmiausia aš įvertinu objektyvią istorinę tiesą. O ji tokia: nei brolžudiškų pjautynių, nei teroro, nei žemų aistrų prasiveržimo nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Hitlerio – Stalino sandėrio 1939 –aisiais deportacijų ir represijų 1941 ir vėlesniais metais, prievartinės kolektyvizacijos pokary. Argi ne šitos politinės priežastys sukėlė ikikarinę ir pokarinę sumaištį Lietuvoje, konfliktus? Šiandieninės mūsų nesantarvės šaknys tebėra įsikabinusios į anuos šiurpius laikus.
Gavau iš žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Algimanto Zolubo elektroninį adresą, parašiau gerbiamai Onai, – nuo tada ir sutvirtėjo mūsų draugystė, prasidėjusi su mano knygos „Ieškau Konstantos“ patekimu į patikimos autorės rankas ir mano gyvenimo analize. Tai buvo pirmoji Onos Voverienės knyga atsiųsta paštu, su trumpučiu autografu. Toliau sekė knygos: „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, 2016; „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“, 2017; „Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didieji“ (1918-2018), Politinės asmenybės , 2018. Visos šios knygos išleistos Jeronimo Lauciaus leidyklos. Kiekviena knyga palydėta Padėka, užrašant šviesuolių bei prenumeratorių vardus ir pavardes.
Profesorė Ona Voverienė. Slaptai.lt nuotr.
Apie šitas knygas neparašys toksai autorius, neperskaitęs visų knygų, kurias per savo gyvenimą yra perskaičiusi Ona Voverienė, neapmąstęs jų pagal šitos Autorės idėjinį bei dorovinį planą, kuris žinomas tik jai. Šitame Autorės plane – visas jos gyvenimas, visi jos didieji moksliniai darbai… Jos tikslo esmė atsispindi ir žymaus rašytojo Stefano Cveigo citatoje: „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei.“
O antrojoje knygoje, rašydama apie „Lietuvos aidą“, ji pasirėmė Petro Klimo kantrybe ir pasiaukojimu, pacitavusi šios asmenybės atsiminimus, užbaigia pirmojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus ir laikraščio ugdytojo išmintimi, teigdama: „Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“ .Tad, anot Onos Voverienės, „būkime verti savo Istorijos“. O apie istoriją ir jos nežinojimą ar ignoravimą kartoja įvairūs mokslininkai, politikai. Žmonės, nežinantieji Istorijos, visada palieka vaikais. Jei žmonės – vaikais – tai ir valstybės bei tautos, galima sakyti, – vaikų darželiais. Pacitavusi pratarmėje Vincą Mykolaičio – Putino eiles, Ona Voverienė byloja: „O man pačiai – didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio – lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė yra svarbi. Niekada nerašiau ir nerašysiu apie Lietuvą išdavusius žmones dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso, kad ir kaip savo pasirinkimą bemotyvuotų. Man – jie neegzisuoja“.
Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”
Įvade aptarusi asmenybės, tautos ir atminties ryšius, pasiremdama A. Maceinos, S. Šalkauskio mokslo žiniomis, istorikais E. Gudavičiaus, N. Kitkausko, filosofo V. Radžvilo įžvalga Ona Voverienė pristato savo būsimos knygos asmenybės koncepciją. „Tos tradicijos laikysiuos ir šioje knygoje „Lietuvos istorijos Respublikos šimtmečio didieji“. Jos tikslas – atgaivinti žymiausių mūsų valstybės politikų, veikusių ir kūrusių nepriklausomą demokratinę valstybę Lietuvą ir kūrybingiausių tautos kultūros asmenybių, nepakenkusių mūsų valstybingumui, atmintį, sugrąžinti juos dabarčiai ir būsimo mūsų klestinčios tautinės demokratijos ir teisinės valstybės Lietuvos ateičiai“.
Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.
