Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Kopenhaga, rugsėjo 22 d. (ELTA). 12 iš 20 Vokietijoje pagamintų tankų „Leopard 1A5“, kuriuos Danija jau perdavė Ukrainos kariams, turi didelių arba nereikšmingų trūkumų. Tai pareiškė Danijos gynybos ministras Troelsas Lundas Poulsenas, praneša valstybinė televizija TV 2, kuria remiasi UNIAN.
Gautomis žiniomis, dešimtyje tankų, kurie jau yra Ukrainos teritorijoje, rasta nemažai smulkių gedimų. Juos dabar remontuoja ukrainiečių specialistai. Be to, dviejuose tankuose iš dešimties „Leopard 1A5“ partijos, kuri tebėra Lenkijoje, aptikta didelių gedimų. Jų remontą vokiečių specialistai turėtų pradėti kitą savaitę, nes Ukrainoje dar nėra parengtų mechanikų tokiems defektams pašalinti.
Danija siunčia techniką Ukrainai bendradarbiaudama su Vokietija ir Nyderlandais. Už tankų atnaujinimą atsakinga Vokietija. Kaip anksčiau pranešė UNIAN, Ukraina praėjusią savaitę atsisakė priimti iš Vokietijos 10 senų tankų „Leopard 1A5“ dėl prastos jų techninės būklės. Ukraina informavo specialųjį štabą Gynybos ministerijoje Berlyne, kad šiuos tankus reikia remontuoti.
UNIAN primena, kad rugsėjo 19 d. Danija nusprendė perduoti Ukrainai dar 45 tankus – 30 „Leopard 1“ ir 15 T-72.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, reaguodamas į viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Lenkija stabdo ginklų tiekimą Ukrainai, akcentuoja, jog tarp šių dviejų šalių kilumus nesutarimus reikia kuo skubiau išspręsti. Prezidentūros teigimu, būtent šią poziciją Lietuvos lyderis ir išsakė susitikimuose su šių šalių vadovais.
„Dėl bendro, svarbiausio, tikslo – Europos gynimo nuo agresyvios ekspansinės Rusijos politikos – nesutarimai tarp Ukrainos ir Lenkijos turėtų būti išspręsti maksimaliai greitai. Lenkijos vieta paramos teikime yra išskirtinė. Sprendimai turi būti rasti, nes toliau gilinti krizę būtų neatsakinga“, – susitikimuose su Ukrainos ir Lenkijos valstybių vadovais išsakytą G. Nausėdos poziciją perdavė Prezidento komunikacijos grupė.
Pasak šalies vadovo, svarbu suvokti, kad kalbama ne apie atskirų šalių, o viso regiono ir net žemyno saugumą.
„Kaip rodo istorija, tik bendromis pastangomis, palaikydami ir padedami vienas kitam galime atremti išorinės grėsmės pavojų.
Tuo tarpu vieši nesutarimai, kokios priežastys juos bekeltų, ne tik pakerta vienybę, bet ir padeda priešo propagandai“, – akcentavo prezidentas.
Prezidentas kalbėjosi su Ukrainos ir Lenkijos Prezidentais dėl grūdų vežimo procedūrų per Lenkiją lengvinimo ir tranzito per Lietuvą didinimo, taip sumažinant spaudimą.
Artimiausiu metu Prezidentas tęs pokalbius tiek su Ukraina, tiek su Lenkija, teigia Prezidentūra.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
ELTA primena, kad Lenkija trečiadienį pareiškė, jog nebeginkluos Ukrainos ir dėmesį skirs savo pačios gynybinėms reikmėms, sąjungininkėms susiginčijus svarbiu Kyjivo kovos su įsiveržusia Rusijos kariuomene momentu.
Aštrėjant ginčui dėl ukrainietiškų grūdų eksporto, Lenkija išsikvietė Ukrainos ambasadorių, norėdama išreikšti jam protestą dėl prezidento Volodymyro Zelenskio komentarų Jungtinėse Tautose. Ukrainos lyderis pareiškė, kad kai kurios šalys tik apsimeta, jog palaiko Kyjivą, kurio karinės pajėgos šiuo metu vykdo kontrpuolimą. Tai įžeidė Varšuvą, kuri yra viena ištikimiausių Ukrainos rėmėjų nuo pat Rusijos visapusiškos invazijos pradžios 2022 m. vasarį. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis. ELTA / Marius Morkevičius
Didelė dalis kitų sąjungininkų siunčiamų ginklų Ukrainą pasiekia per Lenkijos teritoriją. Lenkija taip pat yra priėmusi šimtus tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, kuriems teikia įvairią paramą.
Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.
Įtampą tarp Varšuvos ir Kyjivo pakurstė Lenkijos sprendimas uždrausti grūdų importą iš Ukrainos. Varšuva tokį žingsnį žengė siekdama apsaugoti lenkų ūkininkus. Grūdai Lenkijoje yra jautri tema, šalies kitą mėnesį laukiant rinkimams. Dabartinė dešiniojo sparno vyriausybė turi didelį regionų, kuriuose verčiamasi ūkininkavimu, palaikymą.
Kyjivas po ambasadoriaus iškvietimo paragino Lenkiją „palikti emocijas nuošalyje“ ir laikytis „konstruktyvaus“ požiūrio.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Roma, rugsėjo 18 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį popiežius Pranciškus susitiko su naujuoju Rusijos ambasadoriumi Vatikane, sakiusiu, kad jiedu aptarė pontifiko pastangas atnešti taiką į Ukrainą.
Diplomatas daugelį metų Ivanas Soltanovskis įteikė oficialią akreditaciją 86 metų Katalikų bažnyčios vadovui, sakoma Vatikano pranešime. Jiedu „ypač aptarė popiežiaus specialiojo pasiuntinio Ukrainoje kardinolo Matteo Zuppi misiją, kuria siekiama išspręsti daugelį humanitarinių problemų“, Rusijos naujienų agentūrai TASS sakė I. Soltanovskis.
„Susitarta tęsti sąžiningą ir atvirą dialogą su Šventuoju Sostu, tradiciškai kuriamą abipusės pagarbos pagrindu“, – pridūrė diplomatas.
Anksčiau šiais metais popiežius paskyrė Italijos Vyskupų konferencijos vadovą M. Zuppi vadovauti taikos misijai, kad karas Ukrainoje būtų sustabdytas. M. Zuppi jau lankėsi Maskvoje, Kyjive ir Pekine.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas praėjusią savaitę užsiminė, kad kardinolas vėl atvyks į Maskvą. Per apskritojo stalo renginį jis, pasak TASS, sakė: „Pastangos su Vatikanu, kurio pasiuntinys vėl atvyks, tęsiamos. Esame pasirengę susitikti su visais, kalbėtis su visais“.
Popiežius Pranciškus nuolat ragina siekti taikos Ukrainoje, nors pirmaisiais mėnesiais po Rusijos įsiveržimo į kaimyninę šalį 2022 m. vasarį sulaukė kritikos, kad neįvardijo Maskvos agresore. Kitą dieną po invazijos Pranciškus atvyko į Rusijos ambasadą prie Šventojo Sosto „pareikšti susirūpinimo dėl karo“, tuomet teigė Vatikanas.
Šiandien noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos oficialiame internetiniame puslapyje rugsėjo 11-ąją dieną paskelbtą žinutę. Siūlau atkreipti dėmesį į pranešimą, kuris skelbia: „Lietuvos URM griežtai smerkia rugsėjo 8 – 10 dienomis Rusijos valdžios ir jos kolaborantų organizuotus gubernatorių, vietos parlamentų ir savivaldybių tarybų „rinkimus“ laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose – Krymo pusiasalyje, Sevastopolio mieste, Zaporižios, Donecko, Luhansko ir Chersono regiuonuose“.
Klausiate, kuo užkliuvo ši informacija? Niekuo. Ji – labai teisinga. Už šį pareiškimą Lietuvos URM vadovybė verta vien pagyrimų. Lietuvai privalo rūpėti teisybė. O tiesa akivaizdi – Rusija neturi nei moralinės, nei juridinės teisės kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Ypač ciniška organizuoti vadinamuosius „laisvus“ rinkimus Ukrainos žemėse, kurias šiandien kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Kokie tai rinkimai, jei tave tiesiog gali nušauti, jei balsuosi ne taip, kaip pageidauja okupantas.
Tačiau Lietuvos URM vis tik rugsėjo pirmosiomis dienomis apsižioplino. Gal netyčia, o gal ir sąmoningai. Lietuvos URM nepastebėjo, kad rugsėjo 9-ąją labai panašūs įvykiai klostėsi ir Azerbaidžano regione Karabache. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog Karabachas priklauso Azerbaidžanui – pagal visas tarptautines teises. Tačiau anuomet įvykiai klostėsi taip, kad 1988- 2020-aisiais šį regioną neteisėtai administravo armėnų separatistai, karine jėga išstūmę visus azerbaidžaniečius. Tik 20220-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą Azerbaidžanui pavyko išvaduoti didžiąją Karabacho dalį. Beliko susigrąžinti Karabacho sostinę Hankendį ir dar keletą rajonų. Štai tuose mažyčiuose rajonuose, kurių Azerbaidžano kariuomenė vis dar nekontroliuoja, rugsėjo 9-ąją buvo surengti vadinamieji „prezidentiniai rinkimai“. Neva Karabacho armėnai demokratiškai išsirinko naująjį prezidentą.
Net ir didžiausiam naivuoliui aišku, jog šiemet rudenį armėnų separatistų organizuoti prezidento rinkimai Karabache – melas, fikcija, dezinformacija. Prezidento, parlamento, vietos tarybų rinkimus Karabache leistina organizuoti tik Azerbaidžanui, nes Karabachas – tai jo teritorija. Pati Armėnija po 2020-ųjų sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos buvo priversta viešai, stebint Vakarų tarpininkams, pripažinti, jog Karabachas – ne jos žemė, jog ji pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su visu Karabachu, įskaitant ir Hankendį.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žodžiu, Karabacho grąžinti teisėtiems šeimininkams nenorintys armėnų separatistai šiandien kaip įmanydami neriasi iš kailio – gudrauja, meluoja, falsifikuoja. Tačiau visas pasaulis puikiai suvokia, kokia tų „rinkimų“ vertė.
Rugsėjo 9-osios „rinkimus“ Handkendyje jau griežtai pasmerkė Ukrainos, Bulgarijos, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos, šių šalių parlamentų vadovai. Šiuos „rinkimus“ neteisėtais pavadino Europos Sąjungos vadovai. Šiuos „rinkimus“ ignoruoti rekomendavo Jungtinių Tautų vadovybė.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O štai Lietuvos URM apie juos neužsiminė nė žodeliu. Neaptikau nė menkiausio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimo, kaip jis asmeniškai traktuoja armėnų separatistų siautėjimus Hankendyje. O juk ponas G. Landsbergis dar visai neseniai viešėjo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tad oficialių vizitų metu turėjo išskirtinę galimybę susipažino su tikrąja padėtimi Pietų Kaukaze.
O ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar visai neseniai turėjęs galimybių oficialių vizitų metu akis į akį diskutuoti tiek su Armėnijos, tiek su Azerbaidžano vadovais, nepaliko nė menkiausios žinutės oficialiame LRP.lt puslapyje. Rugsėjo 10-ąją – tuščia. Rugsėjo 11-ąją – pranešimas apie numatomą susitikimą su nacionalinio saugumo kursų dalyviais. Taip pat radau informacijos, jog Lietuvos vadovas G. Nausėda įteiks skiriamuosius raštus ambasadoriui Vengrijoje. Rugsėjo 12-osios įrašas byloja, jog Lietuvos prezidentas priims Danijos, Indijos ir Latvijos ambasadorius. Bet apie nusikalstamą armėnų separatistų veiklą Karabache – nė užuominos.
