Gintautas Paluckas. Mariaus Markevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas socialdemokratas Gintautas Paluckas, įvertinęs valdančiųjų siūlomą Seimo rudens sesijos darbotvarkę, teigia pasigendąs realaus Vyriausybės dėmesio kylančių kainų problematikai.
„Augant kainoms, būtina apsaugoti ekonomiškai silpniausias grupes, kurių pajamos yra fiksuotos politiniais sprendimais. Tai – įvairios socialinės pagalbos sistemos remiami asmenys, neįgalieji, prižiūrintys sergančius žmones, pensininkai, taip pat žmonės, dirbantys nekvalifikuotą darbą už minimalų atlyginimą. Jų pajamos, kitaip nei kitų, didėjant kainoms, neauga. Kol kas pasiūlymų paketo, kaip spręsti šias problemas, Vyriausybė Seimui nėra pateikusi“, – sako G. Paluckas.
Jis tikisi, kad valdantieji palaikys opozicinės Socialdemokratų frakcijos teikiamą iniciatyvą dėl lengvatinio 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) buitiniams elektros ir dujų vartotojams, tačiau, pasak G. Palucko, to nepakanka.
G. Paluckas pažymi, kad augančias elektros ir dujų kainas lemia ne vien žaliavų kaina rinkoje.
„Šildymas, plačiąja prasme, yra valstybės kontroliuojama rinka, kadangi kainas nustato valstybė kartu su Valstybine energetikos reguliavimo taryba (VERT). Taip, įtakos kainoms turi žaliavų kaina, bet galutinėje paslaugos kainoje ši dalis sudaro tik 30 proc. Kitos sudedamosios dalys yra pelnas, nusidėvėjimas, darbo užmokesčio fondas, mokesčiai ir panašiai. Tik priminsiu, kad pernai „Ignitis“ pelnas išaugo tris kartus ir siekė 170 mln. eurų“, – nurodo G. Paluckas.
Anot politiko, socialdemokratų siūloma 9 proc. PVM lengvata elektrai ir dujoms – tik vienas iš daugelio galimo būdų, kaip vartotojams sumažinti augančių kainų naštą. Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Taip, pritaikius tokią lengvatą, biudžetas netektų pajamų, tačiau jas galima kompensuoti teisingiau apmokestinant labai turtingus asmenis ir visas jų pajamas, nepriklausomai nuo šaltinio. Kol kas, kalbant apie mokesčius, Vyriausybė paskelbė tik apie automobilių taršos mokestį, kuris jokios naudos neduos, tik įpykdys gyventojus, mat realiai su taršos mažinimu neturi nieko bendra – tai panašu tiesiog į turto mokestį. Daug galimų sprendimų pasiūlėme praėjusią savaitę įteikdami kreipimąsi į Vyriausybę, tačiau kol kas – jokio atsako“, – teigia jis.
Artėjant 2022 m. valstybės biudžeto pateikimui G. Paluckas pabrėžia, kad Seimo komitetų dar nėra pasiekę Vyriausybės planuoti, kaip skelbta, socialiai teisingesni mokesčių pakeitimai.
„Mane stebina, kad Vyriausybė tiesiog užsimerkia ir tarsi nemato tų problemų. Daugeliui gali kilti klausimas: galbūt Ingridos Šimonytės Vyriausybė atstovauja tik labai turtingiems asmenims, kuriems energijos brangimas nepadarys didelės įtakos jų bendroms ūkio išlaidoms? Bet tiems, kurie yra ant energetinio skurdo ribos bei tiems, kurių didelė pajamų dalis skiriama šildymui ir elektros išlaidoms apmokėti, minėti dalykai yra itin svarbūs. Jie kol kas nesulaukia jokio Vyriausybės dėmesio. Mano galva, Vyriausybė, kad ir konservatorių valdoma, turi atstovauti visai Lietuvai, o ne vienai asmenų grupei“, – įsitikinęs G. Paluckas.