Pradėjusi nuo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, nuo aušrininkų ir varpininkų, toliau ji tęsia knygą pirmuoju Prezidentu Antanu Smetona, paskui antruoju Aleksandru Stulginskiu, paskui premjerais (A. Voldemaru, J. Tūbeliu, prelatu M. Krupavičiumi), aptarusi gen. Povilo Plechavičiaus , prof. Mykolo Pijaus Romerio likimus, Ona Voverienė „atskleidžia“ kitą knygos skyrių „Pavergti, bet nepasidavę“, kuriame pasakoja apie komunistų ir nacių sušaudytuosius ministrus. Paskui autorė pradeda savo „naratyvą“, kuris vadinasi „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“, kurių yra net 24. Aptarusi šias asmenybes, Ona Voverienė pereina prie poskyrio „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“. Iš jo man įstrigo disidento Sergiejaus Kovaliovo ir Dalios Grinkevičiūtės mintys. Anot S. Kovaliovo, „valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali, nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus… Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas… Kol rusų armija su fašizmu kovojo savo teritorijoje, tol buvo išvaduotoja. Kai ji peržengė savo sienas, ji tapo agresore. Taip rusų armija Europoje tapo prievartautojų ir marodierių orda…“
Visiems žinomas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tautiečių ir suomių, nukankintų Sibire, likimas. Neveltui knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė jos atsiminimų stilių yra prilygynusi lakoniškoms, apibendrintoms, tarsi iš granito frazėmis iškapotomis istorijomis…
O argi ne šitos „ordos“ ištikimieji, išauginti kraugerio Stalino, kalti dėl tokio likimo. Ona Voverienė parašė apie moterį: „Dalia Grinkevičiūtė iki pat mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, pavadintuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metrašyje“…
Profesorė neabejinga literatų, tiek iš istorijos, tiek iš dabarties: Vinco Mykolaičio – Putino, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės eilėraščiai vis pasirodo jos knygose. Dėl daug ko likau patenkintas šia knyga; tik reikėjo leidyklai pasakyti sustambinti ar kitu būdu išskirti pavardes, kurių yra labai daug.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paskutiniame skyriuje „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“, kuriame aptaria Viliaus Bražėno, pristato po mirties išgarsėjusią Romualdo Ozolo „testamentinę“ knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, Vilnius, 2014). Onos Voverienės nuomone, „Nacionalizmas – tai ateities dominuojanti ideolgija, o tautinės valstybės – jo realizavimo praktika“… O nacionalizmas , pasak R. Ozolo, – tik besiginančioji, neturinti nieko, išskyrus tvirtą ryžtą nugalėti globalizmą“. R. Ozolas apie kosmopolitizmą ir naują liberalizmo srovę išsireiškė: „Išvaikščiojusi“ po pasaulį duoneliaudama, daugumai, paskendusiai tik buityje, tautinis vertybės nė motais, o kalbos griovėjai siautėja laisvai… Priėjome tautos galių ribą“.
Onos Voverienės straipsnyje „Yra ko pasimokyti iš tautinės valstybės Vengrijos“, teigiamai atsiliepiama apie apie šią šalį – nedarbo nebėra, aštuntaisiais naujos vyriausybė metais įvesta vienkartinė Kalėdinė premija visiems pensininkams, taip pagerbiant senolių senatvę. Visa tai pasiekta per politiką, nukreiptą Tautos ir Tėvynės labui… Per „Žinių radiją“ neseniai teko išgirsti, kad Estijoje studentai miesto transportu važinėja nemokamai; o lėšos – vis per tą pačią politiką, nukreiptą žmonėms, jų senolių orumui.
Ir jeigu, anot Onos Voverienės, Tėvynė yra inkaras, kurio poveikį giliai širdyje jaučia kiekvienas, tai Tėvynė – laivas ir inkaras prie jo – svoris, galintis nugramzdinti į jūros ar vandenyno gelmę.