Taigi Lietuvos užsienio politika ir vėl šlubuoja. Rusiją smerkiame dėl neteisėtų žygių Ukrainos žemėse, beje, teisingai elgiamės, kai smerkiame. Bet štai armėnų separatistų, tebesiautėjančių jiems nepriklausančiame Karabache, kritikuoti nedrįstame. Kodėl taip keistai elgiamės?
Vytautas Bruveris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šiuolaikinis pasaulis – vis mažesnis. Net, atrodytų, ir visomis prasmėmis pačios tolimiausios jo dalys vis glaudžiau persipina, sėsdamos į tą pačią istorinę valtį.
Žinoma, pasaulio galingųjų elgesį – veiksmus ar neveikimą – ir toliau dažniausiai lemia jų pragmatiniai interesai, o tai, savo ruožtu, lemia, kad vienur istoriniai bei geopolitiniai procesai vyksta greičiau, kitur – lėčiau, gal net vystosi pagal savą specifiką bei scenarijų. Tačiau pačios bendriausios tų procesų vystymosi kryptys vis viena išlieka tos pačios.
Tai, pavyzdžiui, rodo ir dvi tokios šalys, kaip Ukraina ir Taivanas. Viena – didžiausia pagal plotą per 600 tūkst. kvadratinių kilometrų europinės Senojo žemyno dalies valstybė, prieš Rusijos pilno masto invaziją turėjusi per 40 mln. gyventojų. Antrasis – 36 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto sala su daugiau nei 23 mln. gyventojų.
Pirmoji – visiškai tarptautiniu mastu pripažinta valstybė, dabar atvirai naikinama jos saugumą savo parašu garantavusios didžiosios kaimynės Rusijos. Antrasis – pilno tarptautinio pripažinimo neturintis, dviprasmišką ar triprasmišką tarptautinį statusą turintis geopolitikos subjektas, faktiškai esantis visiškai nepriklausoma ir viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, oficialiai besivadinanti Kinijos Respublika. Jį jo didžioji kaimynė komunistinė Kinija kol kas tik grasina užgrobti, nes ją visuomet laikė savo teritorijos dalimi, į kurią po pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistų vyriausybė.
Kinijos grėsmė ir santykiai su Pekinu visuomet buvo pagrindinė Taivano politikos – pirmiausia, tarptautinės – tema. Taip pat – centriniu klausimu nuolat atliekamose visuomenės nuomonės apklausose.
Štai, pavyzdžiui, viena iš naujausių apklausų, šią vasarą atliktų Žemyninės Kinijos reikalų tarybos. Į klausimą, ar žemyninės Kinijos valdžia laikosi priešiškos politikos Kinijos Respublikos valdžios atžvilgiu, neigiamai atsakė kone 70 proc. respondentų. Kad „draugiškos“ – kone 14 proc., iš kurių net 11 proc. mano, kad ta politika – „labai draugiška“.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Atsakymų proporcijos šiek tiek kitokios, atsakant į klausimą, ar komunistų Kinija laikosi draugiškai „Taivano žmonių“ atžvilgiu. Kone 56 proc. mano, kad nedraugiškai ir „itin nedraugiškai“, o kone 28 proc. – kad draugiškai.
Tuo tarpu už kuo greitesnį susijungimą su žemynine Kinija pasisako tik 1,7 proc. respondentų. Bet ir už kuo greitesnę nepriklausomybę – vos 4,7 proc. Per 87 proc. – už dabartinį neapibrėžtą „status quo“, jį bandant išspręsti vėliau arba paliekant „visiems laikams“. Už pastarąjį variantą – 34 proc. respondentų.
Tokius skaičius, suprantama, lemia tai, kad absoliuti dauguma žmonių suvokia, jog bet koks mėginimas net pajudėti pilnavertiškai apibrėžtos nepriklausomybės link, tai oficialiai paskelbiant ir pačiai šalies valdžiai, greičiausiai iššauks Kinijos agresiją. O jos toji pati dauguma nenori. Visi Taivano aukščiausi pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, skelbia tą patį – jos siekia nuolatos išvengti tos agresijos, „neprovokuoti“ Kinijos, suteikiant jai „pagrindą“ tai daryti. Taip pat ragina taip elgtis ir svarbiausius savo sąjungininkus.
Tačiau tie patys politikai ir visuomenė, be abejo, tuo pačiu skelbia, jog svarbiausia – būti tai agresijai pasirengus ir nesutikti su Kinijos agresyviais siekiais bei mąstysena. Pasak jų, jokioms derybomis ar realiomis nuolaidomis Pekino elgesio esmingai pakeisti negalima – jis laikosi tik savo linijos.
Su komunistinės Kinijos doktrina „viena šalis, dvi sistemos“, skelbiančia, kad Taivanas galėtų būti tik autonominiu regionu, nesutinka per 84 proc. taivaniečių. Už tai, kad tik patys taivaniečiai turėtų spręsti dėl savo likimo, pasisako kone 83 proc., Kinijos grasinimams jėga nepritaria kone 90 proc. Šlovė Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tarptautinę paramą labai svarbia taip pat laiko kone 90 proc. respondentų, o kone 91 proc. pritaria tam, kad Taivanas, nors ir laikosi „neprovokatyvios“ politikos, stengiasi vis labiau stiprinti savo karinius-gynybinius pajėgumus. Iš esmės tokie patys skaičiai – remiant pasipriešinimą Kinijos bandymas hibridiniais būdais plėsti savo įtaką Taivane, reiškiama didelė parama Honkongo pasipriešinimui Pekino prievartai ir nepritarimas šiai prievartai.
Taigi, nieko keista, kad šiame kontekste vienu iš svarbiausių dėmesio objektų dabar yra Kinijos sąjungininkės Rusijos agresija Ukrainoje ir pastarosios pasipriešinimas šiai agresijai. Taivanas skelbia iš karto ėmęs taikyti Rusijai sankcijas, uždraudęs technologijų jai tiekimą, teikiąs paramą Ukrainai. Iškalbingas faktas – vienu iš pagrindinio Taivano „smegenų centro“, Nacionalinio gynybos ir saugumo tyrimo instituto vizituojančiųjų ekspertų yra ukrainietis Jurijus Pojta. O šio instituto kai kurios kassavaitinės apžvalgos ir analizės yra visos pašvenčiamos skirtingiems karo Ukrainoje aspektams ir tam, ko jis gali pamokyti Taivaną.
Ukrainos ekspertas ir jo kolegos taivaniečiai tvirtina, kad pirmiausia ir pagrindinė pamoka – visuomenės įsitraukimas bei parama ir teritorinės gynybos pajėgų dalyvavimas kovos veiksmuose kartu su reguliariąja kariuomene. Kita pamoka – svarbios ir šiuolaikinės technologijos, dronai, tačiau jas reikia derinti ir su „tradicinėmis“ sausumos pajėgomis, tankais ir artilerija.
Pasak jų, šiuo metu Taivanas turi tik maždaug 200 tūkst. aktyvios tarnybos karių. Toks kiekis, be abejo, nesulyginamas su Kinijos armadomis, nors dar galima pridėti maždaug 3 mln. rezervo karių. Taigi, šiuo metu Taivanas vėl ilgina karinės tarnybos terminus, didina šaukimo į privalomąją tarnybą apsukas ir apskritai, rengia šalį „totalinei gynybai“ ir „totaliniam karui“.
Kita vertus, instituto ekspertai tvirtina, jog ir pačios Kinijos pajėgumai bei jos perspektyvos, užpuolus salą – ne beribiai ir anaiptol nereiškia, jog ši agresija jai būtų lengvas pasivaikščiojimas.
Kinijos karinė galia. Youtube.com
Pasak instituto padalinio, skirto būtent karinei analitikai ir pačios Kinijos pajėgumų bei kariavimo strategijų analizei, per 200 kilometrų „sąsiaurį“ tarp Kinijos ir Taivano salą puolančios Kinijos pajėgos turėtų pulti sausumą labai nepalankiomis sąlygomis. Dėl sudėtingų topografinių sąlygų svarbiuose ruožuose puolantieji turėtų skaldyti savo pajėgas kone iki bataliono dydžio vienetų, kas labai lengvintų padėtį gynėjams. Be to, gerai pasirengusi Taivano aviacija ir laivynas.
Be to, esą ir Kinijos tolimojo nuotolio bei raketų sistemų pajėgumai bei pasirengimas nėra pakankami, kaip ir visos kariuomenės modernizacija. Negana to, egzistuoja ir net kaista konfliktas tarp komunistų partinės viršūnėlės bei kariuomenės vadovybės. Bet svarbiausias Pekiną sulaikantysis faktorius, esą, yra tai, kad režimas kol kas nesiryžta imtis rizikos sukelti tokio masto globalinę krizę bei sumaištį, kokia kiltų prasidėjus karui šiame regione. Per čia keliauja didžiulė dalis tarptautinės prekybos, Taivanas yra vienas iš svarbiausių puslaidininkių technologijų tiekėjų visame pasaulyje. Be to, ir amerikiečiai nuolatos kartoja, jog tuojau pat stotų patys ginti užpultos salos visa savo ginklo jėga, plečia sąjungininkų koaliciją su Japonija, Pietų Korėja.
Tačiau, pasak pačių taivaniečių, jie puikiai suvokia, jog „be galo“ priešintis, jei toji pagalba vis dėlto nebūtų suteikta, jie negalėtų. Sala – maža, labai pažeidžiama jos kritinė infrastruktūra. O bene svarbiausia Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamoka, pasak taivaniečių ir jų ukrainiečio kolegos – jog tokia agresija, pats „kraštutinis“ scenarijus, išties gali įvykti, nepaisant visų racionalių išskaičiavimų ir apskaičiavimų. Taigi, jei didės Kinijos ekonominės problemos, režimą vis labiau kankinant pagundai jas spręsti išorės agresija, jei JAV nedemonstruos pakankamo pasirengimo ir, svarbiausia, mažės karinės galios atotrūkis tarp JAV ir Kinijos, pastaroji gali ryžtis pulti.
Taivaniečių minėtas vienas iš galimų saugiklių – salos svarba ir svoris tarptautinėje ekonomikoje ir aukštųjų technologijų pramonėje – išties svarbi aplinkybė, rodanti bene pagrindinį Taivano padėties skirtumą nuo Ukrainos. „Tikėkimės, kad sąjungininkai ir visas demokratinis pasaulis mus gins ne vien tik ir ne tiek dėl to, kad mes jiems tiekiame savo puslaidininkius, bet dėl to, kad mes visi turime ginti bendras demokratines vertybes“, – taip pusiau juokais kalbėjo tiek taivaniečių ekspertai, tiek ir jų politikai, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministerijos vadovybė.
Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis tragiškas skirtumas tarp Ukrainos ir Taivano. Akivaizdu, kad būtent pastarojo vieta ir svoris tarptautinėje ekonomikoje bei aukštųjų technologijų pramonėje ir lemia jam tokias JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių garantijas, kokios, akivaizdu, ir sulaiko Kinijos režimą bene taip pat, kaip ir 5 NATO kolektyvinės gynybos straipsnis. Taigi, Taivanas ne tik nėra užpultas, bet ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje gali viltis, jog ir nebus užpultas, nors net neturi aiškaus tarptautinio statuso. O Ukraina – visuotinai pripažinta nepriklausoma valstybė, kuri net buvo gavusi ir specialias Vakarų bei Rusijos saugumo garantijas, atsisakydama branduolinio ginklo, yra ir bus toliau naikinama Rusijos, perėjusios į sekinimo ir totalios destrukcijos karą.
Vladimiras Putinas. Grobuonies dantys. EPA – ELTA foto
O čia jai visokeriopą paramą – pirmiausia, karinę – teiks ir visos pasaulio diktatūros bei autoritariniai režimai ir pirmiausia – Kinija. Pastaroji jau teikia – tai tvirtina ir Taivano pareigūnai bei ekspertai. Tiesa, jie teigia, jog tarp šių sąjungininkių galimas ir konfliktas, nes Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į žemesnį partnerį, bet jų ryšio tai vis viena neatšaukia. Akivaizdu, kad nei JAV, nei, juolab, jokia kita iš galingųjų šalių, kaip nebuvo, taip artimiausiu metu ir nebus pasiryžusi ginti Ukrainos taip, kaip Taivano.
Bet svarbiausia aplinkybė, kuri ore pakabina visas garantijas ir pasiryžimus – tai, kad Kinija vis viena judės vis didesnės agresijos ir eskalacijos keliu ne tik Taivano, bet ir Vakarų atžvilgiu. Ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Vakaruose toliau liepsnoja audringos diskusijos dėl to, kaip vertinti Kinijos diktatūrą. Teisingiau, kokio elgesio iš jo tikėtis ir ar ji gali būti prilyginta kitoms iki atviros agresijos ir nuolatinio karo degradavusioms diktatūroms? Tokioms, kaip Rusija, apie kurios agresiją Ukrainoje dar jos išvakarėse sakė, kad jos neverta tikėtis, nes Kremlius negali būti toks „neracionalus“?
Daugelis Vakaruose – net ir aukščiausi JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos pareigūnai skelbia, jog Kinija – tikrai ne toks režimas, kaip kiti jos giminaičiai. Esą, žymiai „aukštesnio lygio“, žymiai „solidesnis“ ir tikrai nesuks tuo vis aštrėjančio egzistencinio konflikto keliu su Vakarais, kokiu jau nuėjo Kremlius. Esą, jei ji didina savo įtaką visose sferose, tai vadinta ne priešišku veikimu, siekiant palaužti ar užvaldyti, o konkurenciniu „iššūkiu“. Gi kiti – tarp jų, aišku, ir taivaniečiai – tikina, kad Kinijos įvairiapusė hibridinė įtaka – ekonominis skverbimasis, siekiant užvaldyti svarbiausias ekonomikos sritis, propaganda, net tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus – tai agresijos procesas. Agresijos, kurią toji diktatūra gali ir, remdamasi savo vidaus logika, privalo tik eskaluoti. Tad, pavyzdžiui, dabar Europos Sąjungoje verdančios diskusijos, kurią ekonominės priklausomybės nuo Kinijos strategiją rinktis – staigaus santykių nukirtimo, ar laipsniško priklausomybės mažinimo, kaip tuos santykius vertinti – jau seniai pavėluotos. Kaip ir politiniai ginčai, ar apskritai reikia „provokuoti“ Kiniją ar verčiau su ja elgtis gražiuoju.
Ar taip, ar anaip – vis viena teks tik vis labiau konfliktuoti. Tad geriau jau tai suprasti kuo greičiau.
Žinoma, gal ir nėra neišvengiama, kad toji agresija būtinai išvystys iki atviros karinės agresijos Taivano, o po to – ir kitų regiono šalių atžvilgiu. Tačiau toks scenarijus – pagrindinis ir labiausiai tikėtinas. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Vien dėl to paprasto fakto, kad Kinija – komunistinė, nacionalistiniu imperializmu persunkta, personalistinė diktatūra. Taivanas jai – toks pat esminio, egzistencinio principo „neužbaigtas reikalas“, kurį, jei reikia, reikės užbaigti net ir kraštutiniu „galutiniu sprendimu“, kaip ir Ukraina – Rusijai. Vakarai jai – toks pat egzistencinis priešas, su kuriuo neįmanoma net ir koegzistuoti toje pačioje planetoje, kaip ir Rusijai. Tad ir tuo atveju, jei turima galia didėja ir pradeda prilygti pagrindinei priešei – Amerikai, ir tuo, jei prasideda ekonominės ir politinės problemos – labiausiai viliojantis kelias yra vienas kelias. Žūtbūtinio karo vabank pragaran.
„Pagrindinis klausimas – ne kada tai įvyks, o kokiu atveju? Kokių sąlygų kombinacija turi susiklostyti tam?“, – apie galimą agresiją sakė vienas taivaniečių ekspertas, norėdamas pabrėžti, kad ta nėra neišvengiama, nes toji kombinacija gali ir niekada nesusidėlioti. O kas, jei jau pradėjo dėliotis?
Šiandieninio pasaulio nebeįmanoma suprasti. Kur pažvelgsi – dviprasmybės, melas, apgaulė, dezinformacija, gudravimai, dvigubi, trigubi, net keturgubi standartai.
Pati didžiausia nesąmonė, kurią teko išgirsti šiomis dienomis, – reikalavimas, jog Ukraina privalanti rengti rinkimus. Bet juk Ukraina šiandien kariauja. Ją užpuolusi keliolika sykių galingesnė valstybė. Todėl kautynių baigtis niekam nežinoma, todėl kautynės – kruvinos, žiaurios. Rusijos kariuomenė okupavusi ne tik Krymą. Agresoriaus žinioje – ne tik Krymu vadinamas pusiasalis, bet dar ir keletas didelių Ukrainos regionų. Deja, Vakaruose tarsi grybai po šilto lietaus dygsta politikai, kuriems apsiverčia liežuvis įrodinėti, esą rinkimai Ukrainai šiandien – būtini, neišvengiami. Leiskite paklausti rinkimų šalininkų: kaip, kur ir kas balsuos, jei mažiausiai keletas milijonų ukrainiečių pasitraukę į Vakarus, jei rinkimuose tikrai nedalyvaus Rusijos okupuotose teritorijose atsidūrę Ukrainos piliečiai, jei prie balsadėžių ateiti bus keblu visiems už Ukrainos laisvę besikaunantiems Ukrainos kariams?
Beje, o kur nuo Rusijos bombardavimų slėpsite rinkimų stebėtojus, rinkiminių biuletenių skaičiuotojus? Kaip, kur nuo Rusijos raketų atakų saugosite balsadėžes su rinkimų biuleteniais? Man regis, šiandien nėra nė menkiausios galimybės Ukrainoje surengti demokratiškus, objektyvius, pilnateisius rinkimus. Ukrainoje neįmanomi jokie rinkimai. Mano įsitikinimu, išminčiai, kurie reikalauja rinkimų Ukrainoje, turi bjaurių tikslų. Jie atitraukia dėmesį nuo svarbiausio klausimo – kodėl JAV taip vangiai, taip nenoriai Ukrainai duoda ginklų?
Štai rugsėjo 3-ąją UKRINFORM pranešė, kad Ukraina galėsianti pradėt naudoti naikintuvus F-16 dar 2024 metų pavasarį. Be kita ko, Ukrinform net priminė, jog Ukrainos „naikintuvų koalicijos“ gretose šiuo metu yra 14 šalių.
Modernus amerikiečių naikintuvas F-16. Epa – ELTA foto
Turime tarsi džiugią žinią: JAV Baltieji rūmai teikiasi nebeblokuoti moderniųjų naikintuvų temos. Dar tiksliau tariant, JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) leidžia F-16 kovos lėktuvus perduoti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Bet jei žvelgsime atidžiau, priekabiau, tai moderniais F-16 orlaiviais ukrainiečių kariuomenė galės naudotis prabėgus … dvejiems metams nuo akimirkos, kai Kremlius pradėjo tikrą karą. Jei Baltųjų rūmų šeimininkas J. Bidenas šimtą naikintuvų F-16 būtų nusiuntęs Ukrainai pirmaisiais karo mėnesiais, tokią pagalbą galėtume vadinti tikra pagalba. Bet naikintuvų F-16 ukrainiečių kariai laukia mažų mažiausiai pusantrų metų. Dar neaišku, kiek gi tų naikintuvų F-16 ukrainiečiai sulauks? Tad šiandieninė J. Bideno pagalba Ukrainai greičiau primena išdavystę, nei nuoširdžią paramą.
J. Bidenas nebe pirmą sykį stabdo Ukrainai gyvybiškai reikalingos karinės paramos siuntas. Neskubėjo duoti ukrainiečiams „Patriot“, „ATACMS“, „Himars“, „Abrams“. O jei duodavo – juokingai mažai. Dar 2022-ųjų gegužės mėnesį pasirašė įsakymą dėl „Lendlizo“ (Lend- Lease), bet šiuo kanalu Ukrainos per pusantrų metų nepasiekė nė vienas šovinys. Dabar neskuba tiekti modernių naikintuvų. Tarsi specialiai vilkina Ukrainos pergalę. Tarsi specialiai leidžia rusų karinei armadai įsitvirtinti užimtose žemėse. Tarsi tyčia Rusijos karinėms oro pajėgoms suteikia išskirtines sąlygas siautėti virš Ukrainos ją bombarduojant. Taigi J. Bidenas vis panašesnis į slaptą Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininką.
Todėl analitikams, apžvalgininkams, komentatoriams, žurnalistams, regis, derėtų atidžiai nagrinėti, kodėl būtent taip keistai elgiasi JAV Baltųjų rūmų šeimininkas, priklausantis Demokratų (vadinamųjų socialistų) partijai. Vos tik atėjęs prezidentauti J. Bidenas atnaujino Rusijai naudingo dujotiekio „Nord Stream 2“ veiklą. Žadėjo, jog Rusijai taikomos Vakarų sankcijos bus mirtinai pavojingos, bet paaiškėjo, jog Rusijos ekonomika sustiprėjo, užuot sušlubavusi. Grasino, jog jam, tapus JAV prezidentu, Rusijos šeimininkas V. Putinas ilgai neišsilaikys valdžioje. Tačiau J. Bideno kadencija baigiasi, o V. Putinas vis dar – tvirtai įsikibęs prezidentinio krėslo.
Žodžiu, J. Bideno laikysena – įtartina. Turėtume aiškintis, kodėl jis taip menkai tepadeda Ukrainai. O kaip mes elgiamės? Mes visą dėmesį sukoncentravę ne į šiandien JAV vadovaujančio J. Bideno keistenybes, bet į buvusio Amerikos prezidento Donaldo Trumpo (Donaldas Trampas) kalbas, kaip jis elgsis po pusantrų metų, jei antrą sykį taps Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininku.