VERT atstovai praėjusią savaitę paskelbė, kad šildymas šalyje gali brangti vidutiniškai 27-30 proc., tuo metu Vilniuje – iki 60 proc.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Trumpai galima atsakyti, ne tik galima, bet ir reikia. Nors kaip tai padaryti – nuomonės išsiskirs kardinaliai. Dėl tokio masto skurdo, kada kas 5 valstybės gyventojas skursta, kalti visi. Kaltos buvusios ir esamos valdžios, kurioms neužteko ryžto drąsiai tai naikinti. Vienos į tą skurdą įstūmė sudarydamos jam subujoti šiltnaminines sąlygas, o kitos, kaip ir dabartinė, nors nemažai padarė, kad jį sumažintų, bet vis tiek nepakanakamai.
Kalti valstybės tarnautojai, kurie šiems procesams yra visiškai abejingi, o būtent jie formuoja politikų darbotvarkę. Kalčiausi visų rangų teisėsaugos pareigūnai, kurie ne tik neužtikrina elementaraus teisingumo visiems, bet per visus 30 atkurtos nepriklausomybės metus sukūrė nebaudžiamumo atmosferą vagims kyšininkmas ir net patys į ją įlindo. Be to, reikia pripažinti, kad kalti ir patys Lietuvos žmones. Kalti dėl to, kad renka ne tuos, o svarbiausia nekovoja dėl savo teisių. Juk paskutinis rimtesnis mitingas prieš Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skurdinimo politiką buvo prieš 12 metų (2009 m.). O visi kiti dešimties arba šimtuko pensininkų mitingėliai – tai, kaip sakoma liaudyje, padeda kaip mirusiam kompresas…
Valdžioje esantys ir tie, kurie turtus bėdžių sąskaita kraunansi, į tokius pasižiūro ir šaiposi. Be to, dar savoje žiniasklaidoje komentuoja, nėra čia to skurdo, nes jei neturėtų ką valgyti, tai šimtai tūkstančių į gatves išeitų. Mūsų žmonių kantrybe, nuolankumu, abejingumu ir susiskaldymu naudojasi tie, kurie jau net asmenininius biurus turi savo pinigams skaičiuoti. Ko gero, taip ir tęstūsi ši skurdo ir Gėdos epopėja. Gėdos, kad tokia kūrybinga, darbšti tauta Europos viduryje XXI amžiuje taip gėdingai nugyventa. Suprantu, kad kai kurie cinikai visus skurstančius jau į asocialius nurašė.
Mūsų visų laimė ir skurstančių ir truputį gerėliau gyvenančių vidutiniokų (kurių didžiausia dalis skolose paskendusi), kad esame ES, o iš ten mums laikas nuo laiko, kaip tam šuniukui nosimi į jo ne vietoje padarytą kakutę pabado, kad štai ponai politikai, kyšininkai ir turtuoliai, per daug pas jus skurstančių, per daug jūs žmones engiate ir sau turtus kraunatės. Deja, pabaksnoja ir vėl išvyksta, o mūsuose vietoj rimtų problemų sprendimų paieškų toliau tęsiasi jau kasdienybe tapusios lenktynės, kas ką labiau apjuodins, o pats tuo metu pasipinigaus.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Net apakau, kai pamačiau buvusios Prezidentės komandos nario Š.Narbuto moralinio nesubrendimo laipsnį. Jam ir kai kam, iš jį ginančios žiniasklaidos, visiškai normalu, kad pasaulinio masto nelaimės akyvaizdoje, jis tiesiog iš tos nelaimės pasipinigavo. Ir ne šiaip kokiu tūkstantuku, o trečdaliu milijono € (virš 1 milijono litų) įsidėjo į kišenę už kelias pažintis valdžioje. Taip turiu pagrindo teigti, kad buvo ne vienas verslininkas, kuris bandė siūlyti įvairią pagalbą, kaip nusipirkti reikiamų priemonių iš Kinijos. Deja, buvo nupirkta iš to, kuris sugebėjo įpiršti ir užsidirbti. Ir kas galėtų paneigti, kad jo sėkmę nulėmė ryšiai. Neteisiu, bet klausiu, ar tai moralu? Nes buvusi Š.Narbuto viršininkė mus ilgai (net 10 metų) mokė moralės. Deja, savo artimiausių pagalbininkų neišmokė.