Kad nebūtų taip liūdna, paskaičius šios trumpos recenzijos pabaigą, siūlau jums, skaitytojai, mane suprasti, ir aš esu patyręs įvairiopas įtakas. Bet nenustoju rašyti eilėraščių, vienas iš kurių taip pat apie meilę Tėvynei – „inkarą“ ir nepalaužiamą Ištikimybę…
Pora panašaus turinio tos pačios dienos įvykių,vienas iš kurių pasaulyje tebeskamba plačiai, kitas beveik nepastebėtas, nors Lietuvoje dėl ne tokio jau nežinomo lietuvio dalyvavimo jame mus galėjo sudominti. Bet taip nenutiko.
Kukluksklanas. 666moon.webs.com
Jau visuotinai žinoma apie rugpjūčio 12-ąją kilusias riaušes Šarlotsvilyje Virdžinijos vasltijoje po to, kai šio miesto valdžia leido surengti baltosios rasės pranašumo šalininkų (suprematistų) protesto mitingą kaip reakciją į miesto sprendimą demontuoti paminklą 1861-1865 metų JAV pilietinio karo dalyviui pietinių valstijų pusėje, konfederatų generolui Robertui Lee.
Mitingą teko atšaukti, mat valstijos gubernatorius Terry McAuliffas buvo priverstas skelbti mieste nepaprastąją padėtį, kai per susidūrimus tarp baltosios rasės viršenybės šalininkų bei jų oponentų rugpjūčio 12-osios rytą kilo riaušės, o dešiniųjų radikalo vairuojamam automobiliui įsirėžus į paminklo demontavimo šalininkų minią žuvo 32-ejų moteris bei buvo sužeisti devyniolika žmonių.
Per sumaištį žuvo ir pora policininkų, kai į riaušes skubėjęs policijos sraigtasparnis sudužo miške netoli Šarlotsvilio.
Riaušių neišvengta ir išvakarėse, kai penktadienio vakarą šimtai dešiniųjų nacionalistų surengė fakelų žygį Virdžinijos universiteto studentų miestelyje. Ekstremistines grupes Amerikoje stebinti organizacija „Anti-Defamation League“ pareiškė, jog dešiniųjų rugpjūčio 12–ąją planuotas mitingas pretendavo tapti didžiausiu tokios rūšies renginiu bent per pastarąjį dešimtmetį. Tarp pasirengusių mitinguoti Šarlotsvilyje pastebėti aktyvistai kraštutinės dešiniosios grupuotės Kukluksklano (KKK), kurios narių pažiūrose dera rasizmas, baltųjų nacionalizmas ir populizmas. Mitingus prieš paminklo R.Lee demontavimą kraštutiniai dešinieji rengė ir anksčiau, per liepą vykusią demonstraciją buvo sulaikyta apie 20 KKK narių.
Panašu, Amerikoje praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje įsitvirtinusį lygių galimybių ir teisingumo visiems, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, principą ima keisti politika, kėsinanti išskirstyti amerikiečius pagal rasinę, etninę priklausomybę. Beje, prie dviprasmiško čia aprašytų riaušių vertinimo ir net jų „reklamos“ savo eilinėmis žodinėmis „improvizacijomis“ prisidėjo ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas – po prezidento kaltinimų dėl riaušių „daugeliui pusių“ sunku buvo suprasti, kurioje – laisvos visuomenės šalininkų ar rasistų – pusėje jis vis dėlto stovi. Bet kuriuo atveju istorija jau turi (ir kurį laiką turės) tęsinį – Baltimorės valdžia naktį iš rugpjūčio 16-osios dėl šventos ramybės išmontavo 4 su pilietiniu karu susijusius monumentus, Šiaurės Karolinos valstijos Daremo mieste paminklas konfederatų kareiviui pašalintas nelegaliai.