Vladimir Putin ir Donald Trump. EPA – ELTA foto
Beje, kritikuodami D. Trumpą dėl neva šiandieninių antiukrainietiškų kalbų pamirštame prisiminti, o kaip jis konkrečiai elgėsi, kai buvo JAV prezidentas. Ogi, nepaisant savo kalbų, – labai gražiai ir principingai. Paskelbė sankcijas prorusiškam „Nord Stream 2“ dujotiekiui, priėmė specialųjį įstatymą, jog Amerika niekad nepripažins Krymo okupacijos, atšaukė ankstesniojo JAV prezidento Barako Obamos ir jo dešiniosios rankos J. Bideno potvarkius neduoti Ukrainai rimtos kovinės ginkluotės, sunaikino Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ būrį Sirijoje…
Deja, tiek lietuviškoje, tiek užsienio viešojoje erdvėje gausu „proto bokštų“, kurie nesvarsto, kas ir kodėl dedasi čia, šiandien, dabar. Jiems nė motais, kuo gali baigtis šiandieniniai senuko J. Bideno tūpčiojimai. Jie tarsi šamanai užsispyrę spėlioja, kaip po pusantrų metų elgsis D. Trumpas arba koks nors kitas Respublikonų partijos politikas, iškovojęs JAV prezidento postą.
Man regis, tai – labai patogi taktika pabėgti nuo paties svarbiausio, paties aktualiausio klausimo – kodėl J. Bidenas šiandien elgiasi kaip klusnus, ištikimas V. Putino sąjungininkas?
Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.
Vašingtonas, rugsėjo 1 d. (AFP-ELTA). Pastarosiomis dienomis Ukrainos pajėgos padarė „didelę pažangą“, pietuose puldamos Rusijos kariuomenę, penktadienį pranešė Baltieji rūmai.
„Kiekvienas objektyvus šio kontrpuolimo stebėtojas negali paneigti (…) kad dabar jie padarė pažangą“, – žurnalistams sakė Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo atstovas Johnas Kirby, pavadinęs anoniminių pareigūnų kritiką dėl Ukrainos pastangų „nenaudinga“.
Paklaustas apie kritiką, kad Kyjivo kampanija prieš okupacines Rusijos pajėgas pietų kryptimi per tris mėnesius nelabai pažengė į priekį, J. Kirby pripažino, jog kova vyksta lėčiau, nei tikėjosi pati Ukraina, bet pridūrė, kad „per pastarąsias maždaug 72 valandas“ Ukrainos ginkluotosios pajėgos šioje fronto linijoje padarė „reikšmingą pažangą“.
„Jie pasiekė tam tikros sėkmės prieš antrąją Rusijos gynybos liniją“, – sakė jis. Pastarosiomis dienomis Vakarų mūšio lauko analizės parodė, kad Ukrainos pajėgos keletą kilometrų prasiskverbė į Rusijos linijas tarp Robotynės ir Verbovės Zaporižios srityje.
Kyjivo tikslas – prasiveržti tiesiai į pietus iki Azovo jūros ir atkirsti Rusijos sausumos prieigą prie okupuoto Krymo. Tačiau Rusijos pajėgos ten pastatė ilgas ir giliai nusidriekiančias gynybos užtvaras, įskaitant spąstus tankams, minų laukus ir kitus gynybinius įtvirtinimus, kad sulėtintų Ukrainos veržimąsi į priekį.
Ukraina nuo milžiniškos skulptūros Kyjive nuima pjautuvą ir kūjį. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, rugpjūčio 1 d. (AFP-ELTA). Ukrainos sostinėje antradienį darbininkai nuėmė pjautuvo ir kūjo simbolį nuo milžiniškos skulptūrinės figūros, stūksančios virš Kyjivo. Tai dar vienas sovietinių simbolių šalinimo kampanijos, suaktyvėjusios po Maskvos invazijos praėjusiais metais, etapas.
62 metrų aukščio plieninė moters, vienoje rankoje laikančios skydą su kūju ir pjautuvu, o kitoje – kardą, figūra buvo atidengta 1981 metais kaip paminklas sovietų pergalei Antrajame pasauliniame kare. Stovinti ant karo muziejaus pastato, ji ukrainietiškai vadinama „Batkivščyna-Matj“ („Motina-Tėvynė“). Ukrainos kultūros ministerija pritarė planui skulptūrai suteikti naują skydą su šalies ženklu – trišakiu.
Nuo praėjusio mėnesio darbininkai, dirbantys ant skydo viršaus pakabintame lopšyje, po truputį nupjauna sovietinio herbo grūdų ir juostų elementus ir virvėmis leidžia juos žemyn. Visas skydas bus pakeistas nauju skydu su trišakiu. Statula yra Nacionalinio Ukrainos Antrojo pasaulinio karo metų istorijos muziejaus dalis. Muziejaus direktorius Jurijus Savčukas paragino statulą pervadinti „Motina Ukraina“. Skydo pakeitimo projektas turėtų kainuoti 28 mln. grivinų (758 tūkst. JAV dolerių), tačiau Ukrainos pareigūnai pabrėžia, kad už jį bus apmokėta ne valstybės, o įmonių paaukotomis lėšomis. Ukraina nuo milžiniškos skulptūros Kyjive nuima pjautuvą ir kūjį. EPA-ELTA nuotrauka
Praėjusį mėnesį atsistatydino projektą parėmęs ministras, sulaukęs oficialios kritikos dėl meno projektų išlaidų karo metu. Tačiau pernai Kultūros ministerijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 85 proc. ukrainiečių pritaria pjautuvo ir kūjo pašalinimui. Po Rusijos invazijos Ukraina paspartino sovietinės istorijos ir Rusijos kultūros nuorodų pašalinimo iš geografinių pavadinimų procesą, o šią vasarą įsigaliojo dekolonizacijos įstatymas.
Panašių didžiulių skulptūrinių figūrų yra ir kitų miestų sovietiniuose karo memorialuose, įskaitant Volgogradą (Rusija) ir Brestą (Baltarusija).
Ukrainos vėliava – labai graži. Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, liepos 31 d. (Ukrinform-ELTA). Bachmuto ruože Ukrainos gynybos pajėgos per savaitę išvadavo iš okupantų rusų du kvadratinius kilometrus, o pietuose – daugiau kaip 12 kvadratinių kilometrų teritorijos.
Kaip rašo „Ukrinform“, Ukrainos gynybos ministro pavaduotoja Hanna Maliar tai pranešė „Telegram“ kanale.
Pareigūnės duomenimis, pagrindinės įsibrovėlių pastangos tebėra sutelktos Kupiansko, Lymano, Bachmuto, Avdijivkos ir Marjinkos kryptimis, tęsiasi sunkūs mūšiai.
Praėjusią savaitę šiomis kryptimis įvyko daugiau kaip 170 Ukrainos gynybos pajėgų ir Rusijos kariuomenės mūšių.
Bachmuto ruože įsibrovėliai praėjusią savaitę iš visų jėgų bandė sustabdyti Ukrainos puolimą, tačiau gynybos pajėgos pamažu stūmėsi į priekį.
„Prie Bachmuto iš viso išlaisvinti 37 kvadratiniai kilometrai. Per savaitę išvaduoti 2 kvadratiniai kilometrai”, – sakė viceministrė.
Pietuose Ukrainos gynybos pajėgos tęsia puolamąją operaciją Melitopolio ir Berdiansko kryptimis.
Zaporižios srities Mala Tokmačkos – Robotynės kryptimi pasiekta laimėjimų, Ukrainos kariai įsitvirtina pasiektose pozicijose.
„Išvaduotos teritorijos plotas pasiekė 204,7 kvadratinio kilometro. Per savaitę jis padidėjo 12,6 kvadratinio kilometro“, – pareiškė H. Maliar.
Jau esame keletą kartų kritikavę Švediją, leidusią atvykėliams iš kitų šalių jos teritorijoje niekinti musulmonams šventą knygą – Koraną.
Akivaizdu, jog Korano niekinimas, jį trypiant, plėšant į skutus ar deginant centrinėse Švedijos miestų aikštėse, – jokia saviraiškos laisvė. Civilizuotos, demokratinės valstybės neleidžia niekinti jokių knygų. Juolab – religinėms bendruomenėms svarbių knygų. Koraną supleškinti miesto aikštėje – lygiai tokia pat beprotybė, kaip ir mėginimai tyčiotis iš krikščionims šventos Biblijos ar žydams šventų torų. Jei nori pareikšti savo nuomonę, kritikuok laikraščių puslapiuose, televizijų ekranuose, socialiniuose tinkluose. Jei šito maža – išeik į aikštę rankose laikydamas plakatą, kuriame parašyta, kuo gi tau neįtiko šventa knyga. Bet liepsnose pleškinti Koraną, trypti jį kojomis arba aplieti srutomis, – sveiku protu nesuvokiama niekšybė.
Deja, Švedijos valdžia, pasirodo, nesuvokia elementariausių padorumo ir mandagumo taisyklių ir, nori nenori, pati tampa panaši į barbarus, chuliganus ar bepročius. Šitaip sakydamas omenyje turiu ir Švedijos karališkąją šeimą.
Beje, esama dar vieno svarbaus aspekto. Atkaklūs išpuoliai prieš musulmonams brangius simbolius labai panašūs į provokacijas, kurių tikslas – supjudyti visuomenes bei religines bendruomenes. Galbūt siekiama, jog Švedijoje kiltų rimtos riaušės tarp Korano gerbėjų ir Korano priešininkų. Suprask, tegul Švedija krenta į chaosą, kuris neleis švedams rūpintis svarbiausiais reikalais – kaip sustiprinti NATO aljansą, į kurį šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo oficialiai pakviesta. Tokio įtarimo neatmeskime: besiginčijant dėl knygų deginimo lengva pražiopsoti Rusijos provokacijas.
Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Švedijos vidaus žvalgybos tarnyba „Säkerhetspolisen“ ne šiaip sau perspėjo: Koranų deginimas Švedijoje padidino pavojų šalies saugumui. Slaptosios tarnybos teigimu, Švedijos reputacija nukentėjo dėl veiksmų, susijusių su jau kurį laiką vykusiomis dezinformacijos kampanijomis. Ilgai laikyta itin tolerantiška šalimi, dabar Švedija vertinama kaip priešiška islamui ir musulmonams, sakoma pranešime. Tai apima suvokimą, kad išpuoliai prieš musulmonus Švedijoje yra toleruojami, o socialinės tarnybos „grobia“ musulmonų vaikus.
Kaip skelbia agentūra DPA, „ypač pikta reakcija buvo Irake, vyriausybė net išsiuntė iš šalies Švedijos ambasadorių; prieš tai protestuotojai įsiveržė į Švedijos ambasadą Bagdade ir ją padegė“.
Kam Švedijai rietis su Iraku, jei didysis Stokholmo priešas – Kremlius? Kam švedams pyktis su Pakistanu, jei didysis Stokholmo priešas – Vladimiro Putino valdoma Rusija? Galų gale kam švedams erzinti kolegę Turkiją politiniame – kariniame NATO aljanse, jei didysis Stokholmo priešas – bjaurų karą prieš Ukrainą pradėjusi Maskva?
Deja, vos tik atsirado vilčių, esą Švedija po truputį atsikvošėja, kvailioti ėmė Danija.
Danija. EPA – ELTA nuotr.
Danijoje šią savaitę jau trečią sykį tyčiotasi iš Korano. Tai – kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Danijos patriotai“ veikla. Provokacijas primenanti veikla. Pirmiausia jie niekino Koraną priešais Irako ambasadą, paskui – priešais Egipto ambasadą, po keliolikos valandų – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegdavo šventąją musulmonų knygą.