Kodėl taip akcentuoju moralinį aspektą, juk skurdui mažinti reikia pinigų. Žinote, problema ne piniguose. Pinigų galima užsidirbti ir gan daug. Problema, ar norima tuo keliu eiti. Juk kai nemaža dalis skursta, tai kita dalis turtėja. Šie procesai kaip susisiekiantys indai. Tačiau Lietuvos valstybė yra prieš didelę dilemą, kurią trumpai galima formuluoti sekančiai. Ar mes vėl plaukiame pasroviui, kaip pastruosius 30 metų, laukdami, kur ši purvina nebaudžiamumo – korupcijos ir abejingumo srovė išneš. O gal vis gi pasinaudosime dvejomis teigiamomis mums atsirandačiomis galimybėmis ir pabandysime padaryti ne lozunginį, o rimtą bendrą darbą, kuris leis Lietuvai išsiveržti iš šios skurdo, atsilikimo, išsivaikščiojimo ir provinciališkumo akligatvio.
Galimybes mums atveria neseniai LR Prezidento Gitano Nausėdos parvežta iš ES Vadovų Tarybos gera žinia apie 1,8 papildomus milijardus Lietuvai. Ir ją lydintis noras, kad šie pinigai nebūtų pravalgyti, o panaudoti sukuriant kuo didesnę pridėtinę vertę. Ją sukurti mus įgalina eksponentiškai besivystančios inovacijos. Sudėjus šiuos du dėmenis belieka trečias, apie kurį rašiau anksčiau, t.y. ryžtis pasielgti ne kaip esame įpratę, išsidalinti tas didžiulias lėšas tarp ir taip turtingų, o pačiai valstybei imtis moralios iniciatyvos ir jas panaudoti praturtinant daugumą.
Manau, kad vykstantis neregėtas žmonijos mokslo ir technologijų progresas suteikia mums didžiulias galimybes per pakankamai trumpą laikotarpį tapti pasiturinčia ir teisingesnia valstybe, bent jau didesniai daliai tautiečių. Tam būtina atsisakyti neoliberalų primestų dogmų ir pereiti prie mišrios ekonomikos modelio, kur privati ir valstybinė nuosavybės yra vienodai galimos ir reikalingos, bei bendrdarbiaujančios. Taip pat Lietuvai reikia kelių stambių modernių projektų, kaip:
Tarptautinio masto projekto, sąlyginiu pavadinimu „WOLRDGIGASERVER“ – super didelė skaitmeninių technologijų duomenų saugykla.
Ideali vieta jai statyti yra šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Galimos investicijos ir investuotojai:
a) Lietuvos valstybė iš aukščiau minėtų ES skiriamų lėšų, dalis gali būti skolinta
b) Lietuvos įmonės (atrenkamos konkurso būdu, kur svarbiausias kriterijus – skaidrumas)
c) Lietuvos piliečiai. Dabartiniu metu gyventojai turi nemažai indėlių bankuose, o ten moka labai simbolines palūkanas. Šis projektas bus tikrai pelningas, nes skaitmenizacija dar net nepasiekė piko, o duomenų suagyklų labai trūksta;
d) užsienio investuotojai ir pan;
Įvairių dydžių ir paskirties gamybos (su tarptautine kooperacija) serviso ir panaudojimo metodų adaptacijos „Dronų Centro“ sukūrimas. Juos masiškai pritaikant rinkti duomenis aplinkosaugos, priešgaisrinės, elektros perdavimo linijų, kelių srautų paskirtsymo, gyventojų saugumo užtikrinimo ir kitose srityse; Tai derinant su Didžiųjų duomenų rinkimu ir apdorojimu; Čia yra dvi veiklos sritys – tai pati gamyba ir aptarnavimas, o svarbiausia programų, kūrimas, pritaikymas ir plėtra.