Tą pačią rugpjūčio 12-ąją Vokietijos Saksonijos−Anhalto žemės sostinėje Magdeburge populistinė kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) vietos parlamente surengė pirmą „Rusų kongresą“. Oficialus jo tikslas – kova už santykių su Rusija gerinimą, Europos Sąjungos (ES) sankcijų Maskvai panaikinimą ir JAV bei ES atlantinės sąjungos kritika. Bent 250 žmonių surinkusiame renginyje dalyvavo daugiausia pagyvenę vyriškiai, tarp jų nemažai vadinamųjų Rusijos vokiečių.
Debatams vadovavusi dešiniųjų žurnalo „Compact Magazin für Souveränität“ žurnalistė Katrina Ziskė pasveikino juos rusų kalba, artėjant parlamento rinkimams rugsėjo pabaigoje, AfD aktyviai dirba su šiais žmonėmis, partija net turi žiniasklaidos priemonę rusų kalba.
„Rusų kongrese“ neigta Maskvos įvykdyta Krymo aneksija, įrodinėta, jog Malaizijos oro linijų lėktuvą „Boeing 777“ (MH17/MAS17), kuomet žuvo 298 žmonės, amerikiečių įsakymu numušė Ukrainos karinės oro pajėgos.
Pasak apie „Rusų kongresą“ informavusio dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ (08 14), vienas dominuojančių pasisakymų leitmotyvų buvo – Amerika siekė karo Ukrainoje, kad supriešintų Vokietiją ir Rusiją. Renginį galima laikyti antiamerikietišku, kaip pareiškė vienas jo kalbėtojų, buvęs Vokietijos komunistų partijos funkcionierius, šiuo metu AfD atstovas Saksonijos−Anhalto žemės parlamente Robertas Farelas, tai buvo kongresas prieš imperialistinius JAV bandymus „pavergti“ Europą.
Būtent nacionalinio, rasinio, žemyninio etc. grynumo „ilgesyje“ Šarlotsvilio baltosios rasės šovinistai ir „Rusų kongreso“ konservatoriai paradoksaliai „susitinka“ – ir vieni, ir kiti yra praeities besiilgintys, globalizacijos bijantys ir politinio korektiškumo nekenčiantys izoliacionizmo šalininkai. Ir vieni, ir kiti klasifikuojami kaip kraštutiniai dešinieji.
Jokia paslaptis, kad būtent tarp šios politinės pakraipos atstovų (nepriklausomai nuo jų kontinentinės priklausomybės) yra populiarus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Gegužės 13-ąją, kai suprematistai Šarlotsvilyje pirmą kartą protestavo prieš paminklo generolui R.Lee nukėlimą, mitingo dalyviai skandavo „Rusija – mūsų draugas“, vienas Šarlotsvilio protestų įkvėpėjų, organizacijos „Vienybė ir saugumas Amerikai“ lyderis Jasonas Kessleris sklelbiasi ginąs Vakarų civilizaciją, tą patį, visapusiškai remdamas kraštutinius dešiniuosius Europoje, skelbiasi darąs ir Kremlius.
Panašu, turime reikalą su kultūrine kova, kuri prasidėjo ne rugpjūčio 12-ąją ir ne Šarlotsvilyje ar Magdeburge, ji nenutrūksta dešimtmečiais, o dabar dėl įvairių priežasčių regime tos kovos paūmėjimą.
VDR slaptoji tarnyba STASI
Na, ir Lietuvai pikantiškai svarbi ir net simboliška detalė – pasak interneto puslapio „svoboda.org“ (08 12), tarp Magdeburgo renginio oratorių buvo Lietuvos pilietis (taip nurodė „svoboda“) 68-erių Algis Klimaitis, pasisakęs už „tėvynių Europą“ (nuoroda į buvusį Prancūzijos prezidentą Šarlį de Golį (Charlesą de Gaullį).
„Svoboda.org“ priminė, kad buvusios Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) valstybės saugumo žinybos „Stasi“ archyve esama 172 puslapių dokumento iš praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio, kuris patvirtina šio žmogaus sutikimą dirbti VDR žvalgybai. Vėlgi „svoboda.org“ teigimu, esama duomenų, jog praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje A.Klimaitis buvo Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko patarėjas ir tuo pat metu įtartas dirbęs rusų specialiosioms tarnyboms.