Leiskite paklausti, iš kur ateina neapykanta Islamui? Danijos piliečiai verčiami tapti musulmonais? Jie prievartaujami skaityti Koraną? Jiems liepiama melstis mečetėse, laikytis musulmoniškų papročių? Galų gale – ką blogo Danijai padarė Irakas, Turkija, Egiptas? Jei Danijos aikštėse ugnies liepsnose būtų pleškinama Rusijos vėliava, Rusijos herbas, Rusijos prezidento V. Putino, „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino, užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo, Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu portretai, – suprasčiau. Šiandieninė Rusija kelia mirtiną pavojų ne tik Ukainai, bet ir visai Europai, įskaitant ir Europos Sąjungos viduryje esančią Danijos Karalystę. Dabar gi – nesuprantu. Toks danų patriotizmas panašus į idiotizmą, kai tyčia ar per kvailumą nesugebama matyti tikrųjų grėsmių ir pavojų.
O Lietuvos valdžia, kaip jai įprasta, pasirinko „tyla – gera byla” taktiką. Bijo net švelniai papriekaištauti kvailiojančiam Stokholmui ir kvailiojančiai Kopenhagai…
Šiandien tęsiu liepos 23 dieną publikacijoje „Demokratiškos cenzūros gniaužtuose“ išdėstytus nuogąstavimus. Jei Lietuva bijo viešai tarti bent menkiausią priekaištą Lenkijai, Izraeliui ir Armėnijai, tai oficialusis Vilnius bus dar atsargesnis, dar kuklesnis vertinant JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracijos veiklą. Tokia logika – suprantama. Lietuva – per mažai įtakinga, jog turėtų užtektinai raumenų visiems į akis rėžti karčią tiesą.
Tačiau kartais dalintis nepatogiomis nuojautomis bei įžvalgomis – būtina. Štai – tik keletas nuogąstavimų dėl Džo Baideno laikysenos. Ukrainai ginklai iš Vakarų keliauja itin lėtai ne todėl, kad Amerika jų neturėtų. JAV neskuba aprūpinti Ukrainos nei toliašaudžiais ATACAMS, nei šarvuotais Abrams, nei moderniais naikintuvais F-16 ne todėl, kad bijotų Trečiojo pasaulinio karo. Oficialusis Vašingtonas draudžia Ukrainai atakuoti Rusijos teritorijoje esančius karinius objektus ne todėl, jog drebintų kinkas dėl Vladimiro Putino atominio šantažo. Oficialusis Vašingtonas neleidžia Didžiajai Britanijai, Lenkijai ir Baltijos šalims rimtai remti ukrainiečių karių ne todėl, jog nuoširdžiai saugotų Europą nuo Baltarusijoje dislokuotų samdinių „Wagner“ pajudėjimų Varšuvos ir Vilniaus kryptimi.
Žinoma, atsakingai žvelgiantis į Pasaulio ateitį politikas tokių grėsmių neturi teisės ignoruoti. Viskas įmanoma, net – patys juodžiausi scenarijai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Bet šiuo konkrečiu atveju – kitos priežastys. Vis įkyriau galvon lenda mintys, jog šiandieninė JAV prezidento administracija specialiai kenkia Ukrainai. Baltųjų rūmų šeimininkas nenori, jog Ukraina sėkmingai tramdytų Rusiją. Tarp Dž. Baideno ir V. Putino – bjaurūs susitarimai. Demokratų partijos prezidentai Barakas Obama ir Džo Baidenas senų seniausiai Kremliui padovanojo Ukrainą. Tai jau buvo akivaizdu 2014-aisiais, kai Vašingtonas įsakmiai draudė Kijevui ginti Krymo pusiasalį. Šiandien – dar akivaizdžiau. Vos tik JAV prezidento poste respublikoną Donaldą Trampą (Donald Trump) pakeitė demokratas Džo Baidenas, Kremlius vos po kelerių mėnesių pradėjo vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“.
Vaizdžiai tariant, D. Trampą pakeitęs Dž. Baidenas leido V. Putinui grobti Ukrainos žemes, kiek tik pajėgs. Tik niekas nei Vašingtone, nei Maskvoje nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai taip šauniai priešinsis. Tad Dž. Baidenas šiandien pakliuvęs tarp kūjo ir priekalo. Jis priverstas gudrauti. Jei neduos Ukrainai nė vieno šovinio, išsiduos, jog yra V. Putino sąjungininkas, rizikuoja susipykti su Rytų Europa. Todėl demokratas Dž. Baidenas šiek tiek numeta Ukrainai ginklų. Bet – trupinius. Tik tiek, kad neįsižeistų Kremliaus diktatorius.
Tuo pačiu Dž. Baidenas visomis įmanomomis priemonėmis, o jis jų turi užtektinai, tramdo Londoną, Varšuvą, Vilnių, kad šios šalys per daug nuoširdžiai nesirūpintų Ukrainos likimu. Mat slaptuose Dž. Baideno ir V. Putino susitarimuose nėra Ukrainos. Visai panašiai, kaip slaptuose Molotovo ir Ribentropo protokoluose 1939-aisiais nebeliko Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Štai kokią versiją viešojoje erdvėje dėsto Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus ir Gary Tabachas. Stengiuosi nepraleisti nė vieno jų komentaro youtube.com erdvėje. Kuo toliau, tuo jų perspėjimai dėl giluminės Dž. Baideno išdavystės – įtikinamesni. Pareiškimai, esą D. Trampą užverbavo Maskvoje besilinksminant su prostitutėmis dar tomis dienomis, kai jis tebuvo verslininkas, esą jis kaltas dėl savo šalininkų įsiveržimo į Kapitolijų 2021-ųjų sausio 6-ąją, esą jis – iki ausų korumpuotas, mėto kur papuola slaptus dokumentus, – visa tai laužta iš piršto norint sukompromituoti Rusijai nepataikaujantį Amerikos politiką. Argumentai, girdi, Rusijos nacionalistas Vladimiras Žirinovskis kadaise džiaugėsi D. Trampo prezidentine pergale, net pakėlė šampano taurę į jo sveikatą, – tėra širma, skirta mulkinti lengvatikius. V. Žirinovskio liaupsės D. Trampui buvo tokios pat nenuoširdžios, kaip ir Dž. Baideno pareiškimai, esą V. Putinas – nusikaltėlis. Vieną sako, kitą – galvoja, trečią – daro!
Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.
Viename iš savo paskutiniųjų komentarų į JAV persikėlęs Rusijos politikas K. Borovojus, žymios disidentės Valerijos Novodvorskajos bendramintis, atvirai pareiškė: angažuodamas ir teismus, ir prokurorus, ir prisiekusiuosius, ir Federalinę saugumo tarnybą, Dž. Baidenas su savo oponentu D. Trampu grumiasi pačiomis bjauriausiomis priemonėmis, įskaitant ir neleistinas. Sakykim, kaltina D. Trampą neteisėtai savo viloje laikant slaptus dokumentus, nors pagal JAV Konstituciją prezidentai turi teisę spręsti, kokie popieriai – slapti, o kas – atvira. Kaltinti D. Trampą prieš tris dešimtmečius seksualiai priekabiavus prie merginos, – taip pat absurdiška.
Pasak K. Borovojaus, persekiodamas D. Trampą ponas Dž. Baidenas mažumėlę primena Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką, be menkiausių sąžinės skrupulų susidorojantį su savo oponentais. Taip, D. Trampas – dar nenužudytas, bet uždaryti į belangę jį siekiama ilgiems dešimtmečiams.
O juk, remiantis tiek A. Ilarionovo, tiek K. Borovojaus, tiek G. Tabacho įžvalgomis, demokratinė visuomenė tirtų ne vien D. Trampo, bet ir paties Dž. Baideno ir jo sūnaus Hanterio Baideno (Hunter Biden) veikas. Dž. Baideno sūnelis jau turėjęs bėdų dėl narkotikų ir nelegaliai laikyto ginklo. Tik stebėtinai lengvai išsisuko.
Mano paminėti apžvalgininkai mano, jog Volodymiras Zelenskis yra padaręs vieną grubią klaidą. Kai prezidento poste sėdėjęs D. Trampas kvietė jį į Vašingtoną aptarti gyvybiškai svarbius klausimus, taip pat – ir Baidenų šeimos verslo Ukrainoje skaidrumą, – Ukrainos prezidentas neva nepanoro veltis į JAV vidaus reikalus. Neskrido į Vašingtoną. Žvelgiant giliau, V. Zelenskis pasielgė korumpuotai – nepanoro tęsti tyrimų dėl Baidenų verslo teisėtumų Ukrainoje. Juk atviras politikas nedarytų niekam išimčių. Net prezidentams.
Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Tuometinis V. Zelenskio tendencingas palankumas demokratui Dž. Baidenui nūnai smogė tarsi bumerangas – atgal. Pasirodo, Dž. Baidenas – nėra nuoširdus Ukrainos draugas, o D. Trampas nėra Ukrainos priešas. Būtent D. Trampas teisus, įsivaizduojantis, jog šį karą įmanoma užraukti per keletą dienų. Jei V. Putinas nesutinka atsitraukti, JAV skiria Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia. Tai reiškia, kad V. Putinas teturi dvi išeitis: arba kapituliuoja, arba sutriuškinamas mūšio lauke.
Beje, klaidų bus privėlęs ir garsusis Aleksejus Arestovičius. Šiandien matome, kad, duodant gausybę interviu Markui Feiginui, jo būta per daug optimistiško. Tik pamanyk – Amerika užvers Ukrainą ginklais, Rusijos kariuomenė išsibėgios, Rusijoje baigsis sviediniai, rusų generolams trūksta karių, sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas – neišvengiamas, lendlizas mums nereikalingas ir t.t.
Optimizmas – kartais labai puiki priemonė nuo depresijų ir nevilčių. Jis – reikalingas. Bet kai jo per daug, kai jis – nepagrįstas, – tuomet laukime didelės bėdos. Nusivylimas galįs būti toks milžiniškas, kad išklibins valstybės pamatus.
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Ypač man nesuprantama, kodėl žymusis A. Arestovičius nepanoro akis į akį pasiginčyti su A. Ilarionovu, G. Tabachu, K. Borovojumi dėl, sakykim, lendlizo. A. Ilarionovas, G. Tabachas ir K. Borovojus ne sykį viešai minėjo, kokiuose kanaluose jie tapo „personomis non gratomis“. Vien už tai, kad kritikavo Dž. Baideną dėl per menkos karinės pagalbos Ukrainai! Jei šaunusis A. Arestovičius vengia nepatogių klausimų, tai jau – negerai. Pakvipę ukrainietiška cenzūra.
O kokios lietuviškosios cenzūros spalvos? Jei Dž. Baidenas ir V. Putinas dėl Ukrainos tikrai sukirtę rankomis (šių eilučių autorius vis dar viliasi, jog taip nėra), tai Lietuvai nėra ko džiūgauti, jog šių metų liepos 11 – 12 dienomis Vilnių savo vizitu pagerbė JAV prezidentas Dž. Baidenas. Ir senąjam Vilniaus universitetui – jokia garbė. Greičiau – milžiniška gėda.
Bet ar kas nors iš lietuvių išdrįs apie tai prabilti?
Dega Krymo tiltas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, liepos 14 d. (AFP-ELTA). Rusų įsibrovėliai laikinai okupuotame Kryme svarsto įvairius scenarijus, vienas jų – pasitraukimas iš pusiasalio. Tai „Laisvės radijo“ eteryje sakė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovas Andrijus Jusovas, pranešė „Ukrinform“. Sprogimas ant Krymo tilto. 2022 spalio 7-oji. EPA – ELTA foto
A. Jusovas sakė, kad rusai daug mėnesių kruopščiai rengėsi Krymo gynybai ir toliau tai daro. Šiandien matyti, kad parengta kelių linijų ešeloninė gynyba, įskaitant įtvirtinimus, inžinerinius statinius, daugybę kilometrų apkasų.