Aukštųjų technologijų specialistų ir naujovių klasterio – specialaus super modernaus virtualaus miestelio „Naujoji Lietuva“ sukūrimas. Dabar Lietuvoje yra nemažai įvairių sričių naujovių, bet jos yra nedidelės, fragmentiškos ir mažai žinomos. Todėl per mažai pritraukia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio investuotojų. O apjungus, nebūtinai fiziškai, skaitmeninių ir internetinių platformų pagalba, turimą savą potencialą ir taip pat vienoje vietoje sukaupiant gerąją tarptautinę patirtį su aiškiu tikslu sudaryti sąlygas susitelkti ir patraukti naujovių entuziastus – „fanus“, bei sudaryti galimybes tas naujoves realizuoti ir kuo plačiau paskleisti.
Kyla ar krenta žemyn. Slaptai.lt nuotr.
Šie ir kiti panašūs projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir ženkliai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą. Tik valstybės dalyvavimas gali užtikrinti šių projektų įgyvendinimą, nes pirmiausia reikia atlikti didžiulį organizacinį paruošiamąjį darbą. Lietuvos privatus kapitalas inertiškas ir labai lėtai investuoja į naujus projektus. Mūsuose vyrauja mažų ubagų filosfija ir individualizmas. Be to, šie projektai pareikalaus gan didelių investicijų ir ES lėšos tai leidžia padaryti. Jau dabar matosi, kad tai projektai, sukuriantys aukštą pridėtinę vertę, o valstybė gaus galimybę gauti papildomų lėšų vykdyti socialinėms programoms. Be to, patys projektai ir netiesiogiai, šalia jų, bus sukurta daug įvairios kvalifikacijos darbo vietų. O tai nauji ir gan geri atlyginimai.
Mano siūloma naujovė yra patraukli ir tuo, kad į projektus galima įtraukti kuo platesnį ratą šalies gyventojų. Turime patobulinti Akcinių bendrovių įstatymą, kuris leistų iki tam tikros vertės (pvz. 10 000 €) akciją, kaip vertybinį popierių, įsigyti labai paprastai, kaip dabar įsigyjami, taip vadinami, dovanų čekiai. Taip mes šiuos projektus paversime visos tautos remiamais ne tik pinigais, bet ir emociškai.
Siūlau ilgai nelaukus ekonomikos ir inovacijų ministrui Rimantui Sinkevičiui savo įsakymu sukurti pora kūrybinių grupių, kurios paruoštų visą reikiamą projektų realizavimo organizacinę – finansinę schemą ir reikiamus dokumentų projektus. Manau, tikslinga tai padarius priimti atatinkamą LR Seimo nutarimą ir pradėti projektų realizvimo darbus.
Teksto autorius – daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Žurnalas „Forbes“ sudarė Rusijos milijardierių, kurių turtas 2010-2019 metais išaugo labiausiai, reitingą. Sąrašo viršuje atsidūrė Rusijos gamtinių dujų gamintojos „Novatek“ generalinis direktorius Leonidas Michelsonas, kuriam pavyko padidinti savo turtą 22,6 mlrd. dolerių – nuo 4,4 mlrd. iki 27 mlrd. dolerių.
„Forbes“ duomenimis, į pirmąjį trejetuką taip pat pateko verslininkas Genadijus Timčenka. Dabar jo turtas yra 20,8 mlrd. dolerių didesnis nei 2010 metais ir siekia 22,7 mlrd. dolerių. Trečiasis yra verslininkas Vladimiras Potaninas, kurio turtas paaugo 13,5 mlrd. dolerių iki 23,8 mlrd.
Toliau sąraše rikiuojasi Rusijos naftos koncerto „Lukoil“ vadovas Vagitas Alekperovas ir pagrindinis Rusijos energetikos sistemų mašinų gamybos įmonės „Power Machines“ akcininkas Aleksejus Mordašovas. V. Alekperovo turtas padidėjo 13,2 mlrd. dolerių, o A. Mordašovo – 10,3 mlrd. dolerių.