Apie šį žmogų panorėjus vis dar galima pasiskaityti ir lietuviškoje viešojoje erdvėje. Pasak Lietuvos žiniasklaidos (pavyzdžiui, http://lzinios.lt/lzinios/lietuva/siekia-atnaujinti-kliugerio-byla/120417), Atgimimo pradžioje į Lietuvą iš Vokietijos atvykęs A.Klimaitis aktyviai dalyvavo to meto visuomeniniame ir politiniame gyvenime, bendravo su Sąjūdžio kūrėjais, disidentais, žinomais visuomenės, politikos veikėjais. Įstojo į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), buvo jos tarybos narys, LDDP dienraščio „Tiesa“ akcininkas. Kilus triukšmui dėl tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus, A.Klimaitis iš LDDP išstojo.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti
1992 metais dienraštis „Lietuvos aidas” pavadinimu „KGB voratinklis” paskelbė seriją išslaptintų dokumentų apie KGB veiklą, nukreiptą prieš atkurtos Lietuvos valstybingumą. Į dienraštį dokumentai tiesiogiai ar netiesiogiai pateko iš Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje tyrimo komisijos, 1991 metais sudarytos Atkuriamojo Seimo. Serialo herojumi „Kliugeriu” (vokiškai – gudruolis) įvardytas A. Klimaitis, kuriam dėl sąsajų su KGB Generalinė prokuratūra buvo iškėlusi dvi bylas. Dėl įrodymų stokos abi buvo nutrauktos, konstatuota, kad jis nežinojo, jog bendrauja su sovietiniais agentais, kurie jį išnaudojo kaip informacijos šaltinį.
A.Klimaitis ir praėjus po čia išvardytų įvykių daugiau nei 10 metų Lietuvos teismuose bylinėjosi dėl garbės ir orumo įžeidimo su Lietuvos žiniasklaida, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Sausio 13-ąją žuvusių Nepriklausomybės gynėjų artimaisiais, disidente Nijole Sadūnaite, legendinio partizano Daumanto broliu Antanu Lukša, istoriku Arvydu Anušausku, signataru Juozu Karveliu, Atkuriamojo Seimo nare Zita Šličyte, LRT tarybos pirmininku Romu Pakalniu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-ųjų vasario 2 dieną panaikino 2006 metų gegužę priimtą Liustracijos komisijos sprendimą, kad A. Klimaitis bendradarbiavo su KGB.
Kita vertus, 2010 metų sausio 25 dieną teismas atmetė su žiniasklaida dėl garbės ir orumo besibylinėjusio A.Klimaičio ieškinį, jog būtų paneigtas viešai paskelbtas teiginys, esą jis buvo KGB agentas.
Jei tiesa bent dalis to, kas čia parašyta, vis dėlto ypač pikantiška, kad žmogus, buvęs pačiame Lietuvos nacionalinio atgimimo sūkuryje, galimai turėjo dosjė ir VDR „Stasi“, ir ir sovietų KGB. O dabar jis – kovos už Vakarų „grynumą“ ekspertas.
Išties, nuostabiais laikais gyvename, kai su kaupu pasitvirtina tai, ką pasaulio istorija ir taip puikiai žino – turintys neklystančią uoslę neskęsta jokiomis aplinkybėmis.
Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV?
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.
Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)
XXX
– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?
– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.
Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.
Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).
– Aš girdėjau dar vieną pravardę…
– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.
– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?
– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…
– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?
– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.
– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?
– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…
Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.
– Tiktai?
– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…
– …kuris dabar JAV…
– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.
– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…
– Taigi, man taip ir nutiko.
– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?
– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).
– Tai dalinai išdavė?
– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…
– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?
– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.
– Ne metas?
– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).