„Tačiau jie svarsto įvairius scenarijus. Kai kurie apkasai Kryme yra toli nuo laikinai okupuoto pusiasalio administracinės sienos su žemynine Ukraina. Tai reiškia, kad jie laiko pasitraukimą realistišku scenarijumi. Ukrainos saugumo ir gynybos pajėgos dirba, kad šis scenarijus būtų įgyvendintas“, – sakė A. Jusovas.
Karinio analitiko Oleksijaus Hetmano teigimu, Ukrainos ginkluotosios pajėgos, gavusios prancūzų tolimojo nuotolio raketas SCALP, visiškai perims Rusijos okupuoto Krymo ir Kerčės tilto kontrolę.
Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, liepos 14 d. (ELTA). Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, komentuodamas NATO viršūnių susitikimo Vilniuje sprendimą dėl Ukrainos, pareiškė, kad Aljansas turėjo ryžtingiau veikti Kyjivo narystės klausimu. B. Johnsonas tai rašo savaitinėje laikraščio „Daily Mail“ skiltyje.
Ekspremjeras pabrėžė, kad Ukraina moka didelę kainą Rusijos sukeltame plataus masto kare, kuris tęsiasi jau daugiau kaip 500 dienų. „Šią savaitę NATO šalių lyderiai turėjo parodyti savo kolektyvinę pagarbą ir dėkingumą už didvyrišką Ukrainos pasipriešinimą kovoje, kurioje nė vienas NATO karys nebuvo sužeistas ir nežuvo, nes mes NATO šalyse žinome – ir nuolat sakome – kad ukrainiečiai kovoja už mus visus“, – pažymėjo jis.
Pasak B. Johnsono, „Vilniaus viršūnių susitikimo išvados nėra tvirtesnės ar įtikinamesnės už 2008 metų išvadas Bukarešte“, todėl „nenuostabu, kad prezidentui Zelenskiui iš pradžių buvo sunku nuslėpti savo nusivylimą“.
„Kada „sąjungininkai sutiks“? Kada sąlygos „bus įvykdytos”? Sprendžiant iš Bukarešto išvadų, sąjungininkai dėl viso to susitarė prieš 15 metų! Kada išmoksime pastarųjų 20 bendravimo su Putinu metų pamoką? Kaip tik mūsų neapsisprendimas, mūsų dvejojimas, mūsų mėginimai vaikytis du kiškius ir paskatino jį įsiveržti“, – pabrėžia B. Johnsonas.
Būtent todėl, pažymi buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, Aljansas turi kuo greičiau pasiūlyti aiškų Ukrainos stojimo į NATO grafiką. Didžioji Britanija atkakliai dirba neviešą darbą, kad šis tikslas būtų pasiektas, priduria jis.
Šiomis dienomis B. Johnsonas pažymėjo stabilios Vakarai pagalbos Ukrainai svarbą ir perspėjo dėl „nuovargio nuo Ukrainos“.
Dmytro Kuleba. EPA – ELTA nuotr.
Kyjivas, liepos 13 d. (ELTA). Ukraina viršūnių susitikime Vilniuje kartu su partneriais sutrumpino savo kelią į NATO. Ir, nepaisydama kai kurių politikų kritikos, Ukrainos vyriausybė įgyvendina viršūnių susitikime pasiektus susitarimus.
Tai ketvirtadienį portalui „rbc.ua“ pareiškė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
„Vilniuje Ukraina kartu su partneriais sutrumpino kelią į NATO. Buvo atsisakyta reikalavimo taikyti Ukrainai narystės veiksmų planą. Įsteigta Ukrainos ir NATO taryba, kurios posėdyje Ukraina pirmą kartą sėdo prie stalo su sąjungininkais kaip būsima Aljanso narė. Taip pat buvo susitarta dėl saugumo architektūros formavimo su Didžiojo septyneto šalimis“, – sakė ministras. Petro Porošenka. EPA-ELTA nuotr.
D. Kuleba pabrėžė, kad Vilniuje vykusiame NATO viršūnių susitikime pasiektus susitarimus dėl Ukrainos kritikavo tik Rusija ir Vengrija.
„Ukrainoje (kritikuoja) Petro Porošenka. Skambant šiai kritikai, mes realizuojame Vilniuje prezidento Volodymyro Zelenskio sudarytus susitarimus dėl ginklų ir įrangos tiekimo Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms“, – pridūrė jis
Ketvirtadienį Aukščiausiojoje Radoje liaudies deputatas ir buvęs prezidentas Petro Porošenka kritikavo NATO viršūnių susitikime priimtus sprendimus, teigdamas, kad Ukrainos valdžia dėjo nepakankamai pastangų.
Šiandien man gėda, jog priklausau NATO struktūroms. 2023-ųjų liepos 11 – 12 dienomis tapo aišku, kas tikrasis šios politinės – karinės organizacijos vadovas. Pirmuoju smuiku griežia ne JAV, ne Didžioji Britanija, ne Vokietija, ne Prancūzija, o Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas. Tai jis sprendžia, ką NATO galinti priimti į savo gretas, o ką – palikti už vartų.
Beje, Kremlius jau senokai čia turi veto teisę. Mažų mažiausiai – nuo 2008-ųjų, kai Bukarešte NATO šalių lyderiai pabijojo į savo gretas priimti Ukrainą ir Gruziją (Sakartvelą). Anuomet, pakvietę gruzinus ir ukrainiečius į savo šeimą, galėjome sumažinti Kremliaus apetitus puldinėjant kaimynines šalis. Jei būtume pasielgę kietai, vyriškai, turėjome galimybę išvengti ir 2008-ųjų Rusijos karo prieš Gruziją, ir 2014-ųjų Krymo okupacijos, ir 2022-ųjų puolimo trokštant okupuoti visą Ukrainą. Bet Barakas Obama ir Džo Baidenas – ne Ronaldas Reiganas, ne Margaret Tečer. Kremlius gerbia tik jėgą. Jokių kitų argumentų šis banditas nepripažįsta.
Šiandien akivaizdu, jog Lietuva prieš 19-a metų į NATO buvo priimta visai ne todėl, kad atitiko griežtus šios militarinės organizacijos reikalavimus. 2004-aisiais mus Briuselis po savo skėčiu priglaudė todėl, kad šiam sprendimui nesipriešino Maskva. Jei Kremliaus vadovai 2004-aisiais būtų kėlę skandalus, Lietuva matytų NATO kaip savo ausis. Galėjome išnaikinti savo žemėje visų rūšių korupcijas, prisipirkti šimtus tankų ir haubicų, bet mūsų nepriimtų, nes taip kumščiu į stalą trinktelėjo Kremliaus vadovai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kalbos, jog Ukraina neatliko dar visų jai skirtų namų darbų, – tėra melas, skirtas lengvatikiams mulkinti. Ukraina šiandien vienintelė tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet ji – liko už borto. Jai net neleido Vilniuje atvirai kalbėti, nors NATO valstybių vadovai šaukte šaukia remiantys žodžio, spaudos, nuomonių laisvę, gerbia pliuralizmą, nes tik ginčuose gimsta tiesa. Nuo Rusijos agresijos narsiai, šauniai besiginančios šalies vadovas turėjo teisę būti nepatenkintas, nes būtent jo kariai tramdo agresorių. Vaizdžiai tariant, jie gina ne vien Ukrainą, bet ir visą Rytų Europą. O kaip iš tikrųjų? Vos tik Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis liepos 11-ąją viešai nusivylė aptakiais NATO lyderių pažadais, pavadindamas tūpčiojimą absurdu, tuoj LITEXPO rūmų kuluaruose buvo užsipultas, kad šneka ne taip, kaip reikia, vertina ne taip, kaip galima. Jam, regis, buvo net pagrasinta: džiaukis tuo, ką šiandien gauni, nes priešingu atveju … atsidursi prie suskilusios geldos. NATO lyderių išprievartautas V. Zelenskis liepos 12-ąją jau nebešnekėjo apie absurdus. Štai tokia vakarietiška demokratija.
Taigi turime patį blogiausią variantą. V. Putinas ir jo gauja pamatė: NATO bijo, NATO nežino, ko griebtis, NATO pasimetusi, NATO tesugeba prie derybų stalo ilgai ir nuobodžiai pliurpti. Pareiškimai, jog NATO šiandien kaip niekad stiprus, vieningas ir pasiruošęs atremti absoliučiai visus iššūkius, – pigi demagogija. Todėl V. Putinas ir tie, kurie jį pakeis, taps dar įžūlesni, žiauresni. Jei pavergs Ukrainą, tikrai klibins Briuselio duris, reikalaudami atiduoti Maskvos įtakos zonai Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kaip tuomet elgsis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, pasitaręs su JAV, Vokietijos, Prancūzijos lyderiais? Įtariu, jog mus labai panašiai išduos, kaip šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo paaukota Ukraina. Nes NATO – arba bijo, arba taip nusilpęs, kad nepajėgus nei pats gintis, nei kaimyną apginti, arba esama slaptų susitarimų su V. Putinu.
V. Putinas ir J.Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Šiandien vis labiau linkęs tikėti, jog pačios stipriausios ir įtakingiausios NATO valstybės vadovas JAV prezidentas Joe Bidenas su V. Putinu slapta susitarę dėl Ukrainos ateities. Tas susitarimas – išdavikiškas. Ukraina atiduodama Rusijos įtakai. V. Putinas galįs elgtis Ukrainoje kaip tinkamas. Tik šitaip galiu paaiškinti, kodėl J. Bidenas pusantrų metų neskubėjo ukrainiečių kariams atvežti rimtų tankų, rimtų toliašaudžių patrankų, toli lekiančių sviedinių, galingų naikintuvų. Jei J. Bideno administracija dar 2022-ųjų vasarą būtų atsiuntusi Ukrainos gynėjams visko, ko jiems reikia, jie būtų priešą senų seniausiai išstūmę lauk. Bet ginklų tiekimas Ukrainai buvo itin skūpus, lašino tarsi pipete. Tik po kelis ar keliolika egzempliorių. Akivaizdu, kad ukrainiečiai nepajėgė sėkmingai veržtis į Rytus, o Rusija turėjo laiko įsitvirtinti užgrobtose žemėse, pergrupuoti dalinius, pakviesti naujų apmokytų karių. Dabar Ukrainą jau demagogiškai prievartauja sėstis prie derybų stalo – jei daugiau nebepajėgiate susigrąžinti žemių, tuomet privalu tartis su Kremliumi dėl paliaubų. Ypač niekšiška ukrainiečius šantažuoti – vis tiek būsite priversti tartis su V. Putino gauja, nes, priešingu atveju, jums daugiau nebeduosime modernios ginkluotės, ir jūs, norite ar ne, būsite priversti pasiduoti.
Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas. Youtube.com
Tad koks tikrasis šios išdavystės vardas? Pasak apžvalgininkų Andrėjaus Ilarionovo, Konstantino Borovojaus, Gario Tabacho – JAV prezidentas demokratas Džo Baidenas. Tai jis nenori Ukrainos pergalės. Peržiūrėkite dešimtis apžvalgininkų komentarų youtube.com kanaluose. Ten smulkiai, aiškiai, išsamiai papasakota, kas iš tiesų yra šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas ir kodėl įmanoma jo slapta bičiulystė su V. Putinu. Šiandien daug kas įsitikinę, jog tai buvęs prezidentas Donaldas Trampas – blogio genijus (panašiai kadaise manė ir šių eilučių autorius). Dabar vis daugiau įtarimų, jog D. Trampo deskriditavimo kampanija buvo dirbtinai išpūsta tam, kad pridengtų J. Bideno darbelius. Atkreipkite dėmesį – kai Jungtinėms Valstijoms vadovavo D. Trampas, V. Putinas nesiryžo pulti nei Ukrainos, nei jokios kitos šalies. Vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas, Kremlius nedelsiant ėmė žvanginti ginklais. Sutapimas? Galbūt – nelemtas atsitiktinumas. Tačiau A. Ilarionovas, K. Borovojus, G. Tabachas įsitikinę, jog didžiojoje politikoje nei sutapimų, nei atisitiktinumų nėra.
Lietuvoje šių metų liepos 11 – 12 dienomis viešėjo J. Bidenas. Net aplankė senąjį Vilniaus universitetą. Bet ar šis faktas – didelė garbė Lietuvai? Juk būtent J. Bideno žodis NATO viršūnių susitikime buvo lemiamas – Ukrainos kelionė į NATO bus tokia pat ilga, kaip Turkijos – į Europos Sąjungą. Po liepos 11 – 12-osios sprendimų, kurių tikrasis redaktorius yra būtent J. Bidenas, nepasitikėjimo ateitimi – tik daugiau. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rytų Europoje. O Kremliuje – džiūgauja, ploja iš džiaugsmo rankomis, geria šampaną…
Volodymyras Zelenskis dalyvauja renginyje „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO”. ELTA / Dainius Labutis
Antradienį NATO lyderiai sugriovė Ukrainos prezidento Volodymro Zelenskio viltis dėl aiškaus prisijungimo prie Aljanso termino, pareiškę tik tai, kad pakvies Ukrainą tapti nare, kai „bus įvykdytos sąlygos“.
NATO valstybės viršūnių susitikime Vilniuje generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas tvirtino, kad Aljansas dar niekada nenaudojo „stipresnės kalbos“, kad paremtų Ukrainą jos žūtbūtinėje kovoje atremiant Rusijos invaziją.
NATO lyderiai pažadėjo, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“, ir sutrumpino procesą, kurį turės pereiti Kyjivas, kad įstotų į Aljansą. „Mes galėsime pateikti kvietimą Ukrainai prisijungti prie Aljanso, kai sąjungininkės sutiks ir bus įvykdytos sąlygos“, – sakoma lyderių pareiškime. Tačiau tai, kad dėl būsimos narystės nepavyko žengti toliau nei buvo pažadėta 2008 m., yra skaudus smūgis V. Zelenskiui.
Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, sužinojęs apie atsargias formuluotes, jis sakė, kad NATO nėra pasirengusi nei pakviesti Ukrainos, nei padėti jai tapti nare. O tai, pasak jo, reiškia, kad galimybių langas derėtis dėl Ukrainos narystės NATO paliekamas derybose su Rusija .
„Rusijai tai reiškia motyvaciją tęsti terorą“, – sakė V. Zelenskis, tikinęs, kad Ukrainos narystė nekeltų NATO narėms pavojaus įsitraukti į karą su Rusija, bet padarytų Aljansą stipresnį ir saugesnį. Volodymyras Zelenskis. ELTA / Žygimantas Gedvila
Suvokdami V. Zelenskio nusivylimą, Vakarų pareigūnai pabrėžė, kad bus pateiktas platesnis paramos pasiūlymų paketas, kad Ukraina įgytų karinį pranašumą prieš įsibrovėlius.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad Didžiojo septyneto (G7) grupė paskelbs deklaraciją dėl ilgalaikės paramos, kuri bus pradėta, kai tik „bus pasiekta taika“. Tai turėtų būti paskelbta trečiadienį, pasibaigus NATO viršūnių susitikimui.
Berlynas pažadėjo skirti Kyjivui dar 700 mln. eurų karinę pagalbą. Naujoji pagalba apima du raketų paleidimo įrenginius „Patriot“, dar 40 pėstininkų kovos mašinų „Marder“ ir 25 tankus „Leopard 1“.
Prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat sakė, kad Prancūzija prisideda prie Didžiosios Britanijos ir suteiks Ukrainai ilgojo nuotolio sparnuotąsias raketas SCALP, arba „Storm Shadow“, kad Ukraina galėtų smogti į Rusijos taikinius toli nuo fronto linijos. Jam tai paskelbus buvo pranešta, kad šios raketos jau Ukrainoje.
Volodymyras Zelenskis dalyvauja renginyje „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO”. ELTA / Dainius Labutis
Danija ir Nyderlandai pranešė, kad 11 valstybių koalicija kitą mėnesį pradės mokyti Ukrainos lakūnus valdyti naikintuvus F-16, Rumunijoje bus įkurtas naujas mokymo centras.
Nors Rytų Europos šalys spaudė sudaryti aiškų Kyjivo prisijungimo prie NATO grafiką, JAV ir Vokietija nenorėjo žengti toliau duoto pažado, kad vieną dieną Ukraina taps nare. J. Bidenas, trečiadienį susitiksiantis su V. Zelenskiu, pareiškė, kad nėra sutikimo pasiūlyti Kyjivui narystę, kol vyksta karas su Rusija, nes tai gali tiesiogiai įtraukti į jį NATO.
Karas, didžiausias Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo, paskatino NATO imtis plačių gynybos pertvarkų. Aljanso lyderiai pasirašė naujus regioninius planus apsisaugoti nuo bet kokio galimo Rusijos puolimo ir parėmė gynybos išlaidų didinimą.
Volodymyras Zelenskis – renginyje „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO”. ELTA / Dainius Labutis
Ukraina apgins ir savo, ir sąjungininkų laisvę, sako Vilniuje viešintis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
„Čia, Vilniuje, mes matome Europos progresą. Čia žmonės žino, kas yra saugumas ir kaip jį pasiekti. Ir žino, kad saugumas yra kartu su Ukraina“, – antradienio vakarą Lukiškių aikštėje baigiamosios akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ renginyje sakė Ukrainos prezidentas.
„Ukrainos vėliavos Lietuvos gatvėse vienareikšmiškai įrodo – mes jau esame sąjungininkai ir Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę“, – patikino V. Zelenskis.
Kreipdamasis į lietuvius, Kyjivo lyderis dėkojo už suteiktą karinę bei humanitarinę pagalbą, šalyje priimtus Ukrainos karo pabėgėlius.
„Aš dėkingas tau, Vilniau, ir visiems Lietuvos miestams, miesteliams ir kiekvienam, kuris palaikė Ukrainą, kad priglaudė mūsų žmones, kurie pas jus, Lietuvoje, gelbėjosi nuo karo veiksmų“, – kalbėjo prezidentas V. Zelenskis.
Jis dėkojo Lietuvai ir už tvirtą poziciją dėl Ukrainos transatlantinės perspektyvos NATO Aljanse.
„Dėkui jums už jūsų pagalbą mūsų gynybai ir jūsų labai aiškią, sąžiningą ir drąsia poziciją dėl Ukrainos pakvietimo į NATO“, – dėkojo prezidentas.
Tvirtina, kad Ukraina užtarnavo narystę NATO: klausia, ar tai per didelis noras
V. Zelenskis akcentavo, kad atvyko į Vilniaus NATO viršūnių susitikimą tikėdamas, kad sulauks sprendimų dėl narystės, kurių Ukraina, pasak jo, nusipelnė.
V. Zelenskis kreipėsi į Lietuvą: Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę. Dainius Labutis. ELTA fotografija
„Atvažiavau šiandieną čia su savo tikėjimu, su tikėjimu į sprendimą, su tikėjimu į partnerius ir su tikėjimu į stiprų NATO. Tai yra į NATO, kuris neabejoja, kuris nepraranda laiko“, – kalbėjo V. Zelenskis.
„Ir aš tai norėčiau, kad mūsų tikėjimas taptų įsitikinimu į tuos sprendimus, kuriuos mes visi užtarnavome. Mes visi užtarnavome ir kiekvienas iš mūsų laukia: kiekvienas mūsų karys, kiekvienas mūsų pilietis, kiekviena mūsų mama, kiekvienas mūsų vaikas. Ar tai yra per didelis noras?“, – kėlė klausimą Ukrainos prezidentas.
„NATO suteiks Ukrainai saugumą. Ukraina padarys NATO stipresnę. Šlovė Ukrainai, šlovė Lietuvai“, – teigė V. Zelenskis.
„Niekada ir niekam negalima dairytis į Maskvą“
Renginio metu Lukiškių aikštėje iškelta Ukrainos vėliava, kuri į Lietuvą buvo atnešta bėgikų iš pat Bachmuto. Kreipdamasis į susirinkusius žmones, V. Zelenskis pabrėžė – „niekada ir niekam negalima dairytis į Maskvą“.
„Mūsų karinė vėliava iš Bachmuto reiškia, kad niekada niekam – ir lietuviams – niekada neprireiks kovoti prieš rusų karius“, – sakė Ukrainos prezidentas.
„Ši mūsų vėliava reiškia, kad niekad daugiau nebus jokių deportacijų iš Baltijos šalių į Sibirą, niekada nebus Lenkijos padalinimo ir niekada nieks nepažemins Vengrijos. Niekada niekas nematys tankų Prahoje, nebus jokio Žiemos karo Suomijoje, niekada nebus jokios okupuotos Europos“, – teigė jis.
V. Zelenskį Lukiškių aikštėje pasitiko ir pasveikino G. Nausėda
Lukiškių aikštėje prezidentą V. Zelenskį pasveikino ir šalies vadovas Gitanas Nausėda. Jis pabrėžė neabejojantis, kad Ukraina taps NATO nare ir Aljansas neturi „teisės elgtis kitaip“.
Lukiškių aikštėje baigiamosios akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ renginyje. ELTA. Dainiaus Labučio fotografija
„Noriu pasidžiaugti tuo, kad einame į priekį, ir tikiu, kad tikrai Ukraina bus NATO narė. Mes neturime teisės elgtis kitaip“, – pažymėjo G. Nausėda.
„Šiandien ta kaina, kurią moka Ukraina, yra pati didžiausia – kraujo kaina. Ir savo kraujo kaina jie perka mums laiką, kad galėtume pasiruošti ir duoti tvirtą atkirtį Rusijai. Nepraeis Rusija, sustos ji tenai, įklimps ir bus išspirta atgal“, – pažymėjo jis.
Į Vilnių V. Zelenskis antradienį atvyko Lenkijos valstybiniu lėktuvu.
ELTA primena, kad Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas antradienio vakarą pareiškė, kad Ukraina kvietimo į NATO sulauks, kai bus įvykdytos reikiamos sąlygos.
„Mes aiškiai pasakėme, kad pakvietimas bus pateiktas tada, kai bus įvykdytos reikiamos sąlygos“, – Vilniuje teigė generalinis sekretorius.
Pasak NATO generalinio sekretoriaus Aljanso sąjungininkės antradienį susitarė dėl tvirtos ir vieningos bei teigiamos žinutės Ukrainai, taip pat dėl tebesitęsiančios paramos ir dėl kelio, kuris ves link narystės.