Į pirmąjį 10 dar pateko verslininkas Andrejus Melničenka (+ 10,2 mlrd. dolerių), verslininkas Viktoras Vekselbergas (+ 5,5 mlrd. dolerių), įmonės „USM Holdings“ vadovas Ališeras Usmanovas (+ 5,3 mlrd. dolerių), pagrindinis bendrovės „Novolipetsk“ akcininkas Vladimiras Lisinas (+ 5 mlrd. dolerių) ir „Ural“ kalnakasybos ir metalurgijos įmonės generalinis direktorius Andrejus Kozicinas, kurio turtas išaugo 4,6 mlrd. dolerių.
Akis užkliuvo ties gana įdomiu statistikos apie Lietuvos elitą ir neelitą informacijos pluoštu. Medžiaga įdomi, lyginanti, truputį negirdėta, truputį žinota ar nujausta. Tačiau mano reakcija pasikeitė perskaičius, kad 80 proc. tirtojo elito, pasirodo, Seimo nariai! Tai jau buvo naujiena.
Žinome, Vakaruose elitas yra Karaliai, Princai, kiti labai turtingi, išsilavinę žmonės, kuriems pagal A.Maslow‘o piramidę priklauso saviraiška ir, kaip savaime suprantamas dalykas, rūpinimasis kitais. Jiems tai daugiau moralinė būsena, nei socialinė atskirtis. Lietuvoje tokio elito neturime ir nežinia, ar kada turėsime.
„Praėjusių metų pabaigoje investicinis bankas Credit Suisse paskelbė metinę pasaulio gerovės apžvalgą. Mano dėmesį patraukė vienas iš jo pamokomų atradimų: Rusijoje kokie 110 žmonių – protu nesuvokiamų 35 procentų šalies turtų šeimininkai“, – rašo žurnalistas Kristianas Kerilas laikraštyje The Sydney Morning Herald.
Bet Rusija – tik ekstremaliausiai išreiškia pasaulinę tendenciją, kuri yra viena iš pavojingiausių grėsmių šiuolaikinei demokratijai: oligarchijos plitimą, mano autorius.
Dešimtajame dešimtmetyje saujelė Rusijos magnatų gavo pelną iš savo artimų ryšių su Boriso Jelcino Kremlium, rašo K.Kerilas. „Jie finansavo B.Jelcino perrinkimą į prezidento postą 1996 metais, kontroliavo paskyrimus ministerijose ir nurodydavo kryptį valstybės politikai“, – sakoma straipsnyje.
Nors naujas KLR pirmininkas Si Czinpinas paskelbė tiktą karą korupcijai, Kinijos vadovybė, pripratusi prie prabangos, ieško naujų būdų savo poreikiams patenkinti, praneša Vokietijos žurnalas "Der Spiegel". Antai Kinijos valstybinis laikraštis "People‘s Daily" pagrindinę numerio medžiagą skyrė naujai tendencijai, populiarėjančiai tarp Kinijos viršūnėlės – „slaptos prabangos tendencija“.
„Užuot lankęsi prabangiuose restoranuose, partiniai funkcionieriai susieina privačiuose klubuose, saunose, kurios dažniausiai būna užmaskuotos kaip paprastų valstiečių trobos, – piktinasi "People‘s Daily". – Taip pat žinoma, kad partiniai darbuotojai perpila elitinį alkoholį į mineralinio vandens butelius, o "Panda" markės cigaretes (jų pakelis kainuoja apie 80 eurų) susideda į pigesnių tabako dirbinių dėžutes“.
Pastarosiomis dienomis Maskvoje vėl sklando gandai apie greitą Michailo Chodorkovskio paleidimą. Į Aukščiausiąjį teismą buvo pristatyta pirmųjų dviejų procesų prieš oligarchą medžiaga. Dėl aiškių procesinių pažeidimų gali būti sumažinta 11 metų bausmės trukmė. Tokiu atveju magnatas būtų greitai paleistas, – praneša Mattias Šeppas laikraštyje "Der Spiegel".