– Putinas buvo geras žvalgybininkas?
– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.
– Ką gi jis veikė Vokietijoje?
– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.
– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų?
Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas
– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.
– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.
Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?
– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…
– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?
– Iš tikrųjų taip ir buvo.
– Kodėl?
– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.
Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu, pinigus.
– Tiesiog sukrečia…
– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…
– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…
– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…
– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?
– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…
– …ir jau šimtas milijonų dolerių…
–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…
– …žodžiu, jis buvo jo kolega…
– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…
– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?
– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…
– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?
– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…
– Tai dėsninga?
– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…
– Sobčiakas – KGB agentas?!
– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…
– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)?
– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…
– Sobčiakui?
– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.
– O patvarkyti pinigus – ne.
– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…
– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…
– buvusieji cechininkai ir…
– banditai…
– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.
– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?
– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…
– Galima sakyti – „dauguma“?
– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).
Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).
– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?
– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…
– …draugai padės…
– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“
– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…
– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…
– …O jos nėra?
– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.
– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?
– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).
– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?
– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).
Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“
– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?
– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.
– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…
– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?
– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.
– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?
– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…
– Tai apie ką labiausiai?
– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…
– Na, kokie gi?
– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…
– Gal specialiai?
– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“
– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?
– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…
– … du kartus…
– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…
– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?
– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..
– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…
– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.
– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…
– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?
– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.
– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?
– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.
Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.
– Jis gali sulaukti apkaltos?
– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…
– …nesėslus…
– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.
– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?
– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.
Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…
– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…
– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.
– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?
– JAV ar Trumpas?
– JAV.
– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.
– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…
– …užšaldyti…
– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.
– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?
– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.
– …užverbavo Kisindžerį…
– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…
– Kisa – mūsų žmogus…
Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.
– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.
JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.
– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?
– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.
Markas Volfas (Markus Wolf, 1923 – 2006)– buvusios Rytų Vokietijos šnipinėjimo bei žvalgybos aparato vadovas.
Markas Volfas gimė žydo gydytojo šeimoje. Tėvas buvo dramaturgas ir komunistas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, šeima persikėlė gyventi į Šveicariją. Vėliau jaunąjį Marką Volfą pasiuntė gyventi iš pradžių į Prancūziją, o 1934 metais į Maskvą, kur jis mokėsi specialioje politinių emigrantų vaikų mokykloje.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui M.Volfas grįžo į Vokietiją, kur dalyvavo kuriant komunistinį režimą sovietų okupuotos zonos teritorijoje. VDR buvo sukurta 1949-aisiais metas. Iš pradžių M.Volfas dirbo radijo komentatoriumi, o vėliau tapo VDR ambasados Maskvoje pirmuoju sekretoriumi.
1958 metais jis pradėjo vadovauti Vyriausiajai žvalgybos valdybai, arba Štazi (Stasi – Ministerium für Staatssicherheit), kuri užsiiminėjo užsienio žvalgyba. Pagrindinį dėmesį jis skyrė (ir čia jis pasiekė daugiausia laimėjimų) infiltruodamas šnipus į Vakarų Vokietijos valstybines struktūras, kai kancleriu buvo Vilis Brantas (Willy Brandt). 1974 metais po šnipo demaskavimo V.Brantas buvo priverstas atsistatydinti.
Giunteris Gijomas – Vakarų Vokietijos kanclerio Vilio Branto (Willy Brandt) asmeninis sekretorius ir tuo pačiu metu sovietinės VDR žvalgybos slaptasis agentas.
Per visą laikotarpį nuo Rytų Vokietijos režimo įkūrimo ir baigiant Vokietijos susijungimu (1949–1990) G.Gijomo infiltravimas buvo viena iš sėkmingiausių Rytų Vokietijos žvalgybos – žinomos “Štazi” (vok. Stasi) pavadinimu – operacijų.