Prieš atvykdamas į viršūnių susitikimą V. Zelenskis pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino ir kad neatrodo, jog narės būtų pasirengusios pakviesti Ukrainą į Aljansą arba padėti jai tapti nare.
ELTA primena, kad antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas. Ukraina tikisi sulaukti konkretaus sprendimo dėl savo narystės Aljanse.
NATO generalinio sekretoriaus (Jensas Stoltenbergas) spaudos konferencija. ELTA / Julius Kalinskas
Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sako, kad Ukraina kvietimo į NATO sulauks, kai dėl to sutars sąjungininkės ir bus įvykdytos reikiamos sąlygos.
„Mes aiškiai pasakėme, kad pakvietimas bus pateiktas tada, kai bus įvykdytos reikiamos sąlygos“, – Vilniuje teigė generalinis sekretorius.
„Sąjungininkės šiandien susitarė dėl tvirtos ir vieningos bei teigiamos žinutės Ukrainai. Dėl tebesitęsiančios paramos ir dėl kelio, kuris ves dėl narystės“, – pridūrė jis.
Pirmosios Vilniaus viršūnių susitikimo dienos vakare NATO generalinis sekretorius pristatė 3 žingsnių programą Ukrainai, kuri padės su agresore kovojančiai šaliai ateityje prisijungti prie Aljanso.
„Šiandien sąjungininkai susitarė dėl trijų elementų paketo, skirto priartinti Ukrainą prie NATO“, – vakare surengtoje spaudos konferencijoje žurnalistams teigė J. Stoltenbergas.
Pirmiausia, anot jo, parengta daugiametė pagalbos Ukrainai programa, kuri padės atkurti šalies saugumo ir gynybos sektorių.
„Pirma – nauja daugiametė pagalbos Ukrainai programa, skirta pereiti nuo sovietmečio prie NATO standartų mokymų ir doktrinų, padėti atkurti Ukrainos saugumo ir gynybos sektorių bei patenkinti svarbiausius poreikius, tokius kaip kuras, išminavimo įranga ir medicinos reikmenys“, – sakė generalinis sekretorius.
Antras žingsnis, anot J. Stoltenbergo, NATO-Ukrainos tarybos įsteigimas. Pasak generalinio sekretoriaus, taryba padės krizių metu, teiks konsultacijas ir priims spendimus.
„Antra – nauja NATO-Ukrainos taryba, skirta krizių valdymui, konsultacijoms ir sprendimams priimti. Laukiu rytojaus steigiamojo tarybos posėdžio su prezidentu Zelenskiu“, – teigė J. Stoltenbergas.
Trečiuoju programos punktu patvirtinta, kad Ukrainai stojant į NATO bus panaikintas narystės veiksmų plano reikalavimas.
„Trečia – dar kartą patvirtinome, kad Ukraina taps NATO nare, ir sutikome panaikinti narystės veiksmų plano reikalavimą. Tai pakeis Ukrainos narystės kelią iš dviejų etapų į vieno etapo procesą“, – paaiškino Aljanso generalinis sekretorius.
Jensas Stoltenbergas. NATO generalinio sekretoriaus spaudos konferencija. ELTA / Julius Kalinskas
„Taip pat aiškiai pasakėme, kad pakviesime Ukrainą įstoti į NATO, kai sąjungininkai susitars ir bus įvykdytos sąlygos“, – pabrėžė J. Stoltenbergas.
Anot jo, šis planas Ukrainai yra stiprus ir aiškiai nubrėžia kelią narystės NATO link.
„Tai stiprus paketas Ukrainai ir aiškus kelias narystės NATO link“, – reziumavo J. Stoltenbergas.
Antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas. Tai pirmasis tokio lygio tarptautinis renginys Lietuvoje, kuriame dalyvaus per 40 užsienio valstybių lyderiai, diplomatijų vadovai bei gynybos ministrai, kiti aukšto rango pareigūnai.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Sveikindamas į Valdovų rūmus antradienio vakarą susirinkusius NATO ministrus, Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis ragino nepalikti Ukrainos vienos pačios kovoje su Rusija. Pasak jo, Ukrainai šiuo metu reikia tokių patikinimų, kokius prieš kelis dešimtmečius Vilniaus Rotušės aikštėje išsakė buvęs JAV prezidentas George W. Bushas.
Referuodamas į antrus metus besitęsiančią Ukrainos kovą su Rusijos agresija, G. Landsbergis akcentavo, jog istorija davė labai aiškią pamoką – kovoje už laisvę niekas negali būti paliktas vienas.
„Ši laisvės ugnis toliau liepsnoja kiekvieno lietuvio širdyje. Ir kai Ukraina pasipriešina Rusijos terorui, kai baltarusiai atsisako nusilenkti niekingam diktatoriui, kai rožių ar skėčių jūros kviečia kovoti už demokratiją, mes girdime istorijos aidą ir prisimename pamoką, kurią išmokome geriausiai – kovoje už laisvę niekas negali būti paliktas vienas“, – teigė G. Landsbergis.
Kalbėdamas NATO viršūnių susitikimo paraštėse surengtame renginyje G. Landsbergis akcentavo naujai besiformuojančią Europos saugumo architektūrą, kurios neatsiejama dalis – Ukraina.
„Turime pasitelkti visas priemones – ginklus, šaudmenis, mokymus, žvalgybą, diplomatiją – ir Ukrainai pasiekti galutinę pergalę. Prieš mūsų akis formuojasi nauja Europos saugumo architektūra. Paremta stipresne nei bet kada NATO ir transatlantine partneryste. Su Suomija, su Švedija ir su Ukraina – lygiateise ir neatskiriama mūsų saugumo dalimi. Mūsų saugumas – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Atlanto iki Indijos ir Ramiojo vandenynų priklauso nuo taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos, kurią privalome ginti visi“, – sakė G. Landsbergis.
„Tik mūsų visų tvirtas atsakas gali atgrasyti Maskvos divizijas ir karo samdinius, besitelkiančius vos kelių valandų atstumu nuo Lietuvos. Tik mūsų tvirtybė gali atgrasyti ir priešininkus kituose žemynuose, kurie tikisi, kad susigūšime kaskart susidūrę su ekonominiu spaudimu ar šantažu“, – teigė jis.
Savo kalboje ministras akcentavo, kad būtina imtis ryžtingų ir Kremliui „gerai matomų“ atgrasymo priemonių.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Vaizduotė nėra stipriausia Kremliaus pusė – režimas tiki tik tais dalykais, kuriuos mato. Todėl esame dėkingi Vokietijai už jos sprendimą nuolat Lietuvoje dislokuoti 4000 karių brigadą. Esame dėkingi visiems sąjungininkams, kurių kariai atvyksta saugoti NATO rytinių sienų ir nekantriai jų laukiame“, – teigė G. Landsbergis ir baigdamas kalbą prisiminė prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje vykusį JAV prezidento George W. Busho vizitą. Pasak jo, šio buvusio JAV prezidento Rotušės aikštėje ištarti žodžiai šiuo metu yra be galo reikalingi Ukrainai.
„Kuomet prieš 21 metus JAV prezidentas George W. Bush tūkstančių prie Rotušės aikštės susitikusių žmonių akivaizdoje pakvietė Lietuvą į NATO, jis taip pat pažadėjo, kad Lietuvai baigėsi ilga baimės, netikrumo ir vienatvės naktis [deja, vos keli miško broliai sulaukė šios akimirkos]. Šiandien šie žodžiai yra labai reikalingi Ukrainai ir būtent nuo mūsų priklauso ar po tamsios nakties išauš diena. Negalime praleisti šios galimybės! Turime tai padaryti ne tik dėl ukrainiečių, bet ir dėl mūsų pačių“, – sakė jis.
Antradienį paskelbtame Vilniuje vykstančio NATO viršūnių susitikimo komunikate rašoma, kad Ukrainos įstojimui į Aljansą nebus taikomas narystės veiksmų planas. Visgi deklaracijos tekste konkretesni terminai, kada Ukraina galėtų tikėtis įstoti į NATO, nėra apibrėžti.
„Mes galėsime pateikti pakvietimą Ukrainai įstoti į Aljansą, kai sąjungininkės pritars ir bus įvykdytos sąlygos“, – rašoma NATO viršūnių susitikimo komunikate.
Deklaracijos tekste pabrėžiama, kad Ukrainai nebus taikomas narystės veiksmų plano reikalavimas.
„Mes visiškai remiame Ukrainos teisę pasirinkti savo saugumo planus. Ukrainos ateitis yra NATO. Mes dar kartą patvirtiname įsipareigojimą, kurį prisiėmėme per viršūnių susitikimą 2008 m. Bukarešte, kad Ukraina taps NATO nare, ir šiandien pripažįstame, kad Ukrainos kelias į visišką euroatlantinę integraciją nereikalauja Narystės Veiksmų Plano“, – rašoma dokumente.
Taip pat komunikate išsakoma parama Ukrainai vykdant reformas kelyje į NATO.
„Ukraina tampa vis labiau sąveikaujanti ir politiškai integruota į Aljansą ir padarė reikšmingą pažangą reformų kelyje. Sąjungininkės ir toliau rems ir peržiūrės Ukrainos karinio suderinamumo pažangą bei būtinas papildomas reformas demokratijos ir saugumo sektoriuje. Pažangą nuolat vertins NATO užsienio reikalų ministrai. Aljansas rems Ukrainą vykdant šias reformas jos kelyje į būsimą narystę“, – akcentuojama susitikimo deklaracijoje.
ELTA primena, kad antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas.
Prieš atvykdamas į viršūnių susitikimą V. Zelenskis pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino ir kad neatrodo, jog narės būtų pasirengusios pakviesti Ukrainą į Aljansą arba padėti jai tapti nare.
Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Juliaus Kalinsko (ELTA) nuotr.
Vilniaus viršūnių susitikime viešintis Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pabrėžia, kad Vokietija nori, jog Ukraina prisijungtų prie NATO. Tačiau, anot jo, Aljansas negali pasiūlyti Ukrainai narystės tol, kol nesibaigė karas.
„Mes visada sakėme, kad Ukrainos ateitis yra NATO. Dėl to nekyla jokių abejonių. Apie įstojimą į NATO reikėtų kalbėti, kai baigsis karas“, – žurnalistams antradienį teigė B. Pistoriusas.
„Mes tikrai negalime derėtis dėl Ukrainos narystės NATO tol, kol vyksta karas. Taigi, jūs turite palaukti šios akimirkos ir tada mes turėsime tai padaryti greitai“, – pridūrė Vokietijos gynybos ministras.
Antradienį tokią Vokietijos ir dalies Aljanso valstybių poziciją sukritikavo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis savo „Twitter“ įraše pažymėjo, kad Ukraina „nusipelnė pagarbos“, ir pridūrė, jog, regis, „nėra pasirengimo“ pakviesti Ukrainą prisijungti prie NATO ar priimti šalį į Aljanso gretas.
„Nėra precedento ir yra absurdiška, kai nenustatomas nei pakvietimo, nei Ukrainos narystės tvarkaraštis. Tuo pat metu netgi pridedama neaiški formuluotė apie „sąlygas“ pakviečiant Ukrainą“, – rašo V. Zelenskis.
Antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas. Tai pirmasis tokio lygio tarptautinis renginys Lietuvoje, kuriame dalyvaus per 40 užsienio valstybių lyderiai, diplomatijų vadovai bei gynybos ministrai, kiti aukšto rango pareigūnai.