„Kita vertus, Nezavisimaja gazeta rašo, kad Kremlius rengia trečią baudžiamąją bylą M.Chodorkovskiui, po kurios jis vėl gali atsidurti už grotų dvidešimčiai metų – šįkart už užsakytą žmogžudystę. Tai irgi įmanoma.
Išleistas į laisvę M.Chodorkovskis vėl keltų pavojų Vladimiro Putino valdžios sistemai: jis galėtų pareikalauti grąžinti savo naftos imperiją, kurią po kąsnelį išgraibstė V.Putino draugeliai, ir vėl imtis silpnėjančios opozicijos lyderio vaidmens“, – tęsia autorius.
Kaip išsiaiškino "Süddeutsche Zeitung" žurnalistai, jaunesniajai Azerbaidžiano prezidento dukrai Arzu Alijevai priklauso ofšorinė firma Arbor Investment, o jos vyresniajai seseriai Leilai – ofšorinės kompanijos LaBelleza Holdings Limited ir Harvard Management Limited.
„Greitai užmirštami pavadinimai, sumanyti bizniui, kuris visiems laikams turi likti paslaptis“, – komentuoja straipsnio autoriai.
Pasak autorių, „Alijevai jau seniai įtariami, kad jie pasisavina pinigus ir kaupia juos „mokesčių oazėse“. Jie turi ryšių su Panama ir Britanijai priklausančiomis Virginijos salomis“.
Nors “Bilan” sąraše 61-ių Vasilijus Anisimovas per vieną eilutę nusmuko, jis jaučiasi neblogai, nes per statybas ir nekilnojamąjį turtą užgyventas turtas vertinamas nuo 3 iki 4 milijardų.
Šiemet jo žmona Jekaterina (43 metų) ir sūnus Nikolajus (13 metų) pelnė Kiuntsnachto buržua vardą, atitinkantį Ženevos kvartalo Ciuriche ekvivalentą – Kolonji. O pats biznierius, kilęs iš Kazachstano, nesiskubina gauti Šveicarijos paso.
Gandai apie jį plaukia ir iš jo tėvynės, ir iš Maskvos. Kalbama, kad jis domisi gamykla Kristall, Maskvoje gaminančia keletą rūšių populiarios degtinės, pradedant Čisyj kristall (Grynas krištolas) ir baigiant Putinka. Jo dukros Angelina ir Ana, besipuikavusios Amerikos glamūriniuose žurnaluose, dabar ramiai gyvena Niujorke, kur Anisimovo žentas Rajanas Fridmanas energingai ugdo savo nekilnojamojo turto imperiją, pavadintą Corigin Real Estate. O štai pradinė „mūsiškio“ verslininko kompanija Coalco, registruota Cūge, jo sprendimu yra likviduotina.
Mėgėjai skaičiuoti pinigus svetimose piniginėse nūnai puolė prie spaudos kioskų, kurių lentynas puošia tradicinis juodas ir paauksuotas viršelis.
Auksinė spalva pasirinkta neatsitiktinai, juk “Bilan” pirmajame gruodžio numeryje skelbiamas sąrašas tų, kuriuos nestipriai palietė arba visai nepalietė nei pasaulinės ekonominės krizės, nei nacionaliniai politiniai kataklizmai.
Priminsime, kad sąrašą sudarę kolegos šveicarai vadovaujasi dviem pagrindiniais kriterijais: kandidatas turi būti šveicaras arba reziduoti Šveicarijoje ir turėti daugiau kaip 100 milijonų. Turtuolių sąraše – įvairiausi žmonės: seniausių šveicarų, prancūzų vokiečių ir kitokių šeimų atstovai, kurie turtus paveldėjo, stambūs biznieriai, kurių pavardės asocijuojasi su visame pasaulyje garsiomis firmomis; ir vadinamųjų naujųjų pinigų savininkai, tai yra tie, kurie praturtėjo palyginti neseniai.
Jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą.
Žinomas mastytojas ir dramaturgas Moemas Somersetas pastebėjo, kad „duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė.
Bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Pasaulis jau seniai kankinasi globalios sisteminės krizės konvulsijose. O ji pastaraisiais metais tik paaštrėjo. Deja, kaip nėra rimtos krizės priežasčių analizės, taip nėra ir receptų, kaip su ja susidoroti.
Šiaip ar taip, jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje buvę organų bendradarbiai ėmė tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti milžiniškas finansines lėšas.
Kodėl gi jie nepasinaudojo jomis, kad, kaip ir prisakė visuotinis numylėtinis Jurijus Andropovas, iškart paimtų valdžią?
Gal kaip tik todėl, kad bijojo tas lėšas prarasti.
Pradžioje „oficiali“ korporacinė versija, išdėstyta generolo Kondaurovo:
Beveik prieš 30 metų, 1982 metų lapkričio 12 dieną, KGB vadas Jurijus Andropovas tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi. Šaliai jis vadovavo šiek tiek daugiau kaip metus, bet po savęs paliko klausimų, legendų ir neįgyvendintų vilčių ko gero daugiau, negu visi kiti XX amžiaus lyderiai. Yra paplitusi versija, kad Jurijus Andropovas turėjo planų įvykdyti dideles reformas, kurių pabloginta versija tapo pertvarka („perestroika“).
O, be to, būtent jo laikais KGB gelmėse buvo sukurtas, o paskui neva tai ir įgyvendintas nuosavybės perskirstymo planas, per kurį čekistai ėmė kontroliuoti visą šalies ekonomiką, prisidengdami „oligarchų“ vardais. „RR“ pašnekesiuose su daugeliu sudėtingo likimo čekistų ieškojo to „KGB plano“ pėdsakų.
„Pinigų maišams“ posovietinėje erdvėje atsirado gana nemalonūs konkurentai – tai įtakingų politikų vaikai, rašo nuolatinis “Die Welt” autorius Edvardas Štaineris (Edward Steiner).
„Mitas apie oligarchus atsirado Rusijoje dešimtajame dešimtmetyje. Epochoje, prasidėjusioje žlugus SSSR, nedidelei grupelei pavyko sukaupti neaprėpiamus turtus. Vėliau jie pasinaudojo tais pinigais ir valdžia, kad paimtų į savo rankas ir politinius svertus. Rusijoje politikoje ir ekonomikoje šios rūšies įtakingų verslininkų nebėra, tęsia E.Štaineris. Daugelį metų prezidentas Vladimiras Putinas sėkmingai darbuojasi, kad laikytų tą kastą geležinėse replėse. O reali valdžia valstybėje daugiausia sutelkta senų V.Putino bendražygių rankose”.
Kitose posovietinėse valstybėse kol kas reikalai kitokie, pažymi komentatorius.
Turtingiausių Didžiosios Britanijos moterų sąrašą išspausdino leidinys “The Sunday Times”.
Apskritai tai viskas gryna proza. Turtingiausios Didžiosios Britanijos moterys – magnatų žmonos ir turtingų tėvų paveldėtojos, praneša Rossija-24.
Pirmoji moteris sąraše, pati užsidirbusi lėšas, užima 8-tą eilutę. Tačiau galima žvelgti ir iš kitos pusės: Didžiosios Britanijos turtingiausios moterys – gana kūrybingos personos, kurios rašo eiles, žavisi šiuolaikiniu menu ir užsiima labdara.
Mokslininkai priėjo išvadą, kad turtingi žmonės labiau už kitus linkę į neetišką elgesį, rašo The Angales Times.
Kalifornijos instituto Berklyje tyrėjai šią teoriją įrodė eksperimentais. Vienas iš jų toks: specialiai parengti stebėtojai slėpėsi ties sankryža miesto centre ir pasižymėdavo pravažiuojančių pro šalį automobilių markę, gamybos metus ir būklę. Paskui jie stebėjo, ar vairuotojai laukdavo savo eilės ties posūkiu. Išaiškėjo, kad žmonės, vairavę pačius brangiausius automobilius, keturis kartus dažniau už ne tokių brangių mašinų vairuotojus važiuodavo į posūkį, tam neturėdami teisių.