Per antrąjį pasaulinį karą Giunterio Gijomo tėvas, gydytojas, slėpė pas save ir gydė V.Brantą, kuris slapstėsi nuo gestapo. O 1955-aisiais metais G.Gijomas vyresnysis „pagal seną draugystę“ kreipėsi į V.Brantą, tada buvusį Vakarų Berlyno merą, ir paprašė padėti jo sūnui pabėgti į Vakarus.
Tas padėjo, ir 1956 metais Giunteris Gijomas nuvyko į VFR kaip politinis emigrantas. Tuo metu jis jau buvo išėjęs KGB žvalgybinės parengties kursą, buvo VDR armijos kariškis ir “Štazi” agentas.
Volfgangas Fogelis (Wolfgang Vogel) – Rytų Vokietijos advokatas, kurio specializacija buvo organizuoti pasikeitimą šnipais. Ir ne bet kada, o būtent „šaltojo karo“ laikotarpiu.
Jo pirmasis laimėjimas – sovietų šnipo nelegalo pulkininko Rudolfo Abelio iškeitimas į Sovietų Sąjungoje numušto Amerikos žvalgybinio lėktuvo U–2 pilotą Frensį Garį Pauersą, kurį rusai buvo įkalinę apkaltinus šnipinėjimu. Pasikeitimas įvyko 1962 metų vasarį Berlyne ant Glinikės tilto per Havelio upę.
Raineris Rupas – Šiaurės Atlanto organizacijos (NATO) tarnautojas, šnipinėjęs VDR naudai 1977–1989 metais. Jis ir jo žmona perdavė Rytų vokiečiams (o per juos ir rusams) maždaug 10 000 dokumentų kopijas. Šios bylos tyrėjas iš Vakarų Vokietijos sakė, kad dėl jų šnipinėjimo veiklos „NATO galėjo pralaimėti karą“.
Kilęs iš Vakarų Vokietijos, Raineris Rupas (Rainer Rupp, g. 1945)dar studentas 1968-aisiais metais buvo užverbuotas VDR žvalgybos „Štazi“ („Stasi“). Jam buvo pasiūlyta ramiai baigti mokslus ir toliau laukti nurodymų.1970 metais, būdamas Briuselyje, jis susipažino su angle Ann Kristian Bouen, buvusia Didžiosios Britanijos Gynybos ministerijos sekretore.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pritarė pastoriaus, buvusio Rytų Vokietijos aktyvisto, slaptosios tarnybos „Stasi” tyrinėtojo Joachimo Gaucko kandidatūrai į prezidentus.
Vokietijos kanclerė tokiu būdu bando išvengti nesutarimų su opozicinėmis partijomis. Nenorėdama eskaluoti nesutarimų su opozicinėmis partijomis ji tikisi atitraukti politikų ir visuomenės dėmesį nuo euro zonos krizės problemų. Taigi A.Merkel viešai pritarė J. Gaucko kandidatūrai praėjus vos kelioms paroms po buvusio Vokietijos prezidento Christiano Wulffo atsistatydinimo.
Buvusios Rytų Vokietijos slaptosios saugumo tarnybos “Stasi” karininkas Uwe Karlstedtas nusprendė vesti Reginą Kaiser, kurią kažkada asmeniškai sekė, o paskui ir tardė.
“Stasi” ją sulaikė 1981 metais kaip nelegalaus demokratinio judėjimo aktyvistę. Tada jai buvo 31-eri. Tiek sovietinės Vokietijos saugumo karininkas, tiek disidentė tvirtina, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tardymai buvo labai intensyvūs ir ilgi. Nepaisant užplūdusių jausmų “Stasi” karininkas U.Karlstedtas sugebėjo išgauti iš savo aukos rekiamų žinių ir ją pasodinti į kalėjimą ilgiems trims metams. Tardymai vyko Berlyne, 770-ajame “Stasi” būstinės kambaryje.
![Stasi[1]](https://slaptai.lt/wp-content/uploads/2011/04/Stasi[1].jpg)
